TEATRAS

TEATRAS Skrajojantis olandas“:

paminklas R.Wagneriui Klaipėdoje

Scena iš Klaipėdos muzikinio teatro premjeros – R.Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ senajame uostamiesčio elinge.

jojantis olandas“: paminklas R.Wagneriui Klaipėdoje

Pastarųjų metų Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro repertuarą, kaip dera pajūrio miestui, papuošė sudėtingi muzikiniai sceniniai, simfoniniai bei kameriniai kūriniai, susiję su jūra, mariomis, Mažąja Lietuva, jūrine mitologija. Šių metų teatro festivalis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ prasidėjo pirmą kartą Klaipėdos lietuviškojo operos teatro istorijoje pastatytos Richardo Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ premjera, panardinusia žiūrovus į galingą jūros šėlsmo sūkurį ir aistringus, dramatiškus herojų jausmų verpetus.

Daiva KŠANIENĖ

Martyno Aleksos nuotr.

Iš vieno miesto – į kitą

Vargu ar R.Wagneris, 1841 m. ėmęsis rašyti šią operą, tais pačiais metais pats dirigavęs jos premjerą Dresdene, vėliau regėjęs ne vieną interpretaciją įvairiausiose pasaulio scenose, net garsiajame, specialiai jo operų pastatymams skirtame Bairoito teatre, galėjo įsivaizduoti, kad vienas įspūdingiausių, natūraliausių, taikliausiai kompozitoriaus išreikštą idėją atspindintis šio veikalo pastatymas įvyks Klaipėdoje – mieste, kuriame jo, vos 23 metų kūrėjo, galvoje užgimė pirmosios, dar padrikos mintys apie „Skrajojantį olandą“.

R.Wagneris Baltijos kraštuose atsidūrė 1836 m. ne tiek savo noru, kiek verčiamas jam nepalankių sąlygų. Skurstančiam, įsiskolinusiam, persekiojamam kreditorių, nuolat, kaip tam klajojančiam, ramybės nerandančiam Olandui besiblaškant iš vieno miesto į kitą, R.Wagneriui, neturint kito pasirinkimo, teko prisiglausti Baltijos pajūrio miestuose.

Į kelionę iš Magdeburgo į Karaliaučių išsiruošė nelinksmas, nors ir laukiamas šio miesto teatre jau vaidinančios mylimosios, aktorės Wilhelminos (Minnos) Planer, netrukus tapusios jo žmona. Dirbdamas dirigentu Karaliaučiaus, Klaipėdos (Mėmelio) ir Rygos operos teatruose, R.Wagneris pamažu brandino romantiškos, dvasinę kompozitoriaus būseną atliepiančios operos „Skrajojantis olandas“ idėją. Baltijos jūros platybės, marios, supantys vandenys kėlė jam daugybę įspūdžių, jautrino fantaziją, žadino kūrybines jėgas.

Gyvenant Rygoje, į kompozitoriaus rankas patekusi H.Heine’ės novelė apie šimtmečiais jūromis klajojantį vaiduoklišką laivą bei jo nelaimingą, ramybės uosto ir meilės ieškantį užkeiktą kapitoną jam taip patiko, kad skaitė šį pasakojimą daugybę kartų, pamažu pindamas mintis apie operą. Sakė: „Šis siužetas man sukėlė susižavėjimą ir neišdildomai liko širdyje.“ ►

◄ Nepavykus ilgesniam laikui įsitvirtinti Rygos teatre, R.Wagneris su žmona nutarė išvykti, tiksliau – bėgti. Troško pasiekti Paryžių. Ir vėl – į klajones, į nežinią, į pavojus... Legaliai išvykti iš Rusijos imperijos kompozitorius negalėjo. Pagal carinės Rusijos įstatymus išvykstantiems norint gauti kelionės pasą apie tai būtinai reikėjo paskelbti vietos laikraštyje. Toks viešumas R.Wagnerių porai grėsė skolininkų kalėjimu. Juk kreditoriai nebūtų snaudę.

Nepaisant daugybės pavojų, R.Wagneris su žmona bei mylimu niufaundlando

veislės šunimi Roberiu ryžosi nelegaliai kirsti valstybių sieną. 1841 m. liepą bėgliai įvykdė savo sumanymą: karieta su slaptais keleiviais išvyko iš Mintaujos (dabar – Jelgava) Prūsijos sienos link senuoju pašto keliu, nutiestu dar XVIII a. Pravažiavo pro Tauragę, kitus carinės Lietuvos miestelius. Rytų Prūsijos pasienyje ištikimas bičiulis slaptais takais atvedė juos į kontrabandininkų karčemą palaukti pasamdyto vedlio. Netrukus pėsčiomis, braudamiesi per laukus, griovius, išsigandę, saugodamiesi pasienio sargybinių kulkų, galų gale Richardas ir Minna atsidūrė Prūsijoje. Bet ir čia nebuvo saugu, Karaliaučiaus kreditoriams R.Wagneris taip pat buvo įsiskolinęs. Tad aplinkiniais keliais, per Tilžę, kitus nedidelius miestelius keliautojai pasiekė Prūsijos pajūrio miestą Piliavą (Pillau, Baltijskas), trokšdami kuo greičiau palikti šį kraštą ir nutolti nuo Prūsijos krantų.

Laive išgirdo legendą

Piliavoje įlipę į mažą prekybinį burlaivį „Thetis“, R.Wagneris ir jo žmona su palengvėjimu paliko Baltijos kraštus. Laivo kursas vedė į Londoną. Keliauti kitomis tuomečio transporto priemonėmis jie negalėjo: pašto karietos neimdavo šunų ir brangiai kainavo, traukinio iš Rytų Prūsijos į Paryžių nebuvo, liko kelionė laivu.

Vietoje numatytų kelių dienų laivas Anglijos krantų link plaukė net tris su puse savaitės dėl netikėtų ir neįprastų tam metų laikui didžiulių, grėsmingų štormų. Be kelionės metu išgyvento didžiulio siaubo, nevilties, R.Wagneris patyrė ir nepakartojamų įspūdžių. „Stichija ne kartą taip baisiai siautėjo, grasindama nugramzdinti į jūros gelmes mūsų laiviūkštį, kad ne tik mus, bet ir jūreivius apimdavo siaubas. Jie tvirtino, kad dar niekada nebuvo patekę į tokį pavojų. Išvengėme tragiškos atomazgos vien dėl to, kad pavyko prisiglausti viename fiorde Norvegijos pakraštyje (ten mūsų laivas atsitrenkė į uolas ir vos neperlūžo pusiau). Buvo baisios dienos“, – vėliau prisiminė R.Wagneris. Audringos, šėlstančios jūros, joje besiblaškančio mažo laivelio paveikslas, šiurpūs, bet kartu ir romantiški jūreivių pasakojimai žadino menininko kūrybines galias, ryškėjo būsimos operos kontūrai. Juk mitinį Skrajojantį olandą lemtingoji audra užklupo būtent tose vandenų platybėse, kur atsidūrė laivas, kuriuo plaukė R.Wagneris. „Aš net nemaniau, kad mano meninėje evoliucijoje didelį vaidmenį suvaidins legenda apie Skrajojantį olandą, kurią man per audrą papasakojo jūreiviai, o aš susižavėjęs klausiausi: tas vandenynų Ahasveras su visa laivo įgula buvo pasmerktas amžinai klajoti po jūras ir vandenynus, kol sutiks moterį, kuri ryšis dėl jo pasiaukoti. Ši keista legenda taip įaudrino mano vaizduotę, kad mintyse jau ryškėjo kontūrai vienos jūreiviškos dainos, kurios melodiją buvo įkvėpę laivo sirenos ūkčiojimai“, – teigė R.Wagneris.

Vos atsidūręs išsvajotame Paryžiuje, jis užsidegęs ėmėsi kurti operą, kurios idėja kompozitoriui buvo labai artima: juk jis taip pat buvo priverstas ilgai klajoti ieškodamas ramybės ir laimės, be namų, be tėvynės; ir jis ilgai negalėjo rasti tikros meilės, ištikimybės. Toji baironiška jūreivio klajūno vienatvė tapo asmenine kompozitoriaus tema ir idėja, kurią jis pats apibūdino taip: „ramybės ilgesys gyvenimo audrose“.

Po kelių mėnesių gimė pirma brandi, R.Wagnerio polinkį į mitologines temas atspindinti opera „Skrajojantis olandas“ – ištisinio muzikinio vystymo veikalas, struktūriškai suskirstytas į dideles dramatines scenas, kurių viduje skamba užbaigti numeriai, o dominuojančios rečitatyvinės melodikos tėkmėje išsiskiria melodingi, dainingi momentai, liaudiškus buitinius epizodus organiškai gretinant su fantastiniais, mistiniais.

Sunkiai įkandamas riešutas

Klaipėda ir R.Wagneris – ne vienam kultūros žmogui yra sena, įsiskaudėjusi tema, kuria retkarčiais vangiai padiskutuojama. Pakalbama: gal vis dėlto kaip nors reikėtų įamžinti vieno įžymiausių pasaulio kompozitorių pėdsakus mūsų mieste?.. Pasiginčijama – kaip, kokia forma? O kai kas samprotauja, kad nėra reikalo gaivinti Klaipėdos vokiškosios kultūros ženklų... (Juk norėta nugriauti ir senąjį elingą.) Pasvarstoma, padiskutuojama ir... pamirštama.

Be abejo, atminimo lenta, skulptūra ar kas nors kita – neblogai. Tačiau natūraliausias, tobuliausias ir pagarbiausias R.Wagnerio įamžinimas būtų jo sukurtų operų (muzikinių dramų) ar bent fragmentų dažnesnis skambėjimas Klaipėdos koncertinėse, teatrinėse erdvėse. Bet... R.Wagnerio kūryba – labai sunkiai įkandamas riešutas. Ne kiekvienas teatras pajėgus tai įveikti. Jo muzikos atlikimui reikalingi ypatingi solistų, orkestro, statytojų sugebėjimai. Tik labai galingi, stiprūs, skambesio intensyvumu, garso skvarba pasižymintys dainininkų balsai (kur kas platesnio diapazono nei įprastos tembro ribos) gali prilygti didelės sudėties, faktūriškai sodriai, galingai, simfonizuotai vagneriško simfoninio orkestro jėgai, ją atsverti. Negana to, R.Wagnerio muzikos novatoriškumas reikalauja ir daugelio kitų specifinių įgūdžių bei gebėjimų. ►

◄ Todėl sėkmingai ir visavertiškai statyti R.Wagnerio operas gali tik pajėgūs, stipriausi pasaulio operų teatrai, o dainuoti solines partijas – išskirtiniai solistai. Netenka stebėtis, kad Klaipėdoje R.Wagnerio muzika suskamba labai retai.

Todėl „Skrajojančio olando“ pastatymas šiais, 2020 metais, Klaipėdos muzikiniam teatrui švenčiant 200 metų sukaktį ir minint beveik šimtmetį nuo pirmojo šios operos pastatymo mūsų miesto vokiečių muzikinime teatre XX a. 4-ajame dešimtmetyje, tapo ypatingos reikšmės ir svarbos įvykiu.

Kompozitorius tokio įspūdžio, ko gero, negalėjo tikėtis net savojo Bairoito teatro scenoje.

R.Wagnerio siekiamybė ir jo operos reformos idėja, kuri remiasi menų sinteze, glaudžiai sujungiant muziką (vokalą ir orkestrą), libretą (žodžio svarba), sceninį vaizdą, bei siekiu sinkretiška meninės išraiškos galia užburti klausytojus, Klaipėdos muzikinio teatro pastatytame „Skrajojančiame olande“, manau, įgyvendinta su kaupu. Kompozitorius tokio įspūdžio, ko gero, negalėjo tikėtis net savojo Bairoito teatro scenoje.

Parodė egzotiškame elinge

Paskelbus, kad vienintelis operos spektaklis vyks atviroje, netikėtoje erdvėje – ant marių kranto, šalia Danės upės ir viduramžius menančios piliavietės įtvirtinimų, senojo elingo erdvėje, pasitelkiant ne tik atlikėjų ir statytojų išmonę, bet ir natūralios, pajūrietiškai kaprizingos gamtos apsuptį, nakties tamsą (spektaklis prasidėjo 21 val. 30 min.), klaipėdiečiai nekantriai laukė grandiozinio reginio. Rugpjūčio 1-ąją, Klaipėdai, seniausiam Lietuvos miestui, švenčiant 768-ąjį gimtadienį, į elingo teritoriją nenutrūkstama vora rinkosi publika. Deja, ir ši didelė erdvė, priėmusi 1 000 žiūrovų, negalėjo sutalpinti visų norinčiųjų. Nemažas būrys žmonių kantriai būriavosi už elingo ribų. Pagrindines eiles užpildė gausiai iš Vilniaus suvažiavę svečiai (kažkas rašė – Vilniaus kultūros šviesuoliai), muzikos kritikai, muzikologai, teatrų vadovai ir kiti, dalyvavo Lietuvos kultūros ministras. Reikėtų pridurti, kad vis dėlto didesnę publi

kos dalį sudarė Klaipėdos šviesuoliai (tokių nemažai esama ir mūsų mieste, nors, anot vienos vilnietės, čia – periferija).

Susibūrusi talentinga operos atlikėjų ir statytojų komanda, akivaizdu, dirbo labai sutartinai, maksimaliai išradingai sujungdama „dalyvaujančius“ menus, sumaniai integruodama ne tik muziką, poeziją, judesį, bet ir statiškus, erdvinius sceninius komponentus. Šiuo atveju iš sąstingio buvo prikeltas iki šiol apleistas technikos paminklas (vienintelis toks Europoje) – senasis Klaipėdos elingas – prieš 100 metų inžinieriaus P.W.Lindenau pastatytos ir ilgai veikusios laivų statyklos didingas statinys, iš kurio iškilmingai į plačiuosius vandenis būdavo nuleidžiami nauji laivai. Dažnam kilo klausimas – kas gi sumanė liūdnai stūksančiam elingui įžiebti gyvybės kibirkštį? (Beje, Klaipėdos menininkai jau senokai siūlė, kaip būtų galima panaudoti elingo galimybes, bet tai liko be atgarsio). Ne taip svarbu, kam priklauso idėja statyti ir rodyti operą egzotiškame elinge, paverčiant jo konstrukcijas ir gamtinę aplinką įspūdingu scenovaizdžiu. Svarbu – stebinantis, žavintis, tiesiog pritrenkiantis rezultatas.

Užburiančią „Skrajojančio olando“ dvasią kūrė visi iki vieno operos dalyviai. Tačiau nepaprastu kūrybingumu ir fantazija pažymėtas pastatymo koncepcijos autoriaus, scenografo ir režisieriaus D.Abario ir režisieriaus G.Šeduikio darbas. Jie kartu su talentinga scenografe S.Šimkūnaite įvaldė ir savo valiai pajungė milžiniško aukščio elingo karkasą, papildė jį naujomis ažūrinėmis konstrukcijomis, aukštai virš žiūrovų kabančiomis aikštelėmis solistams ir chorui; radosi pakėlimo mechanizmai, jūriniai konteineriai, virvės bei kiti techniniu požiūriu stebinantys realūs objektai. Vaizdinio, režisūrinio sprendimo viršūne tapo ne įsivaizduojamo, ne tariamo vaiduokliško, o tikro, tarsi nuo šimtmečio plaukiojimo rūdimis aptekusio laivo „įplaukimas“ į elingo vidurį, iš visų pusių stebint žiūrovams. Viskas apgalvota, pagrįsta, be jokios nereikalingos butaforijos. Tai buvo nepakartojama.

Įspūdingą reginį, derinant prie siužeto peripetijų, praturtino ir papildė šviesų dailininko A.Stasiulio vaizdo efektai, garso įrangos galimybės bei kūrinio atmosferą atitinkantys kostiumų ir grimo autorės S.Straukaitės sukurti sceniniai rūbai: pilki, niūrūs, beformiai – vaiduoklių laivo įgulos ir šviesūs, stilizuoti liaudiški – Zentos aplinkos.

Kartu su gamtos stichija

Klaipėdietiškosios „Skrajojančio olando“ premjeros poveikį, be dramatiškos R.Wagnerio muzikos ir ją atliepiančio vaizdinio reginio, sustiprino ir vaizduotę audrino dar vienas svarbus, visa jungiantis „herojus“ – gamtos stichija, kurią pajuto ir atlikėjai, ir žiūrovai: čia pat alsuojanti jūra, pamario vėjas, mariomis praplaukiantys laivai, inscenizuotas bangų šėlsmas, žaibų tvyksčiojimas, krintančios liūties vaizdai, susipinantys su dramos herojų išgyvenimais. Siekiant įspūdžio tikroviškumo, nebuvo įrengti ekranai žiūrovams, tad jie dėl didelių atstumų negalėjo įžvelgti herojų veidų išraiškos, turtingos mimikos. Tačiau tai tik padėjo giliau pajusti užburiančią muzikos jėgą.

Pastatymo muzikos vadovas ir dirigentas M.Pitrėnas trijų veiksmų ►

◄ R.Wagnerio operą adaptavo savitam ir neįprastam, ekstremalioms lauko sąlygoms pritaikytam atlikimui, kūrybingai, beveik nepastebimai ją kupiūruodamas. „Skrajojantis olandas“, atliktas be pertraukos, truko 1 val. 40 min. Turint galvoje įtemptą, ištisinio plėtojimo muzikos vyksmą ir kraštutinai sudėtingą pastatymo koncepciją, tokia trukmė buvo didžiulis išbandymas visiems atlikėjams. „Skrajojančio olando“ – įspūdingos operinės fejerijos modus vivendi buvo dirigentas M.Pitrėnas ir sudėtingą, nenutrūkstama tėkme besiveržiančią, ekspresyvią, visą partitūrą persmelkiančią muziką atlikęs Klaipėdos muzikinio teatro simfoninis orkestras. Dirigentui pavyko suvaldyti nepaprastai sudėtingą R.Wagnerio operos muzikinį vyksmą, tvirtai savo rankose laikant visas spektaklio gijas, harmoningame derinyje suliejant muziką su scena ir sukuriant vientisą, nedalomą ansamblį. Juk šioje operoje R.Wagneris, jau ėmęsis atverti naujus operos žanro simfonizavimo kelius, iškėlė orkestrą kaip svarbiausią faktorių. Būtent orkestro partijos paklūsta ištisiniam simfoniniam vystymui, jame koncentruojasi

svarbiausi muzikiniai vaizdai, plėtojamos, transformuojamos, priešpastatomos herojus ir jų dvasines būsenas charakterizuojančios temos (leitmotyvai). Jos keičia savo pavidalus, nuotaikas, pobūdį, polifoniškai jungiasi viena su kita ir pan. O tų temų – leitmotyvų nemažai: Olando, mirties ilgesio, klajonių, audros, atpirkimo, meilės ir kt. Maestro M.Pitrėno dirigavimas stebino giliu R.Wagnerio muzikos stiliaus bei dramaturgijos suvokimu, imponavo įtaigi ir išraiškinga interpretacija, inteligentiška, kultūringa dirigento laikysena, dvelkianti vidine kultūra, nuoširdžiu meniniu atsidavimu.

Pajėgūs dainuoti R.Wagnerį

Nedidelę „Skrajojančiame olande“ veikiančiųjų personažų grupę sudarė aukščiausio profesinio lygio kviestiniai dainininkai (tik Mari partiją atliko Klaipėdos muzikinio teatro mecosopranas D.Kužmarskytė), nors visų jų jaunystė vienaip ar kitaip susijusi su Klaipėda. Olando vaidmenį atliko Vokietijoje dainuojantis bosas-baritonas A.Švilpa, Dalando – Vokietijos ir Šveicarijos operos teatruose dainuojantis bosas T.Girininkas, Zentos – LNOBT solistė, sopranas S.Janušaitė, Vairininko – taip pat vilnietis, tenoras R.Karpis, medžiotojo Eriko – Latvijos nacionalinės operos tenoras A.Ludvigas.

Visus pagrindinių partijų atlikėjus, turinčius stiprius, nepaprasto tembrinio grožio, turtingus balsus, puikią vokalinę techniką, galima pavadinti tikrais vagneriškų balsų savininkais, kurių dainavimas nepaskęsta orkestro garsų jūros vandenyne. Kažkada dirigentas R.Šervenikas yra sakęs, kad ne kiekvienas, galintis dainuoti G.Verdi, pajėgus padainuoti R.Wagnerį, nes „šios muzikos minčių ir jausmų galybė yra neaprėpiama, jam svarbu ne tik grožis“. Be to, solistams, be savo partijos įsisavinimo, atsiranda nelengvų papildomų uždavinių, susijusių su gebėjimu suvokti R.Wagnerio veikalų daugiasluoksniškumą visais požiūriais.

Klaipėdiečių „Skrajojančio olando“ pastatymo ekstremalumas kėlė artistams ir daugiau itin nelengvų užduočių. Tačiau, nepaisant jokių iššūkių, solistai, dainavę nelengvomis sąlygomis (repeticijų bei spektaklio metu jiems teko iškentėti lietų,

vėją, patirti neįprasto, bauginančio aukščio pojūtį, aprėpti erdvės mastą ir kt.), pavergė stipriomis emocinėmis būsenomis, giliu įsijautimu, demonstruodami aukštą vokalo kultūrą.

Beveik tobulai R.Wagnerio idealo siekį bei atpirkimo temą įkūnijo A.Švilpa, sukūręs Olando paveikslą. Kiek vyriško skausmo, liūdesio, aistringo ramybės troškimo girdėjome niūriame, romantiškai nerimastingame monologe, kiek nepaprasto emocinio jaudulio buvo scenoje su Zenta!.. Įspūdingas, sceniškai ryškus ir daugialypis T.Girininko sukurtas Kapitono, Zentos tėvo Dalando vaidmuo. Zentos partijoje R.Wagneris įkūnijo savo mėgstamą moters ištikimybės temą, vėliau įvairiais pavidalais perėjusią per daugelį jo muzikinių dramų. S.Janušaitės Zenta – žavi, svajinga, egzaltuota ir kartu ryžtinga, drąsi, pasiryžusi aukotis. Solistė sukūrė įsimintiną savo herojės paveikslą, persmelktą didžiulės meilės, dvasinio tyrumo, mylimojo nuodėmių išpirkimo, atnešančio jam išsigelbėjimą. Ryškiausiai tai atspindi jaudinančiai atliktoje, meilės ir užuojautos kupinoje Zentos baladėje, kuri yra tarsi priešprieša įsisiautėjusiai stichijai ir prakeiksmui, pakibusiam virš nelaimingojo herojaus Olando. Vis dėlto dramatizmo viršūnė – aistringas Zentos ir Olando duetas. Niūrią operos pradžios atmosferą praskaidrino puikiai R.Karpio atlikta nerūpestinga, žvali Vairininko daina. Įsimylėjusio Zentą medžiotojo Eriko paveikslas, jautriai kuriamas puikaus tenoro A.Ludvigo, savo romantiškomis, kiek nevagneriškomis intonacijomis įnešė kontrastą ir sustiprino konfliktą.

Atlaikė visus išbandymus

Visais atžvilgiais (muzikos, režisūros, šviesos efektų ir kt.) aukščiausias įtampos momentas pasiektas baigiamojoje „Skrajojančio olando“ scenoje. Finalas išspręstas idealiai. Tercetas, perteikęs prieštaringiausių jausmų paletę, tiesiog sukrėtė: audringos orkestro muzikos fone susipynė švelni Eriko dainos tema, pilni dramatizmo Olando šūksniai ir sujaudintos Zentos frazės. Iškilmingi, audringo romantinio patoso kupini paskutiniai orkestro taktai, skambant prašviesėjusiai Olando bei su likimu susitaikiusios Zentos temoms, skelbė: atėjo nušvitimas, meilė nugalėjo.

Menine įtaiga ir profesionalumu nei solistams, nei kitiems operos dalyviams nenusileido labai svarbus, lygiavertis veikalo komponentas – artistiškas Muzikinio teatro choras (chormeisteris V.Konstantinovas), skambėjęs intonaciškai tiksliai, gyvai, sėkmingai įsijungęs į nenutrūkstamą ištisinį muzikinį-dramatinį vyksmą ir padėjęs atskleisti dramos herojų išgyvenimus. Nors sudėtingi R.Wagnerio „Skrajojančio olando“ choriniai epizodai yra tikras išbandymas

kiekvienam chorui, visi jie operoje skambėjo tiesiog puikiai: ir linksmi jūreivių, ir džiaugsmingi mergaičių verpėjų chorai, piešiantys paprastą, nerūpestingą liaudies gyvenimo paveikslą, ir kiti nelengvi, daugiabalsiai, dinamiškai įvairūs, dramatiški vaiduokliškos Olando komandos vyrų choriniai numeriai.

Neįprasta ir labai sunki užduotis teko teatro baleto trupei (choreografas A.Liškauskas). Šokio įprastine to žodžio prasme operoje nebuvo matyti, tačiau baleto artistai dirbo ypač daug, sunkiai ir stebėtinai profesionaliai. Jie scenos pakylose – laivų deniuose kūrė gyvą judėjimą, tapdami jūreiviais, užkeiktojo Olando laivo vaiduokliais, konteinerių krovėjais, lobių skrynios saugotojais ir kt. Kaip kaskadininkai vertikalaus šokio meistrai kabojo ant aukštybėse siūbuojančių virvių, sliuogė jomis, inscenizuotos audros metu vaizdavo krintančius nuo laivo rėjų, sukurdami tikroviško ir pavojingo jūreiviško gyvenimo paveikslą.

Įspūdingas, novatoriškas R.Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ pastatymas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, parodytas saugotino senojo elingo teritorijoje, – išskirtinai ryškus ir sėkmingas meninis įvykis ir uostamiesčio, ir visos Lietuvos muzikinio gyvenimo panoramoje. Jį galima vertinti kaip iškilų paminklą kažkada Klaipėdoje apsilankiusiam, čia dirigavusiam ir savo pėdsaką palikusiam didžiam vokiečių kompozitoriui, romantikui, operos reformatoriui R.Wagneriui.