MUZIKA

MUZIKA 45-asis „Klaipėdos muzikos pavasaris“ suspindo vidurvasarį

Seniausias Lietuvoje aukštosios muzikos festivalis „Klaipėdos muzikos pavasaris“, šiemet pažymintis 45-metį ir skirtas miesto Koncertų salės 15-mečiui, dėl buvusio karantino vėlavęs kelis mėnesius, ne tik neišsikvėpė, per patį vidurvasarį – liepos 18–26 dienomis – suspindo išties pavasariškos gaivõs spalvomis. Gal jis truko truputį trumpiau, gal koncertų įvyko šiek tiek mažiau, tačiau meninė kokybė nenukentėjo, jai iškelta aukšta meistriškumo kartelė nė kiek nenuleista.

Daiva KŠANIENĖ

Pažėrė staigmenų

Klaipėdos koncertų salė, karantino metu, kaip ir visos panašiõs paskirties institucijos, išgyvenusi nerimastingą laikotarpį, muzikos išsiilgusiems, ilgus mėnesius jautusiems jos alkį klausytojams duris atvėrė atsakingai pasiruošusi, kruopščiai laikydamasi visų rekomenduojamų saugos reikalavimų.

Šį kartą festivalyje karaliavo instrumentinė orkestrinė muzika, jai buvo skirti visi šeši koncertai. Nepaisant šio žanrinio panašumo, kiekvienas koncertas buvo savitas, stebino jame skambėjusių kūrinių kompozicinių stilių, epochų, interpretacijų įvairove, beribių orkestrinės muzikos galimybių panaudojimo ir kitomis naujovėmis.

Staigmenų pažėrė jau atidarymo koncertas liepos 18-ąją – šiuolaikinės muzikos ir šokio koliažas „Esamasis laikas“, dalyvaujant Klaipėdos kameriniam orkestrui (meno vadovas ir solistas M.Bačkus, violončelė) ir A.Šeiko šokio teatro artistams (meno vadovė A.Šeiko, kostiumų dailininkė S.Straukaitė), pabandžiusiems modernius žymiausių, pasaulyje pripažintų šių dienų lietuvių jaunųjų kompozitorių kūrinius iliustruoti šiuolaikiniu šokiu. „Esamajame laike“ skambėjo skirtingo braižo bei stilistikos kūriniai: dramatiškas, kupinas kontrastingų nuotaikų, transcendentinių išgyvenimų R.Šerkšnytės (gim. 1975 m.) „De profundis“ („Iš gelmių“); ekspresyvi, bet jautri L.Narvilaitės (gim. 1965 m.) „Siena“; meditatyvaus, kelionę sielos atminties labirintais atspindinčio Ž.Martinaitytės (gim. 1973 m.) „Sielovaizdžio“ antroji dalis „Pavasaris“ violončelei (solo M.Bačkus) ir styginių orkestrui; simbolinėmis prasmėmis spindintis J.Repečkaitės (gim. 1989 m.) „Chartres“ bei neseniai į Amžinybę iškeliavusio V.Bartulio (1954–2020) jaudinanti, minimalistinį repitityviškumą primenanti, viena iš jo pamėgtų „muzikos muzikoje“ (R.Gaidamavičiūtė) kompozicijų „I like Marlene Dietrich“.

Grynosios muzikos ir siekiančio ją papildyti šiuolaikinio šokio jungtis nėra naujovė. Mūsų laikais ši simbiozė kuriama pasitelkiant įvairiausius raiškos būdus. Štai A.Cholinos šokio spektaklyje F.Dostojevskio romano motyvais panaudota talentingo gruzinų kompozitoriaus G.Kančeli muzika. Čia išeities taškas – siužetinis šokis, kuriam muzika specialiai parinkta ir pritaikyta. O G.Bizet–R.Ščedrino „Karmen siuitoje“ – svarbiausia muzika, o šokis jai paklūsta. „Esamojo laiko“ koncerte keli choreografai labai savitu šiuolaikinio šokio judesių „žodynu“ bandė perteikti ir galbūt papildyti minėtų grynosios muzikos kūrinių prasmes, nuotaikas... Skambėję minėti kūriniai ►

„Esamasis laikas“: Klaipėdos kamerinis orkestras, Šeiko šokio teatro šokėjai.

„Ten toli, iki vidurnakčio“: Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, saksofonų kvintetas „Atomos“, dirigentas K.Variakojis, solistas A.Kazlauskas (saksofonas).

◄ labai paveikūs savo grynuoju pavidalu, tarsi nereikalauja papildomo „paaiškinimo“ (kažkas yra pasakęs, kad „kai keblu išsisakyti – galima šokti“). Tačiau šokis, be abejo, gali muziką savaip praturtinti, suteikti jai sceninės įvairovės, vizualumo. Tik svarbu, kad šiuolaikinio šokio raiška, pasižyminti nevaržoma judesių laisve, kiek įmanoma taikliau perteiktų muzikoje užkoduotas vidines būsenas, filosofines prasmes.

Manau, kad šią užduotį gana sėkmingai, jautriai įsiklausydama į muziką, įveikė choreografė L.Juodkaitė ir šokėjai O.Griaznova bei M.Černeckas (R.Šerkšnytės „De profundis“). L.Narvilaitės „Sienos“ muzikos dvasią „pagavo“ choreografas L.Karvelis su I.Kuznecova, M.Ivaškevičiūte ir G.Ščavinskaite. Įdomų, naują muzikinių išgyvenimų kontekstą, santūrų atvirumą buvo galima pajusti statiškai plastiškame A.Šeiko solo, interpretuojant V.Bartulio „I like Marlene Dietrich“. Sunkiau sekėsi suvokti choreografės A.Krasauskaitės kompozicijos idėją (šokėjai N.Claesas ir

E.Kalachovas), perteikiant meditatyvų, jautrų Ž.Martinaitytės „Sielovaizdį“, kurį galima pajusti kaip „sapną-kelionę“ per garsovaizdžius“ (E.Gudžinskaitė) ar, autorės žodžiais tariant, kaip „specifinę vietą, kurią nešiojamės giliai savyje ir dažnai mintyse į ją grįžtame“.

Kiekvienas koncertas buvo savitas, stebino jame skambėjusių kūrinių kompozicinių stilių, epochų, interpretacijų įvairove, beribių orkestrinės muzikos galimybių panaudojimo ir kitomis naujovėmis.

Plačią, beveik neribotą judesio išraiškos amplitudę turinčiam šiuolaikiniam šokiui itin svarbi idėja, konceptualizmas, stengiantis išvengti padrikumo, vedančio į painiavą. Šios „nuodėmės“, mano požiūriu, nevisiškai pavyko išvengti choreografei O.Griaznovai (šokėjai G.Ščavinskaitė, M.Černeckas, M.Ivaškevičiūtė, I.Kuznecova, D.Binkauskaitė) perteikiant subtilųjį, mąslųjį, pirmapradžiu jausmu dvelkiantį J.Repečkaitės „Chartres“ – Šartro (Prancūzija) Dievo Motinos katedros fasade švytinčios Pietų rožės vitražo (Apokalipsė) muzikinę raišką. Nenutrūkstama, intensyvėjanti, spalvomis mirganti ir vėl nutolstanti garso tėkmė tarsi panardina klausytojus į gilaus susimąstymo būseną. O ekspresyvus „šokėjų kūnų judėjimas“, kuris „tarsi vitražo stikliukai mainosi ir kuria šokio kaleidoskopą“ (O.Griaznova), judesių perkrautas choreografinis sprendimas, atrodo, „kalbėjo“ ką kita nei muzika. Nenuostabu, nes Apokalipsės dvasią, t. y. Apreiškimą Jonui išties sunku atspindėti bet kuriame mene dėl jo prasminės gelmės. Poetas D.Sobeckis samprotavo, kad „apokalipsė nereiškia pasaulio pabaigos, tik paslapties atidengimą ar atskleidimą. Ji kalba apie pasaulio perkeitimą, o ne sunaikinimą „Gėrio kūrybai persvėrus Blogio kūrybą“.

Tvirtai į miesto muzikinės kultūros dirvą šaknis įleidęs Klaipėdos kamerinis orkestras, vadovaujamas M.Bačkaus, atliekantis stilistiškai ir žanriškai pačią įvairiausią muziką – nuo baroko iki mūsų dienų, itin dažnai rengdamas šiuolaikinių kompozitorių (Lietuvos ir užsienio) koncertus, sėkmingai „jaukinasi“ ir pratina klausytojus prie iki šiol nelabai klaipėdiečių mėgtų modernios kalbos muzikos kūrinių. Tai liudija vis gausiau į koncertus besirenkanti publika. Ir šiame „Esamojo laiko“ koncerte, interpretuodamas sudėtingus veikalus, orkestras dar kartą pademonstravo savo meistriškumą, atlikimo preciziką, kūrinių dvasios, jų idėjų ir reiškiamų giluminių minčių pajautą.

Interpretavo meistriškai

Liepos 21-ąją festivalio scenoje pasirodė Vilniaus Šv. Kristoforo kamerinis orkestras (meno vadovas ir dirigentas M.Barkauskas), pasiūlęs klausytojams ne mažiau įdomią, epochiniu požiūriu įvairią, labai kontrastingą programą. Koncerte „Ten toli, iki vidurnakčio“ skambėjusius kūrinius dirigavo jaunas talentingas dirigentas K.Variakojis, jau spėjęs pasižymėti kaip puikus šiuolaikinės muzikos interpretatorius.

Koncerto pradžioje skambėjo klasicizmo pradininko, sonatos formos bei simfoninio ciklo pagrindėjo J.Haydno (1732–1809) Styginių kvarteto A – dur, op. 2 Nr. 1 versija orkestrui. Ji atlikta grakščiai ir klasikiniu požiūriu skaidriai, elegantiškai pereinant iš judraus Allegro į žaismingą, šokinį Menuetą, po jo – į santūrų Poco adagio, dar vieną Menuetą bei greitą, žvalų ir energingą Finalą Allegro molto.

Po senoviškojo J.Haydno gaiviai nuskambėjo šiuolaikinio lietuvių kompozitoriaus, kultūros ir meno filosofo, pedagogo R.Motiekaičio (gim. 1976 m.) savaip novatoriška ir kartu paprasta, pernelyg didelio emocinio krūvio „nenešanti“, neskubri, daugiau minimalistinio braižo kompozicija „Kinas“.

Interpretuodamas belgų kompozitoriaus, pianisto ir dirigento P.Swertso (gim. 1960 m.) „Kotekan“ saksofonui (solo A.Kazlauskas) ir styginių orkestrui, dirigentas K.Variakojis pasijuto kaip žuvis vandenyje. Vientisą, santūrios ir kartu savitos modernios muzikinės kalbos keliolikos minučių trukmės kompoziciją, kurią dėl solo instrumento ir orkestro dramaturgiškai lygiaverčio santykio galima prilyginti koncerto žanrui, dirigentas interpretavo labai emocingai (ne išorine prasme), logiškai pereidamas iš lyrinių melodingų padalų į ekspresyvias, aktyvias, augindamas ryškias, aštrias kulminacijas. Aukščiausios klasės solisto A.Kazlausko saksofonas melodinguose solo epizoduose skambėjo labai įkvėptai ir jaudinančiai, o judriuose epizoduose stebino tobulu virtuoziškumu. Solo partijai nenusileido tembriškai spalvingas orkestras.

Anglų kompozitoriaus, smuikininko ir dirigento F.Bridge’o (1879–1941) Siuita styginiams, padvelkusi vėlyvojo romantizmo dvasia, sugrąžino klausytojus į tradiciškesnės muzikos erdvę. Nepaisant panašumo į tipiško klasikinės siuitos žanro veikalą, ši Siuita vis dėlto išsiskiria gana įdomia, koloristiška harmonine kalba, savita melodika. Pats kompozitorius neslėpė, kad jis, kurdamas savąją muziką, jautė ne tik J.Brahmso, P.Čaikovskio, bet ir I.Stravinskio bei C.Debussy stilių poveikį. Dirigentas K.Variakojis racionaliai, bet jautriai ir savęs nedemonstruodamas vadovavo muzikos tėkmei, logiškai ir „minkštai“ pereidamas nuo lyriškai aistringo Preliude prie gyvo, judraus, ritmiškai aktyvaus Intermezzo, švelnaus, melodingo ir ramaus Nocturne iki aktyvaus, žaismingo Finale.

Šv. Kristoforo kamerinio orkestro koncertą užbaigė savitos derminės-harmoninės sandaros kūrinys – B.Kutavičiaus (gim. 1932 m.) „Ten toli, iki vidurnakčio“ penkiems saksofonams ir styginiams, sukurtas 1995 m. Domėdamasis ir studijuodamas lietuviškąjį folklorą, B.Kutavičius ne kartą atkreipė dėmesį ir į kitų tautų liaudies kūrybą. Jį ypač domino indų, japonų senoji muzika. „Indai turi net 24 dermes – kiekvienos paros valandai. „Ten toli, iki vidurnakčio“ aš panaudojau iki saulės laidos“, – sakė kompozitorius. Klausydamasis šio kūrinio stebiesi: koks jis natūralus, nedeklaratyvus, tiesiog minimalistinis, nors žinai, kad yra paremtas mums neįprastomis dermėmis. Orkestrui ir dirigentui teko nelengva užduotis – įtikinamai „prakalbinti“ šią muziką, kurioje B.Kutavičius savajam komponavimo modeliui pritaikė jam ir apskritai lietuvių muzikai „svetimus“ elementus.

Puikūs saksofonininkai (A.Kazlauskas, A.Raumanis, K.Kivleniece-Cabule, J.Pukitis, R.P.Rubenis, Latvija) ir orkestras, diriguojant K.Variakojui, idealiai pajutę kūrinio savitumą, meistriškai jį interpretavo, muzikos vyksmo metu laipsniškai plėtodami garsiaeilį, jo registrus, nereguliariu sinkopiniu ritmu pasiekdami muzikoje išreikštą intensyvumą. ►

„Simfoninės muzikos puota“: Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, solistas L.Geniušas (fortepijonas), dirigentas G.Rinkevičius.

Pribloškė jėga ir įtaiga

◄ „Klaipėdos muzikos pavasario“ kontekste bene aukščiausia menine ir prasmine kulminacija tapo Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertas „Simfoninės muzikos puota“, liepos 23-iąją pribloškęs publiką dviem didingais veikalais: S.Rachmaninovo (1873–1943) Trečiuoju koncertu fortepijonui ir orkestrui d-moll, op. 30 ir D.Šostakovičiaus (1906–1975) Simfonija Nr. 4, diriguojant orkestro meno vadovui G.Rinkevičiui. Vienas sunkiausių ir sudėtingiausių pasaulinėje koncerto žanro literatūroje, monumentalaus simfonizmo veikalas – S.Rachmaninovo Trečiasis koncertas (sukurtas 1909 m.) – toli gražu ne kiekvienam koncertuojančiam pianistui pagal jėgas. Kūrinys sėkmingai „įveikiamas“ tik paties aukščiausio meninio rango atlikėjų. Toks ir yra vienas žymiausių šių dienų pianistų L.Geniušas. Didelis trijų dalių veikalas, dramaturgiškai tobulai įkūnijantis meninį sumanymą, pasižymintis nepaprastai sudėtinga, didžiulio meistriškumo reikalaujančia pianistine technika, reikšmingu orkestro „dalyvavimu“, atskleidęs neaprėpiamą jausmų jūrą, gilias vidines prasmes, iki ašarų jaudino tą vakarą susirinkusią publiką.

S.Rachmaninovo muzikoje pianistas ir orkestras, talentingai vedant dirigentui, susiliejo į nedalomą duetą, kuriame kompozitoriaus valia pirmauja solo partija: būtent fortepijonas čia yra diktuojantis ir dominuojantis. Dirigentui pavyko išlaikyti glaudžią ir lygiavertę pusiausvyrą tarp solisto ir orkestro, organiškai sujungiant simfoninio ciklo ir laisvos virtuozinės fortepijono partijos intarpus.

Gili, net rūsti lyrika ir aštrus, įtemptas dramatizmas – dvi sąveikaujančios sferos persunkia visą trijų dalių Koncertą. Kukliu grožiu suspindo jaudinančiai paprastai, bet išraiškingai L.Geniušo skambinama pirmosios dalies (Allegro ma non tanto) pradžios tema, beveik visai nuščiuvus orkestrui. Vėliau, įvairiai vystoma, ji tampa labai svarbi. XX a. pradžioje, pirmą kartą atlikus Koncertą, ne vienas suko galvą ir klausinėjo autoriaus, iš kur jis paėmęs šią melodiją. Spėliojo: gal iš liaudies dainų, gal iš bažnytinių giedojimų... S.Rachmaninovas droviai atsakė: „Paprasčiausiai taip pasirašė... Aš norėjau fortepijonu „padainuoti“ melodiją kaip dainuoja dainininkai savo balsu.“

Klausytojai, pasidavę nuostabaus muzikos grožio ir talentingo atlikimo kerams, pasinėrė į žavinčios muzikos vingius, kurie, perėjus įvairiausias temų varijavimo bei modifikavimo fazes, tirštėjant orkestro faktūrai, plečiantis diapozonui, polifonizuojant bei chromatizuojant muzikinį audinį, keičiantis harmonijoms, galų gale pirmojoje dalyje pasiekė net kelias įtemptas, įspūdingas kulminacijų bangas. Jos tarsi nešė klausytojus nuo elegiško susimąstymo momentų, aistringos lyrikos šuorų iki tirštų akordų kaskadomis lydimų tragiškų protrūkių ir galingo orkestro tutti. Subtiliai atlikėjų perteiktas švelnus, svajingas, mąslus, net chorališkai ramus atokvėpis antrojoje dalyje Intermezzo: Adagio truko neilgai. Visais atžvilgiais intensyvi muzikos tėkmė (tonacijų kaita, sodri fortepijono partijos faktūra, audringas vystymas) vėl panardino į jaudinančią, aistringą valingos ir ener-

gingos trečiosios dalies Finale: Alla breve atmosferą. Pastaroji tiesiog užbūrė griežtu, aštriu ritmu, fanfariniu, nenutrūkstamu, įtemptu maršiniu judėjimu, galingų tarsi daugiagarsiai varpai akordų skambesiu. Kulminacinė, triumfuojanti Koncerto koda, įgavusi žėrintį charakterį, masyvią faktūrą, pribloškė nepaprasta menine jėga ir įtaiga.

Nepaprastai žavėjo L.Geniušo virtuoziškas, prasmingas skambinimas, jo tiesiog fenomenali pianistinė technika, išgaunamo garso kokybė, išskirtinis stiliaus pojūtis, jungiantis tyrą paprastumą, emocinį jautrumą ir audringą temperamentą. Atrodė, kad po emocijų, kurias sukėlė S.Rachmaninovo Koncertas, jau niekas nebegali nustebinti. Apsirikta.

Antrojoje dalyje Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras atliko retai girdimą, išskirtinio sudėtingumo, grandiozinį valandos trukmės D.Šostakovičiaus veikalą – trijų dalių Simfoniją Nr. 4, parašytą milžiniškam (keturgubam) orkestrui (6 fleitos, 5 obojai, 6 klarnetai, 4 fagotai, 4 trimitai, 8 valtornos, 3 trombonai, tūba, didžiulės mušamųjų bei styginių instrumentų grupės, 2 arfos).

Simfoniją kompozitorius rašė niūrioje sovietinės tikrovės atmosferoje 1934–1936 m., kai meno kūrėjai, varžomi absurdiškų ideologinių reikalavimų, persekiojami negailestingos cenzūros, negalėjo laisvai išreikšti nei savo talento, nei minčių ir jausmų ar parodyti visų turimų kūrybinių galių. Rastis talentingiems, pasaulinio lygio veikalams trukdė ir geležinė uždanga, prievarta uždariusi kūrėjus dideliu narvu tapusioje šalyje, neleidžianti jiems pažinti pasaulinės kultūros, muzikos, literatūros naujovių, reikšmingų muzikos kalbos pokyčių. Todėl daugelis Sovietų Sąjungos menininkų virė savose sultyse, nemažai jų pataikavo sistemai... Disidentiško meno pasitaikydavo retai, o jei ir pasirodydavo koks nors neatitinkantis nustatytų standartų ar neįtinkantis ideologijai kūrinys, jo autorius tuoj būdavo pasmerkiamas, susilaukdavo grasinimų, net represijų. D.Šostakovičius tai jau buvo patyręs. Po operos „Mcensko srities ledi Makbet“ premjeros Maskvoje (1934) kompozitorius buvo ne tik sukritikuotas dėl muzikos „formalizmo“, bet ir pasmerktas dėl sovietinės moralės normų mene neatitikimo.

Iki Ketvirtosios simfonijos D.Šostakovičius jau buvo sukūręs nemažai opusų, kuriuose ryškėjo ypatingo talento bruožai, tačiau dar neprasiveržė visa jėga. Ir tik tada, kai kompozitoriui į rankas pateko didinga, šešių dalių, pusantros valandos trukmės austrų kompozitoriaus G.Mahlerio (1860–1911) Trečioji simfonija d-moll, stulbinanti ne tik apimtimi, bet ir grandiozine romantiškai filosofine koncepcija, D.Šostakovičiui atsivėrė akys. Šio kūrinio gelmė, psichologizmas, beribių žmogiškųjų jausmų įkūnijimo tiesa jį tiesiog pribloškė. Pažymėtina, kad G.Mahlerio kūrybos basso ostinato – visa apimantis romantizmas plačiąja tų žodžių prasme, žmogaus vidinio pasaulio ir realybės konfliktas, filosofinės amžinybės ir prisikėlimo temos. Jis sakė: „Parašyti simfoniją man reiškia visomis šiuolaikinės muzikos priemonėmis kurti pasaulį. (...) Vienintelė tikra realybė žemėje – mūsų dvasia. Tam, kuris tai suprato, visa tikrovė – tik šmėkla, nieko nereiškiantis šešėlis.“ Apie savo Trečiosios simfonijos VI dalį G.Mahleris prasitarė: „Aš galėčiau ją pavadinti maždaug taip: „Ką pasakoja man Dievas. ►

◄ Bet tik ta prasme, kad Dievą galima būtų suvokti kaip meilę.“

D.Šostakovičius, turėdamas G.Mahlerio pavyzdį tarsi šviesos spindulį tamsoje, ėmėsi savosios Ketvirtosios simfonijos, visais požiūriais absoliučiai kitokios, nei iki tol jo buvę kūriniai: be sovietinės konjunktūros, be „tikros, liaudžiai suprantamos“, „sovietiškai realistinės“ muzikos taisyklių ir reikalavimų. Ji žymi naują, vėlyvąjį, postmoderniškąjį kompozitoriaus kūrybos etapą. 1936 m. sukurta Ketvirtoji simfonija nebuvo atlikta (nors ir pradėta repetuoti), apkaltinus ją „formalizmu“, „chaotišku garsų srautu“, pataikavimu buržuaziniam skoniui ir t. t. Jos premjera įvyko tik 1961 m.

Trys simfonijos dalys – Allegretto poco moderato – Presto, Moderato con moto, Largo – Allegro – sudaro grandiozinę kompoziciją, persmelktą neįtikėtinai įvairių, pačių kontrastingiausių dvasinių išgyvenimų niuansais: aštrūs konfliktai, gilus psichologizmas, skausmingas tragizmas, groteskas, savitas komizmas, o šalia – šviesi lyrika, jautri, gležna ramybė ir kt. Plačiausios reiškiamų nuotaikų ir jausmų amplitudės, tematinės įvairovės, vystymo įtampos ir kt. požiūriais šiai simfonijai galima pritaikyti P.Stefano mintį, pasakytą apie G.Mahlerį: „Šioje muzikoje gyvenimas prasideda gatvėje, o baigiasi amžinybėje.“

Toli gražu ne kiekvienas, o tik labai didelio profesionalumo simfoninis orkestras ir aukščiausios meninės brandos pasiekęs dirigentas gali imtis misijos atlikti tokio sudėtingumo simfoninę drobę, kurioje kompozitorius neaprėpiamą žmogiškų jausmų tvaną įspūdingai įkūnijo ir perteikė

daugiasluoksniame, polifoniškai plėtojamame muzikos tėkmės audinyje, dažnose, logiškose, galingose kulminacijose, spalvinguose instrumentų grupių deriniuose, išradingiausioje faktūrų, štrichų bei harmonijų įvairovėje, kontrastingų epizodų kaitoje.

Dirigentas G.Rinkevičius ir jo vadovaujamas orkestras veikalą interpretavo stulbinamai įtaigiai ir dramaturgiškai tiksliai, logiškai perteikdami mažiausius niuansus, tobulai „eidami“ prie galingų kulminacijų ir išlaikydami stebinančią pusiausvyrą tarp orkestro grupių, intonaciškai tobulai skambant soluojančių instrumentų intarpams.

Publika, dėmesingai klausiusi simfonijos, manau, patyrė katarsį: mirtina kelių sekundžių tyla nuskambėjus paskutiniam akordui, o po jos – aplodismentų audra.

Gražus vėrinys

Jubiliejinį „Klaipėdos muzikos pavasarį“ užbaigė Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas M.Pitrėnas) bei solistai A.Pilibavičiūtė ir L.Mikalauskas, diriguojant M.Barkauskui. Koncertu „Romantiškos muzikos galia“ liepos 26-ąją klausytojams jie pasiūlė gražių fragmentų vėrinį iš populiarių pasaulio ir lietuvių kompozitorių operų bei deramai paminėjo M.K.Čiurlionio 145-ąsias gimimo metines. Buvo malonu dar kartą pasinerti į gaivų ir lietuviškai savą mūsų genijaus simfoninės poemos „Miške“ pasaulį, jautriai atskleistą simfoninio orkestro. Solistas ir kartu artistiškas koncerto vedėjas L.Mikalauskas šmaikštavo, „nusistebėdamas“, kodėl Klaipėdos jūros šventės metu skamba ne M.K.Čiurlionio simfoninė poema „Jūra“, o „Miške“, tuoj pat surasdamas tam „paaiškinimą“. Šiai progai simfoninis orkestras paskyrė ir meistriškai, labai išradingai, subtiliai A.Malcio (gim. 1957 m.) instrumentuotas „M.K.Čiurlionio trijų preliudų“ transkripcijas (orig. fortepijonui).

Didesnę koncerto programos dalį sudarė publikos išsiilgtos populiarių operų arijos ir jų orkestriniai fragmentai. LNOBT solistė, gražaus tembro aukštas sopranas A.Pilibavičiūtė nuoširdžiai ir išraiškingai padainavo Dalios ariją iš to paties pavadinimo B.Dvariono operos, tiksliai, juvelyriškai nuskambėjo jos atliekama Cerlinos arija iš W.A.Mozarto „Don Žuano“, švelniai ir subtiliai – Margaritos arija iš Ch.Gounod „Fausto“ bei Klaros lopšinė iš G.Gershwino „Porgio ir Besės“.

Labiausiai buvo laukiamas Klaipėdos publikai gerai pažįstamas ir mylimas LNOBT solistas, bosas L.Mikalauskas, spėjęs puikiai užsirekomenduoti ne tik sostinės, bet ir Kauno bei Klaipėdos valstybiniuose muzikiniuose teatruose, Poznanės (Lenkija) didžiajame S.Moniuszkos operos teatre ir kitur. O jo nuolatines koncertines keliones po Lietuvą ir kitas šalis būtų labai sunku suskaičiuoti.

Ir šį kartą L.Mikalauskas žavėjo klausytojus nuostabiai skambančiu, labai gražaus tembro bosu, įgimtu muzikalumu, nepriekaištinga vokaline technika, dikcijos aiškumu. Gėrėjomės spalvingai ir mocartiškai taikliai jo padainuota Leporello arija iš W.A.Mozarto operos „Don Žuanas“, sceniniu

„Romantiškos muzikos galia“: Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, dirigentas M.Barkauskas, solistai A.Pilibavičiūtė (sopranas) ir L.Mikalauskas (bosas). Vytauto Petriko / Klaipėdos koncertų salės archyvo nuotr.

temperamentu švytinčiais Mefistofelio kupletais (Ch.Gounod „Faustas“), jautria Porgio dainele (G.Gershwino „Porgis ir Besė“), o ypač – dainininkų retai atliekama didinga Margirio arija iš V.Klovos operos „Pilėnai“.

Interpretacijos ir sceninės raiškos darna pasižymėjo solistų atliekami operiniai duetai: Cerlinos ir Don Žuano, Porgio ir Besės, taip pat Adinos ir Dulkamaros duetas iš G.Donizetti operos „Meilės eliksyras“ bei duetas „Pagarbinkim meilę“ iš G.Kuprevičiaus operos „Karalienė Bona“.

Prasmingai tarp solo numerių įsiterpė du orkestriniai, stilingai atlikti fragmentai: operos „Don Žuanas“ uvertiūra ir baleto muzika iš Ch.Gounod „Fausto“.

Turėdamas Dievo dovaną – ryškų artistinį talentą, L.Mikalauskas, pasitelkdamas subtilų humorą, žaviai vedė koncertą. Jis pristatė kiekvieną numerį, pateikdamas apie juos įdomių faktų, žaismingų istorijų, taip sukurdamas geros nuotaikos atmosferą.

P. S. Valstybinio pučiamųjų instrumentų orkestro „Trimitas“ koncerte „Trimito miestas“ ir Klaipėdos kamerinio orkestro koncerte „Bach – Beethoven – Bartulis“ apsilankyti neteko.