MAno pomėgis

Mano pomėgis - žirgai

Šiaulių ,,Juventos“ progimnazijos 3 a klasės mokinė Adelė Banaitytė Mokytoja Aurelija Dirginčienė

Kiek save prisimenu, visada labai mėgau žirgus.

Dar visai mažytė, pamačiusi žirgus, prašydavau, kad leistų paglostyti ir pajodinėti.

Tėvai pasakoja, kaip vos trejų, pirmą kartą jodinėdama dideliu žirgu, atrodė, kad jau žinau, kaip reikia sėdėti ir ką daryti.

Lankau ,,Margo ponio’’ žirgyną. Čia susipažinau su poniuke Anabele. Ponis-taip pat žirgas, tik mažas. Žirgas vidutiniškai 10 kartų už mus sunkesnis, turi apie 100 kartų jautresnę už žmogaus klausą, uoslę, greitesnę reakciją.

Ir, nežiūrint to, jis yra be galo... bailus.

Turbūt nerasime nė vieno žmogaus, kuris nesijaudindamas pirmą kartą paglostė žirgą.

Kad pasijusti drąsiai ir saugiai prie šio didelio gyvūno reikia laiko ir buvimo šalia: kalbinimo, glostymo, valymo, balnojimo.

Tada ir atsiranda bendravimo su žirgu džiaugsmas. Turi pajusti, jog žirgas pasitiki tavimi.

Tik pakankamai gerai jaučiantis pusiausvyrą raitelis gali vairuoti žirgą. Kai jau raitelis puikiai valdo žirgą žingsniu, pereiname prie ristelės, o vėliau ir šuoliavimo. Tuomet ir gimsta vientisas duetas, kuris gali skrieti per kliūtis.

Praeitą vasarą su Anabele pirmą kartą dalyvavau žirgų konkūre, kai jojant žirgu reikia tiksliai ir techniškai įveikti kliūtis. Nors dėl prizinių vietų ir nesivaržiau, bet labai jaudinausi. Jaudinosi ir Anabelė, nes kaip anksčiau minėjaužirgai labai baikštūs. Į varžybas poniukė keliavo specialioje priekaboje, apkinkui susirinko daugybė žirgų, žmonių, o tai sukelia daug streso jautriam gyvūnui. Bet abi susikaupėme ir visas kliūtis įveikėme be klaidų. Tai ir buvo mūsų pirmų varžybų užduotis.

Ačiū už dėmesį 