BIRŽŲ VLADO JAKUBĖNO MUZIKOS MOKYKLA
Į MUZIKOS ŠALĮ Muzikos istorija (II mokymo metai)
4-5 KLASEI
BIRŽŲ VLADO JAKUBĖNO MUZIKOS MOKYKLA Muzikos istorijos II mokymo metų (IV-V kl.) konspektas
Parengė vyr. mokytoja A. Trapulionytė
BIRŽAI 2008
Įvadas Meno rūšys Muzikos istorija 4-5 klasei – tai pagalbinė medžiaga visų specialybių mokiniams besimokantiems muzikos istorijos antruosius mokymo metus muzikos mokykloje. Knygelės turinys apima temas pradedant nuo svarbiausių muzikos elementų, formų iki stambiausių muzikos žanrų – opera, baletu, oratorija, simfonija ir kt. Antroje dalyje stebėsime muzikos istorinį kelią. Pradėsime nuo ankstyvųjų epochų. Kursą baigsime viena iškiliausių meno epochų – Baroku.
Teatras
Literatūra
Architektūra
MENAS Dailė
Fotografija
Šokis
Muzika
Kinas
Apibūdinkite kiekvieną meno rūšį.
2
Muzikos kūrinio klausymas
3)
Muzikos kūrinio analizes schema I Pagrindiniai duomenys 1. autorius (gyvenimo metai) 2. kūrinio pavadinimas 3. žanras (kūrinio rūšis) 4. sukūrimo data, vieta 5. kas atlieka II Analizė Stilius, epocha 1. kokiam laikmečiui priklauso 2. to laikmečio muzikiniai bruožai 3. kompozitoriaus kūrybos bruožai, stilius Forma 4. dalių skaičius, forma 5. tonacija, tempas, dinamika 6. komponavimo išskirtiniai bruožai Turinys 7. tema (kūrinio idėja, tikslas), siužetas 8. nuotaika 9. melodija, pritarimas III Vertinimas 1. Asmeninė nuomonė apie kūrinį ir atlikimą 2. kūrinio vertinimas, atlikimo vertinimas 3. kūrinio svarbumas mūsų dienomis, naujumas 4. kūrinio reikšmė, vertė
4)
atlikti muzikos kūrinį – tolygu publikai pateikti klausimą apie jame (kūrinyje) užkoduotus menamo herojaus išgyvenimus; surasti atsakymus į panašaus pobūdžio klausimus, o „įminti mįslę padeda melodija – visi vienu metu skambantys garsai, išreiškiantys džiaugsmą, ilgesį, juoką ar liūdesį....
Ką galima išreikšti muzikoje? Kodėl muzikos kūrinį sunkiau suprasti nei paveikslą ar kino filmą?
I dalis MUZIKOS FORMOS Muzikos stiliai Muzikos stilius – tai muzikos bruožų visuma. Yra du pagrindiniai rimtos muzikos stiliai – homofoninis ir polifoninis. Polifoninę muziką (daugiabalsę) turime tuomet, kai kelios savarankiškos melodijos, tarpusavy įvairiai besipindamos, sudaro darnų sąskambį. Visos šios melodijos yra vienodai svarbios. Polifoninei muzikai būdingas nenutrūkstamas skambėjimas: vienam balsui baigiant melodiją, ją perima kitas balsas. Ir taip visi balsai “audžia” bendrą muzikinę mintį. Polifoninė muzika atsirado Italijoje 12 a. Žymiausi polifoninio stiliaus kūrėjai - Orlandas di Lasas, J. S. Bachas , G. F. Hendelis. Polifonijos išmanymas – tai kompozitoriaus meistriškumo požymis. Šiandieninėje muzikoje polifoninis stilius dažnai naudojamas simfoninėje, vokalinėje muzikoje. Homofoninės muzikos kūrinyje vyrauja viena melodija, o kiti balsai jai pritaria (akompanuoja) ir sudaro jai muzikinį foną. Pagrindinę melodiją paprastai atlieka viršutinis balsas, rečiau apatinis ar vidurinis. Homofoninės muzikos kūrinių sudėtinės dalys išdėstytos labai tvarkingai – melodija ir jos pakartojimai sudaro muzikines frazes, sakinius, periodus. Homofoninė muzika buvo pradėta kurti 16 a., kaip priešingybė polifoniniam sudėtingumui, ir gyvuoja iki šių dienų. Visi kompozitoriai kūrė šiame
Muzikos kūrinio analizes schema – tai savotiškos žaidimo taisyklės, kurias kartą išsiaiškinus, lengvai galėsime bendrauti su aplinkiniais kalbėdami apie vieną reikšmingiausių dalykų – muzikos pažinimą. Pavyzdžiui: 1) kiekvienas kūrinys savyje slepia žmogaus ar kitų gyvojo ir net negyvojo pasaulio daiktų išgyvenimus; 2) klausyti muziką ir ją suvokti, reiškia, įminti mįslę – „kokius išgyvenimus patiria kūrinio veikėjai?“; 3
stiliuje. Abu stilius sujungė didieji Vienos klasikai – Haidnas, Mocartas, Betchovenas. Klasikų ištobulintos homofoninės muzikos formos naudojamos ir šių laikų kompozitorių kūryboje.
I Homofoninės muzikos formos Muzikos kūrinio sandaros elementai Motyvas – pati mažiausia muzikinės minties dalelė. Motyvas ritmiškai jungia keletą garsų. Vienas motyvas dažniausia lygus vienam taktui. Jeigu kūrinys prasideda prieštakčiu, motyvas su takto brūkšniu nesutampa. Keli motyvai sudaro stambesnes dalis – frazes. Frazė – du arba trys motyvai sudaro muzikinę frazę. Sakinys – dviem frazėm išreikšta muzikinė mintis. Periodas – du skirtingi arba panašūs, bet su skirtingomis pabaigomis, sakiniai sudaro periodą. Pirmasis periodo sakinys lyg klausimas, o antrasis – atsakymas ir mintie užbaigimas. Periodas dar vadinamas kūrinio dalimi. Jis gali turėti nuo 8 iki 16 taktų. Jis turi griežtą simetriją – 2 (4) sakiniai, 4 (8) frazės, 8 (16) motyvų. Periodo apimtis priklauso nuo jį sudarančių sakinių apimties.
Įsidėmėk! – poli fon (gr.) – daug balsų Homo fon - vienu balsu Monodija – vienbalsė melodija Akompanimentas – pritarimas Kokie yra pagrindiniai muzikos stiliai? Kas yra polifoninė muzika ir jos pagrindiniai bruožai? Kada atsirado polifoninis stilius? Kokius žinote žymiausius polifonino stiliaus kūrėjus? Kas yra homofoninė muzika ir jos pagrindiniai bruožai? Kada atsirado homofoninis stilius? Kūrinio muzikos elementai Muzikos elementai – muzikos kūrinio sudėtinės priemonės: 1. Melodija 2. Harmonija (pritarimas melodijai) 3. Ritmas (natos smulkios, stambios, taškuotos, sinkopuotos) 4. Tempas (lėtas, greitas) 5. Dinamika (garsumas – piano, forte) 6. Tonacija (mažoras, minoras) 7. Štrichai – garso charakteris, spalva (legato, staccatto) 8. Atlikimo būdas – pirštu, plektru, pagaliuku
Suraskite muzikos kūrinyje motyvus, frazes, periodus. Muzikos kūrinių formos Atliekant bei klausantis muzikos kūrinį, pastebime, kad tai nėra melodijų ar garsų kratinys, o darni tvarka, kurią sumanė kompozitorius. Muzika kuriama laikantis komponavimo taisyklių, o gautos melodijos jungiamos į didesnę kūrinio visumą – formą. Kūrinio forma – muzikinių elementų (melodijos, harmonijos, ritmo ir t.t) visuma, kuri yra sudėta pagal konkretų planą ir tarnauja kūrinio turiniui išreikšti. Paprastai kalbant, forma - tai kūrinio “išvaizda”, jo sandara. Beveik visos muzikos formos kuriamos vadovaujantis trim principais: 1. pakartojimo - A-A-A 2. panašumo - A1-A2-A3 3. skirtingumo – A-B-C Paprasčiausia forma yra daina – posmas ir priedainis, kai a – yra posmas (pirma dalis) o b – yra priedainis (antra dalis). Tai yra dviejų dalių paprasta forma
a-b 4
a – I periodas 1sakinys 2 sakinys
Užduotis: Nustatykite savo grojamų kūrinių formas. Klausydamiesi pamokoje muzikos kūrinio su mokytojo pagalba pasistenkite parašyti raidėmis jo formos schemą.
b – II periodas 1 sakinys 2 sakinys
Ciklinės formos
Dviejų dalių sudėtinė forma – kai paprastoji II d. forma sudaro vieną dalį A ab
Rondo
B cd
p–a–p–b–p- c–p–d–p Iš trijų dalių formos išsirutuliojo viena seniausių formų – Rondo (ratelis). Šios formos komponavimo principas – pasikartojantis priedainis P ir skirtingi posmai A, B, C, ir t.t
Gali būti variantas, kai didžiąsias dalis sudaro ne dvi dalys, o trys: A aba
B cdc
Tema su variacijomis
Trijų dalių forma
a - a1, a2, a3, a4, coda
Trijų dalių paprasta forma gali būti dvejopa, pagal tai kokį komponavimo variantą kompozitorius pasirenka – ar pakartojimo ar kontrasto, t.y trečioje dalyje nauja melodija, arba kartojama pirmoji arba. Trijų dalių paprasta forma su repryza (pakartojimo) –
Variacijos – tai reiškia žinomos melodijos kartojimas kiekvieną kart ką nors keičiant – temos ritmą, harmoniją, tonaciją, skambesio tembrą, charakterį. Variacijos, ypač žinomomis temomis, yra visų epochų muzikoje, pradedant jau 14 amžiumi. Klausytojui smagu variacijose atpažinti žinomą melodiją, o kartu išgirsti naujas jos aranžuotes. Variacijos – tai savotiškas improvizavimas duota tema. Kiek bus temos variantų tiek bus ir variacijų. Tema žymima - a, o jos variacijos – skaičiais. M. K. Čiurlionio Variacijos fortepijonui dzūkų dainos „Bėkit bareliai” tema Panagrinėkite, kuo skiriasi kiekviena variacija. Sonata
a – b – a1 Trijų dalių paprasta forma (kontrasto) –
a–b–c Trijų dalių sudėtinė forma – tai ta pati trijų dalių paprasta forma tik kiek sudėtingesnė, nes vieną dalį sudaro paprasta 2 ar 3 dalių forma.
Tai sudėtingas kūrinys, kuris susideda iš 3 didelių dalių. Sonatos I dalį sudaro sonatos forma.
Sudėtinė trijų dalių forma
I dalis energinga Sonatos forma
A B A1 aba cdc a1b1a1 ABA schema kūriniuose sutinkama labai dažnai, nes formos atitinka simetriją. 5
II dalis lėta Trijų dalių sudėtinė forma Dviejų dalių sudėtinė forma Tema su variacijomis
III dalis gyva Rondo
Sonatos (sonatinio allegro) forma – tokia forma, kurioje išdėstomos ir vystomos dvi priešingos temos (pagrindinė ir šalutinė, o kartais ir daugiau Temų perdirbimas
Repryza Baigiamoji tema Šalutinė
Jungiamoji tema Pagrindinė tema
Baigiamoji
Šalutinė tema Jungiamoji tema Pagrindinė
Įžanga
Koda (Coda)
Ekspozicija
Temų simfonijoje gali būti dvi ir daugiau. Tada jų vystymas pasidaro sudėtingesnis ir įvairesnis. Simfonija turi 4 dalis, kurios viena nuo kitos skiriasi nuotaikomis, tempais ir turi būdingus joms pavadinimus. Simfoninio ciklo schema I dalis (sonatinis II dalis (lėtoji) III dalis IV dalis allegro) (šokis) (finalas) energinga Greita andante.lėta, linksma gyva, gyva, iškilminga lyrinė žaisminga, arba tragiška šokis Sonatos forma Trijų dalių Menuetas, Rondo sudėtinė forma skerco Dviejų dalių (scherzo) sudėtinė forma Trijų dalių Tema su forma variacijomis
(jungiamoji, baigiamoji)). Sonatos formą sudaro trys glaudžiai susiję dalys: Ekspozicija (temų išdėstymas) Temų plėtojimas (vystymas, perdirbinėjimas) Repryza (grįžimas) Pieš ekspoziciją eina Įžanga, o po repryzos – Koda (tariasi coda pabaiga) Sonatos forma (sonatos ar simfonijos I dalis)
PIRMOJI DALIS – sonatos forma. Simfonijos ašis, konflikto užuomazga. Čia kompozitorius parodo pagrindines simfonijos mintis, idėjas, perteiktas muzikinėmis temomis. Jos būna dvi ir viena kitai priešiškos – pagrindinė ir šalutinė. Jas klausytojas turi įsiminti ir suprasti jų nuotaikas, ką jos reiškia. Toliau klausytis bus įdomu ir prasminga, patirsime daug išgyvenimų. Smagu atpažinti šias temas melodijų, tembrų, dinamikos pynėse, nes toliau vyksta temų tarpusavio kova, kol galiausiai, kaip ir gyvenime, viena iš jų skamba ryškiausiai - laimi. O kuri? Čia ir yra simfonijos paslaptis, kuri atsiskleidžiama klausytojui I dalies pabaigoje.
L. Van Betchoveno Sonata Nr. 8 “Patetinė” I d. Sekite sonatos natas, atpažinkite ekspozicijos pagrindinę ir šalutinę temas. Stebėkite, 1. kuria tema prasideda ekspozicija, 2. kuria tema prasideda temų perdirbimas, 3. kuria – baigiama sonata. SIMFONIJA . Simfoninis ciklas Simfonija (graik. “symponia” sąskambis) – didelis, keturių dalių kūrinys simfoniniam orkestrui. Simfonijoje, kaip ir muzikoje, mintis – tai tema, melodija, o tolesnis minties apmąstymas – temos plėtojimas. Mintys simfonijoje egzistuoja panašiai kaip ir gyvenime. Tema plėtojama įvairiai: keičiami instrumentai, registrai (aukščiau, žemiau) tempai (lėčiau, greičiau), dinamika (garsiau, tyliau), tai ištisai, tai sutrumpintais melodijos motyvais, ir t.t. Tai sukuriamos džiaugsmo, nusivylimo, liūdesio, kovos ir kt. nuotaikos.
Prisiminkime sonatos formą ir jos dalis. Sonatos forma (sonatos ar simfonijos I dalis) Ekspozicija Temų Repryza perdirbimas Koda
Baigiamoji
Šalutinė tema Jungiamoji tema Pagrindin ė tema
Baigiamoji tema Šalutinė tema Jungiamoji
Pagrindin ė tema Įžanga 6
ANTROJI DALIS – lėtoji, tarsi perkelia klausytoją į kitą pasaulį.Po didelės įtampos pirmoje d. ieškoma ramybės gamtoje, lyrikoje.
Lyrinės pjesės Pjesės – kūriniai parašyti 2 ar 3 dalių paprasta forma atlikti fortepijonu arba kuriuo nors kitu instrumentu solo su pritarimu. Šie kūriniai dažnai būna lyriški ir turi dainingą melodiją. Lyrinės pjesės turi joms būdingus pavadinimus, atspindinčius kūrinio charakterį. Lopšinė - supamo liūliuojančio pobūdžio kūrinys balsui su pritarimu arba fortepijonui. Svajonė – pats pavadinimas nusako muzikos pobūdį. Šis kūrinys pritaikytas įvairiems instrumentams. Svajones kūrė romantizmo epochos kompozitoriai – R. Šumanas, J. Naujalis. Barkarolė (it. barka – laivas) – taip vadinami instrumentinės muzikos kūriniai, kilę iš Venecijos valtininkų dainų. Jose vaizduojamas besisupančio ant bangų laivelio ritmas ir įpinama daininga melodija. Serenada (it. sera – vakaras) – vakaro daina. Italijoje ir Ispanijoje serenadas (meilės dainas) vakarais po mylimosios balkonu dainavo vaikinai pritariant gitara. Serenadų yra sukurta įvairiems instrumentams – F,. Šuberto Serenada, Čaikovskio. Yra stambių, orkestrinių serenadų, susidedančių iš kelių savarankiškų dalių. Tokias rašė V. A. Mocartas, J. Haidnas, P. Čaikovskis. Romansas – lyrinis, dramatinis vokalinis ir instrumentinis kūrinys. Daug žavių romansų rašė rusų kompozitoriai – P. Čaikovskis, M. Glinka, S. Rachmaninovas. Elegija – liūdno, graudaus turinio kūrinys. Elegijose išreiškiama rauda, skundas, sielvartas. Noktiurnas – tai lyriškas, svajingas kūrinys, kuriame apdainuojamas nakties gamtos grožis. Noktiurnus rašė M. K. Čiurlionis, J. Naujalis, P. Čaikovskis, F. Šopenas. Etiudas – grojimo technikai lavinti skirtas kūrinys. Etiude kartojama kuri nors viena ritminė figūra. Tačiau yra etiudų, skirtų ir lavinti techniką, ir atlikti koncerte. Tai - koncertiniai etiudai. Juos rašė F. Šopenas, F. Listas, S. Rachmaninovas. Preliudas – 12-13 a. preliudu buvo vadinama polifoninių kūrinių įžanga. Juos rašė J. S. Bachas. Vėliau, 19 a., preliudas tapo savarankiškas 2-3 dalių kūrinys, išreiškiantis vientisą muzikinę minį. Tokius preliudus pradėjo rašyti F. Šopenas (24 preliudai). Lietuvoje preliudus rašė M. K. Čiurlionis, B. Dvarionas.
TREČIA DALIS – gyva, žaisminga šokio charakterio. Tai kontrastas antrai ir pirmai dalims. Klasikai šią dalį pavadino Menuetu arba skerco (it. scherzo – pokštas). KETVIRTA DALIS – finalas – viso kūrinio apibendrinimas. Dažniausiai skamba iškilmingai, pergalingai, greitas tempas, pergalės džiaugsmo išraiška. Tačiau ne visose simfonijose kova baigiasi pergale. Tada muzika priešingo charakterio – maištas, kančia, tragizmas. Simfonetė – maža simfonija Koncertas – sonata skirta solo instrumentui su orkestro pritarimu. Keliems instrumentams parašyta sonata vadinama pagal atlikėjų skaičių – trio, kvartetas, kvintetas. Klasikinį kvartetą sudaro 2 smuikai, altas, violončelė. Pisiminkite: kokios formos sudaro Simfonijos II, III, IV dalis UŽDUOTIS: paanalizuokite L. Betchoveno Simfoniją nr 5 “Likimo”. Ypač atidžiai paklausykite I dalies, įsiminkite temas, pasekite, kaip jos išdėstytos ekspozicijoje. Kokis mintis jos išreiškia? Kuri tema “laimi” kovą? Kaip keičiasi simfonijos nuotaikos II, III ir IV dalyse? Čia yra simfonijos temos:
7
Skerco (it. scherzo – juokavimas) – žaismingas, greito tempo kūrinys. Skerco yra sonatų, simfonijų viena iš dalių, ar atskira pjesė. Rašoma sudėtine 3 dalių forma, kurios skirtinga vidurinė dalis vadinama trio.
Fantazija – instrumentinės pjesės. XVI – XVII a. tai buvo laisvo improvizacinio pobūdžio polifoninės pjesės vargonams, klavesinui arba liutnei (pvz. Bacho ,,Chromatinė fantazija ir fuga d- moll; ,,Fantazija ir fuga g-moll” vargonams). Fantazijos parafrazės – virtuozinio pobūdžio, atsiradusios variacijų būdu perdirbinėjant liaudies dainų, šokių, romansų, operų , baletų melodijas. Simfoninė fantazija – aiškaus turinio muzikinis žanras, dažnai turįs fantastikos elementų, susiformavo XIX a. (pvz. Čaikovskio ,,Frančeska da Ramini”; J. Karnavičiaus ,,Lietuviškoji fantazija”). Kapričio (it. capriccio – kaprizas) – tai virtuozinio pobūdžio, linksma, laisvos formos instrumentinė pjesė. Polifoninėje muzikoje kapričio buvo imitacinės sandaros, panašus į fugą, vaizduojantis linksmą nuotaiką (pvz. Bacho ,,Kapričio išvykstant mylimam broliui”). Romantikų kapričio – skerco pobūdžio (pvz. F. Mendelsono, A.Bramso kapričio fortepijonui).
1. Kokias žinote lyrines pjeses? 2. Išnagrinėkite B. Dvariono preliudą, J. Naujalio Svajonę, Ž. Offenbacho Barkarolę. 3. Kas yra skerco? Kokia forma jis rašomas? Laisvųjų formų muzikos kūriniai 19 a. siekiant muzikos garsais išreikšti naują turinį, mintis, kompozitoriams reikėjo naujų formų be taisyklių. Taip atsirado vadinamos laisvosios formos – paveikslas, rapsodija, fantazija, improvizacija, ekspromtas. Laisvos formos neturi dėsnių, konkrečių dalių, temų skaičiaus, muzikos komponavimo taisyklių. Kartais kompozitoriai pasinaudoja paprastosiomis ar sudėtinėmis formomis, tačiau muzikinės temos jose vystomos laisvai. Rapsodija – Tai instrumentinis kūrinys, kurio tematika pagrįsta liaudies melodijomis. Į meno viršūnes rapsodiją iškėlė F. Listas, sukūręs 19 ,,Vengrų rapsodijų” ir vieną ,,Ispanišką rapsodiją” fortepijonui, B. Dvoržakas Slaviškoji rapsodija, S. Vainiūnas Lietuviška rapsodija smuikui ir orkestrui, B. Dvarionas Piemenėlio rapsodija fortepijonui. Improvizacija – nedideli instrumentinės muzikos kūriniai. Laisvas grojimas iš anksto nepasirengus, pagal savaime plaukiančią melodiją, naujo kūrinio kūrimas grojimo momentu. Popuri (pynė) – kūrinys, susidedantis iš žinomų operos, dainų ar šokių muzikos melodijų. Uvertiūra – Uvertiūromis buvo vadinamos operų įžangos. XVII a Teatro spektaklių pradžia skelbdavo laisvai improvizuojami fanfarų signalai. Vėliau, prieš pradedant operą, vietoje trimitų būdavo sugrojama nedidelė instrumentinė pjesė – uvertiūra (pvz. Montaverdžio operos). XX a. atsirado savarankiškos koncertinės uvertiūros. Jos rašomos kokiai nors progai, arba kuriamos liaudies dainų temomis. Nemažai uvertiūrų yra sukurta pučiamųjų, liaudies instrumentų orkestrui.
Kas tai yra rapsodija? Kaip apibūdintumėte improvizaciją? 2. Programinė muzika Programinė muzika – kūriniai turintys daugiau ar mažiau nurodytą programą – pavadinimą, pasakojimą, siužetą, temą. Tai padeda suprasti kas vaizduojama, klausyti ir atlikti. Yra keletą kūrinių rūšių priklausančių programinei muzikai – poema, siuita, baladė, pjesė. Baladė – epinio, pasakojamo pobūdžio kūrinys. Baladės lyg fantastinės muzikinės pasakos, legendos. Viduramžiais balade buvo vadinama daina su šokiais; vėliau tas pavadinimas imtas taikyti dainoms, kuriose pasakojama apie dramatiškus arba šiaip kokius nepaprastus, fantastiškus atsitikimus. Instrumentinės baladės pradininkas – Šopenas (parašė 4 balades fortepijonui). Baladės žanras tinka perteikti įvairaus pobūdžio vaizdams: lyriškiems, epiniams, dramatiškiems. Baladės turinys apsprendžia ir jos formą: tai gali būti sonata, rondo, trijų dalių forma, variacijos, ciklas ir t.t. Balades kūrė Listas, Grygas, Vainiūnas. F. Šopeno Baladė Nr.1 g – moll. Ką kompozitorius čia vaizduoja? 8
Simfoninė poema Simfoninė poema – vienos dalies kūrinys, skirtas atlikti simfoniniam orkestrui. Simf. poemos kuriamos pagal literatūrinius siužetus, istorine, gamtos tematika. Simfoninė poema susiformavo apie XIX a. vidurį. Pradininkas – Listas, parašęs 12 simfoninių poemų. Viena iš būdingų techninių priemonių yra leitmotyvas (tema ar garsų motyvas susijęs su kuriuo nors dramos veikėju, daiktu, emocija ar idėja). Simf. poemas kūrė F. Listas, R. Štrausas, J. Sibelijus, M. K. Čiurlionis, J. Gruodis, A. Račiūnas. M. K. Čiurlionio simf. poema “Miške”. Gamta Čiurlioniui neišsenkantis grožio šaltinis, o gimtojo krašto gamta – pačios Tėvynės simbolis. Išaugęs tarp gražių Druskininkų miškų, gyvendamas užsienyje M.K. Čiurlionis ilgėdavosi jų. Laiške kompozitorius apie poemą rašė – “Prasideda tyliais, plačiais akordais, tokiais, kaip kad tylus ir platus mūsų lietuviškų pušų ošimas”. Tai pirmasis kompozitoriaus kūrinys orkestrui (klavyras parašytas per 11 dienų 1900m , o po metų – baigta partitūra). Čia pilnai pasireiškia kompozitoriaus lyrinis charakteris. Pasiklausykite poemos. Pasekite, kaip joje plėtojama muzika, kokia tvarka vieni epizodai keičia kitus, kokie instrumentai vyrauja orkestre, kokias nuotaikas sukelia muzika. Tai aprašykite. Epizodas 1.epizodas – pati poemos pradžia 2.epizodas...
Nuotaika
Vyraujantys instrumentai Muzika plati, Labiausiai rami, tyliai girdisi siūbuojanti styginiai ir klarnetas
Siuita – didelės apimties kūrinys, susidedantis iš kelių savarankiškų dalių, skirtingų viena nuo kitos turiniu ir charakteriu, bet jas jungia vienas pasakojimas. Simfonine siuita – siuita simfoniniam orkestrui. Simf. siuita rašoma pagal literatūros kūrinio siužetą. Tai lyg muzikinis pasakojimas. Ji turi bendrą pavadinimą ir dalis su pavadinimais, nusakančiais kūrinio turinį.
kiekviena 4
E. Grygas Simfoninė siuita “Peras Giuntas” Nr. 1 op.46: Dramos veikėjas Peras iškeliauja ieškoti laimės. Sudaro 22 muzikiniai paveikslai. Grygas parašo 2 siuitas, kurių turi po
fragmentus. Pirmosios siuitos dalys turi programinius pavadinimus: “Rytas”, “Ozės mirtis”, “Anitros šokis”, “Kalnų karaliaus oloje”. Paklausykime siuitos I dalies “Rytas”. Nupasakokite, kokį peizažą mato Peras Giuntas?
Asociacijos Įsivaizduoju šviesų, skaidrų ankstyvos saulės spindulių apšviestą mišką, tyliai besiūbuojančių pušų viršūnes, rūku apgaubtą ežerėlį.
Fortepijoninė siuita – pjesių rinkinys, skirtas atlikti fortepijonu. B. Dvarionas Fortepijoninė siuita “Žiemos eskizai” – trumpi muzikiniai pasakojimai žiemos tema. Pjesių pavadinimai mums padeda įsivaizduoti siuitos turinį. 9
Paklausykite B. Dvarionas “Žiemos eskizai” vienos iš pjesių. Paanalizuokite muzikos turinį.
Br. Kutavičius “Paskutinės pagonių apeigos” (1978 m. S. Gedos tekstas) 1. Medvėgalio pagerbimas 2. Gyvatės užkeikimas Oratorija sukurta merginų chorui, solistei, ragams ir vargonams. 4 dalys. Vaizduojamas pagonių pasidavimas krikščionybei. Naudojami sutartinių motyvai.
Stambūs sceniniai kūriniai Kantata.Oratorija
Br. “Iš Jotvingių akmens” (1983m.) 1. I dalies pradžia Tekstas – jotvingių kalbos trys sakiniai rasti akmenyje – Kails poskails ains par antars... – sveiks pasveiks vienas per antrą. Atlieka mišrus choras susodintas ratu ir grojantis akmenimis. 2 dalys. Oratorijos tema – iš senos genties gimsta nauja karta - jotvingių kalbą kūrinyje pakeičia daina “Pūtė vėjas ąžuolą”.
Kantata (lot.cantare – dainuoti) – didelės apimties, dažniausiai kelių dalių kūrinys chorui, solistams ir orkestrui. Kantatos kuriamos įžymių įvykių, švenčių progomis. Pvz. Moksleivių dainų šventėje yra atliekama specialiai šventei sukurta kantata. Kantata neturi siužeto. Dalis vienija tik bendra tema. Kantatas pradėjo kurti baroko epochos kompozitoriai – daugiausia jų sukūrė J. S. Bachas. Lietuvoje kantatas kūrė B. Dvarionas, J. Švedas, R. Žygaitis, A. Bražinskas, Br. Kutavičius. J. S. Bachas “Naujametinė kantata” 1. Choras 2. Arija (diskantas) 3. Rečitatyvas (diskantas) Oratorija – panašus į kantatą, tačiau žymiai didesnis ir sudėtingesnis kūrinys. Oratorijoje labiau nei kantatoje išplėtotos sudėtinės dalys: chorai, ansambliai, arijos, rečitatyvai, orkestriniai numeriai. Oratorija dažniausia turi keliais stambias dalis. Savo apimtimi oratorija artima operai. Oratorija turi siužetą (turinį), būna netgi atskiri veikėjai, tik jie nevaidina ir nėra dekoracijų. Oratorijas pradėjo kurti baroko epochos kompozitoriai – daugeli jų sukūrė G.F. Hendelis, J. Haidnas. Lietuvoje oratorijas kūrė E. Balsys, A. Račiūnas. Daugiausia oratorijų parašė Br. Kutavičius (5)
Rečitatyvas – Rečitavimas – kalbinio teksto išdainavimas. Rečitatyve solistui pritaria akordais tik klavišinis ir žemieji instrumentai (klavesinas, violončele, kontrabosas, fagotas), bet ne visas orkestras. 1) 2) 3)
Kas atlieka kantatą? Kas atlieka operą, oratoriją? Kuris sceninis kūrinys trumpiausias: kantata, oratorija, opera? 4) Kuo skiriasi oratorija nuo operos? 5) Kas apjungia kantatos dalis?O kas oratorijos? 6) Klausantis J. Bacho Naujametinės kantatos, atskirkite, kur skamba rečitatyvas, o kur – arija
Baletas
E. Balsys “Nelieskite mėlino gaublio” 1.Ruduo. Apsiausto monologas 2. Žiema. Sugriauto miesto kaukė. Oratorija parašyta 1959m. skirta II pasaulinio karo metu Palangoje žuvusių vaikų atminimui. Žodžius parašė poetė Violeta Palčinskaitė.Oratorija specialiai sukurta berniukų chorui “Ąžuoliukas”, 2 solistams, mušamųjų instrumentų orkestrui ir dviems fortepijonams.Kūrinys turi 4 didelias dalis: ruduo, žiema, pavasaris , vasara, įžangą, ir epilogą. Kiekvienoje dalyje priešpastatomos dvi skirtingos nuotaikos – dabartis ir siaubingos praeities prisiminimai.
Baletas – tai teatro vaidinimas, kurio turinys išreiškiamas šokiu bei plastiniais judesiais. Atliekamas grojant orkestrui. Jei operoje veikėjai nekalba, o dainuoja, tai balete – išgyvenimus, nuotaikas, įvykius išreiškia kūno judesiais ir veido mimika. Seniau baletai buvo sudaromi iš atskirų šokių. Šendien baletus jungia vientisas siužetas, muzikinė linija. Visą baletą kuria vienas kompozitorius, jo muzika apibūdina scenoje vykstantį veiksmą, jausmus, suteikia šokiams vieningą ritmą. 10
Šių dienų baleto teatruose galime stebėti S. Prokofjevo “Romeo ir Džiuljetą”, E. Balsio “Eglė žalčių karalienė”, P. Stravinskio “Petruška” ir t.t. Ryškiausi ir gražiausi 19 a. rusų kompozitoriaus P. Čaikovskio baletai .
išreiškiamos veikėjo mintys, jausmai, išgyvenimai. Jas atlikdamas dainininkas demonstruoja savo vokalinius sugebėjimus. Rečitatyvas – tai kalbamo teksto išdainavimas nustatyto aukščio garsais. Rečitatyvais paprastai perduodami pasikalbėjimai, buitinis tekstas ir paaiškina situaciją, parengia arijos nuotaikai. Rečitatyvas eina prieš arijas.Jam pritariama akordais klavesinu ir violončele. Arijetė – maža arija. Kavatina – lyrinė, melodinga, mažesnė už ariją daina. Choras –Chorai įsiterpia į operos veiksmą. Priklausomai nuo operos, atlieka fono arba veikėjų vaidmenį,pvz. Medžiotojų choras.
Piotras Čaikovskis (Piotr Chaikowsky) P. Čaikovskis gimė 1840m. o mirė 1893m. Nuo vaikystės muzikavo. Pirmosios muzikos pamokos vyko namuose. Būdamas 22 metų, po teisės studijų, įstojo į Peterburgo konservatoriją (aukštoji muzikos mokykla). Po 3 metų baigęs studijas gavo profesoriaus vietą Maskvos konservatorijoje. Ten dirbo iki mirties. P. Čaikovskis laikomas ryškiausiu rusų romantizmo atstovų.Jo muzika buvo mėgiama ir populiari, nes buvo pilna dainingumo, jausmų, lyrikos ir nuotaikų. Kompozitorius kūrė: pjeses fortepijonui, ciklus, dainas, operas, baletus, simfonijas, koncertus fortepijonui. Žymiausi P. Čaikovskio baletai: “Spragtukas”, “Gulbių ežeras”, “Miegančioji gražuolė”.
Operos raida XII – XIV a. viduramžiai
Liturginė drama
Kokius baletus esate stebėję? Pasidomėkite apie komp. P. Čaikovskį. Paklausykite P. Čaikovskio baletų ištraukų? XV na. Renesansas
Drama per musica – Liet. Drama su muzika
XVII a. ankstyv. Barokas
Opera – muzikinis vaidinimas su šokio scenomis
Opera Kas tai yra opera? Opera – muzikinis sceninis kūrinys, susidedantis iš muzikos, libretto (operos teksto) ir scenografijos (kostiumų ir dekoracijų). Opera dalinama į veiksmus. Dalyvauja solistai, choras, šokėjai ir orkestras. Operos pastatymui vadovauja dirigentas, režisierius, choreografas ir scenografas. Visą operos muziką kompozitorius surašo į partitūrą. Opera prasideda nuo įžangos – uvertiūros. Arija – tai daina, kurią operoje atlieka solo su orkestro pritarimu kuris nors veikėjas. Joje
Pirmą kart buvo atlikta Šveicarijos vienuolyne. Atliko vienuoliai europos katalikų bažnyčiose pagal grigališko choralo melodijas Kalėdų ir Velykų metu. Vaidinimai su muzikiniais intarpais pagal graikų antikines dramas, populiarūs Italijoje. Autoriai: R Peris “Dafnė” Atsirado Italijoje. Pirmosios operos “Orfėjas “ autorius – Klaudio Montaverdi
Paklausykite XII a. Liturginės dramos “Sakmė apie Danielių” ištraukos. K. Montaverdžio operos “Orfėjus” Piemenų ir nimfų choro ir baleto scena. Kokius girdite atlikėjus. Baroko epochos opera Europoje
11
Italijos opera Prie 500 metų opera gimė Italijoje, Florencijos mieste. Čia 17-18a. opera ryškiausiai klestėjo – Venecijos mieste veikė 9 teatrai, kuriuose buvo atlikta per metus 150 operų. Alessandro Scarlatti (Aleksandras Skarlatis 1660-1725) – vienas ryškiausių itališkos operos kūrėjų, gyveno Neapolio mieste Italijoje. Sukūrė 115 operų. Svarbiausi bruožai operoje: 1. Homofininė 2. naudojo arijas su trimitais, ragais, fagotais 3. Įveda arija da capo (it. nuo pradžių), a b a forma, dainavimą bel canto (it. gražus dainavimas) 4. prieš operą atliekama simfonia (įžanga)
mokėsi Italijoje, kūrė Anglijoje. Parašė 9 operas, pradėjo kurti būdamas 25 metų (viso kūrė 35 metus). Vadovavo savo operų pastatymams Londono karališkame teatre. Visos operos buvo pagal itališkų operų pavyzdį. Italų kalba. Arijų forma da capo, kur III dalyje dainininkas improvizuoja. Londono publika italų kalbos nesuprato, todėl rinkosi pasiklausyti tik solistų virtuoziško dainavimo ir muzikos. Hendelio operų siužetai buvo apie riterų nuotykius, viduramžių kryžiaus žygius į Izraelį (“Rinaldo”, “Kserksas”), senovės Romos didvyrių gyvenimą (“Julijus Cezaris”). Žymiausia laikoma pirmoji sukurta Hendelio opera – “Rinaldo”. G. F. Hendelis “Rinaldo” , Rinaldo arija “Lascia ch’io pianga”
A. Scarlatti Rečitatyvas ir arija su trimitu XVIII a. klasicistinė opera Anglų opera. Anglijoje ankstyvajam baroke vyravo kaukių vaidinimai masque – šokiai su dainomis, kurias kaukių veikėjai dainavo solo pritariant akordais. Henry Purcell (Henris Perselis (1659-1695) – anglų nacionalinės operos pradininkas. Dirbo Londone vargonininku, be gausios vokalinės kūrybos sukūrė muziką 49 spektakliams, daugiausia per paskutinius 5-eris metus. Savo operose jis apjungė anglų kaukių vaidinimus (vaidina su kaukėmis), prancūzų baletą (įterpti šokiai menuetas, gavotas) ir italų operą (atliekamos arijos, rečitatyvai). Ryškiausia opera “Didonė ir Enejas” – trumpa 3 veiksmų opera (trunka apie valandą), 4 veikėjams, chorui ir styginių orkestrui. Atliekama anglų kalba, grynai angliška melodika, intonacijos. Mirus Perselui, publika pirmenybę teikė itališkoms operoms. H. Perselis “Didonė ir Enėjas” Didonės rečitatyvas ir arija-rauda III v. “Kai aš atgulsiu žemėn” (When I am laid in earth”)
XVII - XVIII a. operos rūšys Europoje vyravo dvi operos 1. o pera seria –rimtoji 2. o pera buffa – komiškoji, Opera seria – opera ištisai dainuojama. Veiksmuose daug scenų – gamtos, iškilmių ir kovų. Dramos retai baigiasi tragiškai, išaukštinamas veikėjų pasiaukojimas, žygdarbis. Operas serija kūrė V. A. Mocartas, J. Haidnas. Opera buffa – Opera su kalbamais intarpais. Joje buvo išjuokiamas turtingųjų gyvenimas. Operas buffa kūrė Džovanis Batista Pergolezis “Tarnaitė ponia”, Ž.Ž. Russo “Kaimo burtininkas”, V. A Mocartas, J. Haidnas “Žvejės”, Dž. Rossini “Sevilijos kirpėjas”, K. M. Veberis “Linksmasis šaulys” Joseph Haydn (Jozefas Haidnas (1732-1809)) – tarnaudamas pas kunigaikštį Estenazį sukūrė 6 operas lėlių teatrui, 15 itališkas buffa ir 3 operas seria. Žymiausios – “Žvejės”(buffa), “Armidė” (seria) “ Jis buvo “tiltu, jungusiu Gliuko išmintį ir
iš
Georg Friederich Handel (Georgas Fridrichas Hendelis (1685-1759)) gimė Vokietijoje, 12
Mocarto poetiškumą. Jo muzikos ramybė dažnai skamba lyg žaismas... ” V. Gerulaitis
akompanimentą pritaiko dainavimui vokiečių kalba. Šia kūrinys laikoma pirmąja vokiška opera. V. A. Mocartas opera “Užburtoji fleita” Varpelių choras XIX a. opera. Muzikinė drama
Operos reforma Operos reformatorius Cristof Willibald Gliuck (Kristoforas Vilibaldis Gliukas (1714-1787)). Čekų kilmės, gimė Vokietijoje, mokėsi Italijoje, buvo operos dirigentas, Austrijos karaliaus dvaro kompozitorius. Vienoje pastatė operą “Orfėjas ir Euridikė”. Ši opera laikoma pirmuoju reformatorišku kūriniu. Anot Gliuko – operos muzika turi tarnauti poezijai ir paremti siužetą. Siekė “atskirų numerių” operą paversti ištisinio veiksmo muzikine drama. Sujungė italų operos melodingumą, vokišką rimtumą ir prancūzų tragedijos didingumą. Gliuko operos tapo pavyzdžiu 19 a. operų autoriams H. Berliozui, R. Vagneriui. Wolfgang Amadeus Mozart (V. A. Mocartas (1756-1791)) – antrasis operos reformatorius, naujo stiliaus operos kūrėjas. Parašė 2 operas seria – “Tito gailestingumas”, “Don Žuanas”. Likusios – komiškos: “Figaro vedybos”, “Pagrobimas iš Seralio”, “Visos jos tokios”, ir opera-pasaka “Užburtoji fleita”. Reformos esmė – dramos turinys, veikėjų charakteriai, siužetas išreiškiami visų pirma pačios muzikos kalba. Todėl Mocarto operose ypač išraiškinga pati muzika: garsai, ritmas, dinamika yra veikėjo minčių, veiksmų reiškėjai. Ryškiausia Mocarto opera seria yra “Don Žuanas”. “Užburtoji fleita” – tai opera-pasaka pagal vokiškojo zingšpilio pavyzdį. Sukurta slaptos masonų ložės jubiliejaus garbei (Mocartas buvo jos narys). Veikėjai komiški, o operos turinys paremtas simboliais (susijęs su masonų mokymu ir pareigomis). Čia vietoj rečitatyvų kalbami dialogai. Atliekama vokiečių kalba. Operoje Mocartas sujungia italų operos seria sodrų vokalą, vokišką liaudiškumą, humorą, orkestrinį
XIX amžiuje Prancūzija tapo Europos operos sostine. Greta komiškos operos ir operetės, čia gyvavo – prancūzų didžioji opera (grand opera). Operetė – pramoginis lengvo turinio muz. vaidinimas, palydimas šokių, kalbėjimo , dainų. Operetes kūrė Jacques Offenbach (prancūzų), Imre Kalman (vengrų), J. Šrausas, F. Leharas (austrų). Amerikoje operetes atmaina – miuziklas (musical) – pramoginė operetė su džiazo elementais. Kita prancūzų operos rūšis – lyrinė opera. Lyrinės operos siužeto pagrindą sudaro romantiška istorija, su fantastinėmis ar komiškomis scenomis, buitiniais vaizdais. Ryškiausi lyrinės operos pavyzdžiai – Šarlis Guno “Faustas”, Žoržas Bize “Karmen” Šarlis Guno “Faustas” – lyrinė opera su rečitatyvais. Libretui panaudota V. Getės dramos “Faustas” I dalis – Fausto ir Margaritos tragiška meilės istorija. Opera pasižymi lyrinėmis patraukliomis melodijomis, įspūdingomis baleto scenomis, fantastikos elementais. Georges Bizet (Žoržas Bize) “Karmen” 1875 – pasižymi egzotiškais elementais (veiksmas vyksta Ispanijoje), kalbamais dialogais, muzika – nepaprastai gyvomis melodijomis ir ritmu (ispaniškos intonacijos). Paprasta faktūra ir puikiai orkestruota, stulbinantys dramatiniai efektai išgaunami taupiomis priemonėmis. Ž. Bize “Karmen” Š. Guno “Faustas” XIX a. laikotarpiu Italijoje opera buvo vienintelis reikšmingas muzikos žanras, todėl čia telkėsi didieji italų muzikos genijai: Dž Verdi, V. Belini, Dž Rosini. Giuseppe Verdi (Džiuzepe Verdis1813-1903) – sukūrė savitą itališkos romantinės operos žanrą. Jo vardas tapo 13
.
Italų išsivadavimo patriotų šūkiu “Viva Verdi”, o opera – italų tautinio atgimimo simbolis. Verdi opera – tai žmogiškoji drama, perteikiama dainuojančiu balsu. Operų siužetas – asmeninės tragedijos istorijos. Operos muzika - tai žmogaus emocijų išraiška. Visas kompozitoriaus dėmesys skiriamas žmogui, o kartu ir balso išraiškingumui. Gamtos scenos tik fonas žmogaus emocijoms paryškinti. Naudoja italų liaudies melodijų intonacijas.
drama “Elenos pagrobimas”, italų kalba. Su šia opera buvo įkurtas Karaliaus rūmų teatras., kuriame italų operos trupė, karaliaus atsivežta iš Italijos. XVIII a. Lietuvos aristokratija turėjo nuosavus dvaro teatrus, kuriuose spektakliai buvo lenkų kalba. Daugelis dvarininkų patys kūrė muziką. Pvz. Radvilų dvare Vilniuje jo savininkas Mykolas Radvila garsėjo operos spektakliais, kuriems muziką rašė jezuitų vienuolis, Vilniaus Jezuitų Akademijos muzikos katedros įkūrėjas ir dėstytojas, vokietis Janas Dovydas Hollandas. O žodžius operoms kūrė pats M. Radvila. J. D. Hollando žymiausia opera “Orfėjus ir Euridikė”. XIX a. 1848m. – Lenkų kompozitorius S. Moniuška, atvykęs į Vilnių, suburia teatro mėgėjų būrelį ir pastato savo sukurtą operą “Halka”. 1903m. – panaikinus spaudos draudimą Vilniuje susiburia lietuvių menininkai. Grįžta jauni kompozitoriai baigę užsienio konservatorijas (J. Naujalis, Č. Sasanuskas, M. Petrauskas). 1906 m - Vilniaus teatro mėgėjų grupė gauna valdžios leidimą pastatyti pirmąją lietuvišką operą – M. Petrausko “Birutė”.
Žymiausios operos – “Traviata”, “Rigoletto”, “Otelas”, “Aida” XIX a. vokiečių kompozitorius Richard Wagner (Richardas Vagneris (1813-1883 )) pradeda kurti milžiniškus operinius kūrinius – muzikines dramas. Anot jo, muzika turi paklusti draminiui veiksmui, ji paryškinti. Todėl jo kūriniai yra skirti teatrui ir vadinami muzikinėmis dramomis. R. Vagneris: 1. ištobulino vokiečių operą, 2. sukūrė muzikinę dramą, kurioje jungiasi meno jos tarpusavį susiję sudaro vientisą kūrinį (kostiumai, dekoracijos, tekstas, muzika). 3. jo operos labai didelės apimties, pats rašė libretus pagal viduramžių romansus, mitus 4. Muzikoje naudoja gausius chromatimus, suardo tonacinę sistemą 5. įveda leitmotyvus, 6. sukuria begalinės melodijos pojūtį (nėra išrišimo į toniką)
1920 m. – Kaunui tapus laikinąją sostine, J. Tallat – Kelpšos dėka čia įkuriamas Lietuvių muzikinis teatras. Pirmasis spektaklis – Dž. Verdžio “Traviata”. 1950 m. – Muzikinis teatras iš Kauno perkeliamas į Vilnių. Teatras pavadinamas Lietuvos operos ir baleto teatru. Rodomos A. Račiūno, V. Klovos, E. Balsio, J. Gaižausko, B. Dvariono, V. Laurušo, o šendien – A. Bražinsko, G. Kuprevičiaus, T. Makačino, L. Povilaičio, F. Bajoro, B. Kutavičiaus, N. Žigaitytės operos.
Žymiausios R. Vagnerio operos: “Tristanas ir Izolda”, “Skrajojantis olandas”, Lohengrinas”, “Nibelungo žiedas” (sudaro 4 operos: Reino auksas, Valkirija, Zigfridas, Dievų žuvimas). Leitmotyvas – muzikinė tema ar motyvas susijęs su kuriuo nors dramos veikėju, daiktu, emocija ar idėja.
J. D. Euridikė” Uvertiūra M. Petrauskas “Birutė”, Birutės arija,Vaidilos daina
Vagneris “Tristanas ir Izolda” Lietuvos operos istorija XVII a. 1636 m. – Vilniaus Žemutinės pilies Karališkuose rūmuose buvo parodyta pirmoji opera – italų kompozitoriaus Marko Skakio muzikinė 14
Hollandas “Orfėjus ir
Fugetė – mažos apimties fuga. Fugato – fugos principu parašyta kūrinio dalis. Preliudas – įžanginė improvizacinio pobūdžio pjesė. Preliudas dažniausiai yra fugos įžanga. Preliudas ir fuga sudaro ciklą. Tokata – įžanginė improvizacinio pobūdžio pjesė, kuriai būdinga homofonija. Tokata ir fuga sudaro ciklą. Baroko epochos iškiliausi kompozitoriai – F Kuperenas, Ž.F. Ramo , G. F. Hendelis, A. Vivaldi, J. S. Bachas, H. Perselas. Daugiausia polifoninių kūrinių – fugų, tokatų, invencijų, yra parašęs J. S. Bachas.
II. Polifoninės muzikos formos Polifonijos formos ir žanrai Prisiminkime, kas tai: Homofonija – daugiabalsė muzika, turinti vyraujantį balsą (melodiją) ir pritarimą.
Kanono pavizdys Pachelberio Kanonas in D – dur styginių orkestrui J. S. Bachas Tokata ir fuga d- moll G. F. Hendelis
Pagrindiniai baroko polifoninės muzikos žanrai yra susiję su klavišiniais solo instrumentais. Polifonija – daugiabalsė muzika, kurios balsai savarankiški ir lygiareikšmiai. Imitacija – pagrindinio motyvo – temos, mėgdžiojimas. Imituojama ne tiksliai, o bendrais bruožais. Esminis imitacijos bruožas yra ritmo išlaikymas. Kanonas – vienos melodijos dainavimas dviem ar keliais balsais, kurie įvedami vienas po kito. Yra nenutrūkstama griežta imitacija, kurioje balsu kartojama ne tik tema, bet ir visa melodija. Dvibalsio kanono schema:
VIVA LA MUZIKA (Te gyvuoja muzika)
Invencija – dvibalsis ar tribalsis imitacinės polifonijos kūrinys. Fuga (lot. Fuga – bėgimas) – polifoninis kūrinys, kuris prasideda išdėstant temą visuose balsuose. Tai sudėtingiausia polifoninė forma. Fugos tema apima 2- 5 taktus. Fuga yra trijų dalių – ekspozicija (tema parodoma visuose balsuose), plėtojimas (muzikos vystymas pagal temos nuotrupas) ir repryza (vėl parodoma tema balsuose). Fugos dažniausia būna 3-4 balsų. 15
M. PRETORIUS
Paanalizuokite J. S. Bacho Dvibalsę invenciją C – dur BWV 772.Sekite I ir II balsus. Kaip „bendrauja” tarpusavyje balsai?
II dalis Muzikos meno istorija ĮVADAS Šiame kurse toliau keliausime muzikos istorijos labirintais. Muzika, kaip ir dailė bei kitos meno šakos, dabartinį lygi, kokį mes girdime šiandien, pasiekė per ilgus amžius. Ji vystėsi per ištisus tūkstantmečius. Kad būtų lengviau orientuotis visas šis ilgas laikotarpius skirstomas į epochas bei jose vyravusius muzikos stilius: Pirmykštė muzika (iki II a.) Senovės muzika (II a. – 650 m.), Viduramžių muzika (V a. – XIV a.), Renesansas (XV a.- XVI a.) Barokas (XVII.) Klasicizmas (XVIII.) Romantizmas (XIXa.) 16
Modernizmas (XX a) Post modernizmas ( XXI a) Visų šių epochų muzika šiuo metu koncertų salėse, radijuje, televizijoje skamba vienodai dažnai. Taigi norėdami giliau suvokti, suprasti muziką, turime pažinti kiekvienos epochos muzikinius bruožus ir žinoti, kaip klausyti ar atlikti to stiliaus muziką, ko joje ieškoti..
Aukšta muzikine kultūra pasižymėjo senovės egiptiečiai, Babilono, Graikijos, Romos imperijos gyventojai. Savita muzikinė kultūra vystėsi Rytų šalyse: Indijoje, Kinijoje, Japonijoje. Šių šalių imperatoriaus rūmuose grojo 800 muzikantų orkestrai. Jame grojo būgnais ir gongais, fleitomis, šalmėjais (obojaus protėvis). Čia vykdavo šokių ir teatro vaidinimai, kur skambėdavo muzika. Senovės Graikijoje, kaip ir Egipte, muzika buvo skirta auklėti jauną žmogų ir formuoti charakterį. Ji buvo pagrindinis religinių apeigų, žaidynių, mūšių ir pasilinksminimų atributas. Būtent iš graikų kalbos kilo žodis muzika (misichos, moisa - gr. Dainavimas, grojimas. Greta teatro ir poezijos, čia atsirado muzikos mokslas. Graikas Aristoksenas suformavo 6 dermes (joninė, eolinė, lydinė, miksolydinė, dorinė, fryginė) bei raidinį natų užrašymo būdą, o Pitagoras išrado grynuosiu intervalus - oktavą, kvitą ir kvartą, diatoninius garsaeilius. Iš graikų kalbos kilo daug muzikinių žodžių: choras, orchestra, scena. Kad muzika Graikijoje buvo gan aukštai vertinama rodo ir išlikę mitai apie dainių Orfėjų ir keliautoją Odisėją.
Epocha – laiko tarpas, išskiriamas pagal būdingus bruožus (muzikos komponavimo principą, atlikimo stilistiką, žanrus). Stilius – būdingųjų bruožų vienybė, kuria menas reiškiasi istorijos raidoje Individualus stilius – būdingų tik atskiram kūrėjui bruožų vienybė. Žanras – muzikos kūrinių rūšis. Profesionali muzika – nemėgėjiško lygio muzika, sukurta kompozitoriaus ar atliekama muzikanto – žmogaus, kuriam muzika yra amatas, profesija. Muzikos elementai – muzikos sudėtinės dalys: melodija, ritmas, tempas, tembras, atlikimo priemonės. Išsiaiškink pateiktų sąvokų reikšmes, o paskui palygink jų vartojimo sritis. Pasistenk išanalizuoti pateiktų žodžių prasmę. Kuriuos būtum linkęs vertinti teigiamai, kuriuos – ne. Kokioje situacijoje galėtume vartoti šiuos žodžius: individualus, originalus, novatoriškas, avangardinis, pažangus, konservatyvus, tradicinis, savitas, charakteringas. Pasinaudodami ankščiau įgytomis žiniomis apie muzikos elementus ir stilių, palyginkite vieno žanro, bet skirtingų epochų kūrinius.
Prisimink muzikos meno apibrėžimą. Iš kokios kalbos kilęs žodis muzika, ką ji reiškia? Kokios šalys pasižymėjo aukšta muzikine kultūra? Kokios muzikinės sąvokos kilo iš graikų kalbos?
1 skyrius.Viduramžių muzika Viduramžių epocha tęsėsi nuo V iki XVII amžiaus. Viduramžių istorijai priklauso ir Renesanso epocha, tačiau dėl savo ypatingo ir naujoviško pobūdžio ji išskiriama kaip savarankiškas laikotarpis. Viduramžiai istoriškai skirstomi į 3 periodus: ankstyvieji, viduriniai arba klasikiniai ir vėlyvieji arba Renesansas. Viduramžių profesionalusis menas iki pat Renesanso yra bažnytinis menas. Ne viskas yra žinoma apie pasaulietinę viduramžių muziką, jos kūrimą, žanrus, nes pasaulietinė viduramžių kultūra iki pat Aukštojo Renesanso (XV a.) buvo žodinė (neužrašyta). Klajojantys muzikantai muziką perduodavo žodine tradicija, nes jie buvo neturtingi ir priedo neraštingi. Tuo laikotarpiu knyga buvo retenybė, prieinama tik turtuoliams ir vienuolynams. Knygoms išleisti reikėjo daug odos (Biblijai išleisti reikėjo sunaudoti ištisą karvių kaimenę, o nedidelei knygutei – viso veršio odos). Viduramžiais knygas
Trumpa pirmykštės ir senovės muzikos apžvalga Žinoma, kad jau pačiais seniausiais laikais, žmonės norėdami pranešti apie pavojų, ar norėdami apsiginti nuo dvasių ir žvėrių mušdavo būgnus, šūkaudavo specialius šūksnius. Panašiai, bet kitokiais garsais jie išreikšdavo džiaugsmą, dar kitaip išreikšdavo jausmus, maldą dievams. Taip pradėjo vystytis muzikos menas – žmogaus minties, jo vidaus pasaulio, jausmų išraiška muzikiniais garsais. 17
daugiausia skaitė vienuoliai ir kilmingos damos (riteriai buvo užsiėmę kovomis), kurių idealu buvo drąsus riteris ant žirgo. Šiandien mes studijuojame tik dalį viduramžių muzikos istorijos, tą dalį, kuri liko užrašytą istoriniuose šaltiniuose.
silabinės – kai nata atitinka skiemenį (kartais 2 natos) neuminės – kai vienam skiemeniui tenka 2 – 5 natos melizmatinės – natų skaičius vienam skiemeniui neribotas Pavyzdys: Silabinis
Monodija – vienbalsė melodija a capella – dainavimas be pritarimo :Kaip paaiškintum sąvoką žodinė kultūra, žodinė tradicija? Kodėl ši sąvoka yra būdinga viduramžių epochai? Ankstyvieji viduramžiai Ankstyvieji viduramžiai apima laikotarpį nuo Va. iki IX a..Šiuo laikotarpiu pagrindinis muzikos šaltinis buvo bažnytinė muzika – krikščionių bažnyčios muzika. Viduramžiais bažnyčia ir vienuolynai buvo pagrindiniai profesionaliosios muzikos centrai. Buvo manoma, kad balsas tai vienintelė priemonė Dievui šlovinti. Teksto sakymas su dainavimu vadinamas rečitavimu. Giedojo tik profesionalai giedotojai. Jiems mokyti vienuolynuose atsidarė giedojimo mokyklos. Ilgainiui krikščioniškų valstybių vis daugėjo, kūrėsi vis daugiau vienuolynų ir bažnyčių. Giesmės buvo atliekamos skirtinga melodija ir kalba, todėl reikėjo jas suvienodinti. To ėmėsi tuometinis popiežius Grigalius I Didysis (590-604). Jis išleido bažnytinių melodijų rinkinį. Po 300 metų Grigaliaus garbei šios giesmės buvo pavadintos Grigališkuoju choralu. Grigališkasis choralas – katalikų bažnyčios tradicinis giedojimas. Choralas buvo atliekamas vienu balsu lotynų kalba, a capella (be pritarimo). Giedojo tik vyrai: kunigai ar vienuoliai. Giesmių tekstas lotynų kalba. Melodijos monodinės. Choralą giedojo 2 būdais: Responsoriniu – kai pakaitomis gieda solistas ir choras. Antifoniniu – kai pakaitomis gieda du chorai Grigališkojo choralo melodijos buvo 3 tipų:
Neuminis
Melizmatinis Grigališkas choralas visada buvo monodinis, t.y. vienbalsis, atliekamas antifoniškai arba responsoriškai, be pritarimo. Ritmas reguliuojamas pagal žodžio kirčius, atsikvėpimus. Siaura melodijos apimtis. Giedama tik lotynų kalba, vienuoliai. Kadangi chorale buvo svarbesnis tekstas. O ne muzika, tai nereikėjo tiksliai užrašyti melodiją. Choralas buvo užrašomas neumomis (gr. Neuma – ženklas) – taškeliais, kableliais virš teksto, kurie reiškė apytikrę melodijos kryptį. Greta grigališkojo choralo formavosi liturginė drama – tam tikras vaidinimas pagal Šventojo Rašto siužetus bažnytinių švenčių metu. Drama jungė muziką, žodį ir vaidybą. Iš jos atsirado opera. Rečitavimas – teksto sakymas jį išdainuojant. 18
pavyzdžių. Jame vienu metu atskiruose balsuose skamba melodijos su skirtingais tekstais ir kalbomis Viename balse skamba grigališkas choralas, o kituose – dainų ar šokių melodijos ir tekstai. Daugiausia buvo kuriami 3 balsų. Motetai buvo savotiški kompozitorių eksperimentai – derino 3 skirtingas melodijas, giedamas skirtingais tekstais, kalbomis, ir tuo pačiu siekė sukurti vieningą, darnią kompoziciją. Viduriniuosiuose viduramžiuose susiformavo pirmoji garsi daugiabalsumo muzikos mokykla dvasininkams Paryžiuje, pavadinta garsios Notr Dam katedros vardu (Paryžiaus Dievo Motinos katedra - Notre Dam de Paris). Šios mokyklos atstovai – tai du iškiliausi organumų ir motetų kompozitoriai: poetas-muzikas Leoninas ir kantorius, Notr Dam katedros kapelmeisteris Perotinas. Leoninas sukūrė “Didžiają organumų knygą”, o Perotinas kūrė organumus išplėtė iki 4 balsų ir atrado ritmo užrašymo būdą. Perotino organumai stebina savo dydžiu ir grožiu. Pavyzdžiui, Perotino organumas naudojant vieną žodį “Viderunt” yra daugiau nei 450 taktų.
Melizma – pagrindinio garso papuošimas smulkesnėmis gaidomis (foršlagais, trelėmis, mordentais) klausant muzikinius grigališkojo choralo pavyzdžius, nustatykite: 1. giedojimo būda, 2. choralo melodijos tipą, 3. žanrą. Išmokite juos atskirti. Pagal natų pavyzdžius atpažinkite melodijos tipą. Vidurinieji (klasikiniai) viduramžiai Vidurinieji viduramžiai apima X – XIV a. Tuo metu, kaip ir ankstyvuosiuose Viduramžiuose, toliau klestėjo bažnytinė muzika, kurios kūrėjais ir atlikėjais buvo dvasiškiai. Viduriniųjų viduramžių epochos muzikos bruožai buvo šie: 1. atsiranda daugiabalsė muzika, jos žanrai 2. autoriai pasirašo po savo kūriniais 3. atsiranda muzikinis raštas Grigališkasis choralas viduriniaisiais viduramžiais neišnyko. Šioje epochoje įvyko reikšmingas faktas muzikai – atsirado daugiabalsės giesmės. To meto mene vyravo “kilimo aukštyn link Dievo” samprata, ko pasekmėje buvo pastatytos neapsakomo aukščio gotikinės bažnyčios. O iš religinės architektūros muzikai perėmė “daugiaaukštį” balsų išdėstymo principą. Pirmieji daugiabalsės muzikos pavyzdžiai yra vadinami organumais. Organumas buvo kelių rūšių. Svarbiausias paralelinis – du balsai juda paraleliai gr. Kvarta ar kvinta, apatiniame balse originali grigališko choralo
Atsiradus daugiabalsei muzikai iškilo problema, kaip giedotojams pagiedoti konkretaus aukščio gaidą, kaip pažymėti natų aukštį ir ilgį atskiruose balsuose. Natų rašymą ant linijų, jų pavadinimus sugalvojo Italijos benediktinų vienuolis, muzikos teoretikas ir kompozitorius Guido Arezzo (Gvidas Arecietis (iš Areco miesto)). Jo sugalvotame žymėjime buvo tik 4 linijos (nuo fa iki mi). Iš Gvido linijų pavadinimų kilo muzikos raktai, o garsams pavadinti jis panaudojo lotyniško himno 6 eilučių pirmuosius skiemenis – ut, re, mi, fa, sol, la (si atsirado vėliau). Šis natų aukščio žymėjimo principas išliko ir šiandien.
melodija. Gali būti ir keturbalsis. Prisiminkite: Polifonija – daugiabalsė muzika arba tokia daugiabalsė muzika, kai vienu metu skamba skirtingos savarankiškos, bet lygiavertės melodijos.
Motetas – (pranc. Le motet – žodis) – tai vienas pirmųjų polifoninės muzikos 19
Renesanso epochoje klesti pasaulietinė muzika. Ypač vokalinė. Tai vienbalsės ir daugiabalsės dainos pritariant styginiu instrumentu arba be jo. Svarbiausias vokalinės muzikos žanras – madrigalas. Orlando di Lasso “Aidas” Vincenzzo Galileo “Galjarda “ liutnei
Kontrapunktas – dviejų ar daugiau melodijų derinys arba balsas lydintis pagrindinę melodiją polifonijoje. Raidinius garsų pavadinimus išrado graikai. Renesansas
Madrigalas – daugiabalsė meilės daina.Madrigalas dainuojamas a capella. Instrumentinė renesanso muzika buvo ypač ryški. Vokaliniuose kūriniuose pritardavo liutne (garsiausias liutnininkas buvo čekas Valentinas Bakfarkas, kuris dirbo Vilniuje, Žygimanto Augusto dvare), fleitomis, įvairaus dydžio violomis, o bažnyčioje – vargonais. Instrumentiniai kūriniai dažniausia tai būdavo dainos ar šokių melodijos, pažymėtos, kad jas galima ir groti. Renesanso epochoje atsirado vokalinis žanras – riterių dainos. Prancūzijoje gyvavo trubadūrai, žonglieriai, o Vokietijoje – minezingeriai – klajojantys dainiai, atliekantys meilės arba karo žygius apdainuojančias dainas. Neretai dainoms pritardavo instrumentais: liutne, fleita, būgnu. Žymiausias iš trubadūrų buvo Anglijos karalius Ričardas Liūtaširdis. Dvaro aplinkoje vykdavo trubadūrų turnyrai dėl gražiausiai atliktos dainos. Tokį turnyrą operoje “Tonchoizeris” pavaizdavo XIX a.vokiečių kompozitorius Richardas Vagneris.
Renesanso epocha apima XV – XVI amžius. Ji gimė Italijoje. Renesansas – rennaissance, it, vok, pr. Reiškia atgimimas. Atgimsta antikinė graikų ir romėnų kultūra, teisingiau tariant, jos pagrindinė idėja – harmonija tarp meno ir žmogaus, harmonija tarp gamtos ir žmogaus, žmogaus vidinio pasaulio darna. Iš antikinės kultūros pasiimama tik idėja, pati kultūra ne kopijuojama. Pagrindiniai epochos bruožai: 1. gyvuoja pasaulietinė muzika, jos žanrai 2. atsiranda protestantiškasis choralas 3. paplinta riterių dainos 4. atsiranda opera ir šokio menas Profesionali muzika renesanso epochoje pradėjo veržtis į žmogaus aplinką. Muzika tapo šviesesnė, žaismingesnė. Muzikoje aiškėja melodija, ryškiau pradėta vaizduoti liūdesį ir džiaugsmą, aido efektą (forte-piano, O. Di Lasso). Atsiranda mažoras ir minoras. Renesanso epochoje palaipsniui ėmė kilti homofonija - muzikos rūšis, kur svarbiausias vaidmuo tenka melodijai. Renesanso bažnytinė muzika, kurioje vyravo organumai, grigališkas choralas, pasipildo nauju žanru – mišios ir requiem (laidotuvių mišios). Pirmasis mišias sukūrė prancūzas Giomas de Mašo. Xva. Daugelyje Europos šalių paplinta reformacija – krikščionių tikėjimo atšaka. Reformatai buvo vadinami protestantais. Atsirado protestantiškasis choralas – protestantų bažnyčios tradicinis giedojimas. Nuo grigališkojo skyrėsi tuo, kad buvo atliekamas keturiais balsais,gimtąja kalba ir gieda visa bendruomenė.
Ričardas Liūtaširdis daina “El Amore” XI a. riterių pasilinksminimo daina Renesanso epochos pabaigoje gimė operos žanras. Tokie spektakliai buvo vadinami – drama su muzika (drama per musica). Ilgainiui opera išsiplėtė, praturtėjo chorais, o vietoj buvusio instrumentinio ansamblio atsirado orkestras. Pirmasis operos “Orfejas” autorius italas Claudio Montaverdi. Šiuo įvykiu pasibaigia Renesansas ir prasideda Barokas.
20
polifoninės muzikos žanrai yra atliekami klavišiniais solo instrumentais ar orkestro. J. S. Bachas įveda temperuotą derinimą (derantį derinimą) – oktavą padalina į 12 lygių dalių – pustonių Baroko muzikoje vyrauja polifonija
2 skyrius. Baroko epochos menas Barokas. Polifoninai žanrai. Žymiausi kompozitoriai
Prisiminkime, kas tai: Polifonija – daugiabalsė muzika, kurios balsai savarankiški ir lygiareikšmiai. Homofonija – daugiabalsė muzika, turinti vyraujantį balsą (melodiją) ir pritarimą.
Gimus operai muzikos istorijoje prasidėjo nauja epocha vadinama baroku. Ji apima XVII – XVIII amžių. Barocco it. reiškia keistas, įmantrus, vingrus. Barokas – pati iškiliausia polifoninės muzikos epocha. Pagrindiniai baroko meno bruožai: svarbiausias vienas taškas (miestuose gatvės sueina į centrą – rūmus, bažnyčią; paveiksle šviesa sutelkiama į vieną vietą; operoje svarbiausia tampa arija; fugoje – tema, oratorijoje – choras, tonacijoje – tonika) puošmena, smulkmeniškumas (melodijos apipintos pagražinimais, meno kūriniai pilni smulkių detalių, puošybos) didingumas, milžiniškumas (menininkų kūriniai didelės apimties, pilni didybės, iškilmingumo). Meno kūriniuose autoriai naudoja simbolius (J. S. Bacho simboliai muzikoje). Muzikiniai bruožai: Dvi kūrinių grupės – a) solo kūriniai klavesinui, vargonams ir smuikui, bei b) ansamblinė muzika. Pagrindiniai baroko
Prisiminkite polifoninius žanrus: Imitacija – tas pats melodinis motyvas (tema) kartojamas kituose baluose. Imituojama ne tiksliai, o bendrais bruožais. Esminis imitacijos bruožas yra ritmo išlaikymas. Kanonas – yra nenutrūkstama griežta imitacija, kur imituojamu balsu kartojama ne tik tema, bet ir visas vedantysis balsas. Invencija – dvibalsis ar tribalsis imitacinės polifonijos kūrinys Fuga – polifoninis kūrinys, kuris prasideda išdėstant temą visuose balsuose pakaitomis. Tai sudėtingiausia polifoninė forma. Fuga yra trijų dalių – ekspozicija ( tema parodoma visuose balsuose), plėtojimas (muzikos vystymas pagal temos nuotrupas) ir repryza (vėl parodoma tema balsuose). Fugos dažniausia būna 3-4 balsų. Fugetė – mažos apimties fuga, Fugato – fugos principu parašyta kūrinio dalis. Preliudas – įžanginė improvizacinio pobūdžio pjesė. 21
Tokata – toccata įžanginė improvizacinio pobūdžio pjesė, kuriai būdinga homofonija.
Georg Friederich Handel (Georgas Fridrichas Hendelis (1685-1759)) – tarptautinio lygio kompozitorius. Gimė Vokietijoje, Halės mieste (vienmetis su Bachu), mokėsi muzikos pas vietos bažnyčios vargonininką. Studijavo smuiką ir obojų, perrašinėdamas to meto kompozitorių kūrinius išmoko kompozicijos meno, polifonijos. Būdamas 18 metų tapo Halės katedros vargonininku ir tuo pat metu pradeda rašyti operas. 19 metų Hamburge sulaukia savo pirmosios operos “Almira” pastatymo. Kompozitorius operos kūrimo mokosi Italijoje, kur buvo pripažintas vienas geriausiu operos autorių. Būdamas 25 metų Hendelis išvyksta į Angliją. Netrukus kompozitorius tampa operos teatro savininku, bet teatras bankrutuoja ir Hendelis priverstas dirbti Anglijos karaliaus dvaro kompozitoriumi. Anglijo karalius už nuopelnus muzikai jam suteikia Sero titulą. Hendelis pradeda kurti oratorijas. Nepaisant silpstančio regėjimo, koncertų pertraukų metu, jis improvizuodavo vargonais. Kompozitorius palaidotas Londone, Vestminsterio abatijoje, greta Britanijos karalių bei iškilių Anglijos žmonių. Jo žymiausi kūriniai: - Siuitos “Muzika ant vandens”, “Ugnies muzika”, 6 koncertai obojui ir styginiams, 12 didžiųjų koncertų styginiams, operos (40) “Rinaldo”, “Kserksas”, ”Julijus Cezaris”, oratorijos “Mesijas”, “Saulius”.
Homofoniniai baroko žanrai: Koncertas – solisto ir orkestro varžybos. Concerto grosso Šokių siuita – ją sudaro 4 senoviniai baroko šokiai: Allemande – ramus vokiečių šokis, 4/4 metre Courante – greitas prancūzų šokis, ¾ metre Sarabanda - ispanų gedulingas šokis, ¾ metre Gigue (žiga) – greitas anglų jūreivių šokis, 6/8 metre Menuetas – didingas, ramus prancūzų šokis, ¾ metre. Gavotas – vidutinio greičio prancūzų šokis, 4/4 metre. Opera - stambus muzikinis sceninis kūrinys Baroko epochos iškiliausi kompozitoriai – F. Kuperenas, Ž.F. Ramo , G. F. Hendelis, A. Vivaldi, J. S. Bachas, H. Perselas. Francois Couperin (Fransua Kuperenas (16681733)) – ryškiausias prancūzų klavesinistas, kompozitorius. Kūrė muziką vargonams, išleido 27 kūrinių klavesinui ciklus. Tai 60 pjesių su barokinių šokių ritmais, daugybe puošmenų. F. Kuperenas savo pjeses pavadina programiniais pavadinimais: “Paslaptingoji”, “Svajotoja”. Kompozitorius išspausdina traktatą “Skambinimo klavesinu menas”, kuriame nurodo, kaip atlikti skirtingus pagražinimus, kurią pirštuotę pasirinkti.
Antonio Vivaldi (1678-1741) – italų kompozitorius, dvasininkas, smuikininkas – virtuozas, dirigentas. Jo muzikos mokytojas buvo tėvas Venecijos šv. Morkaus katedros smuikininkas. Būdamas dvasininku dirbo Venecijoje vienuolyno įsteigtos mergaičių muzikos mokyklos mokytoju, mokė groti smuiku ir dainuoti. Vivaldi savo mokinių orkestrui specialiai rašė kūrinius, kurie buvo atliekami bažnytnių šventčių metu. Kūrinį jis sukurdavo taip greitai, kad perrašinėtojas nespėdavo perrašyti ankstesnio. Šios mokyklos koncertai pritraukdavo gausybę žiūrovų. Garsas apie jo šlovę pasklido Italijoje ir už jos ribų. Sukūrė 130 sonatų, 500 koncertų, operų.
Jean-Philippe Rameau (Žanas Filipas Ramo (1683-1764)) – prancūzų klavesinininkas, vargonininkas, kapelmeisteris. Išgarsėjo kaip miniatiūrų klavesinui,smuikui, operų bei baletų autorius, muzikologas. Išleido “Pjesės klavesinui” 4 tomus, “Naujų klavesino pjesių siuitas” 3 tomus, iš jų žymiausios “Tamburinas”, “Višta”. Būdamas teoretiku, Ramo parašė 18 tomų muzikos teorijos darbų. Palaidotas Paryžiuje.
22
Venecijos teatras pastatė Vivaldžio operų daugiausia nei kitų kompozitorių. Žymiausias jo kūrinys – “Metų laikai” – 4 koncertų ciklas smuikui su orkestru.
Šv. Tomo berniukų mokykloje lotynų kalbos ir muzikos mokytoju, kantoriumi (kantorius – bažnyčios choro vadovas). Čia kompozitorius dirbo iki mirties. Bachą visą jo gyvenimą kamavo akių liga ir sulaukus senyvo amžiaus kompozitorius apanka. Po akių operacijos Bachas trumpam atgauna regėjimą, tačiau netrukus miršta visiškai apakęs ir nebaigęs paskutinio savo kūrinio – paties sudėtingiausio fugų ir kanonų ciklo “Fugos menas”. J.S.Bachas sukūrė 2000 kūrinių: 48 fugų ir preliudų rinkinį, kuris vadinasi “Gerai temperuotas klavyras”; mažiausiai 140 kitų fugų ir preliudų; daugiau kaip 100 kitų kūrinių klavesinui; 23 koncertus; 4 uvertiūras; 33 sonatas; 5 mišias; 3 oratorijas, maždaug 300 kantatų bei daugybę kitų įvairių kūrinių. Kompozitoriaus darbus tęsė jo 6 sūnus ir anūkas, išaugę į garsius savo meto kūrėjus. J.S.Bachas buvo liuteronas ir labai religingas. Jis troško, kad jo muzika tarnautų Dievui. Pusę šimtmečio po Johano Sebastiano Bacho mirties jo muzika buvo užmiršta. Bet po 1800 m. susidomėjimas Bacho muzika atgijo, ir nuo tada jo populiarumas vis augo. Šiandien J.S.Bachas populiaresnis, negu savo gyvenamuoju laikotarpiu. Iš tiesų keista, kad žavimasi kompozitoriumi, kuris prieš 200 metų buvo laikomas senamadišku. Kokia šios didžiulės sėkmės priežastis? Pirma, Bachas laikomas visų laikų polifonijos meistru. Joks vėlesnis kompozitorius neaplenkė J.S.Bacho meistriškumu, kuriant kontrapunktą (technika, kai vienu metu grojama dvi ar daugiau melodijos). Be to, jo kūriniai žavi temų išraiškingumu bei melodijų jausmingumu. Daugeliui muzikų Bacho kūrinių gelmė bei sudėtingumas palieka didelį įspūdį, negu paprasti daugelio kitų kompozitorių kūriniai. Neprofesionalūs muzikos mėgėjai Bachą paprastai laiko gana sudėtingu kompozitoriumi, tačiau jo įrašai perkami tikriausiai labiau už bet kurio kito kompozitoriaus.
Johann Sebastian Bach (Johanas Sebastianas Bachas) (1685-1750) Žymiausias baroko epochos polifonistas, vokiečių kompozitorius, vargonininkas, kapelmeisteris, muzikos mokytojas. Muzikų Bachų giminės ryškiausias atstovas (muzikų kartą pradeda proprosenelis Feitas Bachas (XVI a)) Bach – vok. Upelis. Bachas gimė 1685 m. gegužės 21 dieną Aizenache, dvaro smuikininko šeimoje. Buvo jauniausias sūnus. Iš tėvo gavo pirmąsias smuiko pamokas. Būdamas 10 metų netenka abiejų tėvų, ir Bacho muzikos mokymu užsiima jo vyriausias brolis Johanas Kristupas, kuris būdamas vargonininku moko jį vargonuoti. Būdamas 15 metų išvyksta mokytis į Liunenburgo vienuolyno šv. Tomo berniukų mokyklą vargonuoti ir giedoti chore. Mokyklos bibliotekoje jis gauna perrašinėti žymiųjų to meto kompozitorių kūrinių partitūras ir tokiu būdu susipažįsta su didžiųjų meistrų bažnytinės muzikos komponavimo technika. Būdamas 17 metų pradeda savarankišką gyvenimą. Bachas tampa katedros vargonininku ir Vaimaro hercogo dvaro muziku, kompozitoriumi. 23 metus dirbo kompozitoriumi ir muziku įvairių kunigaikščių ir didikų dvarų orkestruose. Nuo 1723 m. kompozitorius dirba Leipcigo miesto muzikos vadovu, šv. Tomo katedroje vargonininku ir
J. S. Bachas Tokata ir fuga d – moll “Gerai temperuotas klavyras” Preliudas nr 1. C- dur , fuga nr. 2 cis – moll
1. Kodėl Bacho kūriniai klausomi iki šių dienų? 23
Stambūs sceniniai kūriniai Kantata. Oratorija...................................................................................................10 Baletas....................................................................................................................10 Opera......................................................................................................................11 Baroko epochos opera.....................................................................................12 Klasicistinė opera............................................................................................12 XIX a. opera. Muzikinė drama.......................................................................13 Lietuvos operos istorija...................................................................................14 2 skyrius. Polifoninės muzikos formos Polifonijos formos ir žanrai.......................................................................................15 II dalis. Muzikos meno istorija Įvadas.........................................................................................................................16 Pirmykštės muzikos apžvalga....................................................................................17 1 skyrius. Viduramžių muzika Ankstyvieji viduramžiai.............................................................................................18 Vidurinieji viduramžiai..............................................................................................19 Renesansas.................................................................................................................20 2 skyrius. Baroko epochos menas Barokas. Polifoniniai žanrai.......................................................................................21 Kompozitoriai............................................................................................................22 Johann Sebastian Bach...............................................................................................23
2. Kokius prisimeni J.S. Bacho kūrinius? 3. kokios muzikos stiliui priklauso J.S. Bacho kūriniai? 4. Paaiškink “Gerai temperuotas klavyras”
Linksmoji muzikos istorija TURINYS Johaną Sebastianą Bachą aplankė vienas jo mokinys. Ta proga didysis kompozitorius pagrojo jam viena naują savo kūrinį. Nutilus paskutiniams vargonų garsams, mokinys labai entuziastingai pradėjo girti Bachą, tačiau šis nepatenkintas pažvelgė į jį ir piktai tarė: -Kogi čia stebėtis, jaunuoli? Juk viskas labai paprasta: reikia tik laiku paspausti tinkamą klavišą, o visa kita – pačių vargonų reikalas. *** Iš vieno dirigento atsiminimu:”Kaip ir visos motinos, manoji mama buvo giliai įsitikinusi, kad jos vaikas – tai pats gabiausias muzikai iš visų vaikų, aštuntasis pasaulio stebuklas. Ji paniškai bijojo bet kokių vaikų fizinių pratimų atvirame ore, žaidimų, sportas jai kėlė tikrą siaubą. Jos dėka aš gyvenau paskendęs melodijose, harmonijoje, muzikos istorijoje ir fortepijono pratimuose (neskaitant užsiėmimų vidurinėje mokykloje).Ir kai viena mano tetulė panoro dovanoti man dviratį, mama kategoriškai tam pasipriešino. –Vaikeli, -tarė ji, - argi Betchovenas važinėjo dviračiu?” *** Volfgangas Amadėjus Mocartas buvo pakviestas į vieną šeimą įvertinti jauno pianisto skambinimo. Tėvai jaunuolį laikė genijum. Pasiklausęs jaunojo pianisto skambinimo Mocartas jam tarė: - Na , ką gi, - talentą jūs turite. Atkakliai dirbdamas, galėsite tapti geru muzikantu.
Įvadas.Meno rūšys.......................................................................................................2 Muzikos kūrinio analizė...............................................................................................3 I dalis.Muzikos kūrinio formos Muzikos stiliai..............................................................................................................3 Kūrinio muzikos elementai..........................................................................................4 1 skyrius. Homofoninės muzikos formos Muzikos kūrinio sandaros elementai...........................................................................4 Muzikos kūrinių formos...............................................................................................4 Ciklinės formos............................................................................................................5 Simfonija......................................................................................................................6 Lyrinės pjesės...............................................................................................................7 Laisvųjų formų muzikos kūriniai.................................................................................8 Programinė muzika......................................................................................................8
24
Bet aš norėčiau , -pertraukė būsimoji įžymybė kompozitorių, -tuoj pat pradėti kurti. Maestro, prašom parodyti, kaip tai daroma. Bet tam reikia būti truputi augesniam! Bet maestro, jūs dar būdamas penkerių kūrėte muziką... Taip, - atsakė Mocartas, - bet aš nekūriau klausinėdamas, kaip tai daroma. *** Pacientas: - Greičiau , pone daktare! Aš griežiu lūpine armonikėle ir ją netyčia prarijau. Daktaras: - Nesijaudinkite. Džiaukitės, kad grojote ne vargonais. *** Viduramžiuose vienas neturtingas muzikantas, naktį slapta prasibrovęs į malkų sandėlį, pasikišo po skvernu keletą pliauskų ir jau rengėsi išeiti, kai netikėtai jį užklupo sargas. Muzikantas nesutriko, padarė išdidžią poza ir oriai tarė: -“ Pasitraukite iš kelio gerbiamasis! Argi nematote, kad nešu liutnę?” Sargas nieko neatsakė, pasitraukė iš kelio. Tačiau vos “liutnininkas” nuėjo kelis žingsnius, jam iškrito viena pliauska. Pamatęs tai ir supratęs, kas atsitiko, sargas su pašaipa riktelėjo pavymui: - “Ponas muzikante! Jūs pametėte stygą, nagi pakelkite ją!”. *** Kartą Liudvikią van Betchoveną pakvietė į koncervatoriją, norėdami sužinoti jo nuomonę apie kažkokį pianistą. Jam atlikus keletą kūrinių, Betchovenas, sunkaia atsidusęs, tarę :” Taip...Pasirodo aš buvau teisus, sakydamas, kad drambliai yra labai pavojingi gyvūnai.” O kuo čia dėti drambliai? – nustebo atlikėjas. „ – Drambliai turi iltis , iš kurių daromi fortepijono klavišai, o su jais kai kurie žmonės kanklina kitu žmonių klausą”. *** “Samprotaudamas apie muzikos kūrinius, mokėk atskirti, ar jie meniški, ar tarnauja tik mėgėjų pramogai; Pirmuosius gink, o dėl antrų nerūstauk!”
Robertas Šumanas (1810-1856) “Gyvenimo taisyklės ir patarimai jauniems muzikantams “Samprotaudamas apie muzikos kūrinius, mokėk atskirti, ar jie meniški, ar tarnauja tik mėgėjų pramogai; Pirmuosius gink, o dėl antrų nerūstauk!”
25