Evelina ZENKUTĖ. Meilės „Meilėje“ paieškos

Meilės „Meilėje“ paieškos

Žmonės, nepažinę meilės laimingos, ir toliau tegul sako, kad nebūna meilės laimingos. Su tokiu tikėjimu lengviau jiems gyventi ir mirti. (Iš Wisławos Szymborskos eilėraščio „Laiminga meilė“)

Spalio pradžioje pristatytas premjerinis Klaipėdos dramos teatro spektaklis „Meilė“, ko gero, pasiekė tai, ką jo režisierė Agata Duda-Gracz laiko svarbiausiu sceniniu užmoju – ne apeliavo į vieną tiesą ar operavo konkrečia interpretacija, bet sukūrė situaciją, kai veši nuomonių, požiūrių ir klausimų pliuralizmas. Vieniems pastatymas priminė Larso von Triero „Dogvilį“, kitiems – balaganą, kažkas liko pakylėtas religinių įvaizdžių ir apokrifinių tekstų, kažkam nepavyko atsiplėšti nuo tarpukario Rytų Europos kaimo buities ir purvo. Daliai mirtis užgožė meilę, o kiti jos apskritai nerado. Gal neatidžiai ieškota.

Evelina ZENKUTĖ

Ką lėmė žiūrovai?

Dar belaukiant spektaklio, žiūrovams išdalijamos lentelės su užrašu „Apsėstieji“. Teatro vestibiulyje apžiūrėjus išstatytas pagrabines „Meilės“ veikėjų nuotraukas, tamsioje salėje radus savo vietą ir išklausius pro galines duris suvirtusių aktorių, besidalijusių savo praeitimi, gyvenimo filosofija, istorijų, sužinomos šio žaidimo taisyklės.

Prieš prasidedant Čigono Kapininio šermenims, įrašytas modifikuotas vaikiškas aktorės Dignos Kulionytės balsas įspėja, kad atsidūrėme anapusybės zonoje ir, nors patys to, ko gero, nesuprantame, jau nebepriklausome šiam pasauliui – esame mirę. ►

Scenos iš premjerinio Klaipėdos dramos teatro spektaklio „Meilė“ (rež. A.Duda-Gracz).

Meilės „Meilėje“ paieškos

Przemyslawo Jendroskos nuotr.

◄ Esą tik nuo mūsų priklausys, ar mirusiųjų sielos bus išganytos. Po spektaklio vykusiame pokalbyje režisierė A.Duda-Gracz užsiminė, kad „Meilė“ turi, jei tik neklystu, penkias skirtingas pabaigas. Kurią išvydo spalio 1-ąją, o kurią – spalio 2 d. premjerą stebėję žmonės?

Daugybė sprendimų spektaklyje kelia klausimų – kokią ir ar apskritai žiūrovai turi įtaką istorijos baigčiai, ar kiekvienas parodymas finišuoja nevienodai, kodėl, kūrybinei komandai akcentuojant siekį vyksmą scenoje nei sulenkinti, nei sulietuvinti, kurti jį anapus vietos ir laiko, t. y. universalų, aktoriai kalba tokia neblogai atpažįstama, nors jiems, ko gero, jau svetima, todėl ir kiek dirbtinoka periferijos kalba, ar aiškūs, suprantami ir funkcionuojantys metafizinei spektaklio plotmei atstovaujantys veikėjai ir ar tikrai pakanka to, kokius personažus pamatome jau spektaklio metu, nors žinome, kad kiekvienas jų turi gimimą siekiančią unikalią istoriją?

Klaustukų daug. Ir kiek atjautos, atidaus žvilgsnio, supratingumo reikia norint juos panaikinti. Ir neteisti, neteisti, neteisti.

Teatro įrankių nepakanka?

Žinant spektaklio „Meilė“ tragišką, fatališką, kupiną išgyvenimų priešistorę, susipažinus su kone metafiziniu, be galo išjaustu, nuosekliu ir neįprastu kūrybos procesu, viešojoje erdvėje skaitant sukurtas turtingas, margas personažų gyvenimo istorijas ir galiausiai pamačius galutinį rezultatą, prasikala klausimo, kuris, ginkdie, nėra nuosprendis, daigas: ar egzistuoja tokie aktorinio meistriškumo, apskritai teatro įrankiai, kurie leistų perteikti kūrinį, savy nešantį be galo stiprų prenatalinį krūvį ir užtaisą, tą Eros ir Thanatos šėlsmą, raudonai besimaišant su juoda? Ir jei išdrįsime pasakyti „ne“, apims palengvėjimas.

Antrą spektaklį Klaipėdos dramos teatre pastačiusios lenkų režisierės A.DudosGracz sukurtas vieno kaimo mikrokosmosas tam tikrais aspektais priminė, o sykiu disonavo su jos tautietės Nobelio literatūros premijos laureatės Olgos Tokarczuk romanu „Praamžiai ir kiti laikai“, kuriame irgi atvaizduojama nedidelės bendruomenės istorija.

Abiem kūriniams priskiriamo magiškojo realizmo dėmenis, dar spektakliui nepasibaigus, taip norisi atskirti: Olgai atiduoti „magiškąjį“, o Agatai – „realizmą“. Ir tik įspūdžiams susigulėjus imi justi, kad kažkur čia tyko klasta – pirmas įspūdis, iš pradžių niekaip neleidęs išjausti ir pamilti „Meilės“ veikėjų, buvo klaidingas.

Kaukėmis nesidangsto

Kokie primityvūs, pikti, gašlūs, godūs ir labiausiai nuo meilės nutolę, bent iš pradžių, atrodė spektaklio personažai. Tos pavardės

ir pravardės – Kapininis, Giedorka, Užpisa, Pinigėlis Velnias, Kreivasnukė... Net nusižudžiusį besilaukiančios Kauptukų Gražutės vyrą Čigoną Kapininį prikėlusi Nelaboji įsikūnija į po tiltu gyvenančią Šūdagalvę.

Ir tik vėliau supranti – geriau Nuopisa ir Kreivasnukė nei džentelmenų ir damų vardais besidangstantys, bet ne mažesnes niekšybes, tik gal labiau rafinuota forma, darantys žmonės.

Iš stebuklo pelnomasi – Šūdagalvę, pavadinę Švenčiausiąja Mergele Marija, lyg relikviją po kaimus ima vežioti ir iš to pinigus uždirbti Kapininių šeima – ir net jam įvykus piktinamasi, kad į gyvenimą grįžęs Kapininis nei šioks, nei toks – keistas, nebekalba. Prasti stebuklai, suprask.

Karuselę įsuka tiesa

Vieni nesudvejoja neįtikėtinų reiškinių verte, kitiems jų maža, bet galiausiai aišku viena. Visa turi savo kainą. Šiuosyk – tiesą. Prieš įvykstant stebuklui Šūdagalvė klausia Gražutės: „Ar pakelsi?“ Ir, sulaukusi patvirtinimo, mesteli ironišką: „Na, tai turėkis.“ Gal todėl, kad toli gražu ne visada susidorotume su pasekmėmis, stebuklų taip maža?

Panašiai ir spektaklio atveju. Prisikėlimo džiaugsmas virsta kone bausme, mažų mažiausiai – išbandymu. Gražutės desperacijos vedamas atgijęs jos vyras kaimo nuodėmes ima byloti per jį prikėlusiąją – lyg intrigų būtų negana, pasipila atskleistos melagystės, kraujomaiša, smurtas ir kitos nuodėmės.

Ir visa sukasi ratu, kaip kritikai pastebėjo, lyg siaustų pamėkliškas barokinis mirties šokis arba (žvelgiant ne teatrologo žvilgsniu) skrietų makabriška cirko karuselė.

Sienos ir Sielnešys

Paradoksalu, bet stebint spektaklį turbūt artimiausiu personažu tampa labiausiai metafiziškas, bet sykiu toks gamtiškas (gal todėl ir artimas) – mimikriškas – scenoje prie nugaros pritvirtintą medinę lentelę besinešiojantis aktoriaus Cezary’io Studniako Dainorius Aušra Sielnešys, tas, kurį matome tik mes, žiūrovai. ►

◄ Nugara prisiglaudęs prie scenos sienų, jis, tarpininkas tarp šio ir anapusinio pasaulio, susilieja su jomis. Rodos, nebepastebi, bet vis dėlto yra. Visada, absoliučiai visada, yra šalia.

Ir kartais, retais kartais, labai įsižiūrėjęs, rodos, gali įžvelgti gąsdinantį siluetą, kurį kartais, retais kartais, lyg kokį piktą vabzdį imi ir trumpam nubaidai, o jis, kaip „Meilėje“, besiblaškydamas pradeda pulsuoti roko (beje, juk kadaise laikyto velnio išmislu) ritmais ir „Magistro Polikarpo pokalbio su Mirtimi“ eilutėmis, primenančiomis, kad smertis nė vieno nepasigailės.

Raktas – atjauta

Kur visame šiame balagane meilė, po spektaklio kažkas paklausė A.Dudos-Gracz. Ir aktoriuose, ir jų vaidmenyse, ir žiūrovuose. Ko gero, mažai kuo skiriamės nuo spektaklio personažų, kurie gal todėl ir erzina, nes tokie panašūs į mus.

Kiek kartų likome nustebinti – maloniai ar nelabai – net, rodos, visą gyvenimą pažįstamų artimiausių žmonių. Pasirodo, jie mums, nors neretai ir patys sau, esame lyg tie ledkalniai, kurių didžioji dalis kažkur giliai po vandeniu. Gyvename paviršiais ir viršeliais.

O kaip išreiškiame meilę ar apraudame mirtį? Net tada, kai širdy tiek daug, tesugebame pirmu atveju – jei apskritai nenutylame nuleidę akis – kažką daugiau ar mažiau rišliai sumurmėti, o antruoju – tepaklausti, kodėl jis ar ji, kodėl man, kodėl dabar ir, žinoma, dar tą – gyvenimas tęsiasi. Kartais kone liudijame stebuklus – kažkas pasveiksta, sugrįžta, išnyksta, o po kelių dienų, žiūrėk, jau priekaištaujame dėl kokios nors buitiškos smulkmenos. Žmogiška. Ne viską sugebame, juolab ne viską įmanoma – net viso gyvenimo neužtenka – išsakyti ir išreikšti. Gal todėl taip norisi pateisinti ir spektaklį, ir jo personažus. ►

Ko gero, mažai kuo skiriamės nuo spektaklio personažų, kurie gal todėl ir erzina, nes tokie panašūs į mus.

Tūkstantis meilės veidų

◄ Meilės pasekmės. Ir vėl prisiminiau taip pavadintą italų režisieriaus Paolo Sorrentino filmą, kurio paskutinė scena, kai pagrindinis veikėjas įleidžiamas į stingstantį cementą, šiurpiai įsirėžė į atmintį. Kažkur už viso to slypi meilė. Ji ir Michaelio Hanekės juostoje „Meilė“, kurioje pagyvenęs vyras, slaugantis ligotą žmoną, ją galiausiai uždusina. Iš meilės visa tai.

Net pastaruoju metu milžiniško dėmesio sulaukusiame pagal tikrą istoriją apie serijinį žudiką Jeffrey Dahmerį sukurtame „Netflix“ seriale, kad ir kaip makabriškai skambėtų, justi (be abejo, nepateisinama) meilė. Maniakas savo aukas pasmerkė myriop ne pykčio ar keršto skatinamas, o todėl, kad paniškai nenorėjo būti paliktas.

Ir visi jie – ir tikri, ir fiktyvūs, spektaklyje „Meilė“ taip pat – gimė geri, kupini meilės, tik, vedami jos, gyvenime darė keisčiausius, iš pirmo žvilgsnio priešingus šiam jausmui, dalykus. Nes tokia ta meilė ir tiek daug jos veidų, kartais net keistų ar protu nesuvokiamų grimasų.

Grįžtama prie esmės?

Pabaigai norisi pasakyti kelis žodžius, susijusius su kažkuriame A.Dudos-Gracz interviu išsakyta mintimi apie teatrą kaip bažnyčią, apeigų atlikimo vietą.

Sūnūs ir dukros paklydėliai grįžta? Grįžta į tai, kas nuo seno esmiškai susiję: tiek scenoje, tiek pamaldose dalyvauja grupė savo srities žinovų, vienokias ar kitokias tiesas bylojančių sėdintiesiems priešais, ir vienur, ir kitur vadovaujamasi tam tikra tvarka, specifine veiksmo plėtote, rituališkumu.

Tendencija tai ar ne, parodys laikas, bet pastaraisiais metais, rodos, gali užčiuopti tą vizualizacijų, antidraminių eksperimentinių laboratorijų, prikišamo performatyvumo trupėjimą. Vėl gręžiamasi į žodį, tekstą, norimas papasakoti istorijas, akcentuojamas unikalus, su teatro madomis nesusijęs braižas, nepataikaujantis balsas.

Kai kurių postdraminių delikatesų atsikandome, gal net jais persisotinome. Tad prie šaknų. Ir tai nėra blogai. Turbūt priešingai.