LIETUVOS VALSTYBĖ IR JOS ATEITIS

LIETUVOS VALSTYBĖ IR JOS ATEITIS A n dr ius N avi cka s irmoji kadencija Lietuvos Respublikos Seime kai turime ATEITIES KOMITETĄ. Šis komitetas iš kitų išsiskiria tuo, kad jis visiems nariams, ir net pirmininkui liberalui Raimundui Lopatai, yra papildomas ir jis skirtas būtent tiems parlamentarams, kurie pasiryžę gilintis ne tik į dabarties iššūkius, bet ir analizuoti tikėtinus įvairių valstybės sričių raidos scenarijus.

Nusprendžiau dalyvauti šio komiteto veikloje, nes esu įsitikinęs, kad daug bėdų politikoje kyla dėl to, kad vyrauja mąstymas rinkimų „rėžiais“, o naujai išrinkta politinė valdžia kaskart vėl pradeda tarsi „nuo nulio“. Puikiai suprantu, kad per daug metų įsitvirtinusius įpročius nėra paprasta pakeisti ir tam reikės laiko, atkaklumo, tačiau vienintelis būdas ką nors keisti – tai daryti čia ir dabar.

P

POKŠTAS AR POLITINĖS BRANDOS SIMBOLIS? prendimas steigti tokį komitetą priimtas formuojant valdančiąją koaliciją po 2020 metų Seimo rinkimų. Teko pakoreguoti Seimo statutą ir paraginti visas frakcijas deleguoti savo atstovus.

Komiteto pirmininku buvo sutarta patvirtinti Liberalų frakcijos deleguotą narį Raimundą Lopatą, o jo pavaduotojais tapo Matas Maldeikis ir Lukas Savickas.

S

Tokio komiteto idėja yra „nusižiūrėta“ nuo Suomijos, kur Ateities komitetas buvo įkurtas dar 1993 m. ir jau yra tapęs labai svarbia parlamento infrastruktūros dalimi. Čia jį sudaro septyniolika parlamentarų, o posėdžiuose neretai dalyvauja Vyriausybės nariai. Ateities komitetas Suomijoje inicijuoja intelektualias diskusijas apie mokslo, technikos, demokratijos, demografinių procesų ir t.t. perspektyvas, rengia išsamias ataskaitas apie kurio nors reiškinio ar srities vystymosi tendencijas.

Tai, kad Ateities komitetas atsirado ir Lietuvoje, yra svarbus ženklas, kad esame jau naujame istorinės raidos etape. Galima teigti, kad pasibaigė posovietinė epocha, kurioje mes darėme viską, kad išsiveržtume iš sovietmečio pelkės. Iš esmės pasibaigė ir geopolitiniai svarstymai – ar tikrai esame integrali Europos dalis? Jei dešimtmečius po atkurtos Nepriklausomybės vis dar politikoje dominavo siekis „nusivalyti“ sovietmečiu mūsų tapatybei primestus elementus, o Vakarų pasaulyje jautėmės kaip savotiški migrantai, tai dabar jau galime aktyviai dalyvauti svarstymuose ne tik apie tai, kokią Lietuvą norime kurti, bet ir apie Europos ateities perspektyvas.

Kai buvo paskelbta apie Ateities komiteto kūrimą, tiek Lietuvos žiniasklaidoje, tiek opozicijos pusėje Seime būta ironijos ir net pareiškimų, kad tai „pokštas“ ar net „politinio šamanizmo“ įteisinimimas. Džiugu, kad po pirmųjų trejų komiteto darbo metų visos šios kalbos ištirpo. Šiandien Ateities komiteto diskusijose aktyviai dalyvauja praktiškai visų Seimo frakcijų atstovai, mokslininkai, įvairių institucijų atstovai, net verslo pasaulio žmonės.

TRYS PERMAINŲ LAIKRODŽIAI isiškai sutinku su sociologu Ralphu Dahrendorfu, kuris tvirtina, kad pokomunistinėms permainoms fiksuoti reikalingi bent trys laikrodžiai.

Paprasčiausia ir greičiausia yra pakeisti teisinę bazę. Čia galima naudotis kitų valstybių pavyzdžiais. „Teisininko valanda“ turi paisyti procedūrų ir permainoms šioje srityje reikia mėnesių, tačiau tai santykinai neilgas laikotarpis, lyginant su kitomis permainomis.

Sudėtingiau ir ilgau užtrunka ekonominė transformacija. Tai ne vien perėjimas nuo centralizuoto planavimo prie rinkos ekonomikos, tačiau ir sudėtingas privatizacijos bei ekonominių galių perskirstymo procesas. Taip pat naujų ekonominių ryšių, prekybos kelių suformavimas. Tačiau ir „ekonomikos valanda“, nors tęsiasi ne vienerius metus, yra gerokai trumpesnė nei „piliečio valanda“. Pastarajai reikalinga tikra mąstymo revoliucija, kuriai prireikia dešimtmečių.

V

Pamenu kaip atkurtos Nepriklausomybės pradžioje lengvabūdiškai kartota, kad mums tikrai neprireiks tiek laiko, kiek Mozei, kuris su žydų tauta keturis dešimtmečius klajojo po dykumą, kol galėjo pasakyti, kad vergo dvasia išsivadėjo iš jo tautos.

Netrukus įpusėsime ketvirtąjį savo kelionės dešimtmetį ir tenka pripažinti, kad praeities traumos padariniai vis dar jaučiami.

Galima pasidžiaugti sutvirtėjusiomis solidarumo struktūromis visuomenėje. Ne tik parama kovojančiai ukrainiečių tautai, bet ir solidari reakcija į Viršuliškių gaisrą ar dingusios mergaitės paieškas 2024 metais leidžia teigti, kad yra viltingų empatijos ir veiklaus solidarumo ženklų. Tiesa, išlieka skaudi problema, kad vis dar gyvename vietvaldos, o ne savivaldos laikotarpiu, kai turime veikiau vietos „karaliukus“, bet ne stiprias savivaldžias bendruomenes.

Nepaisant visko, aš esu linkęs matyti stiprėjančias pozityvias tendencijas, o ne sureikšminti problemas ir „piktžoles“.

„JUODOS GULBĖS“ IR ANTITRAPUMAS tsakingai ir prasmingai kalbėti apie ateitį sudėtinga ir komplikuota. Viena vertus, dėl to, kad paprastai mes ateitį įsivaizduojame kaip tolydų dabarties pratęsimą, nors patirtis rodo, kad žmonijos istorija tikrai nėra nuoseklus progresas ar žengimas viena kryptimi. Kompiuteriai ir viskas, kas susiję su jais, itin pakeitė pasaulį. Šiuo metu vyksta dar vienas radikalus pokytis, susijęs su dirbtinio intelekto tobulėjimu.

Kitas dalykas – tai, ką Nassimas Talebas įvardijo „juodosiomis gulbėmis“ – tai neprognozuojami įvykiai, kurie radikaliai keičia viską. Beje, svarbu tai, kad kai tokie įvykiai nutinka, labai dažnai mums atrodo keista kaip mes nepastebėjome, kad jie bręsta.

Kartais net pateikiami racionalūs paaiškinimai kodėl nutiko būtent taip, tačiau, kol tokia „gulbė neatskrido“, net neįsivaizduojama, kad netrukus visa politinė, socialinė, ekonominė darbotvarkė turės iš esmės keistis.

Nors pats Talebas tvirtino, kad kovido pandemija nebuvo visiškai netikėta, ji turėjo daug „juodosios gulbės“ bruožų. Kaip ir atvirai agresyvi Rusijos pozicija Vakarų atžvilgiu. Kaip taikliai pastebėjo politologas Ivanas Krastevas, pasibaigus Šaltajam

A

karui, absoliuti dauguma Vakarų politikų buvo įsitikinę, kad dalyvauja Bernardo Shaw pjesės „Pigmalionas“ versijoje ir formuoja demokratinę, Vakarų vertybes perėmusią Rusiją. Tačiau paaiškėjo, kad tai buvo veikiau Mary Shelley „Frankenšteinas“ ir to padarinius dabar regime.

Praktiškai neįmanoma numatyti kokia bus kita „juodoji gulbė“. Tai reiškia, kad kiekvieną kartą modeliuodami ateitį turime atsižvelgti į radikalių iššūkių galimybę. Kaip tvirtina jau minėtas Talebas, itin svarbu bet kurį iššūkį priimti ne kaip žlugdantį chaosą, o kaip vėją mūsų tikslų burėms. Knygoje „Antitrapumas“ Talebas rašo, kad vėjas užgesina žvakę, bet įpučia laužo liepsną. Tai reiškia, kad svarbu mokytis iš laužo ir puoselėti tokią struktūrą, kuri būtų antitrapi. Tokia struktūra nesiekia paprasčiausiai atlaikyti permainas, ji iš permainų netgi gauna naudos.

Talebo siūlymas gali skambėti paradoksaliai, tačiau jis įsitikinęs, kad kiekviena atsakingai apie ateitį audringame šių laikų pasaulyje galvojanti politinė valdžia turi siekti ne nepažeidžiamo tvirtumo, kuris yra iliuzija, o auginti antitrapumą, kurį galima apibrėžti kaip visų natūralių sistemų, kurios sugebėjo išlikti, savybę.

Visa, kas dirbtina, yra pasmerkta žlugti. Šiuolaikinės valstybės, susidūrusios su netikėtais iššūkiais, panyra į chaosą, nes pernelyg daug dėmesio skiria įvaizdžiui, teorinėms instrukcijoms, o ne praktiniam išlikimo instinktui.

Kodėl akcentuoju „juodosios gulbės“ ir „antitrapumo“ sąvokas? Todėl, kad jos skaudžiai „duria“ į jautriausias mūsų institucinės sąrangos vietas, kurios labai greitai išryškėjo ir Ateities komitetui pradėjus diskusijas apie mokslo, švietimo sistemos, valstybės tarnybos, sveikatos sistemos ir t.t. ateitį. Įsitikinome,

kad vyrauja „gynybinis mąstymas“, kuriuo siekiama ignoruoti problemas ir nepatogius klausimus. Toks mąstymas grįstas ne tikrovės priėmimu ir realios padėties įvardijimu, o veikiau teoriniais konstruktais, kurie ją „paslepia“. Nenuostabu, kad to padarinys yra vėl ir vėl pasireiškiančios situacijos, kai turime daugybę instrukcijų, planų, kaip reaguoti į iššūkius, tačiau, ištikus realiam sukrėtimui, pasirodo, kad visa tai ne tik neveikia, bet net ir trukdo. Taip pat ir strateginis planavimas, kurio reikalaujama iš visų valstybės institucijų, dažniausiai vykdomas „dėl paukščiuko“, o ne kaip reali praktinė pagalba veikloje.

Ydingus įpročius galima pakeisti tik tada, kai pripažįstame, kad trumpalaikio patogumo, kuris suprantamas, kaip formaliai surašytas ateities veiklų planas, siekis galiausiai veda prie „gaisrų“, kurių gesinimui prireikia itin daug įvairių išteklių. Kompleksiškas, realia patirtimi ir tikrovės priėmimu, su visais „spygliais“ paremtas ateities modeliavimas yra ne prabanga, o tvarumo ir stiprėjimo prielaida.

DISKUSIJOS APIE DABARTINES TENDENCIJAS teities komiteto veikloje galima išskirti kelis veiklos stilius. Dauguma posėdžių yra diskusijos su įvairiausių sričių ekspertais. Kartais labai įdomios, kartais, mano požiūriu, pernelyg specializuotos.

Tačiau aiškiai pajutau tai, kad svarbu ne tik tokių pokalbių praktiniai rezultatai, tačiau ir pats procesas, kuris padeda „statyti tiltus“ tarp sričių, kurios ilgą laiką veikė paraleliai ir tai jas skurdino. Lietuvoje įgyvendinami svarbūs moksliniai tyrimai, kurie galėtų suteikti tvirtesnį pagrindą ir politinių sprendimų priėmimui, tačiau taip nėra dėl to, kad

A

paprasčiausiai trūksta vidinės komunikacijos valstybės viduje.

Manau, kad parlamentarams, dalyvaujantiems Ateities komiteto veikloje, visos diskusijos yra itin svarbus būdas mokytis ir plėsti akiratį. Politikai linkę daugiau kalbėti, o ne klausytis. Ateities komiteto posėdžiuose tenka mokytis klausytis ir tai labai pozityvu.

Svarbu ir tai, kad Ateities komitetas glaudžiai bendradarbiauja su politikais kitose valstybėse. Jau minėjau, kad suomiai pirmieji įsteigė Ateities komitetą, tačiau pastaraisiais metais tokie dariniai atsiranda daugumoje Europos valstybių.

Dar vienas labai svarbus komiteto uždavinys – ateities įžvalgų metodo diegimas į Lietuvos politiką. Šis metodas ne tiek seniai tapo vienu iš Europos Komisijos prioritetų ir ji 2020 metais parengė pirmąją ateities įžvalgų ataskaitą.

Ataskaitoje pateiktos įžvalgos nėra paprasčiausi spėjimai ar prognozės. Įžvalgų metodas pripažįsta jau minėtą Talebo tezę, kad ateities negalima numatyti ar atspėti. Tačiau galima išryškinti tendencijas, taip pat galima proaktyviai formuoti, kurti vizijas, siekiant pakreipti šias tendencijas norima kryptimi.

Kuo įžvalgos skiriasi nuo mums įprastų politinių programų, kurias kuria visi politinio proceso dalyviai? Tuo, kad jos orientuojasi į ilgąją distanciją ir tęstinumą, į regos lauką įtraukia ir lėtai bręstančias tendencijas. Įžvalgos vertina ne tik formalų teisinį reguliavimą, tačiau taip pat kompleksiškai analizuoja skirtingų procesų tarpusavio sąveikas.

Labiausiai apčiuopiamas darbas, prie kurio svariai prisidėjo Ateities komitetas, yra Seime patvirtinta Lietuvos ateities vizija „Lietuva 2050“. Ją dar atskirai aptarsiu. Tačiau prieš tai noriu pabrėžti, kad dirvą tokiai vizijai parengė ne tik bendras darbas kartu su Vyriausybės strateginės analizės centru STRATA, bet ir daugybė komiteto organizuotų diskusijų.

Kad būtų aiškiau, įvardinsiu bent dalį to, kuo rūpinosi Ateities komitetas per pirmus trejus gyvavimo metus: • Viešųjų pirkimų poveikis Lietuvos mokslo politikai; • Lietuvos mokslo politikos raida ir jos ateitis; • Kvantinių technologijų vystymas Lietuvoje; • Neuromokslai Lietuvoje; • Kritinių technologijų politika: svarbių technologijų ateitis Lietuvos energetikos sektoriuje; • Kaip derėtų reguliuoti dirbtinio intelekto sferą; • Žaliosios energetikos perspektyvos; • Kritiniai elementai švietimo reformoje; • Ką norime ugdyti Lietuvos švietimo sistemoje?; • Ar Lietuvai rūpi talentai?

• Regionų raidos scenarijai; • Sveikatos politikos strateginės perspektyvos; • Sumaniosios specializacijos koncepcijos įgyvendinimas viešojo valdymo reformos perspektyvoje; • Kokios valstybės tarnybos reikia Lietuvai?

• Pilietinės visuomenės raidos strategija; • Demokratinės sistemos iššūkiai ir perspektyvos; • Krizių valdymo mechanizmai: pamokos ir tendencijos; • Demografija, kaip svarbiausias socialinės politikos rūpestis; • Koks bus pasaulis po karo?

VIZIJA „LIETUVA 2050” ietuvos ateities vizija „Lietuva 2050“ buvo patvirtinta Seime paskutinę 2023 metų Rudens sesijos dieną, Kūčių išvakarėse. Šis dokumentas buvo rengiamas beveik dvejus metus ir parengtas kaip Valstybės pažangos tarybos ir bendrakūrėjų pastanga apmąstyti ir ateinantiems dešimtmečiams nubrėžti valstybės raidos kontūrus. Vizijos bendrakūrėjais tapo visų parlamentinių partijų atstovai, daugybė ekspertų, organizacijų ir piliečių. Šioje valstybės ateities vizijoje pateikiami tikslai ir siekiai yra platesni nei vienos Vyriausybės kadencija ar kurios nors politinės jėgos tikslai – vizija aprėpia esminius ilgalaikės valstybės raidos klausimus.

Pagrindines vizijos vertybines nuostatas atspindi jos trumpoji formuluotė – „Kelrodė Lietuva: valstybė, kurioje noriu gyventi ir kurti. Valstybė, kurią noriu saugoti“. Šioje formuluotėje atsispindi ir emocinis žmonių ryšys su Lietuva, ir asmeninis įsipareigojimas jos ateičiai.

L

Valstybės ateities vizijoje numatoma, kad Lietuva, įgyvendinusi savo ateities viziją 2050-aisiais, bus atspari ir klestinti valstybė, kurios žmonės – pilietiški ir jaučiantys gyveną gerą bei prasmingą gyvenimą.

Lietuva bus atpažįstama kaip brandžios demokratijos valstybė, gyvenama išsilavinusių, sveikų ir bendruomeniškų žmonių, ji kurs ir eksportuos pasaulinio lygio žinias bei inovacijas, užimdama kertines pozicijas tarptautinėse vertės grandinėse, bus atspari ir įtakinga tarptautinės sistemos veikėja, o šalies teritorija bus darniai ir subalansuotai išvystyta.

Dokumente išskiriamos penkios esminės pažangos kryptys: demokratinė kultūra ir valdysena; švietimo, sveikatos ir socialinė politika; ekonomikos proveržis; tarptautinė politika ir saugumo stiprinimas; infrastruktūros ir gyvenimo aplinkos tobulinimas.

Taip pat apibrėžti du vizijos jungiamieji principai – gamtinės aplinkos tausojimas ir technologijų bei inovacijų taikymas. Kaip valstybės ir visuomenės pažangos pamatas vizijoje įvardijama kultūra.

Numatoma, kad artimiausią dešimtmetį pagrindiniai valstybės pažangos tikslai bus viešojo valdymo pertvarka, visuotinės gynybos sukūrimas ir įtvirtinimas ir valstybės ekonominio, energetinio ir kibernetinio saugumo ir atsparumo užtikrinimas.

Kartu bus stiprinama konkurencinga mokslo ir inovacijų sistema, įgyvendinama socialiai atsakingos ir ekologiškai tvarios ekonomikos plėtra, vykdoma subalansuota ir tvari teritorinė plėtra. Per visą laikotarpį iki 2050-ųjų bus įgyvendinama integrali šalies gyventojų skaičiaus mažėjimą stabdanti ir

neutralaus poveikio klimatui politika, o šiems pokyčiams sąlygas sudarys kokybiškas švietimas, tvirti demokratijos principai ir kultūra – Lietuvos stiprybės ir nuolatinio atsinaujinimo šaltinis bei pokyčių varomoji jėga. „Lietuva 2050“ bus įgyvendinama per Nacionalinį pažangos planą – detalų dešimtmečio veiksmų planą. Vizijos įgyvendinimą koordinuos Vyriausybė, o jį prižiūrės Valstybės pažangos taryba, sudaryta iš valstybės institucijų, ekspertų ir pilietinės visuomenės atstovų. Siekiant išlaikyti dokumento aktualumą, Valstybės pažangos taryba gali rekomenduoti inicijuoti Lietuvos ateities vizijos „Lietuva 2050“ peržiūrą. Valstybės pažangos stebėseną koordinuos Vyriausybės kanceliarija, konsultuodamasi su Seimo Ateities komitetu.

Vizijos tekstas ilgas ir naivu tikėtis, kad dauguma Lietuvos žmonių į jį įsigilins ar bent perskaitys. Dalis Seimo opozicijos atstovų jau suskubo paskelbti, kad ši vizija būtinai bus peržiūrėta, pasikeitus valdančiajai daugumai. Taip pat dera pabrėžti, kad vizija nėra direktyva, nėra įpareigojantis dokumentas. Tačiau tai, kad vyko intensyvios diskusijos apie ateitį, apie siekius ir galimybes, apie kontekstą, kuriame tenka mums veikti, yra labai vertinga, nes tai neišvengiamai daro įtaką Lietuvos politinio gyvenimo įpročiams.

Kitas dalykas – nemanau, kad patvirtinta vizija yra savo esme „partinė“, susijusi su kurios nors politinės ideologijos įgyvendinimu. Joje veikiau išsakyti esminiai principai, siekiai, dėl kurių galima sutarti, nesutariant dėl detalių ar politinės taktikos. Tai man suteikia vilties, kad šios vizijos rengimas ir patvirtinimas nėra beprasmis darbas, tačiau padeda struktūruoti politinį procesą ir taip pat prisideda prie to, kad įžvalgų metodas įaugtų ir į Lietuvos politikų gyvenimą.

DIRBTINIS INTELEKTAS – GRĖSMĖ AR GALIMYBĖ?

023 m. pabaigoje Ateities komitetas priėmė svarbų sprendimą kurti darbo grupę, skirtą dirbtinio intelekto temai. Grupės vadove tapo jos iniciatorė Rasa Petrauskienė. Džiaugiuosi galimybe dalyvauti šios grupės veikloje.

Nors dirbtinio intelekto klausimas dar nėra įtrauktas į Lietuvos politinę darbotvarkę, galima drąsiai teigti,

2

kad kasdien dirbtinis intelektas atlieka vis svarbesnį vaidmenį ir labai tikėtina, kad šios srities reguliavimas taps viena svarbiausių artimos ateities diskusijų temų. Tuo labiau, kad tai suprato ir Europos Komisija, kuri prieš trejus metus inicijavo Dirbtinio intelekto reguliavimo akto kūrimą.

Intensyvios diskusijos vyko trejus metus ir tik praėjusių metų gruodį buvo pasiektas principinis sutarimas dėl Dirbtinio intelekto reguliavimo akto juodraštinio varianto, kuris bus teikiamas Europos Parlamentui ir, kaip tikimasi, dėl jo bus balsuojama dar šią kadenciją, t.y. pavasarį. Jei šis Aktas būtų patvirtintas, tai būtų iš esmės pirmosios pasaulyje dirbtinio intelekto taisyklės. Nors šioje srityje Europa vis dar atsilieka tiek nuo JAV, tiek nuo Kinijos, tačiau šiose valstybėse vengiama sisteminio dirbtinio intelekto reguliavimo.

Primenu, kad dirbtinis intelektas yra mašinos gebėjimas, kuris yra panašus į žmonių galimybes, tokias kaip argumentavimas, mokymasis, planavimas ir kūrybiškumas. Dirbtinis intelektas leidžia techninėms sistemoms suvokti savo aplinką, susitvarkyti su tuo, ką suvokia, ir išspręsti problemas, siekiant konkretaus tikslo. Kompiuteris priima duomenis (jau parengtus ar surinktus per savo jutiklius, pavyzdžiui, vaizdo kamera), juos apdoroja ir reaguoja.

Analizuodamos ankstesnių veiksmų poveikį ir dirbdamos autonomiškai dirbtinio intelekto sistemos gali tam tikru laipsniu pritaikyti savo elgesį.

Praktiškai kasdien dirbtinio intelekto galimybės didėja ir, kaip perspėja ekspertai, turime imtis priemonių, kad nenutiktų taip, kad jis taptų ne mūsų pagalbininku, bet šeimininku ar net diktatoriumi.

Todėl ir Dirbtinio intelekto reguliavimo akte siūloma numatyti rizikos lygius ir aiškiai uždrausti jo intervenciją į tas sritis, kur jis pažeistų žmogaus teises, orumą ir autonomiją. Kita vertus, svarbu, kad

reguliavimas netrukdytų plėtoti dirbtinį intelektą tose srityse, kur jis gali būti itin naudingas: švietimo, sveikatos apsaugos, valdysenos sistemose.

Ateities komiteto įsteigta darbo grupė siekia, kad Lietuvos žmonės kuo geriau susipažintų su įvairiais dirbtinio intelekto aspektais, kad jis nebūtų demonizuojamas, bet kartu atsakingai suvoktume ir jo iššūkius.

BAIGIAMOSIOS PASTABOS esu itin aktyvus Ateities komiteto narys.

Pripažįstu, man reikėjo nemažai laiko, kol galėjau įsigilinti į sritis, kurioms anksčiau skyriau mažiau dėmesio. Taip pat akivaizdu, kad ir pats Ateities komitetas vis dar formuoja savo tapatybę, jo veikla labai priklauso nuo pirmininko asmenybės ir jo interesų sričių.

Galima pasidžiaugti, kad per trejus metus šis komitetas užsiaugino autoritetą Seime ir Lietuvos mokslo pasaulyje, tačiau jo veikla išlieka mažai žinoma plačiajai visuomenei. Esu įsitikinęs, kad svarbus uždavinys – „įžeminti“ ateities įžvalgų metodą savivaldybėse, kantriai pratinti savivaldos politikus ir visuomenę prie prasmingų diskusijų apie tikėtinus raidos scenarijus, taip pat siekti, kad tiek savivaldybių, tiek visų valstybės institucijų strateginiai planai įgautų kur kas daugiau vidinės jėgos ir nebūtų tik formali reikiamų frazių bei skaičių dėlionė.

Taip pat svarbu, kad ir kitos kadencijos Seime išliktų Ateities komitetas. Galbūt jo veikla būtų kiek kitokia, būtų suformuluoti kiti prioritetai, tačiau svarbiausia, kad politiniame gyvenime išliktų ilgalaikės ateities perspektyva.

N

Seimo nario, ateities komiteto nario veiklos ataskaita 2024