Issuu

Rugsėjis | 2021

ŠIAME NUMERYJE #GYVASŽODIS

Žinoti, suprasti, gebėti 1 TEMA / BIBLIOTEKA BE RIBŲ (II)

Ramunė Balčikonienė. Lanksti ir atliepianti visas vartotojų reikmes 2 ŠIANDIEN AKTUALU

Kultūrinės edukacijos – inovacijų varomoji jėga 6 TYRIMAI

Šarūnė Leikienė, Brigita Stanikūnienė. Panevėžio ir Utenos apskričių viešųjų ir mokyklų bibliotekų darbuotojų, dirbančių su vaikais, kompetencijų vystymas 10

NAUJI LEIDINIAI

Daiva Kavaliauskienė. Apie disleksiją paprastai: vaikams, mokytojams, tėvams ir... bibliotekininkams 14 BIBLIOTEKŲ TURTAI

Jadvyga Misiūnienė. Rari, rarissimi e piccole curiosità. Iš Nacionalinės bibliotekos rinkinių 17 POKALBIS

Rimantas Šalna: „Likimas suvedė mane ir Jį...“ Kalbėjosi Nijolė Sisaitė

GEROJI PATIRTIS

Gražina Montvidaitė. Nenuilstanti knygos nuosavybės ženklų populiarintoja 25 KĄ SKAITYTI

Eglė Baliutavičiūtė (Egle_ekle) rekomenduoja 29

KRONIKA

IFLA: džiaugdamiesi sėkme, žvelgiame į ateitį. „Tarp knygų“ informacija Sukakties proga – nuotaikingas pėsčiųjų žygis. Lietuvos bibliotekininkų draugijos informacija Turininga moksleivių vasara (II). Parengė Gita Vilčiauskienė, Jurgita Bartkevičiūtė, Justina Maulienė, Vaiva Keserauskaitė Tomas Pauliuščenka. Beišnykstančias meno rūšis gaivinantis hakatonas

KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ

37 42

KRONIKA / RAŠYTOJŲ SUKAKTYS

32 33 35

MĖNESIAI IR DIENOS

Tai nutiko rugsėjį. Parengė Asta Stirbytė

32 Gerdos Putnaitės (2), Valdo Steponaičio (32) nuotraukos, iliustracija iš knygos. „Apie disleksiją paprastai“ (14)

PIRMAME VIRŠELYJE

Gervė. Graviūra iš Georgo Wolfgango Knorro „Delices de la nature“ (Niurnbergas, 1779). Apie šį ir kitus senuosius Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje saugomus leidinius skaitykite p. 17.

KETVIRTAME VIRŠELYJE

2021-ieji – skulptoriaus Juozo Zikaro metai. J. Zikaras. „Sapnas“ (1926). Fotografas Antanas Lukšėnas. Eksponatas saugomas Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje

REDAKCIJA

Jūratė BIČKAUSKIENĖ (vyr. redaktorė) Tel. (8 5) 239 8687; mob. tel. 8 618 58 205, el. p. jurate.bickauskiene@lnb.lt Asta STIRBYTĖ (vyr. redaktoriaus pavaduotoja) Tel. (8 5) 239 8687, el. p. asta.stirbyte@lnb.lt Vaidenė GRYBAUSKAITĖ (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaidene.grybauskaite@lnb.lt; tk@lnb.lt Vaiva MARKEVIČIŪTĖ (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaiva.markeviciute@lnb.lt; tk@lnb.lt Kostas STANKEVIČIUS (dizaineris)

REDAKCIJOS KOLEGIJA ŽURNALAS „TARP KNYGŲ“

Danguolė ABAZORIUVIENĖ Jūratė BIČKAUSKIENĖ Vytautas GUDAITIS Prof. dr. Renaldas GUDAUSKAS (pirmininkas) Dr. Rasa JANUŠEVIČIENĖ

Dr. Laura JUCHNEVIČ Dr. Ineta KRAULS-WARD Irena KRIVIENĖ Gražina LAMANAUSKIENĖ Sandra LEKNICKIENĖ Viktorija PUKĖNAITĖ-PIGAGIENĖ Jolita STEPONAITIENĖ

#GYVASŽODIS

ŽINOTI, SUPRASTI, GEBĖTI „Pixabay“ pieš.

Turėti daug žinių ir gebėti jas analizuoti, domėtis technologinėmis naujovėmis ir gebėti jas taikyti, suprasti kitą žmogų ir gebėti tinkamai įvertinti jo poreikius. Šie ir daugybė kitų reikalavimų jau įprasti kalbant apie bibliotekų darbuotojus. Į šį numerį sudėjome ne vieną straipsnį, kuriame vienaip ar kitaip kalbama apie kompetenciją. O jei pacituosime „Tarptautinių žodžių žodyną“ – „apie klausimų ar reiškinių sritį, su kuria kas gerai susipažinęs“. Pasižvalgykime, kokios kompetencijos pavyzdžių šį kartą pateikiame savo skaitytojams. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib liotekos saugomų dokumentų fonduose vis dar netrūksta atradimų. Senų knygų ir rankraščių skyriaus darbuotojų gebėjimas pastebėti reikšmingas detales, atlikti lyginamąją analizę ir įvertinti leido šią vasarą visuomenei pristatyti kelias dešimtis iki šiol neeksponuotų unikalių XVI–XX a. dokumentų. Gebėjimas dirbti ne tik su rankraščiais, bet ir su žmonėmis padėjo tris dešimtis Vilniaus universiteto bibliotekos Adomo Mickevičiaus muziejui vadovavusiam Rimantui Šalnai sukurti patrauklią muziejaus aplinką, įgyti įstaigai vertingų autentiškų eksponatų ar atkurti kai kurias populiarias tarpukario Vilniaus kultūros tradicijas. Nuoseklumo, specifinio išmanymo, didelio organizuotumo ir tiesiog supratimo, kad tai svarbu visos šalies dailės žanrų būklei, nestokoja Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos darbuotojai, ėmęsi gaivinti

dešimtmečiais Lietuvoje rengtų respublikinių ekslibriso parodų tradiciją. Jeigu labiau domitės darbo su tikslinėmis auditorijomis (konkrečiai su vaikais ir jaunimu) kompetenciniais reikalavimais, jums gali praversti dviejų tyrimų rezultatai ir rekomendacijos. (Viename vertinta Lietuvoje vykdomų kultūrinės edukacijos ir kūrybiškumo ugdymo veiklų moksleiviams ir jaunimui (iki 29 m.) apimtis, formos ir priemonės; kitame – su vaikais dirbančių Panevėžio ir Utenos apskričių viešųjų ir mokyklų bibliotekų darbuotojų požiūris į kompetencijų vystymą.) Gal pastebėsite netgi netikėtų tendencijų? Niekas neginčys, kad šiuolaikinės bibliotekos darbuotojams reikia būti įvaldžiusiems tiek teorines įvairių mokslininkų kiek skirtingai apibrėžiamos kompetencijos sampratas, tiek praktiškai naudotis turimomis bendrosiomis ir specialiosiomis kompetencijomis, tačiau, paprastai tariant, geriausiai visa tai galėtų suderinti gebantis išgirsti save ir kitus bibliotekoje dirbantis žmogus. Ką turime omenyje? Kviečiame dar kartą prisiminti į vis platesnius vandenis išeinančią iniciatyvą „Biblioteka visiems“, pasak kultūros ministro Simono Kairio – išaugusią į judėjimą „Biblioteka visiems“, ir per žurnalo puslapius „apsilankyti“ (jei rugsėjo 21 d. to nepadarėte) to paties pavadinimo konferencijoje, kurios dalyviai ne tik diskutavo, kodėl reikia bibliotekas padaryti prieinamas kiekvienam, bet ir pasirašė įsipareigojimą tolydžio to siekti. 1

TEMA / BIBLIOTEKA BE RIBŲ (II) Lietuvos apskričių viešųjų bibliotekų asociacijos (AVBA) 2020 m. pradėta iniciatyva „Biblioteka visiems“ yra sunkaus ir ilgo darbo vykdant Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos strateginio veiklos plano priemonę „Aprūpinti biblio tekas socialinės bei informacinės atskirties gyventojų grupėms skirta įranga ir priemonėmis“ tęsinys. AVBA narės žur nalo puslapiuose pristato straipsnių ciklą „Skaitytojas, auginantis biblioteką“ (pirmasis skelbtas „Tarp knygų“ 2021 m. Nr. 7–8). Šį straipsnį apie iniciatyvos „Biblioteka visiems“ idėją, viziją ir viešųjų bei akademinių šalies bibliotekų atstovų pasirašytą Bibliotekų prieinamumo manifestą parengė Lietuvos aklųjų biblioteka.

LANKSTI IR ATLIEPIANTI VISAS VARTOTOJŲ REIKMES Ramunė Balčikonienė

„Išgyvename momentą, kai bibliotekos potencialo nebegali atskleisti nei sąvoka „biblioteka“, nei sąvoka „kultūros įstaiga“, – sako Savivaldybių viešųjų bibliotekų asociacijos prezidentė Danguolė Abazoriuvienė. – Plėtodami „bibliotekos visiems“ sampratą, žvelgiame toliau – ryžtamės keistis ir plačiau atsiverti tiems, kurie iki šiol turėjo mažiau galimybių.“ Rugsėjo 21 d. Kauno apskrities viešoji biblioteka priėmė renginio „Biblioteka visiems. Konferencija+“, į kurį buvo pakviesti atstovai iš viešųjų ir akademinių šalies bibliotekų, dalyvius. „Konferencijoje+ kalbų bus mažai, o kalbėjimosi – daug. Dirbdami grupėmis, visi kartu parengsime ir pasirašysime Bibliotekų prieinamumo manifestą – viešą įsipareigojimą kurti biblioteką visiems“, – kvietime bibliotekininkams intrigavo organizatoriai.

Konferenciją organizavo Apskričių viešųjų biblio tekų asociacija (AVBA), tačiau tam, kad renginys įvyktų, pečius surėmė beveik visos viešosios ir akademinės bibliotekos. „Simboliška, kad bibliotekos pastatas Mažajame ąžuolyne, Radastų g. 2, yra uždarytas rekonstrukcijai, o konferencija vyko patalpose be knygų ir be skaitytojų. Laikykime tai pereinamuoju etapu – užsidarėme, kad atsinaujintume“, – sakė Kauno apskrities viešosios bibliotekos direktorė Edita Urbonavičienė.

KĄ REIŠKIA PLIUSAS RENGINIO PAVADINIME

Ženklas + renginio pavadinime slėpė net kelias svarbias žinutes. Pirma, kad tai – daugiau nei konferencija: tokio pobūdžio renginyje įprasti aktyvūs pranešėjai ir pasyviai klausantys dalyviai, o konferencijoje su pliuso ženklu dirbo ir sprendimų bei idėjų ieškojo visi. Pabrėžtina, jog beveik ketvirtadalis šalies gyventojų mano, kad bibliotekos – ne jiems. Žmonių, 2

turinčių negalią ar individualių poreikių, yra kiek viename miestelyje, kiekvienoje bendruomenėje: regos ar klausos sutrikimai, judėjimo ar proto negalia, autizmo spektro sutrikimai (ASS), kiti raidos, mokymosi ar skaitymo sutrikimai – visa tai yra priežastys, kodėl kai kurie galimi vartotojai nedrįsta praverti bibliotekos durų. Ženklą + supranta visi, net negalintys skaityti. Taigi + yra savotiška užkoduota žinutė „neatrastų lankytojų“ bendruomenei: jūs laukiami bibliotekose. Mes mokomės kalbėti jūsų kalba. Ir galiausiai šioje konferencijoje visi biblio tekininkai, dirbdami ranka rankon ir lydimi Žmogaus studijų centro moderatorių komandos, sukūrė ir pasirašė Bibliotekų prieinamumo manifestą. Šis manifestas – tai šalies bibliotekininkų idėjos ir įsipareigojimai atsiverti visiems lankytojams. Su manifesto tekstu galima susipažinti svetainėje www.bibliotekavisiems.lt.

SPRENDIMAI: NE TIK VADYBINIAI, BET IR VERTYBINIAI

Gerdos Putnaitės nuotr.

Irma Jokštytė: „Pasaulis jau yra visiems, tik mums dar reikia prie to priprasti.“

Mintis apie konferenciją gimė bibliotekoms, AVBA narėms, ieškant idėjos, kaip prasmingai paminėti Kultūros ministerijos inicijuotos priemonės „Aprūpinti bib liotekas socialinės bei informacinės atskirties gyventojų grupėms skirta įranga ir priemonėmis“, numatytos Lietuvos Respublikos skaitmeninės darbotvarkės programoje, paskutinius finansavimo metus. Programa veikė nuo 2017 metų. Skiriamų lėšų bibliotekos negalėjo naudoti „kietiesiems“ projektams įgyvendinti, pavyzdžiui, pastatams modernizuoti, bet ši priemonė suteikė galimybę išbandyti naujas iniciatyvas, gerinti paslaugas socialinės atskirties grupėms. Per penkerius metus nuveikta ne tiek ir mažai: organizuoti mokymai savivaldybių ir mokyklų bibliotekų specialistams, aptarnaujantiems negalią turinčius gyventojus; modernizuotos bibliotekų interneto svetainės, pritaikant jas negalią turinčių asmenų poreikiams; plėstos edukacinės erdvės, kurioms įsigyta skaitmeninio raštingumo mokymams skirtų informacinių ir ryšių technologijų priemonių; sukurtos naujos paslaugos (pvz., animuoti pasakų vaizdo įrašai klausos negalią turintiems vaikams, kompiuterinio raštingumo programos). Nuosekliai plėtojamos priemonės, skirtos ASS turintiems vartotojams aptarnauti. Inicijuota ir organizuota daugybė edukacinių bei kultūros renginių, skirtų negalią turintiems asmenims. Radosi ir nacionalinė iniciatyva „Biblioteka visiems“, kuria siekiama plačiau atverti Lietuvos viešųjų bibliotekų duris skirtingų poreikių turintiems lankytojams. Nepaisant teigiamų pokyčių aptarnaujant negalią ar individualių poreikių turinčius lankytojus, nuveikti dar reikia daug. Pirmiausia, žinoma, tenka pripažinti, kad ne visuomet bibliotekų pastatai prieinami neįgaliųjų vežimėliais judantiems asmenims. Tačiau ne tik tai. Daugumos šalies bibliotekų fondai vis dar neprieinami skaitymo ypatumų turintiems vartotojams (neregiams, silpnaregiams, turintiems disleksiją (skaitymo sutrikimą) ar proto negalią), o renginiai ar edukacijos, skirti neįgaliems lankytojams, vyksta epizodiškai ir nepadeda užtikrinti šių vartotojų informacinės įtraukties. Tiesa, yra bibliotekų, kurios stiprios dirbdamos su ASS, klausos, regėjimo ar proto negalią turinčiais asmenimis, tačiau dėl bendradarbiavimo stokos jų patirtis nesiplečia taip, kaip norėtųsi. Todėl ir kilo idėja sukviesti profesionalus, kurie, dirbdami drauge, sukurtų Bib liotekų prieinamumo manifestą – įsipareigojimą judėti atsivėrimo ir įtraukties link, net jei Kultūros ministerijos inicijuota priemonė ir baigiasi. Ne visada problemas sprendžia pinigai. „Kad bibliotekos taptų atviros visiems, reikia ne tik vadybinio sprendimo, bet ir vertybinio pokyčio“, – inicijuodama manifesto idėją sakė Lietuvos aklųjų bibliotekos, teikiančios paslaugas visiems, negalintiems skaityti įprasto spausdinto teksto, direktorė Inga Davidonienė.

PROFESIONALAI PRIMINĖ SVARBIAUSIAS NUOSTATAS

Nuotr. iš asmeninio albumo

Marius Markuckas: „Oksfordo universiteto durys man tapo atviros todėl, kad prieš tai atviros buvo mano gimtojo miesto Panevėžio bibliotekos durys."

„Džiugu, kad iš atskirų iniciatyvų išaugo judėjimas „Biblioteka visiems“. Šalies bibliotekos vienos pirmųjų kultūros lauke pradėjo atverti ir pritaikyti savo paslaugas įvairioms socialinės atskirties grupėms“, – sakė nuotoliniu sveikinimo žodžiu konferenciją atidaręs kultūros ministras Simonas Kairys. – Vyriausybės programoje kultūros sričiai iškeltas ambicingas tikslas – pasiekti, kad iki 2030 m. į kultūrines ir kūrybines veiklas įsitrauktų 50 proc. šalies gyventojų. Todėl bibliotekininkų iniciatyvos, siekiant įtraukti didesnę visuomenės dalį, yra ypač reikalingos ir aktualios.“ Suomijos patirtis itin aktuali Lietuvos bibliotekininkams, besirenkantiems visų vartotojų įtraukties kelią. „Ypač svarbu pradedantiems naudotis virtualiomis paslaugomis asmenims suteikti reikiamą pagalbą, padedant jiems atrasti įdomius leidinius, – vaizdo pranešime akcentavo Kirsi Ylänne, Helsinkio „Celia“ bibliotekos prieinamumo skaityti įprasto spausdinto teksto negalintiems asmenims specialistė, IFLA LPD (Bibliotekų paslaugų negalintiesiems skaityti įprasto spausdinto teksto nuolatinio komiteto) narė. – Nepakanka užtikrinti, kad virtualios paslaugos būtų techniškai prieinamos ir veiktų su pagalbine įranga. Tobulame pasaulyje knygos kiekvienam turėtų būti prieinamos jam tinkamiausiu formatu. Tikrovėje prieinamumas vis dar kelia iššūkių. 2025 m. birželį įsigaliosiantis Europos Sąjungos prieinamumo aktas (Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl gaminių ir 3

paslaugų prieinamumo reikalavimų – R. B.) įpareigos užtikrinti, kad elektroninės knygos, skaityklės ir prog raminė įranga atitiktų prieinamumo reikalavimus. Viliuosi, jog bibliotekos dar iki šio dokumento įsigaliojimo kreipsis į leidėjus ir didins jų informuotumą apie prieinamumo naudą.“ „Esminiai principai, kuriais remiantis kuriama inkliuzinė, arba galinčiųjų, visuomenė, yra vienas kito pažinimas, supratimas, empatija, priėmimas, teigiamas vertinimas, mokymasis vienam iš kito, aplinkos prieinamumas, prasmingas dalyvavimas bendruomenės ir visuomenės gyvenime“, – pabrėžė Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios biblio tekos direktorius prof. dr. Bronius Maskuliūnas. Profesionalų sekciją užbaigė įkvepiantis ir atviras Žydrės Gedrimaitės, socialinės iniciatyvos „Draugystė veža“ sumanytojos, pasidalinimas patirtimi: „Dabar jau nepatikėsiu, jei man pasakys, kad neįmanoma susikalbėti su žmogumi, jei tik išties nori susikalbėti. Kai tu ne darai, o būni – žmogumi ir su žmogumi – tada viskas vyksta.“

„NEUŽDARYTI DURŲ VISOKIO GALĖJIMO ŽMONĖMS“

Antrojoje pranešimų sesijoje asmeninėmis istorijomis, santykiu su knyga ir patirtimis dalinosi „neatrasti“ bibliotekų lankytojai. Ir čia ne vienam, sėdinčiam salėje, teko ir garsiai kvatoti, ir ašarą braukti, o dažnai abi emocijos ištikdavo vienu metu. „Kai buvau vaikas, stebėdavausi, jog mieste tiek daug netinkamų autobusų, kurie važiuoja ne į mūsų namus ir tik vienas iš jų yra geras ir veža ten, kur reikia. Taip pat ir bibliotekų, knygynų buvo pilnas miestas, bet tik vienoje iš jų galėjau lankytis ir būti visavertė skaitytoja“, – asmeninių istorijų dalį pradėjo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos pirmininko pavaduotoja Irma Jokštytė. – Šiandien, kai biblio teka yra labiau socialinis reiškinys, o ne stacionarus funkcinis statinys, kai elektroninė leidinių sistema ir aptarnavimo galimybės peržengė bet kokias sienas ir turi didesnes galimybes atrasti skaitytoją, aš kvėpuoju laisviau. Daug neregių pasaulyje to nesulaukė, o man lemta šia privilegija pasinaudoti.“ Bibliotekininkų bendruomenė išgirdo ir jautrų ASS turinčio vaiko mamos Zitos Bagamulskienės pasakojimą bei filosofo Mariaus Markucko, judančio vežimėliu, raginimą: „Neuždaryti durų visokio galėjimo žmonėms, jų svajonėms ir siekiams. Tai yra svarbiausia.“ Deja, prieš keturiasdešimt metų niekas nežinojo apie skaitymo sutrikimus ir apie tai, kad informaciją įmanoma perduoti ne tik rašytine forma. To meto vaikai, turintys disleksiją ir dėl to negalėję skaityti, jau užaugo, tačiau skaudžios mokyklinių metų patirtys niekur nedingo. „Visą gyvenimą jaučiu knygų stygių. Kiek save pamenu, man visada nesisekė skaityti, rašyti, – pasakojo Darius Blažinskas, vienas iš mokymosi ypatumų centro „Labirintas“ įkūrėjų. – Pirmąją 4

knygą perskaičiau devintoje klasėje ir nesugebėjau už ją atsiskaityti, nes nesuvokiau, ką perskaičiau. Mano disleksiją atrasti man padėjo sūnus. Kai Juozapui antroje klasėje nustatė skaitymo sutrikimą, stebėdamas jam kylančius iššūkius suvokiau, jog ir su manimi viskas yra OK – aš tiesiog turiu skaitymo sutrikimą – disleksiją. Jei kas man būtų davęs paklausyti garsinę knygą, vaikystėje nebūčiau buvęs atskirtas nuo bendraklasių, būčiau galėjęs su jais diskutuoti. Vėlesnei kartai JAU pasisekė – net ir tokie kaip aš, turintieji disleksiją, informaciją gali gauti ir pateikti garsine forma.“

VIZIJA – LAISVĖ BŪTI

Renginio dalyviai, suskirstyti į grupes, dirbo stengdamiesi išgryninti „Bibliotekos visiems“ viziją ir parengti įsipareigojimų, kurie padėtų vis labiau priartinti šalies bibliotekas prie įtraukios informacinės ir kultūrinės erdvės, sąrašą. Kiekvienoje iš aštuonių grupelių kartkartėmis skambėdavo asmeninių istorijų atgarsiai (ką reiškia nematyti ar negalėti skaityti; ką reiškia auginti kitokį vaiką ar judėti „ratukais“). Bibliotekininkai dirbo įsitraukę, atsidavę, daugelio akys spindėjo. Nors laiko buvo labai mažai, užduotis sėkmingai įvykdyta. Skirtingos idėjos tarsi skirtingos ženklo „Biblioteka visiems“ – spalvotos dėlionės – detalės galiausiai sukrito į vientisą Bibliotekų prieinamumo manifestą, kurį įprasmino „Bibliotekos visiems“ vertybės (empatija, atvirumas, profesionalumas, drąsa) ir vizija – laisvė būti. Konferencijos pabaigoje manifestą pristatė ir perskaitė du biblio tekininkai: Gintautas Jazdauskas iš Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos ir Simona Montvidaitė-Dirmienė iš Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos.

Rudeniški orai šiluma nelepino, tačiau šildė intensyvus darbas: kiekviena iš aštuonių grupelių pristatė savo viziją. Geriausią išrinko patys konferencijos dalyviai, prie patikusios vizijos klijuodami lipnius lapelius. Gerdos Putnaitės nuotraukos

Edita Urbonavičienė: „Ateityje pakviesime į modernesnę biblioteką, prieinamą ir patogią visiems dar neatrastiems skaitytojams, apie kuriuos ir su kuriais nemažai kalbėta šiame renginyje." Veikdamos pagal universalaus dizaino principus, bibliotekos gali tapti katalizatoriais, skatinančiais atskirtį patiriančių žmonių įsitraukimą į visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą. Pašalinę fizines ir informacines kliūtis, svetingą bei atvirą biblioteką, kuria naudosis dar daugiau žmonių, galime sukurti pažindami bendruomenės, kurioje veikiame, įvairovę, išmoningai panaudodami tankų ir įvairų šalies bibliotekų tinklą ir palaikydami vietos iniciatyvas. Dalindamasi patirtimi, kaip suomiams pavyko padidinti bibliotekų paslaugų, informacijos ir literatūros prieinamumą, K. Ylänne išsakė tą pačią mintį: „Bibliotekų tarpusavio bendradarbiavimas yra pagrindas. Specialiosios bibliotekos yra sukaupusios apsčiai negalinčiųjų skaityti įprastai aptarnavimo patirties. O viešosios, mokyklų ir akademinės bibliotekos yra arčiausiai skaitytojo. Plėtojant paslaugas įvairių gebėjimų ir asmeninių reikmių vartotojams, ypač vaisingas bendradarbiavimas su negalios asociacijomis ir vietos nevyriausybinėmis organizacijomis.“ Reikalingas ne tik glaudesnis tarpbibliotekinis ryšys, bet ir nuolatinis, nenutrūkstamas darbas bei konsultacijos su vietinėmis negalią turinčių žmonių bendruomenėmis. „Nieko apie neįgaliuosius be neįgaliųjų“ – šis principas ne kartą skambėjo darbo grupėse, į kurias buvo įtraukti ir asmeninėmis istorijomis pasidalinę pranešėjai. Šio principo laikymasis padeda užtikrinti, kad įgyvendinami pokyčiai ir iniciatyvos tikrai atitiks negalią turinčių žmonių poreikius – juk klaidų vis dar atsiranda ne tik vietos bendruomenių, bet ir aukščiausios politikos lygmenimis.

TARPTAUTINIAI LINKĖJIMAI LIETUVOS BIBLIOTEKOMS

Pasirašydami Bibliotekų prieinamumo manifestą, einame koja kojon su pasaulinėmis tendencijomis. Rugpjūtį Tarptautinės bibliotekų asociacijų ir institucijų federacijos (IFLA) organizuotame Pasaulio bibliotekų ir

informacijos kongrese (WLIC) buvo pristatyta inicia tyva atnaujinti IFLA ir UNESCO viešųjų bibliotekų manifestą, siekiant užtikrinti, kad jis atspindėtų dabartinę ir ateities viešųjų bibliotekų misiją. Renginyje pristatyta ir UNESCO programa „Informacija visiems“, kurioje pabrėžiamas esminis viešųjų bibliotekų vaid muo siekiant pagrindinių UNESCO tikslų – remti mokymąsi, įtrauktį bei kultūrinį dalyvavimą. Neatsitiktinai šiuomečio IFLA kongreso sesijose „Prieinamos bibliotekos paslaugos“ buvo diskutuojama, ką bibliotekos gali nuveikti, kad jų paslaugos būtų prieinamos ir individualių poreikių turintiems žmonėms. Aptartų klausimų įvairovė: nuo biblio tekų vaidmens įgyvendinant Marakešo sutarties nuostatas Lotynų Amerikoje, Kenijoje rengiamų ir platinamų prieinamų elektroninių knygų iki Norvegijoje startavusios disleksiją turintiems vaikams skirtos programėlės bei prieinamo formato knygų leidybos ir platinimo principų artėjant Europos Sąjungos prieinamumo akto įsigaliojimui. „Šiuolaikinės kontaktinės ir virtualios bibliotekos formos sudaro geras prielaidas prasmingai panaudoti intelektinį ir kultūrinį žmonijos sukurtą ir tebekuriamą turinį, taip kiekvienas žmogus gali įprasminti save visuomenės dalyviu, – perduodamas linkėjimus konferencijos dalyviams, teigė prof. dr. Jonas Ruškus, Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komiteto vicepirmininkas. – Todėl ypač svarbu, kad biblioteka būtų atvira visiems be išimties, nė vieno nepaliktų nuošalyje. Tam būtina užtikrinti universalų bibliotekos dizainą aplinkos ir turinio požiūriu.“ „Biblioteka visiems“ turi galėti naudotis žmonės, turintys fizinę, regos, klausos, intelekto, psichosocialinę ar kitas negalias. Tam reikalingas tinkamas bibliotekos sąlygų pritaikymas bei papildančios informavimo ir bendravimo formos, kurių yra daug ir įvairių: ne tik Brailio raštas ar gestų kalba, bet ir garsinis vaizdavimas, lengvai suprantama kalba (easy to read). „Išteklių atvirumo, prieinamumo, pritaikomumo ir socialinės įtraukties konceptai turi būti kiekvienos bibliotekos raktiniais konceptais. Tai svarbu, kad būtų užtikrinti esminiai žmogaus teisių principai, tokie kaip lygybė ir nediskriminavimas, tiek dėl mūsų valstybės įsipareigojimo tarptautinei bendruomenei ratifikavus Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją, tiek dėl moralinio lygybės ir nediskriminavimo imperatyvo“, – pabrėžė prof. dr. J. Ruškus. Motyvuotas vartotojas – kiekvieno profesionalo svajonė. Tik žengdami už savo sienų į netradicines erdves, bendruomenes, pažindami žmonių įvairovę ir individualias jų reikmes, sumažinsime tą kultūrinės patirties stoką, kurią įpratę justi daugybė žmonių. Lanksti, atliepianti individualias vartotojų reikmes, sklandžiai reaguojanti į pokyčius, tobulinanti veiklą ir ieškanti savo išskirtinumo – tokia yra biblioteka visiems. 5

ŠIANDIEN AKTUALU

KULTŪRINĖS EDUKACIJOS – INOVACIJŲ VAROMOJI JĖGA Šalies bibliotekos vis aktyviau įsitraukia į Lietuvos vaikų ir jaunimo neformalųjį švietimą, siūlydamos ir kultūrinių edukacijų užsiėmimus, ir kultūros paso veiklas. Lietuvos kultūros tarybos ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos iniciatyva asociacija „Žinių ekonomikos forumas“ 2021 m. atliko tyrimą „Kultūrinės edukacijos veiklų poveikio vertinimas“, kuriuo siekta apžvelgti ir įvertinti Lietuvoje vykdomų kultūrinės edukacijos ir kūrybiškumo ugdymo veiklų moksleiviams ir jaunimui (iki 29 m.) apimtis, formas ir priemones. „Tarp knygų“ redakcija pateikia apibendrintas bibliotekininkams aktualias tyrimo išvadas. Šiame tyrime vartojama sąvoka „kultūrinė edukacija“ apima dvi sritis: „(1) įvairias kultūrinio ir meninio švietimo formas, kurios, visų pirma, yra orientuotos į kultūrinių ir meninių kompetencijų ugdymą, ir taip pat (2) įvairių kultūros ir meno formų, sričių, veiklų panaudojimą ugdyme, pirmiausia, siekiant apibrėžtų ugdymo tikslų, nebūtinai tiesiogiai susijusių su meninių ir kultūrinių kompetencijų ugdymu (ugdymo kultūra)“. Tyrime teigiama, jog Europos Sąjungos Tarybos 2019 m. išvadose dėl jaunųjų kūrybiškų kartų1 „akcentuojama, kad meninių ir kūrybinių įgūdžių, taip pat talento ugdymas yra inovacijų, įskaitant socialines inovacijas, varomoji jėga, siekiant pažangaus, tvaraus ir tolydaus augimo“. Taigi, ugdyti jaunosios kartos kūrybinius įgūdžius – tai užtikrinti inovatyvią ateitį. 2020 m. Lietuvoje atlikto tyrimo „Gyventojų dalyvavimas kultūroje ir pasitenkinimas kultūros paslaugomis“2 duomenimis, 45 proc. Lietuvos gyventojų yra dalyvavę kultūrinėse veiklose (lankėsi renginiuose, parodose, muziejuose, kultūros paveldo objektuose, archyve, bibliotekoje, kine, skaitė knygas). Jose aktyviausiai dalyvauja 15–29 metų jaunimas: mokyklinio amžiaus (15–19 m.) – 75 proc., vyresnieji (20–29 m.) – 56 proc. Mažiausiai aktyvūs 50–59 metų ir 70 metų bei vyresnio amžiaus žmonės. Kultūrinės edukacijos padeda padidinti mokinių motyvaciją, prisideda prie aukštesnių jų pasiekimų ir pozityvesnės mokymosi aplinkos kūrimo. Todėl Europos Tarybos išvados dėl jaunųjų kūrybiškų kartų (2019/C 189/06). Prieiga per internetą: https://op.europa.eu/en/publication-detail/-/ publication/0ff40a97-876c-11e9-9f05-01aa75ed71a1/language-lt/ format-HTML/source-117074530. 2 Gyventojų dalyvavimas kultūroje ir pasitenkinimas kultūros paslaugomis, 2020. Prieiga per internetą: www.kulturostyrimai.lt/wp-content/ uploads/2021/01/Gyventoju-dalyvavimas-kulturoje-ir-pasitenkinimaskulturos-paslaugomis-2020-Ataskaitos-santrauka.pdf. 1

strategijoje „Lietuva 2030“ atkreipiamas dėmesys ir į neformaliojo švietimo, susijusio su kultūrine edukacija, svarbą, numatomas poreikis į ugdymą įtraukti įvairių kultūros sričių profesionalus. Valstybinėje švietimo strategijoje3 atkreipiamas dėmesys, kad į „neformalųjį švietimą yra menkai įtraukiami arba neįsitraukia muziejai, bibliotekos, kitos kultūros, meno įstaigos ir kiti potencialūs neformaliojo švietimo teikėjai, pernelyg menkas dėmesys kreipiamas į esamų ir potencialių neformaliojo švietimo teikėjų pedagoginę kvalifikaciją“4. Tiesa, reikėtų pažymėti, kad ši strategija rengta prieš aštuonerius metus – 2013-aisiais, – taigi kultūros (tarp jų ir bibliotekų), meno įstaigų įsitraukimas gali ir nebebūti toks nepatenkinamas, ypač pradėjus vykdyti Kultūros paso programas. Aptariamame tyrime teigiama, kad 2020 m. kultūros paso veiklomis pasinaudojo net 96 proc. bendrojo ugdymo mokyklų. Didelė dalis Kultūros ministerijai pavaldžių institucijų savo metinės veiklos planuose nurodo ir kultūrinę edukaciją, daugiau nei du trečdaliai ją nurodo kaip prioritetinę kryptį. Šiuo metu, teikiant kultūrinės edukacijos paslaugas, aktyviausi yra muziejai. Iš bib liotekų tyrime išskiriama tik Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2019 m. siūliusi 11 edukacinių temų. Tačiau ji atsilieka nuo muziejų, pavyzdžiui, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus siūlė net 237 edukacines temas, Valdovų rūmai – 77, Lietuvos nacionalinis muziejus – 66. Kitos bibliotekos tyrime neminimos. Lietuvos Respublikos Seimo 2013 m. gruodžio 23 d. nutarimas Nr. XII-745 „Dėl valstybinės švietimo 2013–2022 m. strategijos patvirtinimo“, 18.1 papunktis. Prieiga per internetą: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/ lt/TAD/TAIS.463390. 4 Ten pat, 18.2 papunktis. 3

2020 m.m. kultūrinėse veiklose dalyvavusių asmenų skaičius pagal 2020 dalyvavo*:

tačiau dažniausiai nėra pakankamai aktualizuojami. Taip pat rekomenduotina sukurti kultūrinės informacijos sklaidos portalą, kurio tam tikra turinio dalis būtų skirta vaikų ir jaunimo kultūrai. Tokį portalą turi ir Norvegija. Tad, išanalizavus abu pavyzdžius, būtų galima sukurti Lietuvai tinkamiausią kultūros portalą, pritaikytą ir vaikams bei jaunimui. Lietuvoje kasmet renkamos Metų knygos, tačiau į šiuos rinkimus būtų galima labiau įtraukti vaikus ir jaunimą – pritaikyti Latvijoje pavykusią vaikų ir jaunų suaugusiųjų žiuri iniciatyvą, kai įvairiose kategorijose patys vaikai ir jaunimas renka geriausias knygas. Iš Latvijos dar būtų galima perimti bendrų kūrybinių iniciatyvų programos profesinėms mokykloms idėją ir į kultūrines edukacijas labiau įtraukti profesines mokyklas. Bendradarbiavimas tarp institucijų, tik šįkart bendrojo lavinimo mokyklų ir kultūros įstaigų, tyrime siūlomas ir remiantis Nyderlandų gerąja patirtimi. Tokias bendradarbiavimo programas galėtų finansuoti valstybė ir savivaldybės. Nyderlanduose tikslingai remiamos mažiau paplitusios kultūrinės edukacijos iniciatyvos, pavyzdžiui, breiko šokiai. Tikėtina, ir Lietuvos moksleiviai susidomėtų tokiomis netradicinėmis, „egzotiškomis“ veiklomis. Dar vienas gerosios Nyderlandų patirties pavyzdys – mokymai menininkams, norintiems įgyvendinti meninio ugdymo projektus mokyklose. Juose įgyjama reikalingų pedagoginių žinių, taip į mokyklas galbūt būtų pritraukiama daugiau profesionalių menininkų.

„Gyventojų dalyvavimo kultūroje ir pasitenkinimo kultūros paslaugomis“ tyrimą

56 %

75 % (Iliustracijos iš tyrimo „Kultūrinės edukacijos veiklų poveikio vertinimas“ ataskaitos)

UŽSIENIO PATIRTYS LIETUVAI

Tyrėjai, siekdami atspindėti formaliojo ugdymo sistemų skirtumus bei kultūrinės edukacijos priemonių įvairovę, išanalizavo penkių šalių: Airijos, Prancūzijos, Norvegijos, Latvijos ir Nyderlandų – gerąsias patirtis. Kai kurias jų galima pritaikyti ir Lietuvai. Airijoje pasiteisino nevyriausybinių organizacijų ir valstybės bendradarbiavimas. Įgyvendindamos sėkmingas iniciatyvas, nevyriausybinės organizacijos ilgainiui sulaukė valstybės dėmesio ir finansavimo, kuris padeda užtikrinti veiklų tęstinumą. Tiesa, valstybės finansavimas nėra pakankamas, bet jis tampa puikia paskata ieškoti, kaip pritraukti privačių lėšų, ir užtikrina iniciatyvų nepriklausomybę nuo valdžios. Lietuvai galėtų būti tinkamas ir kitas Airijos sėkmės pavyzdys: valstybės finansuojami menininkai galėtų įsipareigoti kasmet bent dvi valandas skirti švietimo iniciatyvoms, o meno institucijos – imtis edukacinės savo srities veiklos. Iš prancūzų galima perimti sprendimą, kad moksleiviams būtų rekomenduojama kasmet dalyvauti bent kelių skirtingų kultūros sričių iniciatyvose ir taip plėsti akiratį. Prancūzijos mokyklose vaikai nuo mažens mokomi meno istorijos ir oratorystės. Lietuvoje šie dalykai formaliai įtraukti į meno programas,

25 %

20 %

KULTŪROS PASO VEIKLŲ PASIŪLA

Vykdant Kultūros paso programą, visiems Lietuvos bendrojo ugdymo mokyklų mokiniams kiekvienais kalendoriniais metais skiriama 15 eurų siekiant paskatinti juos ugdyti kultūros pažinimo įpročius ir didinti kultūrinę patirtį. Kultūros paso veiklos turi būti aukštos meninės ir kultūrinės vertės, kokybiškai supažindinti moksleivius su

15 %

14 %

Kultūros paso programų skaičius pagal sritis, 2019 m. 800 714 700 576

600 500

425

416

400 300

242

200

149 93

100

86 14

šiuolaikiška kultūros raiška arba kultūros paveldu. Drauge jos turėtų būti aktualios moksleiviams, inovatyvios, interaktyvios, skatinti jų kūrybiškumą, ugdyti kritinį mąstymą, sąmoningumą. Kol kas kultūros paso veiklos teikiamos grupėms, bet planuojama vyresniems mokiniams leisti naudotis šia priemone ir individualiai. 2019 m. kultūros pasu pasinaudojo 96 proc. Lietuvos bendrojo ugdymo mokyklų, visoje šalyje suteikta 20 780 į Kultūros paso programą įtrauktų paslaugų. Anksčiau didelė dalis kultūros paso veiklų vykdyta mokyklose, kai atvyksta paslaugos teikėjai, tačiau nuo 2021 m., gyvenimą suvaržius COVID-19 pandemijai, paslaugos teikiamos ir nuotoliniu būdu. Tyrime „daroma prielaida, kad kultūros pasas per metus leidžia mokiniams pasirinkti vidutiniškai 3 veiklas, kurių bendra trukmė – 3 valandos“. Daugiausia mokiniai galėjo rinktis iš kultūros paveldo ir etninės kultūros veiklų, mažiausios galimybės buvo rinktis cirko, fotografijos, kino ir šokių veiklas. Tyrime teigiama, kad būtų naudinga padidinti veiklų įvairovę, pasiūlant architektūros, dizaino, fotografijos ar kino programas, tačiau čia iškyla didesnių sąnaudų klausimas – tokioms veiklos rūšims reikia brangesnės technikos, įrangos, profesionalų komandos ir pan. Tyrėjai, palyginę Norvegijoje, Latvijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose vykdomas Kultūros paso programas, konstatuoja, kad nors šios priemonės įgyvendinimo formos skirtingos, rezultatų pasiekiama panašių. Pavyzdžiui, Norvegijoje lėšos skiriamos ne mokiniui, o regionui ir vietos valdžiai.

POVEIKIS ILGALAIKIS, BET ŽIŪRIMA KAIP Į TRUMPALAIKĮ

Tyrime buvo vertinamas Lietuvos kultūrinės edukacijos priemonių poveikis. Tai daryta remiantis jau parengtomis studijomis, prieinamomis ataskaitomis, grįžtamojo ryšio suvestinėmis ir atlikus pusiau struktūruotus interviu bei kultūros paso koordinatorių apklausą. 8

Lietuvių tyrime pateikiami JAV ir Jungtinės Karalystės mokslininkų gauti duomenys: „Jameso S. Catterallo, Susan A. Dumais ir Gillian Hampden-Thompson tyrimas rodo, kad žemo SEK [socialinio, ekonominio ir kultū rinio statuso – red.] mokiniai, aktyviai įsitraukę į kultūrinį ugdymą, turi penkis kartus didesnę tikimybę baigti mokyklą, lyginant su tais mokiniais, kurie į kultūrinio ugdymo veiklas neįsitraukė. Skirtis labai ryški ir lyginant mokinius, kurie planuoja baigti bakalauro studijas: kultūrinė edukacija padidina žemo SEK mokinių siekį siekti aukštojo mokslo diplomo nuo 42 iki 61 proc. Kiti tyrimai taip pat rodo, kad kultūrinė edukacija padidina tikimybę, kad mokinys įgis aukštojo mokslo diplomą.“ Įrodyta, kad Didžiosios Britanijos kūrybinių partnerysčių programa joje dalyvavusių moksleivių baigiamųjų egzaminų pažymius pagerina nuo 4,4 iki 7,5 proc. Geresnius pažymius turintys mokiniai renkasi studijuoti aukštosiose mokyklose, o tai garantuoja jiems aukštesnes pajamas. Apskaičiuota, kad šitaip į šią programą investuotas 1 svaras atneša 15,3 svaro grąžą. „Lietuvoje atlikti tyrimai taip pat rodo teigiamą kūrybinių intervencijų įtaką mokiniams: padidėjusi mokinių motyvacija, aukštesni pasiekimai ir pozityvesnės aplinkos mokymuisi“, – teigiama tyrime. 2011–2015 m. mūsų šalyje vykdyta Kūrybinių partnerysčių programa yra bene vienintelė sistemingai įgyvendinta kūrybingumo ugdymo programa Lietuvoje, joje transformacinės intervencijos bendrojo ugdymo mokyklose vykdytos pasitelkiant kūrėjus. Programoje dalyvavo daugiau nei 140 mokyklų, įgyvendinta per 200 unikalių kūrybiško mokymo projektų, prie kurių prisidėjo daugiau nei 200 kūrybos profesionalų. Pastebėta, kad po šios programos išaugo mokinių saugumo jausmas, lyderystė ir susidomėjimas mokymosi procesu, pagerėjo mokinių pažymiai ir lankomumas, sumažėjo patyčių, liūdesio ir nuobodulio. 47 proc. Kūrybinių partnerysčių programoje dalyvavusių mokytojų pakeitė mokymo būdą – ėmė dažniau taikyti inovatyvius metodus. Metų pradžioje vykdyta kultūros paso koordinatorių apklausa parodė, kad šią paslaugą jie vertina labai

Kultūros paso veiklų įgyvendinimo vieta

48,8 %

pozityviai. Tiesa, reikia turėti omenyje, kad koordinatoriai pačiose edukacinėse veiklose nedalyvavo, tad mokinių nuomonė gali kiek skirtis. Kritinė mokinių atstovo pastaba – beveik neprašoma arba retai prašoma edukacijos dalyvių – moksleivių – vertinimo, o grįžtamasis ryšys galėtų būti naudingas edukacijos organizatoriams. Moksleivių atstovas teigė pastebėjęs, kad kai kurios edukacijos moksleiviams „yra tiesiog laiko praleidimo būdas, išėjimas iš pamokų“. Apklaustų mokytojų teigimu, tam tikro tipo veiklos mokiniams gali parodyti, kad jų išankstinės nuostatos ar stereotipai yra neteisingi, pavyzdžiui, galerijos nėra tik vieta paveikslams laikyti. Apklausos dalyviai kultūros paso paslaugų pasiūloje pasigenda daugiau rimtesnio pobūdžio veiklų vyresnių klasių mokiniams, ypač mažesniuose miestuose. Tyrime atkreipiamas dėmesys, kad kultūros paso veiklos nėra siejamos su ilgalaikiu edukaciniu poveikiu – jos labiau traktuojamos kaip trumpalaikės, papildančios formaliojo švietimo turinį.

REKOMENDACIJOS KULTŪROS IR MENO ĮSTAIGOMS BEI ORGANIZACIJOMS

 Kuriant naujas kultūrinės edukacijos veiklas, atsižvelgti į skirtingus socialinių grupių poreikius.  Plėtoti kultūrinės edukacijos paslaugas toms tikslinėms grupėms, kurioms šiuo metu Lietuvoje teikiama pasiūla yra itin maža arba išvis jos nėra.  Į kultūrinės edukacijos veiklų kūrimą įtraukti tikslinę grupę. Jei to padaryti neįmanoma, numatyti negalutinių edukacijos versijų testavimus su tiksline grupe.  Į kultūrinės edukacijos veiklų kūrimą įtraukti mokytojus, kad siūloma kultūrinė edukacija būtų geriau suderinta su formaliuoju programų turiniu.  Plėtoti ne vienkartines, bet tęstines veiklas. Nesant galimybės numatyti kelis užsiėmimus (pavyzdžiui, kultūros paso atvejais), parengti aktualią medžiagą, skirtą savarankiškam mokytojų ir mokinių pasiruošimui prieš atvykstant į kultūrinę edukaciją, taip pat lydimąją medžiagą, kurią mokytojas galėtų naudoti po kultūrinės edukacijos.

51,2 %

Metiniame įstaigos biudžete numatyti lėšų kultūrinės edukacijos įgyvendinimui, rinkodarai, kokybės užtikrinimui bei kultūrinės edukacijos paslaugų plėtrai (taikoma didesnėms, daugiau edukacijų turinčioms įstaigoms).  Numatyti už kultūrinę edukaciją atsakingą asmenį (taikoma didesnėms, daugiau edukacijų turinčioms įstaigoms).  Per edukacijas rinkti grįžtamąjį ryšį ir, atsižvelgiant į jį, tobulinti teikiamas paslaugas.

BAIGIAMOSIOS TYRĖJŲ PASTABOS

• Lietuvoje yra įvairių kultūrinės edukacijos programų, bet jos per mažai derinamos tarpusavyje ir dažniau konkuruoja nei papildo viena kitą. • Valstybėje nėra aiškios iniciatyvų rėmimo strategijos, programos finansuojamos iš skirtingų fondų. • Lietuvoje labai mažai kultūrinės edukacijos veiklų, skirtų jaunimui, baigusiam mokyklą. • Bendrojo ugdymo mokyklose trūksta kompetencijų (ir išteklių) tikslingai ir strategiškai integruoti kultūrinę edukaciją. • Stinga didesnių kultūrinės edukacijos sąsajų su formaliuoju ugdymu. • Mokykloms stinga ilgalaikių profesinio augimo programų, susijusių su kultūrine edukacija. • Nors kultūros paso paslaugų prieinamumas ir pasiūla vertinami pozityviai, kokybė tebėra iššūkis. • Nėra vertinamas absoliučios daugumos veiklų ir projektų poveikis.

Tyrimą atliko asociacija „Žinių ekonomikos foru mas“ (Monika Petraitė, Arminas Varanauskas, Gintarė Zinkevičiūtė), ekspertines konsultacijas teikė Unė Kaunaitė.

Parengta pagal 2021 m. tyrimo „Kultūrinės edukacijos veiklų poveikio vertinimas“ ataskaitą 9

TYRIMAI

PANEVĖŽIO IR UTENOS APSKRIČIŲ VIEŠŲJŲ IR MOKYKLŲ BIBLIOTEKŲ DARBUOTOJŲ, DIRBANČIŲ SU VAIKAIS, KOMPETENCIJŲ VYSTYMAS Šarūnė Leikienė Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka

Brigita Stanikūnienė Kauno technologijos universiteto Panevėžio technologijų ir verslo fakultetas

Keičiantis visuomenei, keičiasi ir bibliotekos, jų vaidmuo. Pastaraisiais metais bibliotekos jau yra tapusios ir inovacijų, technologijų, rekreacijos, informacijos ir daugelio kitų veiklų vieta. Bibliotekoms išaugus į įvairialypes veiklas apimančią organizaciją, pakito ir bibliotekininko kompetencijai keliami reikalavimai. Šių dienų bibliotekininkas turi reaguoti į naujoves, prisitaikyti prie įvairių klientų poreikių, gebėti organizuoti edukacinius renginius, rengti projektinę veiklą ir joje dalyvauti. Toks bibliotekos darbuotojas nuolat vysto savo kompetenciją ir suvokia mokymosi bei lyderystės gebėjimų svarbą. Lietuvos Respublikos kultūros ministro Kultūros sektoriaus darbuotojų 2020–2022 metų kvalifikacijos tobulinimo programos analizė rodo, kad bibliotekininkai turi turėti ir tobulinti bendrąsias, specialiąsias ir profesines kompetencijas. Bendrosios dalies kompetencijos sietinos su kultūros darbuotojo, šiuo atveju bibliotekininko, motyvacija, nusiteikimu mokytis. Gebėjimo bendrauti kompetencija suprantama kaip žinios apie įvairias bendravimo formas (partnerystę, komandinį darbą ir kt.), bendrų tikslų formavimą, veiklos planavimą ir organizavimą, lyderystę; gebėjimo tobulėti kompetencija – tai žinios apie savęs pažinimo būdus, esminių savo savybių, ribų žinojimas, mokymosi galimybių ir skirtingų mokymosi būdų išmanymas bei pritaikymas sau (1). Todėl darbuotojo asmeninės nuostatos ir požiūris į kompetencijų vystymą labai svarbūs. 10

Kintantis bibliotekos vaidmuo besikeičiančioje visuomenėje analizuojamas Kristinos Kulikauskienės (2019) publikacijose (2), viešųjų bibliotekų vaidmens pokyčius savo darbuose aptaria Petras Biveinis (2018) (3), Laura Juchnevič (2016) (4), Angelė Pečeliūnaitė (2018) (5) ir kt. Šiame straipsnyje aptariamo tyrimo tikslas – išanalizuoti Panevėžio ir Utenos apskričių viešųjų ir mokyklų bibliotekų darbuotojų, dirbančių su vaikais, kompetencijų vystymą. Taikyti darbo metodai: mokslinės literatūros analizė; anketinė apklausa; statistinė aprašomoji analizė.

KOMPETENCIJOS SAMPRATA Kompetencijos sąvoka plačiai analizuojama užsienio ir lietuvių mokslinėje literatūroje. Autoriai pateikia formuluočių ir apibrėžčių, kuriose ji suvokia-

ma tapačiai arba skirtingai su tam tikromis išlygomis (Sue Otter (6), Palmiros Jucevičienės, Daivos Lepaitės (7), Kęstučio Pukelio (8), Vilmos Tubutienės, Simonos Morkūnaitės (9) darbuose). Holistinė kompetencija (angl. holistic competen ce) – tai gebėjimas įvertinti naują situaciją, pasirinkti joje tinkamus veiklos metodus ir nuolat naudotis dalykinėmis ir profesinėmis žiniomis; šioje koncepcijoje akcentuojamas gebėjimas perkelti žinias ir įgūdžius į naujas situacijas ir tuo pat metu užtikrinti žmogaus įvairių lygmenų veiklą. Holistinė kompetencija – tai žmogaus kvalifikacijos raiška arba gebėjimas veikti, nulemtas individo žinių, įgūdžių, požiūrių, asmenybės savybių bei vertybių (7). Johno Bowdeno ir Ference’o Martono (1998) teigimu, kompetencijos holistinė idėja akcentuoja žmogaus savybes ir vertybes, požiūrį į save kaip į profesionalą, o tai padrąsina veikti neapibrėžtose situacijose (6). Tai – asmens gebėjimas pagrįstai (tinkamai ir kvalifikuotai, kokybiškai) ir pa tikimai (tiksliai ir greitai) atlikti tam tikrą profesinės veiklos dalį (operaciją ar užduotį) nenuspėjamoje darbinėje situacijoje (8). Kompetencijos sąvoka yra artimesnė veiklos aplinkai. Ji vartojama tuomet, kai tenka pabrėžti žmogaus galias profesinėje veikloje (10). O visa tai apima asmens žinias, įgūdžius, gebėjimus, požiūrius, vertybes, pasireiškiančias sėkmingais žmogaus konkrečios srities, veiklos, darbo rezultatais (11). Tai – asmens žinių, mokėjimo ir elgsenos visuma, kuria jis remiasi atlikdamas tam tikrą užduotį (12). Pateikti apibrėžimai leidžia daryti apibendrinimą, kad kompetenciją apibūdina šie aspektai: gebėjimas vertinti naują situaciją; tinkamo metodo pritaikymas esant konkrečiai situacijai; turimų žinių panaudojimas norint kokybiškai ir patikimai veikti nenuspėjamoje darbinėje situacijoje; individo kvalifikacijos, žinių, įgūdžių ir jo asmeninių savybių bei vertybių išraiška; motyvacija pasitelkiant patirtį ir siekiant efektyvaus veiklos atlikimo, sėkmingos darbo rezultatų išraiškos. Šiame tyrime laikomasi mokslininkių P. Jucevičienės ir D. Lepaitės pasiūlytos kompetencijos apibrėžties, ją įvardijant kaip sėkmingą veiklos atlikimą lemiančius gebėjimus, kai remiamasi įgytų žinių, gebėjimų, įgūdžių, vertybinių nuostatų visuma (7). Ši kompetencijos samprata pagrindžia subjektyvumo aspektą. Kompetencijos suvokimas tampa unikalus ir individualiai suprantamas, nes ji priklauso ne tik nuo patvirtintų ir įgytų kvalifikacijų, bet ir nuo įgūdžių, praktinės, patirtinės veiklos, vidinės motyvacijos, vertybių, įsitikinimų.

KOMPETENCIJŲ PLĖTOJIMAS

Šiuolaikiniu požiūriu kompetencijos vystymas suprantamas ne tik kaip tobulėjimas formaliuoju ir neformaliuoju būdu, bet ir kaip mokymasis kasdienėje veikloje tiek savaiminiu, tiek savireguliaciniu

režimu. Organizacijoje mokymąsi sudaro viešos diskusijos, organizacijos narių įsitraukimas priimant sprendimus, o tai išryškina kolektyvinės veiklos svarbą, individualų asmenų norą bei pasirengimą imtis naujų užduočių ir jas įgyvendinti, pritaikyti įvairiuose kontekstuose (9). Kompetencijos vystymas neapsiriboja formaliu kvalifikacijos įgijimu ir įgytų žinių taikymu praktinėje veikloje. Organizaciniam mokymuisi įtakos turi tokie veiksniai kaip neformali sistema – individualus elgesys, organizacijos struktūra, kultūra, vadovavimo pobūdis, informacinės technologijos, formali aplinka (9). Remiantis šiomis įžvalgomis, galima daryti prielaidą, kad formalusis mokymasis ir įgyta kvalifikacija, taip pat neformalusis mokymasis yra tik dalis kompetencijos vystymo galimybių. Mokymasis tampa savaiminis – tai visos veiklos, kurios atliekamos tuo metu, kai individai nėra formalioje aplinkoje ir nedalyvauja mokytojas (13), kiekvieną dieną vykstantis sąmoningas ir (arba) nesąmoningas, atsitiktinis procesas, kurio metu besimokantysis įgyja kompetencijų. Savaiminis mokymasis, vykstantis tiek individualiai, tiek grupėse, yra silpniau susietas su formalia mokymosi aplinka. Šiame procese rečiau pasireiškia mokytojo ir mokinio santykiai, jis nebūtinai yra iš anksto apgalvotas, todėl jo gali nepripažinti net patys besimokantys individai (14). Kompetencijų vystymas – labai plati sąvoka, todėl tikslinga ją struktūrizuoti ir apibūdinti šiais pagrindiniais aspektais: 1) formalaus išsilavinimo įgijimas (išsilavinimas, įgytas formaliojo ugdymo institucijose, pvz., profesinėje mokykloje, kolegijoje ar universitete); 2) neformalusis mokymas(is) (seminarai, kvalifikacijos kėlimo kursai, stažuotės ir pan.); 3) savaiminis būdas (patirtinis mokymasis, refleksija, savianalizė ir pan.). Viešosios ir mokyklų bibliotekos aptarnauja įvairias socialines grupes. Jos nuolat plečia paslaugų ir produktų, veiklos spektrą bei kultūrinį-edukacinį prieinamumą visuomenei. Siekiant kokybės ir poreikių atitikties rodiklių, keičiasi ir bibliotekų darbuotojo portretas, tad labai svarbu išanalizuoti, kaip biblio tekininkai suvokia kompetenciją ir jos vystymą, kokie būdai mokytis jiems yra priimtini, kaip jie tobulina savo kompetenciją, ar identifikuoja tokį poreikį bei kokios pozicijos laikosi šiuo klausimu.

EMPIRINIO TYRIMO REZULTATAI

Siekiant atskleisti bibliotekininkų požiūrį į kompetencijų vystymą, buvo atliktas empirinis tyrimas pagal šiuos pagrindinius kriterijus: kompetencijos samprata; požiūris į tobulėjimą; mokymosi motyvacija; priimtiniausi mokymosi būdai ir formos; mokymąsi palaikanti organizacijos aplinka; pandemijos sukelti kompetencijos iššūkiai. Tyrimo tikslui pasiekti parengta 19 klausimų anketa ir vykdyta elektroninė apklausa (Google Disk). 11

Anketa išsiųsta 116-kai Panevėžio regiono (Panevėžio ir Utenos apskričių) viešųjų ir mokyklų bibliotekų darbuotojų, atsakė 73 respondentai. Orientuotasi į su vaikais dirbančius bibliotekos darbuotojus. Vaikai – viena iš labiausiai pažeidžiamų aptarnaujamų socialinių grupių, jie neturi kritinių „filtrų“ ir negali objektyviai, kritiškai įvertinti teikiamo turinio. Dėl šios priežasties labai svarbu bibliotekininkų požiūris į kompetencijų vystymą, jų atsakomybė ir sąmoningumas užtikrinant kokybišką kultūrinį turinį vaikams. Kompetencijų vystymo samprata ir požiūris į to bulėjimą. Pradžioje respondentų teirautasi, kaip jie supranta kompetencijos vystymo sąvoką. Atsakymai rodo (žr. 1 pav.), kad dauguma bibliotekininkų kompetencijos vystymu nelaiko tik tam tikrų žinių įgijimo. Kompetencijų vystymas jiems – žinių, įgūdžių bei požiūrių įgijimas, besitęsiantis visą gyvenimą. Daugiau nei trečdalis (34,2 proc.) respondentų teigia, kad tai – mokymosi procesas, padedantis įveikti žinių, įgūdžių, gebėjimų trūkumą. Tačiau tik 8,2 proc. pažymėjo, kad kompetencijos vystymas yra tobulėjimas, grįstas savianalize ir vykstantis bet kurioje žmogaus veikloje. Todėl darytina prielaida, kad savirefleksija, diskusijos su kolegomis apie veiklos tobulinimo galimybes ar savo kasdienės veiklos svarstymas nėra dažnai praktikuojami tiriamoje bibliotekininkų imtyje. Anketinės apklausos rezultatai atskleidžia, jog bibliotekininkai suvokia, kad kompetencijų vystymas nėra baigtinis, kad tai yra visą gyvenimą trunkantis procesas, jie mano, kad žinios, įgytos mokykloje ir universitete, nepatenkina šiandienės darbo rinkos tikslų. Respondentai pritaria nuostatoms, kad žmogus privalo mokytis visą savo gyvenimą ir visose gyvenimo srityse. Nuolatinis mokymasis organizacijai ir jos darbuotojams yra itin svarbus, o bendravimas – puiki kompetencijos vystymo galimybė. Mokymosi motyvacija. Bibliotekų darbuotojai mokosi, žinias gilina, kad galėtų kokybiškai dirbti prisitaikydami prie aplinkoje vykstančių pokyčių (86,3 proc.); spartus gyvenimo tempas verčia nuolat mokytis (74 proc.); mokydamiesi tobulėja, plečia akiratį ir gali geriau išreikšti save (58,9 proc.); mokosi, kad galėtų tinkamai ir kokybiškai atlikti paskirtas užduotis (57,5 proc.); mokosi, kad jaustųsi visaverčiai ir įgytų daugiau tikėjimo savo jėgomis (46,6 proc.). Įdomu, kad bibliotekų darbuotojus mažai domina karjeros siekis. Jie nesimoko vien tam, kad įgytų pripažinimą ir kolegų pagarbą. Juos skatina vidinė motyvacija, t. y. noras gerai atlikti darbą ir tobulėti dėl savęs. Priimtiniausi mokymosi būdai ir formos. Beveik visi apklaustieji (98,6 proc.) bibliotekų darbuotojai dalyvauja konferencijose, seminaruose ir pan.; bendradarbiauja ir diskutuoja su kitais žmonėmis, mokosi vieni iš kitų, dalinasi idėjomis ir žiniomis (74 proc.); mokosi su tam tikros srities dėstytoju ar lektoriumi (65,8 proc.); mokosi įvairaus formato nuotoliniuose 12

Tai žmogaus žinių, įgūdžių bei požiūrių įgijimas, besitęsian�s visą gyvenimą Tai a��nkamų žinių įgijimas

34,2 % 50,7 % 2,7 % 8,2 %

Tai savianalize pagrįstas tobulėjimas, vykstan�s bet kurioje žmogaus veikloje Tai procesas, suteikian�s naują žinojimą

4,1 %

Tai mokymosi procesas, padedan�s įveik� žinių, įgūdžių, gebėjimų trūkumą

1 pav. Kompetencijos vystymo sampratos vertinimas mokymuose (65,8 proc.); mokosi savarankiškai, studijuoja įvairią literatūrą (57,5 proc.); konsultuojasi ar prašo kolegų pagalbos (54,8 proc.). Gauti duomenys atskleidžia, kad dominuoja neformalus kompetencijos vystymo būdas, o savaiminio tobulėjimo praktika gerokai nusileidžia: tik trečdalis respondentų pažymi, kad mokosi iš savo patirties (34,2 proc.); dar mažesnė dalis mokosi individualiai, savarankiškai (24,7 proc.). Mokymąsi palaikanti organizacijos aplinka apibūdinama keturiais esminiais aspektais: 1) praktikuojamas mokymasis vieniems iš kitų; 2) mokymosi metu suteikiama kolegų pagalba; 3) palaikomos viešos diskusijos; 4) skatinama refleksija. Pozityvu tai, jog net 75,3 proc. respondentų yra įsitikinę, kad darbuotojai nuolat mokosi vieni iš kitų. Tik nedaugelis mano, kad kolegos nelinkę to daryti, kad įstaigoje nėra įprasta mokytis vieniems iš kitų (žr. 2 pav.). Dauguma respondentų kolegų pagalbą sieja su kompetencijos tobulinimo dalykais ir teigia, kad visada prašo kolegų pagalbos, kai jaučia žinių ar įgūdžių trūkumą problemai išspręsti. Pagalbos prašymas vienu ar kitu klausimu suvokiamas kaip naujų žinių, įgūdžių įgijimas (63 proc.); pasitikėjimo kitu žmogumi ženklas (35,6 proc.). Nė vienas iš respondentų nepritarė nuostatai, kad „pagalbos prašymas – savo nekompetentingumo rodymas“ (žr. 3 pav.). Viešos diskusijos, kaip kompetencijos vystymo galimybė, nėra taip palankiai vertinamos. Tik trečdalis bibliotekininkų teigia aktyviai bendradarbiaujantys ir bendraujantys (34,2 proc.); kiek daugiau nei trečdalis

2,7 %

Esu įsi�kinęs(-usi), kad darbuotojai nuolat mokosi vieni iš kitų

9,6 %

Darbuotojai dirba kartu, bet nėra linkę moky�s vieni iš kitų

12,3 % 75,3 %

2 pav. Mokymasis vieniems iš kitų

Darbuotojai nenoriai įsitraukia į bendras veiklas (grupines užduo�s) Įstaigoje nėra įprasta moky�s vieniems iš kitų

0% 1,4 % 35,6 % 63 %

Tai naujų žinių, įgūdžių įgijimas

bėjo aplinką, ieškojo naujų būdų ir galimybių, kaip tęsti veiklą (52,1 proc.); dalį savo darbinės veiklos sėkmingai perkėlė į virtualiąją erdvę, dalis veiklos nunyko, tačiau atsirado alternatyvių veiklų virtualiu formatu (50,7 proc.). Bibliotekų darbuotojai aktyviai reaguoja į dabartinės pandemijos keliamus pokyčius, yra motyvuoti prisitaikyti ir tik nedaugelis sustabdė įprastą darbinę veiklą (2,7 proc.).

Neturiu nuomonės

IŠVADOS

Tai savo nekompeten�ngumo rodymas Tai pasi�kėjimo kitu žmogumi ženklas

3 pav. Kolegų pagalbos samprata jų pareiškia savo nuomonę, duoda patarimų (37 proc.) ir tik 26 proc. respondentų linkę diskutuoti su grupės nariais. Nors viešai diskutuoti bibliotekininkai nėra itin linkę, beveik pusė jų dažnai apmąsto, ar veiksmingi jų savame darbe taikomi būdai ir priemonės (45,2 proc.); tariasi su kolegomis (37 proc.). Anketinėje apklausoje pateiktiems neigiamo prasminio atspalvio teiginiams pritarė maža dalis respondentų. Teiginys „galvoju tik apie ateitį ir neeikvoju laiko ir pastangų praeities analizei“ rodo, kad žmogus nėra linkęs reflektuoti, – šį teiginį pasirinko vos 2,7 proc. apklausos dalyvių. Panašus ir kito teiginio – „tik iškilusi problema, nesėkmė ar neaiškumas priverčia analizuoti veiklą“ – vertinimas leidžia daryti prielaidą, kad respondentai linkę į refleksiją net tuomet, kai veikla yra įprasta ar sėkminga (žr. 4 pav.). Pandemijos sukelti kompetencijos iššūkiai. Aktualus pasaulinės COVID-19 pandemijos kontekstas paskatino poreikį išsiaiškinti, su kokių kompetencijų trūkumu susidūrė bibliotekininkai ir kaip jie sprendė šią problemą. Net 68,5 proc. respondentų pandemijos laikotarpiu susidūrė su kompetencijų organizuoti darbą nuotoliniu režimu trūkumu; gebėjimų taikyti el. įrankius nuotoliniam darbui trūkumu; komunikavimo gebėjimų virtualiojoje erdvėje poreikiu. Panašus procentas apklaustųjų stengėsi reaguoti lanksčiai ir prisitaikyti prie pakitusios situacijos (64,4 proc.); dalyvavo įvairiuose mokymuose apie įprastinės darbo veiklos perkėlimą į nuotolinę ir sėkmingai tęsė savo veiklą (60,3 proc.); aktyviai steDažnai mąstau, ar veiksmingi būdai ir priemonės, kuriuos taikau

37 %

2,7 %

45,2 %

Tik iškilusi problema, nesėkmė ar neaiškumas priverčia analizuo� veiklą Galvoju �k apie atei� ir neeikvoju laiko bei pastangų praei�es analizei

15,1 %

4 pav. Refleksijos taikymas

Dažnai mąstau, tariuosi su kolegomis

1. Mokslinės literatūros analizė rodo, kad bibliotekos šiuolaikinėje visuomenėje tampa ne tik informacines, bet ir ekspertines, edukacines paslaugas teikiančia organizacija, tenkinančia įvairių socialinių grupių poreikius. Atitinkamai keičiasi ir bibliotekininko vaid muo: jis, atlikdamas savo veiklą, turi nuolat mokytis, prisitaikyti prie sparčių aplinkos pokyčių. 2. Atliktas empirinis tyrimas atskleidžia bibliotekininkų teigiamas nuostatas į kompetencijų vystymą. Jie suvokia mokymosi ir lyderystės gebėjimų svarbą, tikslui siekti pasitelkia įvairius mokymosi būdus. Stipri jų vidinės mokymosi motyvacijos raiška, prioritetą atiduodant ne karjeros tikslams ar pripažinimo siekiui, bet savęs tobulinimui. 3. Dirbantys su vaikais specialistai nėra linkę viešai diskutuoti, tačiau priima kolegų pagalbą, kai reikia žinių bei gebėjimų, individualiai reflektuoja, taip pat aktyviai įsitraukia į tobulėjimo veiklas, kai yra neišvengiama būtinybė (pandemijos laikotarpis).

LITERATŪRA

1. Kultūros sektoriaus darbuotojų 2020–2022 metų kvalifikacijos tobulinimo programa. 2020 [žiūrėta 2021-04-04]. Prieiga per internetą: https://eseimas.lrs.lt/portal/documentSearch/lt. 2. KULIKAUSKIENĖ, K. Socialiai įtraukios bibliotekos samprata besikeičiančioje visuomenėje. Socialiniai tyrimai / Social Research, 2019, 42 (1), p. 67–78. 3. BIVEINIS, P. Kultūros funkcijos ir jų realizavimas savivaldybių viešųjų bibliotekų veikloje. Šiandien aktualu, 2018, 58 (1), p. 58–106. 4. JUCHNEVIČ, L. Šiuolaikiniai bibliotekos konceptai tinklaveikos visuomenėje: kontekstas ir požiūriai. Informacijos mokslai, 2016, t. 74, p. 95–114. 5. PEČELIŪNAITĖ, A. Bibliotekų veiklos ir bendruomenės narių gyvenimo kokybės sąsajos: nepriklausomos Lietuvos apskričių viešųjų bibliotekų tyrimas. Kultūra ir visuomenė, 2018, 9 (2), p. 61–87. 6. OTTER, S. Competence or Competencies? Holism or Vocationalism in Higher Education? The New Academic, 1992, vol. 1.3, p. 6–8. 7. JUCEVIČIENĖ, P.; LEPAITĖ, D. Kompetencijos sampratos erdvė. Socialiniai mokslai, 2000, Nr. 1, p. 44–50. 8. PUKELIS, K. Gebėjimas, kompetencija, mokymosi / studijų rezultatas, kvalifikacija ir kompetentingumas: teorinė dimensija. Aukštojo mokslo kokybė=The quality of higher education. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2009, Nr. 6. 9. TUBUTIENĖ, V.; MORKŪNAITĖ, S. Organizacinio mokymosi modeliai besimokančioje organizacijoje. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos, 2008, Nr. 1, p. 200–211. 10. LAUŽACKAS, R.; STASIŪNAITIENĖ, E.; TERESEVIČIENĖ, M. Kompetencijų vertinimas neformaliajame ir savaiminiame mokymesi: monografija. Kaunas: VDU, 2005. 11. JUCEVIČIENĖ, P.; BLAŽĖNAITĖ A. Žmogiškųjų išteklių valdymas intelektu alioje organizacijoje. Kaunas: KTU leidykla „Technologija“, 2008. 12. VENGRIENĖ, B. Paslaugų vadyba. Vilnius, 2006. 13. GERBER, P. J.; MADAUS J. W.; PRICE L. A. Adults with Learning Disabilities in the Workforce: Lessons for Secondary Transition Programs. Learning Disabilities Research & Practice, 2001, 23(3), p. 148–153. 14. ALANDORIENĖ, R. Vadovų savaiminio mokymosi įtaka įmonės veiklos re zultatams: daktaro disertacija. ISM vadybos ir ekonomikos universitetas, Kaunas, 2009.

NAUJI LEIDINIAI

APIE DISLEKSIJĄ PAPRASTAI: VAIKAMS, MOKYTOJAMS, TĖVAMS IR... BIBLIOTEKININKAMS

Knygos „Apie disleksiją paprastai“ viršelis.

Daiva Kavaliauskienė

„Kai skaitau, dažnai pametu skaitomą vietą, suklystu ir nesuprantu perskaityto teksto. Kas šioje knygoje parašyta apie disleksiją, man viskas tinka.“ (Jonas, 9 m.) Lietuvos aklųjų bibliotekos (LAB), teikiančios paslaugas žmonėms, negalintiems skaityti įprasto spausdinto teksto, specialistai išvertė ir išleido Didžiosios Britanijos disleksijos programos „Nessy“ ekspertų parengtą knygą „Apie disleksiją paprastai“1. Leidinys prieinamas spausdintiniu, elektroniniu ir garsiniu formatais.

„Knyga – lyg komiksų, bet kartu ir informatyvi. Manau, kad ją perskaitys ne tik tėvai, bet ir vaikai, „turintys reikalų“ su disleksija, – vertino dviejų vaikų, turinčių disleksiją, mama Jolita. – Juozapui patiko paveikslėliai. O man širdyje paliko geriau, nes disleksija ne tik man vienai rūpi. Tai ir buvo didžiausias šios knygos įspūdis. O Juzei buvo svarbu, kad tokių vaikų yra daugiau.“

KAS TA DISLEKSIJA?

 Tikėtina, kad disleksija atsirado kartu su raštu, bet tuomet niekas apie ją nežinojo. Tik 1887 m. vokiečių oftalmologas Rudolfas Berlinas, kalbėdamas apie berniuką, kurio intelektiniai ir fiziniai gebėjimai atitiko jo amžiaus vaikų išsivystymo lygį, tačiau skaityti ir rašyti jam sekėsi ypač sunkiai, paminėjo iš graikų kalbos kilusį terminą „disleksija“.  Ilgą laiką buvo manoma, kad disleksiją turintys žmonės – ligoniai, su jais buvo atliekami įvairūs eksperimentai. Ir tik XX a. viduryje vaikai, turintys skaitymo ir rašymo sunkumų, sulaukė deramo dėmesio. Buvo pradėti psichologiniai ir edukaciniai tyrimai, plečiantys mokslininkų suvokimą apie vaiko raidą, tobulinamos raidos sąvokos. 1

Jones, Mike; Heming, Leah. Apie disleksiją paprastai / iš anglų k. vertė Jūratė Jolanta Žeimantienė. [Vilnius]: [Lietuvos aklųjų biblioteka], 2021. [96 p.]: iliustr.

 Dabar jau aiškiai žinoma: žmogaus, turinčio disleksiją, smegenys kitaip apdoroja rašomą ir skaitomą informaciją. Tai mokymosi sunkumas, kurį galima palengvinti taikant tam tikrus ugdymo metodus ir mokymosi medžiagą pateikiant kitu formatu. Disleksija išlieka ir vyresniame amžiuje. Skaityti tekstą ir suvokti perskaitytą informaciją yra didžiulis darbas, todėl knygos disleksiją turintiems žmonėms retai kada tampa patrauklia laisvalaikio leidimo forma (nebent jos būtų įgarsintos).  Lietuvoje pedagoginės psichologinės tarnybos vaikams, turintiems disleksiją, išduoda pažymą, kurioje nurodoma, kad vaikui būdingi specifiniai mokymosi (skaitymo, rašymo) sutrikimai ir rekomenduojami tam tikri ugdymo būdai. Oficialiuose mūsų šalies dokumentuose terminas „disleksija“ nevartojamas, ir tai yra viena iš spręstinų problemų.

IR PROBLEMA, IR DOVANA

Kaip nutinka, kad vaikai „neišauga“ šio sutrikimo? Juk pradžioje visiems būna sunku skaityti, rašyti, skaičiuoti. Bet mokydamiesi mokykloje galiausiai – vieni geriau, kiti blogiau – vis viena išmokstame. Į šiuos ir panašius klausimus gali atsakyti knyga „Apie disleksiją paprastai“, kuri visai neatsitiktinai atrodo lyg komiksų knyga. Jos autoriai žino, kad disleksiją turintys žmonės geriau suvokia vizualinę informaciją.

Sunkumai, kuriuos patiria disleksiją turintys žmonės, susiję ne tik su skaitymu.

Ar žinojote, kad skirtingo lygio disleksiją turi 10–20 proc. visos žmonijos? Vien Lietuvoje disleksija būdinga 32 tūkstančiams moksleivių! Knygos autorius Mike’as Jonesas pats turi disleksiją. Būdamas aštuonerių, Mike’as ne tik nemokėjo skaityti – jis net negebėjo teisingai ištarti savo vardo! Berniuko mama, mokydama sūnų, atrado naujų metodų, padedančių lengviau išmokti skaityti ir rašyti. Jau suaugęs ir disleksijos specialisto kvalifikaciją įgijęs Mike’as, nepamiršęs karčios vaikystės patirties, parengė internetinę programą „Nessy“, į kurią įtraukė ir jam pačiam vaikystėje padėjusius mokymosi metodus. Pervertę smagiai iliustruotą išmintingą knygą, sužinosite, kad disleksija – ne tik skaitymo ir rašymo sutrikimas. Disleksija yra ir problema, ir... dovana. Disleksiją turinčiam vaikui sunku prisiminti eilės tvarką (telefono numerį ar mėnesių pavadinimus), įsiminti vardus, atpažinti garsus, nurašyti tekstą, susikaupti, skirti kairę nuo dešinės. Jis dažniau pameta ar pamiršta daiktus, jam sudėtingiau planuoti laiką. Tačiau disleksiją turintys žmonės geba žvelgti į pasaulį plačiau, jie dažnai efektyviau sprendžia problemas, kūrybingai mąsto, geriau suvokia objektų ir erdvės santykį. Tam, kad disleksija atsiskleistų kaip dovana, būtina skatinti vaiką už mažiausius pasiekimus, akcentuoti ne rezultatą, bet sunkų už jo slypintį darbą. Knygelėje pristatomi ir metodai, kaip padėti disleksiją turintiems vaikams. Mokytis skiemenuoti, įsiminti vardus ar žodžio garsus gali padėti smagūs vaizdiniai.

Disleksiją turintys žmonės geba plačiau žvelgti į pasaulį, geriau suvokia objektų ir erdvės santykį.

Disleksiją turinčiam vaikui sunku atsiminti ilgą nurodymų seką. Iliustracijos iš knygos „Apie disleksiją paprastai“

SOCIALINĮ SĄMONINGUMĄ SKATINANTI PROGRAMA

„Kaupdama informaciją apie disleksiją, aptikau šią nuostabią knygelę, – sako projekto iniciatorė, LAB Informacinių išteklių skyriaus vedėja Dalia Balčytytė. – Vos pervertusi elektroninę anglų kalba parengtos knygos „Dyslexia Explained“ versiją, supratau – jos būtinai reikia Lietuvai. Iš karto įsimylėjau nuostabias iliustracijas, paprastus, aiškius ir drąsinančius tekstus. Prireikė beveik dvejų metų, kol pavyko gauti Lietuvos kultūros tarybos finansavimą vertimui ir leidybai, pradžioje – tik elektroniniu formatu. Beje, negalėjome keisti nė vienos iliustracijos, todėl, pritaikant leidinį lietuvių kalbai ir mūsų kultūrai, reikėjo nemenkos išmonės! Tik visai neseniai privačių rėmėjų, kuriems rūpi disleksiją turintys vaikai, lėšomis pavyko išleisti spausdintą knygos versiją.“

Jau turėdama elektroninę knygelės versiją, LAB sukūrė edukacinę programą „Apie disleksiją paprastai“, skirtą 3–5 klasių mokiniams. Būtent pradinėse klasėse dažniausiai atsiskleidžia vaiko patiriami mokymosi sunkumai. Nepaisant to, kiek vaikas ruošėsi pamokai, neretai išgirsta mokytojo pastabą „ir vėl nepasiruošei“. Dažnai net mokytojai sunkiai skaitančius vaikus laiko tinginiais, „bukais“, negabiais... O ką kalbėti apie bendraklasių pajuokas, kai mokinys iškviečiamas prieš klasę balsu perskaityti tekstą! Edukacinę programą kūrusiems LAB darbuotojams buvo svarbu, kad vaikas, turintis disleksiją, nebūtų rodomas kaip nevykėlis, bet drauge nebūtų ir išaukštintas, kaip turintis unikalių galių (nors nenutylime fakto, kad 40 proc. milijonierių turi disleksiją). Aukso vidurį rasti sunku. Tarkime, mokytojas paprašo iš lego detalių pastatyti Hario Poterio mokyklą – Hogvartsą ir parodo paveikslėlį, kaip ji turi atrodyti. Tačiau ne visi vaikai namuose turi būtent Hogvartso detalių rinkinį! 15

„ČIA APIE MANE. IR MAN TAIP BŪNA“

Kiekvienas skaitymo sunkumų patiriantis vaikas knygos „Apie disleksiją paprastai“ puslapiuose atpažįsta ir savo patirtis. Knygelę drauge su stovyklos dalyviu varto LAB edukacinės programos disleksiją turintiems vaikams autorė Daiva Kavaliauskienė.

Gausiai iliustruota knyga bus naudinga ne tik vaikams, bet ir tėvams bei mokytojams, įsitikinusi sumanymo lietuviškai išleisti knygą „Apie disleksiją paprastai“ iniciatorė Dalia Balčytytė. Klementinos Gečaitės nuotraukos

Kažkas turės kitos pilies detalių, kažkas – lėktuvą ar policijos automobilį. Ir jei vaikas nepastatys Hogvartso tokio, kokį rodė mokytojas, ar tai reikš, kad jis mažiau stengėsi? Ne! Ar jis bus nelaimingas ir piktas, kai nepasiseks? Taip, nes visi norime būti gerai įvertinti. Taip ir disleksiją turintys vaikai stengiasi, net labai, bet ne visada jiems pavyksta gerai skaityti ar rašyti. Arba imkime matematikos užduotis. Pradžioje reikia perskaityti sąlygą, o disleksiją turinčiam mokiniui tam reikia daugiau laiko. Galbūt jis – puikus matematikas, bet kol nepadėsime jam perskaityti ir suprasti užduoties, tol jo gabumai liks neatskleisti. Jau per pirmąsias LAB edukacijas paaiškėjo, kad iškalbingi knygos „Apie disleksiją paprastai“ paveikslėliai atskleidžia dalykus, kurių mes nemokame įvardyti. Gyvas vaizdas, kaip sukasi, keičiasi, šokinėja ir vartosi raidės (būtent taip tekstą mato disleksiją turintis vaikas), visiems edukacijos dalyviams, įskaitant mokytojus, palieka neišdildomą įspūdį. Labai norisi tikėti, kad neteks iš vaiko išgirsti: „Aš bijau ko nors paklausti mokykloje, nes kai paklausiu, tai mokytoja pasižiūri... ir atrodo, kad ji mane pribaigs. Tada iš manęs visi tyčiojasi.“ Šie žodžiai programos rengėjams giliai įsirėžė į širdį. Tik pažindami kito žmogaus patiriamus sunkumus, geriau suprantame, kodėl apie tai reikia kalbėti. 16

Liepą LAB patalpose skambėjo garsus juokas ir klegėjo vaikų balsai – jau antrus metus iš eilės vyko LAB ir organizacijos „DYSLEXIA centras“ rengiama vasaros stovykla disleksiją turintiems vaikams. Joje vaikai ne tik žaidė, sprendė įvairias užduotis, bet ir dalyvavo edukacijose. Pasakojant, kad IKEA tinklo įkūrėjas Ingvaras Kampradas turėjo disleksiją arba kad britų virtuvės šefas Jamie Oliveris ar aktorė Keira Knightly, vaidinusi filme „Karibų piratai“, taip pat susidūrę su šiuo sutrikimu, spindinčios vaikų akys ir plačios šypsenos atskleidė sužibusią viltį, kad galbūt ir jie pasieks savo svajonę. Smagi akimirka buvo, kai stovyklautojams pasakėme, kad turime dovanų. Bet kai pamatė, kad tos dovanos – knygelės, veidai ištįso, akyse pasirodė nusivylimas. Tačiau vos vaikai atvertė pirmuosius knygelės „Apie disleksiją paprastai“ puslapius, nusivylimą pakeitė nuostaba ir susižavėjimas: „Čia apie mane... oi, ir man taip būna... o šitas sportininkas mano tėtės mėgstamiausias, ir jis turi disleksiją...“ Tai tik patvirtino, kokia reikalinga ši LAB išleista knyga. „Paprašėme vaikų išsirinkti paveikslėlį, kuris aiškiausiai „kalba“ apie jų patiriamus sunkumus, – pasakoja D. Balčytytė. – Gražu buvo žiūrėti, kaip atsakingai visi pasiruošė. Vienas vaikinas atsinešė knygelę ryškiai žaliais lipdukais sužymėjęs puslapius, kurie byloja apie jo sunkumus, o kitas paveikslėlio taip ir neišsirinko, nes „šitoj knygoj taigi viskas apie mane, negalėjau apsispręsti“.“ Dvi stovyklos pamainos pralėkė kaip viena diena. Norėtųsi tikėti, kad stovykloje susipažinę vaikai bendraus ir toliau. Užsuks į LAB ne tik garsinių knygų, bet ir į popietes „Sutik draugą bibliotekoje“. O svarbiausia, kad galės nusinešti knygutę „Apie disleksiją paprastai“ į mokyklą ir parodyti mokytojai bei draugams, kad šie geriau suprastų, kaip jie jaučiasi ir kokie sunkumai kyla mokantis. Beje, knyga „Apie disleksiją paprastai“ jau turėjo pasiekti visas viešąsias bibliotekas. Jei savo bibliotekoje jos nerandate – kreipkitės į LAB. „Didžiausias džiaugsmas buvo savo akimis matyti, kaip ši maža, mielo formato, jaukių iliustracijų, paprasto ir drąsinančio teksto pripildyta knygelė po truputį naikina įtampą vaikų veiduose, – sako D. Balčytytė. – Kaip ji pažadina supratimą, kad disleksija – visai ne nuosprendis, o kartais netgi žavingas išskirtinumas. Vaikai supranta: aš – kitoks, ir kitokiam būti visai šaunu.“

NEBIJOKIME RAUDONOS SPALVOS RAŠIKLIO

Geriausia išeitis disleksiją turinčiam vaikui ar suaugusiajam – garsinė knyga. LAB virtualioje bibliotekoje ELVIS tokių leidinių saugoma per 13 tūkst. pavadinimų, tarp jų – ir įgarsinta mokiniams rekomenduojama literatūra. Šiais metais jau galime pasiūlyti ir du DAISY formatu parengtus šeštos klasės vadovėlius: istorijos („Žingsniai“) ir geografijos („Žemė“). ELVIS ambasadoriais gali tapti kiekviena Lietuvos miesto ar miestelio biblioteka – išduoti skaitytojui garsinę knygą visai paprasta! Daugiau informacijos – elvis.labiblioteka.lt. Kasmet spalio mėnesį pasaulyje rengiama disleksijos savaitė „Go Red For Dyslexia“. Lietuvoje pirmą kartą ji minėta 2020-aisiais. Šios iniciatyvos metu stengiamasi atkreipti visuomenės dėmesį į skaitymo ir rašymo sunkumų patiriančius žmones, ypač vaikus. Akcijos pavadinimas ragina nebijoti raudonos spalvos rašiklio, kuriuo taisomos klaidos. Skaudžiausia, kad mokytojai, tėvai ir mokyklų bendruomenės vis dar turi per mažai informacijos apie šį skaitymo sutrikimą. Patyčias mokykloje kenčiantys protingi ir gabūs vaikai galiausiai iškrenta iš švietimo sistemos. Kad taip nenutiktų, skleiskime žinią apie disleksiją kuo plačiau! Spalio 4–10 d. Lietuvos aklųjų biblioteka drauge su partneriais inicijuoja su disleksija susijusias veiklas. Sekite mūsų socialinius tinklus ir prisijunkite!

BIBLIOTEKŲ TURTAI

RARI, RARISSIMI E PICCOLE CURIOSITÀ. IŠ NACIONALINĖS BIBLIOTEKOS RINKINIŲ Jadvyga Misiūnienė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Retų knygų ir rankraščių skyriaus vyriausioji metodininkė-tyrėja

Vasarą Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka pristatė visuomenei unikalius XVI–XX a. dokumentus iš Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus ir Nacionalinio publikuotų dokumentų archyvinio fondo rinkinių. „Rari, rarissimi e piccole curiosità“ – taip pavadinta ekspozicija, į kurią buvo surinkti skirtingi dokumentai, bet vienokiu ar kitokiu aspektu nepaprastai įdomūs, verčiantys nustebti ir žadinantys smalsumą (it. curiosità). Daugiau kaip trys dešimtys dokumentų visuomenės dėmesiui pateikti pirmą kartą, trečdalis jų – naujausi atradimai, tad galima teigti, kad jie turi ir mokslinę pažintinę vertę. Vienas įdomiausių dokumentų yra „Saliamono giesmė“ – XX a. pradžios rankraštinis tekstas hebrajų kalba, surašytas lapės pavidalu (beje, lapė – išminties simbolis). Tai figūrinės poezijos pavyzdys. 1934 m. kovo 29 d. Padubysyje šis rankraštis buvo padovanotas Lyduvėnų stoties viršininkui. Donatorius – E. Blumentalis, tikslesnių duomenų apie jį kol kas neturime. 1959 m. per Kauno antikvariatą biblioteka įsigijo šį rankraštį iš Kultūros ministerijos buhalterio Majausko už 2500 rublių.

KARTOGRAFINIAI LEIDINIAI

Vienas įdomiausių dokumentų – rankraštinis tekstas hebrajų kalba, surašytas lapės pavidalu. Saliamono giesmė. Rankraštis hebrajų kalba, apie 1934.

1595 m. Duisburge pirmą kartą spaudos istorijoje pasaulio žemėlapių rinkinyje pasirodė Lietuvos žemėlapis kaip atskiras kartografinis vienetas (atskiru lapu). Tai buvo garsaus XVI a. flamandų kartografo Gerardo Mercatoriaus (1512–1594) veikalo „Atlas, sive Cosmographicae meditationes de fabrica mundi et fabricati figura“ antra laida1. 1604 m. G. Mercatoriaus palikuoniai atlaso klišes pardavė Amsterdamo leidėjui Jodokui Hondijui (1563–1612) ir atlasas buvo perleidžiamas daugybę kartų iki pat 1634-ųjų keliomis kalbomis: lotynų, prancūzų, vokiečių, flamandų.

Nacionalinėje bibliotekoje aptiktas ir identifikuotas Lietuvos žemėlapis yra atskiras lapas iš trečios, ketvirtos arba penktos Mercatoriaus atlaso laidos lotynų kalba (1606, 1607 arba 1608 m.)2. Tiksliai nustatyti, iš kurios būtent, neįmanoma, nes šiuo atveju sutampa ne tik aversas, bet ir reversas, tai yra tekstinė dalis kitoje lapo pusėje3. Bet kuriuo atveju tai yra seniausias Lietuvos žemėlapis Nacionalinėje bibliotekoje. Nuo 1609 m. J. Hondijus Amsterdame šalia „didžiųjų merkatorių“ (atlas maior) pradėjo leisti ir „mažuosius merkatorius“ (atlas minor) – kišeninio formato Žr. Algimantas Muzikevičius. Gerardo Merkatoriaus Lietuvos žemėlapio leidimai. Knygotyra, 2010, t. 55, p. 320–321, įr. 3–5. 3 Būtent pagal reversą nustatomi pavieniai Mercatoriaus atlaso žemėlapiai. 2

Pirmoje Mercatoriaus atlaso laidoje (1585 m.) Lietuvai atskiras lapas nebuvo skirtas.

Mercatoriaus atlasus. Tyrimai rodo, kad Nacionalinėje bibliotekoje aptiktas Lietuvos žemėlapis yra iš mažojo Mercatoriaus atlaso 1630 m. laidos prancūzų kalba4. Jį raižė žymus Amsterdamo kartografas ir graveris Pieteris van den Keere (lot. Petrus Kaerius, 1571–1646). Tai generalizuotas ir kruopščiai sumažintas 1595 m. Lietuvos žemėlapis. Kaip ir visiems šio kartografo darbams, jam būdingas meniškumas. XVII a. Nyderlandų kartografijos istorijoje yra vadinamas aukso amžiumi. Vienas žymiausių šios epochos atstovų – Amsterdamo leidėjas, kartografas, astronomas, garsaus danų astronomo Tycho Brahe mokinys Willemas Janszoonas Blaeu (1571–1638). 1634–1635 m. dviem tomais dideliu in folio formatu pasirodė reikšmingiausias jo darbas – „Theatrum orbis terrarum, sive Atlas novus“, pasaulio atlasas vokiečių kalba5 (netrukus po to jis išėjo taip pat lotynų, olandų ir prancūzų kalbomis). Lietuvos kartografijos istorijai šis atlasas svarbus tuo, kad jame buvo išspausdintas iki tol geriausias ir tiksliausias Lietuvos žemėlapis, žinomas Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio (1549–1616) arba Tomaszo Makowskio (1575–1630) žemėlapio vardu. Labai gaila, kad išlikusiame Nacionalinės bibliotekos egzemplioriuje šio žemėlapio trūksta, kaip ir kai kurių kitų žemėlapių bei antraštinio lapo pradžioje. Dėl šių priežasčių aptariamas atlasas ilgą laiką buvo neatpažintas, šiuo metu jis yra identifikuotas6 ir pristatomas visuomenei. Tai labai reta laida, mūsų duomenimis, seniausias Blaeu atlasas Lietuvoje ir didžiausias (54 cm aukščio) iš senų atlasų, saugomų Nacionalinėje bibliotekoje. Pirmasis pasaulio istorinis atlasas „Atlas historique, ou Nouvelle introduction à l’histoire, à la chronologie et à la géographie ancienne et moderne [...]“7 yra vienas pačių reikšmingiausių prancūzų hugenotų šeimos Châtelainų leidybos įmonės Amsterdame veikalų. Jis buvo leidžiamas 1705–1739 m. septyniais tomais didžiuoju in folio formatu, kai kurie tomai spausdinti po du ir tris kartus8. Tai labiau enciklopedinio pobūdžio darbas, apimantis tokias sritis kaip kosmografija, biblinė, bendroji ir atskirų šalių istorija, taip pat genealogija, heraldika, etnografija, naujienos apie egzotinius kraštus, gyventojų papročius ir apeigas, egzotinę fauną ir florą. Tekstinius aprašymus šiam atlasui parengė prancūzų istorikas, kalvinistas Nicolas Gueudeville’is (1654–1721), žemėlapius graviravo Henri Abrahamas Châtelainas (1684–1743), daugiausia pagal prancūzų kartografo Guillaume’o Delisle’io (1675–1726) dar Imago Poloniae: dawna Rzeczpospolita na mapach, dokumentach i starodrukach w zbiorach Tomasza Niewodniczańskiego, Warszawa, 2002, t. 2, K88-5. 5 Vokiškos versijos antraštė: „Novus Atlas, das ist Abbildung und Beschreibung von allen Ländern des Erdreichs“. 6 Koeman’s atlantes Neerlandici, New edition, ’t Goy-Houten, 2000, vol. II, 2:131.1. 7 „Istorinis atlasas, arba Naujas istorijos, chronologijos, senosios ir moderniosios geografijos įvadas [...]“. 8 Žr. Lucyna Szaniawska. Atlas historique, ou Nouvelle introduction à l’histoire [...], Châtelainów jako encyclopedia. Z dziejów kartografii, t. XXII, 2018, p. 57–84. 4

Generalizuotas ir kruopščiai sumažintas 1595 m. Lietuvos žemėlapis. Pieter van den Keere. Lithuania. Atskiras žemėlapis iš rinkinio: Gerardi Mercatoris Atlas, sive Cosmographicae meditationes. Amsterdamas, 1630.

bus. Žemėlapiai šiame atlase kartu su kitomis iliustracijomis in plano sudaro 285 graviūras. Lietuvos istorijai svarbus ketvirtas Châtelainų atlaso tomas su Lenkijos ir Lietuvos aprašymu bei žemėlapiu, taip pat „Supplément“ su Lenkijos karalių ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių genealoginiu medžiu. Dėl turinio vertės ir iliustracijų gausos šis atlasas buvo labai vertinamas ir perkamas visoje Europoje.

SENOSIOS KNYGOS

Tarp pristatytų dokumentų ypač vertingas paleotipas9 – Thomo More’o (1478–1535) romanas „De optimo reip[ublicae] statu, deque nova insula Utopia, libellus vere aureus, nec minus salutaris quam festivus“10, plačiai žinomas trumpu pavadinimu „Utopija“11. Tai vienas reikšmingiausių humanizmo epochos kūrinių, savo laiku skaitytas ir aptarinėtas visoje Europoje, iš originalo lotynų kalba išverstas į daugybę pasaulio kalbų. Pirmą kartą „Utopija“ pasirodė Levene 1516 m., antrą kartą Paryžiuje 1517-aisiais, tačiau rengiant šias laidas autorius nedalyvavo ir jose buvo daug lotynų kalbos klaidų. Trečia laida išėjo 1518 m. kovo mėnesį Bazelyje Johanno Frobeno (apie 1460–1527), visų mokslininkų labiausiai pamėgto spaustuvininko, įmonėje. Rengiant šią laidą dalyvavo pats autorius, klaidos buvo ištaisytos ir knyga papildyta, tuo ji yra pranašesnė už ankstesnes laidas. Būtent šios laidos egzempliorius išlikęs Nacionalinėje bibliotekoje. T. More’as, Erazmo Roterdamiečio vadintas vieninteliu Anglijos genijumi, buvo anglų humanistas, rašytojas, pagal profesiją – advokatas, politikas, Anglijos lordas kancleris (tai yra pirmasis ministras Henriko VIII Kitaip postinkunabulas – taip vadinamos XVI a. pirmosios pusės knygos. „Aukso knyga, tokia pat naudinga, kaip ir įdomi, apie geriausią valstybės santvarką ir apie naująją Utopijos salą“. 11 Įdomu, kad T. More’as pirmas į literatūros ir mokslo apyvartą įvedė šį terminą, susidedantį iš dviejų leksinių komponentų graikų kalba: oύ yra neiginys (ne, nėra); topos reiškia „vieta“, taigi utopija – vieta, kurios nėra. 9

dvare). 1534-aisiais, atsisakęs pasirašyti Supremato aktus12, T. More’as buvo suimtas, apkaltintas valstybės išdavyste ir 1535 m. nukirsdintas. 1935-aisiais, praėjus 400 metų po mirties, jis Katalikų Bažnyčios paskelbtas šventuoju, o 2000 m. popiežiaus Jono Pauliaus II – valdančiųjų ir politikų globėju. Pirma „Utopijos“ dalis – tarsi politinis pamfletas, autorius kritikuoja tuometinę Anglijos politinę ir visuomeninę santvarką. Antroje dalyje šią valstybę jis supriešina su išgalvota Utopijos šalimi, kurioje yra geriausia valstybės santvarka. Įdomu tai, kad prieš keturis šimtmečius parašytas T. More’o romanas tebeaktualus ir šiandien. Autorius įspėja mus apie didžiulį pavojų – vartotojų visuomenės sukūrimą ir atsako į klausimą, ką reikia daryti, kad vartotojiški žmonių instinktai netaptų dominante, lemiančia tolesnį valstybės vystymą. Rusų rašytojas Viktoras Jerofejevas yra pasakęs: „Utopija“ yra socialinės svajonės manifestas, gyvuojantis kaip amžina iliuzija ir perspėjimas.“13 Tai pirmas klasikinis socialinės utopijos romanas. Jis davė pradžią visai plejadai šio žanro kūrinių (Tommaso Campanellos „Saulės miestas“, Francio Bacono „Naujoji Atlantida“ ir kt.), vėliau atsirado antiutopijos, o mūsų amžiaus pradžioje – distopijos. Kitas paleotipas – italų humanisto ir poeto Giovanni Boccaccio (1313–1375) „Peri genealogias deorum“ 14, išleistas Johanno Herwageno (apie 1497–apie 1558) Bazelyje 1532-aisiais, – yra labai retas leidinys, užregistruotas Johanno Jacobo Bauerio kataloge15 ir, be to, prohibitas, bažnytinės cenzūros įtrauktas į draudžiamų knygų sąrašą16. Vis dėlto šiuo atveju aptariamas prohibitas mus labiau domina provenienciniu aspektu – XVI a. šis foliantas priklausė paskutiniam Kryžiuočių ordino magistrui ir pirmajam pasaulietiniam Prūsijos valdovui Albrechtui Brandenburgiečiui (1490–1568) ir yra pažymėtas didžiausiu iš septynių žinomų jo bibliotekos ekslibrisų (302 × 177 mm)17. Šiuo metu jis yra laikomas didžiausiu ekslibrisu Nacionalinėje bibliotekoje. Knyga buvo saugoma Karaliaučiaus pilies bibliotekoje – pirmojoje viešojoje bibliotekoje Rytų Prūsijoje. Galileo Galilei (1564–1642), italų astronomas, matematikas, fizikas, filosofas, yra vienas ryškiausių visų laikų mokslininkų. 1632 m. Florencijoje pirmą kartą pasirodė žymiausias jo kūrinys, beveik trisdešimties darbo metų rezultatas „Dialogo sopra i due massimi sistemi del mondo, tolemaico e copernicano“ („Dialogas apie dvi svarbiausias pasaulio sistemas, Ptolemėjo ir Koperniko“). Nacionalinėje Penki įstatymai, apribojantys popiežiaus įtaką Anglijoje ir suteikiantys sosto paveldėjimo teisę Anos Boleyn vaikams. 13 https://inosmi.ru/social/20160224/235511604.html 14 „Pagoniškų dievų genealogija“. 15 J. J. Bauer. Bibliotheca librorum rariorum universalis, oder Vollständiges Verzeichniss rarer Bücher [...]. Nürnberg, 1770, th. 1, p. 121. 16 Index librorum prohibitorum [...]. Roma, 1744, p. 250 (pagal sudaryt. Jacobus Micillus). 17 Žr. J. Tondel. Książka w dawnym Królewcu Pruskim. Toruń, 2001, p. 270. 12

Galileo Galilei leidinio lotynų kalba „Systema cosmicum“ frontispisas (Josepho Mulderio graviūra), vaizduojantis Ptolemėją, Aristotelį ir Mikołajų Koperniką. Galileo Galilei. Systema cosmicum. Leidenas, 1700. Frontispisas (antr. lap. data: 1699).

bibliotekoje saugoma išlikusi ketvirta šio kūrinio laida lotynų kalba „Systema cosmicum“ 18, išėjusi 1699 m. Leidene viename rinkinyje su paskutiniu G. Galilei darbu – „Discursus et demonstrationes mathematicae“ („Matematiniai pokalbiai ir įrodinėjimai“) – pirmąja laida lotynų kalba 19. Leidinį puošia frontispisas (Josepho Mulderio graviūra), vaizduojantis Ptolemėją, Aristotelį ir Mikołajų Koperniką, leidžiantis suprasti, kurią sistemą palaiko autorius. Už heliocentrinės sistemos gynimą G. Galilei turėjo stoti prieš inkvizicijos teismą – jis privalėjo atsižadėti savo pažiūrų, jam buvo skirtas namų areštas, išspausdintas „Dialogo“ tiražas turėjo būti sudegintas, o knyga įtraukta į draudžiamų knygų sąrašą20. Ar hipotetiškai G. Galilei priskiriami žodžiai „Eppur si muove“ („O vis dėlto ji sukasi“), ištarti neva inkvizicijos teismo metu, yra tiesa, ar mitas, iki šiol neįrodyta. Mums žinoma tik tiek, kad 1757 m. pirmą kartą spaudoje Londono žurnalistas Giuseppe Baretti priskyrė šiuos žodžius G. Galilei21. Tik 1992-aisiais, praėjus 350 metų po G. Galilei mirties, popiežius Jonas Paulius II oficialiai pripažino, kad Katalikų Bažnyčia padarė klaidą pasmerkusi šį mokslininką22. Visas pavadinimas – „Systema cosmicum, in quo Dialogis IV. de duobus maximis mundi systematibus, Ptolemaico et Copernicano, rationibus utrinque propositis indefinitè ac solidè disseritur“. 19 Originalas italų kalba „Discorsi e demostrazioni matematiche“ išėjo 1638 m., taip pat Florencijoje. Tai buvo paskutinis G. Galilei kūrinys, išleistas jam esant gyvam. 20 Index librorum prohibitorum [...], op. cit., p. 131 (žr. „Dialogo di Galileo Galilei“). 21 https://pl.wikipedia.org/wiki/ Konflikt_Galileusza_z_Ko%C5%9Bcio%C5%82em_katolickim 22 Ibidem. 18

Londono daugiakalbės Biblijos, išleistos 1654–1657 m. šešiais tomais didžiuoju in folio formatu, frontispisas (Václavo Hollaro graviūra). Biblia sacra polyglotta. Parengė Brianas Waltonas. T. 1. Londonas, 1657.

„Biblia polyglotta“ – tai Šventojo Rašto laida keliomis kalbomis (originalo ir vertimų), skirta visų pirma teksto kritikai. Biblijų spausdinimo istorijoje yra žinomos keturios didžiosios, pagal išleidimo vietą vadinamos Kompliuto23, Antverpeno, Paryžiaus ir Londono. Pastaroji Biblija vertinama labiausiai iš visų. Ji buvo parengta Česterio vyskupo Briano Waltono (1600–1661) ir išleista 1654–1657 m. šešiais tomais didžiuoju in folio formatu, su gražiu frontispisu (Václavo Hollaro graviūra) ir vyskupo portretu pirmame tome (Pierre’o Lombart’o graviūra). Svarbu pažymėti, kad tekstas buvo spausdinamas iš karto devyniomis kalbomis: lotynų, graikų, hebrajų, arabų, aramėjų, etiopų, persų, sirų ir samariečių. Anglų politikos ir karo veikėjo Oliverio Cromwellio (1599–1658) iniciatyva išleista Biblija 1669 m. buvo popiežiaus Aleksandro VII įtraukta į draudžiamų knygų sąrašą24. Knygų spausdinimo istorijoje tai buvo pirmas leidinys, platinamas pagal prenumeratą ir jo tiražas visiškai išparduotas dar nebaigus leisti. Biblijos tiražas siekė 1200–1500 egzempliorių, vienas komplektas kainavo apie 40 svarų25. Tai viena pačių vertingiausių biblijų Nacionalinėje biblio tekoje, užregistruota visuose pagrindiniuose Europos retų knygų kataloguose26 ir, tai labai svarbu, išlikusi Complutum – lotyniškas Ispanijos miesto Alkala del Henareso pavadinimas. 24 Index librorum prohibitorum [...], op. cit., p. 55. 25 https://ru.wikipedia.org/wiki/Лондонская_Полиглотта. Plg.: 1650 m. birželio mėnesį karvė Anglijoje kainavo 6 svarus ir 10 šilingų, žr.: Цены в Англии середины XVII века, prieiga per internetą: celerimus.livejournal. com/571.html. 26 G. F. Debure. Bibliographie instructive, ou Traité de la connoissance des livres rares et singuliers. Volume de théologie. Paris, 1763, p. 15, įr. 4; J. J. Bauer. Bibliotheca librorum rariorum..., op. cit., th. 1, p. 99; J. Ch. Brunet. Manuel du libraire et de l‘amateur de livres. Paris, [1928], t. 1, sklt. 852.

visu komplektu – šešiais tomais in corpore. Anksčiau ji priklausė Žemaičių vyskupijos valdytojo ir XIX a. didžiausio Lietuvos bibliofilo Jono Krizostomo Gintilos (1788–1857) asmeninei bibliotekai. Vokiečių natūralisto ir graverio Georgo Wolfgango Knorro (1705–1761) „Delices de la nature“ („Gamtos stebuklai“) 27 išleista 1779 m. Knorro palikuonių Niurnberge didžiuoju foliantu, du tomai įrišti kartu. Tai antroji šio veikalo laida28. Albumą Georgo Wolfgango Knorro albumo „Delices de la nature“ sudaro 90 nuostabių ranka („Gamtos stebuklai“), išleisto didžiuoju foliantu, antraštinis lapas. spalvintų graviūrų, akvareGeorg Wolfgang Knorr. Delices de la nature. Niurnbergas, 1779. le pieštas antro tomo frontispisas ir autoriaus portretas pirmame tome (Johanno Adamo Schweickarto vario raižinys). Tai monumentalus, nepaprastai vertingas ir retas leidinys. Ypač svarbu, kad Nacionalinėje bibliotekoje saugomas visas egzemplioriaus komplektas ir su autoriaus portretu. Į mūsų biblioteką šis albumas pateko iš grafų Huten-Čapskių knygų rinkinių Beržėnų dvare.

G. W. Knorro albumą „Delices de la nature“ sudaro 90 ranka spalvintų graviūrų. Georg Wolfgang Knorr. Delices de la nature. Niurnbergas, 1779. Visa antraštė: „Delices de la nature, ou choix de tout ce que les trois regnes de la nature renferment des plus digne des recherches d‘un curieux pour en former un cabinet“. 28 Pirma laida išėjo ten pat 1766–1767 m. vienu metu vokiečių ir prancūzų kalbomis. 27

POKALBIS

RIMANTAS ŠALNA: „Likimas suvedė mane ir Jį...“

Rimantas Šalna. 2019 m., Vilniaus apskrities viešosios bibliotekos Adomo Mickevičiaus skaitykla. Nuotraukos iš R. Šalnos asmeninio albumo

Istorikas Rimantas Šalna tris dešimtmečius (1990–2020 m.) sėkmingai vadovavo Vilniaus universiteto bibliotekos Adomo Mickevičiaus muziejui. Jo iniciatyva ir pastangomis buvo sutvarkytos apleistos muziejaus patalpos, įrengtos naujos ekspozicijos, atidaryta Filomatų salė ir gotikinis rūsys, įsteigtas Poezijos mylėtojų klubas, nuo 2009 m. atgaivinti tarpukariu Vilniuje vykę Literatūriniai trečiadieniai (Środy Literackie). R. Šalna yra keleto knygų ir daugelio straipsnių apie Adomą Mickevičių, įvairiuose renginiuose skaitytų paskaitų ir pranešimų autorius, išleidęs ir kelis savo poezijos rinkinius. Už kultūrinę veiklą jis yra pelnęs ne vieną Lietuvos ir Lenkijos Respublikos apdovanojimą. Paprašėme R. Šalną, daug metų skyrusį didžiojo lenkų ir lietuvių poeto gyvenimui, jo kūrybai ir jo kūrinių sklaidai, papasakoti apie veiklą mickevičianos srityje. Nors informacijos apie Vilniuje veikiantį Adomo Mickevičiaus muziejų netrūksta, gal galėtumėte trumpai priminti muziejaus istoriją. Sunku būtų pasakyti, kada Vilniaus Bernardinų skersgatvio 11-ajame name, kur A. Mickevičius gyveno nuo 1822 m. Velykų iki birželio pabaigos, buvo įsteigtas muziejus. Ankstyviausias mus pasiekęs muziejaus egzistavimo faktas yra 1889 m. lenkų rašytojo Władysławo Belzos (1847–1913) Lvove išėjusio leidinio „Album pamiątkowe Adama Mickiewicza“ 17-oji iliustracija – kambarys su atminimo lenta „Tu pisana Gražyna 1822 r.“ („Čia rašyta „Gražina“, 1822 m.). 1911 m. tą Bernardinų skersgatvio namą įsigijo Sankt Peterburge ėjusio leidinio „Kwartalnik Litewski“ redaktorius ir leidėjas, publicistas Janas Konradas Obstas (1876–1954). Jis atsivežė daug muziejinių vertybių, grafikos darbų, porceliano. Jo noras buvo įsteigti muziejų, kuriame būtų sukaupti visi daiktai ir graviūros, A. Mickevičiaus aprašyti pirmoje „Pono Tado“ knygoje. Deja, man nepavyko aptikti nė vienos šio muziejaus ekspozicijos nuotraukos. Nežinoma, kiek laiko J. Obsto muziejus egzistavo. O 1911-ieji dabar laikomi oficialia muziejaus įsteigimo data.

Tarpukario metų Lietuvos spaudoje („Lietuva“, 1927-07-27, p. 1) aptikau žinutę, kad Vilniuje, Aušros Vartų gatvės Nr. 9, „dabartiniuose gudų gimnazijos rūmuose, kur prieš 100 metų buvo kalinamas A. Mickevičius“, norėta steigti poeto muziejų. 1927 m. Vilniuje viešėjęs poeto anūkas dr. Ludwikas Goreckis (1863–1936) steigiamam muziejui atvežė krėslą, kuris Paryžiuje buvo A. Mickevičiaus nuosavybė. Būtų keista muziejų steigti Bazilijonų vienuolyne, jeigu toks jau veikė Bernardinų skersgatvyje. Taigi gal minėtas J. Obsto muziejus turėjo privataus muziejaus statusą? Juo labiau kad šiame pastate tikriausiai buvo eksponuojami ir 1907 m. įsikūrusios (veikė iki 1939 m.) lenkų Vilniaus mokslo bičiulių draugijos (Towarzystwo Przyjaciół Nauk w Wilnie) rinkiniai. Istorijos ir kultūros tyrinėtojo Michało Eustachy Brensztejno (1874–1938) duomenimis, draugijos muziejaus A. Mickevičiaus skyriuje buvo apie 400 saugomų objektų; vien poeto atvaizdų – apie 100. Apie muziejų Bernardinų skersgatvyje XX a. pradžios lietuviškoje spaudoje niekur neužsimenama. 1938 m. J. Obstas dėl pablogėjusios sveikatos namą Bernardinų skersgatvyje su savo muziejumi oficialiai 21

padovanojo Vilniaus universitetui. Dalį eksponatų perdavė Vilniaus mokslo bičiulių draugijai, kitus – Vrublevskių bibliotekai. Vertingiausius baldus ir porcelianą išsivežė į įsigytą dvarelį Kirtimų kaime Vilniaus krašte. 1954 m. visų pamirštas mirė ir buvo slapta palaidotas šio kaimo kapinaitėse. Dabartinis A. Mickevičiaus muziejus atidarytas 1955 m. lapkričio 27 dieną, minint 100-ąsias poeto mirties metines. Pagrindiniai muziejaus iniciatoriai buvo Vilniaus universiteto profesoriai Levas Vladimirovas, Česlovas Kudaba, rektorius Jonas Bučas. Muziejus priklausė tai Vilniaus universiteto mokslinei bibliotekai, tai Mokslo muziejui, kuris buvo įsikūręs Šv. Jonų bažnyčioje. 1990 m. po ilgų svarstymų iš Mokslo muziejaus pavaldumo jis buvo grąžintas Vilniaus universiteto bibliotekai. Viename savo eilėraštyje rašėte: „Likimas suvedė mane ir Jį, / po Jo mirties praėjus daugel metų. / Dabar kasdien aš sėdžiu ten, / kur Jis sėdėjo, / mažam kukliam butely, / senajam Vilniuj, / pasaulyje labiausiai / pamiltam Adomo.“ Kas jus atvedė ir tiek metų laikė Adomo Mickevičiaus muziejuje? Kokius reikšmingesnius darbus čia pavyko nuveikti? 1990-ųjų pavasarį, vos įsidarbinęs Mokslo muziejaus sektoriaus vedėju, tapau Vilniaus universiteto bibliotekos Adomo Mickevičiaus memorialinio buto-muziejaus vedėju. Prieš tai dirbau Švietimo ministerijoje vyriausiuoju inspektoriumi. Mano mąstymas buvo labai paprastas: padirbėti kurį laiką muziejuje, kol susirasiu patinkamą darbą. O tas padirbėjimas „laikinai“ užtruko daugiau negu 30 metų... Pirmas įspūdis, pamačius A. Mickevičiaus memorialinį butą, buvo klaikus: kiemas tikriausiai pats nešvariausias Bernardinų skersgatvyje (tuo metu vadintas Pilies skersgatviu), balkonas su išpuvusiais laiptais. Kieme stovėjo greitomis sumūryta krosnis šašlykams kepti. Kampe prie įėjimo į kiemą džiūvo drabužiai. Ne ką geresnis vaizdas buvo ir muziejaus viduje. A. Mickevičiaus memorialinį butą sudarė trys kambariai ir tualetas, kurį tiksliau buvo galima pavadinti „smarvės kampeliu“, labai pamėgtu pelių ir žiurkių... Pirmo kambarėlio grindys buvo išklotos plonomis siauromis lentomis, kurios visai neatitiko XIX a. pradžios muziejaus grindų matmenų. Apipuvusios lentos neretai ir įlūždavo, per jas pernelyg energingai žingsniuojant kokiam nors turistui. Pasitaikydavo ir lengvai sužeistų. 1966 m. dėl prastos būklės muziejus net buvo uždarytas. Nutinkavus kambarių sienas, iš pradžių dažai, o paskui ir tinkas po pusmečio pradėdavo trūkinėti ir trupėti ant grindų. Vienintelė išeitis buvo daryti kapitalinį remontą ir sieną dengti specialiu tinku, kuris būtų atsparus druskai ir drėgmei. 22

Poeto muziejaus kiemelis Vilniaus Senamiestyje, Bernardinų skersgatvyje.

Kodėl aš tiek kalbu apie patalpas, o ne apie muziejaus ekspoziciją? Bet argi buvo galima tokiose patalpose laikyti vertingiausius eksponatus: dokumentų originalus, faksimiles, kopijas? Kilo drąsi mintis pakovoti už poetą, tiek daug davusį Lietuvai. Nusprendžiau, kad reikia ieškoti mecenatų. Lenkijoje ir Lietuvoje. Pirmuosius pinigus į Vilniaus universiteto buhalteriją atsiuntė mano buvęs klasės draugas Stasys Matuzevičius, bendrovės „Mandeja“ direktorius. Tai mane labai padrąsino. Apie 1994-uosius išvykau į Adomo Mickevičiaus literatūros muziejų Varšuvoje. Tuomečiai muziejaus vadovai – direktorius Januszas Odrowążas-Pieniążekas (1931–2015) ir direktoriaus pavaduotoja Elżbieta Banko-Sitek – mane labai nuoširdžiai priėmė, suteikė daug patarimų, metodinės pagalbos. Be to, ponia Elżbieta supažindino su teisininku ir diplomatu Waldemaru Lipka-Chudziku, kuris ruošėsi Vilniuje dirbti Lenkijos Respublikos generaliniu konsulu (ėjo pareigas 1996–1998 m.). Ponas Waldemaras pažadėjo pasirūpinti A. Mickevičiaus muziejaus mecenavimo veikla. Ir savo pažadą ištesėjo. Ilgainiui muziejaus patalpos nuo 37 kv. metrų išsiplėtė iki 144,20 kv. metrų. Restauruotame gotikiniame rūsyje imti rengti poezijos renginiai, atskiroje patalpoje įkurta ekspozicija „Moterys Mickevičiaus gyvenime“. Naujoje pirmo aukšto patalpoje atidaryta Filomatų salė, įrengtas kambarėlis darbuotojams. Taip iš apipešioto ančiuko muziejus virto gulbe. Atsigręžiant į praeitį, norisi padėkoti muziejaus mecenatams. Pirmiausia W. Lipkai-Chudzikui, pradėjusiam ieškoti rėmėjų. Muziejaus gerbėjai lenkia galvą prieš garsųjį lenkų tenorą Wiesławą Ochmaną, Lenkijos konsulate Niujorke surengusį lenkų dailininkų aukcionus, per kuriuos buvo surinkta lėšų A. Mickevičiaus muziejui paremti. Su dideliu dėkingumu vilniečiai prisimena buvusios Lenkijos ambasadorės (ėjo pareigas

1996–2001 m.) Eufemios Teichmann ir jos vyro Jerzy Teichmanno indėlį į muziejaus bei jo kiemelio atnaujinimo darbus. Šviesaus atminimo Lenkijos senatorius Witoldas Gładkowskis, Svidvino seniūnas Jarosławas Majka ir Ryszardas Piątekas nemažai prisidėjo, kad Filomatų salei būtų parūpinti originalūs XIX a. baldai, o dailininkas Ryszardas Mickiewiczius nutapė dailininko Valentino Vankavičiaus paveikslo „Adomas Mickevičius ant Ajudaho uolos“ kopiją ir poeto mūzos Marijos Vereščakaitės portretą. Visi paminėtieji žmonės ne tik padėjo pakeisti muziejaus veidą, bet ir tapo mano gerais draugais. Prie muziejaus atgaivinimo darbų prisidėjo ir nemažai vilniečių, tarp jų – šviesaus atminimo publicistas, rašytojas Ježis Survila (1941–2009) ir jo žmona žurnalistė Halina Jotkialo (1940–2015). Jurgis – taip jį vadinau – pirmasis pasiūlė muziejuje rengti poezijos konkursus. Šie mano bičiuliai ir daugelis kitų vilniečių daug padarė, kad A. Mickevičiaus muziejus prisikeltų naujam gyvenimui. Gal galite paminėti vieną kitą Adomo Mickevičiaus rankraštį, saugomą Vilniaus universiteto bibliotekoje, ir vertingiausius muziejaus eksponatus? Apie Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomus A. Mickevičiaus rankraščius 1966–1967 m. yra rašęs bibliotekininkas, buvęs šio skyriaus vedėjas Vytautas Bogušis (1931–2007), todėl nenoriu kartotis. Vilniaus universiteto bibliotekoje yra saugoma dalis Filomatų archyvo, tarp jų daug laiškų, kuriuos A. Mickevičiui parašė jo bičiuliai. Bibliotekos Rankraščių skyrius suteikė muziejui šių laiškų kopijas. Tarp muziejaus turimų dokumentų yra A. Mickevičiaus 1819 m. prašymas, skirtas Imperatoriškojo Vilniaus universiteto literatūros ir laisvųjų menų dekanui, suteikti atostogas dėl pablogėjusios sveikatos. Tuo pačiu tikslu rašyti 1823 m. prašymas universiteto vadovybei ir 1824 m. – rektoriui. Muziejuje eksponuojamos ir kai kurių A. Mickevičiaus studijų žurnalų pažymių kopijos. Ne taip seniai iš privačios kolekcijos pavyko nupirkti Kauno apskrities mokyklos 1823 m. baigimo atestatą su A. Mickevičiaus parašu. Vertingiausi muziejaus eksponatai – A. Mickevičiaus Kaune naudotas stalelis ir kėdė, poeto anūko L. Goreckio 1927 m.

Su bičiuliu vertėju Voicechu Piotrovičiumi (pirmas iš kairės) ir buvusia Lenkijos Respublikos ambasadore Lietuvoje Eufemia ir Jerzy Teichmannais. 2014 m., Varšuva

dovanotas Paryžiaus laikų krėslas. Viena iš mano minčių buvo A. Mickevičiaus muziejuje sukaupti garsiausių poeto paminklų mini skulptūrų kopijas. Taigi dabar jame galima pasigrožėti Cypriano Godebskio sukurto paminklo, pastatyto Varšuvoje 1898 m., sumažinta kopija. Viena skulptūrėlė yra Gedimino Jokūbonio darbas. Dvi sukūrė jo anūkas skulptorius J. G. Žukauskas. Vieną iš plastilino – savo sukurtos A. Mickevičiaus skulptūros Šalčininkuose eskizą – padovanojo skulptorius prof. Bronius Vyšniauskas. Kambaryje, kuriame gyveno A. Mickevičius ir rašė poemą „Gražina“, virš staliuko puikuojasi grafiko Broniaus Leonavičiaus 2003 m. sukurtas ofortas „Gražina“. Ar kada skaičiavote, kiek knygų ir straipsnių apie Adomą Mickevičių esate parašęs? Kaip susipynė jūsų ir Lietuvos lenkų poeto, vertėjo, žurnalisto Voicecho Piotrovičiaus, su kuriuo esate išleidę kelias knygas apie A. Mickevičių, keliai? Vienas pirmųjų mano straipsnių – „Adomo Mickevičiaus muziejaus Varšuvoje darbuotojai tapo poeto šeimos nariais“ – pasirodė daugiau kaip prieš 20 metų (Lietuvos aidas, 1998, liep. 22; Darbininkas, 1998, spal. 23). Gana greitai straipsnyje minimo muziejaus vadovai ir darbuotojai tapo ne tik mano mokytojais, bet ir draugais. Taip prasidėjo gyvenimas su A. Mickevičiumi greta. Gyvenimas, pilnas pranešimų skaitymo, straipsnių ir knygų rašymo, dalyvavimo Lietuvos ir Lenkijos televizijų laidose. Esu 7 knygų autorius, 4 knygų bendraautoris su V. Piotrovičiumi. Su juo susipažinau prieš kokius dvidešimt metų. Labai džiaugiuosi, turėdamas tokį nuostabų bendramintį. Beje, Voicechas su manimi kalba lietuviškai, o aš su juo – lenkiškai. Taip darome iš pagarbos vienas kitam. Lenkijoje esu skaitęs ne mažiau kaip 50 pranešimų: Varšuvos karalių pilyje, Vroclavo karalių rūmuose, be abejo, Varšuvos A. Mickevičiaus literatūros muziejuje ir kitur. Daugiausia rašiau apie poeto ryšius su Vilniumi – išleisti, regis, penki įvairios apimties leidiniai. Knygų tekstai beveik visuomet pateikiami lygiagrečiai lietuvių ir lenkų kalbomis. Tekstų vertėjas į lenkų kalbą dažniausiai – V. Piotrovičius. Vienos knygos tekstą yra išvertusi mano buvusi bendradarbė iš muziejaus Alicija Dzisevič, taip pat Stanislava Uscinovič, Irena Fedorovič. Visose knygose pateikiami naudotos literatūros sąrašai. Leidiniai gausiai iliustruoti, taip pat ir muziejaus eksponatų nuotraukomis. Yra knygų tik lenkų kalba: „Żony dwóch znanych romantyków“, „Żony wielkich romantyków“. Jeigu atsiras finansinių galimybių, jau esu parengęs išleisti pastarosios knygos papildytą leidimą. 23

Kas iš A. Mickevičiaus kūrybos jums labiausiai patinka? Ar dažnai skaitote poeto kūrinius arba knygas apie  jį? Nuo vaikystės mūsų šeimoje vaikams buvo skiepijama meilė tėvynei, žavėjomės romantiniais herojais, todėl A. Mickevičius kūryba gyveno su mumis.  Kitaip ir būti negalėjo: mama – istorijos mokytoja, teta – bibliotekininkė, senelė – didžiausia knygų mėgėja. Beje, mūsų giminėje iš mamos pusės yra ir lenkiškų atšakų. Gyvenome Liepkalnyje, labai mažoje, bet jaukioje literatūrinėje erdvėje: iš vieno kambario, sustatę spintas, padarėme tris. Tik dvi spintos buvo skirtos drabužiams, o likusios – knygoms. Vakarais senelė, mama ar teta iš eilės skaitydavo kokią nors knygą. Senelis, pavargęs po darbo, greitai užmigdavo ir smagiai knarkdavo, o mes su pusbroliu tyliai prunkšdavome į saują. Mums patikdavo literatūriniai vakarai su tokiu senelio  „akompanavimu“. Tarp skaitomų kūrinių buvo ir A. Mickevičiaus „Gražina“ bei „Ponas Tadas“. Kadangi senelė namuose daugiausia rūpinosi moraliniu šeimos klimatu, ne vieną kartą girdėjau, kaip ji mokė savo dukras, kad A. Mickevičius neteisingai elgėsi su Marile, Karolina ir savo žmona Celina. Nutariau šį klausimą išsiaiškinti su didžiausiu autoritetu – savo pusbroliu Jura. Jis patarė paklausti mokytojos. Tada paklausiau senelio, o šis pasakė: „Prisiskaitė Jastruno, tai dabar neduoda ramybės nei naktį, nei dieną.“ Taip aš pirmiausia susidomėjau Mickevičiumi ne kaip poetu, bet norėjau sužinoti, ar jis buvo „blogietis“ ar „gerietis“, ar jis tikrai galėjo skriausti moteris. Kuris A. Mickevičiaus kūrinys man labiausiai patinka? Kaip ir dauguma lietuvių, atsakyčiau –  „Ponas Tadas“. Man labai patinka skaityti su Lietuvos istorija susijusius kūrinius, pradedant patriotine apysakaite „Živilė“, kurią poetas parašė 1819 metais. (Simonas Daukantas pirmasis ėmėsi A. Mickevičiaus kūrybos vertimo į lietuvių kalbą ir 1822 m. išvertė šį kūrinį.) Patinka „Gražina“, „Konradas Valenrodas“.  Kaip gali nepatikti eilės, skirtos Marilei, sonetai. Visi A. Mickevičiaus kūriniai – kaip perlai viename vėrinyje, kurio vertė neįkainojama. O pirmoji mano pažinta knyga apie A. Mickevičių buvo Mieczysławo Jastruno „Adomas Mickevičius“, 1965 m. išleista lietuviškai. Ji man ypač brangi, kadangi yra iš mamos asmeninės bibliotekos. Į lietuvių kalbą išversta literatūrologo Jaceko Łukasiewicziaus knyga „Mickevičius“ (1999)  taip pat populiari tarp skaitytojų. Be daugybės lenkų rašytojų knygų, palikusių didžiulį įspūdį, norėčiau pažymėti Zbigniewo Sudolskio „Mickiewicz“ ir į lenkų kalbą išverstą amerikiečių literatūrologo Romano Koropeckyjaus knygą „Adam Miczkiewicz. Życie romantyka“ (2014). Labai norėtųsi, kad šios knygos būtų išleistos ir  lietuviškai. 24

R. Šalna Adomo Mickevičiaus literatūros muziejaus Rankraščių skyriuje. 1994 m., Varšuva

Dirbote muziejuje neskaičiuodamas valandų. Kartą pajuokavote, kad įvairių apdovanojimų už savo darbą ir visuomeninę veiklą turite ne mažiau nei jūsų aktyviai šachmatais žaidžiantis anūkas Aleksandras Šalna... Daug apdovanojimų esu gavęs iš Lenkijos. 1999 m. tuometinis Lenkijos Respublikos prezidentas Aleksandras Kwaśniewskis įteikė Aukso Kryžiaus medalį už organizacinę veiklą didinant muziejaus patalpas ir plėtojant jo veiklą. 2002 m. už įvairiapusę veiklą mickevičianos srityje buvau apdovanotas Lenkijos Respublikos Senato medaliu. 2016 m. už nuopelnus puoselėjant abiejų tautų bendradarbiavimą kultūros srityje buvau pagerbtas ordino „Už nuopelnus Lenkijos Respublikai“ Kavalieriaus kryžiumi ir kt. Ypač man brangūs yra gimtosios šalies apdovanojimai. 2004 m. tuometinis Vilniaus meras Artūras Zuokas įteikė Padėkos raštą už aktyvų lietuvių ir lenkų ryšių stiprinimą. 2011 m., minint muziejaus 100 metų jubiliejų, iš tuomečio kultūros ministro Arūno Gelūno rankų gavau Padėkos raštą už svarų indėlį skleidžiant poeto Adomo Mickevičiaus kūrybą, skatinant Lietuvos ir Lenkijos tautų tarpusavio bendradarbiavimą. 2013 m. gavau medalį „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“, o 2018 m. buvau pagerbtas Lietuvos žurnalistų sąjungos medaliu „Už nuopelnus žurnalistikai“. Džiugu, kad ir išėjęs iš muziejaus neužmirštate mickevičianos. Nemažo atgarsio ir gerų atsiliepimų sulaukė jūsų ir Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos darbuotojo, istoriko Lino Janulevičiaus šių metų pavasarį parengtas trijų dalių vaizdo įrašų ciklas „Pašnekesiai apie Adomą Mickevičių“, kuriame judu gvildenate poeto ryšius su to meto epocha, kalbate apie jo bičiulius, amžininkus.

Kalbėjosi Nijolė Sisaitė

GEROJI PATIRTIS

NENUILSTANTI KNYGOS NUOSAVYBĖS ŽENKLŲ POPULIARINTOJA Gražina Montvidaitė Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Knygos grafikos centro menotyrininkė

2021 m., minint vieno iš ekslibriso žanro pradininkų Gerardo Bagdonavičiaus (1901–1986) 120-ąsias gimimo metines ir penkerius metus nuo Valerijono Jucio (1930–2016), prisidėjusio prie ekslibriso modernėjimo ir organizavusio svarbiausias šalyje ekslibriso parodas, mirties, rengiama 24-oji respublikinė ekslibriso paroda, dedikuota šiems iškiliems kūrėjams. Siekdama menininkus skatinti ir toliau kurti ekslibrisus, tęsti respublikinių parodų organizavimo tradiciją, prasidėjusią dar 1960 m., ėmėsi Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka. P. Višinskio viešosios bibliotekos Knygos grafikos centras nuosekliai įgyvendina vieną savo uždavinių – populiarinti Lietuvos ekslibrisą. To siekti padeda svarbi centro dalis – Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondas, kurio istoriją ir per dvidešimt metų sukauptą patirtį norime pristatyti šiame straipsnyje. Bibliot eka ir ekslibrisas glaudžiai susiję nuo 1950 m., nuo tada, kai tik ji buvo įkurta. Šiuo knygos ženklu domėjosi bibliotekos darbuotoja, kraštotyrininkė ir bibliografė Birutė Knizikevičienė. Ji rinko knygos ženklus tema „Moteris ekslibrise“. Senosiose bibliotekos patalpose Dvaro gatvėje 1970 m. ji eksponavo dalį savo kolekcijos, apie 100 vienetų ekslibrisų. Pirmieji ekslibrisai, skirti Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešajai bibliotekai, sukurti minint jos dvidešimtmetį, prieš penkiasdešimt metų. Tuomet dailininkai Vytautas Vincentas Timinskas ir Valerija Vija Tarabildienė padovanojo bibliotekai po ekslibrisą. Svarbesnės bibliotekos knygos buvo žymėtos jų kūriniais. Tai buvo ekslibriso ryšio su biblioteka pradžia. Iš viso įvairioms progoms paminėti ar konkretiems bibliotekoje dirbantiems asmenims sukurta per 500 ekslibrisų, kurie saugomi bibliotekos fonduose ir privačiose kolekcijose.

Rengiamos 24-osios Lietuvos ekslibrisų parodos dalyvių ekslibrisai: Gerardui Bagdonavičiui atminti. Aut. Lolita Braza, 2021 (viršuje); Valerijonui Juciui atminti. Aut. Rasa Prišmontienė, 2021.

PRADŽIA – EKSLIBRISO MUZIEJUS 2001 m. bibliotekoje įkurtas Ekslibriso muziejus. O muziejaus idėja kilo, kai P. Višinskio bibliotekos įkūrimo 50-mečio proga surengtas tarptautinis ekslibrisų konkursas sulaukė didelio susidomėjimo – gauta per 300 kūrinių. „Pagalvojome, kodėl gi negali atsirasti ekslibrisų muziejus bibliotekoje? Juk ekslibrisas taip glaudžiai susijęs su knyga. Ekslibrisai, atsiųsti bibliotekos jubiliejui, ir tapo muziejaus kolekcijos pagrindu“, – prisimena viena iš Ekslibriso muziejaus įkūrėjų, dabar Vartotojų aptarnavimo skyriaus vedėja Laima Naujokienė. L. Naujokienė pasakoja, kad, plėtojant muziejaus veiklą, siekta rasti būdą sutvarkyti ekslibrisus biblio tekiškai, įtraukti į bibliotekos ir suvestinį katalogus. 25

2014 m. grafikas Vaidotas Janulis sukūrė vario raižinį, vaizduojantį reikšmingą knygos ženklų menui G. Bagdonavičiaus ekslibrisą, kurio originalas saugomas bibliotekos fondo kolekcijoje, o įamžinimas atminimo lentoje suteikia lankytojams patogią galimybę jį apžiūrėti.

„Kilo idėja parengti projektą – ekslibrisas, kaip knygos, meno ir kultūros derinys“, – sako viena iš muziejaus įkūrėjų. Organizuojant parodas, seminarus, konferencijas, tarp jų ir tarptautines, muziejaus kolekcija pildėsi naujų autorių ekslibrisais. Ilgainiui Ekslibriso muziejaus renginiai padidino visuomenės susidomėjimą – imta svarstyti apie atskirą bibliotekos erdvę ekslibrisams ir knygos menui. Prisimintas modernaus ekslibriso pradininkas G. Bagdonavičius ir iškelta idėja muziejų pervadinti jo vardu. Tuo labiau kad grafikas bibliotekai buvo padovanojęs ekslibrisų ir dalį asmeninės bibliotekos. 2014 m. muziejus buvo reorganizuotas į Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondą. Šiai progai paminėti grafikas Vaidotas Janulis sukūrė vario raižinį, vaizduojantį G. Bagdonavičiaus ekslibrisą, už kurį jis 1931 m. tarptautinėje ekslibrisų parodoje Los Andžele apdovanotas garbės raštu. Šio reikšmingo ekslibriso (tai pirmasis Lietuvos kūrėjo ekslibrisas, aukštai įvertintas tarptautinėje erdvėje) originalas saugomas fondo kolekcijoje, o jo įamžinimas atminimo lentoje natūraliai atliepia pagrindinę bibliotekos misiją – saugoti kultūros ir istorinę reikšmę turinčias vertybes, padaryti jas prieinamas plačiajai visuomenei. Fondas mezga, palaiko bendradarbiavimo ryšius su knygos ženklų asociacijomis, sąjungomis bei draugijomis Lietuvoje ir užsienyje. Įgyvendinti šį tikslą padeda glaudus bendradarbiavimas su šalies biblio tekomis, menininkais bei kolekcininkais ir narystė Tarptautinėje ekslibriso mėgėjų asociacijų federacijoje (FISAE – Federation In ternational des Societes Amateurs d’Ex libris). Bendradarbiavimas nenutrūko net per pandemiją: gauname ir teikiame informaciją naujienlaiškiais, bendraujame su daugelio šalių narių asociacijomis dėl įvairių Birutės Knizikevičienės ekslibrisų kolekcijos paroda bibliotekoje, apie 1970 m. Nuotr. iš Šiaulių apskrities Povilo Višinskio projektų. viešosios bibliotekos archyvo

Šis G. Bagdonavičiaus sukurtas ekslibrisas 1931 m. tarptautinėje ekslibrisų parodoje Los Andžele (JAV) apdovanotas garbės raštu. Tai buvo pirmasis Lietuvos kūrėjo ekslibrisas, aukštai įvertintas tarptautinėje erdvėje. Štai kaip prieškario spaudoje buvo pristatytas šis kūrinys (kalba netaisyta): Čia matome G. Bagdonavičiaus nuosavos bibliotekos ženklą – ex libris, kuris rodo jo pamėgimą ir jo darbo įrankius ir veiksmus: viduryje balta groteskiniai stilizuota piešėjo-tapytojo figūra su ištempta juoda darbo dešine ranka, kuri rašo atviroj baltoj knygoj savo naują monogramą G.B., greta jo viduramžių meno čechų ženklas simboliškai rodo menininko domėjimąsi skulptūra, tapyba ir architektūra. Rašymas knygoj – tai Bagd. G. patraukimas prie knygos – spaudinių puošimo. Ten pat remiasi ir nuo apačios išsikišę grafikai plunksna, teptukas ir pieštukas. Kairėj sulenktoj rankoj – padid. stiklas [simbolis smulkios grafikos tyrinėjimo], pro kurį, vietoj širdies, matyt gryno balto-juodo popieriaus lapelis. Toj pačioj rankoj palitra – dažams maišyti, dažai trimis taškais krenta žemyn ant statmenim stovinčios spaustuviškos plieno raidės [simbol. darbų spaudai puošti]. Sparneliai prie galvos primena Merkurijų, o kaipo toki čia tinka ir apskritimai apie galvą. Ištiesta koja remiasi dvi plieno spaust. raidės, iš kurių žydi rūta [naujas lietuviškos spaustuvės – spaudos grynas atgimimo simbolis – tvirtas tautiškos spaustuvės kūrybos pamatas ir menininko kilmės simbolis]. Kairioji sulenkta koja turi pamatu gulintį dažų tubiką – tapybos simbolį. Moderniškas užrašo šriftas papildo kompoziciją.“ (Knygos savininko ženklas (Ex libris). Šiaurės Lietuva.1933, vas. 5, Nr. 6, p. 3).

Tarptautinio ekslibrisų konkurso „Atkurtai Lietuvai – 100“ vertinimo komisija, 2018 m. Iš kairės: Bronius Maskuliūnas, Rasa Prišmontienė, Stanislovas Gasiūnas, Jonas Nekrašius, Vitolis Vengris, Asta Kaktytė, Petras Repšys. Ievos Slonksnytės nuotr.

ar kiti panašūs dalykai. Edukacijos pradžioje mano užduodamas klausimas „Ar žinote, ką reiškia ekslibrisas?“ daugelį suglumina. Ne mažiau nustebina pareiškimas, kad reikės piešti ir rašyti veidrodinio atspindžio būdu. Šiai technikai įvaldyti visada ištiesiu pagalbos ranką – žinau, kas yra pirmas kartas, jaudulys, nepasitikėjimas ar įkvėpimo stoka“, – patirtimi dalijasi L. Putramentienė. Edukatorė sako tampanti liudininke, kai net pirmą kartą prie ekslibriso kūrybos prisilietusiam žmogui linijos ir spalvos dermė padeda kurti stebuklus: „Kartais nutinka netikėti, bet genialūs grafiniai atsitiktinumai. Užsiėmimo pabaigoje dažniausiai matau džiūgaujantį svečią, kad štai jis gali turėti savo rankomis kurtą ekslibrisą ir įklijuoti jį į asmeninės bibliotekos knygas. Man tai didžiausias profesinis atpildas ir grąža.“

EKSLIBRISO KŪRĖJŲ ENCIKLOPEDINIS ŽINYNAS

Dailininkė L. Braza 2016–2021 m. ekslibrisus yra sukūrusi ir Knygos grafikos centro darbuotojams.

DŽIUGIŲ ATRADIMŲ ATNEŠANTI VEIKLA G. Bagdonavičiaus ekslibrisų fondas aktyviai vykdo edukacinę veiklą. Per pastaruosius kelerius metus Knygos grafikos centro edukatorė Lolita Putramentienė, vesdama edukacijas, susipažino su garbiais bib liotekos svečiais, įvairiais miesto kolektyvais, mokyklų mokiniais ir net visa Šiaulių krepšinio komanda. Visi jie entuziastingai bandė kurti ekslibrisus. „Ekslibriso kūrybinės dirbtuvės vyksta jau ketvirti metai. Pastebėjau, kad dirbtuvių lankytojams, kai jie įveikia mažus iššūkius, nusišypso sėkmė. O ją gali lemti žmogaus išprusimas, nusiteikimas, lūkestis

Per dvidešimt G. Bagdonavičiaus fondo veiklos metų nemažai nuveikta ekslibriso žanro labui, jo populiarinimui ir sklaidai. Fondas reguliariai organizuoja susitikimus su ekslibrisų kūrėjais, kolekcininkais, rengia konferencijas. Lygiagrečiai vykdoma ir leidybinė veikla – parodas lydi katalogai ar straipsnių rinktinė. Kasmet išleidžiama 1–2 leidiniai. Nuo 2001 m. bib lioteka išleido daugiau kaip dvi dešimtis ekslibriso žanrui ir jo kūrėjams skirtų leidinių, katalogų ar konferencijų medžiagos. Šiuo metu fondo darbuotojai renka informaciją ir rengia Lietuvos ekslibriso kūrėjų enciklopedinį žinyną – didžiausią ir išsamiausią leidinį apie asmenybes, kūrusias ir tebekuriančias šiuos mažosios grafikos kūrinėlius. Tokio masto projekto įgyvendinimas galimas tik turint didelį partnerių tinklą, kuris apima tyrėjų komandą, Lietuvos atminties institucijas, apskričių ir regionų bibliotekas, taip pat svarius rėmėjus, tarp kurių – Lietuvos kultūros taryba ir Šiaulių miesto savivaldybė. Kartu siekiame sukurti naudingą, reprezentatyvų ir informatyvų leidinį, atiduodantį duoklę ekslibriso meno labui dirbantiems kūrėjams bei kolekcininkams. Tokie ambicingi projektai parodo, kad priekyje laukia dar daug darbų, svarbių ekslibriso žanrui, knygos grafikos menui ir visai Lietuvai, o juos įgyvendinti Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondas jau yra pasirengęs.

ILGAMEČIŲ TRADICIJŲ PALAIKYMAS

Greta naujų idėjų fondo veikloje puoselėjamos ir ilgametės tradicijos – šiemet su Lietuvos dailininkų sąjunga rengiame 24-ąją Lietuvos ekslibriso parodą. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka, siekdama skatinti menininkus kurti ekslibrisus bei didinti jų žinomumą, ėmėsi tęsti respublikinių parodų organizavimo tradiciją. Šią bibliotekos iniciatyvą geranoriškai parėmė Šiaulių miesto savivaldybė. 27

2016 m., po ekslibriso meno parodų organizatoriaus grafiko V. Jucio mirties, nei respublikinės, nei Vilniaus bienalės parodos nebebuvo rengiamos, todėl pasijuto tokio pobūdžio renginių stygius. Nusprendus rengti 24-ąją respublikinę parodą, didelis menininkų susidomėjimas parodė, kad parodinės veiklos tikrai trūko – savo darbus atsiuntė 45 menininkai. Tai kone dvigubai daugiau, nei įprastai būdavo dalyvaujančiųjų šiose parodose. Pasak ekslibriso žanrui daug nusipelniusio dailininko, daugiau nei dvidešimt metų vadovavusio Lietuvos ekslibrisininkų klubui, Alfonso Čepausko,

pastaraisiais metais atslūgusi ekslibriso kūryba vėl atsigauna. Rengiamos tarptautinės konkursinės ir bendros parodos Klaipėdoje, Pagėgiuose, Šiauliuose, Šilutėje, Vilniuje, Trakuose, Utenoje ir kituose miestuose. „Džiugu, kad Povilo Višinskio bibliotekos Knygos grafikos centras ir Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondas ėmėsi iniciatyvos atgaivinti respub likines ekslibrisų parodas. Galbūt ateityje atgims ir nutrūkusios tarptautinės Vilniaus ekslibrisų bienalės“, – vylėsi A. Čepauskas, pats aktyviai organizavęs parodas, išleidęs gausybę su ekslibriso menu susijusių leidinių, parodų katalogų.

NELYGINANT GRŪDAI Į TAUTOS ISTORIJOS IR KULTŪROS ARUODĄ

Visais laikais ekslibriso paskirtis buvo knygos nuosavybės patvirtinimas, tačiau bėgant laikui radosi ir kitokių knygos ženklų naudojimo būdų: jie pradėti kolekcionuoti, rengiamos jų parodos. Pirmosios tokios parodos (XIX a. viduryje) įvyko senas grafikos tradicijas turinčiose šalyse – Vokietijoje, Prancūzijoje ar Italijoje. Lietuvoje pirmosios dvi ekslibrisų parodos surengtos Kaune 1928-aisiais. Tarpukariu ekslibrisus kūrė tokios ryškios meno lauko asmenybės kaip Gerardas Bagdonavičius, Paulius Galaunė, Vytautas Kazimieras Jonynas. Naujas ekslibriso parodų etapas prasidėjo 1960-aisiais, kai buvo surengta pirmoji respublikinė paroda, kuriai darbus sukūrė net 25 dailininkai. Vėliau respublikinės parodos buvo rengiamos beveik kasmet, o nuo 1977 m. imta rengti Vilniaus ekslibrisų bienales. Apie 100 tarptautinių ir vietinių parodų surengė 1982 m. įkurtas Lietuvos ekslibrisininkų klubas. Parodas didžiuosiuose šalies miestuose (Panevėžyje, Klaipėdoje, Kaune) rengė klubo sekcijos, mažesniuose miestuose – kolekcininkai, miestų, rajonų bibliotekos. Atrodė, kad ekslibriso žanras apžavėjo dailininkus net iš atokiausių Lietuvos kampelių. Nuo 1966 m. lietuvių ekslibrisų kūrėjų darbų kasmet pasirodydavo tarptautinėse parodose. Į užsienio parodų katalogus įtraukiami lietuvių ekslibrisai kėlė vis didesnį susidomėjimą pasaulyje, nes buvo originalūs, meniški, techniški, įdomios meninės interpretacijos. Teigta, kad lietuvių ekslibrisai prilygsta čekų, lenkų, vokiečių prestižiniams kūriniams. Dailininkai buvo kviečiami į parodas, sulaukdavo asmeninių prašymų sukurti ekslibrisų. Tai ypač paskatino šių miniatiūrų kūrybą, tuo labiau kad tais laikais tai buvo bene vienintelis būdas dalyvauti užsienio parodoje. Aštuntajame dešimtmetyje Danijoje vykusios tarptautinės parodos „Inter exlibris“ kataloge Lietuva buvo pristatyta atskirai nuo Tarybų Sąjungos. Kai atitinkamos tarnybos tai pastebėjo, kilo suirzimas. Pradėta atidžiau sekti dailininkų siunčiamus laiškus, kontroliuoti. Neretai laiškai su ekslibrisais pradingdavo, ne vienas dailininkas specialiųjų tarnybų būdavo įspėjamas. Nepaisant suvaržymų, lietuvių 28

Daugiau nei dvidešimt metų Lietuvos ekslibrisininkų klubui vadovavęs dailininkas A. Čepauskas džiaugiasi, kad P. Višinskio bibliotekos Knygos grafikos centras ir Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondas ėmėsi iniciatyvos atgaivinti respublikines ekslibrisų parodas. Vaivos Kovieraitės-Trumpės nuotr.

kurti ekslibrisai patekdavo į užsienio parodas, būdavo apdovanojami. Prie to svariai prisidėjo Klausas Rödelis Danijoje, Herberis Bloklandas ir Janas Rhebergenas Nyderlanduose, Grzegorzas Matuszakas, Tadeuszas Gudzowskis, Zbigniewas Jóżwikas, Andrzejus Znamirowskis Lenkijoje ir kiti, surengdami lietuvių ekslibriso parodas. Australijoje tokias parodas rengė Lidija Šimkutė, Jungtinėse Amerikos Valstijose – Vitolis E. Vengris. Pastarasis JAV 1980 m. išleido puikų albumą „Lietuvių ekslibriai“ (angl. Lithuanian Bookplates), o tai turėjo įtakos Vinco Kisarausko dviejų vertingų istorinių leidinių apie ekslibriso praeitį ir dabartį Lietuvoje parengimui ir išleidimui. Knygose „Lietuvos knygos ženklai 1571–1918“ ir „Lietuvių ekslibrisas“ surinkta daugybė duomenų apie ekslibriso kūrybą, dailininkus ir žanro kelią nuo viduramžių iki XX a. devintojo dešimtmečio pabaigos. Pastaraisiais dešimtmečiais ekslibrisų kūryba šiek tiek atslūgusi. Rečiau lietuviai gauna ir apdovanojimų. Senieji jau susiformavę kūrėjai nesidairydami kuria savo orbitoje. Dalis dailininkų atsisako rankinio darbo ruošiant formą, imasi skaitmeninės kūrybos, naudojasi kopijavimo priemonėmis, o pastaroji ne visur toleruojama. Ekslibriso meno atgimimui svarbu, kad į mažosios grafikos darbų kūrybą įsilietų daugiau jaunų dailininkų ir praturtintų žanrą naujais ieškojimais. Nepaisant ekslibriso populiarumo bangavimo, vis dėlto dar daugelis lietuvių ekslibriso kūrėjų lieka ištikimi šiam ne tik kūrėją, asmenybę ar instituciją įprasminančiam žanrui. Ekslibrisas atspindi ir šalį, jos žmonių gyvenimą, taip berdamas grūdus į tautos istorijos ir kultūros aruodą.

Alfonsas Čepauskas

Knygynų ir bibliotekų lentynose mirga gražiausi knygų viršeliai, visų knygų anotacijos – intriguojančios. Leidyklos nuolat skaitytojams siūlo daugybę naujų knygų. Kaip nepaskęsti šiame naujienų verpete ir išsirinkti, ką skaityti? Kartu su instagramo knygų apžvalgininkais tiesiame jums pagalbos ranką!

EGLĖ BALIUTAVIČIŪTĖ (EGLE_EKLE) REKOMENDUOJA CLÉMENTINE BEAUVAIS. „KIAULYSTĖS DĖSNIS KIAULĖMS NEGALIOJA“

(Les Petites Reines, 2015. Iš prancūzų k. vertė Erika Sabaliauskaitė. Kaunas: Debesų ganyklos, 2019)

Pagrindinis knygos nuotykis – trijų mokyklos kiaulaičių ir jas lydinčio bekojo Saulės dievo šešių dienų žygis dviračiais į Paryžių – atskleis tai ir dar daugiau. Šiuo paslaptingu žygiu susidomi net žiniasklaida: ko jos grūdasi į sostinę? Ką tos merginos nori įrodyti? Kas tai – reklama ar socialinis aktyvizmas? Pirmyn! Pakeliui bus tikrai labai smagu! Tiesa, pabaigoje tikėjausi šokių tokių fejerverkų, tačiau ji buvo rami, logiška, graži, neįkyriai pamokanti. Na, tokia tipinė paauglių knygoms. Bet tai tikrai joks priekaištas. Įspėjimas jautriems: yra riebių keiksmų, alkoholio ir minimaliai nešvankybių.

PATRICIA MCCORMICK. „PARDUOTA“

(Sold, 2006. Iš anglų k. vertė Virgilijus Čepliejus. Vilnius: Alma littera, 2011)

Egle_ekle nuotraukos

Na ir prisikikenau skaitydama šią knygą. Šmaikšti, ironiška, sarkastiška, žaisminga ir labai jautri knyga apie šeimą, išvaizdą ir savivertę, draugystę, patyčias ir dar daug svarbių, bet jau antraeilių dalykų. Mirėja – apkūni penkiolikmetė, trečius metus iš eilės mokykloje tituluojama viena iš trijų kiaulaičių, t. y. negražiausių merginų. Ašaros ir skausmas jau seniai virto Mirėjos dygliais – ji sarkastiška, tvirta ir moka kaip reikiant tėkštelėti žodžiais atgal. O kur dar natūralūs „augimo skausmai“, kurie tik dar stipriau paaštrina merginos charakterį ir santykius su tėvais. Tačiau visa tai nereiškia, kad ji nėra jautri ir geraširdė.

Tęsiu savo skaitymus apie stiprias moteris ir merginas, patekusias į siaubingas situacijas. Nemažai laiko praėjo, kol atkeliavau iki šios knygos. Net sunku paaiškinti, kodėl tiek metų užtrukau, nes kai prieš kelerius metus perskaičiau šios autorės „Niekada nesuklupk“, buvau sužavėta, kaip puikiai papasakota sudėtinga Kombodžos vaiko istorija „Raudonųjų khmerų“ režimo laikotarpiu (be to, A. Lapinskienės vertimas superinis). „Parduota“ irgi nenuvylė. Tema įdomi, pasakojama apie trylikametę iš Nepalo, kurią patėvis parduoda į sekso vergiją Indijoje, tačiau stilius stilius stilius! Čia autorė dar kartą įrodo, kaip gerai moka papasakoti skaudžias istorijas ir tam nereikia krūvos žodžių ir tonos detalių. Knyga sudaryta iš trumpučių kapotų skyrių, lyg kokių novelių, priartėjančių prie proziškos poezijos, kur kiekvienas sakinys pulsuoja ir sminga į pačią reikalo esmę, o paskutiniai sakiniai nokautuoja. Vietose, kuriose aprašomi patys siaubingiausi dalykai, ir taip taupus tekstas virsta tikru verlibru, o įtampai nuslūgus – grįžtama prie ramesnio, santūresnio pasakojimo. Kaip ir daugumoje knygų paaugliams, žiaurumai ir perversijos nėra plačiai aprašinėjami, svarbesni čia pagrindinės veikėjos jausmai ir santykis su tuo, kas vyksta. Pabaiga galėjo būti stipresnė – atrodo, kad autorė tiesiog išsėmė visas temas, kurias norėjo paliesti, o prireikus kaip nors greitai ir lengvai suvyniot meškeres, atėjo gelbėtojas ir voilà. Na, bet tai – smulkmena, nes knyga iš tiesų įdomi ir atkreipia dėmesį į problemą, apie kurią paauglių literatūroje rašoma mažai. Įspėjimas jautriems: yra žiaurumų.

DECUR. „KAI PAŽVELGSI Į VIRŠŲ“

(When You Look Up, 2020. Iš anglų k. vertė Martyna Bražiūnaitė. Vilnius: Dvi tylos, 2020)

Grafinis romanas apie vienatvę, vaizduotę ir du žmones, kuriems susišnekėti užtenka paveikslėlių. Lorenzas – į išmanųjį įnikęs vaikas, kuriam mažai rūpi, kas dedasi aplinkui, tačiau, persikraustęs su mama į nuošalų seną namą, jame aptinka tai, kas prikausto jo dėmesį, – užrašų knygelę su piešiniais ir nedideliais teksto gabaliukais. Tie pasakojimai keisti ir migloti, fantastiški ir siurrealūs. Iš pradžių jis visai nesupranta, ką čia perskaitė ir išvydo, tačiau, vis labiau pažindamas savo naujus namus ir aplinką, vis labiau išsivaduodamas nuo ekrano ir įsižiūrėdamas į jį supančius daiktus, suvokia, kad toje užrašinėje pasakojama apie dalykus, kurie kadaise vyko ten, kur dabar

jis yra, ir kad tie pasakojimai nėra jau tokie siurrealūs, kokie atrodo iš pirmo žvilgsnio, kad tai – kažkieno gyvenimo istorija. Šie piešti pasakojimai vieną dieną berniuką atveda pas juos sukūrusį žmogų. Ir jie vienas kitam padovanoja neįkainojamas dovanas. Tai labai įtaigus ir lyriškas pasakojimas apie kito supratimą, įsiklausymą į kito istoriją. Ir tai, kad, norint ką nors suprasti, reikia atverti vaizduotę, širdį ir įsižiūrėti į pasaulį. Knyga pristatoma kaip grafinis romanas, tačiau ji laužo įprastas žanrų ribas. Galima būtų įrodinėti, kad tai – paveikslėlių knyga vyresniems vaikams. Iliustracijos įvairios stilistikos: yra ir kelių linijų minimalizmo, plokščių karpinių, primityvistinės manieros piešinių, bet taip pat ir kiek labiau realistiškų tapytų paveikslų. Pastarieji naudojami vaizduojant tikrovę, kiti – užrašinės turinį. Gal knyga būtų kur kas mįslingesnė ir įdomesnė, jei pabaigoje nebūtų viskas paaiškinta ir išspręsta, jei būtų palikta daugiau erdvės paties skaitytojo vaizduotei. Bet tuomet ji būtų kur kas vyresniems, ne pradinukams. Beje, ne vienas skaitytojas atkreipė dėmesį, kaip įtaigiai perteikiamas vaiko, pernelyg įnikusio į technologijas, paveikslas. Štai Lorenzas popierinėje užrašinėje paveiksliuką intuityviai bando priartinti suimdamas dviem pirštais, tarsi rankose laikytų telefoną...

Eglė Baliutavičiūtė – vaikų literatūros specialistė ir vaikų rašytoja (slapyvardis Gaja Guna Eklė). Baigė literatūros antropologijos ir kultūros studijas Vilniaus universitete. Derina laisvai samdomą darbą bei kūrybą su darbu Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamente. Instagrame dalijasi trumpomis vaikų ir paauglių knygų rekomendacijomis. 30

KRONIKA

IFLA: DŽIAUGDAMIESI SĖKME, ŽVELGIAME Į ATEITĮ Tarptautinės bibliotekų asociacijų ir institucijų federacijos (IFLA) metinis renginys – 86-oji konferencija įvyko, kaip įprasta, rugpjūtį, 17–19 dienomis, tačiau tai buvo pirmoji virtualiai surengta tokio pobūdžio ir masto IFLA konferencija, dar vadinama Pasaulio bibliotekų ir informacijos kongresu (World Library and Information Congress, WLIC). Renginio dalyviai skaitė pranešimus, diskutavo, keitėsi žiniomis ir idėjomis. Tarptautinis bibliotekų asociacijų kongresas – tai puiki proga profesionalams aptarti iškilusius iššūkius, apžvelgti pasiekimus, pasidalyti įžvalgomis ir užmegzti naujus ryšius. Tuo labiau kad 2020-aisiais pagrindinis IFLA metų renginys neįvyko – planuota konferencija Dubline buvo atšaukta dėl COVID-19 pandemijos ir su ja susijusių iššūkių: griežtų kelionių apribojimų, sudėtingos ir greitai kintančios to meto situacijos skirtingose šalyse, taip pat rūpinantis rengėjų, dalyvių, savanorių ir rėmėjų sveikata. Šiemetė konferencija buvo skirta bibliotekų įsipareigojimui teikti aukštos kokybės paslaugas ir informaciją, taip pat informacijos prieigą. Per tris nuotolinio kongreso dienas buvo surengta apie 160 sesijų, sulaukta 2750 registruotų dalyvių, o tiesioginių pokalbių metu – 11 461 komentaro. Renginyje atstovauta 125 šalių, tarp jų ir Lietuvos, bibliotekoms. „Per tas tris dienas ne tik daug išmokome, aptarėme naujausius mūsų profesijos pokyčius bei perspektyvas, bet ir sužinojome, kaip organizuoti tokį unikalų kongresą internetu. Mes pamatėme ir pataisėme klaidas, įveikėme techninius iššūkius ir, tikiu, tapome stipresni, galintys glaudžiau bendradarbiauti ir geriau tarnauti savo sričiai ateityje“, – džiaugdamasis konferencijos rezultatais teigė IFLA generalinis sekretorius Geraldas Leitneris. IFLA generalinė asamblėja per federacijos „Youtube“ kanalą rugpjūčio 25 d. tiesiogiai transliuota iš Hagos karališkosios bibliotekos. Šiame metiniame renginyje padėkota kadenciją baigiančiai (2019–2021 m.) prezidentei Christine Mackenzie, kuriai teko vadovauti sudėtingu pasaulį apėmusios pandemijos laikotarpiu, ir valdybai. IFLA generalinis sekretorius G. Leitneris pristatė 2020 metų veiklos ataskaitą ir informavo, ko pasiekta įgyvendinant IFLA 2019–2024 m. strategijoje numatytas kryptis: 1) stiprinti bibliotekų balsą pasauliniu mastu; 2) skatinti ir plėtoti profesinę patirtį; 3) vienyti bib liotekas ir suteikti joms galių; 4) tobulinti organizaciją. (IFLA 2019–2024 m. strategijos tekstas išspausdintas žurnale „Tarp knygų“, 2019, Nr. 9, p. 9–10.) „Kaip tik dėl to, kad pasaulio bibliotekos įrodė savo tvirtumą bei išradingumą, ir IFLA galėjo pademonstruoti gebėjimą prisitaikyti, išlaikyti ir padidinti savo svarbą“, – metinėje veiklos ataskaitoje pabrėžė G. Leitneris.

IFLA generalinis sekretorius Geraldas Leitneris ir naujoji prezidentė Barbara Lison (dešinėje) IFLA prezidento pareigas 2017–2019 m. ėjusiai Glòriai Pérez-Salmerón įteikė raštą, patvirtinantį apie garbės nario titulo suteikimą. IFLA nuotr.

Generalinėje asamblėjoje pasveikinta vadovavimą 2021–2023 m. federacijai perimanti prezidentė Barbara Lison. Naujoji prezidentė prisistatymo kalboje „Bib liotekos, kuriančios tvarią ateitį“ teigė, kad dirbdama vadovausis keliomis pagrindinėmis kryptimis, kurių esmė: bibliotekų potencialo įsisąmoninimas skatinant tvarų bendruomenių vystymąsi; rūpinimasis atminties institucijų, profesinės bendruomenės ir bibliotekų fondų tvarumo išsaugojimu vartotojų labui; užtik rinimas, kad pati IFLA galėtų naudotis sėkmingais pastarųjų metų veiklos rezultatais, ypač naujosios strategijos ir valdymo struktūros pertvarkos atneštais pokyčiais. B. Lison asamblėjos dalyviams priminė tikinti, kad bibliotekos, nepaisant iššūkių, su kuriais vis susiduria, aktyviai veikdamos ir bendradarbiaudamos gali toliau klestėti ir tarnauti bendruomenėms. Asamblėjos metu IFLA padėkomis įvertinti geriausių rezultatų pasiekę profesijos atstovai, įnešę išskirtinį indėlį į pasaulio bibliotekų lauką. Aukščiausias IFLA apdovanojimas – garbės nario vardas (Honorary Fellow) renginyje suteiktas IFLA prezidento pareigas 2017–2019 m. ėjusiai Glòriai Pérez-Salmerón.

„Tarp knygų“ informacija 31

KRONIKA

SUKAKTIES PROGA – NUOTAIKINGAS PĖSČIŲJŲ ŽYGIS Dalyviai rinkosi Palukščio dvaro sodyboje. Tatjanos Grigorčenkienės nuotr.

Lietuvos bibliotekininkų draugija 2021 metais švenčia savo įkūrimo 90-metį. Kadangi tikslios steigimo datos nėra, jubiliejų minime visus metus. Mums labai svarbu burti bendruomenę, kad kiekvienas jos narys jaustųsi svarbus ir būtų išgirstas. Rugpjūčio 27 d. draugijos nariai iš 24 šalies bibliotekų (iš viso 135 dalyviai) rinkosi į neseniai atnaujintą Palukščio dvaro sodybą (Raseinių r.) Dubysos regioniniame parke. Smagu, kad į renginį atvyko kolegos ne tik iš aplinkinių rajonų, bet ir iš Lazdijų, Utenos, Pasvalio, Vilniaus bibliotekų. 10 km pėsčiųjų žygyje bendruomenės atstovai per poilsio valandėles diskutavo apie draugijos veiklas minint 90-metį, gruodžio mėnesį organizuojamus tradicinius „Biržiškos skaitymus“ ir ateities planus. Grupelėmis pabirusius žygio dalyvius lydėjo gera nuotaika, gražūs Dubysos slėnio vaizdai padėjo sukurti puikią atmosferą. Pasijutome aktyvia ir išradinga bendruomene – visi kartu įveikėme 1350 kilometrų. Ačiū pėsčiųjų žygius rengiančiai įmonei „Trenkturas“ už įdomiai parinktą maršrutą, žygeivių košę ir mielas atminimo dovanėles. Renginio dalyvius sveikino Lietuvos bibl iot ekininkų draugijos pirmininkės Emilija Banionytė, Vida Garunkštytė, Jolita Steponaitienė. Naudodamiesi proga, pasveikinome ir Raseinių rajono savivaldybės Marcelijaus Martinaičio viešąją bib lioteką, spalio mėnesį minėsiančią įkūrimo šimtmetį.

Lietuvos bibliotekininkų draugijos informacija 32

Prieš pradedant 10 km žygį Dubysos slėniais – apšilimo pratimai. Jolitos Steponaitienės nuotraukos

Ne iš vieno dalyvio drąsos pareikalavęs ėjimas per siūbuojantį „beždžionių“ tiltą.

Finišą pasiekusi Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos komanda su direktore Emilija Banionyte (penkta iš kairės). Tatjanos Grigorčenkienės nuotr.

KRONIKA

TURININGA MOKSLEIVIŲ VASARA (II) Jau ne pirmus metus Lietuvos bibliotekos, siekdamos užtikrinti vaikų užimtumą atostogų metu, ugdyti jų kūrybiškumą, norą bendrauti ir pažinti, rengia vasaros stovyklas ir pakviečia juos praleisti laiką įdomiai bei prasmingai. Redakcija tęsia praėjusiame numeryje („Tarp knygų“, 2021, Nr. 7–8, p. 35–36) pradėtą viešųjų bibliotekų organizuotų vaikų vasaros stovyklų apžvalgą.

KRAŠTOTYRINĖ STOVYKLA

Joniškio rajono savivaldybės Jono Avyžiaus viešoji biblioteka liepos mėnesį pakvietė vaikus į dviejų pamainų kraštotyrinę dienos stovyklą „Tirk, atrask ir pažink savo kraštą“. Joje mažieji tyrinėjo savo kraštą, domėjosi jo istorija, kultūros paveldo objektais, susipažino su kraštui nusipelniusiomis asmenybėmis.

ĮTRAUKIANČIŲ VEIKLŲ PROGRAMA

Kauno rajono savivaldybės viešoji biblioteka šią vasarą organizavo 10 dienų trukusią nemokamą vaikų stovyklą „Vasarok linksmai ir turiningai“, kurios veiklas iš dalies finansavo Kauno rajono savivaldybė. Bibliotekoje stovyklavo 22 (1–5 klasių) vaikai. Karštąjį liepos mėnesį tikra atgaiva buvo pasislėpti vėsiose bibliotekos erdvėse, kur atostogaujantys mokiniai skaitė, kūrė, žaidė lavinamuosius stalo žaidimus. Kiekviena diena turėjo savo programą, o pasibaigdavo „Kvadrato “ žaidimu.

Prie paminklinio akmens, skirto Joniškio krašto šviesuoliams Goesams. Gitos Vilčiauskienės nuotr.

Kiekvieną dieną buvo vykstama vis į kitą rajono vietovę. Apsilankyta Žagarėje, Skaistgiryje, Linkaičiuose, Maldeniuose, Kriukuose ir jų apylinkėse. Miesteliuose ir kaimuose išmaniaisiais įrenginiais (telefonais, planšetėmis) buvo fiksuojami kultūros paveldo objektai (dvarų griuvėsiai, senos sodybos, klėtys, koplyčios, skulptūros, paminklai). Vaikai sužinojo apie šiose vietovėse gyvenusius Lietuvai nusipelniusius knygnešius, rašytojus, dvarininkus. Stovyklautojai užsuko į kiekvieno aplankyto miestelio ar kaimo biblioteką, dalyvavo edukacijose, žaidė lauko žaidimus. Paskutinę stovyklos dieną viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje surengta išvykų metu užfiksuotų objektų fotografijų paroda. Stovyklą Vaikų vasaros programos lėšomis iš dalies finansavo Joniškio rajono savivaldybė, o viešoji biblioteka prisidėjo savo darbu ir transportu. (Gita Vilčiauskienė)

Bibliotekoje prasmingai laiką leido net 22 pradinių klasių moksleiviai. Kristinos Meilutės nuotr.

Interaktyviai susipažinę su bibliotekos istorija, stovyklautojai toliau pildė savo žinias ar prasmingai pramogavo: Kraštotyros skyriuje vartė net šimtmetį siekiantį skaitymo elementorių; su stovykloje apsilankiusia poete Zita Gaižauskaite skaitė interaktyvias knygas; bandė atspėti Nijolės Čepauskienės parodoje „Meninė fraktalų išraiška“ užšifruotas mįsles; Vaikų centre, ištyrinėję knygose pasislėpusius herojus, mėgino juos suprojektuoti virtualiame „Minecraft“ pasaulyje. Dar vyko įdomios virtualios kelionės po Lietuvos muziejus, meno galerijas, virtualūs turai po Kauno 33

rajoną. Stovyklautojai tyrinėjo Saulės sistemos planetų, žmogaus kūno sandarą, eksperimentavo su kvapais, skoniais ir spalvomis. Įvairiose meninėsekūrybinėse dirbtuvėse lankęsi profesionalai pasidalijo savo amato paslaptimis. Tikimės, kad vasaros stovykla bibliotekoje praplėtė smalsių vaikų akiratį, padėjo atrasti naujų pomėgių ir susirasti daug draugų. (Jurgita Bartkevičiūtė)

SMAGŪS NUOTYKIAI IR ATRADIMAI

Visą vasarą Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešojoje bibliotekoje nenutilo mažųjų lankytojų klegesys – čia veikė popietinė vaikų stovykla „Smagi ir įdomi vasara bib liotekoje“. Buvo surengtos net septynios savaitinės stovyklėlės, kuriose, be įgytų naujų žinių, nestokota gerų emocijų ir džiugių akimirkų.

Edukacijoje „Pasaka dėžutėje“ vaikai prisiminė įdomiausias perskaitytas knygas.

stovyklautojai sužinojo, kaip anksčiau buvo gaminamos knygos, įgytas teorines žinias galėjo pritaikyti praktiškai – patys kūrė knygą ir iliustravo sugalvotą istoriją. Edukacijoje „Pasaka dėžutėje“ vaikai, prisiminę perskaitytas knygas, gamino dioramas – jų darbelių paroda papuošė bibliotekos erdves. Knygos muziejuje stovyklautojai susipažino su viešosios biblio tekos veiklos 100-mečiui skirta ekspozicija „Senoji Lietuvos knyga. Istoriją liudijantys puslapiai“, sužinojo apie vertingiausius bibliotekos fonduose saugomus leidinius. Memorialiniame M. Martinaičio kambaryje patirtus įspūdžius vaikai perteikė kurdami popierinius kukučius. (Justina Maulienė)

POZITYVUMO TILTAI

Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešoji biblioteka jau antrus metus sėkmingai organizuoja rajono savivaldybės finansuojamą meninę-patirtinę vaikų vasaros stovyklą „Pozityvumo tiltas“. Šiemet prie šio tęstinio bibliotekos projekto prisidėjo ir Žygaičių filialas, organizavęs veiklas dviem vaikų grupėms. Birželio–rugpjūčio mėnesiais stovyk loje iš viso dalyvavo 78 (7–12 metų) vaikai. Stovyklos dalyviai mankštinosi kartu su Tauragės visuomenės sveikatos biuro specialistėmis, gamino unikalius knygų skirtukus, pasinėrė į kamishibai teatro magiją, dalyvavo emocijų pažinimo žaidimuose, lavino rašymo, skaitymo įgūdžius terapinio rašymo užsiėmimuose. Stovyklautojai turėjo galimybę susipažinti su daugiametę patirtį turinčiomis nevyriausybinėmis organizacijomis. Bibliotekoje lankęsis Giedrius Bučas pristatė socialinę iniciatyvą „Kūrybos kampas 360“, kuri skatina plėtoti darnaus vartojimo ir antrinio dizaino idėjas, kurti švaresnę ir sveikesnę aplinką. Kūrybinėje edukacijoje buvo gaminami darbeliai iš atliekų. O „Meno avilio“ atstovai vedė animacijos kūrimo edukaciją. Sėkmingai įgyvendinti numatytas veiklas padėjo Tauragės atviros jaunimo erdvės savanoriai, Tauragės visuomenės sveikatos biuras, skanius pietus gamino kavinė „Viva Vip“. (Vaiva Keserauskaitė)

„Įdomiosios robotikos“ užsiėmime stovyklautojai mokėsi konstruoti. Justinos Maulienės nuotraukos Vaikai išbandė tapymo ant vandens techniką.

Didžiulio susidomėjimo sulaukė renginys „Įdomioji robotika“, kuriame jaunieji smalsuoliai susipažino su robotukais-konstruktoriais, patys konstravo. Vaikai išmėgino skaitmenines grafines planšetes, meninio piešimo programos „Krita“ galimybes, mokėsi valdyti dronus filmuojant ar fotografuojant įvairius objektus, susipažino su 360 laipsnių kamera. Stovykloje netrūko ir įtraukiančių edukaciniųkūrybinių, skaitymo skatinimo veiklų, literatūrinių pristatymų. Žaisdami Kauno apskrities viešosios bib liotekos parengtą interaktyvų žaidimą „Knygos kelias“, Stovyklautojai laiką leido ir prasmingai, ir linksmai. Bibliotekos nuotraukos

KRONIKA

Hakatono dalyviai turėjo progą pabendrauti su freskos autore Justina Agota ŠpakauskaiteDobkevičiene (sėdi dešinėje). Susitikimą moderavo filosofas Jurgis Dieliautas.

BEIŠNYKSTANČIAS MENO RŪŠIS GAIVINANTIS HAKATONAS Rugpjūčio 6–8 dienomis Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje pirmą kartą Lietuvoje organizuotas unikalus trijų dienų radijo pjesių kūrimo hakatonas „Iškoduoti freską“. Jo dalyviai tyrinėjo bibliotekos Didžiosios skaityklos sieną puošiančią freską, klausėsi profesionalių lektorių paskaitų ir, susitikę su freskos autore bei remdamiesi šio dailės kūrinio motyvais, kūrė radijo pjeses. Išrinkti trys geriausių pjesių autoriai, o pagal jas sukurti radijo spektakliai bus pristatomi kaip inovatyvi bibliotekos edukacija. Radijo pjesių kūrimo hakatonas – jau ne pirmas eksperimentinis Šiaulių apskrities bibliotekos projektas, kuriuo siekiama iškelti kultūrinę problemą ir ją spręsti netradiciniu, inovatyviu būdu. Šį kartą buvo bandoma sujungti dvi meno rūšis – monumentaliąją dailę ir radijo teatrą. Abi jos nepelnytai primirštos, tačiau turinčios didžiulį potencialą atgyti. Toks projektas leidžia skirtingų sričių me-

Kurti pjeses bibliotekoje renginio dalyviai galėjo iki išnaktų. Nuotraukoje – pirmosios vietos laimėtoja Modesta Jurgaitytė.

nininkams, rašytojams kartu ieškoti kūrybinių sprendimų, eksperimentuoti. Hakatono metodą organizatoriai pasirinko neatsitiktinai. Būtent hakatono metu susirenka įvairių profesijų atstovai, kad keletą dienų dirbdami kartu sukurtų projektą, inovaciją, kūrybiškai spręstų visuomenei aktualią problemą. Šiuo atveju – populiarintų radijo teatrą, monumentaliosios dailės kultūrą ir ugdytų meno vartotojų, mėgėjų ir kūrėjų atvirumą eksperimentinei kūrybai. Dar 1981 m. bibliotekos Didžiosios skaityklos sieną papuošė menininkės Justinos Agotos Špakauskaitės-Dobkevičienės freska „Metraštininkas“. Šis meno kūrinys, kuriame įkomponuota daugybė kultūros personažų ir simbolių, yra vienas iš nedaugelio išlikusių monumentaliosios dailės pavyzdžių Šiaulių apskrityje. Freskos autorės teigimu, ji pasistengė atvaizduoti jai pačiai ir Lietuvos bei pasaulio kultūrai svarbias asmenybes, objektus, motyvus. Be abejo, svarbu buvo ir tai, kad freska kurta bib liotekoje, todėl pavadinimas „Metraštininkas“ natūraliai primena svarbiausią per amžius nekintantį bibliotekos vaidmenį – išsaugoti žinias, informaciją ir perduoti ją ateities kartoms. 35

Į renginį atvykusi J. A. Špakauskaitė-Dobkevičienė atkreipė dalyvių dėmesį, kad menas turi ne tik žadinti jausmus, bet ir turėti tam tikrą paslaptį. Kokia ta paslaptis? Kiekvienas gali įžvelgti savo prasmę – kuo daugiau skirtingų prasmių, tuo geriau. Beje, jau 40 metų bibliotekos lankytojai, užėję į Didžiąją skaityklą, stabteli, pamatę freską. Dauguma, net nežinodami kūrinio pavadinimo, įžvelgia jame paslėptus įvairius simbolius. Kiekvieno lankytojo asmeninė ir profesinė patirtis inspiruoja vis kitokį freskos kodų perskaitymą, skatina skirtingas interpretacijas. Norą dalyvauti kūrybiniame nuotykyje pareiškė beveik 50 dalyvių, tačiau buvo atrinkta tik 20 – tie, kurių motyvaciniai laiškai atrankos komisijai padarė didžiausią įspūdį. Dalyvauti buvo kviečiami ne tik profesionalūs menininkai, bet ir mėgėjai. Dalyvių sulaukta iš Klaipėdos, Skuodo, Vilniaus, Biržų ir Šiaulių. Didelė jų amžiaus, profesijų bei išsilavinimo įvairovė: rašytojai, dramaturgai, aktoriai, žurnalistai, edukatoriai, kino scenaristai, muziejininkai, filologai. Hakatone dalyvavo ne tik pavieniai asmenys, bet ir dviejų žmonių grupės, kartu rašiusios pjeses. Organizatoriai pasirūpino, kad hakatono dalyviai per trumpą laiką gautų visą įmanomą teorinę ir praktinę pagalbą. Nors dauguma dalyvių buvo vienaip ar kitaip susiję su literatūra, kūryba, radijo pjesių rašymas, remiantis monumentaliąja daile, visiems buvo naujiena. Pakalbinti dalyviai atviravo, kad būtent freskos iškodavimas ir „prisijaukinimas“ rašant pjesės tekstą tapo didžiausiu iššūkiu. Ne vienam iš jų „nulaužti kodą“ pavyko tik antrąją hakatono dieną, kai buvo išklausytos lektorių paskaitos, susipažinta ir pabendrauta su freskos autore, praleista nemažai laiko tiesiog žiūrint į freską, leidžiant vaizduotei kurti interpretacijas. Po paskaitų lektoriai dar skyrė laiko konsultacijoms ir diskusijoms, atsakė į kūrybinius klausimus. Rašytojas, literatūros kritikas, radijo teatrą LRT radijuje kuruojantis, kino scenarijus, tekstus spektak liams rašantis Rimantas Kmita atskleidė radijo teatro pjesės teksto subtilybes, pasakojo, kaip ribotos apimties tekstu klausytojui nupiešti kuo išsamesnį ir iškalbingesnį paveikslą. Hakatono dalyviai buvo supažindinti, ką reikia žinoti apie garsą ir jo išgavimo priemones bei technikas – vieną iš pagrindinių radijo pjesių elementų, padedančių atgaivinti aktorių skaitomą dialogą, sukurti kuo įtikinamesnes scenas. Šių garso gudrybių mokė lektoriai Aleksandra ir Vilius Kerai – pirmieji lietuviai garso prodiuseriai, tapę „Grammy“ nominantais, akustinės muzikos garso įrašų kompanijos „Baltic Mobile Recordings“ ir pirmosios Baltijos šalyse skaitmeninės koncertų salės įkūrėjai, garso režisieriai, dirbantys su svarbiausiais Lietuvos ir užsienio orkestrais, pasaulyje žinomais atlikėjais ir leidybos bendrovėmis. 36

Rašytojas, radijo teatrą LRT radijuje kuruojantis Rimantas Kmita dalyviams atskleidė pjesės tekstų rašymo subtilybes.

Apie garsą ir jo svarbą radijo teatre pasakoja garso prodiuseris ir režisierius Vilius Keras. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos archyvo nuotraukos

Kompetentinga komisija išrinko trijų geriausių pjesių autorius. Premijos bus įteiktos Modestai Jurgaitytei, Dainiui Vanagui ir Artūrui Voiničiui. Šių autorių kūrinius režisuos patyrę jaunosios kartos teatro režisieriai Uršulė Bartoševičiūtė, Augustas Gornatkevičius, Naubertas Jasinskas ir jų komandos. Planuojama, kad trys profesionaliai parengtos ir įgarsintos radijo pjesės bus pristatomos kaip inovatyvi bibliotekos edukacija, supažindinanti bibliotekos lankytojus bei Šiaulių miesto svečius su freskos „Met raštininkas“ išskirtinumu ir įprasminanti šio kūrinio meninę ir istorinę vertę. Edukacijos metu lankytojams bus siūloma, užsidėjus ausines ir žvelgiant į freską, išklausyti vaizdą praturtinantį, freską savaip interpretuojantį radijo teatro kūrinį.

Tomas Pauliuščenka Projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Šiaulių miesto savivaldybė. Partneriai ir rėmėjai: LRT, Lietuvos aklųjų biblioteka, Valstybinis Šiaulių dramos teatras, Šiaulių turizmo informacijos centras, Artūro Areimos teatras, Lietuvos rašytojų sąjunga, Šiaulių dailininkų organizacija, meno kultūros žurnalas „Krantai“, scenos menų puslapis „Menų faktūra“, „Vero Cafe“, UAB „Rūta“, leidyklos „Vaga“, „Odilė“, „Aukso žuvys“, „Kitos knygos“.

TRUMPAI

KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ

MIESTO ŠVENTĖS

AKMENĖ

„Poezijos ruduo 2021“. Akmenės rajono viešojoje bibliotekoje rugsėjo 7 d. vykusioje „Poezijos rudens“ šventėje (rengiamoje nuo 1993 m.) dalyvavo krašto literatai, Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos nariai, poezijos gerbėjai. Viešosios bibliotekos direktorė, renginio organizatorė ir vedėja Zita Sinkevičienė pristatė krašto literatų kūrybą, naujus poezijos leidinius, Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos tarptautinį kūrybos almanachą „Apnuogintos širdies vizijos“. Tradiciškai šventėje teikiama Stasės Niūniavaitės literatūrinė premija, šiemet ji skirta rašytojui, keliautojui ir publicistui Vytautui Almaniui. Rajono mero pavaduotojas Tomas Martinaitis laureatui įteikė mero Vitalijaus Mitrofanovo padėkos raštą, dėkojo už kūrybinį indėlį į kultūrą, už prozos sklaidą ir išleistas knygas. Z. Sinkevičienė pristatė V. Almanio kūrybą, paskaitė ištraukų iš jo knygų „Antrasis žemgalių išėjimas“ ir „Tolstančios salos“. Skambėjo krašto literatų skaitomos eilės, visus sužavėjo renginyje koncertavęs Akmenės rajono meno mokyklos akordeonininkų ansamblis, vadovaujamas mokytojos Silvos Dumskienės.

„Poezijos rudens 2021“ dalyviai. Jono Vapsvos nuotr.

Bibliotekoje parengta tradicinė kraštotyrinė spaudinių paroda „Poezija kraštotyros aruoduose“, kurioje pateikiama surinkta medžiaga apie Akmenės krašto literatus ir poetus iš kitų vietovių, kurie yra dažni svečiai bibliotekos renginiuose.

Zita Sinkevičienė

JONAVA

Įteikta G. Kanovičiaus premija. Rugsėjo 9 d. į teatrologės Inos Pukelytės rankas iškeliavo penktoji respublikinė Grigorijaus Kanovičiaus literatūrinė premija. Dar pernai kvietusių atversti dingusios Lietuvos Gardino istorijos puslapius vertinimo komisijos narių dėmesį šiemet patraukė Rachelės ir Zofijos likimo vingiai tarpukario Kaune. Romanas „Panelės iš Laisvės alėjos“ komisiją sužavėjo puikiai atskleista tarpukario Kauno daugiataute kultūrine ir socialine istorija bei unikalia populiariosios ir rimtosios literatūros derme. „Žydų teatro tyrimai įkvėpė parašyti romaną“, – Jonavos viešojoje bibliotekoje surengtoje šventėje mintimis dalijosi premijos laureatė, savo knygoje supynusi ne tik žydų, bet ir tarpukario Kauno lenkų likimus. Laikai, kai Žaliakalnyje žmonės

Panevėžys. Miesto 518-ojo gimtadienio šventėje (rugsėjo 3–5 d.) dalyvavusi Panevėžio Elenos Mezginaitės viešoji biblioteka kvietė vaikus ir šeimas į edukacijas, siūlė žaisti įvairius žaidimus, pasigaminti ženkliuką, knygos skirtuką ar sudėlioti Lietuvos žemėlapį. Minėdamas E. Mezginaitės 80-metį, bibliotekos kolektyvas kvietė prisiminti poetės eiles, susipažinti su šiai sukakčiai skirtu literatūriniu maršrutu „Išlikusi poezijos skambėjime“, dalyvauti viktorinoje ir laimėti prizų. Grupės „Marga muzika“ koncertas. Bibliotekos nuotraukos

Bibliotekos direktorė Skirmutė Gajauskaitė (iš kairės) ir premijos laureatė Ina Pukelytė.

tarpusavyje bendravo lenkiškai, temos, kurias lietuviai vengia paliesti, ir jausmas, kad gyvena mieste, kurio nepažįsta, I. Pukelytę paskatino kurti romaną. Jis jau verčiamas į vengrų kalbą. Jonavoje tarpukariu, 1929-aisiais, gimęs Grigorijus Kanovičius, prisimindamas savo vaikystę, viename interviu yra sakęs, jog tuometiniame miestelyje svarbiausia vertybė buvo pagarba kitam žmogui. Jonavos štetlas buvo daugiatautis, gatvėje skambėjo lietuvių, rusų, lenkų, jidiš, vokiečių kalbos. Todėl penktąjį kartą įteikus Grigorijaus Kanovičiaus literatūrinę premiją Jonavos viešosios bibliotekos skaitykloje suskambo grupės „Marga muzika“ (Laurita Peleniūtė, Eglė Jačauskienė ir Tadas Dešuko) atliekamos įvairių tautų liaudies dainos. Atlikėjai tarsi kvietė susimąstyti, kad, nepaisant tautinių skirtumų, yra labai daug mus vienijančių dalykų. „Knyga mums primena, kaip pavojinga nematyti kito“, – teigė šių metų premijos laureatė, primindama, kad praeitin nuslinkusios istorijos negandos yra visai čia pat. Bibliotekos erdvėse eksponuojamą parodą „Lietuva litvakų kūryboje“ pristatė Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus muziejininkė Aušra Rožankevičiūtė. Parodą galima apžiūrėti visą rugsėjo mėnesį, o užsukti Inos Pukelytės romano „Panelės iš Laisvės alėjos“ – bet kada. Jei tektų šios knygos palaukti eilėje, bibliotekos skaitytojai gali rinktis ir ankstesniais metais Grigorijaus Kanovičiaus premija apdovanotus kūrinius (Kęstučio Navako „Vyno kopija“, Tomo Kavaliausko „Originalas“, Romo Treinio „Dziedas“ ir Jurgos Žąsinaitės „Memento Grodno: dingusi Lietuvos Gardino istorija“).

Ženkliukų gaminimo edukacija. Bibliotekos nuotr.

Zarasai. Minėdama miesto 515-ąjį gimtadienį (rugpjūčio 12–15 d.), viešoji biblioteka pakvietė į tradicinį literatūros ir muzikos vakarą „Nakties skaitymai“. Rajono meras Nikolajus Gusevas visus pasveikino su miesto švente, Visagino kultūros centro teatro trupė „Rimti“ parodė spektaklį „Vakaro jausmų sauja“ pagal Vytauto Mačernio kūrybą, skirtą poeto 100-mečiui. Vakarą tęsė svečiai – savo kūrybą skaitė rašytojas Herkus Kunčius, dainavo Sigutė Trimakaitė.

PARODOS. KNYGŲ PRISTATYMAI

Akmenė. Rajono viešojoje bibliotekoje rugsėjo 1 d. vyko menininkų Gedimino ir Odilės Bytautų tapybos darbų parodos „Per tolį į horizontą: lyjant“ atidarymas. Kartu pristatyta ir G. Bytauto poezijos knyga-paveikslų albumas „Melancholija“. Knygos iliustracijos – paties menininko originalūs grafikos darbai, joje sudėta dešimties metų autoriaus kūryba. Gargždai. Vasarą Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio viešojoje bibliotekoje buvo surengtas rajono literatų klubo „Potekstė“ pirmininkės Gerdos Jankevičiūtės gimtąja kupiškėnų tarme parašytos poezijos knygos „Nieko omžino“ pristatymas. Supažindinus su šios tarmės ypatybėmis, buvo skaitoma poezija, skambėjo dainos pagal autorės eiles. Vilkaviškis. Rugsėjo 9 d. viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje į pirmosios knygelės šventę „Raidžių karalystė“ pakvietė rašytojas Benas Bėrantas ir dailininkė Vilija Kvieskaitė. Svečiai pristatė naujausią kartu sukurtą knygą „Bambukas yra lėėėtas“, papasakojo apie jos pagrindinį veikėją, surengė muzikinį pasirodymą, į dainavimą įtraukė ir vaikus. Informaciją pateikė Vaida Žalienė, Saulė Pelekienė, Zita Sinkevičienė, Giedrė Ilginienė, Alvina Radžvilienė

Kristina Jaskūnienė

KAZLŲ RŪDA Projekto renginiai. Kazlų Rūdos savivaldybės Jurgio Dovydaičio viešoji biblioteka šiemet vykdo Lietuvos kultūros tarybos ir Kazlų Rūdos savivaldybės iš dalies finansuojamą projektą „Jurgio Dovydaičio pamokos 2021“ ir pakviečia bendruomenę vis į kitą renginį. Rugpjūčio 24 d. Kazlų Rūdos J. Dovydaičio viešojoje biblio tekoje vyko literatūrinė popietė „Menu mįslę“, skirta jauniesiems bibliotekos bičiuliams. Bib liotekininkė Inga Rutkauskaitė papasakojo apie kraštietį Jurgį Dovydaitį, suvokusį tautosakos svarbą ir reikšmę lietuvių tapatybei. J. Dovydaitis visą gyvenimą skyrė tautosakai rinkti ir sukaupė didžiulį archyvą. O mūsų tautosakos aruodai išties neišsemiami: gausybė pasakų, sakmių, dainų, patarlių, priežodžių, minklių, mįslių. Iš to lobyno popietei šįkart buvo parinkta įdomių mįslių ir surengtos varžytuvės. Po nelengvų spėlionių neliko nė vienos neįmintos mįslės. Vaikams buvo priminta, kad mįslės, atėjusios iš sakytinės tautosakos laikų, svarbios ir šiandien. Jos lavina kalbą, mąstymą, labai tinka smagioms valandoms su draugais ar šeima, padeda bendrauti, tirpdo naujų pažinčių ledus.

Popietės „Menu mįslę“ akimirka. Bibliotekos nuotr.

Rugsėjo 7 d. bibliotekoje vyko dar vienas projekto renginys – surengta popietė „Daina – tėvų dovana“, kurioje Vilniaus etninės kultūros centro etnografinio ansamblio „Ūla“ narės – vadovė Janina Bukontaitė ir dainininkė Sigutė Jurkonienė – visus pakerėjo savo balsų derme ir skambiomis suvalkiečių, aukštaičių, žemaičių, dzūkų liaudies dainomis. Viešnios pagiedojo ir keletą giesmių.

Aldona Lukoševičienė MAŽEIKIAI Lauryno Ivinskio keliais. Mažeikių rajono savivaldybės viešoji biblioteka, įgyvendindama 2021 m. Lietuvos kultūros tarybos ir rajono savivaldybės finansuojamą projektą „Atverk kodą – pažink Mažeikių krašto kultūros istoriją“, rugpjūčio 25 d. organizavo išvyką Lauryno Ivinskio (1810–1881) gyvenimo keliais po Žemaitiją. Šiais metais minimos šio tautos švietėjo, periodinės spaudos pradininko, pedagogo, vertėjo 140-osios mirties ir 175-osios jo parengto pirmojo lietuviško kalendoriaus metinės. Ta proga viešojoje bibliotekoje (nuo liepos 1 d. iki rugpjūčio 15 d.) buvo eksponuota senųjų kalendorių paroda, kurią paskolino projekto partneris – Šiaulių rajono savivaldybės

DEŠIMTOJI „ŠIRVYNĖ“ Jau nuvilnijo 10-oji tradicinė „Širvynės“ šventė, tradiciškai vykstanti poeto Pauliaus Širvio (1920–1979) tėviškėje, Degučiuose, Rokiškio rajone. Erdvėje, kur nėra elektros, kur beržų apsupty dygsta grybai, kiekvienų metų rugpjūčio mėnesio pabaigoje (panašiu laiku čia 1987 m. paskutinį kartą lankėsi pats poetas) renkasi P. Širvio kūrybos gerbėjai, išsiilgę bendrystės, dainų, Nuo lietaus šventės dalyviai slėpėsi po laikinu stogu. Rimanto Abromo eilių grynumo. Kiekvienais metais nuotraukos didžiausias galvos skausmas yra neprognozuojami orai, dažnai „nuvirkdantys“ renginio dalyvius ir žiūrovus. Dešimtoji „Širvynės“ šventė „Gyvenimas mano – degimas...“, šiais metais įtraukta į Rokiškio rajono savivaldybės prioritetinių renginių sąrašą, buvo užantspauduota ugnimi ir vandeniu. Neužgeso ne tik liūties merkiamas šventės laužas – karščiu degė susirinkusiųjų širdys ir akys. Niekas nenorėjo „Širvynės“ palikti, nors į purvą klimpo ne tik kojos, bet ir mašinos... Pasitvirtino tiesa, kad „Širvynė“ – tai ne Rokiškio Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos, ne Aleksandravėlės kaimo bendruomenės, o visų šventė, todėl geriausiai ją apibūdinti gali patys dalyviai. Literatė Gražina Pitrėnienė iš Antanašės (Rokiškio r.): „Nuaidėjo, nuplasnojo beržų viršūnėmis dešimtoji „Širvynė“ su dainomis ir įkyriu šermukšnių lietumi. Šiemet šermukšniai linksta nuo uogų, o seni žmonės sako, kad tai – šlapio rudens pranašai. Su šermukšnių lietumi iš džiaugsmo verkė Pauliaus siela, matydama tiek daug veidų, jo išsiilgusių. Su Pauliumi pabuvo visa Lietuva – atvyko iš Zarasų, Vilniaus, Anykščių, Joniškio, Panevėžio. Iš visų kampelių... Gal ne visi Paulių pažinojo, bet visi girdėjo jo širdies muziką – jo eiles, jo dainas. Niekas nesiskundė, kad lyja, kad kiaurai merkia per žaginį, kad šlampa gitaros. Mūsų sielos dainavo kartu su bardais iš Jurbarko Kęstučiu Basčiu ir Aridonu Daukša, su kūrėjais ir atlikėjais Kazimieru Jakučiu, Jonu Kriaukliu, romansų grupe iš Joniškio „Ašalia“, poetais – Kita Jūra ir Gaudentu Kurila, aktoriais ir dainininkais. Kaip seniai girdėjau rokiškietę Virginiją iš „Pievų“. Paulius buvo „Širvynėje“. Žiūrėjo pro langinėm pasipuošusį langą, jo akys žibėjo laužo žarijomis. Aš mačiau jį sūpuoklėse, besisupantį kartu su Alpunyte. Ir girdėjau jo širdies muziką. Tikiu, kad girdėjo visi.“ Mes, organizatoriai, gavę gerą adrenalino dozę, jau manėm, kad šventę dėl liūties teks nutraukti, tačiau galiausiai suvokėme, kad „Širvynė“ – nepaskandinama! Anykščių kultūros centro spektaklio „Tik ilgesį palik...“ akimirka.

etninės kultūros ir tradicinių amatų centras. Organizuotos išvykos tikslas – susipažinti su L. Ivinskio, keletą metų gyvenusio ir dirbusio Renavo dvare (Mažeikių r.), veikla, fotografuoti ir filmuoti jo atminimo įamžinimo objektus Žemaitijos vietovėse. Nuotraukos ir filmuota medžiaga bus panaudota papildant praėjusiais metais viešosios bibliotekos interneto svetainėje sukurtą interaktyvų žemėlapį „Mažeikių kultūrinis lobynas“. Grupė mokytojų, bibliotekininkų, kultūros darbuotojų ir literatūros gerbėjų kelionę L. Ivinskio gyvenimo keliais pradėjo Renavo dvaro sodyboje. Šiuose rūmuose 1868–1871 m. L. Ivinskis mokytojavo, čia jis mokė garsiuosius brolius Stanislovą bei Gabrielių Narutavičius. Apie įvairiapusę L. Ivinskio veiklą Renave papasakojusi dvaro kultūros projektų administratorė Vilma Vžesniauskienė pristatė šiuo metu rūmuose eksponuojamus 1851 m. bei 1878 m. Lauryno Ivinskio sudarytų kalendorių originalus. L. Ivinskio atminimas puoselėjimas ir Rietave. Oginskių kultūros istorijos muziejaus

Daiva Vilkickienė

edukatorė Audronė Gečienė supažindino su kunigaikščių Oginskių giminės istorija, čia mokytojavusio L. Ivinskio veikla. Lauryno Ivinskio gimnazija ( jau iki Antrojo pasaulinio karo vadinta šiuo vardu) – viena seniausių mokyklų Žemaitijoje. Jos fojė puikuojasi įspūdingas skulptoriaus Vlado Žuklio sukurtas L. Ivinskio biustas. Kelionę tęsėme Šilalėje, krašte, kur L. Ivinskis gimė, čia prabėgo jo vaikystės metai Šilalės

Išvykos dalyviai Šilalėje klausosi R. Norvilienės pasakojimo. Janinos Dambrauskaitės nuotraukos

Rietavo Lauryno Ivinskio gimnazijoje.

viešosios bibliotekos Komunikacijos ir inovacijų skyriaus vedėja Rima Norvilienė papasakojo, kad tiksli vieta, kur gimė lietuviško kalendoriaus pradininkas, nėra nustatyta, tačiau yra žinoma, kad vaikystėje L. Ivinskis gyveno Šilalės parapijoje, Požerės apylinkėse, ir kad buvo pakrikštytas Šilalės bažnyčioje. Ta šventovė nėra išlikusi, tad atminimo lenta su L. Ivinskio bareljefu, minint 200-ąsias jo gimimo metines, pritvirtinta prie dabartinės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios sienos. Požerėje (manoma, kad L. Ivinskis čia gyveno apie ketverius metus, būdamas maždaug 4–8 metų) nustebino vietos gyventojo miškininko Stasio Eitučio iniciatyva pastatyta ąžuolinė L. Ivinskio skulptūra. Tai gražus šio tautos šviesuolio atminimo įamžinimas jo vaikystės kaime. Varniai – dar viena svarbi vieta L. Ivinskio gyvenime. Lietuviškų kalendorių leidėjas dažnai lankydavosi Varnių knygyne, jo iniciatyva buvo įsteigta skaitykla. Apie tai mums pasakojo Žemaičių vyskupystės muziejaus vedėjas Antanas Ivinskis. Jo iniciatyva prie Žemaičių vyskupystės muziejaus 2010 m. atidengta atminimo lenta, o Kolainiuose, kur L. Ivinskis mokėsi, pastatytas akmuo su kryžiumi. Kuršėnai – paskutinė Lauryno Ivinskio gyvenimo stotelė ir jo amžinojo poilsio vieta. Milvydų dvare jis praleido paskutinius savo gyvenimo metus. Po renovacijos duris lankytojams ką tik atvėrusiame įspūdingos medinės architektūros Kuršėnų dvare dabar eksponuojama unikali kalendorių kolekcija (nuo L. Ivinskio parengtų iki šiuolaikinių), pristatoma įvairiapusė pirmųjų kalendorių autoriaus švietėjiška veikla, taip pat L. Ivinskio premijos laureatai. Dvaro parke – medinė tautos šviesuolio skulptūrėlė, o centrinėje miesto aikštėje 1960 m. pastatytas skulptoriaus Petro Aleksandravičiaus sukurtas paminklas. Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnazija taip pat puoselėja kraštiečio atminimą – čia įkurtas muziejus, galima pasigrožėti tautodailininko Stanislovo Kovėros sukurta L. Ivinskio portreto mozaika iš akmens. Paskutinė išvykos stotelė – aplankytas L. Ivinskio kapas, mintimis padėkota švietėjui, prisidėjusiam prie lietuvių literatūros sklaidos, įnešusiam svarų indėlį į lietuvių raštijos istoriją.

ir indoeuropiečių kultūros tyrinėtojos Marijos Gimbutienės 100-osioms gimimo metinėms paminėti ir rašytojo, filosofo Vydūno šviesiam atminimui pagerbti. Renginio pradžioje buvo pristatyta ne vieną apdovanojimą pelniusio fotomenininko, Lietuvos spaudos fotografo Ramūno Danisevičiaus darbų paroda „LIKĘ“, autorius apžvelgė joje pateikiamus darbus, apibūdino darbų atlikimo technikos įvairovę. Pradėdama konferenciją, bibliotekos direktorė Milda Jašinskaitė-Jasevičienė pasidžiaugė, kad tai tarsi ataskaitinis metinis su vydūnistika susijusių darbų apžvalgos renginys, tampantis ir atspirties tašku imtis naujų darbų. Jos dalyvius sveikino meras Vaidas Bendaravičius, Seimo narys ir Vydūno draugijos garbės narys Dainius Kepenis.

Konferencijos dalyviai ir svečiai. Astos Andrulienės nuotraukos

Simboliškai sugiedojus Vydūno „Lietuvių giesmę“, tapusią Vydūno draugijos himnu, buvo klausomasi pranešimų, pristatytos geriau Vydūną ir jo darbus pažinti leidžiančios knygos. Pranešimus skaitė Vydūno draugijos pirmininkė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto

R. Danisevičiaus fotodarbų parodos pristatyme.

direktorė prof. dr. Aušra Martišiūtė-Linartienė, etnologė habil. dr. Nijolė Laurinkienė, sveikos gyvensenos, gyvenimo (kvėpavimo) meno kursų mokytojas Eligijus Valskis, prof. habil. dr. Viktoras Justickis, Pagėgių Algimanto Mackaus gimnazijos gimnazistės Lėja Degutytė ir Vesta Bladaitytė, Vydūno draugijos narė, rašytoja Rima Palijanskaitė. Rimos Palijanskaitės sudarytą Vydūno tekstų knygą „Apie tikėjimą“, kaip išskirtinį vidūnistikos įvykį, pristatė Lietuvos kultūros tyrimų instituto jaunesnysis mokslo darbuotojas, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto doktorantas Tadas Snuviškis. Leidinį „Išvysti kitaip“, skirtą Vydūno 150-osioms gimimo metinėms, pristatė jo sudarytoja, Lietuvos kultūros tyrimų instituto vyresnioji mokslo darbuotoja doc. dr. Rita Repšienė. „Storostų (Vydūno) giminės genealoginį medį (1589–1966)“ (lietuvių, rusų, vokiečių kalbomis) pristatė jo autorius Valentinas Juraitis. Tai vertingas informacijos šaltinis, kurį rengiant prisidėjo ir Vydūno vyriausiojo brolio Jono anūkė Brita Storost (Berlynas, Vokietija), jau ne vienus metus savo apsilankymais pagerbianti pagėgiškius.

Sonata Nognienė

GALERIJA. Juostų vijimo dirbtuvės

Dangira Undžienė

PAGĖGIAI Vydūno draugijos narių susitikimas. Rugpjūčio 5 d. vyko Pagėgių savivaldybės Vydūno viešosios bibliotekos ir Vydūno draugijos organizuotas renginys „Vydūno daugiareikšmiškumas“, skirtas lietuvių archeologės, baltų

Bibliotekos nuotr.

Kaunas. Vinco Kudirkos viešoji biblioteka vasarą vėl atvėrė kūrybinių dirbtuvių „Etnosas“ duris ir iki pat rudens kvietė kauniečius, norinčius susipažinti su senąja lietuvių kultūra ir tradiciniais amatais, į nemokamus renginius. Rugpjūčio mėnesį Jaunimo, meno ir muzikos skyriaus kiemelyje surengtose dirbtuvėse tautodailininkė Vilija Ratautienė papasakojo apie senąsias juostų vijimo tradicijas, pamokė nusivyti apyrankę ir senoviniu būdu nusipinti piemenų juostelę. (Monika Straupytė)

PASVALYS

Bernardui Brazdžioniui skirti skaitymai. Mariaus Katiliškio viešoji biblioteka rugpjūtį parengė renginių ciklą, skirtą iškiliam kraštiečiui poetui Bernardui Brazdžioniui. Rugpjūčio 20 d. įvyko pirmasis ciklo renginys – skaitymai „Visos mūsų mintys, mūsų viltys prie gimtosios žemės ir namų“. Į skaitymus susirinko Pasvalio rajono literatų klubo „Užuovėja“ nariai, bibliotekos lankytojai. Poeto eiles ir savo kūrybą skaitė 10 skaitovų. Jie pasidalijo atsiminimais apie poeto apsilankymus Kaune, taip pat Pasvalyje, pradinėje Žadeikių kaimo mokykloje. Visi skaitymų dalyviai įsiamžino prie paminklo B. Brazdžioniui, 2020 m. iškilusio netoli bibliotekos, Lėvens ir Svalios upių santakoje. „Bernardas Brazdžionis paminkle yra toks pat ekspresyvus ir gyvas, kokį jį prisimenu iš mūsų susitikimų. Atrodo, kad jis grįžo į Pasvalį ir visam laikui čia apsigyveno“, – sakė literatė Margarita Lužytė. Skaitymuose skambėjusi pačių skaitovų kūryba liudijo, kad B. Brazdžionis įamžintas ne tik paminklu – jo poetiškas patriotizmas išlieka gyvas ir randa atbalsį žmonių širdyse.

Poetę E. Drungytę kalbino žurnalistė K. Kraptavičiūtė. Bibliotekos nuotr.

Poetui skirtus renginius pratęsė rugpjūčio 26 d. bibliotekoje įvykęs susitikimas su Bernardo Brazdžionio literatūros premijos laureate poete, vertėja, literatūros žurnalo „Nemunas“ vyriausiąja redaktore Erika Drungyte. Viešnia padėkojo Pasvalio rajono savivaldybės tarybai, kad ji neleido nutrūkti Bernardo Brazdžionio literatūros premijai – 2016 m. perėmė ją iš premijos steigėjos Kauno miesto savivaldybės. Pristatydama 2021 m. pasirodžiusią savo eilėraščių rinktinę „Kalnas ir miestas“, poetė kalbėjo apie savo tikėjimą kalbos galia, jos pamatine funkcija formuojant žmogaus pasaulėžiūrą ir pajautą. Taip pat pasidalijo mintimis, kad jai kelia nerimą jaunosios kartos kalbinės išraiškos ir stiliaus nuskurdimas. Tai ji pastebi klausydama jaunimo grupių dainų, skaitydama jaunų autorių parašytus tekstus, kuriuos gauna žurnalo „Nemunas“ redakcija. E. Drungytę kalbino pasvalietė žurnalistė, literatė Kotryna Kraptavičiūtė. Bernardo Brazdžionio renginių ciklą užbaigė vaikų muzikiniai-garsiniai skaitymai „Jei per Pasvalį tekėtų Pyvesa, o ne Svalia...“, surengti rugsėjo 30 d. Žadeikiuose, senoje B. Brazdžionio lankytoje kaimo mokykloje

įkurtame edukaciniame centre. Skaitymus vedė bibliotekos teatro studijos „Kaukutis“ aktoriai, o vaikus skaityti drąsino studijos vadovė mokytoja Birutė Ladygienė. Iš viso renginyje nuskambėjo 40 poeto eilėraščių, pasirašytų Vytės Nemunėlio slapyvardžiu – tiek renginyje dalyvavo vaikų, atvykusių iš Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo parapijos vaikų dienos centro, visuomeninės organizacijos „Gelbėkime vaikus“ Pasvalio vaikų dienos centro ir Pasvalio „Riešuto“ mokyklos. Renginių ciklas baigėsi linkint, kad B. Brazdžioniui skirti skaitymai Pasvalyje taptų tradicija.

Jūratė Genytė ROKIŠKIS Vėl atgijo lėlės. Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos Vaikų ir jaunimo skyriaus darbuotojos šią vasarą vėl pakvietė vaikus į pasakų, knygų ir lėlių teatro magišką pasaulį – XXV festivalį „Kai atgyja lėlės“. Mažiesiems žiūrovams festivalis kasmet dovanoja džiaugsmo ir neišdildomų įspūdžių, spektakliai ugdo vaikų vaizduotę, kūrybiškumą, moko gėrio ir atjautos. Jubiliejinio festivalio pradžią nuotaikingai paskelbė smagios renginio vedėjos Marcelė ir Silvija (bibliotekininkės Valda Bugailiškienė ir Nadiežda Ivanova), dalyvius sveikino rajono meras Ramūnas Godeliauskas, bibliot ekos direktoriaus pavaduotoja Daiva Vilkickienė, Bajorų kultūros centro darbuotojos Dalia Ziemelienė ir Nijolė Čirūnienė. Šiemet žiūrovai pamatė keturis spektaklius: Bajorų kultūros namų lėlių teatro ČIZ spektaklį-improvizaciją „Trys pasakų mazgeliai“ (rež. Nijolė Čirūnienė), Klaipėdos lėlių teatro kūry-

XXV festivalio „Kai atgyja lėlės“ dalyviai. Bibliotekos nuotraukos

binės grupės sukurtą spektaklį „Namai“, Juozo Keliuočio viešosios bibliot ekos lėlių teatro „Padaužiukai“ inscenizaciją „Lapė bibliotekoje“ (rež. Nadiežda Ivanova) ir Panevėžio lėlių vežimo teatro teatrinę improvizaciją „Lėlių cirkas“ (rež I. Ignatenko ir S. Alochinas). Surengtame seminare „Lėlių teatro priemonės edukacinėje veikloje“, skirtame bib liotekininkams ir kitiems kultūros bei švietimo įstaigų darbuotojams, Klaipėdos lėlių teatro edukatorės Aušra Bakanaitė ir Monika

Edukatorė M. Mikalauskaitė-Baužienė pristatė teatrinės lėlės galimybes.

GALERIJA. Žolinės puokštės

Bibliotekos nuotr.

Trakai. Rugpjūčio 13 d. Trakų viešosios bibliotekos Tiltų filiale surengta popietė vaikams „Vasaros skaitymai“, skirta akcijai „Vasara su knyga“ ir artėjančiai Žolinės šventei. Vaikai sužinojo apie Žolinės tradicijas ir papročius, skaitė Birutės Mar knygos „Gėlininkė“ ištraukas, iš darželyje ir pievoje skintų žolynų kiekvienas komponavo savo Žolinės puokštę. Visi buvo nusiteikę kūrybiškai, kurdami puokštę įdėjo dalelę savo širdies šilumos, tad ir rezultatai buvo puikūs. (Elena Žilinskienė)

PUIKŪS AKCIJOS REZULTATAI Akcijos „Vasara su knyga“, rengiamos birželio 1 d.–rugpjūčio 31 d., organizatoriai jau gali pasidžiaugti rezultatais ir kasmet augančiu akcijos populiarumu. Šiemet per tris vasaros mėnesius buvo perskaityta daugiau nei 100 000 knygų, t. y. beveik 10 000 knygų daugiau nei praėjusiais metais. Iš viso iššūkį įveikė beveik 18 000 gyventojų. Pasak akcijos „Vasara su knyga“ koordinatorės Šiaulių apskrities Povilo Višinskio bibliotekos atstovo Tomo Knyga buvo šios vasaros desertas. Organizatorių nuotr. Pauliuščenkos, šių metų rezultatai parodė, kad vasarą skaito visa Lietuva, neišskiriant konkrečios amžiaus grupės, socialinės padėties ar išsilavinimo. „Tai džiugina labiausiai, to ir siekiame kiekvieną vasarą grįždami su nauju iššūkiu savo skaitytojams“, – teigė T. Pauliuščenka. Šiemet akcijos rengėjai siekė įtraukti kuo įvairesnes, net ir atskirtį patiriančias, socialines grupes, o Lietuvos viešosios bibliotekos skatino savo skaitytojus įveikti iššūkį, padėjo jiems išsirinkti knygas. Pasak Panevėžio Elenos Mezginaitės viešosios bibliotekos darbuotojos Vaidos Žalienės, Šiaurinės bibliotekos paskatintos, prie akcijos prisidėjo 30 Panevėžio pataisos namų moterų, per vasarą perskaičiusių net 500 įvairaus žanro knygų. Akcijos rubrika „Skaitymas man iššūkis“ kvietė registruoti regos sutrikimų, disleksiją, autizmo spektro sutrikimų ar judėjimo negalią turinčius skaitytojus. Specialių skaitymo poreikių turintiems asmenims buvo suteikta prieiga prie akcijos draugės virtualios bibliotekos ELVIS garsinių knygų, negalintiems judėti – bibliotekos siūlė pristatyti knygas į namus. Iš penkių pasiūlytų užduočių didžiausio dalyvių susidomėjimo sulaukė užduotis perskaityti detektyvinę knygą. Geriausiai dalyvių įvertintų knygų sąrašo viršūnėje atsidūrė Audronės Macijauskienės knyga „Kur vienaragis dabar?“, o populiarumu nepralenkiamas tapo J. K. Rowling bestseleris „Haris Poteris ir paslapčių kambarys“. Daugiausia knygų perskaitė Kauno regiono gyventojai, nedaug atsiliko Klaipėdos ir Vilniaus apskričių gyventojai. Biblioteka rekordininke, pasiekusia geriausių rezultatų visoje Lietuvoje, tapo Šakių rajono savivaldybės viešoji biblioteka – čia iššūkyje dalyvavo net 973 rajono gyventojai! „Vasaros su knyga“ svetainėje ir „Facebook“ puslapyje jau paskelbti burtais išrinkti pagrindinių prizų laimėtojai, o kiekvienas iššūkį įveikęs dalyvis gaus atminimo dovanėlę – spalvingą daugkartinį šiaudelį gėrimams, kurį galės atsiimti registracijos metu pasirinktoje bibliotekoje rugsėjo mėnesio pabaigoje. „Vasara su knyga“ – jau šeštą kartą Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio apskričių ir savivaldybių viešųjų bibliotekų, mokyklų bibliotekų bei Lietuvos aklųjų bibliotekos kartu su Kultūros ministerija rengiama skaitymo skatinimo akcija.

Prisiminti Šilalėje gyvenę žydai.

Šilalės miesto žydų sinagoga, senosios žydų kapinės Šilalėje, masinių žydų žudynių vietos Tūbinių miške. Apie Šilalės mieste gyvenusius ir dirbusius žydus, jiems tekusią negailestingą lemtį papasakojo Komunikacijos ir inovacijų skyriaus vedėja Rima Norvilienė. Tūbinių bibliotekoje jos darbuotoja Andželika Gečienė pasidalijo vietos gyventojos prisiminimais apie skaudžius to meto įvykius, pristatė Holokausto 80-mečiui parengtą spaudinių parodą.

Rima Norvilienė

TRAKAI Apie ankstyvojo skaitymo naudą. Rugpjūčio 16 d. Trakų viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyrius pakvietė tėvelius su pačiais mažiausiais vaikučiais į edukacinį-sensorinį užsiėmimą „Ant žolyno kapt, kapt, kapt“. Tėveliai buvo supažindinti su projekto „Knygų startas“ komandos patarimais ir ankstyvojo skaitymo nauda.

Organizatorių ir „Tarp knygų“ informacija

Mikalauskaitė-Baužienė supažindino su lėlių teatro istorija, kūrybiniais principais, atskleidė teatrinės lėlės gyvybės paslaptis, išradingai pristatė A4 formato lapo galimybes, kai pasitelkus kūrybingumą ir išlaisvinus vaizduotę paprastas popieriaus lapas gali tapti įtaigiu lėlių teatro personažu. Seminare visi dalyviai turėjo progą savo rankomis pasigaminti lėlę, pasisemti edukacinėje veikloje pritaikomų idėjų. Į Rokiškio kultūros centrą praskleisti teatro uždangos šiemet atkeliavo vaikai iš Rokiškio, Jūžintų, Panemunėlio mokyklų ir darželių. Kai kurie dalyvavo jau ne pirmą kartą, kitiems lėlių teatras buvo naujiena. Festivalis organizuojamas įgyvendinant bibliotekos projektą, kurį finansuoja Rokiškio rajono savivaldybė.

Nadiežda Ivanova ŠILALĖ Holokausto 80-metis. Minėdami Holokausto pradžios Lietuvoje 80-metį, rajono bibliot ekininkai atidarė šiai temai skirtas parodas Šilalėje ir Tūbinėse, organizavo žygį „Atminties keliu“. Šilalės viešojoje bibliotekoje rugsėjo 14 d. pristatyta paroda „Išsigelbėjęs Lietuvos žydų

Smagūs žaidimai ant interaktyvių grindų. Bibliotekos nuotr.

Apžiūrint viešojoje bibliotekoje pristatytos parodos stendus. Bibliotekos nuotraukos

vaikas pasakoja apie Šoa“. Joje eksponuojami sukaupti autentiški Holokausto liudininkų prisiminimai, per stebuklą išlikusios šeimyninės fotografijos, vaizdo interviu. Ekspozicijos stenduose (net 20-yje) pateikiamos 48 išsigelbėjusių vaikų istorijos. Paroda į Šilalę atkeliavo iš Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus, o visais parengiamaisiais darbais rūpinosi Komunikacijos ir inovacijų skyriaus vyr. bibliotekininkė Rūta Vaitkevičienė. Po parodos atidarymo bibliot ekininkės leidosi į žygį, kurio metu aplankyta buvusi

Papasakojome, kad neurologiniu požiūriu pirmieji treji vaiko gyvenimo metai yra ypač svarbūs jo raidai, nes šiuo laikotarpiu smegenys ima pratintis prie kalbos. Remdamiesi aktorės Kristinos Savickytės patarimais kartu su vaikučiais skaitėme Indrės Zalieckienės knygelę „Kapt kapt kapt“. Naudodami judesį ir dar kartą ritmiškai skaitydami tekstą skaičiavome lašelius, žiūrėdami paveikslėlius kartu kūrėme jų istorijas. Pabandėme tikrovėje susikurti knygos iliustracijas – iš spalvingų maišelių gaminome lengvus debesėlius ir mėtėme juos į orą. Ant interaktyvių grindų vaikučiai galėjo pagauti besisukančias snaiges, sprogstančius muilo burbulus, miško gėles. Džiaugiamės į biblioteką galėdami pasikviesti pačius mažiausius skaitytojus. Tikimės, kad puikios emocijos ir kartu praleistas laikas paskatins skaityti ir toliau lankytis biblio tekoje.

Giedrė Streckienė

KRONIKA / RAŠYTOJŲ SUKAKTYS BIRŽAI

Teatras B. Sruogos akimis. Baibokuose, išnykusiame kaime netoli Vabalninko (Biržų r.), rugpjūčio 14 d. buvo šnekama keliomis kalbomis – lietuviškai, biržietiškai, akademiškai, teatrine kalba. Pastaroji buvo bene pagrindinė, nors ne pati lengviausia. Nuo 2016 m. kas penkeri metai Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešoji biblioteka inicijuoja renginį „Teigiantis gyvenimą“ ir pakviečia į Baibokus, į rašytojo Balio Sruogos (1896–1947) tėviškę, švęsti jo gimtadienio. Šiemet – 125-ojo.

Rašytojo B. Sruogos tėviškė Baibokuose. Bibliotekos nuotraukos

Tiek prieš penkerius metus, tiek šiemet renginio idėjos autoriai ir organizatoriai – Biržų viešoji bibliot eka ir B. Sruogos giminaičiai – sulaukė tokių pačių klausimų: kodėl taip įdomiai pavadintas renginys ir kodėl B. Sruogos gimtadienį švenčiame rugpjūtį, kai tikroji jo gimimo diena yra vasarį? Atsakydami į pirmąjį klausimą, cituojame paskutinio B. Sruogos laiško iš Štuthofo koncentracijos stovyklos ištrauką: „Aš nepražūsiu. Ir jokiu būdu man neatsitiks nieko bloga. Mano nuotaika puiki, ir į ateitį aš žiūriu labai ramiai. Esu sveikas ir nusiteikęs optimistiškai, koks ir privalo būti gyvenimą teigiantis rašytojas.“ Antrasis atsakymas savaime koduoja ilgametes tradicijas, gyvas iki šiol, – Sruogų giminei per Žolinę rinktis Baibokuose. Apie tai, sveikindama renginio dalyvius, kalbėjo Birutė Sruogaitė: „Besibaigianti vasara primena apie artėjančią Žolinę, kai į tėviškę grįždavo Balys Sruoga ir visi, kas tik tą dieną galėdavo grįžti. Ir tada prasidėdavo šventė.“ B. Sruogaitė, jos vyras Almantas Savonis, Virginijus ir Jolanta Sruogos, Robertas Sruoga, Algirdas ir Patricija Sruogos, Balys

Sruoga (vienintelis giminėje garsiojo rašytojo bendravardis) ir kiti giminaičiai saugo ir puoselėja ne tik sodybą, bet ir kultūrinę atmintį: troboje veikia savo lėšomis įrengta ekspozicinė salė, ne vieną šimtą metų skaičiuojanti sodyba po truputį yra tvarkoma. 125-ojo B. Sruogos gimtadienio tema – teatro seminaras, rašytojo įkurtas ir moderuotas 1926–1934 m. Kaune, Lietuvos universitete. Anuomet jis buvo toks garsus, kad į jį patekti galėdavai tik „per pažintis“. Be abejo, daugelį traukė B. Sruogos asmenybė. Teatro seminaro idėją jis atsivežė iš savo studijų Vokietijoje, Miunchene. „Ar žinote dar kokį nors anų laikų intelektualą, kuriame susidūrė Rytai ir Vakarai?“ – kalbėdama apie B. Sruogą, studijavusį ir Rusijoje, ir Vokietijoje, klausė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) teatro disciplinų dėstytoja, teatrologė Vitalija Truskauskaitė. Kartu su ja atvykę VDU studentai ir dėstytojai Ramūnas Čičelis bei Gintarė Vaitonytė, remdamiesi B. Sruogos pateikta ateities teatro vizija, gvildeno teatro prigimties, esmės, būtinumo klausimus. Apie savo patirtis, statant ir vaidinant B. Sruogos pjesėje „Aušros sūnūs“, pasakojo Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktorė Asta Preidytė. Šiuolaikiškai aranžuotas senąsias lietuvių liaudies dainas atliko Biržų kultūros centro modernaus folkloro grupė „Navija“. Visus į dainavimą įtraukė kelios dainos, nuo seno skambančios sruogynėje. Simpatijas, nuoširdų dėmesį pelnė Biržų kultūros centro Boriso Dauguviečio mėgėjų teatro skaitomos Kazio Ostrausko pjesės „Balys iš Baibokų“ ištraukos. Vabalninko B. Sruogos gimnazijos mokiniai sukūrė filmuką – virtualią kelionę rašytojo keliais Vabalninko krašte, kuri tapo puikiu įvadu prisimenant B. Sruogą pirmiausia kaip literatūros žmogų. „Kalbant apie teatrą, tokį, kokį matė B. Sruoga, labiausiai tiktų apibūdinimas „nuo repeticijos iki rekolekcijos“. Tai mano sugalvotas palyginimas visai kitam teatro reiškiniui, bet šiandien suvokiu, kad jis labai tinka ir B. Sruogos teatro vizijai apibūdinti. Tik labai šviesi, optimistiška asmenybė, Lietuvos teatro viziją kurianti žvėriškomis, mirties ir išgyvenimo sąlygomis Štuthofo koncentracijos stovykloje, galėjo kalbėti apie romantinį teatrą“, – konstatavo V. Truskauskaitė.

Indra Drevinskaitė

ŠIAULIAI

Iš kairės: Virginijus ir Jolanta Sruogos, Robertas Sruoga, Vitalija Truskauskaitė, Indra Drevinskaitė, projekto „Teigiantis gyvenimą“ idėjos autorė, Birutė Sruogaitė prie gimtosios B. Sruogos trobos.

Vacio Reimerio 100-metis. Rugpjūčio 3-iąją Kuršėnuose gimusiam ir augusiam, gimtinę mylėjusiam, ją eilėse apdainavusiam poetui, vertėjui Vaciui Reimeriui (1921–2017) būtų sukakę 100 metų. Šią sukaktį paminėti gimtuosiuose poeto Kuršėnuose pakvietė net trys Šiaulių rajono savivaldybės kultūros įstaigos: viešoji biblio

teka, kultūros centras bei Etninės kultūros ir tradicinių amatų centras. Į Kuršėnų dvaro parką, vėliau į kultūros centrą susirinko poetą pažinojusieji, jo kūrybą gerbiantys kuršėniškiai ir svečiai – iš Vilniaus atvyko poeto bičiulis, literatūros kritikas, publicistas, Kuršėnų miesto garbės pilietis Stasys Lipskis, Seimo nariai Rima Baškienė ir Stasys Tumėnas. Dalyvavo ir Šiaulių rajono mero pavaduotojas Česlovas Greičius, rajono kultūros ir švietimo darbuotojai.

Kuršėnų Vytauto Vitkausko bibliotekos vedėja Joneta Filinskė prie vasaros skaityklos pristato parodą „O žeme auksine, o žeme molėta“. Ritos Žadeikytės nuotr.

Šventė prasidėjo Šiaulių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos vasaros skaitykloje, įsikūrusioje Kuršėnų dvaro parke. Čia buvo atidaryta spaudinių, fotografijų ir artefaktų paroda „O žeme auksine, o žeme molėta“. Kuršėnų Vytauto Vitkausko bibl iot ekos vedėja Joneta Filinskė papasakojo apie ekspoziciją, kurioje ne tik V. Reimerio knygos, bet ir paties tapyti paveikslai, šeimos dovanoti poeto daiktai – portfelis, rašomoji mašinėlė bei keletas suvenyrų, jie drauge su žmonos dovanotu poeto darbo stalu ras garbingą vietą rekonstruojamoje rajono viešojoje bibliot ekoje Kuršėnuose. Parodoje eksponuojamos ir fotografijos iš susitikimų su poetu Kuršėnuose, kitų rašytojų V. Reimeriui skirtos dedikacijos. Vėliau renginys persikėlė į kultūros centro parodų salę, kur buvo pristatyta knyga „Jis lieka, virtęs knygomis, su mumis...“ Knygą sudarė Rasa Praninskienė, o pristatė Stasys Lipskis. Per ilgą savo beveik 96 metų gyvenimą V. Reimeris sugebėjo nuveikti daug darbų šalies kultūrai bei literatūrai ir išlikti nuoširdus, linksmas, mylintis gyvenimą bei gimtuosius Kuršėnus žmogus. Jis – poetas, vertėjas, žurnalistas, redaktorius, bibl iot ekininkas, prisilietęs ir prie muzikos, ir prie dailės, ir prie keramikos. V. Reimeris yra ir pirmasis Kuršėnų miesto garbės pilietis (1981), šis vardas jam buvo suteiktas prieš 40 metų. Renginyje apie poetą, jo darbus ir pomėgius kalbėjo, prisiminimais dalijosi S. Lipskis, Seimo nariai R. Baškienė, S. Tumėnas, mero pavaduotojas Č. Greičius. Skambėjo rajono savivaldybės kultūros centro liaudiškos muzikos kapelos „Salduva“ (vad. Algimantas Jonas Bartašius) ir moterų vokalinio ansamblio „Melodija“ (vad. Daina Kavaliauskienė) atliekama liaudiška muzika ir dainos.

Šiaulių rajono savivaldybės mero padėjėja Rita Žadeikytė

MĖNESIAI IR DIENOS

TAI NUTIKO RUGSĖJĮ 1 d.

Prieš 100 metų pradėjo veikti Valstybinio centrinio knygyno filialas Marijampolėje – ši data laikoma Marijampolės Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos veiklos pradžia. Pradžioje biblioteka neturėjo atskirų patalpų, glaudėsi savivaldybės viename kambarėlyje. Jaunos valstybės skiriamų lėšų neužteko net leidinių naujienoms. Registruotų knygų turėjo 1162, neregistruotų – apie 300. Tačiau prieškariu Marijampolėje biblioteka savo fondu jau buvo antra (po marijonų vienuolyno bibliotekos). 1983 m. biblioteka įsikūrė specialiai projektuotame pastate. 2018 m. rekonstruota biblioteka tapo viena mėgstamiausių miesto įstaigų – be įprastos veiklos, ji organizuoja kultūros, edukacinius renginius. Populiarusis miestiečių mėgstamas festivalis „Reali virtu- Metų pradžioje savo įkūrimo šimtmetį biblioteka pradėjo šalia bibliotekos iškilusiu P. Kriaučiūno portretualybė“ šiemet vyko su švęsti instaliacija, kurią sukūrė Jolita Vaitkutė. Augustinos Miknevičiūtės nuotr. šūkiu 100.

2 d.

Tądien prieš 25 metus, 1996-aisiais, įsteigtas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas, kurio lėšos skiriamos kultūros ir šviečiamiesiems projektams. Fondo lėšų šaltiniai: valstybės dotacijos, juridinių ir fizinių asmenų dovanotos lėšos. Parama teikiama pagal 6 programas: periodiniai kultūros ir meno leidiniai; nacionaliniai periodiniai leidiniai; regioniniai periodiniai leidiniai; radijas ir televizija – nacionalinė; regioninė; internetinė žiniasklaida. Šiemet fondo lėšomis paremta maždaug 30 kultūros ir meno leidinių. Iš jų daugiausia lėšų gavo žurnalų „Metai“ (58 tūkst. eurų) ir „Nemunas“ bei „Literatūra ir menas“ redakcijos (po 55 tūkst. eurų); iš internetinės žiniasklaidos – bernardinai.lt ir 15min.lt „Kultūros“ skiltis (po 20 tūkst. eurų).

4 d.

Šventėme Baltijos jūros dieną, kuri minima pirmąjį rugsėjo šeštadienį. Daugiau kaip prieš 30 metų prasidėjus atgimimui, žaliųjų organizacijos nusprendė atkreipti visuomenės dėmesį į Baltijos jūros užterštumą. Tądien Baltijos šalių gyventojai vyksta prie jūros ir susikimba rankomis, taip simbolizuodami pirmąją lietuvių akciją „Baltijos apkabinimas“, kai šį veiksmą pratęsė ir latviai bei estai. Kodėl mūsų Baltija yra viena labiausiai užterštų jūrų pasaulyje? Lemia ir žmogaus veikla (pastaruosius kelerius metus maždaug kas pusmetį fiksuojami naftos išsiliejimai Baltijos jūroje; azoto perteklius dėl žemės ūkio veiklos; plastiko tarša), ir fizinės savybės (pusiau uždara, sekli jūra, teršalai išsilaiko ilgiau). Prieš metus Danijos, Estijos, Suomijos, Vokietijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos ir Švedijos aplinkos ir žemės ūkio ministrai pasirašė deklaraciją dėl veiksmų, kuriais siekiama mažinti Vaidenės Grybauskaitės nuotr. Baltijos jūros taršą.

8 d.

Tarptautinė raštingumo diena, jau 55 metus (nuo 1966 m.) UNESCO pieš. minima UNESCO iniciatyva, siekiant priminti visuomenei raštingumo, kaip orumo ir žmogaus teisių veiksnio, svarbą. Šiemet jos renginiai buvo skirti skaitmeninei atskirčiai mažinti. Deja, milijonams žmonių pasaulyje nepažįstamas ne tik skaitmeninis, bet ir įprasto rašto pasaulis. UNESCO duomenimis, 2011 m. neraštingų žmonių (nemokančių skaityti ar parašyti paprasto sakinio) buvo 790 mln. Tokių asmenų daugiausia gyveno Pietų Azijoje, Šiaurės ir Užsachario Afrikoje. XX a. pradžioje ir Lietuva turėjo spręsti šią problemą, nes, būnant Rusijos imperijoje, reikėjo priešintis dar ir rusifikacijai. Atkūrus Lietuvos valstybę, aktyviai buvo rengiami kursai beraščiams bei mažaraščiams ir iki 1939-ųjų raštingų gyventojų padaugėjo iki 92 proc. Beje, nuo XX a. pab. dauguma išsivysčiusių valstybių neberenka informacijos apie gyventojų raštingumą, nes apie 99 proc. jų yra raštingi. Tarp tokių yra ir Lietuva.

12 d.

Tądien prieš 110 metų, 1911-aisiais, Joniškyje gimė poetas, spaudos darbuotojas Alfonsas Keliuotis (1911–1994), jaunesnysis žurnalisto ir rašytojo Juozo Keliuočio brolis. Dar paauglystėje Alfonsas spaudoje skelbė savo kūrybą, nuo 1930-ųjų apie dešimtmetį dirbo periodinių leidinių redakcijose („Ateities spinduliai“, „Naujoji Romuva“). 1939 m. pasirodžius pirmajai A. Keliuočio eilėraščių knygai „Nerūpestingas berniokas“, kitos poeto rinktinės skaitytojams teko laukti daugiau kaip 50 metų („Klajūnė liepsnelė“, 1991) – sovietiniais laikais jo eilėraščiai nebuvo spausdinami. Po karo vengdamas inteligentų tremties, atsisakė gyvenimo didmiestyje ir liko „provincijos mokytoju“. 1989 m. įsteigus Rokiškio krašto leidinį „Prie Nemunėlio“, beveik iki mirties jį redagavo. Nuo 2006-ųjų žurnalo leidimą perėmė Rokiškio viešoji biblioteka. O porą metų anksčiau biblioteka atidarė Juozo ir Alfonso Keliuočių palikimo studijų centrą.

Alfonsas Keliuotis (dešinėje) su broliu Juozu Rokiškyje. Nuotr. iš Rokiškio J. Keliuočio viešosios bibliotekos archyvo

* Atrinktos rugsėjo datos – tik subjektyvus redakcijos požiūris

13 d.

Prieš 125 metus Kuršėnuose gimė Stasys Raštikis (1896– 1985) – žymus prieškario Lietuvos veikėjas, kariuomenės vadas, generolas, politikas. Iki 1919 m., kai savanoriu stojo į Lietuvos kariuomenę, dalyvavo Pirmojo pasaulinio karo kovose, baigė Tifliso (dab. Tbilisio) karo mokyklą. Grįžęs į Lietuvą, Nepriklausomybės kare kovėsi su lenkais, rusais, buvo du kartus sužeistas. S. Raštikis buvo apdovanotas 12 Lietuvos 1932 m. baigęs Generalinio štabo ordinų bei medalių, Prancūzijos, Švedijos, Latvijos, Estijos valstybiniais karo akademiją Vokietijoje, spar- Suomijos, apdovanojimais. čiai kilo karjeros laiptais. 1935 m. paskirtas Lietuvos kariuomenės vadu, iki 1939-ųjų užsiėmė jos modernizavimu: padidinus karinį biudžetą, perginkluota lauko artilerija, įsigyta priešlėktuvinių ir prieštankinių pabūklų, minosvaidžių, karo lėktuvų, šarvuočių, pertvarkyta Šaulių sąjunga. 1938-aisiais Vlado Mirono vyriausybėje ėjo krašto apsaugos ministro pareigas. 5 karo vadovėlių autorius. 1949 m. emigravęs į JAV, buvo aktyvus išeivijos organizacijose (ALT, BALF, VLIK).

20 d.

Tądien Niujorke prieš 160 metų gimė amerikiečių leidėjas ir bibl iot ekininkas Herbertas Putnamas (1861– 1955). Turintis ir teisininko išsilavinimą, ilgą laiką dirbęs bibl iot ekose, 1898 m. išrinktas Amerikos bibl io tekų asociacijos prezidentu, H. Putnamas po metų buvo paskirtas JAV nacionalinės ir Kongreso bibliotekos vadovu (pareigas ėjo 1899–1939 m.). Specialistas pasiūlė naują H. Putnamas – 8-asis Kongreso bibliotekos knygų klasifikavimo sistemą, vadovas. kuria mokslinės ir akademinės Amerikos bibliotekos naudojasi iki šiol. Taip pat sukūrė tarpbibliotekinio skolinimo sistemą.

22 d.

Šią dieną prieš 100 metų, 1921-aisiais, Lietuva iš antro karto buvo priimta į Tautų Sąjungą (TS) (prieš metus prašymas atmestas dėl geopolitinių priežasčių). Ši tarptautinė organizacija, veikusi 1919–1946 m., siekė garantuoti taiką ir saugumą pasaulyje, buvo įgaliota tarpininkauti sprendžiant tarptautinius konfliktus. 1920–1922 m. Lietuvos užsienio reikalų ministras Dovas (kairėje) ir Lietuvos atstovas prie TS ji sprendė Lietuvos ir Lenkijos Zaunius Vaclovas Sidzikauskas, atvykę į TS posėdį konfliktą dėl Vilniaus krašto. dėl Klaipėdos krizės. 1932 m. BY-SA Ilgainiui TS nebepajėgė spręsti (Vokietijos federalinio archyvo nuotr.) konfliktų. Didžiąją dalį jos struktūros ir funkcijų perėmė Jungtinės Tautos. Šį mėnesį (17 d.) Lietuva taip pat mini įstojimo į šią organizaciją sukaktį – 30 metų.

24 d.

Prieš 400 metų mirė vienas žymiausių XVII a. pradžios Europos karvedžių Jonas Karolis Chodkevičius (1560–1621), Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) didysis etmonas. Visoje Europoje ir už jos ribų karvedį išgarsino 1605 m. mūšis Salaspilyje, Livonijoje, kai su triskart mažesnėmis pajėgomis nugalėjo Švedijos karaliaus Karolio IX vadovaujamą kariuomenę. Ta proga jį sveikino Šventosios Romos imperatorius, Anglijos karalius, Osma- Marcello Bacciarelli. Jono Karolio portretas. 1781 m. Iš nų imperijos sultonas, Persijos šachas. Chodkevičiaus Varšuvos karalių rūmų kolekcijos J. K. Chodkevičiui sekėsi kariauti ir jūroje. Jis išgarsėjo ne tik kaip puikus karybos strategas ir taktikas, bet ir kaip pamaldus katalikas, fundavęs jėzuitų bažnyčias, steigęs parapines mokyklas. J. K. Chodkevičius – Kretingos įkūrėjas. Seimui 2021-uosius paskelbus J. K. Chodkevičiaus metais, Vilniaus Chodkevičių rūmų kieme ketinama pastatyti jam paminklą.

28 d.

Minima Vilniaus įkūrėjo, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino diena. Lietuvos istorijoje kunigaikštis Gediminas (apie 1275–1341) pripažįstamas kaip valdovas, mėginęs vakarietinti valstybę, jo valdymo laikais (1316–1341 m.) Vilnius tapo nuolatine LDK sostine, ėmė virsti europiniu miestu, XIV a. pirmoje pusėje LDK tapo galingiausia Rytų Europoje. Galima sakyti, kad Gedimino vardas tarp Lietuvos gyventojų yra gana populiarus, nors į Registrų centro paskelbtą populiariausių šių metų pirmąjį pusmetį vardų dešimtuką nepatenka (kaip ir kitų LDK didžiųjų kunigaikščių vardai). Centro skelbimu, pastaraisiais metais šalyje gyveno apie 11,5 tūkst. Gediminų.

Vilniuje pastatyta pilis Gedimino garbei pavadinta jo vardu. (Jeano Pierre’o Dalbera nuotr.)

Parengė Asta Stirbytė

IN THIS ISSUE Ramunė Balčikonienė. Flexible and Satisfying Demands of all Users 2 The initiative “Library for All” devoted for reducing social and informational divide of various categories of citizens that the Association of Lithuanian County Public Libraries has been implementing since 2020 has grown into what could be called a movement. On 21 September, representatives of Lithuania’s public and academic libraries gathered to a conference, where a manifesto of the accessibility of Lithuanian libraries, a public commitment to create a library which is accessible to all, was agreed and signed. The publication’s author presents the idea, vision, and main provisions of this initiative as well as gives several thoughts by people for whom it is intended to wider open the doors of all libraries.

Cultural Education as a Driver for Innovations

Libraries become increasingly involved into informal education of children and young people and offer pursuits of cultural education, and it could be a good idea to know the impact of such activity on society. In 2021, the Association “Forum for Knowledge Economics”, under the initiative of the Ministry of Culture of the Republic of Lithuania, conducted the study” The Evaluation of Cultural Education Activities” intended to survey the scope, forms, and means of activities regarding cultural education and developing creativity of school student and young people (under 29 years of age) undertaken in Lithuania. In this publication, Tarp knygų presents important generalised conclusions from the study and recommendations for cultural and educational establishments. Though more two-thirds of establishments under the Ministry of Culture indicate cultural education as a priority activity trend, the study shows that the most proactive agents within this domain in Lithuania are museums.

Šarūnė Leikienė, Brigita Stanikūnienė. Development of Competences of County Public and School Library Staff of the Panevėžys and Utena Counties 10 As libraries evolve into organisations embracing multifaceted activities, there has been change within competences required of librarians. Today’s librarians must react to innovations, adapt themselves to various demands to their clients, be able to organise educational events, and draft project activities and participate in them. The publication’s author introduces an empirical study, which has the purpose to show the librarian’s approach to the development of competences. The study involved the staff of the public and school libraries of the Panevėžys and Utena Counties who work with children.

Daiva Kavaliauskienė. Dyslexia Explained: for Children, Teachers, Parents and…Librarians

Daiva Kavaliauskienė from the Lithuanian Library for the Blind introduces the book edited by Great Britain’s dyslexia programme Nessy published in Lithuanian Apie disleksiją paprastai (“Dyslexia Explained”). The books author himself has dyslexia. This book, amply illustrated and containing simple clear texts, has already found its reader in Lithuania. The staff of the Library for the Blind, having prepared a special educational programme intended for dyslexia, have tested it with schoolchildren of the 3rd and 5th grades. Children with dyslexia who camped at the Library, when the received this publication as a gift, could not hide their admiration: “It’s about me…whoops, it happens also with me…”.

Jadvyga Misiūnienė. Rari, rarissimi e piccole curiosità. From the Collections of the National Library

The incentive for this publication was the exhibition at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania presenting several dozens rare and unique 16th–20th century documents from collections of the Rare Books and Manuscripts Department and the National Archival Collection of Published Documents. All of them were exhibited for the first time. In this publication, the senior methodologist and researcher Jadvyga Misiūnienė introduces an interesting manuscript text in Hebrew, a publication capturing the oldest map of Lithuania preserved at the Library, a valuable Bible in several languages, and other older documents.

Rimantas Šalna: “It Was Fate that Brought Together Me and Him…” 21 This publication presents an interview with the historian Rimantas Šalna, who three decades was at the head of the Adomas Mickevičius Museum at the Vilnius University Library. He surveys the Museum’s origins at the early 20th century and recalls the time period when he began to head the Museum: what difficulties he encountered and who helped begin organising poetry events and book presentations at the restored premises of the Museum. (Interviewed by Nijolė Sisaitė)

Gražina Montvidaitė. Unrelenting Promoter of Book Ownership Signs 25 One of the main objectives of the Book Graphics Centre at the Šiauliai County Povilas Višinskis Public Library is popularising the Lithuanian ex libris. During the recent six decades, this genre of small graphics experienced various states: rises, when there were annual Republican ex libris exhibitions organised, and downfalls, when young artist were not very actively interested in this genre. The Library has been paying permanent attention to ex libris and its creators for almost half a century. Among its newest initiatives is effort to continue the tradition of organising Republican exhibitions and edit an encyclopaedic catalogue of Lithuanian creators of ex libris.

Tomas Pauliuščenka. A Hackathon Reviving Disappearing Art Forms 35 The publication presents an experimental project featuring unconventional and innovative solving of a cultural problem. The Šiauliai County Povilas Višinskis Public Library invited twenty professional artists and amateurs to a creative adventure, which attempted to merge two art forms which are disappearing: monumental art and radio drama. It was for the first time in Lithuania that a three-day hackathon of creating a radio drama play was organised in Lithuania; it was called “Decoding a Fresco”. Three professionally edited and read aloud radio drama plays selected by a jury will be presented as the Library’s innovative education tool.

Translated by Tomas Auškalnis

ISSN 0868-8826

„Tarp knygų“ archyvas

Perspausdinant tekstus ar iliustracijas, ištisai ar dalimis, būtinas leidėjo sutikimas.

2021-ieji – skulptoriaus Juozo Zikaro metai. J. Zikaras. „Sapnas“ (1926). Matmenys: aukštis – 29 cm; ilgis – 26 cm; plotis – 24 cm. Fotografas Antanas Lukšėnas. Eksponatas saugomas Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje

2021 Nr. 9 (752) Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos mėnesinis žurnalas Leidžiamas nuo 1949 m. © „Tarp knygų“, 2021 Gedimino pr. 51, LT-01109 Vilnius Tel. (8 5) 239 8687 E. paštas tk@lnb.lt www.lnb.lt 2021-09-23 6 leidyb. apsk. l. Tiražas 460 egz. Spausdino UAB „Petro ofsetas“, Naujoji Riovonių g. 25C, LT-03153 Vilnius

TARP KNYGŲ (IN THE WORLD OF BOOKS) No 9 (752) 2021 Martynas Mažvydas National Library of Lithuania Monthly. Published in Lithuanian F. 1949 © ”Tarp knygų“, 2021 Address: Gedimino pr. 51, LT-01109 Vilnius, Lithuania Tel. +370 5 239 8687 E-mail: tk@lnb.lt www.lnb.lt