Psichologinė gerovė ir asmens orumas Lietuvos politikoje

PSI CH O LOGINĖ GEROVĖ IR ASMENS ORUMAS LIETUVOS POLITIKOJE

icko ataskaita: Seimo nario Andriaus Nav Seimas 2020-2022

|2

Seimo nario Andriaus Navicko ataskaita: Seimas 2020-2022

TRUMPAI A PIE SAVE:

baigiau S. Neries vidurinę ia Č je. iu iln V u ga au už ir Gimiau filosofijos daktaras. u Es . tą te rsi ive un s iau iln mokyklą ir V upiau solidžią dėstymo ka su , riu na o im Se as am pd Prieš ta us valstybės tarnyboje bei met patirtį, taip pat teko dirbti šimt metų vadovavau de i ne au gi au D u. oj yt ok būti m yg ų ardinai.lt. Esu penkių kn rn Be i iu šč ra en di o et rn te in ptynių knyg ų vertėjas iš se s, riu to au ė) in ož gr – jų (viena iš knyg ų bendraautorius ar os lik lio ke , os lb ka ų gl an sudarytojas. a. ų esu susituokęs su Vaid et m t im eš sd tri ik ve be Jau ą.

Užauginome dukrą Dominyk rtijos pirmininko pavapa u es ir D K -L TS u sa Priklau duotojas. kcijai. Esu Ateities ir fra D K -L TS u sa lau ik pr Seime ių rys bei vadovauju Savižudyb Žmogaus teisių komitetų na ip pat esu Parlamentinės Ta . jai isi m ko os cij en ev pr to ir smur ininkas.

Tibeto rėmimo grupės pirm

PSICHOLOGINĖ GEROVĖ IR ASMENS ORUMAS LIETUVOS POLITIKOJE

3|

ĮVADINĖS S O B A T S PA

|4

Seimo nario Andriaus Navicko ataskaita: Seimas 2020-2022

N

ė vienas iš mūsų negali pasirinkti laikotarpio, kuriame tenka gyventi.

Mes savo kailiu patyrėme koks teisingas dar senovės Kinijoje gimęs posakis, kad didžiausias išbandymas – gyventi įdomiais laikais.

Vieną išbandymą sekė kitas. Nesunku buvo pasijusti keisto kompiuterinio žaidimo dalyviais, kurie, įveikę išbandymus, patenka vis į naują, dar sudėtingesnį, lygį.

Nors negalime pasirinkti laikotarpio, kuriame gyvename, tačiau niekas negali atimti iš mūsų laisvės pasirinkti kaip reaguosime į išbandymus. Todėl ir šį, labai sunkų, daug skausmo sukėlusį ir gausių aukų pareikalavusį laikotarpį, tikiu, į istorijos vadovėlius įrašysime kaip lemtingą lūžį.

Krizės skaudžiai smogė, tuo pat metu suteikė impulsą permąstyti kas svarbiausia, kokias stiprybes, kurias dera dar labiau išskleisti, ir kokias silpnybes, dėl kurių privalome susirūpinti, turime. Neabejoju, kad turime galimybę tapti stipresne, saugesne valstybe, sėkmingai auginančia gerovę. Tačiau tam turime aiškiai matyti kur esame, mokytis iš praeities klaidų ir drąsiai žengti link tikslo.

Pateikiu kitokią nei įprasta ataskaitą. Nematau prasmės girtis daugybe teisės aktų, kurių svarstyme dalyvavau ir dėl kurių balsavau. Tuo labiau, kad šimtai per kiekvieną Seimo sesiją priimamų įstatymų tikrai nėra tas „produktyvumas“, kuriuo verta didžiuotis. Kur kas svarbiau bandyti objektyviai įvertinti kur keliaujame, ar nederėtų koreguoti krypties, ar tikrai artėjam prie užsibrėžto tikslo, ar tik tuo save ir kitus įtikinėjame.

Nusprendžiau šioje ataskaitoje susitelkti į man svarbiausią temą – psichologinę gerovę. Esu tvirtai įsitikinęs, kad ši tema Lietuvoje tik stiprės.

Priežastis paprasta – jei mes sugrįžome į Europos tautų šeimą, baigiame atsikratyti sovietinio įšalo, turime įsisąmoninti ir tai, kad svarbiausias kiekvienos valstybės sėkmės kriterijus yra ne tai, kiek pinigų sukaupta bankuose, o tai, kaip jaučiasi tos valstybės piliečiai. Ar jie saugūs, pasitiki vieni kitais ir viešąsias paslaugas teikiančiomis institucijomis, ar turi įgūdžių, kurie padeda įveikti sunkumus, ar viltingai žvelgia į ateitį, ar jaukiai jaučiasi dabartyje?

Psichologinės gerovės puoselėjimas kiekvienoje valstybėje turi subjektyvų ir objektyvų lygmenis. Be abejo, daugiausia priklauso nuo kiekvieno asmens emocinės ir socialinės brandos, nuo rūpesčio ne tik fiziniais, bet ir psichologiniais bei dvasiniais poreikiais. Tačiau taip pat labai svarbu ir aplinka, kurioje gyvename. Praktiškai neįmanoma išlikti fiziškai sveikam, nuolat gyvenant PSICHOLOGINĖ GEROVĖ IR ASMENS ORUMAS LIETUVOS POLITIKOJE

5|

užterštoje aplinkoje. Lygiai taip pat kiekvieno žmogaus psichologinei gerovei sunkiai pakeliamu iššūkiu tampa nuolatinis stresas, vyraujanti patyčių ir smurto atmosfera, kompleksinės pagalbos trūkumas, ne į įgalinimą, bet į įšaldymą negalioje orientuota socialinė apsaugos sistema, nuolatinės traumuojančios patirtys tiek artimoje aplinkoje, tiek viešajame gyvenime.

Deja, politikai itin ilgą laiką užsiėmė tik reagavimu į psichologinių, socialinių problemų padarinius, „gaisrus“. Akivaizdu, kad tokių „gaisrų“ senėjančioje, vis labiau skubančioje, įvairiausių kompleksų ir stereotipų kamuojamoje visuomenėje tik daugėja. Šiaurės Europos valstybės šiuo atveju gali būti vadinamos svarbiu pavyzdžiu, kaip rūpestis psichologine gerove, žmogaus teisėmis ir kiekvieno asmens orumu, įgalinanti socialinė politika gali tapti veiksminga prevencine priemone, sumažinančia „gaisrų“ skaičių.

Puikiai suprantu, kad bet kuri prevencinė veikla reikalauja kantrybės, nuoseklumo ir jos vaisiai subręsta tik po kurio laiko. Kita vertus, būtų neteisinga sakyti, kad apie prevencijos svarbą socialinėje, sveikatos apsaugos sistemose pradėta kalbėti tik dabar. Kas iš tiesų pasikeitė – tai supratimas, kad prevencija turi būti daugiabriaunė, ji turi būti suvokiama kaip investicija, struktūriniai pokyčiai turi būti siejami su įgalinančia, į individualizuotus poreikius orientuota valstybės politika.

XVIII Vyriausybės programoje pirmą kartą Lietuvos istorijoje buvo įrašyta specialiai psichikos sveikatai skirta pastraipa: „Dėmesys psichikos sveikatai ir savižudybių mažinimui. Psichikos sveikatos svarba yra nenuginčijama šiuolaikiniame pasaulyje, ypač dabartinės sveikatos krizės kontekste. Lietuva iš kitų šalių išsiskiria dideliu savižudybių skaičiumi ir prastais psichikos sveikatos rodikliais. Problemas spręsime mokslu ir geraisiais pavyzdžiais grįstais metodais, o ne jas stigmatizuodami. Sprendimus grįsime ne vien medikamentinėmis, bet ir prevencinėmis priemonėmis, ankstyva diagnostika, didindami gyventojų psichologinį ir emocinį raštingumą, skatindami visuomenės sąmoningumą ir savitarpio pagalbą. Sukursime kokybiškas sveikatos ir socialines bendruomeninio lygio paslaugas, prieinamas ir pakankamas visoje Lietuvos teritorijoje, užpildančias spragas tarp pirminės grandies (psichikos sveikatos centrų) ir stacionarų. Paslaugas organizuosime ir proaktyviai siūlysime vaikams, suaugusiesiems ir šeimoms, patiriančioms krizes ir didelius psichosocialinius sunkumus.

Ypatingą dėmesį skirsime identifikuodami žmogaus teisių pažeidimus psichikos sveikatos priežiūros srityje“ |6

Seimo nario Andriaus Navicko ataskaita: Seimas 2020-2022

Vyriausybės programoje randame ir įsipareigojimą įgyvendinti nulinės tolerancijos smurtui politiką, rūpintis kiekvieno asmens įgalinimu, lygiomis galimybėmis ir socialinę politiką grįsti įtraukios visuomenės samprata.

Aišku, tenka pripažinti, kad visą pirmąją kadencijos pusę Seime teko veikti ekstremaliomis sąlygomis. Kadenciją pradėjome vėl įsisiautėjus pandemijai, paskui susidūrėme su Lukašenkos hibridiniu karu, kai iš tolimų kraštų atvykę žmonės buvo stumiami nelegaliai kirsti Lietuvos sieną ir naudojami kaip ginklai.

Paskui prasidėjo plataus masto karinė invazija Ukrainoje, kuri privertė išskirtinį dėmesį skirti krašto apsaugai, pagalbai kariaujančiai Ukrainai bei saugaus prieglobsčio Lietuvoje ieškantiems ukrainiečiams. Taip pat teko susidurti su energetiniu šantažu ir kovoti su intensyviu Kremliaus propagandos srautu. Visa tai, deja, aptirpdė dėmesio ir lėšų investavimo į prevencines programas bei psichologinės gerovės puoselėjimą galimybes. Tačiau, kaip šioje ataskaitoje bandysiu parodyti, per pirmąją kadencijos pusę pavyko nemažai nuveikti ne tik įstatymų leidybos, bet ir parlamentinės kontrolės bei akcento perkėlimo nuo kovos su padariniais prie prevencijos srityse.

PSICHOLOGINĖ GEROVĖ IR ASMENS ORUMAS LIETUVOS POLITIKOJE

7|

APIE SEIMO NARIO DARBĄ 2

020 m. lapkričio 13 d. į LR Seimą išrinkti nariai viešai prisiekėme. Ši data tapo naujos parlamento kadencijos pradžia. Tik prisiekęs parlamentaras įgyja visas Seimo nario pareigas ir teises.

Seime dirba 141 parlamentaras. Visi turime tas pačias teises ir pareigas, nepriklausomai nuo to, ar esame išrinkti vienmandatėje, ar daugiamandatėje apygardoje, kuriai frakcijai priklausome, kokia pareigybė patikėta. Pirmasis apsisprendimas – pasirinkti frakciją. Pastarosios atlieka itin svarbų vaidmenį organizuojant Seimo darbą, nes būtent pagal frakcijų narių skaičių yra paskirstomos kvotos komitetuose, komisijose, delegacijose, Seimo seniūnų sueigoje bei valdyboje. Nors kiekvienas Seimo narys turi laisvą mandatą ir niekas negali versti jo balsuoti kitaip nei reikalauja jo sąžinė, tačiau politika yra komandinis darbas ir priklausymas kuriai nors politinei bendruomenei (frakcijai) suteikia daugiau jėgos kiekvienam parlamentarui.

Jei parlamentaras neranda sau tinkamos frakcijos, jis automatiškai priskiriamas Mišriai grupei, kuri taip pat tampa savotiška frakcija, turinčia savo seniūną ir deleguojančia narius į komitetus, komisijas, delegacijas.

Kadangi kandidatavau į Seimą kartu su TS-LKD, man nekilo abejonių ir tapau TS-LKD frakcijos Seime nariu. Šioje kadencijoje pasinaudojau galimybe priklausyti net dviem komitetams – Žmogaus teisių ir Ateities. Pastarasis yra naujovė, įsteigtas tik dabartinėje kadencijoje, siekiant, kad politinės diskusijos Seime ir priimami teisės aktai būtų |8

Seimo nario Andriaus Navicko ataskaita: Seimas 2020-2022

svarstomi taip pat ir ilgalaikių tendencijų perspektyvoje. Pagal Seimo statutą, kiekvienas Seimo narys gali pavaduoti kolegas iš kitų komitetų. Todėl, pavaduodamas frakcijos kolegas, per pirmą kadencijos pusę dažnai dalyvavau Teisės ir teisėtvarkos bei Švietimo ir mokslo komitetų posėdžiuose.

Nuo pat kadencijos pradžios vadovauju nuolatinei Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisijai, kurios svarbiausias rūpestis – viskas, kas susiję su psichologinės gerovės puoselėjimu.

Dar priklausau Trišalei Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos parlamentarų Asamblėjai, dalyvauju tarpparlamentinėse ryšių su Airija, Moldova, Vakarų Balkanų valstybėmis grupėse. Inicijavau Parlamentinę Tibeto rėmimo grupę, kurios pirmininku tapau.

Seimo nario darbo svarbiausi dėmenys: • įstatymų leidyba; • parlamentinė kontrolė; • nuolatinis bendravimas su piliečiais, aiškinantis jų rūpesčius ir siekius.

Esu įsitikinęs, kad svarbi parlamentaro misija – nuolatinė politinė komunikacija, kurios tikslas – pasitikėjimo ir supratimo „tiltas“ tarp Seimo ir visuomenės. Todėl ne tik aktyviai naudojuosi socialiniais tinklais, skelbiu tekstus žiniasklaidoje, bet ir sukūriau Youtube kanalą Gedimino prospektas 53, kuriame galite rasti dešimtis aktualių tinklalaidžių.

PSICHOLOGINĖ GEROVĖ IR ASMENS ORUMAS LIETUVOS POLITIKOJE

9|

TIKROVĖ IR ĮVAIZDŽIAI

|10

Seimo nario Andriaus Navicko ataskaita: Seimas 2020-2022

S

varbiausias parlamentinės kontrolės uždavinys – ne kažką nubausti, įsivelti į kaltųjų paieškas, bet išsiaiškinti realią situaciją. Šią žinią nuolat kartojau tiek Seimo komitetų, tiek komisijos darbe visų valstybės institucijų atstovams, kuriuos kvietėme į posėdžius.

Tai tik skamba elementariai, tačiau viena sudėtingiausių problemų, priimant optimalius politinius sprendimus, yra tai, kad labai sudėtinga atpažinti realią situaciją nuo visų jos pagražinimų. Labai dažnai ministerijų, kitų valstybės institucijų deleguoti asmenys bijo kalbėti apie problemas, net jei nėra pagrindo kalbėti apie šių institucijų aplaidumą. Vis dar vyrauja įsitikinimas, kad kalbėti reikia apie pastangas, tai, kas padaryta, o ne apie problemas. Tačiau esmė ta – jei mes norime spręsti problemą, pirmiausia turime ją pripažinti, realistiškai įvertinti ir tada jau spręsti, kodėl ji atsirado ar iki šiol neišspręsta. Galbūt objektyviai nebuvo galimybių ją spręsti, galbūt reikėtų koreguoti sprendimo būdus. Gali būti, kad vienos ar kitos problemos sprendimas dabar gali palaukti, nes pradžioje reikia išspręsti kitas, svarbesnes.

Tiesa, turime įvertinti ir dar vieną problemą. Nors labai vertinu moksliniais įrodymais grįstus problemų sprendimus, tačiau dažnu atveju mes paprasčiausiai neturime sisteminių mokslinių tyrimų. Pastarieji yra brangūs. Taip pat problemiška tai, kad akademinių institucijų autonomija paprastai Lietuvoje suvokiama taip, kad jos veikia be atodairos į aktualiausias dabartinės visuomenės problemas. Net jei pastarosios yra moksliškai tiriamos, vis dar trūksta praktikos viešinti tyrimų duomenis ne tik specializuotose moksliniuose leidiniuose, bet ir populiariai pristatyti juos sprendimų priėmėjams.

Būdamas Komisijos pirmininku ir dviejų komitetų nariu nuosekliai mezgiau ryšius su Lietuvoje veikiančiais universitetais, įvairiais tyrimų institutais, stengiausi analizuoti mokslinę literatūrą. Tačiau ryšiai tarp Seimo ir akademinės bendruomenės, mano įsitikinimu, vis dar nėra tvarūs. Nebūčiau sąžiningas jei sakyčiau, kad to priežastis vien tik atotrūkis tarp Lietuvos socialinių ir humanitarinių mokslų bei politinio proceso. Dar svarbesnė problema – nėra nuoseklių ir tikslinių investicijų į valstybei itin aktualius socialinius tyrimus. Dėl to politikai savo siūlymus dažnai motyvuoja nuojautomis, susiformavusiu įspūdžiu ar net nuogirdomis.

Pateiksiu konkrečius pavyzdžius iš Seimo darbo patirties. Komisija, kuriai vadovauju, reguliariai rengia parlamentinės kontrolės posėdžius, kuriuose analizuojame situaciją vaikų teisių ir gerovės srityje. Skaudi problema – galimo PSICHOLOGINĖ GEROVĖ IR ASMENS ORUMAS LIETUVOS POLITIKOJE

11|

smurto prieš vaikus atvejai, kuriems būtina išsami ekspertizė. Ne kartą susidūrėme su problema, kai tokios ekspertizės atlikimas labai išsitęsė, sukeldamas papildomą stresą ir psichologinę traumą tiek pačiam vaikui, tiek jo artimiesiems.

Kai valstybės institucijų atstovų buvo klausiama kas apsunkina ekspertizių atlikimą, ilgą laiką buvo sakoma, kad specialistai daro ką gali ir problema sprendžiama. Prireikė daug laiko, bendravimo tiesiogiai su ministrais, kol pagaliau buvo pripažinta reali problema: stiprinant vaiko teisių apsaugą, didėja skiriamų ekspertizių kiekis, o kvalifikuotų ekspertų tragiškai trūksta, nes jie nėra specialiai ruošiami. Maža to – jiems tenka dirbti labai nepatraukliomis sąlygomis.

Puikiai suprantu, kad tai įsisenėjusi problema, kurią sunku spręsti ir visiems norisi paprasčiausiai atsakomybę permesti buvusioms valdžioms. Tačiau, perkėlus akcentą nuo kaltininkų paieškos prie to, kas darytina, pavyko pasiekti sutarimą dėl priemonių, kaip didinti ekspertizes galinčių atlikti specialistų skaičių. Jau šiandien, kai pradėjome analizuoti kaip vyksta seksualinę prievartą patyrusių nepilnamečių būklės tyrimai, gavome patvirtinimą, kad nebeliko pusmečio ar net metų eilės (deja, bet buvo net tokia), kad dabar ekspertizės atlikimas nebestabdo tyrimo proceso.

Dar vienas pavyzdys – psichologų trūkumas. Turėjome laikotarpius, kai ypatingai trūko vadybininkų, vėliau – teisininkų. Dabar galima kalbėti apie didžiulį psichologų poreikį, išaugusį todėl, kad vykdant įvairias socialines reformas, pertvarkant Sveikatos apsaugos sistemą, siekiant įgyvendinti įtraukiojo ugdymo modelį, akcentuojama psichologinės pagalbos ir kompleksinių paslaugų svarba.

Teorijoje ir net strateginiuose dokumentuose viskas kur kas paprasčiau nei tikrovėje. Elementarus pavyzdys – 159 Lietuvos gydymo įstaigos 2022 m. pabaigoje neturėjo medicinos psichologo etato. Didžiausias trūkumas – regionuose. Tai galima sieti su pakankamo finansavimo trūkumu, didelę įtaką turi ir tai, kad labai sudėtingą darbą tenka dirbti už santykinai menką atlyginimą.

Tačiau, kaip parodė gilesnė analizė, labai daug priklauso nuo kiekvienos gydymo įstaigos administracijos prioritetų. Deja, labai dažnai siekiama „taupyti“ būtent psichologinės gerovės srities sąskaita. Su Sveikatos apsaugos ministerijos bei Nacionalinės sveikatos tarybos atstovais tarėmės, kad pertvarkant sveikatos apsaugos įstaigų tinklą, būtinai turi būti sprendžiamas pačių medikų psichologinės gerovės klausimas, taip pat daugiau dėmesio turi būti skiriama medikų |12

Seimo nario Andriaus Navicko ataskaita: Seimas 2020-2022

bendravimo su pacientais įgūdžiams, į juos būtina atsižvelgti ir medikų rengimo, ir kvalifikacijos tobulinimo programose.

Nėra abejonių, kad praktiškai visoms prevencijos programoms socialinėje, sveikatos apsaugos ar švietimo srityse daug problemų sukėlė pandemija.

Pripažinkime, kad šiandien dar sunku įvertinti visus griežto socialinių kontaktų ribojimo padarinius, ksaip žmonių psichologinę sveikatą įtakoja Ukrainos karo sukeltas stresas ir įtampa.

Tačiau jokie iššūkiai nepaneigia būtinybės laikytis bendros nuostatos: pirmiausia turime atpažinti ir realistiškai pripažinti problemą, tik tada galima ją sėkmingai spręsti. Pavyzdžiui, 2021 m. vykdyta sociologinė apklausa parodė, kad, nors mažėja tėvų, kurie fizines bausmes suvokia kaip tinkamą auklėjimo priemonę, tačiau vis dar didelė dalis tėvų mano, kad fizinės bausmės gali būti taikomos ypatingais atvejais. Tai reiškia, kad nepaisant daugybės pastangų, psichologų, pedagogų įtraukimo į diskusijas apie fizinių bausmių padarinius, dialogas su tėvais šia tema privalo būti tęsiamas. Taip pat svarbu išsiaiškinti, kas turi didžiausią įtaką tėvų nuostatoms vaikų auklėjimo atžvilgiu.

Visos prevencinės priemonės reikalauja laiko ir turi būti kompleksinės.

Natūralu, kad Vyriausybė ar kitos valstybinės institucijos, planuodamos darbus, atsižvelgia į tai, kad dirba kadencijomis, tačiau, siekiant ilgalaikių pozityvių permainų, itin svarbus veiklos tęstinumas ir mąstymas kur kas ilgesniais, nei kurie nors rinkimai, rėžiais. Todėl, įgyvendinant prevencines programas, itin svarbu siekti kuo platesnio sutarimo ieškant racionalių kompromisų, o ne vien kliaujantis valdančiosios daugumos balsais Seime.

PSICHOLOGINĖ GEROVĖ IR ASMENS ORUMAS LIETUVOS POLITIKOJE

13|

SUTEMOS TIR ŠČIAUSIOS PRIEŠ AUŠRĄ P

rieš pereinant prie konkrečių problemų sprendimo ir konkrečių pirmosios dabartinio Seimo kadencijos pusės darbų pristatymo itin svarbu įsisąmoninti tai, kas iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti paradoksalu – pranešimų apie galimą smurtą, mobingą, įvairius žmogaus teisių ar orumo pažeidimus Lietuvoje jau kurį laiką nuosekliai daugėja, tačiau specialistai tai vertina kaip pozityvų ženklą ir tik viską skandalizuoti mėgstantys ir situacijos giliau analizuoti nesistengiantys politikai skuba skambinti pavojaus varpais.

Labai svarbu atskirti tokius rodiklius, kuriuos galime vadinti „objektyviais“ – tai savižudybių, nužudymų, kūdikių mirtingumo, gimstamumo skaičiai.

Didėjantis gimstamumas itin svarbus rodiklis, kalbant apie demografinę perspektyvą. Savižudybių mažėjimo tendencija Lietuvoje teikia vilties, kad Nacionaliniame savižudybių prevencijos veiksmų plane numatytos veiksmingos priemonės. Tiesa, kaip parodysiu vėliau, jei norime turėti objektyvią statistiką šioje srityje, turime tobulinti mirčių registro pildymą. Taip pat itin svarbu, kad pradėjus įgyvendinti Vaiko teisių apsaugos įstatymo naują redakciją, sumažėjo tragedijų, kai nepriežiūra ar artimųjų smurtas tampa vaikų mirties priežastimi.

Tačiau taip pat yra rodikliai, kuriuos galima vadinti „subjektyviais“. Tai pranešimai apie galimus smurto artimoje aplinkoje, ne vien tik prieš vaikus, atvejai. Pranešimai apie seksualinę prievartą, mobingą ar psichologinį smurtą darbo aplinkoje. Statistika, kiek žmonių apsisprendė kreiptis psichologinės pagalbos ar kiek daugėja atvejų, kai šeimos ar atskiri jų nariai kreipiasi kompleksinės psichologinės pagalbos, kai priklausomi asmenys apsisprendžia ieškoti pagalbos. Didžioji dauguma šių rodiklių turi tendenciją augti ir tai reiškia ne tai, kad daugėja smurto, mobingo, priklausomybių ligų ar įvairių psichologinių problemų. Tai rodo, kad visi šie fenomenai vis geriau atpažįstami, pripažįstami ir daugėja drąsos kreiptis pagalbos bei auga gyventojų pasitikėjimas, kad jos galima sulaukti. |14

Seimo nario Andriaus Navicko ataskaita: Seimas 2020-2022

2022 m. pranešimų apie galimą seksualinį smurtą prieš vaikus gauta trys šimtai. Tai daugiau nei prieš keletą metų ir gerokai daugiau, nei, pavyzdžiui, prieš dešimtmetį. Tačiau kai atsiranda politikų, kurie skelbia apie tai, kad esą prasidėjo tikra smurto epidemija, akivaizdu, kad jie visiškai nesupranta kas vyksta arba sąmoningai manipuliuoja, siekdami kiršinti. Deja, smurto epidemija šiuolaikinėse visuomenėse tikrai egzistuoja ir mums labai dažnai sunku net pripažinti jos mastą. Tačiau didėjantis pranešimų apie galimus smurto atvejus skaičius tikrai nereiškia, kad situacija prastėja, veikiau galime teigti, kad auga pasitikėjimas ir drąsa kreiptis pagalbos.

Kalbant apie įvairius seksualinio priekabiavimo ir smurto prieš nepilnamečius atvejus, galime tik apgailestauti, kad tai labai subtili sritis ir joje itin trūksta patikimų mokslinių tyrimų, todėl sunku prognozuoti, kuri dalis vaikų ir jų artimųjų pasiryžta pranešti apie smurto atvejus. Didžiulė problema yra ir tai, kad dauguma seksualinio smurto prieš nepilnamečius atvejų susiję su jų artimaisiais ar gerai pažįstamais žmonėmis ir tai dažnu atveju tampa svarbia paskata likti skausmingoje tyloje. Pagal Europos Tarybos skelbtų tyrimų duomenis labai tikėtina, kad net kas penktas nepilnametis susiduria su seksualiniu smurtu kuriuo nors jo pavidalu. Tačiau neaišku, kiek Lietuva atitinka „vidurkį“. Akivaizdu tai, kad problema labai sudėtinga ir faktas, kad pranešimų apie galimus nusikaltimus tik daugėja, turi būti vertinamas ne kaip jos gilėjimas, o kaip nedideli žingsneliai sprendimo link.

Prisipažįstu, prieš tapdamas Seimo nariu, labiausiai klioviausi asmenine patirtimi ir buvau linkęs manyti, kad smurtas artimoje aplinkoje yra pirmiausia nedarnių, priklausomybių ligų kankinamų šeimų problema, o absoliuti dauguma kitų šeimų pačios puikiai gali išspręsti visas vidaus problemas. Tačiau tikrovė, kuri atsivėrė, dirbant Žmogaus teisių komitete ir Savižudybių ir smurto prevencijos komisijoje mane tiesiog pribloškė. Kita vertus, tai buvo ir paaiškinimas kodėl tiek valstybės lėšų tenka skirti socialinių „gaisrų“ gesinimui, o visuomenėje tiek pykčio, susierzinimo ir nepasitikėjimo.

Turime realistiškai priimti tikrovę su visomis jos problemomis ir skauduliais.

Dar kartą pabrėžiu – problemos pripažinimas jau yra jos sprendimo pradžia.

Nepamirškime, kad sutemos tirščiausios prieš aušrą.

PSICHOLOGINĖ GEROVĖ IR ASMENS ORUMAS LIETUVOS POLITIKOJE

15|

S U G O M Ž TARP Ų I N O M Ž

žmonių tvirtina, kad Nors Lietuvoje vis dar daug visiškai abejingi nesidomi politika ir, esą, yra u nenuginčijamas faktas politiniams procesams, tačia daro įtaką kiekvieno tai, kad politiniai sprendimai . Lygiai taip pat asmens visuomenės nario gyvenimui nuo daug ybės veiksnių: so lau ik pr vė ro ge ė in og ol psich inių aplinkybių, profesinės valstybės politikos, material ingų santykių artimoje karjeros galimybių, harmon ir t.t. aplinkoje, saug umo jausmo į tas problemas, kurios tik iu elk sit su je ito ka as at e oj Ši ine gerove, bet ir pirmoje ne tik susijusios su psicholog mos komitetuose ir kadencijos pusėje buvo svarsto osi. komisijoje, kurioje darbuoju specifika A. Savižudybių prevencijos pilnametės aukos je: ko lin ap e oj tim ar s ta ur B. Sm sauga C. Vaiko teisių ir gerovės ap kaip prevencija as m dy ug is in oc em ir is lin D. Socia orumas ir slauga E. Ligonis šeimoje: asmens oje visuomenėje F. Asmuo su negalia įtrauki problema G. Neapykantos kalba kaip oginius sunkumus H. Drąsa pripažinti psichol

Savižudybių prevencijos specifika

S

avižudybė yra viena skaudžiausių problemų daugelyje pasaulio valstybių.

Pasaulio sveikatos organizacija pateikia duomenis, kad kasmet pasaulyje nusižudo beveik 800 tūkst. žmonių. Deja, tai viena pagrindinių mirties priežasčių, kalbant apie jaunus žmones. Taip pat, kaip pabrėžia specialistai, kiekviena savižudybė turi traumuojantį poveikį artimiesiems, bendradarbiams, bendruomenės nariams.

Lietuvoje savižudybių problema itin skausminga, nes pagal šį rodiklį „pirmaujame“ ES. Nors galima guostis, kad jau kuris laikas savižudybių skaičius Lietuvoje nuosekliai mažėja – per dešimtmetį net per pusę sumažėjo per metus nusižudančių žmonių skaičius – tačiau didžiulė problema išlieka. Tuo labiau, kad labai tikėtina, kad tikrasis savižudybių skaičius yra didesnis nei oficiali statistika, nes specialistai atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje santykinai didelė dalis mirties priežasčių registruojama kaip neaiškios, nepatikslintos mirties priežastys ir yra tendencija, kad tokių mirčių daugėja. Dalis jų gali būti savižudybės.

2010 m. Lietuvoje registruotos 1018 savižudybių.

2019 m. – 658; 2020 m.– 607; 2021 m. – 565.

Suicidinio elgesio veiksniai: • Gilų beviltiškumo ir bejėgiškumo jausmą, kuris paprastai paskatina savižudybei, gali sąlygoti įvairiausi praradimai, psichologinės traumos, socialinis ar net kultūrinis spaudimas. Nėra universalios ir stebuklingai veiksmingos savižudybių prevencijos, tačiau galima išskirti rizikos veiksnius, į kuriuos būtina atkreipti dėmesį, taip pat labai svarbu rūpintis streso, smurto, patyčių tirpdymu.

gilios netekties, streso ar net kaltės išgyvenimus.

• Rizikos veiksniai yra sveikatos sutrikimas, ypatingai skausmingos lėtinės ligos, psichinės sveikatos sutrikimai, priklausomybės.

• Rizikos veiksnys yra didžiulis socialinis spaudimas dėl bet kurio įvykio, suvokiamo kaip klaida ar nesėkmė.

• Savidestruktyvaus elgesio priežastimi • Svarbus rizikos veiksnys yra ankstesnis gali tapti ir priklausymas stigmatizuojamai grupei, paprastai – kuriai nors bandymas nusižudyti arba artimoje aplinkoje įvykusi savižudybė, sukelianti nepalankiai vertinamai mažumai. |18

Seimo nario Andriaus Navicko ataskaita: Seimas 2020-2022

• Taip pat specialistai atkreipia dėmesį į kultūrinio savižudybės traktavimo įtaką. Pavyzdžiui, intensyvus žiniasklaidos dėmesys nusižudžiusiai

garsenybei dažnai sukuria „Verterio sindromą“ (t.y. bandymus nusižudyti, siekiant atkreipti į save dėmesį, sekant pagarsintu pavyzdžiu.)

Dar 2020 m. rudenį buvo patvirtintas Nacionalinis savižudybių prevencijos veiksmų 2020-2024 metais planas. Vertinant situaciją, šiame plane konstatuota svarbi problema: „savižudybių prevencijos pagalbos teikimo sistemoje nėra išnaudojamas potencialas kritiniu momentu atpažinti ir nukreipti pagalbos ketinantį nusižudyti asmenį, kuris dažnai prieš lemtingą įvykį bendrauja su viešųjų paslaugų teikėjais (šeimos gydytojais ar gydytojais specialistais, teisėsaugos pareigūnais ir kt.).“ Dar viena problema – „stipri savižudiško elgesio stigma, lemianti tai, kad net esant veikiančiai pagalbos sistemai, jos panaudojimo efektyvumas bus ribotas, jei savižudybės krizę išgyvenantys asmenys ar jų artimieji dėl egzistuojančios stigmos nesikreips gauti pagalbos.“ Taip pat pripažinta, kad „nėra pakankamos pagalbos bendruomenėms po įvykusios savižudybės ar mėginimo žudytis.“ Savižudybių ir smurto prevencijos komisija per pirmą kadencijos pusmetį surengėme visą ciklą parlamentinei kontrolei skirtų posėdžių, kurių metu analizavome kaip įgyvendinamas Nacionalinis savižudybių prevencijos veiksmų planas, kiek veiksmingai šioje srityje bendradarbiauja nacionalinio ir savivaldos lygmens institucijos.

2022 m. birželio 6 d. Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisija, kartu su Sveikatos reikalų komiteto Psichikos sveikatos pakomitečiu ir Nacionaline sveikatos taryba surengė tarptautinę konferenciją „Lietuvos pažanga mažinant savižudybių ir priklausomybių problemą.“ Ši konferencija buvo svarbi galimybė politikams ir mokslininkams pažvelgti į dabartinę situaciją ir įvardinti tai, ką svarbiausia turime padaryti.

Labai svarbu tai, kad pasiektas sutarimas dėl to, kad į savižudybių prevenciją dera žvelgti kuo plačiau ir kompleksiškai. Be abejo svarbu vykdyti specialias prevencines programas, mokymus kaip atpažinti grėsmes ir padėti suicidinių minčių turinčiam žmogui, intensyvinti pagalbą nusižudžiusių asmenų artimiesiems, tačiau svarbiausia yra ilgalaikė ir tvari prevencija, didinant visų visuomenės grupių psichologinį raštingumą, tirpdant smurto ir patyčių apraiškas, ugdant emocinį atsparumą.

PSICHOLOGINĖ GEROVĖ IR ASMENS ORUMAS LIETUVOS POLITIKOJE

19|

Pozityvūs pokyčiai:

P

er pastaruosius metus dalyvavau bent dviejose Lietuvoje vykusiose diskusijose su žurnalistais ir psichologais apie medijų poveikį bandymams nusižudyti. Diskutavome apie ribą tarp informavimo, kuris svarbus teisei žinoti objektyvią informaciją, ir tokio informacijos pateikimo būdo, kuris galėtų skatinti „mėgdžiojimą“. Galima pasidžiaugti, kad žurnalistų socialinė atsakomybė šioje srityje yra gerokai išaugusi, tačiau svarbu, kad politikų, žurnalistų, valstybės tarnautojų, psichologų, medijų ekspertų diskusijos ir atskirų atvejų aptarimai būtų reguliarūs.

Vienas svarbiausių darbų, kuris reikalavo ne tik daug diskusijų, derinimų, bet ir tarpinstitucinio bendradarbiavimo įpročių ugdymo, buvo iš esmės atnaujinto Pagalbos savižudybės grėsmę patiriantiems asmenims tvarkos aprašo, dar žinomo kaip „savižudybių prevencijos algoritmas“, patvirtinimas. Jis patvirtintas Sveikatos apsaugos ministro ir įsigaliojo jau nuo 2023 m. sausio 1 d., bet jo projektai buvo svarstomi Seime, Komisijos posėdžiuose. Svarbu, kad buvo pripažinta ir imta spręsti problema – bendro veikimo tarp įvairių psichologinės pagalbos grandžių trūkumas. |20

Seimo nario Andriaus Navicko ataskaita: Seimas 2020-2022

Naujajame algoritme aiškiai apibrėžtas greitosios medicinos pagalbos, šeimos gydytojų, psichikos sveikatos centrų bei kitų specialistų vaidmuo teikiant pagalbą savižudybės grėsmės zonoje esantiems asmenims. Orientuojamasi į individualizuotą tęstinę pagalbą psichikos sveikatos centruose bei naujausiais mokslo duomenimis pagrįstas intervencines terapijas.

Aprašas numato pagalbą ir savižudybių grėsmę patiriančių asmenų artimiesiems. Tiesa, nėra abejonių, kad šią sritį dar reiks plėtoti ir tobulinti.

Pozityvu ir tai, kad Sveikatos apsaugos ministerija įsipareigojo vykdyti nuoseklią stebėseną, kaip laikomasi veikimo algoritmo, ar jis turi būti tobulinamas, kokios problemos išryškėja jam veikiant. Šios stebėsenos duomenis būtinai aptarsime ir Komisijos posėdžiuose.

Sveikintina ir tai, kad nuo 2023 m. pagaliau atrasta galimybė, skiriant lėšas iš ES finansavimo, parengti koronerio veiklos modelį, išbandyti jį pilotiniame projekte, vykdant nuoseklią stebėseną. Primenu, kad koronerio pareigos atsirado JAV, bet paskui buvo perimtos ir kitų valstybių. Koroneris – tai teismo paskirtas pareigūnas, kuris tiria staigių mirčių atvejus. Tai svarbu ne tik tais atvejais, kai PSICHOLOGINĖ GEROVĖ IR ASMENS ORUMAS LIETUVOS POLITIKOJE

21|

būtina konstatuoti ar mirtis nebuvo prievartinė, tačiau leidžia geriau atskirti nelaimingus atsitikimus nuo savižudybės atvejų. Toks atskyrimas labai svarbus, nes leidžia objektyviau įvertinti tikrąją savižudybių dinamiką.

Prie savižudybių prevencijos turėtų prisidėti ir didesnis dėmesys socialiniam emociniam ugdymui švietimo sistemoje, SAM įsipareigojimas nuosekliai didinti Psichikos sveikatos centruose dirbančių specialistų, kompetentingų teikti pagalbą ne tik žmonėms, kurie yra savižudybių rizikos zonoje, bet ir jų artimiesiems, skaičių. Prevencines priemones turėtų stiprinti ir didėjantis Psichikos sveikatos centrų finansavimas bei jų vaidmens sveikatos apsaugos sistemoje stiprinimas.

Pastaraisiais metais pasiteisino Mobiliųjų psichologinių krizių komandų veikla. Beje, šios komandos labai padėjo ir padeda ir į Lietuvą priverstiems pasitraukti ukrainiečiams. Krizių psichologai padeda susidoroti su sudėtingais iššūkiais, idant jie netaptų paskata savidestruktyviam elgesiui. Tačiau išlieka tokių komandų tęstinio finansavimo problema bei tai, kad jos šiuo metu koncentruojasi Vilniuje ir Kaune ir negali aprėpti visos Lietuvos teritorijos.

Aktualiausios problemos:

P

okyčiai vyksta, tačiau jų veiksmingumu galėsime įsitikinti tik praėjus ne vieneriems metams, nes prevencijai visada reikia kantrybės ir laiko. Tai reiškia, kad turime būti pasiruošę, kad tik stiprės išgyventos pandemijos padarinių poveikis, ypatingai jauniems žmonėms, kuriems labai svarbus intensyvus socialinis gyvenimas. Taip pat psichinei sveikatai neišvengiamai turės įtakos ir karo Ukrainoje sukelta psichologinė įtampa.

Problemiška tai, kad dauguma specialistų, kurie turi geriausias kompetencijas vykdyti savižudybių prevenciją ar intervencines programas, yra susitelkę didžiuosiuose miestuose ir pagalbos prieinamumas regionuose kur kas mažesnis.

Vis dar trūksta intensyvaus bendradarbiavimo tarp nacionalinio ir savivaldybių lygmens.

Itin svarbu skatinti mokslinius tyrimus suicidologijos srityje, analizuoti statistinę informaciją, skatinti tarpinstitucinį dialogą ir diskusijas, operatyviai reaguojant į visus socialinius, ekonominius ir psichologinio klimato pokyčius.

Taip pat Lietuvoje vis dar nėra išplėtota veiksminga psichologinės pagalbos sistema potencialiai didžiausią spaudimą patiriančių socialinių grupių – LGBTQ+, įvairių jaunimo subkultūrų, tautinių mažumų, etc. – atstovams. |22

Seimo nario Andriaus Navicko ataskaita: Seimas 2020-2022

Smurtas artimoje aplinkoje: pilnametės aukos

T

ik 2011 metais Lietuvoje buvo pripažinta, kad egzistuoja itin sudėtinga problema – smurtas artimoje aplinkoje. Iki tol smurtiniai nusikaltimai nebuvo skirstomi pagal tai kur ir kokį smurtą žmogui teko patirti.

Nevyriausybinės organizacijos, psichologai, kriminologai turėjo įdėti labai daug pastangų, o Lietuvos politikai sudalyvauti ne viename tarptautiniame forume, kol buvo pripažinta, kad smurtas yra viena didžiausių šiuolaikinės visuomenės problemų, kuri ypatingai pavojinga tuo, kad slepiasi po privataus gyvenimo širma.

Kuo ypatingas smurtas artimoje aplinkoje? Jis sukelia ilgalaikes traumas, nes smurtas patiriamas ten, kur turėtų būti pati saugiausia vieta. Dažnai jis ilgalaikis, paslėptas ir auką paverčia bejėge, įteigia, kad smurtiniams santykiams nėra alternatyvos. Paprastai tokio smurto aukomis tampa moteris ar mergaitė, kuri jaučiasi visiškai kontroliuojama ir priklausoma nuo agresoriaus (vyro, patėvio, tėvo etc.).

Ilgą laiką bandyta tvirtinti, kad smurtas artimoje aplinkoje būdingas tik priklausomybių, skurdo kamuojamoms, asocialiai gyvenančioms šeimoms. Nors alkoholio vartojimas, įvairūs socialiniai ir psichologiniai veiksniai gali tapti tokio smurto priežastimi, tačiau faktai negailestingai atskleidžia, kad smurtaujama net ir pasiturinčiose, išoriškai darniose ir sėkmingose šeimose. Didele dalimi tai yra smurtas lyties pagrindu ir yra susijęs su smurtui palankiais „vyriškumo“ ir „moteriškumo“ stereotipais.

2011 m. buvo priimtas Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, o po dešimties metų Seimas diskutavo dėl naujosios šio įstatymo redakcijos ir jai pritarė 2022 m. Pavasario sesijos metu.

Smurto artimoje aplinkoje pavidalai: Smurtas skirstomas į rūšis: fizinis, seksualinis, psichologinis ir ekonominis. Gali būti naudojamas vienos formos smurtas, tačiau dažniausiai pasitaiko keleto jų kombinacija, pavyzdžiui, seksualinis smurtas

naudojamas kartu su fiziniu ir psichologiniu smurtu. Smurtautojai pasitelkia baimės, kaltinimo, gėdos ir įbauginimo strategijas, jie taip pat grasina, žaloja aukas ar jų artimuosius. Paprastai apie smurtinius santykius signali-

PSICHOLOGINĖ GEROVĖ IR ASMENS ORUMAS LIETUVOS POLITIKOJE

23|

zuoja nemažai ženklų, iš kurių svarbiausias – baimė.

pobūdžio seksualinėje veikloje.

Santuokiniai ryšiai nėra pagrindas prievartiniam seksualiniam elgesiui.

Fizinis smurtas – tyčiniai tiesioginiai ar netiesioginiai fiziniai veiksmai, sukeliantys kitam asmeniui skausmą ir (ar) galintys sukelti ar sukeliantys pavojų kito asmens gyvybei, sveikatai, raidai ir (ar) orumui.

Psichologinis smurtas – tai bet koks elgesys, kuris išnaudoja kito asmens pažeidžiamumą, nesaugumo jausmą ar charakterio savybes. Toks elgesys apima ir nuolatinį žeminimą, bauginimą, manipuliavimą, totalią kito asmens kontrolę.

Seksualinis smurtas – tai situacija, kai asmuo yra verčiamas dalyvauti nepageidaujamoje, nesaugioje ar žeminančio

Ekonominis smurtas – jis susijęs su šeimos finansais ir yra susijęs su siekiu kontroliuoti kitą, paverčiant jį visiškai ekonomiškai priklausomu. Smurtautojas ilgainiui pradeda kontroliuoti visus aukos finansinius resursus, perima teisę spręsti dėl aukos darbinės veiklos ar išsilavinimo planų, nustato, ko „iš tiesų“ reikia kitam žmogui.

Lengviausiai atpažįstamas yra fizinis smurtas, nes jis palieka regimas žymes.

Tačiau kitos smurto formos turi ne mažiau destruktyvius padarinius ir giliai traumuoja žmogų.

Pažvelkime į oficialią statistiką – 2022 m. užfiksuotos 5872 veikos, susijusios su smurtu artimoje aplinkoje. Jis pareikalavo mažiausiai 25 gyvybių, nes čia nėra įskaičiuojamos tos aukos, kurias būtent smurtas artimoje aplinkoje pastūmėjo nusižudyti. Tai šokiruojanti statistika, nes Lietuvoje praktiškai kas dešimt minučių policija gauna pranešimą apie smurtą artimoje aplinkoje. Išlieka praktiškai nekintanti tendencija, kad daugiau nei aštuoniasdešimt nuošimčių aukų yra moterys ir jos praktiškai išskirtinai nukenčia nuo vyrų. Vyrai taip pat tampa smurto artimoje aplinkoje aukomis, tačiau dažniausiai jie nukenčia nuo kitų vyrų – tėvų, suaugusių vaikų ar globėjų.

Deja, turime pripažinti, kad net ir ši statistika neatskleidžia viso problemos masto. Įvairūs tyrimai patvirtina, kad daugiau nei 60 procentų aukų neišdrįsta kreiptis pagalbos.

|24

Seimo nario Andriaus Navicko ataskaita: Seimas 2020-2022

Kodėl smurtą patiriantys asmenys nedrįsta kreiptis pagalbos?

• Nes patiriamas ilgalaikis smurtas griauna aukos savivertę ir ji pradeda jaustis kalta ir nemato jokios kitos alternatyvos traumuojantiems santykiams.

Labai dažnai auka jaučia skaudžios gėdos jausmą.

• Nes baiminasi visuomenės, draugų, giminaičių pasmerkimo. Deja, bet vis dar išlieka polinkis kaltinti auką, nes taip patogiau, nereikia imtis jokių

veiksmų, norint pakeisti situaciją.

• Nes trūksta aiškios ir įtaigios informacijos apie tai, kaip galima ginti save ir savo teises, kur galima kreiptis.

• Nes trūksta pasitikėjimo teisėsaugos ir socialinės rūpybos sistema. Auka bijo, kad nesulauks visavertės pagalbos ir liks dar labiau įsiutusio agresoriaus kontrolėje.

Lietuvoje jau daugiau nei dešimtmetį policijos pareigūnai, socialiniai darbuotojai, teisėjai yra nuosekliai ugdomi geriau atpažinti smurtą artimoje aplinkoje, tobulinama pagalbos smurto aukoms sistema. Svarbiausias jos elementas – specializuoti kompleksinės pagalbos centrai, kurie teikia nemokamą, esant poreikiui, anoniminę ir konfidencialią pagalbą nukentėjusiems nuo smurto asmenims.

Jei patyrusi fizinį smurtą auka gana dažnai ryžtasi kreiptis į policiją, tai, susidūrusi su kitais smurto pavidalais, dažniau naudojasi emocinės pagalbos telefonais.

Kodėl iškilo būtinybė tobulinti teisines smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir užkardymo priemones?

Todėl, kad buvo pripažinta – trūksta veiksmingesnės smurto artimoje aplinkoje prevencijos. Prieš dešimtmetį priimto įstatymo redakcija leido policijai ir teisėsaugai reaguoti tik tada, kai jau turime smurto faktą. Taip pat trūksta veiksmingesnės aukos teisių apsaugos ir todėl susiklosto paradoksalios situacijos, kai aukos turi glaustis krizių namuose, o smurtautojas lieka namų komforte.

Svarbiausi pokyčiai:

2

021 m. spalį Seimas papildė Baudžiamąjį kodeksą 1481 straipsniu „Neteisėtas žmogaus persekiojimas“, kuriuo numatyta baudžiamoji atsakomybė už persekiojimo veiksmus. Ši pataisa nurodo, kad už persekiojimą turi būti baudžiama viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu.

PSICHOLOGINĖ GEROVĖ IR ASMENS ORUMAS LIETUVOS POLITIKOJE

25|

Persekiojimas – kai prieš aiškiai išreikštą žmogaus valią, neturėdamas teisėto pagrindo, žmogus sistemingai persekiojo kitą žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo buvo priverstas pakeisti gyvenamąją vietą ar darbą, ar mokymosi įstaigą arba buvo padarytas kitoks neigiamas poveikis jo socialiniam gyvenimui ar neigiamas poveikis jo emocinei būsenai.

Tiesa, apie atsakomybę už šią veiką kalbama tik tokiu atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, prokuroro reikalavimas arba kai pradėtas ikiteisminis tyrimas, nustačius smurto artimoje aplinkoje požymius.

Nuo persekiojimo gali nukentėti kiekvienas, tačiau Lietuvoje vykdyti tyrimai parodė, kad dviem iš trijų atvejų tai moterys. Dažniausiai persekiotojais tampa buvęs sutuoktinis ar partneris. Tai neretai klaidingai traktuojama kaip jausmų rodymas, tačiau iš tiesų yra destruktyvius padarinius turintis psichologinis smurtas.

Taip pat, kai jau minėjau, priimta „Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo“ nauja redakcija. Svarbiausias pokytis – apsaugos orderio įvedimas, kuris pagaliau leis reaguoti preventyviai, užkertant kelią smurto apraiškoms, taip pat įtvirtinta nuostata, kad privalome aiškiai stoti aukos, o ne realaus ar potencialaus agresoriaus pusėn.

Orderio esmė – konstatavus realų smurto pavojų kuriam nors šeimos nariui ar nariams, potencialiam smurtautojui išduodamas orderis, kuris leidžia dviem savaitėms jį izoliuoti nuo asmens ar asmenų, kuriems galimai gresia pavojus. Per tą laikotarpį pareigūnai analizuoja situaciją ir paskui, teismo sprendimu, orderis gali būti pratęstas, o specializuotos kompleksinės pagalbos centrai suteikia pagalbą aukai. Taip pat numatyta ir psichologinė pagalba smurtauti linkusiam asmeniui.

Apmaudu, kad Seime pritrūko kelių balsų įvardinti akivaizdų faktą, kad didžioji dalis smurto artimoje aplinkoje yra smurtas lyties atžvilgiu. Tačiau, kita vertus, po intensyvių diskusijų Seime įstatymo projektas buvo subalansuotas, sulaukė plataus palaikymo ir padės veiksmingiau spręsti smurto artimoje aplinkoje problemą.

Išlikę iššūkiai:

A |26

psaugos orderis veikia ne vienoje Vakarų valstybėje. Jis gali gerokai pagerinti situaciją, tačiau tik tada, jei policija imsis atsakomybės ir turės Seimo nario Andriaus Navicko ataskaita: Seimas 2020-2022

galimybę operatyviai reaguoti į pranešimus apie potencialų smurtą. Policijai šiame modelyje tenka labai svarbus vaidmuo: atpažinti potencialų smurtą, apsispręsti ar yra pagrindas taikyti apsaugos orderį, operatyviai surinkti kuo daugiau informacijos ir ja pasidalinti su specialistais.

Klausimų ir abejonių kyla šiuo metu veikiančių specializuotų kompleksinės pagalbos centrų atstovams. Nauja įstatymo redakcija numato tokių centrų akreditaciją. Ją vykdys Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Svarbiausias iššūkis – kaip išlaikyti teikiamų paslaugų kokybę ir kartu išlaikyti galimybę naujoms organizacijoms įsijungti į pagalbos teikimo sistemą.

Veiksminga prevencija labai priklauso nuo to, kaip suvokiama problema.

Kadangi smurtas artimoje aplinkoje nėra pripažįstamas smurtu lyties atžvilgiu, todėl ir prevencija nėra sutelkiama į lyčių santykių stereotipų tirpdymą, lytiškumo ugdyme per mažai dėmesio skiriama žmogaus teisių aspektui.

Turime pripažinti ir tai, kad, labai tikėtina, artimiausiais metais pranešimų apie smurtą artimoje aplinkoje tik daugės. Tokia tendencija turėtų reikšti, kad vis drąsiau pripažįstama smurto artimoje aplinkoje problema, dažniau aukos kreipiasi pagalbos. Kita vertus, labai svarbu didinti valstybės institucijų dėmesį, gausiau investuoti į šioje srityje dirbančių nevyriausybinių organizacijų veiklą, nes smurtas artimoje aplinkoje yra viena skaudžiausių šiuolaikinės visuomenės problemų.

PSICHOLOGINĖ GEROVĖ IR ASMENS ORUMAS LIETUVOS POLITIKOJE

27|

Vaiko teisių ir gerovės apsauga

P

agal Lietuvoje galiojančius įstatymus vaikas – tai kiekvienas asmuo iki 18 metų. Šiuo laikotarpiu žmogus yra pažeidžiamas ir priklausomas nuo suaugusiųjų, todėl jam reikalinga papildoma apsauga ir pagalba augant ir vystantis. Todėl vaiko teisės yra išskiriamos į atskirą kategoriją.

Lietuvos teisinėje sistemoje laikomasi nuostatos, kad vaiko teisių ir teisėtų interesų užtikrinimas pirmiausia yra jo šeimos rūpestis ir pareiga. Pripažįstama ir tai, kad būtent gyvenimas šeimoje, kurioje gimė, yra palankiausia erdvė vaiko gerovei.

Tačiau, deja, turime kalbėti apie atvejus, kai valstybės institucijoms tenka įsikišti, nes vaiko teisės ir gerovė nėra užtikrinamos. Taip gali įvykti jei vaikas patiria smurtą, lieka be tėvų globos.

Lietuvoje veikianti vaiko teisių apsaugos sistema remiasi dar 1995 metais ratifikuota Vaiko teisių apsaugos konvencija, kuri saugo kiekvieną vaiką jautriausiu jo gyvenimo laikotarpiu, padeda geriau suprasti jo poreikius ir įgalina, atsižvelgiant į brandą, aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime.

Iki 2017 m. vaiko teisių apsaugos sistema buvo decentralizuota ir remtasi principu, kad tai pirmiausia savivaldos lygmens specialistų, kurie, esą, geriausiai pažįsta nedarnias, „problemines“ šeimas, kurios gyvena netoliese, atsakomybė.

Tačiau vis daugiau faktų rodė, kad, kaip ir kalbant apie smurtą artimoje aplinkoje apskritai, tėvai ar globėjai skiria vaiko ugdymui ar bendravimui vis mažiau dėmesio, o santykių problemas vis dažniau sprendžia fizinėmis bausmėmis ar psichologiniu smurtu.

Esminė vaiko teisių reforma, kuri prasidėjo 2017 m. ir (galima taip teigti) vyksta iki šiol, dar vadinama Matuko reforma, nurodant į plačiai pagarsėjusią smurto prieš vaiką istoriją, kuri suteikė impulsą politikams imtis permainų.

Buvo parengta nauja Vaiko teisių apsaugos įstatymo redakcija, kuri centralizavo vaiko teisių apsaugos sistemą ir kur kas labiau pradėtos akcentuoti ne tik tėvų ir globėjų teisės vaikų auklėjime, bet ir pareigos, taip pat įteisinta nulinė tolerancija smurtui, t. y. taip pat ir bet kokioms fizinėms bausmėms.

|28

Seimo nario Andriaus Navicko ataskaita: Seimas 2020-2022

Kas laikoma smurtu prieš vaikus?

KAI TAI DAROMA TYČIA: veikiant ar neveikiant, tiesiogiai ar netiesiogiai, tyčia daromas poveikis vaikui.

NEPRIEŽIŪRA: smurtu prieš vaiką taip pat laikoma vaiko nepriežiūra bei bet kokios fizinės bausmės.

ĮVAIRIAIS BŪDAIS: šis poveikis gali būti fizinis, psichologinis ar seksualinis.

TAČIAU smurtu nelaikomi veiksmai, kai prieš vaiką panaudojama fizinė jėga ir sukeliamas fizinis ar psichinis skausmas, bet šiais veiksmais siekiama išvengti didesnio pavojaus jo fiziniam ar psichiniam saugumui, sveikatai ar gyvybei ir vaiko negalima apsaugoti kitomis priemonėmis.

SUKELIA PASEKMIŲ: poveikis reiškia smurtą, jeigu dėl to vaikas miršta, sutrikdoma jo/jos sveikata, normali raida, sukeliamas skausmas ar pavojus gyvybei, sveikatai, normaliai raidai, pažeminama vaiko garbė, orumas.

Priėmus Vaiko teisių pagrindų įstatymą, centrine institucija, įgyvendinančia vaiko teisių apsaugos politiką Lietuvoje, tapo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Vykdant vaiko teisių sistemos pertvarką būta daug pasipriešinimo, nes baimintasi, kad bus įteisinta institucinė prievarta prieš šeimas, būta gąsdinimų, kad prasidės masiniai vaikų „atiminėjimai“ iš šeimų. Net buvo viešai platinamos melagienos apie tariamus faktus, kai vaikai esą atimami iš šeimos, nes valstybės pareigūnams nepatinka tėvų įsitikinimai.

Iš tiesų visa Lietuvoje veikianti vaiko teisių apsaugos sistema remiasi nuostata, kad vaikas turi teisę augti biologinėje šeimoje ir tai jam geriausia, nepaisant galimų trumpalaikių ar ilgalaikių problemų. Jeigu kilusį pavojų vaikui įmanoma pašalinti suteikiant reikiamą pagalbą šeimai, prioritetas visuomet teikiamas vaiko išsaugojimui šeimoje.

Pranešus apie kilusią grėsmę vaikui, nustatomas vaiko apsaugos poreikis ir taikoma laikinoji priežiūra. Jos metu vaiką prižiūri giminaičiai arba net ir tėvai, jei jie sutinka keltis į krizių centrą, kol inicijuojama atvejo vadyba, o šeimai pagalbą teikia specialistai.

Jei tėvai ignoruoja pagalbą ir nesugeba ar nenori pašalinti veiksnių, keliančių pavojų vaiko saugumui, sveikatai ar gyvybei, teismas sprendžia, kokios priemonės gali geriausiai apsaugoti vaiką.

2022 metais sulaukta 45686 pranešimų apie galimą smurtą prieš vaikus. Nors PSICHOLOGINĖ GEROVĖ IR ASMENS ORUMAS LIETUVOS POLITIKOJE

29|

pranešimų skaičius, priėmus naują įstatymo redakciją, didėja, specialistai tai vertina ne kaip smurto intensyvėjimą, o kaip didėjantį pasitikėjimą valstybės institucijoms ir augančią netoleranciją nederamam elgesiui su vaikais.

Pozityvu, kad gerokai sumažėjo nepriežiūros atvejų, kurių 2022 m. užfiksuota 421. Jie nustatomi pagal konkrečius kriterijus ir jų skaičiaus mažėjimas rodo, kad situacija, nors ir išlieka sudėtinga, yra gerėjanti.

Tai, kad daugėja pranešimų apie psichologinį smurtą, stiprina viltį, kad didėja šios formos smurto atpažinimas. Analizuodami ir kitų valstybių patirtį, neturėtume dramatizuoti ir to fakto, kad per 2022 m. gauti net trys šimtai pranešimų apie galimą seksualinį smurtą prieš vaikus.

Deja, bet kiekvienas šia problema giliau besidomintis specialistas atsakys, kad ir šis skaičius tėra tik ledkalnio viršūnė. Moksliškai pagrįsti tyrimai Lietuvoje daryti pernelyg seniai (1996 m. ir 2003 m. ). Kai buvo pristatyti jų duomenys, rodantys, kad seksualinę prievartą ar priekabiavimą galėjo patirti net pusė Lietuvos vaikų, niekas nenorėjo tuo patikėti. Atrodė, kad tai per didelis situacijos dramatizavimas.

Kažkada Lietuvoje tebūdavo viena byla, susijusi su seksualine prievarta prieš vaikus, per metus. Tuo metu Norvegijoje ar Nyderlanduose jų buvo šimtą kartų daugiau. Atrodė, kad čia dėl to, kad tie Vakarai paveikti seksualinės revoliucijos |30

Seimo nario Andriaus Navicko ataskaita: Seimas 2020-2022

ir panašių dalykų. Deja, paprasčiausiai Lietuvoje ir panašaus likimo valstybėse seksualinė prievarta buvo latentinė ir tarpo kaip virusas, patekęs į palankią terpę.

Europos Tarybos oficialūs duomenys leidžia teigti, kad seksualinę prievartą, tikėtina, patiria net kas penktas vaikas.

Kodėl tai nusikaltimai, kurie lieka neatskleisti? Nes tai labai traumuojanti patirtis. Ypatingai berniukai apie ją tyli. Dažnai seksualinės prievartos ženklus galima įžvelgti per vaikų piešinius, fantazijas, elgesio pokyčius. Viešoji nuomonė taip pat neskatina apie tai garsiai kalbėti, trūksta pasitikėjimo valstybės institucijomis...

Faktai rodo, kad dauguma vaikų seksualinę prievartą patyrė artimoje aplinkoje ir iš pažįstamų asmenų. Pripažinti tai labai sunku. Neretai net ir aukos tėvai, kai vaikas išdrįsta atsiskleisti, nenori tikėti ar bijo viešinti „gėdos“. Itin svarbu, kad kuo daugiau žmonių suprastų, kad gyvenimas traumuojančioje tyloje, užsisklendus su kraupia patirtimi, turi itin destruktyvius padarinius.

Kalbant apie vaikų gerovės problemas Lietuvoje, būtina atkreipti dėmesį į skaudžius tėvų skyrybų padarinius vaikams. 2021 m. Lietuvoje išsituokė 7,8 tūkst. porų. Daugiau nei pusė (55,1 proc.) šių porų turėjo bendrų iki 18 metų amžiaus vaikų. Po ištuokos šeimose be vieno iš tėvų (dažniausiai be tėvo) liko gyventi 6,2 tūkst. vaikų. 2012–2021 m. nepilnose šeimose liko gyventi daugiau nei 68,8 tūkst. vaikų.

Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos iniciatyva surengtos net dvi svarbios diskusijos apie tėvų teises ir pareigas vaikams skyrybų proceso metu ir po jo. Tokią temą įtraukėme į politinę darbotvarkę, pasitarę su Vaiko teisių kontrolieriaus įstaigos atstovais. Diskusijose dalyvavo teisininkai, psichologai, mediacijos paslaugas teikiantys specialistai ir visi sutartinai pabrėžė, kad neatsakingas besiskiriančių tėvų elgesys labai dažnai sukelia vaikams didžiules psichologines traumas.

Tikėtina, kad yra atvejų, kai skyrybos yra geriausias sprendimas visiems šeimos nariams. Deja, ryški tendencija, kad skyrybų procesas tampa kova dėl vaikų, kurie pradedami traktuoti, kaip svarbus „prizas“, negalvojant, kad tokios varžytuvės palieka jiems didžiulę psichologinę traumą.

Kalbant apie vaiko teisių ir gerovės klausimus, itin svarbu ne tik palanki teisės aktų sistema, bet ir žmonių nuostatos bei visavertės kompleksinės pagalbos sistema. Visa vaiko teisių apsaugos sistema yra paremta tėvų lygiateisiškumo ir aktyvaus dalyvavimo vaiko ugdyme principu. Jį siekiama išlaikyti ir po skyrybų, PSICHOLOGINĖ GEROVĖ IR ASMENS ORUMAS LIETUVOS POLITIKOJE

31|

pabrėžiant, kad skiriasi sutuoktiniai, bet ne tėvai. Tačiau, jei kuris nors tėvų neskyrė dėmesio vaikams iki skyrybų, sunkiai tikėtina, kad ši nuostata keisis ir po jų.

Svarbiu postūmiu stiprinant pagalbą šeimoms turėtų tapti Seime priimtos „Socialinių paslaugų įstatymo“ pataisos, kuriomis reglamentuota nauja socialinių paslaugų rūšis – prevencinės paslaugos asmenims, šeimoms ir bendruomenėms, padedančios žmonėms suteikti kokybišką kompleksinę pagalbą sprendžiant gyvenime iškilusias problemas, kol jos dar netapo socialine rizika. Taip pat įteisintos kompleksinės pagalbos šeimai paslaugos, kurios bus užtikrinamos kiekvienoje savivaldybėje per bendruomeninius šeimos namus, jiems organizuojant šias paslaugas vieno langelio principu.

Svarbiausia, kad visa ši paslaugų sistema būtų veiksminga praktikoje. Nes iki šiol daug šeimų apklausose teigia, kad joms trūksta išsamios ir aiškios informacijos apie pagalbą, kurios gali tikėtis, o šios pagalbos kokybė labai priklauso nuo ją teikiančių specialistų kvalifikacijos.

Pozityvūs pokyčiai:

P

radėkime nuo skaudžiausios – seksualinės prievartos prieš vaikus problemos.

Labai svarbu, kad praktiškai nebeliko ilgos eilės atlikti nukentėjusio vaiko psichiatrinę ekspertizę. Tai gerokai pagreitina ikiteisminio tyrimo trukmę ir leidžia laikytis svarbaus reikalavimo, kad visos bylos, kuriose dalyvauja vaikai, būtų nagrinėjamos operatyviai ir atsižvelgiant į vaiko fizinius bei psichologinius poreikius.

Svarbu, kad jau griežtai laikomasi taisyklės, kad seksualinę prievartą galimai patyręs vaikas apklausiamas specialiai pritaikytoje aplinkoje, būtinai dalyvauja psichologas. Griežtai rekomenduojama, kad vaikas būtų apklausiamas tik kartą, jei nėra gauta kokios nors esminės papildomos informacijos, kuri verčia dar kartą kalbėtis su vaiku.

Pozityvu (jei apskritai šiame kontekste tinka toks žodis) yra tai, kad gerokai sumažėjo pakantumas seksualiniams nusikaltimams visuomenėje, išaugo ir specialistų kvalifikacija. Stiprėja policininkų, socialinių darbuotojų įgūdžiai atpažinti patirto smurto požymius. Svarbu, kad ne vien tik aiškiai matomus fizinius. |32

Seimo nario Andriaus Navicko ataskaita: Seimas 2020-2022

Gerokai sustiprėjo dar nuo 2016 m. veikiantis vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos pagalbos centras „Užuovėja“. Tai vienintelis specializuotas centras Lietuvoje, kuriame po vienu stogu sutelktos visos paslaugos, reikalingos tiriant seksualinio smurto prieš vaikus atvejus. Diskutuota, kad tokių centrų Lietuvoje turėtų atsirasti ir daugiau, jie galėtų būti tolygiai pasiskirstę visoje teritorijoje, tačiau tokia plėtra prasminga tik tada, jei ir naujuose centruose turėtume galimybę sutelkti visus reikalingus specialistus. Akivaizdu, kad specialistų, galinčių atitikti visus tokio specializuoto centro reikalavimus, trūksta ir jų parengimui reikia laiko.

Globos namuose „Užuovėja“ įsteigtas edukacinis centras, kuriame vyksta interaktyvūs užsiėmimai pradinių klasių moksleiviams, kuriuose patraukliai ir suprantamai ugdomi vaikų saugaus elgesio gebėjimai, mokoma socialinėse situacijose slypinčių pavojų atpažinimo, gilinamos žinios apie kūno saugumo taisykles, saugų elgesį internete, tuo pačiu plečiant suvokimą apie pagalbos galimybes iškilus rizikingai situacijai ar susidūrus su netinkamu kitų žmonių elgesiu.

Kalbant apie visą vaiko teisių apsaugos sistemą, svarbus vaidmuo tenka Vaikų dienos centrų plėtrai. 2022 m. Lietuvoje veikė apie 450 tokių centrų, o juose paslaugas gavo daugiau nei 11 tūkstančių vaikų. Saugioje erdvėje vaikai mokosi bendrauti, ugdo socialinius įgūdžius. Daliai vaikų tai taip pat yra vieta, kur jie gali gauti šilto maisto. Vaikų dienos centruose dažnai teikiama ir pagalba šeimai, konsultuoja psichologai. Tai svarbi pagalba krizių krečiamoms šeimoms.

Viena svarbiausių vaiko teisių ir gerovės sistemos veiksmingumo prielaidų – kompetentingi specialistai. Tiek 2021 m., tiek 2022 m. didinti atlyginimai socialinių paslaugų darbuotojams, įskaitant psichologus ir globos koordinatorius.

Labai džiaugiuosi, kad pavyko padidinti globos (rūpybos) išmoką globojamiems (rūpinamiems) vaikams, kurios dydis iki tol nesikeitė net du dešimtmečius. Tai pasiekta priėmus „Išmokų vaikams įstatymo“ pataisas. Sutarta, kad išmoka nuo 2022 m. sieks 218–273 eurus, atsižvelgiant į globojamo žmogaus amžių ir poreikius.

Aktualios problemos:

2

021 m. atlikta visuomenės nuomonių apklausa parodė, kad Lietuvoje išlieka daug žmonių, kurie nepripažįsta, kad fizinės bausmės yra smurtas,

PSICHOLOGINĖ GEROVĖ IR ASMENS ORUMAS LIETUVOS POLITIKOJE

33|

turintis traumuojantį, o ne auklėjamąjį pobūdį. Net kas antras Lietuvos gyventojas mano, kad fizinė bausmė gali būti taikoma reaguojant į įžūlų vaiko nusižengimą. Šios nuostatos tampa svarbiu fizinio smurto, kuris nepatenka į statistikos sąvadus, šaltiniu.

Europos Tarybos konvencija dėl vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo ir seksualinės prievartos prieš juos (Lansarotės konvencija), kurią yra ratifikavusi ir Lietuva, nurodo, kad itin svarbu įgyvendinti veiksmingą lytiškumo ugdymą, kuriame turi būti skiriamas dėmesys seksualinio išnaudojimo prevencijai. Tačiau lytiškumo ugdymas vis dar kelia didžiules aistras ir net susipriešinimą visuomenėje, todėl svarbių tikslinių grupių nepasiekia itin svarbi informacija, o ir tose ugdymo įstaigose, kur vyksta lytiškumo ugdymas, jis išlieka fragmentiškas.

Nors pastaraisiais metais pavyko daugiau nei dvigubai sumažinti vaikų globos namų gyventojų skaičių ir vis daugiau vaikų perkeliami į bendruomeninius namus, kurie veikia pagal šeimai artimos aplinkos modelį, tačiau iškeltas tikslas, kad 2030 m. ne mažiau kaip 90 proc. vaikų būtų globojama šeimos aplinkoje, vis dar atrodo vargiai pasiekiamas. Valstybės kontrolės tyrimo duomenimis, nemaža dalis savivaldybių elementariai neinvestuoja į šią pertvarką.

Jei prieš kelis dešimtmečius buvo akcentuota, kad itin reikia daugiau vadybininkų, prieš dešimtmetį kalbėta apie teisininkų poreikį, tai pastaraisiais metais itin deficitinė yra psichologo profesija. Problema yra susijusi ne tik su tuo, kad aukštosios mokyklos parengia per mažą skaičių psichologų, bet pirmiausia su tuo, kad pradėjus akcentuoti individualizuotų paslaugų svarbą, plečiant kompleksines paslaugas šeimoms, skiriant didesnį dėmesį psichologinei gerovei, psichologų poreikis sparčiai didėja. Deja, gerokai lėčiau auga įkainiai už psichologų suteiktas paslaugas ir socialinės įstaigos susiduria su problema, kaip rasti profesionalų psichologą, tegalint jam pasiūlyti santykinai nedidelį atlyginimą. Nors finansavimas psichologinės gerovės sričiai auga, realūs sistemos poreikiai vis dar gerokai lenkia tas lėšas, kurios skiriamos.

Smurtas prieš vaikus išlieka itin sudėtinga problema ne tik Lietuvoje, bet daugumoje pasaulio valstybių. Nors tikrai galima džiaugtis aktyvia Vaiko teisių kontrolierės įstaigos, Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos veikla, tačiau, akivaizdu, kad smurto tirpdymas yra ypatingai sudėtinga problema ir prevencinės priemonės, jei išliks tvarios ir bus pakankamai į jas investuojama, vaisius subrandins po kelių ar net daugiau metų.

|34

Seimo nario Andriaus Navicko ataskaita: Seimas 2020-2022

Socialinis ir emocinis ugdymas kaip prevencija

I

tin svarbu tai, kad psichologinės gerovės puoselėjimui gyvybiškai svarbus tarpinstitucinis bendradarbiavimas. Jei iki šiol daugiausia akcentavau veiklos sritis, dėl kurių tenka daugiausia bendrauti su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, tai dabar noriu akcentuoti Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos vaidmenį smurto ir savižudybių prevencijos srityje. Jis pirmiausia susijęs su socialiniu ir emociniu ugdymu.

Ilgą laiką moderni visuomenė rėmėsi prielaida, kad šeima prisiima atsakomybę už vaiko emocinį ugdymą ir visavertę socializaciją, o švietimo sistema rūpinasi dalykinių žinių suteikimu ir viskuo, kas svarbu profesinei karjerai. Toks požiūris vedė prie to, kad mokyklos pradėjo ruošti mokinius išskirtinai egzaminams ir tapo informacijos instaliavimo „gamyklomis“. Tuo pat metu šiuolaikinės šeimos gyvenimo stiliai, kai mažėjo bendravimo šeimos viduje, pradėjo gerokai skirtis šeimos narių interesų sritys, nebuvo palankus socialiniam emociniam vaikų ugdymui šeimoje. Tuo labiau, kad atsirado ne viena karta, kurių ugdyme nebuvo kreiptas dėmesys į emocinį intelektą ir, natūralu, kad jos nebuvo pasiruošusios šia kryptimi ugdyti ir savo vaikų.

Smurto artimoje aplinkoje statistika atskleidžia, kad yra daug šeimų, kurių nariams reikalinga intensyvi kompleksinė socialinė, psichologinė pagalba ir tai reiškia, kad švietimo sistema negali apsiriboti informacijos perteikimu, bet turi susitelkti ir į ugdymo procesą.

Kalbant apie švietimo įstaigų vaidmenį socialiniam ir emociniam ugdymui, galima skirti: • Ankstyvąjį ugdymą; • Gyvenimo įgūdžių ugdymo programą mokyklose; • Dėmesį psichologiniams įgūdžiams profesiniame mokyme bei aukštojo mokslo sistemoje.

Ankstyvasis ugdymas

L

abai svarbu, kad pastarasis prasidėtų kuo anksčiau. Moksliniai tyrimai vienareikšmiškai rodo koks svarbus yra kokybiškas ankstyvasis ugdymas. Pasak vaikystės ir asmenybės raidos tyrinėtojų, ankstyvosios vaikystės metai yra labai svarbūs, nes šiuo metu formuojasi vaikų pasitikėjimo, prieraišumo, savarankiškumo ir PSICHOLOGINĖ GEROVĖ IR ASMENS ORUMAS LIETUVOS POLITIKOJE

35|

kūrybiškumo pamatai. Vaikystė – tai ne rengimas gyventi ateityje, bet gyvenimas dabartyje. Nuo to, kokias ugdymo sąlygas sudarome vaikui vaikystėje, didele dalimi priklauso visas tolesnis jo gyvenimas.

Itin svarbu ir tai, kad ankstyvajame amžiuje kur kas lengviau veiksmingai atsižvelgti į specialius vaiko poreikius, atpažinti galimas mokymosi problemas ir, padedant specialistams, jas mažinti ar visiškai ištirpdyti. Todėl ankstyvojo ugdymo įstaigose daug dėmesio turi būti skiriama ankstyvam problemų ir talentų atpažinimui ir veiksmingiausių ugdymo sprendimų paieškai.

Idant ankstyvasis ugdymas būtų prieinamas ir patrauklus, itin svarbu užtikrinti įtraukią ankstyvojo ugdymo infrastruktūrą, užtikrinti, kad nepalanki socialinė aplinka ar trūkstamos pavėžėjimo paslaugos netaptų kliūtimi vaiko ikimokykliniam ugdymui.

Deja, bet kokybiško ir visose Lietuvos vietovėse prieinamo ikimokyklinio ugdymo sistema vis dar kuriama, nes daug metų ikimokyklinėse įstaigose daugiau akcentuota priežiūra, sistemoje trūko profesionalių psichologų ir edukologų, nebuvo paskatų tėvams pasirūpinti, kad jų vaikai gautų šias paslaugas; ne tik regionuose, bet ir didmiesčiuose nebuvo pakankamai išplėtota ikimokyklinio ugdymo infrastruktūra.

LR Švietimo įstatyme nurodyta, kad savivaldybės, nes būtent joms perleista atsakomybė už ankstyvąjį ugdymą, privalo turėti optimalų ankstyvojo ugdymo tinklą.

Tačiau tai, deja, nereiškia teisinių garantijų, kad kiekvienam vaikui bus suteikta vieta ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, nes pats ikimokyklinis ugdymas nėra privalomas ir tai tampa priežastimi savivaldybėms atrasti „svarbesnių problemų“, o daliai tėvų – nesirūpinti ankstyvuoju vaikų ugdymu.

Reaguojant į tokią situaciją buvo priimtos Švietimo įstatymo pataisos, kurios numato, kad nuo 2025 m. rugsėjo 1 d. ikimokyklinis ugdymas bus visuotinis vaikams nuo 2 metų. Tokia nuostata turės būti įgyvendinama palaipsniui: nuo 2023 m. rugsėjo 1 d. visuotinis ikimokyklinis ugdymas nustatomas vaikams nuo 4 metų, o nuo 2024 m. rugsėjo 1 d. – vaikams nuo 3 metų. Tačiau svarbu pabrėžti, kad „visuotinis“ nereiškia „privalomas“. Ir toliau tėvai turės teisę apsispręsti, kaip jie nori ugdyti savo vaiką. Tiesa, jau dabar šeimose, kurios priskiriamos socialinės rizikos grupei, augantiems vaikams ikimokyklinis ugdymas yra privalomas ir ši nuostata tikrai išliks. Ugdymo visuotinumas pirmiausia reiškia įpareigojimą savivaldybėms užtikrinti vietą ikimokykliniam ugdymui kiekvienam vaikui, kurio tėvai to pageidauja.

Pozityvūs pokyčiai:

T

ai, kad ikimokyklinio ugdymo stiprinimas tapo oficialios politinės darbotvarkės klausimu ir tapo svarbia tema Seimo komitetų bei komisijų diskusijose, rodo svarbią transformaciją nuo požiūrio, kad ikimokyklinis |36

Seimo nario Andriaus Navicko ataskaita: Seimas 2020-2022

ugdymas tėra pagalba šeimoms prižiūrint vaikus, leidžiant tėvams aktyviau užsiimti profesine veikla, iki supratimo, kad tai labai svarbi investicija į vaiko gerovę ir kartu galimybė spręsti lygių galimybių problemą. Ugdymo ekspertai vienareikšmiškai tvirtina, kad skurdus, nekokybiškas ugdymas ankstyvoje vaikystėje tampa kliūtimi sėkmingam mokymuisi ateityje.

Visuotinio ikimokyklinio ugdymo įvedimas yra paskata persiorientuoti savivaldybėms, kuriose ilgą laiką vyravo tendencija, reaguojant į mažėjantį gimstamumą, mažinti ikimokyklinio ugdymo institucijų skaičių.

Itin svarbu, kad sulyginti ikimokyklinio ir bendrojo ugdymo pedagogų atlyginimai. Taip pat palaipsniui įgyvendinamas tikslas didinti ikimokyklinio ugdymo įstaigų darbuotojų kompetencijas, suteikiant galimybę kelti kvalifikaciją, investuojant į jų profesinį tobulėjimą.

Seimo indėlis – Švietimo įstatymo pataisos ir parlamentinė kontrolė, dialogas su Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, siekiant, kad ikimokyklinis ugdymas išliktų svarbiu jos prioritetu.

Aktualios problemos:

I

dant visuotinis ikimokyklinis ugdymas taptų tikrove, savivaldybėse turi būti sukurta dešimtys tūkstančių naujų vietų ikimokyklinėse ugdymo įstaigose ir tai bus sudėtingas paveldėtas iššūkis naujajai vietos valdžiai. Tuo labiau, kad sunku tiksliai apskaičiuoti realų poreikį, nes, kaip jau minėjau, visuotinis ugdymas nėra privalomas.

Dar aktualesnė problema – kompetentingų specialistų, kurie galėtų ne tik prižiūrėti, bet ir rūpintis nuosekliu vaikų ugdymu, stygius. Situaciją dar apsunkina tai, kad vis didėja specialistų, kurie padeda vaikui ir mokytojui, trūkumas: logopedų, specialiųjų pedagogų, psichologų, socialinių pedagogų, mokytojų padėjėjų.

Gyvenimo įgūdžių pamokos mokykloje

V

ienas iš dabartinės valdančiosios daugumos Seime ir Vyriausybės įsipareigojimų buvo atnaujinti ugdymo programas ir bendrą ugdymo turinį mokyklose, nes apie tokį poreikį kalbėta ilgai, tačiau pradėti darbai judėjo PSICHOLOGINĖ GEROVĖ IR ASMENS ORUMAS LIETUVOS POLITIKOJE

37|

labai lėtai. Vienas iš svarbių atnaujinimų dėl kurio pavyko sutarti ir kurio įgyvendinimą atidžiai stebi ir remia Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisija – Gyvenimo įgūdžių programa, kuri skirta 1-10 klasių mokiniams.

Poreikis šiai programai atsirado dėl dviejų svarbiausių priežasčių.

Pirma, specialistų rekomendacija, kad nepasitvirtino pastangos integruoti socialinį ir emocinį ugdymą į skirtingas dalykines programas. Tyrimai užsienio valstybėse taip pat rodo, kad tokio pobūdžio ugdymas turi pozityvų poveikį ir mokinių įgūdžiams mokytis, kūrybiškai įsisavinti naują informaciją.

Antra, švietimo įstaigose buvo daugybė prevencinių programų skirtingomis temomis, tačiau jų bėda buvo ta, kad nebuvo aišku, kaip jos gali būti jungiamos ir papildyti viena kitą.

Parengta Gyvenimo įgūdžių bendroji programa, kurioje integruoti itin svarbūs dalykai: socialinis ir emocinis ugdymas, sveikatos ugdymas, psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo prevencija, patyčių ir smurto prevencija, žmogaus sauga nelaimingų atsitikimų atvejais, saugus eismas, darbo sauga, pirmoji pagalba, lytiškumo ugdymas, psichinės sveikatos stiprinimas, savižudybių prevencija, lyčių lygybė, pagarbių santykių kūrimas, žmogaus teisės ir kt. Numatoma, kad pamokas pagal šią programą galės vesti mokytojai, įgiję tam reikiamų kompetencijų, ir pasitelkdami pagalbą iš įvairių nevyriausybinių ir kitų organizacijų.

Pamokos mokykloje bus įvedamos palaipsniui, pradedant nuo pradinių klasių. Vyresnėms klasėms pradiniame etape nauja pamoka vyks kartą per dvi savaites.

Tikimasi, kad ši programa mokykloje padės didinti ne tik mokinių emocinį raštingumą, tačiau taip pat didins imunitetą stresui, krizėms, ugdys gebėjimą konstruktyviai spręsti socialines ir psichologines problemas. Kalbant apie svarbiausius iššūkius, kuriuos tenka įveikti įgyvendinant šią programą, galima išskirti tris dalykus.

I. Sutarti dėl programos turinio ir prioritetų. Programos turinį parengė specialistai: psichologai, edukologai. Jie atkreipė dėmesį, kad sudėtingiausios diskusijos kyla kai tenka išskleisti svarbiausius lytiškumo ugdymo tikslus. Įvairios tėvus ar šeimas atstovaujančios organizacijos turi konkuruojančias vizijas net ir dėl to, ką galima vadinti šiuolaikinio mokslo duomenimis paremtu ugdymu.

II. Nors mokykloms paliekama daug laisvės ir galimybių pasitelkti išorinius ekspertus, specialistus, tačiau išlieka nuogąstavimų dėl to, ar visoms mokykloms |38

Seimo nario Andriaus Navicko ataskaita: Seimas 2020-2022

pavyks atrasti kvalifikuotus specialistus, galinčius kokybiškai įgyvendinti gyvenimo įgūdžių ugdymo programą.

III. Kiekvieno naujo dėstomo dalyko įvedimas mokykloje reikalauja solidžių investicijų. ŠMS ministerijos skaičiavimais, jau pirmaisiais metais keturiems mėnesiams būtina beveik pustrečio milijono investicija, o kitais metais prireiks 7,2 mln. Kai programa bus įgyvendinama visa apimtimi, teks investuoti daugiau nei 43 mln. eurų metams.

Pozityvūs pokyčiai ir aktualios problemos

K

adangi kalbame apie visiškai naują ugdymo programą, tai nuo pat šios kadencijos pradžios vyko intensyvūs parengiamieji darbai. Šiuo atveju ypatingai svarbus Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos ir Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos bendradarbiavimas, kuris padėjo įveikti iškilusius iššūkius ir nestabdyti parengiamųjų darbų net ir situacijoje, kai didžiausią dėmesį teko skirti kovai su pandemija ar energetinės krizės įveikimui.

Labai svarbu pabrėžti, kad gyvenimo įgūdžių programa atskleis prevencinį potencialą tik tada, jei išliks tvarus finansavimas ir ji bus patikėta išskirtinai psichologams ir edukologams, o politikai, reaguodami į kurios nors garsiai šaukiančios visuomenės grupės reikalavimus, nepasiduos pagundoms kištis į jos turinį.

PSICHOLOGINĖ GEROVĖ IR ASMENS ORUMAS LIETUVOS POLITIKOJE

39|

Psichologiniai įgūdžiai profesiniame mokyme ir aukštojo mokslo sistemoje

P

er pastaruosius metus plačiai pradėta kalbėti apie santykių kultūros problemas įvairiose visuomenės gyvenimo sferose. Jos ypatingai aktualios sveikatos apsaugos sistemoje, kur pradėtos kelti smurto prieš gydytojus, mobingo ir nepakankamo medikų psichologinio raštingumo problemos.

Tai sudėtingos problemos, kurios reikalauja kompleksinių, ilgalaikių sprendimų. Pozityvu tai, kad tai nebėra nutylimos temos ir didėja reikalavimai santykių kokybei ir saugumui.

Politikai rimtai diskutuoti apie pacientų fizinį ir psichologinį smurtą prieš medikus, kaip sisteminę problemą, pradėjo tik 2022 m. Kaip parodė sveikatos apsaugos įstaigų darbuotojų apklausa, tai labai rimta problema ir dažniausiai į viešumą patenka tik išskirtiniai fizinio smurto atvejai, o psichologinis smurtas, deja, priimamas, kaip „savaime suprantamas“ dalykas.

Taip pat garsiai pradėta kalbėti apie mobingo problemą pabrėžiant, kad darbdavys ir kiekvienas darbuotojas turi teises ir pareigas, kurių privaloma paisyti. Mobingu galima vadinti ilgalaikį psichologinį terorą, kurį galios svertus turintis asmuo ar bet kuri grupė asmenų vykdo prieš vieną iš darbuotojų.

Mobingas pažeidžia darbuotojo fizinę, socialinę ar psichologinę gerovę.

Skaudžia problema galima vadinti ir tai, kad nemaža dalis pacientų susiduria su nejautriu, neempatišku medikų elgesiu, ypatingai situacijose, kuriose pacientai jaučia didžiulį stresą, pavyzdžiui, gavę grėsmingą diagnozę ar atsidūrę situacijose, kai yra visiškai priklausomi nuo medikų.

Visos šios problemos turi būti sprendžiamos kompleksiškai. Pavyzdžiui, techniškai įrengiant sveikatos apsaugos įstaigas taip, kad jų darbuotojai galėtų jaustis saugesni, aiškiau apibrėžiant mobingą, didinant bausmes už jį ir t. t.

Tačiau itin svarbu, kad švietimo įstaigose (universitetuose, kolegijose, profesinėse mokyklose), kuriose rengiami specialistai, turėsiantys tiesioginį kontaktą su klientais, būtų daugiau dėmesio skiriama psichologiniam raštingumui, taip pat į studijų programas įtraukiami konfliktų valdymo bei psichologinio atsparumo įgūdžių gerinimo užsiėmimai. Tokios disciplinos sparčiai populiarėja ir prestižinėse užsienio švietimo įstaigose.

Aukštojo mokslo institucijos Lietuvoje turi autonomiją ir politikai negali daryti tiesioginės įtakos tam, kas ir kaip jose dėstoma, tačiau Seimo Savižudybių |40

Seimo nario Andriaus Navicko ataskaita: Seimas 2020-2022

ir smurto prevencijos komisija kreipėsi į Nacionalinę sveikatos tarybą, taip pat Sveikatos apsaugos ministeriją, kurios palaiko nuolatinį dialogą su medikus ugdančiomis švietimo įstaigomis, rekomenduodama peržiūrėti studijų programas, atsižvelgiant į aktualius iššūkius.

Ligonis šeimoje: asmens orumas ir slauga

D

augumai iš mūsų teko sirgti ar susidurti su sunkia artimo žmogaus liga.

Skaudžiausi atvejai, kai liga įsisenėja ir ligonis šeimoje tampa ilgalaikiu iššūkiu visos šeimos gyvenimui. Apie tokius atvejus ir tai, kokios pagalbos labiausia reikia su ligos iššūkiu susidūrusiai šeimai, kokias gerąsias praktikas galime pasitelkti iš tų valstybių, kurios vertinamos kaip pavyzydys kalbant apie slaugą, pasiūliau diskutuoti konferencijoje „Liga, kaip iššūkis visai šeimai.“ Prisipažįstu, net nenutuokiau, kad šie klausimai lems naujų klausimų iškėlimą ir man teks daug dėmesio skirti slaugos sistemos Lietuvoje problemoms ir perspektyvoms analizuoti. Slaugos klausimas yra platesnis nei vien ligonis namuose, tačiau nuo to, ar yra sukurta kokybiška ilgalaikės slaugos namuose sistema, labai priklauso ir tai, ar dera pirmiausia rūpintis pagalbos priemonėmis namiškiams, kurie rūpinasi ligoniu, ar svarbiau tai, kas akcentuojama Šiaurės valstybių slaugos filosofijoje: suteikti galimybę artimiesiems tęsti profesines pareigas, o ligonio priežiūrą pavesti profesionalams.

Labai svarbus ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto atliktas mokslinis tyrimas Orumo užtikrinimo iššūkiai sunkiomis ir nepagydomomis ligomis sergantiems pacientams gyvenimo pabaigoje ir jų šeimoms. Jis buvo pristatytas ir aptartas atskirame Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos posėdyje.

Kas išryškėjo diskusijose, bendraujant su specialistais, analizuojant tyrimų duomenis?

Lietuvoje turime labai medikalizuotą sveikatos sistemą, kuri orientuota pirmiausia į ligos simptomų šalinimą, bet labai trūksta sisteminio požiūrio, kuriame pakankamas dėmesys būtų skiriamas profilaktikai, sveiko gyvenimo būdo palaikymui, profesionaliai pagalbai padedant sveikti ir stiprėti, taip pat trūksta aiškaus apsisprendimo kaip organizuojama ilgalaikė sunkių ligonių slauga.

PSICHOLOGINĖ GEROVĖ IR ASMENS ORUMAS LIETUVOS POLITIKOJE

41|

Socialiniuose tinkluose taip apibūdinau situaciją: „Manau, kad teko arba jums patiems, arba jūsų artimiesiems gulėti ligoninėje ar globos įstaigoje. Patirtis labai priklausė nuo gydytojų intervencijos profesionalumo, nuo buitinių sąlygų, tačiau taip pat nuo tų žmonių, kurie labiausiai buvo atsakingi už sveikatos atgavimo procesą – slaugytojų. Daug kartų girdėjau kokia laimė sutikti profesionalų, jautrų slaugytoją. Visas sveikatos atgavimo procesas prašviesėja. Tačiau dažnai patirtis nuvilianti ar net skaudi, kaip atsitrenkus į dramblį. Tik labai retai pagalvojame, kaip tas „dramblys“ gyvena ir kas jam liepė apsigyventi kambaryje (palatoje). Labai dažnai slaugytojų krūviai nežmoniški, jos ar jie pervargę ar net „perdegę“, vienam specialistui tenka daugybė pacientų, o slaugytojų padėjėjų tragiškai trūksta.

Ydingas ratas užsisuka: slaugytojai dirba didžiuliais krūviais, nes atlyginimai nedideli, nes darbo gerokai daugiau nei slaugytojų, o slaugytojų padėjėjų irgi trūksta. Darbas tokiomis sąlygomis pakerta motyvaciją, tirpdo empatiją ir verčia galvoti apie kitą darbą. Todėl nemaža dalis slaugytojo kvalifikaciją turinčių specialistų nedirba pagal išsilavinimą. O dar tas psichologinis klimatas. Kaip jau minėjau, slaugytojai suvokiami dažniausiai ne kaip gydytojų kolegos, bet kaip „tarnai“. Čia ne vien „honoro“ klausimas, – paprasčiausiai kvalifikuotas slaugytojas gali padaryti daug daugiau ir kūrybiškiau, nei tada, kai paprasčiausiai vykdo nurodymus.

Taip pat reikėtų kalbėti, kad mūsų visa sveikatos apsauga pernelyg medikalizuota ir visas dėmesys skiriamas ligos gydymui, o ne profilaktikai ir sveikatos atgavimui bei puoselėjimui. Gaisrus gesinti mokame neblogai, tačiau faktas tas, kad mūsų „padegėliai“ yra vieni nelaimingiausių visoje Europoje. Taip ir atsiranda paradoksas: gaisras užgesintas, žmogus, regis, išgelbėtas, tačiau... (didžiausias hospitalizacijų skaičius ir, nepaisant to, didelės bėdos su sveikata).

Dabartinė sveikatos įstaigų pertvarka kelia daug aistrų, tačiau manau, kad būtina naikinti imitacijas ir rūpintis reikia ne sistemos patogumu, o paslaugų kokybe. Kita vertus, jei ir toliau pamiršime tą sveikatos apsaugos dėmenį, kuris yra tapęs vakarietiškos sistemos stiprybe – slaugytojus – bet kokia reforma bus, švelniai tariant, skylėta.“ Kodėl, analizuojant ligos iššūkį šeimai, svarbu pradėti nuo pokalbio apie slaugos sistemą apskritai? Nes labai dažnai artimiesiems tenka spręsti dilemą: ar patiems tapti slaugytojais, ar patikėti artimo žmogaus priežiūrą institucijoms? Ar tikrai ligoninėje, slaugos įstaigoje ligoniui bus suteikta visavertė priežiūra ir jis jausis oriai? |42

Seimo nario Andriaus Navicko ataskaita: Seimas 2020-2022

Įvairios apklausos patvirtina, kad absoliuti dauguma žmonių norėtų, jei tik yra galimybė, būti prižiūrimi, slaugomi namų aplinkoje. Šiaurės šalyse, iš kurių kitos valstybės ima pavyzdį, organizuodamos savo slaugos sistemas, vyrauja du svarbūs principai.

Pirma, slauga namuose, jei tik tai leidžia diagnozė, yra veiksmingesnė ir pigesnė nei gydymo įstaigoje, kur reikalingos visos su hospitalizacija susijusios išlaidos.

Antra, pirmenybė teikiama profesionaliai slaugai ir šeimos nariai yra išlaisvinami nuo praktiškai visos ligonio priežiūros, gali skirti laiką tiek profesinei veiklai, tiek išlikti aktyvūs visuomenės nariai. Beje, pastarasis principas taip pat turi ir ekonominį pagrindimą, nes, kaip rodo skaičiavimai, toks modelis padeda išvengti nuostolių, kurie kiltų, jei ligonio artimieji iš aktyvių visuomenės narių „persikvalifikuotų į slaugytojus“.

Lietuva, kas tikrai sveikintina, pasiryžusi perimti šiuos principus, tačiau, akivaizdu, kad jie gali veikti tik tais atvejais, jei slauga namuose bus profesionali, kokybiška, sergančiajam bus suteiktos, jei yra poreikis, profesionalios psichologo bei ergoterapeuto paslaugos, o namų erdvė bus pertvarkyta, atsižvelgiant į jo poreikius.

Didžiausią postūmį šioje srityje turėtų suteikti 2023 m. Pavasario sesijoje Seimui planuojamas pateikti Ilgalaikės priežiūros namuose įstatymo projektas, kuris parengtas glaudžiai bendradarbiaujant Socialinės apsaugos ir darbo bei Sveikatos apsaugos ministerijoms. Kadangi apie įstatymo projektą tenka rašyti būsimuoju laiku, sunku jį vertinti ir, aišku, turime turėti omenyje, kad visavertės slaugos namuose sistemos sukūrimas reikalauja laiko, tvarių pastangų ir investicijų.

Galima pasidžiaugti, kad Lietuvoje jau yra teikiamos laikino atokvėpio paslaugos. Jos skirtos vaiko ar vaikų su negalia iki 18 m. tėvams ar globėjams, taip pat suaugusio asmens su negalia ar senyvo amžiaus žmogaus artimiesiems, kurie gyvena kartu ir globoja asmenį. Tiesa, abiem atvejais dar yra papildomų sąlygų ir kriterijų. Per metus gali būti suteikta iki 720 val. (30 parų) laikino atokvėpio. Jau artimiausiu metu Vyriausybė turėtų teikti siūlymus kaip galima plėsti šią paslaugą. Nors jau jos atsiradimas vertinamas kaip svarbus žingsnis į priekį, kurio ilgą laiką siekė nevyriausybinės organizacijos, atstovaujančios negalią turinčių asmenų artimuosius, tačiau būtina investuoti tiek į kiekybinę, tiek į kokybinę šios paslaugos plėtrą.

PSICHOLOGINĖ GEROVĖ IR ASMENS ORUMAS LIETUVOS POLITIKOJE

43|

LSMU atliktas mokslinis tyrimas atskleidė, kad net kas trečiu atveju artimieji teigė, kad pasirinko patys slaugyti ligonį, nes stokojo informacijos, institucinė slauga ar profesionalios slaugos paslaugos namuose buvo neprieinamas ar nebuvo priimtina jų kokybė.

Sunkiai sergantys ligoniai nurodė, kad jiems svarbiausias prioritetas yra skausmo ir kitų nemalonių pojūčių mažinimas. Tačiau daugiau nei pusė taip pat nurodė, kad labai bijo autonomijos praradimo ir priklausomybės nuo kito žmogaus. Dar viena svarbi baimė – vienišumo jausmas.

Visuomenė senėja. Tuo pat metu vis daugiau dėmesio skiriama gyvenimo kokybei, didėja lūkesčiai sveikatos apsaugos sistemai. Visa tai slaugytojo profesiją daro itin paklausia. Tuo labiau, kad moksliniai tyrimai patvirtina, kad nuo profesionalios slaugos, ne mažiau nei nuo gydytojų pagalbos ir vaistų, priklauso sėkmingas sveikimas ar reabilitacija.

PSO perspėja, kad slaugytojų poreikis gerokai lenkia pasiūlą ir 2030 m. visame pasaulyje gali trūkti net 36 mln. slaugytojų bei slaugytojų padėjėjų.

Tai svarbiausia priežastis, kodėl dėl šios srities profesionalų vyksta arši konkurencija tarp valstybių. Lietuvoje studijas baigę slaugytojai į užsienį viliojami tiek didesnėmis algomis, tiek geresnėmis darbo sąlygomis.

Pozityvūs pokyčiai ir aktualios problemos:

D

žiaugiuosi, kad pavyko įtraukti slaugos sistemos problemas į politinę darbotvarkę, taip pat paskatinti pačius slaugytojus imtis lyderystės ir kovoti už slaugos sistemos Lietuvoje stiprinimą. Deja, iki šios kadencijos turėjome situaciją, kai, nepaisant to, kad formaliai buvo priimtos Nacionalinės slaugos politikos gairės (dar 2016 m.), jos praktiškai liko tik popieriuje.

Ryškiausias to įrodymas – jose itin svarbus vaidmuo numatytas Slaugos komitetui, kuris turi įgyvendinti slaugos situacijos stebėseną ir būti būtinų reformų projektavimo varikliu. Paaiškėjo, kad šis komitetas paprasčiausiai neveikė ir prireikė mano oficialaus kreipimosi į Sveikatos apsaugos ministeriją, dalykinio pokalbio su ministru, idant ne tik būtų atnaujinta Komiteto sudėtis, bet ir prasidėtų jo reali veikla, taip pat būtų imtasi peržiūrėti slaugytojo darbą reglamentuojančius dokumentus.

Jau minėjau, kad 2023 m. Pavasario sesijoje bus pateiktas Ilgalaikės priežiūros namuose įstatymas. Vienas didžiausių jo iššūkių – sutarti dėl to, kokios paslaugos turi būti prieinamos ilgalaikės priežiūros reikalingiems pacientams. Tiesa, jau |44

Seimo nario Andriaus Navicko ataskaita: Seimas 2020-2022

žengti svarbūs paruošiamieji žingsniai. Didinant slaugos namuose prieinamumą, Sveikatos apsaugos ministro įsakymu nustatyta, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugos namuose bus teikiamos kasdien nuo 8 val. iki 20 val. Itin svarbu, kad šios paslaugos būtų užtikrinamos ir savaitgaliais bei švenčių dienomis.

Svarbi naujovė – į slaugytojų komandas, kurios padės pacientams namuose, įtraukiamas ir ergoterapeutas. Pastarasis įvertina paciento savarankiškumą įvairiose srityse ir siekia sukurti tokią aplinką, kuri būtų kuo palankesnė sergančio žmogaus būklei ir leistų, kiek įmanoma, auginti žmogaus savarankiškumą.

2023 m. buvo rastos galimybės didinti slaugytojų atlyginimus. Sveikatos apsaugos ministerija pateikė skaičiavimus, kurie rodo, kad vidutiniškai slaugytojų vieno mėnesio atlyginimas, atskaičius mokesčius, turėtų didėti 85100 eurų.

Deja, visa tai tėra nedideli žingsniai teisinga kryptimi. Jau dabar turime slaugytojų trūkumą Lietuvoje, kuris, kaip prognozuojama, sparčiai didės ir jau šio dešimtmečio pabaigoje slaugytojų deficitas gali siekti 30 tūkstančių. Tai susiję tiek su visuomenės senėjimu, sąlygojančiu slaugytojų poreikio didėjimą, tiek su tuo, kad, net ir gavę slaugytojo išsilavinimą, jaunuoliai mieliau ieško darbo už slaugos sistemos ribų arba išvažiuoja dirbti slaugytojais į užsienį, kur gali tikėtis kur kas didesnio atlyginimo. Slaugytojų trūkumas ir santykinai nedideli atlyginimai skatina ydingą praktiką, kai slaugytojams tenka dirbti didžiuliu krūviu, kas veda prie „perdegimo“ ir klaidų darbe.

Asmuo su negalia įtraukioje visuomenėje

I

tin svarbus kriterijus visuomenės brandai ir gerovei vertinti – tai, kaip joje jaučiasi itin pažeidžiamos grupės: vaikai, savimi nebegalintys pasirūpinti senjorai, įvairios mažumos, taip pat žmonės, neatitinkantys vyraujančio darbingumo standarto.

Viena iš visuomenės grupių, kurios teisės ir galimybės labai ilgą laiką buvo ribojamos, kurios nariai negalėjo jaustis visaverčiais piliečiai – tai asmenys, turintys kokią nors negalią.

Labai svarbu pabrėžti, kad kurio nors asmens neįgalumas atsiranda iš dviejų priežasčių sąveikos: sveikatos sutrikimų ir aplinkos sudaromų kliūčių, trukdančių PSICHOLOGINĖ GEROVĖ IR ASMENS ORUMAS LIETUVOS POLITIKOJE

45|

žmogui visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti visuomenėje lygiai su kitais asmenimis. Šiuolaikinė visuomenė turi pakankamas technines galimybes pašalinti praktiškai visas kliūtis, kurios neleidžia kuriam nors asmeniui visa apimtimi naudotis savo teisėmis. Didžiausiu iššūkiu išlieka kiekvienos visuomenės požiūris į įtraukumo svarbą bei kitoniškumą.

Nors formaliai šiuolaikinė demokratinė visuomenė pabrėžia visų piliečių lygybę, tačiau labai ilgą laiką žmonių galimybių, poreikių, interesų įvairovė buvo suvedama į siaurai suvokiamo profesinio veiksmingumo kriterijų. Tuo pačiu įvairovė buvo suvokiama ne kaip galimybė, o kaip problema. Tai atsispindėjo ir vyraujančiame žodyne.

Pavyzdžiui, invalido sąvokos pagrindas buvo angliškas žodis, akcentuojantis, kad tai esą vertę praradęs asmuo. Vėliau pereita prie neįgalaus ar specialiuosius poreikius turinčio asmens sąvokų. Tačiau ir šiuo atveju susiduriame su paradoksu, nes nėra dviejų visiškai vienodų žmonių – kiekvienas skiriamės nuo kitų ir kiekvienas turime specialius poreikius. Taip pat ir mūsų galimybių ribos visa gyvenimą kinta, priklauso ne tik nuo mūsų įgimtų, bet ir nuo įgytų savybių, kompetencijų, taip pat nuo aplinkos, kurioje gyvename.

Perėjimas prie sąvokos „asmuo, turintis negalią“ yra svarbus tuo, kad ši sąvoka nurodo į šiuo metu apribotas asmens galimybes ir tai, kad tokiam asmeniui, norint, kad jis galėtų naudotis visomis žmogaus teisėmis, reikalinga specialiai pritaikyta aplinka, pagalba. Tuo pačiu atsisakoma medikalizuotos „neįgalumo“ sąvokos ir akcentuojama, kad „ribotos galimybės“ yra socialinė sąvoka.

Per pastaruosius metus buvo pradėta esminė reforma kuriant iš tiesų įtraukią visuomenę, kurioje skirtumai suvokiamai ne kaip pavojus, problema, o kaip svarbi galimybė.

2021 m. pavasarį Seime įteisintos asmeninio asistento paslaugos negalią turintiems asmenims. Tai daug metų lauktas sprendimas, kuris aiškiai orientuotas į įtraukią visuomenę ir tai, kad tikslas yra ne kažkaip „kompensuoti“ (socialinėmis pašalpomis) asmenis, kurių galimybės yra ribotos, bet imtis visų įmanomų priemonių, įveikiant apribojimus.

Svarbu suvokti, kad kalbame apie labai gausią visuomenės grupę.

2022 m. Lietuvoje gyveno 223 tūkst. asmenų, turinčių oficialius galimybių apribojimus. Daugiau nei 60 tūkst. šios grupės atstovų yra pensinio amžiaus. |46

Seimo nario Andriaus Navicko ataskaita: Seimas 2020-2022

146,7 tūkst. asmenų yra darbingo amžiaus, taip pat daugiau nei 16 tūkst. – vaikai.

Pensinio amžiaus negalią turinčių asmenų įtraukimas į visuomenę yra sudėtingiausias, tačiau ir šiais atvejais labai daug priklauso nuo to, kiek jų poreikiams pritaikyta viešoji infrastruktūra, kokią pagalbą jie gauna. Deja, bet iki šiol, nepaisant tikrai daug svarbių pokyčių, ne visos valstybinės įstaigos, kultūros renginių vietos yra pritaikytos judėjimo negalią turintiems lankytojams, nėra pabaigti pokyčiai ir visuomeninio transporto sistemoje.

Kalbant apie vaikus, svarbus yra perėjimas prie įtraukios mokyklos. Deja, teorijoje viskas kur kas sklandžiau nei praktikoje. Nors jau 2024 m. prasidės visuotinis įtraukusis ugdymas, tačiau pasiruošimo problemų išlieka dar daug. Jos susiję tiek su didžiuliu specialistų poreikiu, tiek su mokyklų erdvių pritaikymu skirtingiems vaikams. Labai svarbu išlaikyti intensyvų dialogą su tėvų bendruomene, nes yra tėvų, kurie į įtraukųjį ugdymą žvelgia kaip į kliūtį sėkmingam jų vaiko mokymuisi.

Svarbu pabrėžti, kad visuotinis įtraukusis ugdymas nereiškia, kad tėvai negalės rinktis specialiųjų mokyklų, kuriose ir toliau bus ugdomi didelių ir labai didelių specialaus ugdymo poreikių turintys vaikai.

2022 m. buvo įgyvendinta itin svarbi socialinių įmonių reforma. Ji nuo 2023 m. sausio pakeitė iki tol egzistavusį modelį, kai žmonės su negalia į darbo rinką buvo įtraukiami skirtingomis sąlygomis, priklausomai nuo įmonės statuso.

Valstybės parama buvo skiriama socialinėms įmonėms, kurios privalėjo įdarbinti teisės aktuose nustatytą negalią turinčių darbuotojų skaičių. Tačiau tokia tvarka, kritikų įsitikinimu, iš esmės ribojo žmonių, turinčių negalią, galimybes pasirinkti darbo vietą, neskatino įgalinimą didinančių priemonių, sukūrė nelygias sąlygas priimti darbuotojus su negalia specialaus statuso neturintiems, atviroje darbo rinkoje veikiantiems darbdaviams. Tuo labiau, kad „Sodros“ duomenimis, daugiau nei 37 tūkst. darbingo amžiaus asmenų, turinčių negalią, dirbo atviroje darbo rinkoje ir tik 4,5 tūkst. – socialinėse įmonėse.

Reformos esmė – valstybė subsidijuoja ne įmonės statusą, o darbuotojus, kurių sėkmingai integracijai į darbo rinką reikalingos investicijos. Darbdavys skatinamas ne tik įdarbinti darbuotoją, turintį negalią, bet ir pritaikyti darbo ir poilsio vietas pagal pastarojo poreikius. Taip pat numatoma subsidija darbo asistentui ir kitos pagalbos priemonės, kurių tikslas – kad asmuo su negalia turi tapti visaverčiu darbuotoju ir investuojama būtent į tai, o ne „kompensuojama“ darbdaviams, kurie „priglaudžia“ esą „mažiau vertingus“ darbuotojus.

PSICHOLOGINĖ GEROVĖ IR ASMENS ORUMAS LIETUVOS POLITIKOJE

47|

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija prognozuoja, kad po reformos vis daugiau darbingo amžiaus asmenų su negalia įsitrauks į darbo rinką. Tai svarbus kriterijus, kuris leis vertinti reformos veiksmingumą.

Svarbus reformos pakeitimas – nuo „darbingumo“ pereinama prie „dalyvumo“. Nuo 2024 m. pradžios keisis negalios nustatymo modelis ir jis bus paremtas principu, kad žmogus su negalia turi teisę į visų gyvenimo sričių prieinamumą, dalyvavimą jose. Svarbu yra ne tik darbo rinka, bet ir švietimas, kultūrinė, visuomeninė veikla. Todėl svarbu negalią suvokti ne tik kaip medicininę būklę, bet socialiniame kontekste, ne kaip „objektyvų ir nekintantį faktą“, o kaip iššūkį, kuris labai priklauso nuo įvairių socialinių veiksnių.

Naujasis modelis sieks įvertinti kliūtis, kurias reikia šalinti visose gyvenimo srityse, nes jos riboja didelės visuomenės grupės galimybes. Tam buvo pasirinktas terminas, kurio analogai taikomi ir ne vienoje Vakarų valstybėje – „dalyvumo lygis.“ Pastarasis priklauso ne tik nuo konkretaus sveikatos sutrikimo, bet ir nuo |48

Seimo nario Andriaus Navicko ataskaita: Seimas 2020-2022

to, kiek pastarasis trukdo visavertiškai dalyvauti lygiomis teisėmis su kitais konkrečioje socialinėje aplinkoje.

Po reformos sukurta Asmenų su negalia teisių apsaugos agentūra sujungs Neįgaliųjų reikalų departamentą bei Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą. Jai pavaldžios įstaigos būtų Techninės pagalbos neįgaliesiems centras (TPNC), Lietuvių gestų kalbos vertimo centras, Valakupių reabilitacijos centras.

Ministerijos specialistai užtikrino, kad naujasis modelis bus ypatingai palankus pagyvenusiems žmonėms, nes pagal iki šiol galiojusį modelį pagalbos teikimas buvo siejamas išskirtinai su medicinine diagnoze, o ne su dėl viso komplekso priežasčių mažėjančiomis galimybėmis.

Pozityvios permainos:

P

er pirmąją Seimo kadencijos pusę įvykdyta radikali transformacija, kurią rėmiau ir tikiu, kad ji prisidės prie pokyčių ir visuomenės psichologinėje gerovėje. Vien jau dėl to, kad ši reforma įtvirtina brandesnį požiūrį į įvairovę ir kiekvieno asmens orumą. Įtraukios visuomenės samprata padeda didelei daliai visuomenės, kuri ilgą laiką buvo įvairiais barjerais atskirta nuo kitų, labiau prisidėti prie bendrojo gėrio, jaustis saugiau ir oriau.

Svarbu, kad reforma įgyvendinama kompleksiškai, apima tiek mokyklą, tiek darbo rinką, taip pat visoms amžiaus grupėms labai svarbų dalyvumo lygio nustatymą.

Aktualios problemos:

K

iekviena reforma gražiai atrodo teorijoje. Praktikoje turime pasiruošti kantriam, ilgam tobulinimui ir išryškėjančių problemų šalinimui. Labai sunku keisti žmonių nuostatas. Nors, regis, niekas neprieštarauja įtraukios visuomenės modeliui, tačiau didelė dalis visuomenės, įskaitant ir politikus, nėra pasiruošę pripažinti įvairovę, skirtybes kaip turtą, ir negalią turinčių asmenų įtraukimo nepriima kaip visų visuomenės narių praturtinimo, o veikiau, kaip „politinę madą“, kurią tenka priimti.

Labai daug priklausys nuo to, kaip realiai veiks asmeninio bei darbo asistentų paslaugos, kaip sklandžiai bus pereita prie atvejo vadybos ir individualizuotų poreikių modelio.

Taip pat ir infrastruktūros, būtinos įtraukiai visuomenei, tobulinimas reikalauja didelių investicijų ir svarbu, kad jos būtų tvarios, nebūtų bandoma restauruoti esą „pigesnį ir paprastesnį“ buvusį modelį.

PSICHOLOGINĖ GEROVĖ IR ASMENS ORUMAS LIETUVOS POLITIKOJE

49|

Neapykantos kalba kaip problema

S

eimo kadencijos pradžioje tiek Žmogaus teisių komitete, tiek Komisijoje, kuriai vadovauju, buvo iškeltas neapykantos kalbos ir jos destruktyvių padarinių klausimas. Telieka apgailestauti, kad įsisiautėjusi pandemija, migrantų krizė, o paskui prasidėjęs plataus masto puolimas prieš Ukrainą nustūmė šios problemos svarstymus į šalį, tačiau prie jos būtinai grįšime antroje kadencijos pusėje.

Neapykantos kalba – tai bet kokios neapykantos ar prievartos, nukreiptos prieš asmenį ar asmenų grupę, kurstymo, skleidimo ar pateisinimo forma, pagrįsta tam tikrais požymiais, pavyzdžiui, lytimi, lytine orientacija, tautybe, rase, religija ar socialine padėtimi.

Problemiška tai, kad tarp neapykantos kalbos ir teisės į išraiškos laisvę garantuojamos galimybės kritikuoti tai, kas nepriimtina, tėra neryški riba. Todėl nenuostabu, kad kai kalbame apie nepakantumo neapykantos kalbai svarbą, labai svarbu, kad tai netaptų noru cenzūruoti, nutildyti nepatogius kritikus. Tai akcentuoja žurnalistai, kurie jautriai reaguoja į bet kokias iniciatyvas ką nors riboti.

Kita vertus, labai svarbu pabrėžti, kad ne kova su neapykantos kalba yra noras cenzūruoti, bet pati neapykantos kalba savaime yra cenzūra. Dažniausiai tai būdas nutildyti, marginalizuoti, stigmatizuoti pažeidžiamas visuomenės grupes, manipuliavimas visuomenės baimėmis ar susikaupusiu pykčiu.

Baudžiamajame kodekse numatytos bausmės už neapykantos nusikaltimus, tačiau, kaip atkreipia dėmesį teisininkai ir visuomenininkai, čia jau kalbama apie ypatingus atvejus, kai neapykanta išsilieja, tačiau labai dažnai prieš tai būna ilgas jos kaupimosi procesas ir šioje srityje trūksta prevencijos.

Puikiai suprantu, kad svarbu vengti skubotų sprendimų ir šiuo atveju teisinės, politinės priemonės nėra svarbiausia, nes esminis dalykas – žmonių empatijos jausmo tiems, kurie dažniausiai tampa išpuolių taikiniu, taip pat drąsos reaguoti į viešumoje skleidžiamą neapykantą, svarba.

XX a. amerikiečių teisininkas Oliveris W. Holmesas: „Geriausias išbandymas tiesai yra idėjos pripažinimas rinkos konkurencijos sąlygomis. Mes turėtume būti amžinai budrūs prieš bet kokius bandymus apriboti nuomonių, kurių mes nemėgstame ir kurios, mūsų manymu, kelia pavojų, raišką, išskyrus atvejus, kai tokios nuomonės neišvengiamai kelia tiesioginę grėsmę |50

Seimo nario Andriaus Navicko ataskaita: Seimas 2020-2022

teisėtiems ir primygtiniams teisinio reguliavimo tikslams, o neatidėliotinas nuomonių apribojimas būtų būtinas apsaugoti valstybei. Ir pati griežčiausia žodžio laisvės apsauga negali apsaugoti asmens, kuris žinomai melagingai sušuko teatre „Gaisras!“, taip sukeldamas visuotinę paniką.“ Lietuvoje neapykantos kurstymas kriminalizuotas 2009 m. Tiesa, prireikė dar vienuolikos metų, kad atsirastų Generalinio prokuroro metodinės rekomendacijos, kuriose detalizuojama, kas gali šiuo atveju būti laikoma nusikalstama veika, taip pat pabrėžiama, kad į jos sąvoką įeina ir diskriminacijos kurstymas.

Problema ta, kad, kalbant apie neapykantos kalbos prevenciją, labai svarbu tirpdyti neapykantos, patyčių apraiškas viešojoje erdvėje. Tačiau pačiame Seime, kurio posėdžiai transliuojami viešai, kurio nariai turi tautos atstovų statusą, neapykanta ir patyčios liejasi laisvai.

Savižudybių ir smurto prevencijos komisijoje bandėme sureaguoti į šią problemą ir visi nariai, priklausantys skirtingoms politinėms jėgoms, pritarėme bendram kreipimuisi į visus Seimo narius. Pagrindinė žinia – jei norime, kad bent kiek Seimo autoritetas augtų, jei norime tikrų pokyčių visos visuomenės PSICHOLOGINĖ GEROVĖ IR ASMENS ORUMAS LIETUVOS POLITIKOJE

51|

psichologinėje gerovėje, privalome pradėti nuo savęs ir laikytis griežtų taisyklių patys. Chamizmui, neapykantai ir patyčioms negali būti vietos Seime. „Visi norime, kad Lietuva būtų klestinti laimingų žmonių valstybė. Bandome atrasti patikimiausius, veiksmingiausius būdus ir priemones tai pasiekti. Tačiau, deja, vis dažniau įstringame rietenose, o neapykantos viešojoje erdvėje tik daugėja.

Viena svarbiausių to priežasčių – elementarios dialogo higienos nepaisymas.

Išmokome virusus sustabdyti kruopščiai plaudami rankas, jas dezinfekuodami, prireikus naudodami kitas apsaugos priemones. Kur kas aplaidžiau elgiamės su agresijos, neapykantos, nepagarbos, empatijos trūkumo virusu. Esame įsitikinę, kad ir čia padėtų aiškios taisyklės, kurios yra tikrojo dialogo higienos pagrindas.

Neabejojame, jeigu pasikeistų mūsų bendravimo įpročiai, diskutuotume geranoriškai, atvira širdimi, būtume rūpestingi ir empatiški vienas kitam, norėdami atrasti geriausią sprendimą, nesunaikintume oponentų, įvyktų tikras proveržis visose visuomenės veiklos srityse.

Pradėkime nuo aplinkos, kurioje esame. Mes, Seimo Smurto ir savižudybių prevencijos komisijos nariai, savo ruožtu kreipiamės į kolegas Seimo narius klausdami, ar tikrai negalime pasiekti, kad Lietuvos Respublikos Seime būtų laikomasi pagarbaus bendravimo ir kiekvienas žmogus jame jaustųsi saugus ir orus?

Tai ne tik keistų visuomenės požiūrį į Parlamentą, bet ir padėtų mums, Seimo nariams, dirbti konstruktyviau ir priimti geriausius sprendimus.“ (Fragmentas iš Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos kreipimosi) Pozityvūs pokyčiai ir aktualios problemos:

P

ozityvu tai, kad teisėjams, policijos pareigūnams reguliariai organizuojami mokymai, kuriuose dėmesys skiriamas ne tik smurto, bet ir neapykantos kalbos atpažinimui. Europos Sąjungos lygmeniu rengiami nauji dokumentai, kuriais siekiama suintensyvinti kovą su neapykantos apraiškomis interneto erdvėje.

Tačiau chamizmas, patyčios pačiame Seime ir toliau yra pridengiamos žodžio laisvės ir teisės netrukdomai reikšti savo politines pažiūras, skraiste. Neapykantos labai daug socialiniuose tinkluose ir tendencijos nenuteikia viltingai.

Per pirmąją kadencijos pusę surengėme du posėdžius ir dalyvavau dar keliose viešose diskusijose šia tema, tačiau, akivaizdu, kad prie šios temos, ypatingai svarstant veiksmingesnę prevenciją, dar teks grįžti. |52

Seimo nario Andriaus Navicko ataskaita: Seimas 2020-2022

Drąsa pripažinti psichologinius sunkumus

T

ikėtina, kad ateities kartos, jei bus įgyvendinamos visos numatytos socialinio ir emocinio ugdymo programos, turės visai kitokį požiūrį į psichologinės pagalbos svarbą ir supras, kad sprendimas kreiptis pagalbos paprastai yra ne pralaimėjimas, o drąsos išraiška ir būtinas žingsnis link pergalės, kovojant už savo psichologinę gerovę.

Natūralu, kad praktiškai kiekvienas žmogus kuriuo nors laiku patiria psichikos sveikatos sunkumų. Stresas, nesėkmės, įvairios traumos, perdegimo sindromas ar psichologinio raštingumo stoka – visa tai tampa iššūkiais, kurie gali sutrikdyti.

Nerimas, baimės, depresija, įkyrios būsenos ir t.t. – visa tai sukelia skirtingų lygmenų veiksniai. Tokie sutrikimai tarsi akmenukas bate ir, deja, dažnas žmogus kankinasi, nesikreipia pagalbos (nesustoja ir neiškrato bato) ir tai vyksta dėl įvairių priežasčių.

Pirmiausia mes patys galime neatpažinti savo problemos ir pradėti galvoti, kad paprasčiausiai mes esame „brokuoti“ ir šį „atradimą“ dera slėpti nuo kitų. Prie to prisideda ir deformuotas nemažos visuomenės dalies požiūris, kad esą psichologinės problemos ir psichikos sutrikimai tėra „valios trūkumas“ ar „apsileidimo padarinys“.

Tačiau tiesa, kad kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo diagnozės, gali atsigauti, o išmintingas rūpestis psichologine gerove gali auginti mūsų gyvenimo kokybę. Todėl labai svarbu tirpdyti stigmas, stereotipus, kurie iškreipia psichikos sutrikimų supratimą, taip pat siekti, kad kiekvienam žmogui būtų lengvai prieinamos individualias reikmes atliepiančios psichikos sveikatos paslaugas, kurios gaudamas jis jaustųsi saugus, gerbiamas ir įgalinamas.

Diskusijose su Sveikatos apsaugos ministerijos atstovais, nevyriausybinių organizacijų aktyvistais, psichologais ir psichoterapeutais buvo išgrynintos kliūtys, kurios mažina motyvaciją kreiptis pagalbos rūpinantis savo psichologine gerove.

Viešumoje trūksta informacijos apie psichikos sveikatos specialistų (psichologų, psichoterapeutų, psichiatrų) darbą bei gydymo ir pagalbos teikimo metodus. Tai padėtų ne tik sumažinti stigmatizaciją žmonių, kurie kreipiasi tokio pobūdžio pagalbos, tačiau taip pat padėtų tirpdyti populiarią baimę, kad šios srities specialistai „lenda“ į galvą, kad vizitas pas juos ne sustiprina, o daro priklausomais nuo jų.

PSICHOLOGINĖ GEROVĖ IR ASMENS ORUMAS LIETUVOS POLITIKOJE

53|

Keičiant visuomenės supratimą apie psichikos trikdžius, labai svarbu ištirpdyti teisinę jų stigmatizaciją, kai jie traktuojami, kaip tam tikra „dėmė“, apribojanti profesines ir kitas galimybes. Ryškiausias pavyzdys – jaunuoliai, ketinantys pasirinkti darbą, susijusį su krašto apsauga ar teisėsauga, slepia bet kokias psichologines problemas ar ieško pagalbos anonimiškai nevalstybinėse įstaigose, nes baiminasi, kad šie epizodiniai sunkumai gali tapti neįveikiama kliūtimi studijoms Karo akademijoje ir pan. Taip pat iš sovietmečio yra išlikęs perteklinis psichiatrų įtraukimas į įvairias komisijas, išduodančias leidimus ar tikrinančias profesinį tinkamumą.

Lietuvoje žmonės vartoja labai daug vaistų ir medikamentinė psichiatrija gerokai dominuoja prieš psichoterapeutų ar psichologų paslaugas. Tai susiję ir su pernelyg menku valstybės kompensuojamos, nemedikamentinės pagalbos tinklo prieinamumu. Specialistų trūkumas ir santykinai didelė jų teikiamų paslaugų kaina tampa svarbiu barjeru, kuris trukdo kreiptis pagalbos.

Lietuvos sveikatos apsaugos sistema vis dar pernelyg orientuota į stacionarinį gydymą, kuris, specialistų tvirtinimu, nėra veiksmingas, vertinant kaštų ir naudos santykį. Išlieka didelis pakartotinų hospitalizacijų psichiatrijos gydymo įstaigose skaičius, taip pat šiame modelyje dominuoja medikamentiniai metodai.

Galiojantys bazinių paslaugų įkainiai netampa paskata didinti psichoterapeutų ir psichologų paslaugų prieinamumą.

Pozityvūs pokyčiai ir aktualios problemos:

P

erėjimas prie dienos stacionaro, kaip vieno iš pagalbos sistemos psichikos sveikatos srityje pagrindų. Jau 2013 m. buvo įsteigti 23 dienos stacionarai.

Jie stiprinami ir jų plėtra vyksta įvairiose Lietuvos vietose. Tačiau jie bus tikrai veiksmingi tik tada, kai bus, atsižvelgiant į realius poreikius, padidinta čia teikiamų paslaugų bazinė kaina.

Psichoterapijos paslaugos išlieka savotiškoje „pilkoje zonoje“, kurioje sunku atskirti naujausiais mokslo tyrimais besiremiančius, nuolat tobulėjančius specialistus nuo šarlatanų, kurie taiko abejotino veiksmingumo metodus. Todėl svarbu kuo greičiau teisiškai apibrėžti psichoterapijos praktikoms keliamus reikalavimus. Psichoterapijos praktikos įstatymo projektas yra subrandintas pačios Lietuvos psichoterapeutų bendruomenės, tačiau vis dar nėra sutarta dėl visų detalių ir jis nepatenka į Seimo darbotvarkę.

Tęsia darbą Sveikatos apsaugos ministerijos iniciatyva įsteigta darbo grupė, kuri peržiūri teisės aktus, siekdama naikinti teisinę nesunkių psichikos trikdžių |54

Seimo nario Andriaus Navicko ataskaita: Seimas 2020-2022

stigmatizaciją. Šios darbo grupės rekomendacijos leido Sveikatos apsaugos ministrui atnaujinti vairuotojų psichikos sveikatos tikrinimo reikalavimus.

Transporto priemonių vairavimui reikšmingos įtakos neturinčios ligos, tokios kaip lengvos formos nuotaikos sutrikimai, manija ar depresija, tam tikros fobijos ir neuroziniai sutrikimai nebebus kliūtimi gauti teisę vairuoti. Tai, kad toks pokytis reikalingas, buvo atkreipę dėmesį ne tik įvairių visuomeninių organizacijų atstovai, bet ir Savižudybių bei smurto prevencijos komisija. Tais atvejais, kai žmogus serga sunkesnėmis nuotaikos sutrikimų formomis, dėl galimybės vairuoti motorines transporto priemones individualiai spręs gydytojai.

PSICHOLOGINĖ GEROVĖ IR ASMENS ORUMAS LIETUVOS POLITIKOJE

55|

Prie visuomenės nuostatų formavimo psichologinės gerovės ir psichikos sutrikimų tema labai prisideda viešojoje erdvėje dominuojantis informacijos srautas. Todėl itin svarbu, kad pastaraisiais metais žymūs kultūrininkai, sportininkai, politikai viešai kalbėjo apie patirtus ar patiriamus psichologinius sunkumus, skatino visus drąsiai kreiptis pagalbos į specialistus, taip pat savo pavyzdžiu liudijo, kad net ir sudėtingas problemas galima įveikti, sėkmingai plėtoti profesinę karjerą.

Didėjo finansavimas psichikos sveikatos centrams, kuriuose galima nemokamai gauti specialistų paslaugas ir tam nėra būtinas šeimos gydytojo siuntimas.

Centruose įdarbinta daugiau nei šimtas naujų medicinos psichologų.

Galima teigti, kad pasiteisino vieningos emocinės pagalbos linijos 1809, kuri vienija įvairias emocinę pagalbą teikiančias linijas, sukūrimas.

Tačiau, nepaisant visų pastangų, didelė dalis visuomenės, kaip rodo apklausos, stokoja supratimo ir net nebando aiškintis, kokie psichologinės pagalbos pavidalai egzistuoja, vis dar mano, kad kreiptis pagalbos gėdinga ir pradeda rūpintis savo psichologine gerove tik tada, kai susiduria su problemomis, kurių nebegali ignoruoti ar slėpti nuo kitų.

Mėgstame trafaretines frazes: „susiimk“, „tu gali“, „kas čia tokio“, „nesuskysk“.

Jos patogios ir nereikalauja padovanoti kitam daugiau laiko. Tylint ir klausant. Ne beriant patarimus ir dalinant receptus, o pripažįstant ir gerbiant kito žmogaus skausmą ir problemas.

Labai dažnai pagalbą sutrikusiam, susipainiojusiam, palūžusiam, kenčiančiam suprantame kaip jo ar jos gražinimą į „normą“ – netrikdantį, socialiai priimtiną elgesį, bet ne kaip tikrą susitikimą, apkabinant spygliuotą kenčiančio žmogaus būtį ir jaučiant skaudžius šių spyglių dūrius.

Mes labai įpratome vertinti kitus ir dalinti „diagnozes“. Veikiausiai dėl to dažnai per vėlai pastebime kito kančią, pro ausis praleidžiame nevilties signalus.

Todėl sau ir visiems kitiems šiandien linkiu ne skambių frazių apie pasiryžimą kovoti su savižudybių problema, ne tik užuojautos tiems, kurių jau nesugrąžinsi, bet ir kiek daugiau jautrumo ir atidumo visiems aplinkiniams, drąsos priimti kitą, koks jis ar ji yra, o ne bandyti įsprausti jį ar ją į mums patogias schemas.“ (Seimo nario A. Navicko įrašo Tarptautinei savižudybių prevencijos dienai fragmentas)

|56

Seimo nario Andriaus Navicko ataskaita: Seimas 2020-2022

PSICHOLOGINĖ GEROVĖ IR ASMENS ORUMAS LIETUVOS POLITIKOJE

57|

S Ž U A V O K Ą G N I S I E T

|58

Seimo nario Andriaus Navicko ataskaita: Seimas 2020-2022

R I Ų G U SA Į L U A S A ĄP inome, Per pastaruosius metus įsitik e kad gyvename labai neramiam i toli pasaulyje ir, regis, geografiška amai turi vykstantys dalykai neišvengi e padarinius ir mums. Jei norim ybėje, sėkmingai tvarkytis savo valst , labai investuoti į gyvenimo kokybę e svarbu tai, kad ir tarptautiniam matinių lygmenyje būtų laikomasi pa rtybėmis, o žmogaus teisių principų. Ve ne galia ir įgeidžiais paremta svarbi tarptautinė tvarka ypatingai s tokioms santykinai nedidelėm valstybėms kaip Lietuva. ngiuosi Nors Seimo nario veikloje ste ikalus, tačiau susitelkti į Lietuvos vidaus re imo sritys, yra bent dvi tarptautinio veik lyvauti. kuriose stengiausi aktyviai da PSICHOLOGINĖ GEROVĖ IR ASMENS ORUMAS LIETUVOS POLITIKOJE

59|

A. Liublino trikampio stiprinimas.

L

iublino trikampis – tai trijų Europos valstybių – Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos ekonominio, kultūrinio ir politinio regioninio bendradarbiavimo iniciatyva. Jos tikslas – stiprinti šių valstybių bendradarbiavimą ir taip pat prisidėti prie Ukrainos euroatlantinės integracijos.

Pavadinimas kilo dėl to, kad bendradarbiavimo sutartis pasirašyta Liubline, kuris istoriškai yra Abiejų Tautų Respublikos simbolis. Galima drąsiai teigti, kad Ukrainos didvyriškumas ir tai, kad Lenkija ir Lietuva tapo ištikimiausios šios valstybės rėmėjos, turės ypatingą svarbą, pasibaigus karui. Jau dabar akivaizdu, kad Liublino trikampis taps itin įtakinga valstybių sąjunga, kurios svarbą ES ateičiai sunku pervertinti. |60

Seimo nario Andriaus Navicko ataskaita: Seimas 2020-2022

Tačiau šiuo metu, kol vyksta karas Ukrainoje, svarbiausia, kad Lietuva ir Lenkija būtų aktyvios politinės ukrainiečių advokatės. Todėl labai simboliška ir svarbu, kad būtent Vilniuje 2022 m. gruodį rinkosi Lietuvos, Latvijos ir Ukrainos parlamentarų delegacijos į Trišalės asamblėjos sesiją, pirmąją tokią, jau prasidėjus plataus masto karinei invazijai Ukrainoje.

Dalyvaudamas šioje sesijoje aiškiai pajutau kaip svarbu ukrainiečiams ryšys su Lenkijos ir Lietuvos politikais, taip pat džiugino ir tai, kad su lenkais šiandien plėtojame geriausius santykius per daugiau nei šimtą metų.

Trišalė asamblėja dar kartą patvirtino savo pasirengimą toliau dirbti kartu, kad Rusija visiškai ir besąlygiškai išvestų visas savo karines pajėgas iš visos Ukrainos teritorijos ir būtų atkurtas Ukrainos teritorijos vientisumas ir PSICHOLOGINĖ GEROVĖ IR ASMENS ORUMAS LIETUVOS POLITIKOJE

61|

suverenitetas pagal tarptautiniu mastu pripažintas jos sienas. Kartu griežtai pasmerktas Rusijos bandymas aneksuoti laikinai okupuotas Ukrainos teritorijas, vis dar tęsiama Zaporižios atominės elektrinės okupacija ir nesiliaujančios Rusijos ginkluotųjų pajėgų atakos prieš Ukrainos civilinius branduolinius objektus.

Asamblėja akcentavo, kad svarbu įsteigti Specialųjį Tribunolą, kuris ištirtų Rusijos agresijos nusikaltimus ir užtikrintų Rusijos atsakomybę už veiksmus prieš Ukrainą ir jos civilius gyventojus. Ji pabrėžia, kad Rusija nuolat nevykdo savo įsipareigojimų pagal tarptautinę humanitarinę teisę, visų pirma pažeisdama pagrindines tarptautinės humanitarinės teisės nuostatas dėl karo belaisvių.

Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos parlamento narių asamblėjos nariai paragino tarptautinę bendruomenę išlaikyti ir didinti sankcijų spaudimą Rusijai, siekiant ir toliau smarkiai mažinti valstybės agresorės galimybes tęsti karą prieš Ukrainą.

Priimtoje deklaracijoje Europos Sąjungos (ES) Taryba raginama taikyti visuotinį ES sankcijų už žmogaus teisių pažeidimus režimą Rusijos karinei ir politinei vadovybei, kuri yra atsakinga už šiurkščius ir sistemingus žmogaus teisių pažeidimus Ukrainos teritorijoje ir Rusijoje.

B. Tibeto okupacijos klausimo kėlimas.

D

žiaugiuosi, kad per pirmą kadencijos pusę aktyviai veikė mano vadovaujama Parlamentinė Tibeto rėmimo grupė. Mes ne tik inicijavome kreipimąsi dėl sporto ir politikos susiliejimo Pekino olimpinėse žaidynėse, tačiau taip pat priėmėme Vilniuje tremtyje dirbančių Tibeto parlamentarų delegaciją ir surengėme viešą diskusiją apie Tibeto statusą tarptautinės teisės požiūriu, kuriame dalyvavo Michaelas van Walt van Praagas – ne pelno siekiančios konfliktų sprendimo organizacijos „Kreddha“ vykdomasis prezidentas, Tibeto ir Jo Šventenybės Dalai Lamos patarėjas teisės klausimais, Dainius Žalimas – VDU Teisės fakulteto dekanas, buvęs Konstitucinio teismo pirmininkas ir Seimo Europos reikalų komiteto pirmininkė dr. Laima L. Andrikienė.

Tiek per diskusiją su teisininkais, tiek per susitikimą su Tibeto parlamentarais kalbėjome apie tai, kad nėra teisinga, kad į Tibeto klausimą įprasta žvelgti tik per vietos gyventojų žmogaus teisių klausimą. Jis svarbus, tačiau dar svarbiau pabrėžti, kad tarptautinės teisės požiūriu Tibetas nėra vien Kinijos vidaus reikalas. |62

Seimo nario Andriaus Navicko ataskaita: Seimas 2020-2022

Tibetas nėra sudėtinė Kinijos dalis, bet yra okupuotas, kaip kažkada Sovietų Sąjunga buvo okupavusi Lietuvą. Tibeto – Kinijos konfliktas turi būti sprendžiamas remiantis tarptautinės teisės standartais. Tibeto žmonėms turi būti sudaryta laisvo apsisprendimo galimybė.

Lietuva turi siekti, kad ES pareikalautų derybų tarp Pekino politikų ir Tibeto valdžios, veikiančios tremtyje.

Diskusijose buvo pabrėžta, kad Tibeto okupacijos klausimas glaudžiai susijęs ir su karinga Kinijos retorika Taivano atžvilgiu. Itin svarbu, kad Kinija aiškiai suvoktų – nei Tibetas, nei Taivanas nėra jos vidaus reikalas ir tarptautinė bendruomenė, jei mes norime išsaugoti vertybėmis grįstą tarptautinę tvarką, privalo kelti klausimus dėl okupuotų ar okupacijos grėsmę patiriančių teritorijų. „Kai atkūrėme Nepriklausomybę, mums itin svarbus buvo tarptautinės bendruomenės pripažinimas. Sovietų Sąjunga naudojo visą įtaką, siekdama užblokuoti Lietuvos ryšius su užsieniu. Tačiau, prabėgus vos kelioms savaitėms po Nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvą pasiekė itin svarbi Dalai Lamos XIV telegrama. Jos autorius nebuvo formalus kurios nors valstybės prezidentas, tačiau jo politinis svoris tarptautinėje arenoje buvo itin didelis. Tuo labiau, kad visai neseniai jam buvo paskirta Nobelio taikos premija.

Anuomet Jo Šventenybė Dalai Lama XIV rašė: „Aš sužavėtas tvirtu lietuvių tautos, kuri penkiasdešimt metų kovojo už savo laisvę ir nepriklausomybę, pasiryžimu. Jūsų pastangos leido atkreipti viso pasaulio dėmesį į tautų apsisprendimo teisę. Didžiulį įspūdį man padarė nesmurtinės kovos, kurią jūs pasirinkote, kelias. Ir aš tvirtai tikiu nesmurtine kova moraliniais ir praktiniais sumetimais. Aš visuomet tikėjau, kad prievarta neatneš ilgalaikių problemų sprendimų. Vienintelė viltis išlikti tokioms šalims kaip mūsų – tai nesmurtinė kova, besiremianti įstatymais, tiesa, ryžtingumu. Jūsų vaidmuo, kaip įkvepianti jėga, nesibaigs jums iškovojus laisvę...

Todėl šiandien mes turime tvirtai kelti Tibeto okupacijos klausimą, nes tik ta tauta, kuri sugeba būti drąsi ir solidari, yra verta būti laisva“.

(Iš parlamentaro A. Navicko kreipimosi į Lietuvos Seimo narius)

PSICHOLOGINĖ GEROVĖ IR ASMENS ORUMAS LIETUVOS POLITIKOJE

63|

s ė n i g o l o h c i s P pagalbos ir emocinės paramos linijos, interneto svetainės lbos tarnybų ryšio numeriu Skambučiai skubiosios paga a nemokami skambučiai į yr t pa ip Ta i. am ok m ne a yr 112 Tėvų liniją, Pagalbos Jaunimo liniją, Vaikų liniją, , Vilties liniją – juos iją lin ę in br da Si , iją lin s im er mot os ir darbo ministerija iš finansuoja Socialinės apsaug valstybės biudžeto lėšų. |64

Seimo nario Andriaus Navicko ataskaita: Seimas 2020-2022

Pagalbos/paramos linija

Telefono numeris, interneto svetainė

Darbo laikas

Įtarus, kad asmuo ketina nusižudyti

112

I-VII visą parą

Skubi policijos pagalba dėl smurto šeimoje

112

I-VII visą parą

Jaunimo linija

8 800 28 888

I-VII visą parą

Vaikų linija

116 111

I-VII 11.00-23.00

Tėvų linija

8 800 90 012

I-V 9.00-13.00, 17.00-21.00

Pagalbos moterims linija

8 800 66 366

I-VII visą parą

Pagalbos vyrams linija „Nelik vienas“

8 604 11 119

I-VII 18.00-22.00

Sidabrinė linija

8 800 80 020

I-V 8-22.00, VI-VII 11.00-19.00

Vilties linija (emocinė parama suaugusiems)

116 123

Visą parą

Krizių įveikimo komanda (skubi psichologinė pagalba po sukrečiančio įvykio – savižudybės ar savęs žalojimo, 1815 staigios mirties ar nelaimingo atsitikimo, karo sukelto nerimo)

I-V 9.00-19.00, VI 9.00-15.00

Specializuotos kompleksinės pagalbos centras (patyrus artimo žmogaus smurtą)

I-V 8.00-20.00

8 700 55 516

Savitarpio pagalbos platforma moterims, patyrusioms smurtą www.moterysmoterims.lt (saugi erdvė dalintis savo patirtimis) PSICHOLOGINĖ GEROVĖ IR ASMENS ORUMAS LIETUVOS POLITIKOJE

65|

Nuotraukų autoriai – Olga Posaškova ir Mindaugas Mikulėnas.

Spausdino UAB „Baltijos kopija“.

Tiražas – 1000 egz.