Kristina JOKUBAVIČIENĖ. „X“ kaip terra incognita

„X“ kaip terra incognita

Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Klaipėdos galerija liepos 22 d. pakvietė visuomenę į jungtinės medalio meno ir mažosios skulptūrinės formos parodos „X Medalis“ atidarymą. Tai buvo LDS Klaipėdos skyriaus rengiamo ir jau antrus metus vykstančio tarptautinio formos meno festivalio „Faktas–Forma“ viena iš parodų, kuri veikė iki rugpjūčio 14 d. Parodos kuratoriai – Saulius Bertulis ir Neringa Poškutė-Jukumie- nė – pristatė įvairių kartų dailininkų iš visos Lietuvos pastaraisiais karantininiais metais sukurtus mažosios plastikos kūrinius ir medalius.

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Medaliai

Medalius parodoje pristatė beveik visi jos dalyviai – Petras Baronas, Saulius Bertulis, Algirdas Bosas, Danius Drulys, Petras Gintalas, Romualdas Inčirauskas, Lina Kalinauskaitė, Gvidas Latakas, Antanas Olbutas, Benas Narbutas, Adomas Skiesgelas, Remigija Vaitkutė. Kai kurie – A.Bosas, B.Narbutas, G.Latakas – rodė ir mažosios plastikos darbus.

Skulptorius, metalo plastikos ir emalio meno kūrėjas S.Bertulis jau pirmaisiais kūrybos metais įsitraukė į medalininkų veiklą. Nuo 1985 m. jis dalyvauja kasmetėse Lietuvos medalio kūrėjų stovyklose Telšiuose, yra vadinamas jų metraštininku. 1998 m. S.Bertulis tapo Tarptautinės medalininkų federacijos FIDEM nariu, Lietuva įsijungė į federaciją nuo 1990 m. Dailininkas surengė kelis simpoziumus „Medalio menas ir Klaipėda“ uostamiestyje, dalyvauja Lietuvos ir Baltijos šalių medalio trienalėse. Už medalius, skirtus žymiems mūsų kultūros, meno veikėjams, yra pelnęs ne vieną diplomą ir apdovanojimą.

Daugelio lietuvių medalininkų kūrybos kelias yra panašus. Medalininkystę yra išbandę visi skulptoriai, medalis patraukia ir kitų specialybių dailininkus. Tačiau medalių kūrimo amatu užsiimančių Lietuvoje iš tikro nėra tiek daug, kaip gali atrodyti. Antra vertus, mūsų medalininkų buvimas FIDEM nariais patvirtina, kad mažoji skulptūros forma medalis, turinti pas mus gilias ir tvirtas tradicijas ir tokius XX a. medalio meno korifėjus kaip Petras Rimša ar Vytautas Kašuba, yra aktuali ir svarbi.

Parodoje buvo ir tradicinių, ir modernių, ir besiribojančių su mažąja plastika medalių. Tradiciškai medaliai įprasmina istorinius faktus, įvykius, politikos ir kultūros lauko asmenybes. Tarkime, šioje parodoje vyravo rašytojams, poetams, kultūrininkams skirti medaliai. Tai proginiai kūriniai, kuriuose vaizdu ir kuo tikslesniu, trumpesniu įrašu perteikiama svarbiausia informacija.

Klasikinei medalio linijai atstovavo L.Kalinauskaitės darbai. Pasak dailininkės, medalio kūrimas susijęs su juvelyrika, nes reikalauja daug techninio darbo, laiko, atidumo, kruopštumo. Gebėjimas palyginti nedidelėje apvalaus, stačiakampio, dvipusio arba vienpusio medalio (plaketės) plokštumoje sudėlioti vaizdinius ir tekstinius komponentus pareikalauja ir amato įvaldymo, ir kūrybiškumo. L.Kalinauskaitė kuria Lietuvos istorijai skirtus, tradiciškus ir puošnius medalius („800 metų pirma-

A.Olbutas. Medaliai.

terra incognita

jam žemaičių paminėjimui istoriniuose šaltiniuose“, „LDK didysis etmonas, Vilniaus vaivada Jonas Karolis Chodkevičius“). Jie išsiskiria precizišku atlikimu, paviršių plastika, kaip autorė įvardijo, „plokštuminės ir apvaliosios dailės susijungimo“ medalyje supratimu.

Plačiai žinomi klaipėdiečio skulptoriaus, gyvenančio Gargžduose, A.Boso medaliai. Jie nuolat pristatomi parodose. Šiai parodai skulptorius pateikė iškart akį patraukiančius, neįprastai blizgančius varinius medalius. Autorius teigė, kad tai jo paties sumanytas būdas padengti paviršių specialia patina, niekas dar taip nedarė. ►

P.Baronas. Antanas Škėma, Balta drobulė. Liedinta bronza. L.Kalinauskaitė. 800 metų pirmajam žemaičių paminėjimui istoriniuose šaltiniuose.

R.Inčirauskas. Vytautas Mačernis, 1921–1944. Aliuminis, cinkas, bronza, fotokeramika.

S.Žirgulis. Ožka geldoje. Dedikacija Pablui Pikasui. Bronza.

M.Zavadskis. Dargiris. Bronza. A.Skiesgelas. Juoda kraujo puta. Juodas ąžuolas.

D.Kučas. Barbora ir Žygimantas. Bronza.

B.Narbutas. Laiškai iš praeities. Kaolinas.

A.Jasiukevičiūtė. Vilnius–Krokuva. Sidabruota bronza, pusbrangiai akmenys.

◄ Tarp A.Boso literatūrinių medalių („Birutė Pukelevičiūtė, 1923–2007“, „Salys Šemerys, 1898–1981“, „Kazys Binkis, Keturių vėjų pranašas, 1893–1942“, „Liūnė Sutema“, „Antanas Maceina, 1908–1987“) įsiterpė ir medaliams ne visai įprasta kasdienybės aktualija, COVID-19 pandemijai skirtas medalis.

Išskirtinė minimalistine estetika pasižymi A.Olbuto medaliai. Jo nuopelnai populiarinant medalio meną Lietuvoje yra didžiuliai. Dailininkas naudoja klasikinę medalio formą. Tuščioje, tarsi išvalytoje nuo bereikalingų smulkmenų medalio erdvėje komponuojamos vienišos, stilizuotos minkštos plastikos figūros, jų fragmentai. Jo kūriniai saviti ir įsimenantys („Chirurgas Vygandas Navikas“, „Gyvenimas kriauklėje“, „Laukimas“).

Šventosios skulptoriaus P.Barono portretinių medalių („Paul Willy Lindenau, 1882–1955“, „Zinaida Bliumentalienė, fotografė“, „Antanas Škėma, Balta drobulė“, „Juozas Naujalis, 1869–1939“, „Aleksandras de Šuazelis-Gufjė, 1821–1896“) stilizacija panaši, tik aštresnė, dar labiau išgryninta, juose svarbi krašto dvasinės kultūros istorijos tema.

Stipriais šviesos ir šešėlių kontrastais, stabiliu kompoziciniu konstruktu pasižymi B.Narbuto Lietuvos istorijai skirti medaliai („Prezidentas Antanas Smetona, 1919–1920, 1926–1940“, „Pranas Dovydaitis, 1913“).

R.Inčirauskas parodoje eksponavo du vienpusius medalius, kurie išsiskiria forma ir atlikimu. Ne tik išsiskiria, bet ir provokuoja. Ne veltui plaketė „Vytautas Mačernis, 1921–1944“ buvo pasirinkta parodos plakato vaizdu. Metaforiški antkapio, epitafijos, protesto plakato formatai, sujungti plaketėje, kuria

S.Žirgulis. Sutemos. Bronza, granitas.

skaudaus kūrėjo ir realybės susikirtimo, prieštaros būseną. Tarsi pratęsiant vienišo kūrėjo temą, greta atsirado plaketė „Lone Signal“, kurioje užsimenama ir apie raudoną žvaigždę nykštukę, nematomą plika akimi, ir apie nykstančią gamtą, ir apie nykstantį laiką. Paukščio siluetas savotiškai sujungia abi plaketes į beveik vientisą kompoziciją, balansuojančią tarp medalio ir mažosios plastikos. Lygiai taip pat R.Inčirausko kūriniuose darniai susijungia ir prabyla skirtingos medžiagos – aliuminis, cinkas, bronza.

Mažoji plastika

Moderniosios mažosios skulptūros pakilimas Vakarų Europoje prasidėjo praėjusio amžiaus pabaigoje, nuo 8-ojo dešimtmečio. Tai atspindėjo viena po kitos rengiamos tarptautinės parodos, trienalės Slovėnijoje, Vokietijoje ir kituose kraštuose. Judėjimas netruko pasiekti ir Lietuvą. Iškalbingas faktas, kad 2005 m. Klaipėdoje buvo pradėtos rengti respublikinės mažosios skulptūrinės plastikos parodos. Paskutinė, penktoji, vyko prieš trejus metus. Visų jų kuratorius buvo S.Bertulis. Parodos, kaip ir pati mažoji plastika, nepraranda aktualumo. Tai patvirtina ir darbai, eksponuoti šioje parodoje. Vien tik mažąją plastiką joje pristatė Laima Bazienė, Kazys Bimba, Aušra Jasiukevičiūtė, Daumantas Kučas, Daiva Ložytė, Marius Zavadskis, Stasys Žirgulis, Leonas Žuklys, Gediminas Žuklys.

Mažosios skulptūrinės plastikos kūrinio dydis nėra griežtai apribotas. Vienur kalbama apie iki pusmetrio aukščio darbus, kiti kelia kartelę net iki pusantro metro. Bet kokiu atveju universalus dydis būtų vidutinio ūgio žmogaus figūra, artimas žiūrovams mastelis. Taigi beveik visas parodose, t. y. uždarose patalpose rodomas skulptūras galėtume vadinti mažųjų formų kūriniais.

Mažas formatas, o būtent tokie buvo šios parodos eksponatai, yra labai patrauklus ir visai nereiškia supaprastinto sprendimo. Mažosios skulptūrinės plastikos kūrinys gali turėti užmojo, paprastai priskiriamo monumentaliesiems skulptūros darbams, ir kameriškumo, kuris naikina barjerą tarp kūrinių ir žiūrovų. Mažos skulptūros tikrai nėra būsimų didelių kūrinių sumažinti variantai.

K.Bimba. Ventės ragas. Marmuras.

Funkciją būti įgyvendinamo kūrinio mini maketu mažoji plastika yra palikusi praeityje. Šios srities išskirtinumas ir privalumas yra ir tikrų, tradicinių medžiagų naudojimas, ir išgryninta forma reiškiama idėja, pasitelkiant individualų santykį su medžiaga, jos galimybėmis.

Mažas formatas yra labai patrauklus ir visai nereiškia supaprastinto sprendimo.

Parodoje buvo, atrodo, tik trys darbai, paremti žmogaus figūros motyvu, visi skirtingai ją interpretuojantys. Tradiciškai poetiškai minkštos plastikos moters figūros motyvą pateikė K.Bimba („Ventės ragas“, marmuras). Trys po gobtuvais besislepiančios neviltingos bronzinės figūrėlės klaidžiojo juodo granito paviršiumi S.Žirgulio kompozicijoje „Sutemos“. Jaunosios kartos atstovo M.Zavadskio, pasižyminčio originaliu ironišku požiūriu, kūrinyje sklendžia, atsispiria, sparnus skleidžia svorį praradusi beveik mitinė būtybė, pavadinta lengvai iššifruojamu Dargirio vardu. Jame vienu metu sugyvena praeitis ir dabartis. Legendinio sacrum ir gyvenimiškojo profanum susidūrimas tampa fantastišku klonu, mutuojančiu Ikaro, paukščio-drono-lakūno-skraidyklės simbioze.

Per abstrahuotų formų dermes atskleidžiamas santykis su pasauliu ir savimi, nagrinėjamos būties, jausmų, prasmės, prasmingumo, laikinumo temos. B.Narbuto kompozicija „Laiškai iš praeities“ tarsi atkartoja marmurinio sarkofago formatą, D.Kučo kūrinyje iškyla archajiškos ankstyvųjų laikų šventyklos formos relikvijorius, saugantis galbūt ypatingus jausmus („Barbora ir Žygimantas“, bronza). A.Jasiukevičiūtė istorinei temai pasitelkė ažūrinį darinį, kuriame galima įžvelgti renesansinės karūnos, bokšto, retos ir vertingos senovinės relikvijos užuominų („Vilnius–Krokuva“, sidabruota bronza, pusbrangiai akmenys). Čia pat ir smagi bronzinė S.Žirgulio parafrazė Pablo Pikasso garsiųjų bronzinių ožkų tema („Ožka geldoje. Dedikacija P.Pikasui“), o konstruktyviai A.Skiesgelo kompozicijai „Juoda kraujo puta“ emocionalumo suteikė būtent medžio, kaip medžiagos, pasirinkimas ir jo pateikimas.