MŪSŲ UTENIS

MARIUS TREIMAKAS:

„Svarbiausia – gera komanda“

IŠ KARTOS

Į KARTĄ 2018

TURINYS 14

MARIUS Treimakas: „Svarbiausia – gera komanda“

36

Įdėmiai stebintis aikštę ir jos užribius, kruopščiai ir sėkmingai tvarkantis organizacinius reikalus ir sunkiai patikintis darbus kam nors kitam – Marius Treimakas yra tas žmogus, aplink kurį sukasi klubo įvykių srautas ir būrys darbuotojų bei žaidėjų su krūvomis reikalų reikaliukų.

22

Suklupus pakilti padėjo merginų futbolas Dar neseniai moterys ir futbolas visuotinai buvo suvokiami kaip nesuderinami dalykai, tačiau vos per keletą metų Utenoje moterų futbolo banga gerokai sujudino nusistovėjusias stereotipines normas, o pastaraisiais metais išaugo kone iki cunamio, kurio centre – akademijos „Utenis“ merginų treneris Arūnas Rastenis. Jis atvirai pasakoja apie savo vingiuotą kelią į moterų futbolą, kuris pakeitė jo gyvenimą ir tapo atspirtimi sunkiausiu metu.

30

4

Trečdalis gyvenimo – su „Utenio“ vėliava Henrikas Buteliauskas, debiutavęs reprezentacinėje miesto futbolo komandoje, kai jam buvo vos 15 metų, atsisakęs nešioti akinius, kad šie netrukdytų bėgioti aikštėje, dar praėjusiame šimtmetyje „Utenyje“ žaidė kone 20 metų ir dėl smagių smūgių tiek kaire, tiek dešine koja varžovų neretai buvo vadinamas „Baubu“.

Aikštėje – su kamuoliu ir švilpuku Vienas geriausių visų laikų Lietuvos rankinio teisėjų Artūras Malašinskas kelią į aikštę pramynė ir savo sūnui Aidenui, kurio vardas pastaraisiais metais garsiai skamba Tarptautinėje rankinio arenoje. Anksčiau stipriausios rankinio komandos geriau pažinojo jo tėvą – Artūrą Malašinską.

42

Akademija – tvirtas klubo pamatas Vos atkurtas futbolo klubas „Utenos Utenis“ neapsiribojo vien vyrų futbolo komanda ir „Utenio“ vardą bei ateitį siejo su jaunosios kartos ugdymu, futbolo ateities auginimu.

48

Gyvenimo būdo ligas gydo... futbolu Sparčiai populiarėjanti nauja sporto rūšis – futbolo fitnesas (lengvasis kultūrizmas) – įtraukia vis daugiau įvairaus amžiaus žmonių Skandinavijoje. Tai gana nauja sporto rūšis, kuria gali užsiimti kiekvienas, iki šiol ne tik nežaidęs futbolo, bet ir apskritai nesitreniravęs bei nesportavęs žmogus, kad ir kokios lyties, socialinio ar ekonominio statuso būtų.

6 6

12 54

įsimintinos 2018 metų datos „UTENOS UTENIS“ – bendruomenės klubas Prieš miegą – pasaka su „Uteniu“ VIršelyje:

54

60

64

68

56

Stadione – dienos lauko darželis

58

Kiekvienas vaikas – pats svarbiausias

60

„Utenio“ futbolo fiestos

62

2018 metų „Utenio“ sezonas

64

Vaikai treniravosi su tėveliais

66

ĮMONIŲ FUTBOLO LYGA UTENOJE

68

Sezono uždarymo šventė

Kelios futbolo klubos „Utenos Utenis“ kartos Vytauto Gimžausko nuotr.

KARTU AGINKIME FUTBOLO ATEITĮ

5

6

2018 02 17 LIETUVAI 100 Į pirmąją „Utenio“ futbolo fiestą, kuri buvo skirta ypatingai progai – atkurtos Lietuvos šimtmečiui – vasario 17 dieną susirinko per 200 dalyvių, kurie šventė aktyviai leisdami laiką kartu, Lietuvai giedodami Tautišką giesmę ir įamžindami svarbią sukaktį nuotraukoje „Lietuvai 100“.

KARTU AGINKIME FUTBOLO ATEITĮ

7

8

KARTU AGINKIME FUTBOLO ATEITÄ®

2018 03 24 PIRMOJI MOTERIS Kovo 24 d. „Utenio“ stadione vykusios „Utenio“ futbolo fiestos dalyviai ne tik rungtyniavo, vaišinosi, bendravo, bet ir rinko savo atstovą į klubo „Utenos Utenis“ valdybą.

Fiestos dalyvius pasitiko „Utenos Utenio“ rinkimų komisija. Pirmą kartą surengtuose futbolo klubo „Utenos Utenis“ valdybos rinkimuose klubo nariai balsavo už vieną iš trijų kandidatų.

Balsavusiųjų sprendimu rinkimus laimėjo ir pirmąja moterimi klubo valdyboje tapo Rūta Vinčiūnienė.

KARTU AGINKIME FUTBOLO ATEITĮ

9

2018 11 29 APDOVANOJIMAI 2018 metų Lietuvos futbolo apdovanojimų šventės metu dviejų nominacijų laimėtojais paskelbti futbolo klubas „Utenos Utenis“ ir klubo kineziterapeutas Aurimas Tilindis.

2018 m. apdavonojimuose „Utenos Utenis“ laimėjo nominaciją „Masinio futbolo klubas“.

Kitą apdovanojimą atsiėmė klubo kineziterapeutas Aurimas Tilindis – jis išrinktas Metų savanoriu už neatlygintiną ir savanorišką darbą su kompleksinę negalią turinčiais vaikais.

Skiriant nominaciją klubui buvo įvertinta kryptinga, socialiai atsakinga „Utenos Utenio“ veikla.

10

KARTU AGINKIME FUTBOLO ATEITĮ

KARTU AGINKIME FUTBOLO ATEITÄ®

11

12

„

UTENOS UTENIS – bendruomenės klubas.

PAGARBA, VIENYBĖ, VALIA, DISCIPLINA, KOKYBĖ – vertybės, kurios veda mus į priekį ir kritiniais momentais padeda atsitiesti.

ARTūras gimžauskas Mielieji, MŪSŲ UTENIUI – 85-eri. Kaip ir pradžioje, taip ir dabar klubo kertiniu akmeniu išliko bendruomenė.

Nuo įkūrimo UTENIS buvo klubas, vykdęs įvairią sportinę veiklą, organizavęs renginius, šeimos vakarus, kortų, domino lošimus, kitus pasilinksminimus savo bendruomenės nariams ir viena svarbiausių klubo veiklos sričių buvo kokybiškas, turiningas bendruomenės laisvalaikis.

Stiprios bendruomenės kūrimas – ir 2013 m. naują gyvavimo etapą pradėjusio klubo prioritetas.

Futbolas – neatsiejama Utenos tapatybės dalis, sporto šaka, turinti vienas seniausių tradicijų. Bet atgimusio futbolo klubo UTENOS UTENIS veiklos sfera daug didesnė. Vakarų Europos futbolo klubų pavyzdžiu kuriamas modelis remiasi į aktyvią bendruomenę ir įvairias veiklas.

Klubas siekia tapti Lietuvos šiaurės rytų regiono, apimančio dešimt savivaldybių, tiek vaikų, tiek suaugusiųjų futbolo vėliavnešiu ir turėti jaunųjų futbolo talentų grupes akademijoje.

Partnerius, bendraminčius, globėjus, klubo narius kviečiame KARTU AUGINTI FUTBOLO ATEITĮ ir keliame tikslą, kad pagrindinėje klubo komandoje žaistų daugiau nei pusė futbolo akademijoje UTENIS išugdytų auklėtinių.

Klubo struktūros pamatas – futbolo akademija, atliekanti svarbų vaidmenį bendruomenės veikloje: treneriai lankosi darželiuose, kur siūlo nemokamus užsiėmimus, treniruoja mokyklinio amžiaus vaikus akademijoje, organizuoja stovyklas, FUTBOLO FIESTAS, turnyrus, žengia pirmuosius drąsius moterų futbolo žingsnius ir kviečia bendruomenę aktyviai leisti laisvalaikį.

Vasarą UTENIO stadione pradėjo lankytis darželinukai. Jiems buvo organizuojami dienos lauko darželio užsiėmimai, tad vaikai visą dieną galėjo praleisti gryname ore. Be to, klubo įkurto sveikatingumo centro UTENIS specialistai neatlygintinai užsiiminėjo su kompleksines negalias turinčiais vaikais.

Utenos rajono savivaldybės globa, partnerių palaikymas, klubo narių pasitikėjimas, klube dirbančių žmonių atsidavimas, akademijos auklėtinių degančios akys, bendros vertybės, tikslai ir tikėjimas puoselėja klubo istoriją.

UTENOS UTENIS – bendruomenės klubas. PAGARBA, VIENYBĖ, VALIA, DISCIPLINA, KOKYBĖ – vertybės, kurios veda mus į priekį ir kritiniais momentais padeda atsitiesti.

Brandinkime savyje MŪSŲ VERTYBES, puoselėkime jas ir kartu kurkime MŪSŲ UTENIO istoriją.

KARTU AGINKIME FUTBOLO ATEITĮ

13

MARIUS TREIMAKAS . .

SVARBIAUSIA GERA KOMANDA Įdėmiai stebintis aikštę ir jos užribius, kruopščiai ir sėkmingai tvarkantis organizacinius reikalus ir sunkiai patikintis darbus kam nors kitam – Marius Treimakas yra tas žmogus, aplink kurį sukasi klubo įvykių srautas ir būrys darbuotojų bei žaidėjų su krūvomis reikalų reikaliukų.

Ketverius metus dirbęs Utenos futbolo klubo „Utenis“ techniniu direktoriumi, nuo 2018 m. M. Treimakas vadovauja įstaigai ir yra jos direktorius. Tai, kad tapo viena svarbiausių figūrų Utenos futbolo klubo struktūroje, M. Treimakas vadina susiklosčiusių aplinkybių rezultatu.

Nors ankstyvoje vaikystėje, kaip ir dauguma berniukų, jis lankė krepšinio, plaukimo, dziudo, rankinio treniruotes, tačiau net tuomet ilgame trumpalaikių jo pomėgių sąraše futbolo nebuvo. Vienas svarbiausių Utenos „Utenio“ komandos žmonių, klube dirbantis nuo pirmųjų jo atkūrimo 2013 m. minučių, atskleidžia, kad niekada pats aktyviai nesportavo, sportu nesižavėjo ir, kaip pats sako, ūgtelėjęs su sportu neturėjo nieko bendra.

Pasak M. Treimako, neplanuotą ir netikėtą net jam pačiam atsidūrimą futbolo pasaulio įvykių sraute lėmė jo vaikystės draugo Artūro Gimžausko pasiryžimas kartu su Utenos rajono savivaldybe atkurti futbolo klubą Utenoje.

14

„Su Artūru esame bendraamžiai, pažįstami nuo vaikystės, augome gretimuose kiemuose. Baigę vidurinę mokyklą, stojome į tą patį universitetą – dabartinį Vilniaus Gedimino technikos. Tiesa, inžinerinės specialybės neįgijome nė vienas, o VGTU baigėme greitai, jau pirmame kurse. Artūras – balandžio, aš – gegužės mėnesį“, – juokiasi prisiminęs nevykusį profesinį pasirinkimą M. Treimakas.

Grįžęs į gimtąjį miestą po nutrauktų studijų sostinėje, M. Treimakas įstojo į Utenos kolegiją studijuoti verslo vadybos. Baigęs mokslus atliko privalomąją karinę tarnybą Lietuvos kariuomenėje ir daugiau nei dešimtmetį dirbo telekomunikacijų įmonėje, vėliau – įmonėje, prekiavusioje buitine, elektros technika. Nors A. Gimžauskas liko Vilniuje, vaikystės draugai tarpusavio ryšių ir bendravimo nenutraukė. „2013 m. pabaigoje sulaukiau Artūro skambučio, – pasakoja M. Treimakas. – Žinojau, kad jo veikla visuomet buvo susijusi su sportu, todėl, kai išgirdau, kad jis planuoja projektą,

KARTU AGINKIME FUTBOLO ATEITÄ®

15

prie kurio ir mane kviečia prisijungti, supratau, kad projektas bus iš sporto srities.“ Dar nežinodamas, koks tai projektas, nenuskambėjus nė vienam žodžiui apie futbolą ir neįsivaizduodamas apie ką konkrečiai kalbama, M. Treimakas, išgirdęs, kad A. Gimžauskui reikia žmogaus Utenoje, nedvejojo ir reikalingu žmogumi būti sutiko. Tik vėliau, kai bičiulis su pirmuoju atkurto „Utenio“ treneriu Mindaugu Čepu atvažiavo į Uteną, vyrai susėdę išsiaiškino detales, aptarė, kokie darbai laukia, ką konkrečiai kiekvienas turės daryti ir už kurią sritį bus atsakingas.

„

„2014 m. sausio 6 d. pradėjau dirbti Utenos „Utenyje“. Be mūsų trijų, kolektyve dar buvo buhalterė. Net komandos neturėjome. Viską pradėjome nuo nulio, nuo tuščio lapo, – nostalgiškai prisimena M. Treimakas. – Kol A. Gimžauskas rūpinosi derybomis su partneriais, rinkodara, finansavimo šaltiniais ir valdymo reikalais, treneris užsiėmė žaidėjų paieška, o aš ėmiausi iki tol nepažintos man patikėtos veiklos ir naujų darbų.“

„2014 m. sausio 6 dieną pradėjau dirbti „Utenos Utenyje“. Be mūsų trijų, kolektyve dar buvo buhalterė.

Net komandos neturėjome. Viską pradėjome nuo nulio, nuo tuščio lapo“.

Atkūrus Utenos futbolo klubą M. Treimakas pradėjo bendrauti su Lietuvos futbolo federacija, jam teko išsiaiškinti licencijavimo reikalavimus ir tvarkyti krūvas dokumentų. Gavęs licenciją, išimties tvarka pirmąjį sezoną atkurtas „Utenis“ pradėjo žaisdamas LFF pirmojoje lygoje.

Be popierinių, techninis klubo direktorius rūpinosi ir visais buitiniais klubo reikalais – transportu, aikščių užsakymu, žaidėjų aprangomis, apgyvendinimu, su komanda vykdavo į visas rungtynes ir dalyvaudavo treniruotėse. „Iki tol dirbau pagal aiškų grafiką, tačiau labai greitai įpratau prie naujo darbo vakarais ar savaitgaliais, nes kone kiekvieną savaitgalį vykdavo rungtynės. Būdavo taip, kad savaitgaliui šeimą nuvežu į kaimą ir palieku, o pats apsisukęs minu atgal į stadioną, – darbą be nurodytų darbo valandų vadindamas 16

KARTU AGINKIME FUTBOLO ATEITÄ®

17

gyvenimo būdu pasakoja M. Treimakas. – Po truputį klube atsirado naujų darbuotojų, tačiau kartu plėtėsi ir vykdomų veiklų spektras – atsirado futbolo akademija „Utenis“, perėmėme stadioną, prižiūrime ledo aikštelę, organizuojame masinius renginius.“ Kai kuriuos ūkinius darbus jis tikina perdavęs naujiems žmonėms, todėl tik „užmeta akį“, ar jie vykdomi sklandžiai, sukdamasis tarp padaugėjusių „popierinių“ darbų.

Prie komandos prisijungus užsieniečiams, atsirado ir naujų pareigų – reikėdavo juos pasitikti ir išlydėti oro uoste, rūpintis vizomis ir kitais migracijos reikalais. „Kartais atrodo, kad apie pasus ir vizas žinau daugiau negu Utenos migracijos tarnyba“, – juokiasi visur spėjantis vyras.

M. Treimakas atkreipia dėmesį, kad klubas visuomet stengiasi rūpintis žaidėjais, išvaduoja juos nuo buitinių rūpesčių ir suteikia profesionalams galimybę, nesukant dėl žemiškų reikalų galvų, lavinti įgūdžius aikštėje. Tačiau kai kurie jauni žaidėjai – kaip maži vaikai, nesavarankiški, įpratę, kad jais visuomet pasirūpinama, kad viskas paduota, atnešta, sutvarkyta. „Kiekvienais metais atsirasdavo tokių, dėl kurių netvarkos gyvenamosiose patalpose, sugadintų ar sulaužytų daiktų

18

„

Man svarbiausia yra tai, kad „Utenyje“ turime gerą, draugišką, vieningą kolektyvą.

Tai padeda siekti užsibrėžtų tikslų.

5 Po penkerių metų šalia futbolo, Marius ėmė geriau suprasti šį žaidimą, tačiau neketina jo analizuoti taip, kaip tai daro specialistai

„

Kartais atrodo, kad apie pasus ir vizas žinau daugiau, negu Utenos migracijos tarnyba.

kildavo rūpesčių, – atskleidžia jis. – Tačiau buvo ir tokių, su kuriais išliko šilti ir draugiški santykiai, ypač tais, kurie „Utenyje“ buvo nuo pirmojo sezono – Aurimas Tručinskas, Gabrielius Zagurskas ir kiti.

Lygindamas penkerius atkurto klubo metus, M. Treimakas sako, kad sunkiausi buvo 2017 metai: „Tokio chaoso nebuvo per visus ankstesnius metus kartu sudėjus – juk per sezoną du kartus pasikeitė treneriai ir kone visa komanda, sezono viduryje keitėsi net 95 proc. žmonių. Nebuvo didelių nesusipratimų, tačiau, natūralu, kad kartais buvo juntama sumaištis, skirtingos kultūros, juolab kad su kai kuriais užsieniečiais buvo neįmanoma susikalbėti, jie nemokėjo anglų kalbos.“ Po penkerių metų būdamas greta futbolo M. Treimakas sako ėmęs geriau suprasti šį žaidimą, tačiau neketina jo analizuoti taip, kaip tai daro specialistai – jis aikštę stebi kaip žiūrovas. „Šiuo metu turime labai daug veiklų ir, palyginti su tuo, kiek turime žmonių, kartais net pasidaro neramu, ar ne per daug apžiojome ir pajėgsime sukramtyti. Tačiau man svarbiausia tai, kad „Utenyje“ turime gerą, draugišką, vieningą kolektyvą. Tiek aikštėje, tiek kolektyve – svarbiausia gera komanda. Tai padeda siekti užsibrėžtų tikslų. Tikiu, kad juos įgyvendinsime, kad klubas išaugs į regiono lyderį su stipria akademija, į kurią atvažiuos gabūs jaunuoliai ir čia turės geras sąlygas mokytis, treniruotis, o ateityje žais „Utenyje“ ir šalies rinktinėse.“

KARTU AGINKIME FUTBOLO ATEITĮ

21

22

Suklupus

pakilti padėjo merginų futbolas Dar neseniai moterys ir futbolas visuotinai buvo suvokiami kaip nesuderinami dalykai, tačiau vos per keletą metų Utenoje moterų futbolo banga gerokai sujudino nusistovėjusias stereotipines normas, o pastaraisiais metais išaugo kone iki cunamio, kurio centre – akademijos „Utenis“ merginų treneris Arūnas Rastenis. Jis atvirai pasakoja apie savo vingiuotą kelią į moterų futbolą, kuris pakeitė jo gyvenimą ir tapo atspirtimi sunkiausiu metu.

Kokia buvo jūsų, kaip merginų futbolo trenerio, karjeros pradžia?

Kaip manote, kodėl negavote sutikimo Utenoje treniruoti mergaičių?

Pirmoji mano treniruota mergina – dabartinė Lietuvos moterų futbolo pažiba Liucija Vaitukaitytė, viena perspektyviausių šalies futbolininkių, šiais metais išvykusi žaisti į Ispaniją.

Sovietmečiu moterų futbolas buvo apskritai uždraustas, o kai draudimus atšaukė, jis dar ilgai nebuvo populiarus. Vos prieš keletą metų, kai siūliau Utenoje treniruoti mergaites, man buvo tvirtinama, kad jas futbolas žaloja. Iš dalies tai atspindėjo bendrą visuomenės požiūrį ir suvokimą, kita vertus – ilgus metus buvo įprasta dirbti iš inercijos, vengti naujų dalykų.

Pradėjęs dirbti Utenos sporto centre rinkau 1998 m. gimusių vaikinų grupę, tačiau joje pasigedau perspektyvių, gerus duomenis turinčių vaikų. Išgirdęs, kad Dusetose yra futbolo entuziastas ir treneris Rimas Vaitukaitis, nuvažiavau pas jį, tikėdamasis pasikviesti bent keletą vaikų treniruotis Utenoje.

Su R. Vaitukaičiu važinėjome po Dusetas, jis man rodė savo įrengtas aikšteles, o kartu vežėsi ir savo dukterį Liuciją. Ji buvo 5–6 metų. Vos išlipusi iš automobilio, kol mes bendravome su tėvu, mergaitė čiupdavo kamuolį ir žongliruodavo juo geriau už daugumą berniukų. Tuomet Dusetose nepamačiau ypatingų vaikinų, bet pamačiau Liuciją ir ji pradėjo lankyti mano treniruotes kartu su berniukais. Nuo to laiko neapleido mintis surinkti mergaičių grupę. Tačiau, kiek nueidavau pas įstaigos direktorių siūlydamas treniruoti mergaites, sulaukdavau neigiamo atsakymo.

Moterų futbolo judėjimas Lietuvoje suaktyvėjo visai neseniai, manau, kad tam labai pasitarnavo Lietuvos futbolo federacijos (LFF) pradėtos organizuoti „Ladygolo“ varžybos.

Jau trečius metus esu „Ladygolo“, tarpmokyklinių merginų salės futbolo žaidynių, koordinatorius Utenos apskrityje.

Utenos mokykloms prisijungus prie šio projekto, kelios merginos susidomėjo futbolu ir pradėjo lankyti treniruotes kartu su berniukais, nelaukdamos, kol bus suformuotos merginų grupės. Joms buvo gana sunku, nes vaikinai nenorėdavo su merginomis dalintis kamuoliu, neleisdavo priimti sprenKARTU AGINKIME FUTBOLO ATEITĮ

23

Dosje Arūnas Rastenis Gimė 1974 m. gegužės 19 d.

1988 m. debiutavo „Utenyje“ 1992 m. baigė Utenos 6-ąją vidurinę mokyklą (dabar – Aukštakalnio progimnazija) 1992–1995 m. žaidė Kauno „Volmetoje“ 1995–1998 m. dirbo Utenos jaunimo mokykloje 1998–2009 m. dirbo Utenos vaikų globos namuose 2003 m. baigė socialinės pedagogikos studijas Utenos kolegijoje 2005 m. Vilniaus pedagoginiame universitete įgijo socialinio pedagogo kvalifikaciją Nuo 2005 m. – vaikų futbolo treneris 2008 m. įgijo UEFA B trenerio licenciją Nuo 2017 m. – pirmasis merginų futbolo treneris Utenoje

24

dimų, imtis iniciatyvos, tačiau jos labai norėjo žaisti futbolą, todėl jau tuomet kartu su dusetiškėmis pradėjome dalyvauti varžybose su kitų miestų merginų komandomis.

Paskutiniais darbo Utenos sporto centre metais aš ir pats nebeturėjau didelių ambicijų bei atkaklumo siekti suformuoti atskirą merginų komandą. Su treniruojamais vaikinais pasiekęs aukštų rezultatų nebeieškojau iššūkių ir vis dažniau ėmiau sau leisti gyventi taip, kaip man tuomet atrodė lengva ir patogu – zonoje, kurios niekas beveik nekontroliavo.

„

Kas paskatino iš tos zonos išeiti?

Kai visas vaikų futbolo grupes iš Utenos daugiafunkcio sporto centro buvo nuspręsta perduoti klubui „Utenos Utenis“, man, kaip treneriui, buvo neramu, nes supratau, kad reikės rimtai dirbti, o dirbti tuo metu jau nelabai norėjau ir sugebėjau – tiesiog užpildydavau reikiamus popierius, nueidavau į treniruotes, tuo darbas sporto centre ir baigdavosi. Neslėp-

Tik visiškai pakeitęs gyvenimo būdą, supratau – dirbti ir apčiuopti savo darbo rezultatus gerokai smagiau, negu nedaryti nieko, imituojant veiklą, ir džiaugtis tuo ar dėl savo nesėkmių ir neveiklumo kaltinti kitus.

siu, kad turėjau gilių ir įsisenėjusių problemų dėl alkoholio, kurias spręsti paskatino ir labai padėjo ne tik noras dar pagyventi, bet ir troškimas dirbti darbą, apie kurį visuomet svajojau – būti treneriu.

Pusę metų dar vaidinau dirbantį. Eidavau į treniruotes ir laukdavau jų pabaigos, kad galėčiau grįždamas namo užsukti į parduotuvę. Apie treniruočių, varžybų planavimą nebegalvojau, planas tebuvo vienas – išgerti. Taip vieną eilinį vakarą sėdint ir geriant lyg stebuklas įvyko nušvitimas, suvokimas, kad turiu ką nors daryti, nes kitaip – ne tik nebedirbsiu treneriu, bet tiesiog mirsiu. Paskambinau vienam iš tokių pat bėdų išsikapsčiusiam pažįstamam, jis man ir padėjo – atvažiavo ir tą patį vakarą išsivežė. Po poros savaičių detoksikacijos mėnesį praleidau vienuolyne, kur perprogramavau savo mąstymą ir požiūrį. Tik visiškai pakeitęs gyvenimo būdą, supratau – dirbti ir apčiuopti savo darbo rezultatus gerokai smagiau, negu nedaryti nieko, imituojant veiklą, ir džiaugtis tuo ar dėl savo nesėkmių ir neveiklumo kaltinti kitus.

KARTU AGINKIME FUTBOLO ATEITĮ

25

„

Sovietmečiu moterų futbolas buvo apskritai uždraustas, o kai draudimus atšaukė, jis dar ilgai nebuvo populiarus.

Vos prieš keletą metų, kai siūliau Utenoje treniruoti mergaites, man buvo tvirtinama, kad jas futbolas žaloja.

Grįžus jums pagaliau pavyko tai, ko ilgai norėjote – surinkti ir pradėti treniruoti merginų komandą?

Grįžau neturėdamas jokių išankstinių vilčių, nieko nesitikėdamas, žinodamas, kad žmonės neturi pagrindo ir neprivalo manimi tikėti. Likau dirbti klube pagalbinius administracinius darbus, mano treniruotą vaikinų grupę jau buvo perėmęs kitas treneris.

Tačiau manęs vis dar laukė šešios ar septynios mergaitės, lankiusios treniruotes su vaikinais. Jos skambindavo man, kai buvau išvažiavęs, ir susirinko sportuoti, kai grįžau. Pradėjome treniruotis porą kartų per savaitę Vyturių progimnazijos salėje, po truputį gausėjo komandos narių, o po dviejų mėnesių jau treniravau 35 merginas. Darbas su jomis man padėjo galutinai susidėlioti mintis, perkainoti vertybes ir prioritetus. Esu dėkingas buvusiam klubo vadovui Artūrui Gimžauskui, jo taisyklėms, kuriomis man parodė, kad, jei noriu gyventi, galiu gyventi – viskas priklauso nuo manęs.

Nežinau, kaip man tai pavyko pasiekti, bet manimi patikėjo ir 2017 m. kovo–balandžio mėnesiais futbolo akademijoje „Utenis“ pradėjo veikti mano treniruojamų merginų grupė.

Greitai jas pagal amžių išskyriau į dvi grupes, o 2017 metų rudenį susirinko pačių mažiausiųjų mergaičių, iki dešimties metų amžiaus, grupė. Šiuo metu iš viso treniruotes lanko 40 mergaičių. Vienam toks krūvis – aiškiai per didelis, todėl mažųjų grupę teko perleisti kitam treneriui. Sunku skirtis su kiekviena savo futbolininke, bet taip turi būti.

Nors merginos kartu treniruojasi dar neilgai, demonstruoja puikius rezultatus. Kaip pavyksta jų pasiekti?

Merginos – labai aktyvios ir iniciatyvios, noriai dalyvauja įvairiuose turnyruose tiek Lietuvoje, tiek už šalies ribų.

KARTU AGINKIME FUTBOLO ATEITĮ

27

40

„

Nesistengiu merginoms būti stereotipinis mokytojas ar treneris, esu joms kaip vyresnis brolis, o komandą stengiuosi sulipdyti tokią, kurioje vyrautų pasitikėjimas. Jei pamatau socialinėje erdvėje mano mergaičių paskelbtą komandos nuotrauką su prierašu: „Mes – šeima“, tai yra vienas iš pasiektų tikslų.

28

Šiuo metu futbolo akademijoje „Utenis“ keturiasdešimt merginų lanko futbolo treniruotes

Vyriausiosios merginos praėjusią žiemą sėkmingai debiutavo Lietuvos moterų salės futbolo čempionate, vasarą – LMFA Pirmoje lygoje. Mažiausiosios, vos susirinkusius į komandą ir pasitreniravusios kelis mėnesius, jau pateko tarp šešių stipriausių 2018 m. Lietuvos mergaičių futbolo 5 x 5 čempionato komandų.

Pavasarį su vyresnėmis merginomis dalyvavome turnyre Ukrainoje, kur užėmėme trečiąją vietą, o neseniai vėl sulaukėme kvietimo ir dalyvavome Ukrainoje vykusiame tarptautiniame futsal turnyre, kuriame iškovojome bronzos medalius. Visi kas matė mus prieš metus šiame turnyre, stebėjosi didžiule pažanga.

Rugsėjo mėnesį akademijos merginos pirmą kartą į Uteną parvežė 2003 m. gim. ir jaunesnių merginų Lietuvos čempionato medalius.

Be oficialių čempionatų visos akademijos „Utenis“ merginos nuolat dalyvauja įvairiuose turnyruose. Nesistengiu merginoms būti stereotipinis mokytojas ar treneris, esu joms kaip vyresnis brolis, o komandą stengiuosi sulipdyti tokią, kurioje vyrautų pasitikėjimas. Jei pamatau socialinėje erdvėje mano mergaičių paskelbtą komandos nuotrauką su prierašu: „Mes – šeima“, tai yra vienas iš pasiektų tikslų.

Merginoms tiesiai pasakau, kad tos, kurios nenori būti kartu su komanda, gali išeiti, nes vienas supuvęs obuolys sugadina visą dėžę sveikų.

Sunkiai įmanoma nepastebėti ir moterų futbolo judėjimo Utenoje. Kaip pavyko jį paskatinti?

Utenos moterys ne mažiau aktyvios už merginas. Kai 2017 metų kovo 8-ąją kartu su „Ladygolo“ finalinėmis varžybomis buvo surengtas pirmas toks moterų futbolo turnyras Utenoje, turbūt mažai kas tikėjo, kad jis išaugs į rimtą judėjimą, kurio vienomis pagrindinių iniciatorių tapo Alma Gaidienė ir Rūta Paukštienė. Tačiau į komandas susiskirsčiusios moterys tapo nuolatinėmis miesto moterų futbolo turnyrų dalyvėmis tiek lauke, tiek salėje ir entuziastingai pradėjo rinktis į treniruotes porą kartų per savaitę.

Ar skiriasi moterų ir vyrų futbolas?

Moterų futbolo taisyklės tokios pat kaip vyrų, bet skiriasi logika, žaidimas, sprendimai. Tačiau tai reikia priimti, kitaip negali dirbti merginų treneriu. Dirbant su jomis reikia daugiau kantrybės, bet moterys yra nuoširdesnės, žaisdamos naudoja mažiau vaidybos elementų, yra kantresnės. Nesivarginu moterims ko nors įrodinėti ar ginčytis, seniai supratau, kad tai – beprasmiška. Aš tiesiog palaukiu, kol jos pačios įsitikins, kad sakiau tiesą.

Vyriausios jūsų treniruojamos merginos po poros metų baigs mokyklas ir greičiausiai išvyks studijuoti į didmiesčius. Ar nebus gaila atsisveikinti?

Naiviai tikiuosi, kad toli neišvažiuos, o išvažiavusios mokytis į Vilnių ar Kauną grįš ir atstovaus „Uteniui“. Mano tikslas – sukurti tokias sąlygas, kad jos nenorėtų žaisti jokiame kitame Lietuvos klube ir trokštų čia sugrįžti. O jei bus pakviestos į Ispaniją – tik džiaugsiuosi tuo.

KARTU AGINKIME FUTBOLO ATEITĮ

29

TREčdalis gyvenimo

pO„Utenio“ vėliAva

Henrikas Buteliauskas, debiutavęs reprezentacinėje miesto futbolo komandoje, kai jam buvo vos 15 metų, atsisakęs nešioti akinius, kad šie netrukdytų bėgioti aikštėje, dar praėjusiame šimtmetyje „Utenyje“ žaidė kone 20 metų ir dėl smagių smūgių tiek kaire, tiek dešine koja varžovų neretai buvo vadinamas „Baubu“.

61-ų vyras prisimena, kad futbolas nebuvo pirmoji jį sudominusi sporto šaka: „Pirmiausia nuėjau į vieną gimnastikos treniruotę, tačiau daugiau jų nelankiau, o pasirinkau lengvąją atletiką, buvau sprinto bėgikas, taip pat važinėjau dviračiu. Tai man sekėsi – trejus metus iš eilės tapau Vilniaus zonos čempionu, o kartą – Šiauliuose vykusiose finalinėse varžybose užėmiau ketvirtąją vietą.“ H. Buteliauskas futbolą pradėjo žaisti 1963 m., lankė treniruotes su kitais berniukais, kol 1971 m., būdamas 15 metų, sulaukė galimybės žaisti „Utenyje“ – tai buvo daugybės futbolą žaidusių jaunų uteniškių siekiamybė ir svajonė. „Utenyje“ debiutavau kaip „fušeris“ – žaidžiau ne savo, o Dainiaus Petrausko pavarde ir, nurodžius vyresnį amžių, nes buvau per jaunas žaisti vyrų komandoje, – pasakoja H. Buteliauskas. – Po metų jau galėjau žaisti savo pavarde. Taip ir žaidžiau savo miesto komandoje iki 1991 m. su poros metų pertraukomis dėl traumos ir tarnybos kariuomenėje. Atpyliau 20 metų.“ Vadinamieji „fušeriai“, kaip prisimena buvęs futbolininkas,

30

buvo gana dažnai pasitelkiami į pagalbą, jei reikėdavo vyresnio ar jaunesnio amžiaus žaidėjų, kurių komandose nebuvo, ir žaisdavo net aukščiausioje lygoje. Tačiau „Uteniui“ dėl jų teko patirti ir nemalonumų – komanda, išaiškinus „fušerius“, buvo netekusi taškų ir iškritusi iš aukščiausiosios šalies lygos. „Kartą buvau kviečiamas net į šalies rinktinę, tačiau negalėjau dalyvauti, nes mane kvietė kaip Bronių Maniušį, kurio pavarde žaidžiau“, – prisiminęs kuriozą dabar juokiasi H. Buteliauskas.

Rungtyniauti pradėjęs dar tada, kai futbolas buvo žaidžiamas bulvių lauką primenančiame Utenos hipodrome, 1978 m. pastačius dabartinį „Utenio“ stadioną, pirmosiose jame vykusiose rungtynėse su Kybartų „Sveikata“ H. Buteliauskas pelnė ir pirmąjį įvartį. Jis prisimena, kad prieš keturis dešimtmečius žiūrovai aktyviai rinkdavosi į rungtynes, žmonės stovėdavo net už tvoros, o svarbias rungtynes laimėjusius ar pajėgų varžovą įveikusius futbolininkus kone nešiojo ant rankų.

15 HENRIKAS Buteliauskas žaisti „Utenyje“ pradėjo būdamas 15 metų amžiaus

KARTU AGINKIME FUTBOLO ATEITĮ

31

Ne tik dabar, bet ir prieš kelias dešimtis metų aukščiausiose lygose žaidusiose komandose vietiniai žaidėjai daugumos nesudarė. „Utenyje“ greta kelių uteniškių žaisdavo iš Sovietų Sąjungos šalių ar kitų Lietuvos miestų komandų, tokių kaip Vilniaus „Žalgiris“, atvykę žaidėjai. Tarp atvykėlių buvo ir uzbekų, ir tadžikų. „Uteniui“ tada vadovavo prokuroras Fulgentas Levulis. Jis pasirūpindavo, kad žaidėjams netektų sukti galvos dėl darbo ar būsto ir jie galėtų visą laiką skirti tik futbolui. Sportininkai būdavo formaliai įdarbinami miesto gamyklose ir įmonėse, kurios mokėdavo atlyginimus, atvykusieji būdavo aprūpinami bendrabučiais, o vietiniams, tarp jų – ir pašnekovui, valdžia be eilės skyrė butus. 1983 m. F. Levuliui palikus komandos vadovo postą, „Utenis“ palaipsniui prarado „Utenos mėsos“ kombinato, kai kurių kitų įmonių paramą, todėl paskutiniais sovietų okupacijos metais „Utenio“ gyvenimas nebebuvo toks sotus, o, neturint stipraus finansinio užnugario, buvo sunkiau pasikviesti pajėgių žaidėjų, daugiausia teko pasikliauti vietiniais. Tiek komandos rezultatai, tiek finansai leidosi žemyn, komanda iš aukščiausiosios krito į pirmąją, vėliau – į antrąją lygą. Neilgai trukus H. Buteliauskas baigė karjerą.

„

Prieš keturis dešimtmečius žiūrovai aktyviai rinkdavosi į rungtynes, žmonės stovėdavo net už tvoros, o svarbias rungtynes laimėjusius ar pajėgų varžovą įveikusius futbolininkus kone nešiojo ant rankų.

Karjerą pradėjęs kaip puolėjas, vėliau tapęs saugu ir gynėju, per karjerą pelnytų apdovanojimų, medalių ar titulų H. Buteliauskas nesuskaičiavo, kaip ir įvarčių. Turėjęs abi smagias kojas, uteniškis keldavo pagarbią baimę ne vienam varžovui ir būdavo išvadinamas „Baubu“. „Man tik buvo sudėtingiau priimti aukštą kamuolį, nes nuo 14 metų pradėjo silpti regėjimas, tačiau, kad galėčiau žaisti futbolą, akinių nenešiojau, o kontaktiniai lęšiai tais laikais buvo labai brangūs“, – atskleidžia H. Buteliauskas.

Dėl susilpnėjusios regos H. Buteliauskas negalėjo stoti į Kauno kūno institutą. Baigęs vidurinę mokyklą įstojo į Vilniaus 32

FAKTAS 1978 mETAIS HENRIKAS Buteliauskas pelnė pirmą įvartį pastatytame „Utenio“ stadione

20 „Utenyje“ HENRIKAS Buteliauskas žaidė 20 metų

KARTU AGINKIME FUTBOLO ATEITĮ

33

34

„

Skaičiuoti ir vesti įvairių sporto šakų statistiką pradėjau 1965 m., turiu sukaupęs didžiulę krūvą sąsiuvinių su lentelėse sužymėtais kiekvienų futbolo, krepšinio, ledo ritulio rungtynių rezultatais, kiekvieno žaidėjo įmuštais įvarčiais, pelnytais taškais.

inžinerinį statybos institutą, tačiau buvo priimtas studijuoti ne tą specialybę, kurią norėjo, todėl grįžo į Uteną, žaidė futbolą „Utenyje“ ir pradėjo mokytojauti Saldutiškio mokykloje, kur 5–11 klasių mokiniams vedė kūno kultūros pamokas. Po metų nesėkmingai stojo į tuometį Pedagoginį institutą. Nepavykus įstoti, mokslų nebesiekė, nors visą laiką norėjo būti mergaičių futbolo treneriu.

Tarnaudamas sovietinėje kariuomenėje Maskvoje H. Buteliauskas taip pat žaidė futbolą ir net sulaukė pasiūlymo žaisti tuometėje Moldavijos Respublikoje, tačiau po dvejų tarnybos toli nuo namų metų pašnekovas į svetimą šalį nevažiavo ir legionieriumi netapo.

Baigęs žaidėjo karjerą domėtis futbolu H. Buteliauskas nenustoja, akylai seka įvykius ne tik savo miesto, šalies ir pasaulio sporto gyvenime, bet ir kruopščiai juos surikiuoja sąsiuvinių eilutėse. „Skaičiuoti ir vesti įvairių sporto šakų statistiką pradėjau 1965 m., turiu sukaupęs didžiulę krūvą sąsiuvinių su lentelėse sužymėtais kiekvienų futbolo, krepšinio, ledo ritulio

rungtynių rezultatais, kiekvieno žaidėjo įmuštais įvarčiais, pelnytais taškais“, – aiškina jis.

Po kiekvieno turo komandos ir žaidėjai įvertinami taškais, tad sezono pabaigoje paaiškėja jų galutiniai metų rezultatai.

Apie kiekvieną žaidėją H. Buteliauskas gali pasakyti daug: kas pelnė daugiausia įvarčių, sužaidė daugiausia sezonų ar rungtynių.

Susidomėjęs statistikos rinkimu ir metraščių kaupimu, pradėjęs nuo sovietinių aukščiausiųjų lygų, Lietuvos „Nemuno“ ir zoninių rungtynių kronikų, dabar vyras dokumentuoja šalies aukščiausiosios, pirmosios lygos ir zonines rungtynes bei tarptautinių pirmenybių, čempionatų rezultatus.

Nemažą dalį H. Buteliausko archyvo sudaro padėkų raštai, bukletai su istorinėmis fotografijomis, laikraščių iškarpos. „Kai reikia, keliuosi ir naktį – šiąnakt kėliausi pusę trečios, nes internetu žiūrėjau NHL rungtynes. Anksčiau, kai nebuvo interneto, prenumeruodavau ar spaudos kioskuose pirkdavau visus leidinius apie sportą, gaila, kad dabar jų liko labai mažai, o ir spaudos kioskų beveik nebėra.“ KARTU AGINKIME FUTBOLO ATEITĮ

35

36

Aikštėje

su kamuoliu ir švilpuku Vienas geriausių visų laikų Lietuvos rankinio teisėjų Artūras Malašinskas kelią į aikštę pramynė ir savo sūnui Aidenui, kurio vardas pastaraisiais metais garsiai skamba Tarptautinėje rankinio arenoje. Anksčiau stipriausios rankinio komandos geriau pažinojo jo tėvą – Artūrą Malašinską.

Utenos „Utenio“ stadione kasdien besisukiojantis ir atidžiu žvilgsniu ne tik tvarką prižiūrintis, bet ir vykstančias sporto varžybas stebintis Artūras Malašinskas į kitų darbą nesikiša, tačiau galėtų pamokyti ne vieną trenerį ar teisėją.

Stadioną kaip savo namus pažįstantis vyras yra vienas geriausių visų laikų rankinio teisėjų Lietuvoje, ne kartą teisėjavęs futbolo rungtynėms ir pats aktyviai sportavęs.

1990–2015 m. uteniškis buvo kasmet renkamas į Lietuvos geriausių rankinio teisėjų̨ dešimtukus, o 2000–2002 m. ir 2006–2007 m. pripažintas geriausiu Lietuvos rankinio arbitru. 2015 m. baigęs aktyvią rankinio aikštės teisėjo karjerą šiuo metu yra Lietuvos rankinio teisėjų asociacijos inspektorius.

Artūro sūnus Aidenas dvejus pastaruosius metus išrinktas geriausiu Lietuvos rankininku. Jis yra vienas pagrindinių šalies rinktinės ramsčių, galingai rungtyniauja ir vilkėdamas Zaporožės klubo „Motor“ (Ukraina) aprangą. Pastarojo sezono Čempionų lygos varžybose jis pelnė net 58 įvarčius.

Lankyti rankinio treniruotes Utenos sporto mokykloje Artūras Malašinskas pradėjo būdamas trečiokas. „Tuo metu krepšinio treniruočių Utenoje nebuvo, o futbolo lankyti neleido tėvas, nors futbolą taip pat žaidžiau ir man jis labiau patiko, – prisimena Artūras. – Futbolą žaisti man sekėsi, sėkmingai dalyvaudavau miesto gatvių varžybose, į pratybas kvietė ir tuometis futbolininkų treneris Kondrašovas. Tačiau tėvas buvo įsitikinęs, kad futbolas yra netinkama sporto šaka jo sūnui, nes futbolininkai mėgo nedrausmingą gyvenimą.“ Paklusęs tėvo valiai judrus, nors neaukštas ir smulkus vaikas iš bendraamžių pirmaisiais metais neišsiskyrė sportiniais gabumais, tačiau Utenos rankininkai netruko užimti antrąją vietą Lietuvoje. Jau besimokydamas ketvirtoje klasėje Artūras Malašinskas žinojo, kad studijuos Lietuvos valstybiniame Kūno kultūros institute (KKI) ir savo gyvenimą sies su sportu. „Mano tėvas visą gyvenimą sportavo, žaidė krepšinį ir 13 metų buvo Utenos sporto komiteto pirmininkas, jo brolis –

KARTU AGINKIME FUTBOLO ATEITĮ

37

dešimtkovininkas, atstovavo Lietuvos lengvosios atletikos rinktinei“, – pasakoja Artūras.

Pabrėžęs, kad visa jo giminė yra sportiška ir aktyvi, o KKI baigė ne tik jis pats ir tėvas, bet ir brolis bei tėvo brolis, Artūras Malašinskas atskleidžia, kad visų giminės vyrų vardai prasideda raide „A“: „Mano tėvas su savo broliu įvedė tokią tradiciją. Aš – Artūras, mano brolis – Aivaras, mano sūnus – Aidenas, brolio sūnūs – Alanas ir Arnas, mano pusbrolis – Arvydas, jo sūnus – Andrius, o šio sūnus – Amyras.“ 1979–1983 m. studijuodamas KKI Artūras Malašinskas mokėsi rankinio trenerio specialybės ir žaisdamas rankinį tapo Lietuvos taurės varžybų, studentų pirmenybių nugalėtoju, prizininku bei pradėjo aktyviai teisėjauti.

„

Po studijų grįžęs į gimtąjį miestą pradėjo dirbti Utenos sporto mokykloje rankinio treneriu, tačiau po trejų metų su auklėtiniais atsisveikino ir tapo Utenos alaus kombinato rankinio komandos treneriu.

Treniruodamas spėdavo pats pažaisti ir dar teisėjauti varžybose Lietuvoje bei visoje Sovietų Sąjungoje.

Ne kartą norėjęs grįžti treniruoti vaikų, vyras suprato, kad gerai dirbti abiejų darbų negalės, todėl pasirinko teisėjavimą.

Teisėjui reikia labai stiprių nervų, būti tvirtu, sugebėti greitai priimti teisingus sprendimus. Nuo vieno švilpuko gali viskas apsiversti, todėl atsakomybė – didžiulė.

Pirmą kartą per rungtynes jis teisėjavo dar būdamas 11-oje klasėje, vėliau – studijų metais. „Kartą paprašė teisėjauti Kauno politechnikos institute vykusiose varžybose, turbūt nuo tada ir užsikabinau, po truputį teisėjavimas įtraukė. Trečiame kurse teisėjavau Sovietų Sąjungos moterų pirmojoje lygoje. Sovietmečiu mokėdavo 2 rublius 60 kapeikų maistpinigių, atlyginimų teisėjai negaudavo. Bet veždavome parduoti į kitas respublikas tokių daiktų, kokių jie neturėdavo, o į Lietuvą atsiveždavome šio to iš ten“, – prisimena uteniškis.

1983 m. Artūrui Malašinskui buvo suteikta respublikinė, 1987 m. – sąjunginė rankinio teisėjo kategorijos. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, jis buvo pirmasis šalies arbitras, 1992 m. Bulgarijoje vykusiame seminare tapęs IHF tarptautinės kategorijos teisėju.

38

Pirmuoju uteniškio porininku tarptautinėje arenoje tapo geriausias Lietuvos rankinio teisėjas Grigorijus Gutermanas. Tačiau ilgai ši teisėjų pora neišsilaikė: „Įprasta, kad rankinio teisėjai turi nuolatinius porininkus. Aš per savo karjerą turėjau net penkis porininkus tarptautinėse varžybose. Tarptautinės kategorijos teisėju tapau būdamas 31-ų, o mano porininkas G. Gutermanas buvo vyriausias. Taip ir išsiskirdavau su porininkais: jie arba baigdavo karjeras, nes buvo vyresni, arba pasukdavo kitu keliu.“ Nors visi porininkai buvo labai skirtingi, su visais jais Artūras Malašinskas sutarė puikiai.

1993 m. teisėjavimas moterų rankinio pasaulio čempionate Norvegijoje, pasak Artūro Malašinsko, – svarbiausios varžybos, kuriose jam teko dirbti. Kiek iš viso varžybų buvo jo karjeroje – sunku suskaičiuoti, kaip ir visas aplankytas šalis.

Uteniškio švilpukas aidėjo ne tik kone visoje Europoje, bet ir Izraelyje, Sirijoje, Dramblio Kaulo Krante, Tunise. Pastarąją šalį teisėjas prisimena iki šiol: „Matyt, mus pakvietė į vietinį čempionatą, nes savi teisėjai nesusitvarkė. Jau likus porai kilometrų iki varžybų vietos mus pradėjo stabdyti ir tikrinti automatais ginkluoti žmonės, o prasidėjus varžyboms skraidė žiebtuvėliai ir kiti daiktai. Po varžybų kilo muštynės, tokiame čempionate man daugiau neteko dalyvauti.“ 1992–2011 m. Artūras Malašinskas dažnai švilpė Europos klubų taurių varžybose. Buvo 1992 m. pasaulio moterų B grupės čempionato Vilniuje, 1993 m. pasaulio moterų čempionato Norvegijoje, 1994 m. Europos merginų čempionato Kaune, 1998 m. pasaulio jaunimo čempionato Dramblio Kaulo Krante, taip pat daugelio kitų svarbių varžybų teisėjas.

KARTU AGINKIME FUTBOLO ATEITĮ

39

„

Futbolą žaisti man sekėsi, sėkmingai dalyvaudavau miesto tarpgatvinėse varžybose, kvietė ir tuometinis futbolininkų treneris Kondrašovas treniruotis. Tačiau tėvas buvo įsitikinęs, kad futbolas yra netinkama sporto šaka jo sūnui, nes, futbolininkai mėgo nedrausmingą gyvenimą, parūkydavo.

40

Lietuvos pirmenybėse, pasak Artūro Malašinsko, jam tekdavo pačios sunkiausios rungtynės, nes, gyvendamas Utenoje, jis buvo vienas iš neutralių teisėjų, galėjusių dirbti didžiųjų miestų dvikovose. Teisėjas pastebėjo, kad kuo žemesnis žaidėjų lygis, tuo sunkiau teisėjauti. Per savo karjerą jam patirti teko visko – nuo moterų ašarų, iki riksmų ir grasinimų susidoroti: „Teisėjui reikia labai stiprių nervų, būti tvirtam, sugebėti greitai priimti teisingus sprendimus. Nuo vieno švilptelėjimo gali viskas apsiversti, todėl atsakomybė – didžiulė.“ Geras teisėjas, anot Artūro Malašinsko, būti gali ne kiekvienas. Ir ne tik dėl to, kad teisėjas turi būti stiprus psichologiškai – žmogui tai yra duota arba ne: „Tai lemia labai daug savybių, tačiau turi turėti įgimtą talentą. Kaip dailininkas – jei neturi talento, gali tik išmokti mechaniškai piešti pagal tam tikras taisykles, šablonus.“ Iki 38 metų aktyviai žaidęs rankinį ir teisėjaudamas Artūras niekada nebuvo pamiršęs ir futbolo – žaisdavo kaip mėgėjas kieme, dalyvaudavo varžybose, miesto pirmenybėse, o porą metų net gynė Utenos „Utenio“ garbę. „Tais metais Utenos miesto komanda išgyveno sunkius laikus, trūko žaidėjų, todėl, kai sulaukiau kvietimo, sutikau prisijungti. Tai buvo nepriklausomybės atgavimo metai, šalis išgyveno blokadą, įvairių produktų, benzino stygių. Tačiau „Utenio“ treneriai Kondrašovas ir Žemaitis dirbo policijoje, kažkaip iš ten „suveikdavo“ kuro, todėl galėjome vykti į varžybas“, – prisimena Artūras Malašinskas.

Artūro pėdomis pasekė ir jo sūnus Aidenas – vienas geriausių šių dienų Lietuvos rankininkų. Į treniruotes sporto mokykloje jį nuvedė tėvas, kai sūnus mokėsi antroje klasėje – niekam net abejonės nekilo, kad sportiškos aplinkos supamas vaikas turi sportuoti ir tai jam puikiai sekasi iki šiol.

Vienas pagrindinių šalies rinktinės žaidėjų Aidenas yra rungtyniavęs „Granito“ ir „Lūšies“ komandose, dabar jau trečius metus žaidžia Zaporožės klube „Motor“, o prieš tai šešerius metus rungtyniavo ir gyveno Ispanijoje. Gimtinėje uteniškis – itin retas svečias. Čempionų lygoje rungtyniaujantis ukrainiečių klubas lietuviui pasiūlė nepalyginamai geresnes sąlygas nei Vakarų Europos klubai, todėl Aidenas susitaikė su gyvenimu neramumų krečiamoje šalyje. Prie to, kad tenka gyventi vos už 200 km nuo vykstančių sprogimų garsų, sunkiau įprato jo žmona, kuriai mielesnis buvo gyvenimas Ispanijoje, šalia jūros.

Tačiau pora dar bent trejus metus gyvenimą kurs Ukrainoje, nes Aidenas su Zaporožės klubu trejiems metams pratęsė sutartį.

Ar ir toliau seks tėvo pėdomis ir taps treneriu ar teisėju, rankininkas kol kas dar nesvarsto, nežino ir to, kokioje šalyje gyvens baigęs žaidėjo karjerą. Aišku tik viena – kad nuo sporto nenutols ir tęs Malašinskų giminės tradicijas.

KARTU AGINKIME FUTBOLO ATEITĮ

41

42

AKADEMIJA TVIRTAS KLUBO

PAMATAS

Vos atkurtas futbolo klubas „Utenos Utenis“ neapsiribojo vien vyrų futbolo komanda ir „Utenio“ vardą bei ateitį siejo su jaunosios kartos ugdymu, futbolo ateities auginimu.

Atgimusio klubo direktoriaus, dabar – klubo valdybos pirmininko Artūro Gimžausko iniciatyva buvo padėti pamatai kuriant futbolo akademiją „Utenis“.

INVESTICIJA Į ATEITĮ „Nuo pat klubo atkūrimo pradžios man kirbėjo mintis, kad mes privalome ne tik atkurti futbolo komandą Utenoje, bet ir rūpintis vaikų ugdymu, pamainos rengimu, – prisimena A. Gimžauskas. – Pirmais veiklos metais įgyvendinome miesto norą atkurti futbolą Utenoje ir tapti prizininkais, tačiau, žinodamas Lietuvos futbolo istoriją ir dabartį, suvokiau, kad klubui reikia pamato, ilgalaikio stabilumo, kurį užtikrina jaunosios kartos ugdymas.“ Matydamas, kad vienas svarbiausių trūkumų ugdant jaunuosius futbolininkus yra pasenęs požiūris ir padrikas, nesistemingas darbas, kai kiekvienas vaikų treneris dirba taip, kaip jam atrodo, ir vadovaujasi tik asmeninėmis nuojautomis, A. Gimžauskas jau 2014 m. susitiko su vienu geriausių Lietuvos futbolo specialistų Aurelijumi Skarbaliumi ir susitarė dėl bendradarbiavimo bei darbo pagal jo sukurtą pažangią vaikų ugdymo programą.

Klubo tikslas – talentingų futbolininkų Lietuvos rinktinėms ir pajėgiausiems klubams auginimas. Todėl akademijos plėtrai visada buvo skiriamas didžiausias dėmesys ir lėšos. Tuo metu, kai nemaža dalis klubų, gaunančių UEFA solidarumo lėšas, jas naudojo kitais tikslais, „Utenis“ investavo į vaikų futbolo vystymą, programą, trenerių edukavimą. „Aš pats visuomet siekiau ir sieksiu, kad didžioji dalis rėmėjų, savivaldybės skiriamų mokesčių mokėtojų lėšų pasiektų akademiją ir būtų naudojamos organizuojant bendruomenės renginius. Ateityje tai neabejotinai atsipirks ir mes galėsime džiaugtis pagrindinėje miesto komandoje žaidžiančiais uteniškiais bei šito regiono vaikais“, – sako A. Gimžauskas, pabrėždamas, kad ateityje ketinama sutelkti ir bendradarbiauti su viso regiono organizacijomis, ugdančiomis futbolą žaidžiančius vaikus, o talentingiausiems jų futbolo akademija „Utenis“ taptų tramplinu į didįjį sportą.

Siekia sukurti geriausias sąlygas Dabartinis futbolo akademijos „Utenis“ techninis vadovas ir treneris Aurimas Meidus 2015 m. pradėjo lankytis miesto darželiuose ir vesti vaikams nemokamus užsiėmimus. Tais KARTU AGINKIME FUTBOLO ATEITĮ

43

240 Šiuo metu akademijoje treniruojasi daugiau nei 240 mokyklinio amžiaus vaikų, per 200 mažųjų uteniškių nemokamus užsiėmimus lanko miesto darželiuose.

metais į treniruotes stadione atėjo 36 šešiamečiai–septynmečiai. Iš pirmųjų A. Meidaus futbolu sudomintų vaikų daugiau nei 90 proc. treniruotes lanko ir dabar. Treneris visada stebėjosi kalbomis, esą Utenoje nėra futbolą žaisti norinčių vaikų: 2016 m. pavasarį Utenos „Utenio“ ugdomų vaikų skaičius išaugo iki 54, tų pačių metų kovą klubui perėmus vaikų futbolo grupes iš Utenos daugiafunkcio sporto centro, ugdytinių skaičius perkopė šimtą ir, Utenoje pradėjus veikti pilnos struktūros futbolo akademijai „Utenis“, sparčiai augo toliau. Šiuo metu akademijoje treniruojasi daugiau nei 240 mokyklinio amžiaus vaikų, per 200 mažųjų uteniškių nemokamus užsiėmimus lanko miesto darželiuose. „Džiaugiuosi, kad A. Meidui puikiai sekėsi dirbti su vaikais, tai – ne kiekvienam duota, reikia tam tikrų žmogiškųjų savybių. Jis buvo viena pagrindinių ašių, aplink kurią ėmė suktis vaikų trenerių veikla, – pasakoja A. Gimžauskas. – Utenos daugiafunkcio sporto centro treneriams su auklėtiniais pri44

sijungus prie „Utenio“, buvo neramu, ar visi, kurie daug metų dirbo kiek kitaip, sugebės integruotis į mūsų sistemą. Tačiau mums visiems kartu tai pavyko ir kokybę, o ji yra vienas svarbiausių tiek A. Skarbaliaus, tiek klubo keliamų tikslų, pasiekėme.“ A. Gimžauskas pabrėžia, kad dar tikrai yra kur tobulėti, todėl klubas kiekvieną dieną eina į priekį. Po kelerių metų, užaugus A. Meidaus pirmiesiems auklėtiniams, darbo rezultatus išvysime ir švieslentėje. „Visą gyvenimą mėgau futbolą, nuo vaikystės augau su kamuoliu, svajodamas tapti geru futbolininku, tačiau neturėjau tam sąlygų – neišlįsdavau iš stadiono, lankiau treniruotes, su draugais žaidėme futbolą kieme, bet negavau bazinių žinių, mūsų niekas nemokė elementarių dalykų, futbolo abėcėlės, – prisimena A. Meidus. – Todėl labai norėjau, kad vaikai, kurie dabar, kaip aš vaikystėje, nori išmokti žaisti futbolą, čia, Utenoje, turėtų galimybes.“

Dviračio neišradinėja Bendraudamas su kolegomis visoje šalyje A. Meidus pastebi, kad ir dabar didelė dalis vaikų trenerių dirbdami netaiko pažangių metodų, programų ir dirba taip, kaip prieš 30 metų. Pasak trenerio, futbolo akademija „Utenis“ turi aiškią kryptį – suteikti kokybiškas treniruotes vaikams, visapusiškai ugdyti juos kaip žaidėjus – ir sistemingai jos laikosi, išskiria svarbiausius akcentus kiekvienoje amžiaus grupėje. Skirtingoms amžiaus grupėms keliamos skirtingos kompetencijos, į jas labiausiai atsižvelgiama planuojant ilgalaikį treniruočių procesą – nuo koordinacijos, greičio, iki technikos elementų.

„

„Kai manęs klausia, kaip mes akademijoje dirbame, atsakau, kad neišradinėjame dviračio – programoje nėra naujų futbolo terminų ar negirdėtų dalykų. Tiesiog yra aiški sistema, planavimas ir plano laikymasis. Taip žingsnis po žingsnio išmokstama naujų dalykų“, – tikina A. Meidus.

Kai manęs klausia, kaip mes akademijoje dirbame, atsakau, kad neišradinėjame dviračio – programoje nėra naujų futbolo terminų ar negirdėtų dalykų. Tiesiog yra aiški sistema, planavimas ir plano laikymasis. Taip žingsnis po žingsnio išmokstama naujų dalykų.

AURIMAS MEIDUS

Pasak trenerio, svarbu, kad akademijos auklėtiniai turėtų veiksmų laisvę, nebijotų patys priimti sprendimų aikštėje, turėtų savo braižą ir identitetą, o išvažiavę į bet kurią komandą žaidimo stiliumi išsiskirtų kaip „Utenio“ ugdytiniai.

Jis neabejoja, kad ateityje ne vienas jo ugdytas žaidėjas žais Lietuvos rinktinėje ir garsiuose užsienio klubuose.

Stebėdamas vyresnius akademijos auklėtinius, neišėjusius čia dėstomo pradžiamokslio, A. Meidus akcentuoja, kad niekada nevėlu spragas užpildyti. Puikus to pavyzdys – Almanto Bražėno treniruojama U15 komanda, per pusę metų padariusi pastebimą pažangą. „Futbolas yra gyvas žaidimas, o akademijoje svarbiausia, kad trenerių kolektyvas būtų gyvas, – pabrėžia futbolo akademijos „Utenis“ vadovas Vaidotas Rastenis. – Per pusantrų mano darbo „Utenyje“ metų labiausiai džiugina tai, kad mums visiems kartu su A. Skarbaliaus pagalba pavyko išmokti dirbti kaip komandai: treneriai diskutuoja, kartu ieško sprendimų, aklai nesivadovauja programos eilutėmis, bet analizuoja situacijas ir patys ieško būdų, kaip pagerinti treniruočių procesą.“ V. Rastenis akcentuoja, kad futbolo akademijos „Utenis“ treneriai ne tik nuolat gilina žinias dalyvaudami mokymuose, seminaruose, bet ir dalijasi jomis su kolegomis.

Merginų futbolui – žalia šviesa Tai, kad programa, pagal kurią dirbama, davė pirmuosius rezultatus, pasak V. Rastenio, rodo neįtikėtina jau minėtos U15 komandos pažanga ir akademijos merginų rezultatai. Pastebėjęs, kad tai pasiekta per pusę metų, jis pripažino, kad kartais net baugu pagalvoti, ką galima pasiekti po septynerių, kai suaugs vaikai, nuo mažens dirbę pagal šią programą. „Po beveik dešimtmečio matysime savo žaidėjus, sėkmingai žaidžiančius šalies rinktinėje, – neabejoja V. Rastenis. – Tam yra visos sąlygos. Lankydamasis Islandijoje ir Švedijoje turėjau galimybę susipažinti su jų futbolo sistema. Mes, kaip klubas, palyginti su šiomis šalimis, esame aukščiau už daugumą jų klubų, žinoma, jei nesilygiuosime į aukščiausius grandus su jų akademijomis.“

KARTU AGINKIME FUTBOLO ATEITĮ

45

„

labiausiai džiugina tai, kad mums visiems kartu su AAURELIJAUS Skarbaliaus pagalba pavyko išmokti dirbti kaip komandai: treneriai diskutuoja, kartu ieško sprendimų, aklai nesivadovauja programos eilutėmis, bet analizuoja situacijas ir patys ieško būdų, kaip pagerinti treniruočių procesą.

VAIDOTAS RASTENIS 46

Įkūrus futbolo akademiją „Utenis“, Utenoje futbolą žaisti pradėjo ir mergaitės, buvo sulaužyti stereotipai apie futbolą, kaip išskirtinai vyrišką sporto šaką. Trenerio Arūno Rastenio suburta merginų komanda sėkmingai debiutavo Lietuvos moterų salės futbolo pirmenybėse ir LMFA I lygoje. Merginoms tai pavyko pasiekti per itin trumpą laiką: pirmosios jų treniruotės įvyko 2016-ųjų gruodį, o komanda suformuota 2017-ųjų pavasarį. A. Rastenis prisimena, kad dar jam dirbant berniukų treneriu Utenos daugiafunkciame sporto centre merginų, norinčių žaisti futbolą, buvo. Tačiau, kai moterų futbolas ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje sparčiai populiarėjo, griaudamas sustabarėjusias pažiūras, Utenoje merginų komandų nebuvo leidžiama formuoti dėl esą žalojančio mergaites futbolo poveikio. Todėl, kai visus futbolo trenerius ir vaikus perėmęs „Utenis“ A. Rasteniui suteikė galimybę dirbti su merginomis, treneris netruko suburti komandą, stebinančią ne tik Utenos, bet ir visos šalies sporto bendruomenę. Šiuo metu, be vyriausiųjų merginų, futbolo treniruotes akademijoje lanko WU13 ir WU10 mergaitės, jau dabar gabumais džiuginančios trenerį, auginantį jas nuo pirmųjų žingsnių futbolo stadione. „Vyriausiosios merginos treniruotis pradėjo ne nuo mažens, tačiau vos per pusantrų metų stipriai patobulėjo tiek techniškai, tiek psichologiškai. Jų augimas stebina ne tik mane, bet ir visos Lietuvos trenerius, – sako A. Rastenis. – Esu treneris nuobodulys, su savo reikalavimais, bet, matyt, tai suveikė. Tos, kurios turi noro ir motyvacijos, dirba per treniruotes ir demonstruoja pažangą.

Buvo ir tokių, kurios atkrito, bet tai – natūralu.“ Trenerio įsitikinimu, merginų futbolas augs visame regione, o jis pats ir futbolo akademija „Utenis“ padės jį auginti mažesniuose miestuose konsultacijomis, patirtimi.

A. Gimžauskas pabrėžia, kad mergaičių futbolas turi ypač didelį potencialą, o A. Rastenis atliko ir tęsia didelį darbą. Jis per trumpą laiką sugebėjo padaryti tai, ko klubas siekia – dvi merginų trenerio auklėtinės jau šiais metais buvo pakviestos į Lietuvos rinktines. Merginų komandos kapitonė Ugnė Maknytė prisijungė prie WU19, o Neda Klezitė – prie WU15 rinktinių. „Tai visos akademijos įvertinimas, – tvirtina merginų treneris.

– Ir tai rodo, kad einame teisinga linkme.“ Pastebėjęs, kad klubas buvo pradėtas kurti nuo stogo – pirmosios komandos – A. Gimžauskas džiaugiasi, kad šiuo metu futbolo akademija sudaro tvirtą pamatą, o aplink ją buriasi visa bendruomenė. Klubas neketina sustoti ir užsisklęsti – atvirkščiai, bus inicijuojamas glaudus bendradarbiavimas su kitomis regiono savivaldybėmis, dalijamasi žiniomis su treneriais ir vadovais, sudaromos sąlygos Utenoje treniruotis vaikams iš kitų rajonų. Tikimasi, kad ateityje „Utenis“ taps savotiška regiono rinktine, kur gabūs vaikai ir jaunuoliai galėtų atsiskleisti. „Džiaugiuosi, kad miestas, rajono politikai įsiklauso ir mus palaiko, kad juda infrastruktūros objektai, kuriuos įgyvendinus turėsime visas sąlygas dar aukščiau iškelti kartelę“, – sako A. Gimžauskas.

KARTU AGINKIME FUTBOLO ATEITĮ

47

48

Gyvenimo būdo ligas gydo... futbolu Sparčiai populiarėjanti nauja sporto rūšis – futbolo fitnesas (lengvasis kultūrizmas) – įtraukia vis daugiau įvairaus amžiaus žmonių Skandinavijoje.

Tai gana nauja sporto rūšis, kuria gali užsiimti kiekvienas, iki šiol ne tik nežaidęs futbolo, bet ir apskritai nesitreniravęs bei nesportavęs žmogus, kad ir kokios lyties, socialinio ar ekonominio statuso būtų.

KARTU AGINKIME FUTBOLO ATEITĮ

49

Asocijuotasis profesorius iš Kopenhagos universiteto Peteris Krustrupas, remdamasis atliktais tyrimais, futbolo fitnesą rekomenduoja kaip vieną veiksmingiausių priemonių dėl netinkamo gyvenimo būdo atsiradusioms ligoms gydyti ir jų prevencijai. Futbolo fitnesas skirtas tiek sveikiems, tiek sveikatos sutrikimų turintiems žmonėms.

Vildamasis, kad futbolo fitneso banga greitai atsiris iki Utenos, sveikatingumo centro „Utenis“ vadovas ir kineziterapeutas Aurimas Tilindis siūlo atidžiau panagrinėti P. Krustrupo atliktų tyrimų duomenis, futbolo fitneso įtaką žmonių organizmui ir sveikatai.

Pasak A. Tilindžio, viena didžiausių šiuolaikinių žmonių problemų – sumažėjęs fizinis aktyvumas. Tai lemia įvairių ligų, skausmų atsiradimą, nutukimą, depresiją ir daug kitų sutrikimų.

Atliktų tyrimų metu buvo išskirtos kardiovaskulinės sistemos ir kraujagyslių stiprinimo, metabolizmo gerinimo bei kaulų ir raumenų stiprinimo sritys. Tiriant, kaip visas šias sritis veikia futbolo fitnesas, nustatyta, kad fizinis aktyvumas gerina raumenų tonusą, kaulų tankį, gliukozės toleranciją, mažina riebalų masę ir kraujospūdį, gerina deguonies pasisavinimą ir koordinaciją. Todėl gali padėti nuo tokių ligų kaip II tipo diabetas, širdies ir kraujagyslių sistemos ligos, osteoporozė bei kitos kaulų sistemos ligos.

Tyrimais nustatyta, kad daugiausia įtakos jau minėtiems dėl netinkamo gyvenimo būdo susiformavusiems negalavimams gydyti ir siekiant jų išvengti turi futbolas ir bėgimas, o sujungus abi šias sritis pasiekiama tikrai puikių rezultatų.

Futbolo fitnesą sudaro pratimai ir žaidimai, atliekami ir žaidžiami mažuose plotuose nedidelio skaičiaus žmonių. Užsiėmimų, kurie trunka iki valandos, dalyvių skaičius nėra didelis – jie žaidžia nuo 3 x 3 iki 7 x 7. Per valandą sportuojantys žmonės atlieka apšilimo, žaidimo pratimus ir žaidžia pasiskirstę į komandas. Užsiėmimai gali vykti tiek lauke, tiek salėje. „Labai svarbu tai, kad žaidimas vyksta draugiškai, nesivaržant tarpusavyje, nesiekiant kuo aukštesnių rezultatų ir vengiant kontakto vienam su kitu, – aiškina A. Tilindis. – Ypač sveikintinas dalykas – kamuolio išmušimas už aikštės ribų, nes niekas to kamuolio nepadavinėja, žaidėjai patys turi bėgti jo pasiimti ir grįžti atgal į aikštę. Tokie yra pagrindiniai futbolo fitneso ir tradicinio futbolo skirtumai.“ Futbolo fitnesas buvo sukurtas ir daugiausia yra orientuotas į vyresnio amžiaus žmones, ši sporto rūšis sukurta siekiant kovoti su dažniausiomis vyresnio amžiaus žmonių ligomis ir yra viena efektyviausių iki šiol žinomų priemonių dėl pasyvaus gyvenimo būdo susiformavusioms ligoms gydyti ir jų prevencijai. Žaidžiančių futbolą žmonių pulso dažnis padidėja, jie bėgioja trumpas distancijas, atlieka spiriamuosius, griebiamuosius ir kitus judesius, todėl yra veiksmingai stiprinama širdis ir bendras fizinis pasirengimas. Aukšto intensyvumo futbolo fitneso treniruočių ar užsiėmimų metu atliekamas didelis spektras viso kūno judesių: sprintas, staigus stabdymas, įsibėgėjimas, sulėtėjimas, šuoliai, staigus kontaktas, krypties 50

„

Futbolas yra komandinė, telkianti sporto šaka, skatinanti bendrauti, susipažinti, o futbolo fitneso didžiausias teigiamas poveikis pastebimas anksčiau nesportavusiems žmonėms.

KARTU AGINKIME FUTBOLO ATEITĮ

51

„

Futbolo fitnesas buvo sukurtas ir daugiausia yra orientuotas į vyresnio amžiaus žmones, ši sporto rūšis sukurta siekiant kovoti su dažniausiomis vyresnio amžiaus žmonių ligomis ir yra viena efektyviausių iki šiol žinomų priemonių dėl pasyvaus gyvenimo būdo susiformavusioms ligoms gydyti ir jų prevencijai.

52

keitimas. Jų metu treniruojamas ne tik kūnas, bet ir širdis, kraujagyslių sistema, gerėja ne tik fizinė forma, bet ir vidaus organų veikla. Atlikus tyrimus buvo nustatyta, kad niekada futbolo nežaidusių, nesportavusių senyvo, 70 ir daugiau metų, amžiaus žmonių vos po 12 savaičių treniruočių padidėjo kaulų tankis – net plaukimas kaulų tankį veikia ne taip efektyviai. Atliekant tyrimus nustatytas ir teigiamas poveikis prostatos vėžiu sergančių vyrų, gydomų hormoniniais vaistiniais preparatais, emocinei ir fizinei savijautai.

Futbolo fitnesas susideda iš lengvo, modifikuoto ir aukšto aerobinio intensyvumo, anaerobinio, intervalinio darbo. „Čia ir slypi užsiėmimų veiksmingumas – jie visuomet yra skirtingo intensyvumo, niekada nevyksta vienodu tempu, – atskleidžia A. Tilindis. – Intervalinės, arba kintamo intensyvumo, treniruotės yra veiksmingos mažinant riebalinį sluoksnį ir gerinant širdies darbą.“ Kuo daugiau atliekama anaerobinio ir aukšto aerobinio intensyvumo pratimų ar veiksmų, tuo labiau treniruojama kaulų ir skeleto sistema. Tiek aukšto, tiek lengvo intensyvumo aerobinis krūvis aktyvina metabolinės sistemos, arba medžiagų apykaitos procesų, veiklą.

Futbolo fitneso treniruotės gali būti pritaikomos atsižvelgiant į besitreniruojančių žmonių individualias savybes ir poreikius, treniruotės gali būti nuo mažo aerobinio intensyvumo iki aukšto, anaerobinį greitį lavinančių. Futbolo fitnesas gali būti pritaikomas aerobinėms, anaerobinėms, aukšto ir žemo intensyvumo treniruotėms, atsižvelgiant į norą ir poreikį. Nustatyta, kad vos du kartus per savaitę po valandą futbolo fitnesu užsiimančių 20–45 m. moterų kaulams daromas teigiamas poveikis, 30–50 m. amžiaus moterų, lankančių treniruotes 15 savaičių triskart per savaitę, kraujospūdis ir hipertenzijos rizika žymiai sumažėja.

Nors orientuotas į vyresnio amžiaus žmones, futbolo fitnesas – puikus pasirinkimas ir sportuoti pradedančioms jaunesnėms moterims. Dvejus metus vykdyto tyrimo metu 100 anksčiau nesitreniravusių moterų, dar nepasiekusių menopauzės, buvo suskirstytos į tris grupes: futbolo, bėgiojimo ir kontrolinę grupę. Tyrėjai, kuriems vadovavo profesorius P. Krustrupas, išsiaiškino, kad geriausių rezultatų pasiekė futbolą žaidusios moterys. Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad po 16 savaičių futbolo treniruotes lankiusių moterų kraujyje padidėjo deguonies kiekis, išaugo raumenų masė ir pagerėjo fizinis pasirengimas bei ištvermė. Todėl, tyrėjų teigimu, futbolas yra puikus pasirinkimas moterims, kurios nori sportuoti.

Futbolas yra komandinė, telkianti sporto šaka, skatinanti bendrauti, susipažinti, o futbolo fitneso didžiausias teigiamas poveikis pastebimas anksčiau nesportavusiems žmonėms.

Sportuodami su komanda, jie rečiau ieško priežasčių praleisti ar atidėti treniruotę, nes, žaidžiant futbolą, nustatomas tikslus laikas ir vieta, treniruotės praleidžiamos retai. Vyresnio amžiaus žmonės, ėmęsi naujos veiklos, ne tik stiprina sveikatą, bet ir užmezga naujus ryšius, pajunta atradimo džiaugsmą, o tai palankiai veikia ir emocinę bei psichologinę jų būseną.

KARTU AGINKIME FUTBOLO ATEITĮ

53

Prieš miegą – pasaka su „Uteniu“ Utenos „Utenis“ kartu su Utenos vaikų lopšeliu-darželiu „Gandrelis“ 2018 metais įgyvendino iniciatyvą – „Pasaka su „Uteniu“. Kiekvieną penktadienį Utenos „Utenio“ vyrai skaitė pasakas darželinukams, o šie džiaugėsi reta ugdymo įstaigoje vyriška draugija.

54

KARTU AGINKIME FUTBOLO ATEITÄ®

55

Stadione – dienos lauko darželis 2018 metais „Utenio“ stadione netrūko šurmulio ir vaikų klegesio, ypač tomis dienomis, kai čia įsikurdavo dienos lauko darželis. Darželinukus, įprastai lankančius Utenos vaikų darželį „Gandrelis“, padedami auklėtojų globojo futbolo klubo „Utenos Utenis“ darbuotojai.

56

KARTU AGINKIME FUTBOLO ATEITÄ®

57

Kiekvienas vaikas – pats svarbiausias 2018 metais pradėjo vykdyti nemokamus užsiėmimai su cerebrinio paralyžiaus sutrikimą turinčiais vaikais. Užsiėmimąus veda sveikatingumo centro „Utenis“ vadovas kineziterapeutas Aurimas Tilindis ir futbolo akademijos „Utenis“ treneriai. Visi jie stengiasi, kad mažiesiems kompleksinę negalią turintiems jų draugams būtų smagu ir naudinga leisti laiką, nes „Uteniui“ kiekvienas vaikas yra pats svarbiausias.

58

KARTU AGINKIME FUTBOLO ATEITÄ®

59

„Utenio“ futbolo fiestos 2018 metais Utenos „Utenio“ stadione vyko aktyvūs ir sportiški mūsų „Utenio“ bendruomenės renginiai – „Utenio“ futbolo fiestos.

60

KARTU AGINKIME FUTBOLO ATEITÄ®

61

2018 mETŲ „Utenio“ sezonas 2018 m. prie pirmosios klubo komandos vairo stojo tris sezonus treniravęs „Utenis„ B komandą treneris Egidijus Varnas. „Utenio“ komandos, žaidusios LFF Pirmoje lygoje, pagrindą sudarė jauni žaidėjai, kuriuos vedė keletas labiau patyrusių vyresnių futbolininkų.

Vienas labiausiai patyrusių – E. Varnui talkinęs asistentas ir žaidėjas Mantas Savėnas. Į „Utenio“ stadioną susirinkę sirgaliai atidžiausiai sekė uteniškių žaidimą: komandai visa sezoną atstovavo vietiniams sirgaliams ne pirmą sezoną puikiai pažįstami Mindaugas Ubeika, vartininkas Marius Paukštė, aikštės žaidėjai Tadas Kanapka, Emilijus Šinkūnas, Arnas Bražėnas, Kirilas Levšinas, Gabrielius Petuchovas. „Utenį“ sustiprino prie komandos prisijungę Donatas Šėgžda, Džiugas Sūnelaitis, Arnas Jurevičius, Arnas Borodinas, legionieriai Maxas Bahi, Johnas Hernandezas, Connoras Kassas.

Komandai atstovavo, tačiau sezono Utenoje neužbaigė Vytautas Norkūnas, Orestas Samochvalovas, Deividas Maciulevičius, Lukas Čepkauskas, Airidas Jakutis, Ignas Modėjis, Aleksejus Kozlovas. Antroje sezono pusėje atsisveikinus su keletu žaidėjų, „Utenį“ papildė Dominykas Kubilinskas ir jaunieji futbolo akademijos „Utenis“ auklėtiniai Jokūbas Bulka, Augustinas Bulka, Mindaugas Vaikutis, Dovydas Ketvirtis. „Utenis“ 2018 m. sezone užėmė 8-ąją vietą turnyrinėje lentelėje, per sužaistas 26 rungtynes iškovojęs 12 pergalių, pasiekęs 5 lygiąsias ir patyręs 9 pralaimėjimus.

62

Vaikai treniravosi su tėveliais Gruodžio 11 d. futbolo akademijos „Utenis“ auklėtiniai treniruotėje sportavo kartu su tėveliais. Tokią treniruotę, kurioje patys jauniausi, septynerių metų dar nesulaukę vaikai sportavo su tėveliais ir mamytėmis, surengė futbolo akademijos „Utenis“ treneris Maris Grava. „Mintis, pakviesti tėvelius pasportuoti kartu su vaikais, kirbėjo seniai. Ne todėl, kad tėveliai savo kailiu patirtų, kaip sunkiai dirba jų atžalos ar norėtume juos priversti sportuoti, – juokėsi M. Grava. – Tokios veiklos kartu, kai vaikų pomėgiu ne tik domisi, bet ir patys aktyviai įsitraukia tėvai, labai džiugina vaikus, o patiems tėveliams tai puiki proga smagiai praleisti laiką kartu.“

64

KARTU AGINKIME FUTBOLO ATEITÄ®

65

Įmonių futbolo lyga Utenoje Rugpjūčio 23 d. startavęs turnyras finišo liniją pasiekė rugsėjo 21 d. Pirmenybių idėjinio autoriaus – ilgamečio futbolo akademijos „Utenis“ partnerio UAB „Umaras“ – ir futbolo klubo „Utenos Utenis“ organizuotame pirmame tokiame turnyre dalyvavo šešios komandos: „Umaras“,„GTV“ (GTV solutions), „Balt Pol“ (Baltijos polisterenas), „Bleiras“, „URS“ (Utenos rajono savivaldybė) ir „Utenis“ (futbolo klubo „Utenos Utenis“ administracija).

Turnyrą sudarė trys turai, kiekviename jų komandos sužaidė po dvi rungtynes, kuriose kiekvienas iš dviejų kėlinių truko po 15 minučių. Trečiojo turo metu išsiaiškinti nugalėtojai.

Futbolo klubo „Utenos Utenis“ dalininkas Artūras Gimžauskas, sveikindamas visus pirmosios „Įmonių futbolo lygos Utenoje“ dalyvius prasitarė, kad ir ateityje ketinama organizuoti tokius turnyrus bei plėsti juos geografiškai.

66

KARTU AGINKIME FUTBOLO ATEITÄ®

67

SEZONO Uždarymo šventė Gruodžio 13 d. futbolo klubas „Utenos Utenis“ smagiai atšventė tradicinę sezono uždarymo šventę, kuri šiais metais buvo skirta paminėti klubo veiklos 85 metų sukakčiai. Šventės dalyviai ne tik sveikino vieni kitus, šoko bei šėlo, bet ir dalinosi dovanas. Buvo pagerbti „Utenos Utenio“ veteranai, apdovanoti aktyviausi klubo Mūsų Utenis nariai, aktyviausios futbolo akademijos „Utenis“ grupės bei jų treneriai.

68

KARTU AGINKIME FUTBOLO ATEITÄ®

69

AČIŪ JUMS, KAD ESATE KARTU

72

MŪSŲ UTENIS