SPORTAS NR 6 / 2023

2023 Nr. 6

2023 M. BALANDIS NR. 4 (164)

OLIMPINĖ PANORAMA

B

B 2

OLIMPINĖ PANORAMA

„SPORTAS“ NR. 6 (2023) LEIDĖJA VŠĮ SPORTO LEIDINIŲ GRUPĖ ĮMONĖS KODAS 300093445

4 Pomėgis Sportas padėjo suformuoti charakterį

OLIMPIEČIŲ G. 17, LT-09237 VILNIUS EL. P. REDAKCIJA@SPORTAS24.LT DIREKTORIUS IR VYRIAUSIASIS REDAKTORIUS MARIUS GRINBERGAS

7 Komanda Mėgaujasi krepšiniu

TEL. +370 686 09 700 EL. P. MARIUS@SPORTAS.INFO BUHALTERIJA FINANSININKĖ RIMA TARAŠKEVIČIENĖ TEL. +370 685 15 621

10 Trenerė Irklavimas padeda paruošti gyvenimui

ISSN 1392-9259

TURINYS

INDEKSAS 5214

14 Be ribų 100 km distancija– jau neilga

20 Maršrutai Įdomiausi MTB dviračių maršrutai Lietuvoje

24 Patarimai Reikia pažinti savo kūną

3

Asmeninio albumo nuotr.

KARJERA POMĖGIS

4

A.Pocius dažniausiai sportuoja namuose

POMĖGIS

SPORTAS PADĖJO SUFORMUOTI CHARAKTERĮ ATKURIAMOJO SEIMO GYNĖJAS, SAVANORIS, BUVĘS LIETUVOS KARIUOMENĖS VADAS, GENEROLAS LEITENANTAS, O DABAR SEIMO NARYS ARVYDAS POCIUS JAUNYSTĖJE LANKĖ LAISVŲJŲ IMTYNIŲ IR DZIUDO PRATYBAS.

Arvydas Pocius įvykdė sporto meistro normą, iškovojo Lietuvos čempionatų medalių, o vėliau sportininko aprangą iškeitė į kario uniformą.

aktyvumo puoselėtojas. Kaip kilo mintis pereiti prie mėgėjiško sporto ir aktyviai mankštintis netgi peržengus 65 metų slenkstį?

Nemažai vietos sportui A.Pocius skyrė savo knygoje „Nematomuose apkasuose“, kurioje vaizdžiai aprašė Lietuvos sambo, dziudo, graikų-romėnų rinktinių keliones su trispalvėmis į SSRS čempionatus ir tarptautinius turnyrus.

Pirma priežastis – esu baigęs Kūno kultūros institutą ir tiek pats sportuodamas, tiek dirbdamas treneriu susipažinau su žmogaus fiziologija bei organizme vykstančiais procesais. Žinojau, kad baigus aktyviai sportuoti, kai raumenys nebegauna didelių fizinių krūvių, sutrinka medžiagų apykaita, atsiranda tikimybė užsiauginti antsvorio ir raumenis paversti paprasčiausiais riebalais.

„Sportas man padėjo suformuoti tvirtą charakterį, kuris labai pravertė siekiant karinės karjeros“, – sako A.Pocius.

Su sportu Seimo narys nenutraukė ryšių iki šiol. Kiekviena jo diena prasideda ryto mankšta. Žinome, kad esate pajėgus laisvųjų imtynių, dziudo ir sambo kovotojas, bet, pasirodo, dar esate didelis fizinio

Niekada nenorėjau užsiauginti pilvo ir nutukti. O prie ko veda nutukimas, visi puikiai žinome – atsiranda sveikatos problemų.

A.Pocius per visą karinės tarnybos laikotarpį nuolat rūpinosi gera fizine forma

5

POMĖGIS

Antra priežastis: kai 1991 metais po kruvinųjų sausio įvykių Vilniuje iš darbo sporto sistemoje perėjau tarnauti į atsikuriančią Lietuvos kariuomenę, supratome, kad kario fizinis pasirengimas yra neatsiejama karinio kovinio rengimo dalis.

Todėl per visą karinės tarnybos laikotarpį privalėjau pats nuolat rūpintis gera fizine forma ir kartu su visais kariais laikyti kovinio bei fizinio pasirengimo normatyvus. Tai dariau iki paskutinės savo tarnybos dienos Lietuvos kariuomenėje ir to paties reikalavau iš savo pavaldinių.

Jūsų treniruočių sporto baze tapo namai. Ką juose įsirengėte?

Kol namo su sporto kambariu neturėjome, rytais mankštindavausi buto koridoriuje arba hole.

Vėliau, kai pasistatėme namą, erdvės bei kambarių atsirado daugiau, tada ir nusprendėme, kad viename iš mansardinių kambarių įsirengsime sporto kambarį, kuriame, be sporto inventoriaus, galėtume eksponuoti ir mano, sūnaus bei anūko sporto trofėjus.

Pagal mano supratimą, norint nuolat palaikyti gerą fizinę formą, pirmasis inventorius turi būti svarstyklės. Savo svorį turime kontroliuoti patys ir jo reguliavimas pirmiausia priklauso nuo racionalios mitybos. Mūsų sporto kambaryje yra kardiotreniruoklis, suolelis nugaros ir pilvo preso raumenų treniruotėms, skersinis prisitraukimams ir kybojimui, komplektas svarmenų, gumos, šokdynės, kilimėliai pratimams gulomis.

Kaip dažnai užsukate į šį treniruočių kambarį ir kiek laiko skiriate sportui?

Pusvalandžio trukmės rytinę mankštą atlieku kasdien, išskyrus sekmadienius.

Kas jums sudarė pratimų programą, o gal pasikliovėte savo, kaip sportininko, nemaža patirtimi?

Jau daug metų turiu savo pratimų programą, kartais sūnus

pataria, parodo naujų pratimų.

Ko reikia, norint prisiversti sportuoti, ir dar vienam?

Pirmiausia reikia turėti valios ir noro būti sveikam, mylėti savo kūną ir jį nuolat prižiūrėti. Prisiminkime ir teisingai supraskime antikos laikų filosofinę sampratą apie kūno kultūrą ir dėkime ją greta kalbos, elgesio, mitybos kultūros ir t.t.

Manau, visiems puikiai žinomas šis antikos laikų posakis: sveikame kūne – sveika siela. Viskas aiškiai pasakyta, tik reikia tuo vadovautis. Man patinka kažkada išgirstas kitas posakis: prižiūrėkime savo kūną taip, kad siela norėtų jame kuo ilgiau pasilikti.

Labai gaila, kad daug žmonių nesupranta kūno kultūros arba mėgėjiško sporto naudos ir puola mankštintis, sportuoti tik gydytojui diagnozavus kokią nors ligą. Deja, kartais būna ir taip, kad tai jau nebepadeda.

Kokį save įsivaizduotumėte, jei dabar nebūtumėte fiziškai aktyvus?

Puikiai įsivaizduoju, nes mačiau, kas nutiko mano jaunystės metais kartu sportavusiems draugams. Kai kurie priaugo po 10–20 kilogramų antsvorio, o kai kurie ir dar daugiau.

Gal žiemą ir eketėje maudotės?

Ne, eketėje nesimaudau. Tačiau po kiekvienos rytinės mankštos maudausi šaltame duše.

Tikriausiai sportuojate ne tik namie, bet ir kitose erdvėse?

Daug metų bėgiojau, o dabar kasdien vaikštau po keletą kilometrų. Stengiuosi kuo daugiau būti gamtoje.

Gal jus kada nors pamatysime ant imtynių kilimo senjorų varžybose?

Deja, ne. Dar aktyvaus sportavimo laikais varžybose Izraelyje daviau pažadą Aukščiausiajam, kad jeigu ten tapsiu prizininku, daugiau ant imtynių kilimo nelipsiu. Tada tapau nugalėtoju ir atsisveikinau su aktyviuoju sportu. Todėl negaliu laužyti duoto pažado.

A.Pocius jaunystėje lankė laisvųjų imtynių ir dziudo pratybas

6

VšĮ „Sporto leidinių grupė“ vykdomas projektas „Sportas“ – sveikatos ir žinių šaltinis visiems“ bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurias administruoja Nacionalinė sporto agentūra prie Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.

SLG nuotr.

KOMANDA

Klaipėdos rajono krepšininkės

MĖGAUJASI KREPŠINIU

KLAIPĖDOS RAJONO MOTERŲ KREPŠINIO KOMANDAI NESVARBU, KOKIOS MĖGĖJŲ VARŽYBOS LAUKIA IR SU KUO TĄ DIENĄ REIKĖS ŽAISTI – SU ČEMPIONĖMIS AR KOMANDA, NEPRETENDUOJANČIA Į NUGALĖTOJŲ TITULĄ.

JOS VISADA Į AIKŠTELĘ IŠBĖGA KOVOTI IR SIEKTI PERGALĖS. Žaidžiančioji komandos vadovė ir organizatorė, Klaipėdos „Kardiolitos“ klinikos gydytoja odontologė Ieva Lygutienė pabrėžia, kad jos visos moka žaisti krepšinį ir aikštelėje tuo mėgaujasi.

pratimui. Tada mūsų metimai jau būna taiklesni, pradedame pasitikėti savo jėgomis. Visos susitelkiame kaip komanda, užsivedame ir pergalės nepaleidžiame iš rankų“, – pasakoja I.Lygutienė.

Į varžybas klaipėdietės kartais atvažiuoja su savo atžalomis, kurios, mamoms atliekant apšilimą ir mėtant į krepšį, irgi veržiasi į aikštelę ir džiaugiasi gauta proga pačiupinėti kamuolį.

Klaipėdos rajono moterų krepšinio komandai daugiausiai atstovauja Sendvario seniūnijos žaidėjų, taip pat yra krepšininkių iš Kretingos ir Palangos. Palangiškė mokytoja Asta Kornišinienė – labai aktyvi.

„Mūsų komandos branduolį sudaro vienuolika žaidėjų, visoms per rungtynes sudarome galimybę pažaisti. Kai mūsų daug, ne taip greitai pavargstame ir lengviau siekti pergalės. Paprastai sunkiausiai mums klostosi rungtynių pradžia, kamuoja jaudulys, nes komandą papildo viena, kita nauja žaidėja ir dar nebūname gerai susižaidusios.

Komanda sėkmingai dalyvauja „Žalgirio“ draugijos žaidynėse, įvairiose veteranių varžybose Lietuvoje ir užsienyje.

Per pastaruosius porą metų Klaipėdos rajono krepšininkės tapo Žalgiriados vicečempionėmis, nors šiemet pergalę paleido iš rankų.

Startinis jauduliukas praeina, atsiradus tarpusavio su-

Grupėje jos nugalėjo pernykštes žaidynių čempiones Kauno SKK „Versan-KTU“ krepšininkes, tačiau finale po 7

KOMANDA

itin atkaklios kovos 39:41 nusileido uteniškėms. Dėl pralaimėjimo kaltino pačios save, nes neatvyko žaisti dvi pagrindinio penketo žaidėjos.

Rezultatyvioji L.Mikelevičienė šią vasarą atstovavo Lietuvos rinktinei pasaulio veteranių čempionate Portugalijoje.

Labiausiai patyrusios – sunkusis kraštas Lina Mikelevičienė, kuri komandoje vadinama taikliąja ranka ir neretai pelno daugiausiai taškų, įžaidėja Andra Gabalytė ir vidurio puolėja Lina Pikčiūtė. Atsisveikinusios su didžiuoju krepšiniu, jos pratęsė savo karjerą ir atėjo į mėgėjų kolektyvą.

„Aš tiesiog mėgaujuosi tuo, ką darau, man krepšinis teikia didelį malonumą. Kai darai tai, kas tau labai patinka, ateina ir rezultatas“, – sako 34-erių L.Mikelevičienė.

Klaipėdietės, kurios treniruojasi kartą per savaitę – šeštadieniais, sako, kad joms to visiškai pakanka. Mat kiekviena turi darbus, šeimas, sportininkės kartais ir tą vieną SLG nuotr.

Komanda sėkmingai dalyvauja „Žalgirio“ draugijos žaidynėse

8

KOMANDA

kartą praleidžia. „Iš paskutiniųjų stengiamės, kad kuo mažiau žaidėjų praleistų treniruotes. Klaipėdos sporto klubas „Vakarų viesulas“ mums suteikia galimybę žaisti jų salėje. Su mumis dažnai treniruojasi ir uostamiesčio moterų komandos senbuvės, iš šių vyresnės kartos krepšininkių galime pasisemti patirties. Su jomis smagiai praleidžiame laiką, kartu pažaidžiame, savaitgaliui pasikrauname energijos. Šis klubas mus papuošė gražia sportine apranga“, – pasakoja I.Lygutienė, komandoje dažniausiai žaidžianti lengvojo krašto puolėja.

Krepšinio pagrindus I.Lygutienė gavo dar mokyklos suole Kupiškyje, kur Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos fizinio ugdymo mokytoja iki šių dienų dirba jos mama Irena Grinienė.

Sportiškoje šeimoje augusi būsimoji gydytoja nuo vaikystės daug laiko praleisdavo sporto salėje. Kai studijavo Lietuvos sveikatos mokslų universitete, nebuvo moterų

krepšinio komandos, todėl su šiuo žaidimu teko laikinai atsisveikinti.

Grįžusi į gimtąjį Kupiškį I.Lygutienė prisidėjo prie naujai susibūrusio klubo komandos. „Kupiškyje prasidėjo ir mano, kaip odontologės, karjera.

Po to – darbas Marijampolėje, Panevėžyje, galiausiai vyras Karolis Lygutas, irgi mėgėjiškai žaidžiantis krepšinį, prieš ketverius metus mane atsivežė į Klaipėdą“, – šypteli I.Lygutienė.

Palangoje per žalgiriečių žaidynes gydytoja turėjo puikią palaikymo komandą: iš Kupiškio atvažiavo jos mama bei abu sūnūs – šešiametis Adas ir ketverių Joris, kurie irgi lanko krepšinį. Į varžybas Klaipėdos rajono krepšininkės dažniausiai vyksta už savo pinigus, kartais padeda Gargždų sporto centras. Vasarą komandos žaidėjos mėgsta dalyvauti įvairiuose 3x3 krepšinio turnyruose, liepos mėnesį komanda bando jėgas veteranių varžybose Liepojoje (Latvija).

Į varžybas krepšininkes atlydi ir atžalos

VšĮ „Sporto leidinių grupė“ vykdomas projektas „Sportas“ – sveikatos ir žinių šaltinis visiems“ bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurias administruoja Nacionalinė sporto agentūra prie Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.

9

TRENERĖ

Asmeninio albumo nuotr.

A.Tamulevičienė

IRKLAVIMAS PADEDA PARUOŠTI GYVENIMUI

JAUNUOSIUS IRKLUOTOJUS UGDANTI VILNIETĖ ALDONA TAMULEVIČIENĖ JAU 45 METUS VAŽINĖJA Į TRAKUS IR KOL KAS SUNKIAI ĮSIVAIZDUOJA, KAIP REIKĖS GYVENTI, KAI ATSISVEIKINS SU MĖGSTAMA SPORTO ŠAKA. Paklausta, koks pagrindinis jos darbo principas, A.Tamulevičienė tik šypteli ir atsako: „Labai paprastas, pirmiausia – ugdyti žmogų. Protingą, darbštų, fiziškai stiprų, drąsų, pasitikintį savimi, mokantį bendrauti ir dirbti komandoje. Antra – per irklavimą jį ruošti gyvenimui, trečia – ugdyti sportininką, kuris, pasirinkęs šį kelią, kartu siektų aukštų rezultatų.

Pastebėjau, kad daug ko galima pasimokyti iš vaikų. Aš myliu šį darbą, su vaikais dirbti įdomu. Mano darbo patirtis su vaikais diktuoja, kad turiu būti ne vien trenerė, ne vien išmanyti, reguliuoti arba taisyti sugedusį irklavimo inventorių, bet svarbiausia – būti pedagoge.

10

Su vaikais reikia bendrauti, gerai susipažinti ir padėti spręsti kilusius klausimus. Kiekvienam vaikui asmeniškai reikia skirti daug dėmesio, padrąsinti, aiškinti, kad jis gali pasiekti visas aukštumas, apie kurias svajoja.

Dažniausiai vaikas namie ir mokykloje gauna per mažai dėmesio. Treneris, kuris jam rodo išskirtinį dėmesį, tampa didesniu autoritetu tolesniame jo gyvenimo kelyje. Praktika rodo, kad kartos keičiasi kas septyneri metai.“ Didelę gyvenimo dalį praleidžiate prie vairo, nes tenka važinėti į Trakus. Ar neatsibosta? Juk spalio 4-ąją sulaukėte 70 metų jubiliejaus?

TRENERĖ

Trakai – Lietuvos irklavimo sostinė. Todėl ir tenka dažnai važinėti. Anksčiau vykdavau į Vilnių mokytis, o dabar važinėju į Trakus dirbti. Taip važinėdama ir sulaukiau jubiliejaus. Važinėti į Trakus mane traukia kažkokia magiška jėga, nes mes ten karaliai (šypsosi).

Jūsų sesuo Angelė Maldonytė-Bučmienė pasirinko žolės riedulį ir tapo garsia Lietuvos rinktinės žaidėja. Kas lėmė, kad jūsų kelias pasuko į irklavimą?

Sesuo jaunesnė už mane. Taip jau aplinkybės lėmė, kad ji ėmė žaisti Šiaulių žolės riedulio komandoje. Angelė – mažytė ir greita, gerai valdo lazdą, itin energinga.

Mano pasirinkimą irgi lėmė likimas: būdama šešiolikos pasiryžau vykti studijuoti į Vilniaus lengvosios pramonės technikumą, kur matematikos ir fizikos dėstytoju dirbo būsimasis mano treneris Alfonsas Mikšys. Jis mane ir pastūmėjo į šį gyvenimo kelią, už tai esu labai dėkinga.

Kaip sekėsi irklavimo takelyje?

Augau Alytaus rajono Daugų apylinkės Novoplentos kaime, nuo mažų dienų buvau stipri. Irkluotojams tai labai

svarbu. Studijuodama irklavau aštuonvietę, keturvietę, bet daugiausia pavienę dvivietę su Nijole Stulginskaite.

Abi buvome mažesnės, panašaus ūgio, techniškos, todėl dvivietė tapo mūsų pagrindine valtimi. Pati svariausia mūsų pergalė – per SSRS tautų spartakiadą Maskvoje užėmėme penktą vietą. Irklavau nuo 1968 iki 1976 metų.

Kada pradėjote dirbti vaikų trenere?

Atsisveikinusi su didžiuoju irklavimu sukūriau šeimą. Iš pradžių dirbau P.Eidukevičiaus avalynės fabrike pagal specialybę. Bet traukė irklavimas, todėl pasirinkau treniruoti vaikus. Žinojau, kad sėkmingam darbui reikia įgyti specialių žinių, nors irklavimo discipliną perpratau irkluodama aštuonerius metus.

Dirbdama įstojau studijuoti į Kūno kultūros institutą. Jį baigiau jau augindama dvi dukras.

Pavyko rasti ir meilę irklavimui įskiepyti Rio de Žaneiro olimpiniam vicečempionui Sauliui Ritteriui ir olimpietei Linai Šaltytei-Masilionei. Tikriausiai sąrašą būtų galima tęsti?

Asmeninio albumo nuotr.

A.Tamulevičienė su vyru Robertu

11

TRENERĖ

Asmeninio albumo nuotr.

kyti, kaip elgtis jai apvirtus. Pradedančiojo pirmieji yriai ant vandens dažniausiai būna dvivietėje arba keturvietėje su gerai irkluojančiais sportininkais arba su treneriu.

Kiekvieną naują sezoną man tenka sėsti į valtį su pradedančiuoju. Vienvietininkus tenka išleisti vienus, bet prieš tai treneris pririša valtį prie ilgos virvės ir, laikydamas už jos, kontroliuoja pradedančiojo veiksmus valtyje.

Kaip žinoti, į kokias valtis vaikus susodinti?

Pradedantysis paprastai turi išbandyti kelias valčių klases. Pasirinkimas dažnai priklauso nuo situacijos, kiek vaikų yra ir fizinio bei techninio parengimo. Varžybose tenka dalyvauti keliose valčių klasėse. Pasitaiko, kad vaikai patys pasiprašo, kokią valtį ir su kuo nori irkluoti. Vėliau išryškėja pagrindinė jų valčių klasė.

Kaip savo auklėtinius skatinate už pergalę ir kaip guodžiate po pralaimėjimų?

A.Tamulevičienė išugdė ne vieną Lietuvos irklavimo talentą

Treniravau ir daugiau talentingų sportininkų, bet dėl įvairių aplinkybių ne visi turėjo sąlygas sublizgėti – dar buvo Aušra Dambrauskaitė, Diana Vilytė, Mantas Marcinkevičius, Robertas Berkelis.

Saulių Ritterį į irklavimo bazę atvedė mama Jūratė, kuri norėjo, kad jos sūnus susipažintų su irklavimu ir šiek tiek numestų svorio. Abu Sauliaus tėvai buvo irkluotojai. Vėliau Sauliui pasiūliau treniruotis Trakų internatinėje sporto mokykloje, kur toliau meistriškumo laipteliais jį vedė treneriai Daiva ir Algis Mačiuliai.

Irklavo ir Linos Šaltytės tėvelis, kuris irgi paprašė į grupę priimti jų dukrą. Ji buvo gražiai nuaugusi, tinkanti irklavimui.

Tikriausiai moteriai nėra lengva dirbti irklavimo trenere?

Irklavimo trenerėmis dirba nemažai moterų. Darbas nėra lengvas, tačiau kai jį mėgsti – nieko nėra sunkaus. Tik reikia nemažai kantrybės. Kol pasieki tikslą, prabėga 5–7 metai. Kai auklėtiniai patenka į įvairaus amžiaus Lietuvos rinktines, per treniruočių stovyklas su jais jau dirba kiti.

Dirbant tenka paragauti ir vyriškų darbų: susiduri su valties reguliavimu, sulūžusių detalių bei katerio remontu, tenka susigaudyti, koks gedimas, jei reikia sugrįžti į bazę užgesus motorui. Su visais iššūkiais susitvarkau ir jie negąsdina.

Nuo ko pradedate ruošti pradedančiuosius, kiek laiko praeina, kol juos sodinate į valtis?

Pirmiausia vyksta teorinis ir fizinis rengimas, tikriname, ar vaikai moka plaukti. Paprastai su irklavimo judesiais susipažįstama ant irklavimo ergometro arba irklavimo baseine.

Pradedančiuosius į valtį sodiname atėjus irklavimo sezonui. Reikia išmokyti juos taisyklingai sėstis į valtį, pamo12

Niekas nėra nugalėjęs be pralaimėjimų. Pralaimėti irgi reikia mokėti. Su pergalėmis ir pralaimėjimais sportininkas turi mokėti susitvarkyti pats. Jis turi būti kovotojas ir vienodai stiprus tiek laimėdamas, tiek pralaimėdamas.

Tragedijų čia nebūna.

Po pralaimėjimų irkluotojai dažnai keičia trenerius. Ar per 45 metų trenerės darbo karjerą buvo tokių perbėgimų?

TRENERĖ

Mano auklėtiniai yra laisvi žmonės, o ne kieno nors nuosavybė. Jie visada turi teisę rinktis. To aš mokau. Kartais auklėtinį paraginu pati, sudarydama jam geresnę perspektyvą tobulėti.

Su irklavimu glaudžiai susijęs ir jūsų vyras Robertas Tamulevičius. O jūsų vaikai ar irklavo?

Mano vyras su irklavimu nesiskiria iki šių dienų, nors pagrindinis jo išsilavinimas – inžinierius. Jis treneriu tapo, kai po Londono olimpinių žaidynių Mindaugas Griškonis paprašė jį treniruoti. Dešimt metų jie dirbo kartu.

Dabar Mindaugas jau artėja prie savo įspūdingos karjeros pabaigos ir Robertas baigė trenerio darbą. Dabar jis irklavimui kuria įvairias sistemas savo laboratorijoje.

Užauginome tris vaikus: Aušrytę, Ingutę ir Vygandą. Irkluoti bandė abi dukros. Ingutei labai gerai sekėsi, bet dėl traumos ji turėjo nutraukti treniruotes.

Ar ne jūsų įtaka, kad sūnėnai Mindaugas ir Simonas Maldoniai irgi pasirinko irklavimą?

Mano pirmoji pavardė – Maldonytė, ir aš didžiuojuosi Mindaugu bei Simonu. Visa Maldonių giminė – sportiška ir stipri. Sesuo Regina irgi irklavo, tačiau baidarę. Mes visos trys seserys studijavome Kūno kultūros institute, bet skirtingais metais. Šeimoje visą laiką vyravo sporto tema, o pergalės mūsų neaplenkia iki šiol. Mindaugą ir Simoną į baidarių irklavimą atvedė noras sportuoti. Padėjo aplinkybės, nes Dauguose yra didelis ežeras, geras treneris Jonas Juonys, visi tryško dideliu entuziazmu.

Kaip ilgai dar ketinate treniruoti vaikus?

Nemanau, kad ilgai. Kol kas dar esu reikalinga. Dirbu Sostinės sporto centre. Sunku palikti auklėtinius, turiu dvi grupes, treniruoju vaikinus ir merginas. Grupės sudarytos pagal meistriškumą.

A.Tamulevičienė irkluoti pradėjo persikėlusi į Vilnių

VšĮ „Sporto leidinių grupė“ vykdomas projektas „Sportas“ – sveikatos ir žinių šaltinis visiems“ bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurias administruoja Nacionalinė sporto agentūra prie Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.

13

BE RIBŲ

J.Ragauskas nuolat ieško naujų iššūkių

100 KM DISTANCIJA– JAU NEILGA DAUGKARTINIS LIETUVOS BAIDARIŲ IRKLAVIMO ČEMPIONAS IR PRIZININKAS, BUVĘS ILGAMETIS LIETUVOS DIDŽIOJO KUNIGAIKŠČIO GEDIMINO ŠTABO BATALIONO KARYS, NUO ŠIŲ METŲ TARNAUJANTIS LIETUVOS KARIUOMENĖS JUDĖJIMO KONTROLĖS CENTRE, JONAS RAGAUSKAS BAIDARĘ IRKLUOJA IKI ŠIŲ DIENŲ.

Savęs mėgėju 47-erių J.Ragauskas nevadina, nes treniruojasi 4–6 kartus per savaitę. Vienos mėgstamiausių kariškio varžybų – Estijoje vykstantis tarptautinis Vehandu ištvermės maratonas, kurio dalyviams tenka irkluoti 100 km nuotolį. Šiemet estų irklavimo maratone, kuriame dalyvavo daugiau nei 2 tūkst. irkluotojų, J.Ragauskas dalyvavo tryliktą kartą ir vienviečių baidarių varžybose užėmė antrą vietą, o bendroje visų valčių įskaitoje – trečią. Dešimt kartų jam 14

pavyko laimėti vienviečių ir dviviečių baidarių varžybas, tris kartus užėmė antrąsias vietas.

Jaunystėje buvote žinomas Lietuvos baidarininkas, karjerą 1987 m. pradėjote Visagine, 2002 m. atstovavote šaliai pasaulio čempionate. Kas įskiepijo meilę irklavimui?

Gimiau ir augau Dūkšte, buvau labai judrus vaikas. Vasarą žaidžiau krepšinį, futbolą, bėgiojau. Tėvams gavus butą ir persikėlus gyventi į Visaginą, tiesiog taip sutapo, kad į

Asmeninio albumo nuotr.

BE RIBŲ

mokyklą atėjo pirmasis mano treneris Vladimiras Firsovas ir man, šeštokui, pasiūlė lankyti irklavimą.

Pabandžiau, patiko. Iš pradžių mėginau irkluoti kanoją, tačiau ji man nepatiko, nes nesisekė vairuoti. Sėdau į baidarę. Per pirmąsias varžybas išsiverčiau iš valties. Tačiau po to tapau vienu kiečiausių jaunųjų irkluotojų.

Pradėjus lenktyniauti vyrų grupėje, turėjau į ką lygiuotis: Vaidas Mizeras, Vidas Kupčinskas, Romualdas Petrukanecas, Egidijus Balčiūnas, Edmundas Gerulskis. Vėliau iškilo Alvydas Duonėla.

Beje, dvivietę baidarę kelerius metus teko irkluoti su būsimu ultramaratonininku, pasaulio bėgimo čempionu ir rekordininku Aleksandru Sorokinu. Per Lietuvos čempionatus kelis kartus su juo tapome vicečempionais, mus aplenkdavo tik Egidijus Balčiūnas ir Edmundas Gerulskis.

Kiek metų atidavėte profesionaliam irklavimui ir kada vėl pradėjote irkluoti – tik šį kartą jau mėgėjiškai?

Aš ir dabar manau, kad nesu mėgėjas. Irkluoju nuo dvylikos metų. 2005 metais buvau metęs sportuoti, bet 2008-aisiais atsirado galimybė tęsti. Viskas prasidėjo iš naujo, bet tikrai nemėgėjiškai.

Ar Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo federacija jums paliko baidarę, ar ją teko pirkti už savo pinigus?

Niekada nebuvau nuolatinis rinktinės narys, todėl ir baidarės nuosavos neturėjau. Tais laikais gauti valtį nebuvo taip lengva kaip dabar, todėl irkluodavau tą valtį, kokią duodavo. Valties tikrai nepasilikau, pirkau už savo pinigus.

Kuriam dabar priklausote klubui ir kiek kartų per savaitę treniruojatės?

Dabar dalyvauju ir sportinėse, ir turistinėse varžybose.

Sportinėse varžybose atstovauju asociacijai Visagino ir-

J.Ragauskas ne kartą kopė ant pasaulio meistrų čempionato garbės pakylos

15

BE RIBŲ

Vehandu maratone

16

BE RIBŲ

klavimo klubas, o turistinėse – „Lithuanian Kayak Marathon Team“. Treniruojuosi 4–6 kartus per savaitę.

Kaip pavyksta suderinti darbą ir irklavimą?

Nuo šių metų sausio 2-osios tarnauju Lietuvos kariuomenės Judėjimo kontrolės centre, turiu kapitono laipsnį. Kariškiai turi būti fiziškai pasiruošę, todėl turime galimybę dukart per savaitę po dvi valandas sportuoti darbo metu.

Be treniruočių, po darbo išnaudoju tas valandas irklavimui ar kitai sportinei veiklai – bėgimui, štangai ir panašiai.

Kada atradote garsųjį tarptautinį Vehandu maratoną, nes dar 2013 m., irkluodamas dvivietę baidarę su tuomečiu Klaipėdos policijos areštinės viršininku Sigitu Bulovu, 100 km nuotolį įveikėte per 6 val. 47 min. 31 sek., aplenkėte dešimties šalių atstovus ir tapote nugalėtojais. Ar būtent tada pajutote, kad esate gimęs irkluoti ilgus nuotolius?

Vehandu maratoną atradau 2010 metais, bet nemanau, kad esu gimęs irkluoti maratonus. Tiesiog man patinka ir atradau dar vieną svarbų pranašumą: iš kiekvienų varžy-

bų norisi gauti kažkokios naudos. Per Vehandu maratoną patiriu ne tik malonumą, bet įmanoma, kad atsipirktų kelionė. Čia nugalėtojas visada gauna arba gerą prizą, arba pinigų.

Kaip šiemet sekėsi šiame maratone? Šiemet irklavau vienvietę baidarę ir savo klasėje užėmiau antrą vietą, o bendroje įskaitoje – trečią. Maratonas įsiminė tuo, kad, pirmiausia, pagaliau atsirado labai rimtų konkurentų. Tiesa, jų buvo ir anksčiau, bet ne tokių tituluotų.

Vienas jų – čekas Piotras Mojzisekas, pasaulio maratonų čempionatų dalyvis ir prizininkas. Tačiau man šalia jo neteko pairkluoti, nes šiemet net 7 min. anksčiau buvo duotas startas.

Tai yra normalu tokio lygio varžybose, bet šiemet tam nebuvau pasiruošęs ir apšilimą dariau toli nuo starto linijos.

Po starto pirma grupė pabėgo ir jų jau nespėjau pasivyti.

Bet, palyginti mano ir Piotro laikus, turbūt nelabai galėjau kažką padaryti, nes jis mane aplenkė beveik 17 minučių.

17

BE RIBŲ

draugijos elinge, bet vėliau iš elingo buvau išprašytas, ir dabar ją laikau požeminėje perėjoje prie upės.

Bandote jėgas ir meistrų varžybose: 2016 m. Trakuose tapote pasaulio meistrų čempionu, o 2018 m. Portugalijoje ir 2019 m. Vengrijoje – prizininku. Ar gausią meistrų varžybų apdovanojimų kolekciją sukaupėte?

Kadangi Lietuvoje savęs dar nelaikau meistru, tai mūsų varžybose su jais ir nedalyvauju. Dalyvavau 2016-aisiais Trakuose vykusiame pasaulio meistrų čempionate ir iškovojau šešis medalius vienviečių, dviviečių ir keturviečių varžybose. Įspūdingiausią pergalę pasiekiau 200 m dvivietės mišriose varžybose. Turbūt mes vieninteliai irklavome medinę valtį, nes su plastikine buvo blogas balansas. Ir nugalėjome.

2018 m. Portugalijoje per pasaulio meistrų čempionatą savo mėgstamiausioje 1000 m distancijoje užėmiau trečią vietą, o 200 m nuotolyje likau už A finalo ribų. Komandinėje valtyje su Lietuvos meistrais pelnėme bronzos medalius.

2019 m. Vengrijoje pasaulio meistrų čempionate buvau antras vienviečių ir dviviečių baidarių 1000 m distancijos varžybose, o 200 m distancijoje, kaip visada, – nieko gero.

Kiek sykių esate dalyvavęs Vehandu maratone ir kiek kartų lipote ant nugalėtojų pakylos? Šių metų maratonas man buvo jau tryliktas, dešimt jų pavyko nugalėti savo valčių klasėje, o tris kartus likau antras.

Bandėte jėgas irklavimo ištvermės maratone „Dipolio iššūkis“ (170 km ištvermės maratonas Neries upe) ir 2012 m. tapote nugalėtoju – sugaišote 11 val. ir 40 min. Ar tai pati ilgiausia trasa, kurią esate įveikęs? „Dipolio iššūkyje“ dalyvavau keturis kartus. Pirmąsyk jėgas mėginau iš smalsumo, norėjau išbandyti save, ar galiu nuirkluoti tokį atstumą, plius irkluoti naktį. Pavyko. Vėliau sugundė organizatoriaus pažadai. 2012-aisiais pagerinau trasos rekordą, už tai gavau piniginį prizą. Šiandien „Dipolio iššūkis“ yra ilgiausias mano nuirkluotas maratonas. Turiu minčių įveikti ir ilgesnių, bet kol kas tai tik mintys, joms dar reikia pribręsti.

Tokius nuotolius ne kiekvienam lemta nuirkluoti. Kaip tam reikia ruoštis?

Ilgus nuotolius irkluoju jau daugiau nei dešimt metų, bet specialiai jiems nesiruošiu. Mano pirmoji vaikystės svajonė buvo olimpinis auksas ir aš vis dar giliai viduje ją nešiojuosi, todėl visada ruošiuosi savo mėgstamiausiai distancijai – 1000 m, kuri vis dar yra olimpinė.

Tikiu, kad ilgoms distancijoms ruoštis yra specialių metodikų, bet aš tiesiog maratonus nuirkluoju iš turimo pasiruošimo. Treniruojuosi vienas Neries upėje prie Lietuvos sporto draugijos „Žalgiris“ bazės. Anksčiau valtį laikiau 18

BE RIBŲ

SLG nuotr.

J.Ragauskas jėgas bando ir bėgimo varžybose

J.Ragauskas treniruojasi beveik kiekvieną dieną

VšĮ „Sporto leidinių grupė“ vykdomas projektas „Sportas“ – sveikatos ir žinių šaltinis visiems“ bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurias administruoja Nacionalinė sporto agentūra prie Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.

19

MARŠRUTAI

ĮDOMIAUSI MTB DVIRAČIŲ MARŠRUTAI LIETUVOJE

MŪSŲ ŠALYJE SPARČIAI GAUSĖJA KALNŲ DVIRATININKŲ (MTB) BENDRUOMENĖ, TODĖL NENUOSTABU, KAD ŽMONĖS ATRANDA IR SUŽYMI VIS NAUJŲ BEI ĮDOMIŲ MARŠRUTŲ VISOJE ŠALYJE.

20

MARŠRUTAI

Živilės Kavaliauskienės/ mtb.lt nuotr.

21

MARŠRUTAI

Kelionių ir sporto klubas ORRE sukūrė interneto puslapį mtbmarsrutai.lt, kuriame Lietuvos dviratininkai gali dalintis pamėgtais MTB dviračių maršrutais.

22

sių maršrutų – nuo kroso (XC) iki maratonų trasų, kiekvienam pagal poreikį.

Žemėlapyje matome, kad Lietuvoje yra dešimtys įvairiau-

Žurnalas „Sportas“ pateikia keletą populiarių ir daug gerų atsiliepimų sulaukiančių trasų aprašymų.

Bubių XC trasa

Salotės MTB XC trasa

Netoli Šiaulių Bubiuose esanti MTB XC trasa pasižymi stačiomis įkalnėmis ir pakalnėmis, primenančiomis karių apkasus. Tai techniškai sudėtinga, bet vaizdinga kroso trasa, kurios ilgis – maždaug 5 km. Trasos vertikalus pakilimas siekia 110 m. Greiti nusileidimai, akmenų ruožas ir vingiai ne veltui žavi kalnų dviratininkus. Šioje trasoje ne kartą buvo surengtas Lietuvos MTB XC čempionatas, o žiūrovai varžybas gali patogiai stebėti įsitaisę trasos kilpoje. Pirmenybę teikiantiems ištvermei, o ne technikai puikiai tiks šalia Bubių besitęsiantys Dubysos slėnio ir Kurtuvėnų regioninio parko maršrutai. Čia galima rasti ir daugiau nei kilometrą vertikalaus pakilimo, ir per 100 km pačios distancijos.

Labai graži ir gana ekstremali MTB XC trasa yra pačioje Lietuvos sostinėje. Pilaitėje įrengta Salotės XC trasa tęsiasi 4,1 km. Trasoje – statūs ir ilgi pakilimai, techniški bei smagūs nusileidimai.

Pakilimas siekia 115 m. Trasa išties labai graži, nes driekiasi pušyne. Tiesa, ja važiuojant dairytis ir grožėtis beveik nebus kada, nes reikės sutelkti dėmesį. Nors trasos ilgis neatrodo baisus, kai kurie pakilimai ar nusileidimai yra išties ekstremalūs, todėl naujokams reikėtų būti ypač atsargiems. Salotės XC trasoje nuolat organizuojamos įvairios varžybos.

Verta pabrėžti, kad Vilniuje esama ir daugiau įdomių maršrutų, nemažai jų prasideda pačiame mieste, o vėliau tęsiasi aplink miestą vedančiais keliais ir keliukais.

MARŠRUTAI

Saulėtekio MTB maratonų trasa

Žagarės MTB maratonų trasa

Viena žinomiausių Vilniaus MTB dviračių trasų yra Saulėtekyje. Prieš kelerius metus ji atnaujinta ir dar labiau vilioja dviratininkus. 34 km trasa dovanoja visus geriausius gamtos pojūčius – čia važiuosite mišku, bekele, šalia tyvuliuos ežerai, pelkės, čiurlens upeliai. Tai puikus būdas praleisti dieną ar bent dalį jos. Šis maršrutas ne tik gražus, bet ir nenuobodus – Saulėtekio MTB trasoje netrūks ir techniškų atkarpų, ir smagių nusileidimų, ir greitų tiesiųjų, ir sudėtingų įkalnių. Bendras trasos pakilimas – 560 m.

Norintieji dar didesnių išbandymų gali šią atkarpą sujungti su Bezdonių trasa. Tuomet prisidėtų papildomi 23 km, kurie jau būtų nelengvas iššūkis, ypač mažiau patirties turintiems dviratininkams.

Žagarės miestas garsėja ne tik vyšnių festivaliu, bet ir puikia MTB dviračių maratonų trasa.

Maršrutą sudaro 24 km ratas. Pakilimų suma siekia apie 100 m, todėl tai, galima sakyti, gana lygi trasa. Vis dėlto kalnus ir kalnelius puikiai kompensuoja gamtos įvairovė ir Žagarės miestelio bei jo apylinkių vaizdai. Kas kelis kilometrus dviratininkai atsiduria labai skirtingose vietovėse. Startuoti ir finišuoti galima šalia Žagarės dvaro.

Plačius ir greitus laukų kelius keis Žagarės regioninio parko miškas, kuriame šeimininkauja laukinė gamta ir gyvūnija. Taip pat trasa driekiasi ir ilgiausiu Baltijos šalyse Žagarės ozu. Keliose atkarpose reikės važiuoti tvirtai laikant vairą, nes dalis trasos eina pačia ozo kalvagūbrio viršūne.

Taip pat laukia važiavimas palei Švėtės upelį jau pačiame miesto centre.

Ignalinos MTB maratonų trasa Ignalinos regionas pasižymi nuostabia gamta ir ežerais. Nieko keista, kad šiame mieste ir aplink jį galima rasti ne vieną įdomų MTB maršrutą. Ignalinos MTB dviračių maratonų taurės trasą sudaro 26 km įdomių ir labai vaizdingų kelių bei keliukų. Bendra pakilimų suma nemaža – 320 m, todėl vietomis gali tekti pakentėti.

Nors trasa gana ilga, ji yra greita, todėl itin mėgstama tiek mėgėjų, tiek profesionalų. Maršrutą sudaro nemažai dvivėžių miško keliukų, žvyrkelis ir asfaltas. Į varžybas šioje trasoje susirenka šimtai dalyvių – nuo pačių mažiausių iki veteranų.

VšĮ „Sporto leidinių grupė“ vykdomas projektas „Sportas“ – sveikatos ir žinių šaltinis visiems“ bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurias administruoja Nacionalinė sporto agentūra prie Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.

23

Kultūrizmo akademijos nuotr.

PATARIMAI

R.Bimbos darbo patirtis – 27 metai

REIKIA PAŽINTI SAVO KŪNĄ

KAIP IŠSIUGDYTI NE TIK TOBULĄ KŪNĄ, BET IR MĖGAUTIS PAČIU PROCESU, O SPORTĄ PAVERSTI KASDIENIO GYVENIMO ĮPROČIU? Savo įžvalgomis dalijasi Kultūrizmo akademijos prezidentas, asmeninis treneris Remigijus Bimba. „Procesu mėgausitės tik tada, kai pažinsite savo kūną.

Pradedantiesiems sunku suprasti, ką sako kūnas. Reikia žinoti, kaip, kada ir kiek sportuoti, maitintis, ilsėtis, kokius maisto papildus vartoti ir kitus dalykus. Žmogui yra didelis iššūkis pradėti sportuoti. Ypač tam, kuris pastarąjį kartą sportavo mokykloje, o jo kasdienė fizinė veikla – išlipus iš automobilio kelis metrus nueiti iki darbo kabineto ir atsisėsti prie stalo, ant kurio kompiuteris ir šūsnis dokumentų.

Norint sportą paversti malonia, įprasta veikla, pirmiausia rekomenduojama išsikelti tikslą, kurį norite pasiekti.

Tobulas kūnas – gana abstrakti sąvoka. Kiekvienas mūsų turime savo supratimą apie grožį ir tobulą kūną. Treniruočių tikslas turi būti realus ir pasiekiamas.

Tarkime, jei turite antsvorio ir jūsų kūno riebalų kiekis per didelis, vienas iš tikslų galėtų būti sudeginti 4 kg riebalų. Sustiprėti norintis žmogus galėtų išsikelti kitą tikslą – padidinti jėgą. O trečias galbūt trokšta padidinti kūno raumenis ir tapti raumeningesnis. Jo tikslas galėtų būti toks – priaugti 4 kg raumenų.

Taigi svarbus darbas – aiškiai įvardyti tikslą.

24

Kitas etapas – kreiptis į trenerį, kad parengtų tam tikslui pasiekti reikiamą treniruočių programą, išmokytų, kaip taisyklingai atlikti pratimus ir didinti apkrovą. Tik po truputį didindami įrankių svorį galėsite progresuoti ir pasiekti išsikeltą tikslą.

Pirmuosius mėnesius treniruokitės du, bet ne daugiau nei tris kartus per savaitę. Vienos treniruotės trukmė – iki 1 val.

Pradėkite nuo minimalaus krūvio, neintensyvių treniruočių. Labai svarbu treniruojantis po truputį didinti apkrovą.

Svarbiausia – nepraleiskite treniruočių, nes tai jūsų kelias į tikslą ir sėkmę. Po dviejų trijų mėnesių pajusite, kad galite treniruotis dar intensyviau. Tada paprašykite trenerio, kad šis pakoreguotų jūsų treniruočių planą.

Patarimas suaugusiems, kurie turi vaikų. Mokykite savo vaikus sportuoti nuo mažens, kad jiems nuo vaikystės kūno kultūra, fizinis aktyvumas taptų kasdienė maloni rutina – gyvenimo dalis. Žinoma, nepamirškite ir patys sportuoti. Turite būti pavyzdys jaunajai kartai.

Kai vaikai užaugs, jie reguliariai sportuos visą gyvenimą.

Juk sportuoti yra malonu!

VšĮ „Sporto leidinių grupė“ vykdomas projektas „Sportas“ – sveikatos ir žinių šaltinis visiems“ bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurias administruoja Nacionalinė sporto agentūra prie Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.