Issuu

2026: 2 (135) VASARA

ISSN 1392-6063

Kaina 7,90 €

DINGUSIO MIESTELIO ARCHITEKTŪRA, SANCTUM – GEROVĖS ERDVĖ, NAMAS, KURIAME NĖRA KORIDORIŲ, DIZAINO ISTORIJA, DIZAINO KELIONĖS, MILANAS 2026 IR VIRTUVĖS PASLAPTYS, LIETUVOS DIZAINO SAVAITĖ

DIZAINO KELIONĖS

4 I 2026: 2 (135)

DIZAINO KELIONĖS I

2026 2 (135) I 5

TURINYS

VYRIAUSIASIS REDAKTORIUS Vytautas Gurevičius vytautas@interjeras.lt

2026: 2 (135)

DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA Živilė Narkevičiūtė

AUTORIAI: Vytautas Gurevičius Gytautė Ivanauskaitė Jonas Malinauskas Gintautė Kisieliūtė

KALBOS REDAKTORĖ

Dingusio miestelio architektūra

38 Materiae – daugiadisciplinė šiuolaikinio dizaino scena

14 Kai architektūra tampa gerovės erdve

44 Milanas ’26: naujos medžiagos, senos vertybės

20 Racionalumo estetika – namas, kuriame nėra koridorių

48 Virtuvė tampa mūsų gyvenimo dalimi

Rasa Lajienė

Kokią patirtį suteikia erdvė? Kaip ji veikia žmogų? Ar ji išliks aktuali ir po dešimtmečių? Būtent šių atsakymų ieško šis vasaros „Centro“ numeris. Pradedame nuo architektūros, kuri pasakoja ne apie save, o apie žmones. Šeduvoje duris atvėręs muziejus „Dingęs štetlas“ primena, kad pastatas gali tapti istorijos pasakotoju, o jautriai suprojektuota erdvė – skaudžios kolektyvinės atminties dalimi. Greta pristatome „Sanctum“ – projektą, pelniusį vieną reikšmingiausių pasaulio architektūros įvertinimų. Jis atspindi naują šios srities kryptį, kurioje svarbiausia – ne įspūdinga forma, o žmogaus emocinė gerovė ir ryšys su gamta. Gretinant šiuos du objektus galima įžvelgti mūsų naujosios lietuviškos architektūros stilių. Apie racionalumą, ilgaamžiškumą ir tikrąją gyvenamosios architektūros vertę kalbamės su architektu Tomu Lape.

30 Istorinių motyvų ir futurizmo kokteilis

34 Spalvų dramaturgija

54 Dizainas, atkartojantis architektūrą

58 Rekomenduojame

64 Dizaino savaitė ’26: idėjos, eksperimentai ir burbulai

Leonas Garbačauskas Ed Reeve Ewout Huibers ArneNagel_AMOAeK Lukas Schaller Ana Barros BWM Designers & Architects Kuvio – Martin Sommerschield Aistė Rakauskaitė Rainer Mahlamäki

Džiugu matyti, kad Lietuvos architektūra ir dizainas vis dažniau vertinami ne tik mūsų šalyje, bet ir pasaulyje. Tai reiškia, kad kuriame brandžiau, atsakingiau ir drąsiau. Tačiau svarbiausia – neprarandame gebėjimo kurti žmogui. Apvertę žurnalą „Interjeras.lt pataria“ dalyje rasite du interviu su kūrėjais: architektu Ignu Lukausku, fotografu Dainiumi Ščiuka ir Giedre Dudavičiūte. Jie su aistra ir meile pasakoja apie savo darbo užkulisius.

26 Madrido dvasios portretu tapęs restoranas Keli

FOTOGRAFAI:

Šiame numeryje daug dėmesio skiriame interjerams. Jie vis drąsiau balansuoja tarp istorijos ir šiuolaikiškumo, tarp emocijos ir funkcijos. Madrido restoranas, Amsterdamo kanalo namas rodo, kad kokybiškas interjeras šiandien nebetelpa nė į vieno stiliaus rėmus. Jį apibrėžia charakteris, autentiškumas ir gebėjimas kurti atmosferą. Lietuviški interjerai „Interjeras.lt pataria“ dalyje skirti pasisemti idėjų savo namams. Vasaros numeryje rasite išsamias 2026 metų dizaino tendencijų apžvalgas ir įžvalgas iš Milano dizaino savaitės. Pristatome naujienas iš Lietuvos dizaino savaitėje vykusių parodų – jose atsispindi šiuolaikinio dizaino kryptys.

POZITYVAI IR SPAUDA UAB „BALTO print“ Redakcija už reklamos turinį neatsako. Perspausdinti straipsnius, reprodukuoti nuotraukas be leidėjo sutikimo draudžiama. CENTRO žurnalas leidžiamas nuo 1998 m., ISSN 1392-6063. Leidėjas VšĮ „Aplink tave“, Konstitucijos pr. 23B-12, LT-08105 Vilnius. Tiražas – 4 000 egz. Kaina – 7,90 Eur

ŽURNALO PARTNERIAI:

Tikiuosi, kad šis numeris taps ne tik įkvėpimo šaltiniu, bet ir primins, jog kokybiška architektūra bei dizainas prasideda nuo jautraus žvilgsnio į aplinką, istoriją ir vienas kitą. Malonaus įkvėpimo, Vytautas

Mes rekomenduojame domėtis šiuose NT projektuose parduodamais būstais. Čia gausite mūsų žurnalo metinę prenumeratą.

● upesapartamentai.lt ● nemunasbycitus.lt ● kaipniujorkebycitus.lt ● radiocity.lt ● yit.lt/bustas ● bajorualejos.lt ● urbanlife.lt ● sietyno3.lt ● citymore.lt ● baltupis.lt ● algirdopromenada.lt

DINGUSIO MIESTELIO ARCHITEKTŪRA

KUVIO – MARTIN SOMMERSCHIELD

Ši istorija apie tai, kaip Šeduvoje gimė vienas ambicingiausių kultūros projektų Baltijos šalyse

8 I 2026: 2 (135)

ARCHITEKTŪRA I Lietuvos laukuose, šalia senųjų Šeduvos žydų kapinių, stovi pastatas, kurio neįmanoma vertinti vien kaip muziejaus. Jis ne tik pasakoja istoriją – pats yra jos dalis. „Dingęs štetlas“ – pirmasis naujai pastatytas žydų istorijos muziejus Baltijos šalyse – gimė iš ambicingos idėjos sukurti vietą, kuri bylotų apie pasaulį, kurio nebėra. Apie Lietuvos miestelių žydų bendruomenes, šimtmečius formavusias šalies kultūrinį, ekonominį ir socialinį gyvenimą, o vėliau beveik visiškai sunaikintas per Holokaustą. Tačiau šiandien muziejus svarbus ne tik dėl savo misijos. Tai vienas sudėtingiausių ir tarptautiškiausių pastarųjų metų architektūros projektų Lietuvoje. Jį įgyvendinant susitiko pasaulinio lygio architektai, ekspozicijų kūrėjai, inžinieriai, kraštovaizdžio specialistai ir statybų profesionalai iš aštuonių valstybių. Šio projekto istorija pasakoja ne tik apie atmintį, bet ir apie tai, kaip per beveik dešimtmetį trunkantį projektavimo ir statybos procesą išsaugoma architektūrinė vizija.

RAINER MAHLAMÄKI

ARCHITEKTŪRA, GIMUSI IŠ VIETOS DVASIOS Muziejaus autorius, garsus Suomijos architektas Raineris Mahlamäkis, šiemet švenčiantis savo 70-metį, pirmą kartą į Šeduvą atvyko daugiau nei prieš dešimtmetį. Jis iki šiol prisimena tą pavasario dieną: atvirus laukus, medžių ošimą, šalia esančias žydų kapines ir neįprastą ramybę. Būtent čia architektas pajuto tai, ką profesionalai vadina „genius loci“ – vietos dvasią.

Taip gimė pagrindinė architektūrinė idėja: sukurti naują miestelį vietoje to, kuris buvo prarastas. Pastato tūriai primena abstrahuotą štetlą – mažą žydų miestelį. Jie nėra tiesioginė istorinės architektūros kopija, tačiau subtiliai interpretuoja jos mastelį, siluetus ir urbanistinę logiką. Muziejaus fasadai reaguoja į aplinką – sugeria šviesą, atspindi dangų, keičiasi kartu su metų laikais ir oru. Architektūra čia nekonkuruoja su istorija. Priešingai – ji leidžia istorijai kalbėti.

DEVYNERI METAI TARP VIZIJOS IR REALYBĖS Nuo pirmųjų eskizų iki muziejaus atidarymo praėjo beveik dešimt metų. Per tą laiką projektas išaugo kelis kartus. Pirminė idėja sukurti informacinį centrą prie žydų kapinių virto daugiau nei trijų tūkstančių kvadratinių metrų muziejumi su dešimčia ekspozicinių erdvių, edukacijos zonomis, kino sale, parku ir papildomomis viešosiomis erdvėmis. Augantis projektas reiškė ir augančius iššūkius. Kiekvienas naujas poreikis turėjo būti integruotas į jau sukurtą architektūrinę koncepciją. Reikėjo iš naujo vertinti

KUVIO – MARTIN SOMMERSCHIELD

Pasak jo, būsimas muziejus negalėjo tapti vien Holokausto memorialu. Jis turėjo liudyti apie gyvenimą, kuris egzistavo iki tragedijos – apie miestelius, žmones, kasdienybę, tradicijas ir bendruomenes.

2026 2 (135) I 9

KUVIO – MARTIN SOMMERSCHIELD KUVIO – MARTIN SOMMERSCHIELD

Visą projektą valdė užsakovo atstovai – Šveicarijos bendrovė „Ecas AG“ kartu su UAB „Enfold Lietuva“. Jos koordinavo sudėtingą tarptautinį projekto įgyvendinimo procesą. Tokiame projekte vien architektūrinės idėjos nepakanka. Skirtingos šalys turi skirtingas projektavimo tradicijas, skirtingą požiūrį į detales, dokumentaciją, statybų procesus ir techninius sprendimus. Natūraliai skiriasi ir darbo kultūra. Todėl vienu svarbiausių projekto sėkmės veiksnių tapo gebėjimas sujungti visą šią patirtį į vieną bendrą kalbą.

NEMATOMAS S2A DARBAS Būtent čia atsiskleidė vykdomųjų architektų iš Lietuvos –– S2A – vaidmuo.

konstrukcinius aspektus, perprojektuoti inžinerines sistemas, ieškoti būdų, kaip naujas funkcijas įkomponuoti nepakeičiant pagrindinės idėjos. Tai buvo nuolatinis balansavimas tarp kūrybos ir techninės realybės.

TARPTAUTINĖ KOMANDA – VIENAS DIDŽIAUSIŲ PROJEKTO IŠŠŪKIŲ Prie „Dingusio štetlo“ dirbo daugiau nei 30 įmonių ir specialistų komandų iš aštuonių šalių. Architektūrinę koncepciją kūrė Suomijos studija „Lahdelma & Mahlamäki Architects“. Ekspozicijos dizainą rengė pasaulinio garso bendrovė „Ralph Appelbaum Associates“, sukūrusi ekspozicijas Vašingtono Holokausto muziejui, POLIN muziejui Varšuvoje ir daugeliui kitų reikšmingų kultūros objektų. Kraštovaizdžio architektūrą projektavo Švedijos studija „Enea Landscape Architecture“, o įgyvendinimo procese dalyvavo didelė Lietuvos projektuotojų, inžinierių ir rangovų komanda.

10 I 2026: 2 (135)

KUVIO – MARTIN SOMMERSCHIELD

Nors galiausiai lankytojai mato vientisą architektūrą, už jos slypi tūkstančiai sprendimų, kurie dažniausiai lieka nepastebėti.

KUVIO – MARTIN SOMMERSCHIELD

S2A komandai teko ne tik perkelti suomių architektų sukurtą koncepciją į Lietuvos projektavimo sistemą. Dar svarbiau buvo užtikrinti, kad kiekvienas sprendinys atitiktų vietinius reglamentus ir kad nenukentėtų architektūrinė idėja. Tai reiškė nuolatinį darbą tarp dviejų pasaulių. Vienoje pusėje buvo autoriaus vizija – jautri, preciziška ir labai aiškiai apibrėžta. Kitoje – Lietuvos teisės aktai, priešgaisriniai reikalavimai, energinio efektyvumo standartai, prieinamumo normos ir statybos technologijų galimybės.

KOKYBĖ, MATOMA DETALĖSE Muziejus išsiskiria ne tik architektūrine idėja, bet ir ypatingu dėmesiu detalėms. Didelė projekto dalis buvo susijusi su inžinerinių sistemų integracija. Moderniam muziejui būtinos sudėtingos saugumo, mikroklimato, vėdinimo ir eksponatų apsaugos sistemos. Dažnai būtent jos tampa architektūros kompromisų priežastimi. Kalbant apie „Dingusį štetlą“, buvo siekiama priešingo rezultato – kad technologijos liktų beveik nematomos.

Priešingai – reikia surasti būdą, kaip išsaugoti pirminę architektūrinę mintį net tada, kai techniniai apribojimai verčia ją koreguoti.

Todėl reikėjo sugalvoti, kaip integruoti visą techninę infrastruktūrą taip, kad ji nepažeistų architektūrinio vientisumo ir netrikdytų lankytojų.

„Dingusio štetlo“ projekte tai tapo viena svarbiausių S2A misijų.

Tokio lygio precizika įmanoma tik tada, kai visos projekto grandys dirba pagal vienodus kokybės standartus.

KUVIO – MARTIN SOMMERSCHIELD

Tokiose situacijose vykdomųjų architektų užduotis nėra ieškoti paprasčiausių kelių.

2026 2 (135) I 11

KUVIO – MARTIN SOMMERSCHIELD

KAI PASTATAS TAMPA EKSPOZICIJOS DALIMI Daugelyje muziejų architektūra ir ekspozicija egzistuoja greta. Šeduvoje jos tapo viena visuma. Lankytojai juda per erdves, kuriose architektūra, šviesa, medžiagos, kraštovaizdis ir ekspozicija pasakoja tą pačią istoriją skirtingomis priemonėmis. Todėl muziejus svarbus ne kaip objektas, o kaip patyriminė kelionė. Čia nėra efektingų formų ar demonstratyvių gestų. Vietoj jų pasirinkta tyla, santūrumas ir pagarba vietai. Tai architektūra, kuri nesiekia būti pagrindine heroje. Ji leidžia pirmame plane atsirasti žmonių istorijoms.

NAUJAS LIETUVOS KULTŪROS ŽEMĖLAPIO TAŠKAS Šiandien „Dingęs štetlas“ jau pelnė tarptautinį pripažinimą, sulaukė dešimčių tūkstančių lankytojų ir tapo vienu ryškiausių naujų kultūros objektų regione. Tačiau svarbiausias jo pasiekimas yra ne apdovanojimai. Šis projektas parodė, kad Lietuvoje galima sukurti pasaulinio lygio architektūrą išsaugant tiek idėją, tiek kokybę. Tam reikalinga stipri vizija, drąsus užsakovas ir profesionali komanda, gebanti suderinti skirtingas kultūras, technologijas ir požiūrius.

AISTĖ RAKAUSKAITĖ

„Dingęs štetlas“ tapo būtent tokiu pavyzdžiu – projektu, kuriame tarptautinė architektūros kalba ir vietinė kompetencija susijungė į vieną jautriausių ir reikšmingiausių šiuolaikinės Lietuvos kultūros istorijų.

12 I 2026: 2 (135)

2026 2 (135) I 13

KUVIO – MARTIN SOMMERSCHIELD

ARCHITEKTŪRA

KAI ARCHITEKTŪRA TAMPA GEROVĖS ERDVE Lietuvos architektų biuro „Arches“ sukurtas gamtos terapijos kompleksas „Sanctum“ šiemet pelnė vieną reikšmingiausių pasaulio architektūros įvertinimų – „Architizer A+Awards“ konkurso komisijos apdovanojimą kategorijoje „Gerovės dizainas“ (angl. „Design for Wellbeing“). Tačiau šio projekto vertę atskleidžia ne tik tarptautinis pripažinimas. „Sanctum“ rodo, kad architektūra geba ne tik kurti reginį, bet ir lemti žmogaus savijautą, ji gali ne tik varžytis su gamta, bet ir įsilieti į ją.

NUOTRAUKOS: LEONO GARBAČAUSKO

ARCHITEKTŪRA, KURI NESIEKIA BŪTI PASTEBĖTA Šiandien, kai didelė dalis šiuolaikinės architektūros siekia išsiskirti, nustebinti ar tapti nauju miesto simboliu, „Arches“ renkasi visiškai kitą kryptį. Bezdonių miškų apsuptyje įgyvendintas projektas buvo kuriamas ne kaip objektas, kurį reikia pamatyti, o kaip patirtis, kurią reikia išgyventi. Komplekso autoriai – architektūros studijos „Arches“ architektai Arūnas Liola, Greta Gulbinskė, Rolandas Liola ir Edgaras Neniškis nuo pat pradžių kėlė klausimą, kokios architektūros šiandien iš tiesų reikia žmogui. Atsakymo ieškota ne technologijose ar efektingose formose, o santykyje su gamta, šviesa, masteliu ir vidine ramybe.

14 I 2026: 2 (135)

„Sanctum“ gimė iš idėjos sukurti vadinamąją tylią architektūrą – erdvę, kuri leistų sulėtėti, atsitraukti nuo nuolatinio informacijos srauto ir susigrąžinti natūralų ryšį su aplinka. Tai architektūra, kuri nekonkuruoja dėl dėmesio, o tampa fonu svarbiausiam veikėjui – žmogaus patirčiai.

KRAŠTOVAIZDIS KAIP PAGRINDINIS PROJEKTO AUTORIUS Vienas svarbiausių „Sanctum“ principų – kraštovaizdis čia nėra architektūros fonas. Priešingai, būtent gamtinė teritorijos struktūra tapo pagrindiniu projekto formavimo įrankiu.

Komplekso planinė struktūra organizuojama aplink natūraliai susiformavusią pamiškės ašį, jungiančią svarbiausius teritorijos elementus – laukymę, brandžius medžius ir gyvenamųjų namelių zoną. Ši ašis veikia ne tik kaip funkcinis ryšys tarp skirtingų erdvių, bet ir kaip pagrindinis kompozicinis principas, pagal kurį formuojami tūriai, jų orientacija bei tarpusavio santykiai. Vietoje vieno dominuojančio pastato architektai sukūrė nuoseklią erdvių seką, kurioje lankytojui atsiveria vis nauji potyriai. Judėjimas komplekse tampa ne tik fizine, bet ir emocine kelione – nuo atviresnių bendruomeninių zonų iki intymesnių, meditacijai ar poilsiui skirtų vietų. Sklype išsaugoti brandūs medžiai tapo ne projektavimo kliūtimi, o svarbiausiais orientyrais. Laukymės ąžuolas, pušys ir beržų grupės įtraukti į bendrą erdvinę kompoziciją, o kai kuriais atvejais net tampa pagrindiniais erdvės formantais.

ŠIUOLAIKINĖ SODYBOS INTERPRETACIJA Architektūrinė komplekso kalba remiasi lietuviškos sodybos archetipu, tačiau interpretuojama šiuolaikiškai. Tradiciniai dvišlaičiai tūriai čia transformuojami keičiant jų mastelį, proporcijas ir tarpusavio santykius. Vertikalus pastatų ritmas siejamas su aplinkinių pušų ir eglių siluetais. Architektūra nesiekia tiesiogiai kopijuoti gamtos formų, o subtiliai įsilieja į bendrą miško vertikalių sistemą. Dėl šios priežasties pastatai atrodo tarsi natūrali kraštovaizdžio tąsa.

erdvės. Kiemas veikia kaip socialinis komplekso centras, bet kartu išlaiko tiesioginį ryšį su gamta, natūralia šviesa ir metų laikų kaita.

Ypač svarbus vaidmuo tenka pagrindiniam komplekso pastatui. Jis organizuojamas aplink pusiau uždarą vidinį kiemą, kuris tampa centrine bendruomenine erdve. Čia susijungia pagrindinės funkcijos – renginių salė, valgymo zona, poilsio

Šalia pagrindinio pastato suprojektuoti septyni atskiri gyvenamieji nameliai. Jie įkomponuoti mažesnėje miško laukymėje, kur sukuriama daugiau privatumo ir intymesnis santykis su aplinka.

2026 2 (135) I 15

TARP VIDAUS IR MIŠKO Vienas įdomiausių projekto aspektų – dėmesys tarpinėms ir bendrosioms erdvėms. Architektai sąmoningai kūrė ne tik pastatus, bet ir perėjimus tarp jų. Vidiniai kiemeliai, dengtos galerijos, pusiau atviros zonos ir atviri koridoriai leidžia žmogui nuolat išlaikyti ryšį su gamta net būnant po stogu. Šios erdvės kuria daugiasluoksnę patirtį tarp vidaus ir išorės, tarp pastovumo ir nuolat besikeičiančios aplinkos. Viename kiemelyje paliktas augti brandus beržas tampa pagrindiniu kompoziciniu akcentu. Kitame įrengtas ažūrinis

16 I 2026: 2 (135)

kuota pušies mediena, stiklas, varis ir šlifuotas betonas. Visos jos parinktos ne tik dėl estetinių savybių, bet ir dėl gebėjimo natūraliai senti bei ilgainiui dar labiau integruotis į aplinką. Fasadams naudojama „Kebony“ technologija apdorota pušies mediena, kuri laikui bėgant natūraliai pilkėja ir nereikalauja papildomos priežiūros. Vidaus erdvėse mediena palikta švelniai pabalinta, siekiant išsaugoti jos natūralų charakterį ir kurti ramią, taktiliškai jaukią atmosferą. Tvarumas čia suprantamas plačiau nei vien energinis efektyvumas. Jis atsiskleidžia per racionalią programą, konstrukcijų logiką, ilgaamžes medžiagas ir jautrų santykį su vieta.

medinis stogelis filtruoja šviesą ir kuria nuolat kintančius šešėlių piešinius. Tokie sprendimai leidžia architektūrai keistis kartu su dienos ritmu, metų laikais ir gamtos procesais. Gyvenamosiose patalpose žvilgsnį traukia aukštos lubos, dideli vitrininiai langai, pro kuriuos atsiveria miško peizažas. Čia svarbiausiu interjero elementu tampa ne dekoras, o pati gamta.

MEDŽIAGOS, KURIOS SENSTA GRAŽIAI „Sanctum“ medžiagiškumas yra neatsiejama architektūrinės idėjos dalis. Projektui pasirinktos natūralios ir ilgaamžės medžiagos: klijuotos medienos konstrukcijos (CLT), modifi-

2026 2 (135) I 17

TARPTAUTINIS ĮVERTINIMAS IR NAUJA ARCHITEKTŪROS KRYPTIS 2026 m. „Sanctum“ objektas buvo pripažintas geriausiu pasaulyje „Design for Wellbeing Project“ kategorijoje prestižiniame „Architizer A+Awards“ konkurse. Projektas sulaukė aukščiausio tarptautinės komisijos įvertinimo už dėmesį žmogaus emocinei gerovei ir jautrią integraciją į gamtinį kraštovaizdį. Šis laimėjimas svarbus ne tik projekto autoriams. Jis atspindi vis stiprėjančią pasaulinę tendenciją, kurioje architektūros vertė matuojama ne vien forma ar technologijomis, bet ir gebėjimu kurti geresnę žmogaus savijautą. „Sanctum“ tampa ryškiu pavyzdžiu, kad ateities architektūra gali būti ne garsesnė, didesnė ar įspūdingesnė. Ji gali būti jautresnė. Tokia, kuri padeda susitelkti, sulėtėti ir iš naujo atrasti santykį su savimi bei aplinka. Galbūt būtent todėl šis Lietuvos projektas buvo pastebėtas pasaulyje. Nes šiandien, kai vis daugiau žmonių ieško ne dar vieno naujo potyrio, o tikro buvimo, architektūra, kuri moka tylėti, tampa ypač reikalinga.

18 I 2026: 2 (135)

2026 2 (135) I 19

ARCHITEKTŪRA

RACIONALUMO ESTETIKA – NAMAS, KURIAME NĖRA KORIDORIŲ Pokalbis su architektu Tomu Lape KALBINO: VYTAUTAS GUREVIČIUS NUOTRAUKOS: LEONO GARBAČAUSKO

20 I 2026: 2 (135)

Šis projektas turi įdomią atsiradimo istoriją. Kaip viskas prasidėjo? 2018 m. per Architektų sąjungą buvo paskelbtas viso kvartalo architektūrinis konkursas. Įdomu tai, kad vystytojai net nedalyvavo vertinimo komisijoje. Konkursui buvo pateikta apie keturiasdešimt darbų. Visi dalyviai galėjo aplankyti sklypą. Manau, tai buvo labai civilizuotas pradžios procesas. Iš pradžių užsakovai manė, kad pakaks vieno tipinio projekto, kurį būtų galima adaptuoti. Tačiau dėl skirtingo reljefo teko sukurti keletą skirtingų namų tipų. Taip pat pavyko įrodyti, kad būsimi pirkėjai norės tam tikro individualumo. Nors vienodumas ir bendrų taisyklių laikymasis yra viena pagrindinių kvartalo vertybių, žmonėms vis tiek svarbi saviraiška. Žmogaus viduje nuolat vyksta kova tarp bendruomeniškumo ir individualumo. Tam, kad išvengtume atsitiktinių sprendimų, pirmiausia piešėme

pirkėjo portretą. Iš karto projektavome manydami, jog užsakovai bus šiuolaikiški, aktyvūs ir sėkmingi. Iš patirties žinau, kad bet kuris sėkmės lydimas žmogus, tarsi lenktyniaudamas, nori individualizuoti savo pasirinkimus, nenori būti apribotas vieninteliu galimu variantu. Todėl mes pasiūlėme tris tarpusavyje derančius medžiagų komplektus ir tris spalvines kryptis – pilką, rusvą ir žalsvą. Visi atspalviai labai prigesinti. Pilkai versijai buvo pasiūlytas akmuo, o kitoms – nuogas betonas. Šis sprendimas pasiteisino. Suteikdami galimybę rinktis iš kelių variantų, šį poreikį patenkinome ir kartu suvaldėme.

Kuo šis namas išsiskiria kvartalo kontekste? Jis tam tikra prasme yra atvirkštinis. Kvartale yra namų, į kuriuos atvykus reikia leistis žemyn, o čia priešingai – tenka kilti į viršų. Visi kvartalo statiniai yra kvadratinio plano, bet kiekvienas jų pasuktas šiek tiek kitu kampu. Tai daroma tam, kad būtų kuo mažesnis vizualinis ryšys su kaimynais ir kad pagrindinės perspektyvos atsivertų į gamtą bei reljefą. Galėtume tai palyginti su kino sale: kėdės ten taip pat turėtų būti išdėstytos ne viena už kitos, o šachmatiškai, lyg plytos mūro sienoje, kad žiūrėtume ne vieni kitiems į pakaušį, o pro plyšį. Namo terasa sukurta lenktoje, įgilintoje stiklo plokštumoje. Neseniai klausiau užsakovo, ar jis žino, ar kaimynas jau gyvena savo namuose. Jis atsakė, kad nežino, nes tiesiog nemato, kas vyksta kaimynystėje.

Ką galėtum pasakyti apie fasadą? Prisižiūrėję „Pinterest“ vaizdų visi norime plonų ir grakščių fasado linijų. Tačiau dėl Lietuvoje galiojančių šiltinimo ir kitų nor-

matyvų perdangos ir stogo konstrukcijos dažnai tampa net 80 centimetrų storio, todėl pastatai praranda lengvumą. Pasirinkta apdailos medžiaga – ne dažyta, o gamykliškai cinkuota skarda. Gamtoje ji turi savotišką chameleono efektą, laikui bėgant bręsta ir keičiasi. Derinyje pasirinktas faktūrinio gaivumo suteikiantis pilkšvas akmuo ir natūralus betonas. Padalinę skardos apdailą į dvi dalis, sukūrėme optinę apgaulę. Atrodo, tarsi konstrukcija būtų sudaryta iš dviejų plonesnių sluoksnių.

2026 2 (135) I 21

Kokie didžiausi šio projekto privalumai?

Papasakok apie interjero akcentus ir pasirinktas medžiagas.

Kiekvienas vienaukštis namas savo užstatymo plotu yra didesnis nei tokio pat ploto dviaukštis. Viename aukšte esančias patalpas būtina sujungti praėjimais, todėl neišvengiamai atsiranda koridorių. Analizuojant tradicinius projektus matyti, kad koridoriams dažnai paaukojamas pusantro ar net dviejų kambarių plotas. Koridorių reikia pastatyti, įsirengti, prižiūrėti, tačiau realiai jis nesukuria jokios pridėtinės vertės. Mūsų atveju namo centre esanti erdvė leido šio praradimo išvengti. Statinio planas labai paprastas. Centre yra įėjimas, o aplink jį išdėstyti trys miegamieji, gyvenamasis kambarys, valgomasis ir virtuvė. Kadangi įeiname tiesiai į namo vidurį, schema tampa itin patogi – praktiškai nelieka koridorių. Tai vienas iš sprendimų, leidusių išvengti nereikalingų erdvių. Pats juo labai džiaugiuosi, nes jis „dirba“ visu šimtu procentų. Šio pastato funkcija yra kapitalinė – jis yra tarsi idealiai važiuojanti mašina. Terasa nuo svetainės atskirta lenkto stiklo plokštumomis, kurios kuria mistiškus vaizdus ir atspindžius. Ji tampa natūralia svetainės tąsa, tarsi papildomu lauko kambariu. Tiesa, aplink įėjimą lenkto stiklo teko atsisakyti dėl durų integravimo, todėl pasirinkome laužytą variantą. Šis kompromisas nebuvo skausmingas – atsirado netikėtų atspindžių ir naujų netikėtų rakursų.

Pagrindinis akcentas – centre esantys sukti lieto betono laiptai, kuriuose įlietas šildymo tinklelis. Žiemą jie neapledėja. Ši erdvė veikia lyg šulinys – kartu yra ir šviesos šaltinis, ir pagrindinis įėjimas į namą, ir savotiškas vidaus kiemelis. Virš laukujų durų įrengtas tik nedidelis, nuo lietaus saugantis stogelis. Atsiranda jausmas, tarsi būtum lauke, nors iš tiesų esi namo viduje. Sykiu nėra jokio privatumo pažeidimo: matai tik savo erdves. Projekte išsipildė ir viena mano svajonių – kad namo fasadai taptų interjero dalimi. Daug ką lėmė pasirinkta kapiliarinio šildymo sistema. Lubos yra ažūrinės, po jomis paslėpti vėdinimo, vėsinimo ir šildymo įrenginiai. Tai leido integruoti ir kai kuriuos apšvietimo scenarijus. Grindys taip pat šildomos. Jos iš lieto betono su akmens inkrustacijomis, kurios vizualiai atstoja kilimą. Miegamuosiuose grindims naudojome natūralų ąžuolą. Durys ir baldai pagaminti iš natūraliu lukštu dengtos plokštės. Virtuvė yra pagilinta, todėl joje patogiai telpa visa reikalinga buities atributika. Šeimininkai gali viską tvarkingai susidėti, o didžioji dalis kasdienių daiktų laikoma sandėliuke už baldų. Todėl jų kasdienis vaizdas išlieka švarus ir ramus.

22 I 2026: 2 (135)

Kelkimės į lauką: kokie sprendiniai panaudoti sklypo aplinkoje? Apšvietimo elementai lauke savo forma atkartoja lenktą terasos stiklo geometriją. Į sklypą iš terasos vedančius laiptus suprojektavome iš terasinių lentų. Jie primena amfiteatrą, ant jų galima prisėsti. Šie laiptai tarsi kviečia judėti ratu. Cokoliniame aukšte įrengtos techninės patalpos ir viena daugiafunkcė erdvė, skirta pomėgiams. Šiuo metu ten yra sporto salė, bet ji galėtų tapti ir vyno rūsiu ar atlikti kitą funkciją. Dėl bendro susitarimo tarp kaimynų kvartale nepageidaujami mūsų kraštovaizdžiui nebūdingi augalai, pavyzdžiui, tujos. Skatiname lietuviškų medžių atsiradimą, nes sklypas ribojasi su mišku-parku, esančiu ant vienos aukščiausių natūralių Vilniaus kalvų. Kiekvienam namui sklype numatyta vieta šeimos medžiui. Kai kurie gyventojai juos jau pasisodino. Šį kvartalą siūlome traktuoti kaip aktyvių žmonių, kuriančių savo šeimų tėvonijas, bendruomenę.

2026 2 (135) I 23

Daug diskusijų bendruose kvartaluose kelia tvoros. Kaip šis klausimas buvo sprendžiamas čia? Mano įsitikinimu, atitvarai tarp sklypų turi egzistuoti. Privatumas turėtų būti besąlyginis, o kitą žmogų į savo erdvę turėtume įsileisti tik savo noru. Todėl iššūkiu tapo ne pati riba, o klausimas, kaip ją sukurti be tradicinės tvoros įspūdžio. Suprojektavome tvoras iš šveicariško nerūdijančiojo plieno troselių tinklo. Sklypų planuose taip pat numatėme laisvos formos patvorius augalams, kad išvengtume vizualinio stačiakampio sklypų suda-

linimo tinklelio. Laikui bėgant tvoros gali apaugti vijokliniais ar kitais augalais ir praktiškai išnykti žalioje aplinkoje. Tokių tvorų nereikės perdažyti ar kitaip prižiūrėti.

Kokia pagrindinė šio projekto pamoka? Brangiausiai kainuoja tai, ko tau nereikia. Kalbant apie gyvenamuosius namus, tai dažniausiai yra koridoriai ar šiaip interneto platybėse nusižiūrėti madingi sprendimai. Juk niekas koridorių neįrašo į projektavimo užduotį kaip poreikio, tačiau jie atsiranda kaip tam tikras šalutinis poveikis, planuojant skirtingos paskirties patalpas. Taip didėja nenaudingas namo plotas ir su tuo susiję statybiniai kaštai. Tuo pat metu turėtų būti negaila mokėti daugiau už tai, kuo iš tiesų naudojiesi, nes visi vartojami daiktai turėtų būti kokybiški ir ilgaamžiai. Manau, kad tai ir yra tvarus vartojimas.

24 I 2026: 2 (135)

2026 2 (135) I 25

MADRIDO DVASIOS PORTRETU TAPĘS RESTORANAS „KELI“ VIETA: MADRIDAS, ISPANIJA. PROJEKTO AUTORIAI: ROCKWELL GROUP MADRID. METAI: 2026. NUOTRAUKŲ AUTORIUS: ED REEVE. TEKSTĄ PARENGĖ GYTAUTĖ IVANAUSKAITĖ

Niujorke įsikūrusi architektūros ir interjero dizaino studija „Rockwell Group“, turinti biurų Madride ir Los Andžele, pristato prestižiniame Salamankos rajone, Madride, esančio restorano „Keli“ interjerą. 600 m² ploto, 224 vietų restoranas per tris aukštus priklauso verslininkui Kikei Sierrai, su kuriuo „Rockwell Group“ Madrido komanda jau anksčiau bendradarbiavo rengdama muzikos barą „Victoria“, vakarais virstantį naktiniu klubu. „Keli“ koncepcija paremta paprasta, tačiau emocinga idėja – kvietimu į namus. Ispanų šnekamojoje

26 I 2026: 2 (135)

INTERJERAS I kalboje žodis keli reiškia „namai“, o posakis vente a mi keli – draugišką kvietimą: „užeik pas mane“. Įdomu tai, kad kiekvieno aukšto erdvė simbolizuoja vis kitą šeimininko, aistringo keliautojo, meno ir kultūros mylėtojo, gyvenimo etapą. Tai tarsi privati rezidencija, kurioje kiekvienas kambarys tampa savita meno, prisiminimų ir net netikėtų atradimų pripildyta istorija. Interjero spalvinė gama ir geometriniai motyvai įkvėpti režisieriaus Pedro Almodóvaro filmų estetikos. Dėl sodrių spalvų, išraiškingų tekstūrų ir kontrastingų medžiagų erdvė tampa gyva ir pulsuojanti, joje prabanga dera su kasdieniškumu. Individualiai sukurti meno kūriniai, veidrodžiai ir kruopščiai atrinktos detalės leidžia svečiams gėrėtis vis naujais interjero sluoksniais. Pirmame aukšte lankytojus pasitinka restauruotos Versalio tipo parketo grindys ir atvira virtuvė. Geome-

trinių mėlynų ir baltų plytelių apdaila, bendri aukšti stalai bei ryškus geltonas šviestuvas, primenantis virtuvės gartraukį, suteikia neformalumo ir gyvumo pojūtį. O bibliotekoje dominuoja medinės lentynos, meno kūriniai ir taktiliški audiniai. Čia kuriama kolekcininko namų nuotaika – medis, oda ir išraiškingi raštai susilieja į jaukią, rafinuotą visumą. Individualiai pagaminti šviestuvai įkvėpti Madrido gatvių žibintų, o iš bibliotekos laiptai veda į pagrindinę restorano salę antrajame aukšte. Lauko terasa tampa natūraliu vidaus erdvių tęsiniu – spalvingi baldai ir skėčiai pasižymi ta pačia žaisminga estetika. Antrajame aukšte atmosfera tampa intymesnė. Raudonai dažytos medinės sienos, sodrios aukso geltonumo užuolaidos, juodos ir baltos marmuro grindys kuria teatrališką, tačiau jaukią aplinką. Čia įrengta pagrindinė valgomojo salė ir baras, o vieną iš sienų puošia garsių Ispanijos veikėjų portretai. Šiame aukšte taip pat įrengtas vyno rūsys. Burgundiškų tonų baldai ir juodi lakuoti stalviršiai leidžia suformuoti uždarą, jaukią ir beveik meditatyvią erdvę. Požeminis aukštas skirtas laisvalaikiui, muzikai ir pramogoms. Slap-

2026 2 (135) I 27

tos durys veda į žaidimų ir muzikos kambarius, kuriuose vyrauja sodrūs raudoni tonai, aksomas ir marmuras. Žaidimų patalpoje sienos aptrauktos raudonu veliūru, o muzikos kambaryje vyrauja tamsesnė, intymesnė atmosfera. Šiltos medienos apdaila, vinilinių plokštelių kolekcijos ir nerūdijančiojo plieno šviestuvai suteikia erdvei dinamiško ir gyvumo. Čia vyksta vakariniai susitikimai, klausomasi muzikos. Menas restorane užima ypatingą vietą. „Keli“ sumanytas kaip nuolat kintanti gyva galerija, kurioje svečiai, keliaudami iš vienos erdvės į kitą, gali gėrėtis vis naujais kūriniais. Bibliotekoje eksponuojamas specialiai restoranui nutapytas Miguelio Caravacos paveikslas, vaizduojantis legendinį Madrido klubą „Pachá“. Čia taip pat pristatomi riboto leidimo įvairių menininkų darbai, tarp kurių – Javiero Mariscalo, Manuelio Marsolio, Jacobo Pérezo-Enciso, Inmos Serrano, Javiero Zabalos, Davido Yergos, Maru Godàs ir Violetos Lópiz kūriniai. Mezonine (tarpiniame aukšte) lankytojus pasitinka Javiero de Juano freska „Olimpo dievai Madride“ – šmaikšti mitologijos ir šiuolaikinio miesto gyvenimo interpretacija. Virtuvės zonoje Luisas Úrculo sudėliojo kobalto mėlynumo keraminių plytelių kompozicijas, vaizduojančias

virtuvės įrankius ir jungiančias meną su amatu. Baro ir valgomojo erdvėse eksponuojami Madrido menininkės Coco Dávez darbai, o muzikos ir žaidimų kambariuose – „Sonic Editions“ fotografijos, skirtos muzikos, žaidimo ir performanso temoms. Žvelgiant į šį interjero projektą galima pritarti, kad „Keli“ – tai daugiau nei restoranas. Tai kelionė per erdves, meną ir emocijas, kurioje kiekvienas kampelis pasakoja vis kitą istoriją. Per namų metaforą, kinematografišką spalvų paletę ir integruotą meno programą „Rockwell Group Madrid“ sukūrė vietą, kurioje svetingumas tampa pasakojimo forma, o kiekvienas apsilankymas – nauju atradimu. Tad svečius pasitinka šiltas, charakteringas ir gyvybingas restoranas, kuriame Madrido kultūra, menas ir socialinis gyvenimas susilieja į vieną įsimintiną potyrį.

28 I 2026: 2 (135)

2026 2 (135) I 29

INTERJERAS

ISTORINIŲ MOTYVŲ IR FUTURIZMO KOKTEILIS VIETA: AMSTERDAMAS, NYDERLANDAI. PROJEKTO AUTORIAI: i29 FOTOGRAFIJŲ AUTORIUS: EWOUT HUIBERS. TEKSTAS: GINTAUTĖS KISIELIŪTĖS

Amsterdamo kanalų namai yra neatsiejama miesto istorijos ir identiteto dalis, tačiau jų pritaikymas šiuolaikiniams poreikiams dažnai reikalauja subtilios pusiausvyros tarp paveldo ir inovacijų. Tai puikiai iliustruoja architektų studijos i29 įgyvendinta 1675 m. pastatyto pakrantės namo rekonstrukcija. 115 m² ploto būstas ilgą laiką buvo apleistas ir beveik virtęs griuvėsiais. Po daugiau nei dvejus metus trukusios renovacijos jis tapo šviesiais namais, kuriuose istorinis charakteris dera su netikėtais šiuolaikiniais sprendimais. Architektai projekto koncepciją apibūdina kaip netikėtų atradimų erdvę. Ši idėja juntama visame interjere. Vietoje tradicinio istorinio būsto restauravimo buvo pasirinktas kitoks kelias: nauji elementai nėra slepiami ar maskuojami, priešingai – jie aiškiai identifikuojami kaip šiuolaikiniai akcentai ir netgi pabrėžiami kaip bene svarbiausios interjero detalės. Tačiau taip pat buvo kruopščiai išsaugoti ir autentiški pastato motyvai: jie virto kontrastingu interjero fonu, padedančiu sukurti dialogą tarp seno ir naujo. Projekte ypač ryškus autorių dėmesys architektūrinių tūrių sekai. Namas suvokiamas ne kaip atskirų

30 I 2026: 2 (135)

kambarių rinkinys, o kaip vientisa erdvė, kurioje vienas vaizdas sklandžiai pereina prie kito. Skirtingi aukščiai, pusaukščiai, pereinamosios patalpos ir spalvų kontrastai sukuria nuolatinį judėjimą, žadina smalsumą. Iš vienos erdvės atsiveria kita, o kiekviena jų tampa tarsi atskiru sluoksniu, turinčiu savitą nuotaiką, koloritą, paskirtį. Dinamiškos bei kontrastingos medžiagos ir spalvos vienija arba skaido skirtingos paskirties zonas. Toks padalijimas intriguoja, bet kartu sudaro įvaizdį, jog yra aiški šių sprendimų priežastis. Pirmame aukšte vyrauja šviesi ir rami medžiagų paletė. Baltas betonas, šviesios sienos ir specialiai šiam projektui suprojektuotas ąžuolinis virtuvės bei valgomojo stalas sukuria minimalistinį foną istorinei architektūrai. Pagrindiniu akcentu čia tapo žalsvo stiklo tūris, slepiantis svečių kambarį su nuosava vonia ir išėjimu į sodą. Šis tūris veikia tarsi savarankiškas objektas erdvėje – paslaptingas, pusiau matomas, keičiantis savo cha-

rakterį priklausomai nuo apšvietimo ir stebėjimo kampo. Vienas įdomiausių projekto aspektų – spalvų paletė. Ji tapo architektūrine priemone. Interjere spalva nėra tik dekoras. Ji žymi skirtingas funkcines zonas ir padeda orientuotis aplinkoje. Pilkai tonuotas ąžuolas jungia virtuvę su viršuje esančia darbo zona, o gyvenamajame kambaryje pilki tonai persikelia į tinkamą akustiką užtikrinančią tekstilinę sienų dangą. Už varstomosios knygų lentynos slypi dar vienas netikėtas kampelis – skaitymui ir poilsiui skirtas sodriai mėlynas kambarys. Viršutiniuose aukštuose namo atmosfera tampa dar intymesnė. Miegamajame išsaugota originali XVII a. stogo konstrukcija, o pagrindiniu akcentu tampa iš veidrodinių ir tamsiai pilkai dažytų plokščių suformuotas tūris, kuriame paslėptas vonios kambarys ir laiptai į antresolę. Šis beveik monolitinis objektas ne tik suskaido erdvę, bet ir subtiliai atskiria skirtingas funkcijas, neuž-

2026 2 (135) I 31

goždamas istorinės architektūros. Veidrodiniai paviršiai atspindi balintas stogo gegnes, medines grindis ir vaizdus už lango, tad patalpa atrodo didesnė. Vonios kambarys tampa vienu ryškiausių projekto akcentų. Vietoje tradicinių sprendimų architektai pasirinko skulptūriškus medinius prietaisus: ant grindų pastatomą aukštą praustuvą ir japoniško stiliaus, kubilą primenančią vonią. Kontrastas tarp šiuolaikinių elementų, šiltos medienos paviršių, autentiškos stogo konstrukcijos bei netikėti veidrodiniai atspindžiai sukuria vieną stipriausių viso projekto erdvinių įspūdžių.

32 I 2026: 2 (135)

Nors interjeras pasižymi minimalistine estetika, jo stiprybė yra ne formos, o patirtis. Čia nuolat kuriami netikėti ryšiai tarp aukštų, kambarių ir medžiagų. Projektas parodo, kad paveldas nebūtinai turi būti konservuojamas lyg muziejinis eksponatas. Kartais didžiausia pagarba istorijai yra drąsa ją papildyti naujais motyvais. i29 sukurtas kanalo namas tapo ne tik gyvenamąja vieta, bet ir architektūrine kelione, kurioje kiekvienas posūkis atveria naują perspektyvą, o pati erdvė kviečia atrasti daugiau, nei matoma iš pirmo žvilgsnio.

2026 2 (135) I 33

DIZAINO KELIONĖS

SPALVŲ DRAMATURGIJA VIETA: BAD GASTEINAS (BAD GASTEIN), AUSTRIJA PROJEKTO AUTORIAI: BWM DESIGNERS & ARCHITECTS NUOTRAUKŲ AUTORIAI: ARNENAGEL_AMOAEK, LUKAS SCHALLER, ANA BARROS, BWM DESIGNERS & ARCHITECTS

Projekto ašimi tapo architektų tikslas atskleisti praeities užuominas, perteikti senuosius motyvus ir detales. Kiekvienas restauravimo sprendimas buvo grindžiamas išsamiais istoriniais tyrimais ir glaudžiu bendradarbiavimu su kultūros paveldo specialistais. Vietoje siekio grąžinti pastatą į konkrečią epochą buvo pasirinkta atgaivinti skirtingų laikotarpių pėdsakus. Būtent šis sluoksniškumas šiandien suteikia interjerui autentiškumo

34 I 2026: 2 (135)

BWM DESIGNERS & ARCHITECTS

Kai pastatas išgyvena ne vieną šimtmetį, didžiausia jo vertė slypi ne tobulame fasade, o laiko paliktuose pėdsakuose. Būtent ši mintis tapo atspirties tašku kuriant Bad Gasteino centre esančio „Grand Hotel Straubinger“ projektą. Kalnų apsuptyje, terminių šaltinių išgarsintame kurorte įsikūręs viešbutis šiandien pasakoja ne vieną legendą – apie didingą praeitį, jautrų architektūros atkūrimo procesą ir šiuolaikinę prabangą, kuri gimsta ne iš pertekliaus, o iš autentiškumo.

ARNENAGEL_AMOAEK

LUKAS SCHALLER

TEKSTAS: GINTAUTĖS KISIELIŪTĖS

ANA BARROS

BWM DESIGNERS & ARCHITECTS

DIZAINO KELIONĖS I

ir sukuria jausmą, kad viešbutis savo praeitį pasakoja pats.

ANA BARROS

Vos įžengus vidun pasitinka santūri prabanga. Istorinės sienos su išlikusia patina, atgaivinti mediniai skydai, autentiškos durys ir dekoratyviniai elementai dera su subtiliomis naujomis detalėmis. Erdvėse dominuoja sodrūs, gilūs tonai. Kavinėje akį glosto lengvumo ir švelnumo suteikiantys šviesesni pustoniai: pas-

2026 2 (135) I 35

telinė kreminė, smėlinė, persikinė bei subtili rausva. Didžiojoje restorano salėje restauruotos senovinės lubos, atkurtas originalus parketas, o centre įkomponuotas pagal senąjį pavyzdį sukurtas įspūdingas šviestuvas. Žali, gintarinės ir abrikosų spalvos baldai, augalų motyvai bei prancūzišką eleganciją primenančios ornamentinės detalės suteikia salei reprezentatyvumo. Bendrosiose patalpose ir bare atmosfera tamsesnė, prislopinta: dėmesį traukia sodri šalavijo žalia, tamsaus riešuto mediena, juodi akcentai ir žalvario detalės. Tokia spalvų dramaturgija kuria įvairias nuotaikas skirtingu paros metu – ryte viešbutyje vyrauja lengvumas ir žaismingumas, o artėjant vakarui nuotaika tampa intymesnė.

ANA BARROS

Svečių kambariuose architektų perteiktos vertybės išplėtotos dar jautriau. Išsaugotos senos lubos, medinės sienų plokštės, o ilgaamžė sienų faktūra derinama su minimalistiniais baldais bei lakonišku apšvietimu. Projekto autoriai spalvinę kompoziciją miegamuosiuose kūrė remdamiesi aliejinių paveikslų šviesotamsos (chiaroscuro) technika – ryškiu šviesos ir šešėlių kontrastu. Dėl šios priežasties kambariuose gausu tamsių medžio paviršių, baltos tekstilės ir švelnios, kryptinės

šviesos, kuri išryškina istorines detales ir suteikia interjerui rimties.

ANA BARROS

Projekte itin svarbios natūralios medžiagos ir jų tekstūros. Atkurtas ąžuolo parketas, masyvios medinės lubos, tinko paviršiai su išlikusiais laiko ženklais, natūralus akmuo, marmuras bei švelnūs tekstiliniai audiniai sukuria

36 I 2026: 2 (135)

ANA BARROS

ARNENAGEL_AMOAEK

Ne mažiau svarbus ir viešbučio ryšys su įspūdinga Bad Gasteino gamta. Viršutiniuose aukštuose įrengtas beveik 700 m² ploto SPA kompleksas su atviru baseinu tarsi ištrina ribą tarp architektūros ir kraštovaizdžio. Iš terasos atsiveria kvapą gniaužiantys Alpių kalnų, slėnio ir šalia

griaudėjančio krioklio vaizdai. Vidaus erdvėse vyrauja termiškai apdorotas uosis, mėlynos keraminės plytelės, nedekoruotas betonas, chromuotos bei medinės detalės. SPA patalpos sujungia istorinį pastatą su naujuoju priestatu. Viešbučio restauracijos ideologija, kad tikroji prabanga yra ne blizgesys, o autentiškumas, pasiteisino – architektūra ir interjeras buvo atkurti, o ne užmaskuoti. Jie buvo papildyti naujais sluoksniais, kada nors pasakosiančiais apie šiandienos laikus.

ARNENAGEL_AMOAEK

gausų, tačiau nevarginantį medžiagų derinį. Daugelis paviršių – nelygūs, su išraiškinga faktūra. Tokia stilistinė estetika primena senųjų Europos viešbučių atmosferą, tik, šiuo atveju, šiuolaikiškai interpretuotą.

2026 2 (135) I 37

MATERIAE – DAUGIADISCIPLINĖ ŠIUOLAIKINIO DIZAINO SCENA Plėtojant 2026 m. Milano dizaino savaitės bendrąją „medžiagotyros“ temą, Interni žurnalo iniciatyva balandžio 20–30 dienomis Milano centre buvo surengtas parodų, instaliacijų ir kitų renginių ciklas bendru pavadinimu Materiae, orientuotas į medžiagų svarbą įvairiose šiuolaikinio dizaino srityse. Šie renginiai virto savotišku tyrimu, parodančiu, kaip medžiagos, idėjos ir disciplinos susipina, kad sukurtų tvarius, kūrybiškus ir mūsų gyvenimą veikiančius dizaino sprendimus. Ekspozicijos buvo vystomos dviem kryptimis: viena vertus, apmąstant jau esamus reiškinius ir artefaktus kaip materialius ir paveikius konstruktyvus; kita vertus, atrandant naujas dizaino ir architektūros idėjas, skirtas pakeisti gyvenimo kokybei. Pagrindine Interni renginių vieta, kaip ir kasmet, buvo senieji Università degli Studi di Milano rūmai – renesansinė jų architektūra išryškino Materiae dizaino idėjų originalumą. TEKSTAS: JONO MALINAUSKO

38 I 2026: 2 (135)

INSTALIACIJA IŠ PERDIRBTO KALKAKMENIO Kompozicija Chronolith, eksponuota pagrindiniame universiteto kieme kaip Materiae parodos dalis, buvo traktuojama kaip medžiagų instaliacija, o ne kaip architektūrinė konstrukcija. Šį projektą sukūrė architektūros studija DAAA Haus, o pagamino Maltos kompanijos Recobel specialistai. Saulės laikrodžio formos instaliacija buvo pastatyta iš perdirbto Maltos kalkakmenio blokų, kurie savo ruožtu buvo pagaminti iš statybinių atliekų, sujungtų su cemento rišikliais ir specializuotomis priedų medžiagomis – taip buvo sukurta nauja tvari architektūrinė medžiaga. Universitete sumontuota instaliacija buvo sudaryta iš monolitinių vertikalių plokščių, kurių medžiaga vienu metu atliko struktūros, paviršiaus ir erdvės organizavimo funkcijas. Tokiu būdu Chronolith projektas reklamavo perdirbtą kalkakmenį kaip ateities architektūrinę medžiagą, galinčią išlaikyti istorinį tęstinumą ir kartu atliepti šiuolaikinius aplinkosaugos bei statybos reikalavimus.

DIZAINAS I INFINITY – PROTO IR KŪNO DISONANSAS Kitame universiteto kiemelyje – Cortile della Farmacia – buvo sumontuota dirbtiniu intelektu paremta instaliacija INFINITYDesign della mente. (it. ir angl. „Begalybė-mentalus dizainas“). Anot autoriaus, daugkartinio Venecijos meno bienalės dalyvio Marco Nereo Rotelli, šis projektas, sukurtas remiant aplinkos tvarumo bendrovei Veolia Italia, kviečia apmąstyti ateities vertybes: sąmoningumą, tvarumą, pakartotinį naudojimą, dalijimąsi ir pagarbą aplinkai. Pasak autoriaus, „Begalybė“ – tai kūrinys, perteikiantis šiuolaikinio žmogaus dvilypumą, pakibusį tarp humanizmo ir transhumanizmo, tarp natūralaus ir dirbtinio. Šia prasme Infinity instaliaciją galima suprasti kaip „kalbos namus“, į kuriuos žmogaus protas grįžta lyg nematomo minčių lauko materializacija, o fizinis jo kūnas netikėtai susiduria su gyvenimo proza, atsiremdamas į žemių pripildytą karutį, pastatytą paviljono viduryje.

GELTONOJO TRAVERTINO SOFA Renginio metu Cortile d’Onore kieme buvo atidengta skulptoriaus Paolo Ferrari sukurta naujoji Tibur kolekcijos versija, išraižyta iš geltonojo travertino. Senovės Romos laikais šis dekoratyvios tekstūros akmuo buvo plačiai naudojamas miestų architektūroje, jo auksinė spalva žymėjo svarbių ritualų ir valdžios apreiškimų vietas. Todėl, anot projekto autoriaus, ši medžiaga yra kupina ideologinio svorio ir istorinės atminties. Unikali travertino tekstūra ir taktilinė šiluma, sujungta su neįprastu medaus gelsvumo koloritu, pavertė Tibur/Continuum kolekciją unikalia instaliacija, skirta miesto viešosioms erdvėms. Tiesa, kai kurių elementų formos veikiau priminė šiuolaikinius poliuretano liejinius nei natūralaus akmens formas, tačiau bendra kompozicija puikiai suderino travertino vizualiąją vertę su formų monumentalumu, o segmentinė sėdimojo baldo kompozicija leido pritaikyti jį skirtingoms naudojimo sąlygoms.

SHE – NEBŪTINAI JI Viena pagrindinių Materiae instaliacijų, kaip ir kasmet, buvo įrengta Universiteto 700-mečio kieme ir, kaip ir kasmet, buvo skirta marinistinei tematikai. Šį kartą garsusis dizaineris Piero Lissoni drauge su žymia laivų dizaino įmone Sanlorenzo sukūrė natūralaus dydžio jūrinės jachtos formą atkartojančią instaliaciją. Projekto pavadinimas SHE nebuvo dedikuotas jokiai žaviosios lyties atstovei (kaip žinia, anglų kalboje visi be išimties laivai yra moteriškosios giminės), bet turėjo priminti apie vieną žinomiausių italų dizaino sričių – laivų ir jachtų projektavimą. Iš šviesių ir efemeriškai pusiau skaidrių elementų buvo atkurta realaus mastelio jachtos forma ir siluetas. Ritminė elementų seka sukūrė scenografinį sluoksnių žaidimą, kurį lankytojas galėjo įveikti, pereidamas per visą laivo ilgį. Sąlyginėje maketo erdvėje medžiaga tapo naratyviniu elementu, gebančiu sujungti istoriją ir šiuolaikiškumą, dizainą ir modernias technologijas.

2026 2 (135) I 39

AO TING COURT Tai garsaus kinų dizainerio Wu Bino erdvinė instaliacija, skirta inicijuoti dvasinei patirčiai, kylančiai per kiekvieną kelionę į kalnus. Antracito spalvos akmens blokų kompozicija turėtų sukelti kalno įvaizdį, tačiau iš tiesų ji tapo patyrimų vieta, atsinaujinančia sulig kiekvienu lankytojo žingsniu. Projektas interpretavo kinų erdvinio dizaino filosofiją, pagrįstą akmens ir vandens dialogu. „Ào“ reiškia fizinį ir suvokiamą gylį, erdvę, kuri atsiskleidžia po truputį ir lydi sielą vidaus pažinimo link. O „Tíng“ yra žmogaus sukurta uždara erdvė, kuri palaiko dialogą su gamta. Instaliacija buvo sudėta į 6 × 6 x 3 metrų tūrį, jo viduje tuštumos ir erdviniai santykiai kūrė judėjimo trajektorijas ir vizualines linijas. Vidinis takas tęsėsi viena kryptimi, nuvesdamas žvilgsnį link apšviestos viršūnės tūrio. Ypač verta pažymėti apdailos medžiagų įmonės M77 indelį – rankomis dekoruotas akmens plokštes, kurių tekstūra priminė tradicinės kinų tapybos potėpius ir „kirviu tašyto“ akmens intarpus grindų bei sienų paviršiuose.

PASLAPTINGI SŪRIO GARSAI Instaliacija I suoni della materia (it. „materijos garsai“), kurią sumanė garsioji dizainerė Paola Navone, o realizavo radikaliais sprendimais garsėjanti OTTO Studio, buvo suformuota kaip apskrita erdvė, primenanti ikoniškąją Parmigiano Reggiano sūrio galvą. Pagrindinė struktūra virto apskrita arena, jos išorinis paviršius buvo aptrauktas perforuotais metalo lakštais, kuriuose per visą perimetrą atsikartojo punktyrinis užrašas Parmigiano Reggiano. Perforacijos sukūrė trimatės erdvės pojūtį ir praleido šviesą, o vakaro valandomis generavo švelnų, išsklaidytą švytėjimą. Viduje grindys ir lubos buvo pagamintos iš šviesą atspindinčios medžiagos, o sienos išklotos piramidinės formos akustinėmis plokštėmis. Centrinėje ekspozicijos saloje surinktos garsiojo sūrio gamybos procesui būdingos medžiagos ir įrankiai kūrė vaizdingą dialogą tarp pieno pramonės ir dizaino. Vidinis stendo apšvietimas kartu su užburiančiais garsais prisidėjo prie rutininio proceso subtilaus poetizavimo.

40 I 2026: 2 (135)

TUNELINĖ POMIDORIZACIJA

ĮVAIRIASPALVĖ STAIGMENA

Ši instaliacija, kurios įrengimą Portico Richini galerijoje parėmė stambi pomidorų perdirbimo kompanija Mutti, gimė iš Pablo Nerudos eilėraštyje išsakytos minties, kad, pastačius namą iš pomidorų, vėliau jį būtų galima suvalgyti. Iš viso į tris 8 metrų ilgio cilindrinius stovus buvo sudėta apie 20 tūkst. pomidorų pastos skardinių – kasdienis vartojimo produktas buvo paverstas architektūrine kompozicija.

Sorpresa (it. staigmena) – taip dizaineris Alessandro Enriques pavadino savo instaliaciją, papuošusią pietinį universiteto rūmų portalą. Pagrindinė idėja – nebrangiomis priemonėmis paversti monumentalų architektūros elementą netikėta vizualine patirtimi. Įvairiaspalvių kartoninių dėžių piramidė mikliai okupavo istorinio portalo laiptinę, išprovokuodama emocinį dialogą tarp istorinės architektūros ir šiuolaikinės meninės išraiškos. Kiekviena dėžė, dekoruota paties dizainerio sukurtais raštais, tapo savotiška laukimo ir atradimo metafora, kvietimu atidaryti ją ir leisti sau bent šiek tiek nustebti.

Įdomu, kad einant pro tunelį lankytojus veikia ne tik ryški pomidorinė sienų spalva: antrojoje sekcijoje jie gali užuosti skleidžiamą žalių daigų kvapą, o trečios sekcijos pabaigoje tenka brautis pro šiltnaminių augalų stiebus imituojančią užuolaidą. Maža to, pomidorai guli ir po kojomis – tik ne sutraiškytų vaisių, o sintetinės dangos su džiovintų pomidorų luobelių priemaišomis pavidalu.

RINGS: PAPRASČIAU NEBŪNA Dizaineris ir medžiagų tyrėjas Janas Puylaert jau daug metų domisi perdirbtų plastmasių pritaikymo galimybėmis. Jo sukurtas ekologiškų ir lengvai perdirbamų plastmasių prekių ženklas Ecopixel pretenduoja tapti nauju žodžiu žiedinės ekonomikos srityje. Interni parodos instaliacijai Rings Janas panaudojo paprastą ir visiems prieinamą medžiagą – smulkiais žiedais supjaustytus polietileninius grindų šildymo vamzdelius. Tūrinė instaliacija sukuria įtraukiančią aplinką, kurioje gausybė plastmasinių žiedų uždedama ant skirtingų formų (arba įspraudžiami į jas) ir šiek tiek pakaitinama. Juos atvėsinus, sukuriama lengva, ažūrinė ir šviesai pralaidi struktūra, kurioje šviesa, oras ir erdvė sudaro darnią visumą. „Kurdami Rings, – pasakoja Janas Puylaert, – norėjome plastmasių perdirbimą paversti apčiuopiama kokybe. Ne paviršiumi, kuris kažką dengia, o struktūra, praleidžiančia šviesą, orą ir vaizduotę. Instaliacija – tai kvietimas galvoti apie medžiagą kaip apie projekto kilmę, o ne kaip apie jo pasekmę.

2026 2 (135) I 41

UKRAINOS KARO AIDAS Neretai tenka girdėti, kad karo Ukrainoje bėdos ir aukos yra artimos tik Rytų Europos šalims, o atsipūtę pietų europiečiai linkę apie jį nieko nežinoti. Architekto Alessandro Scandurro instaliacija Matter, įrengta pačiame pagrindinio universiteto kiemo viduryje, patvirtina, kad taip nėra. Projektas yra paremtas asmenine autoriaus patirtimi, atstatant karo sugriautas Ukrainos mokyklas. Instaliaciją sudaro 16 m skersmens aikštė su žiediniu suolu, apsupta griuvėsių ir gelžbetonio nuolaužų (statybos realizacija – Holcim Italia). Maždaug 1,60 m aukščio betono ir metalo nuolaužų pylimas, einantis aplinkui, užtikrina vizualinį tęstinumą su išorėje esančiu pastatu. Sekant autoriaus idėja, šie griuvėsiai yra tikslingai sukomponuoti ir pertvarkyti, kad įkvėptų naują viltį tam, kas atrodo negrįžtamai prarasta. „Karą patyriau vaikystėje, Libane, – pasakoja A. Scandurra. – Šiandien vėl su juo susidūriau, dirbdamas atkuriant sugriautas Ukrainos mokyklas: suvokiau, kad net tai, kas sugriauta, gali tapti pamatu ir kūrybiniu paskatinimu naujiems projektams.“

BENDRADARBIAVIMO KILPOS IR MAZGAI Viena iš įstabiausių ir prie universiteto rūmų architektūrinio konteksto derančių instaliacijų tapo nuolatinės Interni renginių dalyvės danų architektų studijos BIG (Bjarke Ingels Group) instaliacija Light Knot Progression atviroje pagrindinio kiemo galerijoje. Vienuolika arkų kertantis nenutrūkstamas šviesų piešinys virsta vis sudėtingesnių mazgų seka, pasakojančia apie kūrybinį procesą kaip santykių, idėjų ir įvykių susipynimą. Kompanijos Artemide įrengtą instaliaciją sudaro lengvų aliuminio profilių konstrukcija su įmontuota 280 m (!) ilgio LED frontalinės šviesos juosta, kuri vyniojasi per visą galeriją, nuo paprastų kilpų

42 I 2026: 2 (135)

pereidama prie vis sudėtingesnių dekoratyviųjų kompozicijų. Praėjus dešimčiai metų nuo Artemide ir studijos BIG bendradarbiavimo pradžios, šie įspūdingo dydžio šviečiantys ženklai, be kita ko, tampa vaisingo kūrybinio bendradarbiavimo vizualine metafora. „Nusprendėme dekoratyvinius mazgus panaudoti kaip savotišką infografiką, perteikiančią dizaino proceso vingrybes, taip pat sudėtingas sąsajas tarp idėjų ir medžiagų. Mazgų serija simbolizuoja šio proceso evoliuciją, išreikštą per nepertraukiamą šviesos liniją“, – teigia studijos Bjarke Ingels atstovai.

KIRI3 Būtent taip buvo pavadinta dizaino studijos MM Design instaliacija, pristatanti bendrovės Xlam Dolomiti naująjį produktą Supertimber, gaminamą iš paulovnijos (Paulownia) medienos. Ažūrinio kubo (4 x 4 x 4 m) centre stilizuotas augalas primena medį – universalų gyvybės simbolį. Šonuose esantys apskritimai pasakoja apie medienos lankstumą, o apšviesti kamienai primena apie stulbinantį šių medžių augimo tempą (iki penkių metrų per metus). Projektas pavadintas Kiri – taip didžiuliais širdies formos lapais garsėjantis paulovnijos medis vadinamas Japonijoje. Stendo konstrukcijoje išryškinamos dar kelios naudingos šio medžio savybės: fizinis medienos lengvumas (apie 250 kg/ m³) ir aukštas mechaninis atsparumas, leidžiantis kurti iš jo lengvas korines struktūras. Kiri mediena gali atlaikyti iki 400 C° temperatūrą, o pramoninio presavimo būdu iš jos galima gaminti plieno tvirtumo konstrukcijas, neprarandant medienos regeneravimo savybių. Ekologinę šios medienos vertę, kuri šiek tiek atsispindi

ir stendo dizaine, padidina jos neigiamas anglies pėdsakas: kontroliuojamo augimo metu kiekvienas paulovnijų hektaras gali sugerti kelis šimtus tonų anglies dvideginio. Kiri3 stendas parodo šią medieną kaip idealią ateities statybinę medžiagą: lengvą, tvirtą, lengvai auginamą ir regeneruojamą.

2026 2 (135) I 43

PARODA

MILANAS ’26: NAUJOS MEDŽIAGOS, SENOS VERTYBĖS Šių metų Milano dizaino savaitėje, kaip ir kasmet, buvo pristatyta gausybė kūrybinių idėjų ir inovatyvių dizaino sprendimų. Varginančio informacijos pertekliaus sąlygomis daugybėje savaitės renginių pavyko rasti nemažai įdomių projektų, susijusių su naujų medžiagų paieškomis arba senųjų vertybių adaptavimu šiandienos reikalavimams. TEKSTAS: JONO MALINAUSKO

TVARUMAS BET KOKIU ORU

KETURIOS KOJOS PLIUS MAGNETAS Minkštųjų baldų sektoriaus naujienoms galima būtų priskirti žinomo švedų gamintojo Blå Station baldų komplektą Rutan (diz. Bernstrand & Borselius). Iš pirmo žvilgsnio jo modulinėje struktūroje nėra nieko naujo: vienodų dydžių kampiniai, tiesiniai moduliai su atlošu ir pufai. Naujas yra jų sujungimo būdas – minkštosios dalies šonuose pritaisyti nuolatiniai magnetai. Tas pats jungimo būdas galioja ir moduliams su ratukais – sėdynių aukštis sutampa. Kadangi baldų kojelės atvirai tvirtinamos išoriniuose modulių kampuose (savotiškas omažas Le Corbusier), jas taip pat galima naudoti gretimiems moduliams jungti tarpusavyje: tokiu atveju kojų skaičius vienam moduliui sumažėja nuo 4 iki 2. Tik kaip čia po kurio laiko prisiminti, kur tos dvi nereikalingos kojos buvo padėtos...

Kompanijos Arper tapatybės kertiniu akmeniu galėtume laikyti lengvų sėdimųjų baldų seriją Catifa 46 (diz. Livre A. Molina, 2004 m.). Nuo pat debiuto ji iš naujo apibrėžė baldų dizaino kalbą, pasitelkdama eleganciją ir universalumą. Šiemet Catifa (RE) 46 kolekcija buvo gerokai atnaujinta: sėdimoji baldų dalis pradėta gaminti iš 100 proc. perdirbto poindustrinio plastiko. Jis ne tik išsiskiria tvarios architektūros įkvėpta sodria tekstūra, bet ir suteikia baldams grakštų siluetą, pabrėžiantį kėdžių formos lengvumą ir harmoniją. Naujoje baldų serijoje, skirtingai nuo ankstesnės, yra keletas visiškai aptrauktų modelių, kurių paminkštinimo audinys tvirtinamas prie pagrindo be klijų, – tai palengvina kėdžių utilizaciją. Be to, kai kurie modeliai turi specialią sėdynės paminkštinimo dangą, tinkamą naudoti lauko sąlygomis, ir, aišku, taip pat lengvai utilizuojamą.

NEBLĖSTANTI „PUIKIOJO STALO“ KLASIKA Viena laukiamiausių šio sezono kompanijos Alessi dizaino „reinkarnacijų“ tapo stalo serviravimo indų komplekto La Bella Tavola gamybos atnaujinimas. Postmodernizmo korifėjaus Ettore Sottsasso 1993 m. sukurtas servizas tapo pirmuoju porceliano rinkiniu Alessi gamybos programoje. Šis rinkinys buvo sumanytas kaip „visuotinio stalo“ projektas – daugybės specializuotų stalo objektų visuma, kurios elementai galėjo harmoningai sąveikauti tarpusavyje; tuo metu tai buvo stebėtinai novatoriška mintis. Naujo leidimo rinkinį sudaro įvairios paskirties stalo serviravimo indai; visi jie yra dviejų versijų: baltos ir su išskirtiniu geometriniu mėlynu dekoru, kurį sukūrė pats Sottsass. Naujojo leidimo dizainas išsaugo aukštą originalaus servizo kokybę. Ją užtikrina gamyba Saksonijoje – Vokietijos regione, garsėjančiame šios srities meistrystės tradicijomis.

44 I 2026: 2 (135)

SKAITMENINĖS PLYTOS Antrą vietą šių metų Salone Satellite dizaino konkurse užėmęs IOUS studijos (Nyderlandai) trimačių plytų projektas iš naujo apibrėžia pastatų fasadų dangų koncepciją. Čia molis ne modeliuojamas rankomis, o tiesiog spausdinamas, pasitelkiant skaitmeninį valdymą. Vertinimo komisija įžiūrėjo šiame projekte „naująją skaitmeninę meistrystę“: čia precizinis įrangos tikslumas derinamas su molio medžiagiškumu.

SKYLĖMIS Į IŠORĘ Viena neįprastų šio sezono naujovių medžiagų apdorojimo srityje – dizainerio Paolo Uliano projektas Carisco, atliktas įmonės Antonio Lupi užsakymu. Tai yra laisvai pastatoma marmurinė kriauklė, įkūnijanti itališką natūralaus akmens apdirbimo meistriškumą. Carisco koncepcija kyla iš idėjos atverti į išorę gręžimo skyles, kurios paprastai lieka paslėptos marmurinių kriauklių ir vonios indų viduje. Šiame projekte jos tampa išskirtiniu dizaino bruožu: gręžiant ruošinį iš apačios, kolonų išorėje atsiveriančios skylės suformuoja didžiules kaneliūras ir sukuria sudėtingą korinę struktūrą iš marmuro briaunų ir tuštumų. Kitas dekoratyvus Antonio Lupi kūrinys – kriauklės stovas Tramediterra, pramintas mineral embroidery (angl. „akmens siuvinėjimas“) – yra gaminamas „tradiciniu“ trimačio spausdinimo iš porceliano masės būdu.

STIKLO PASAKOS Savo veiklos 70-mečio proga italų firma Gallotti&Radice surengė parodą Tales in Glass, kurioje pademonstravo nuoseklią kūrybinio proceso evoliuciją. Stiklas tebeužima centrinę vietą šios įmonės dizaino projektuose, tačiau kiekvienais metais jo panaudojimas įgauna vis kitokias formas.

GLACIER (LEDYNAS) Tai įmonės Glas Italia žemų stalų kolekcija, pagaminta iš lieto stiklo, aplydyto aukštoje temperatūroje (diz. Patricia Urquiola). Viršutinis stalviršio sluoksnis kuriamas tirpinant laisvai formuotą spalvoto stiklo plokštę ant skaidraus stiklo pagrindo, todėl susiformuoja netolygus reljefinis paviršius. Stiklas praranda vientisumą, įgauna ryškesnę faktūrą. Stalviršis vizualiai suminkštėja ten, kur jis gula ant atraminės konstrukcijos, šiek tiek praskysta ir švelniai prilimpa prie jos. Pagrindas padarytas iš 12 mm storio klijuoto skaidraus stiklo, kuris vizualiai pabrėžia viršutinės dalies lengvumą.

Fotelis Half-Pipe (diz. Francesco Meda ir Davidas Lopezas Quincoces) sukurtas iš perdirbtų stiklo miltelių BonBon Glass. Presuotas stiklo kompozitas turi korėtą pusiau peršviečiamą struktūrą ir yra šiek tiek lankstus. Pirkėjams kol kas siūlomos tik dvi spalvos; taip pat galima įsigyti smėlio atspalvio versiją, pagamintą iš travertino miltelių. Iš tų pačių medžiagų daromas ir šoninis stalelis Dock (diz. Marialaura Rossiello Irvine), primenantis dvitėjinės sijos fragmentą. O „jubiliejinėje“ stalelio Haumea serijoje tamsinto grūdinto stiklo stalviršis derinamas su travertino ir nikeliuoto metalo laikančiąja kolona.

2026 2 (135) I 45

VIENS, DU – IR PERVILKTA! Dar vienas su tvarumu susijęs come back’as – dvivietė, trivietė arba keturvietė sofa Express su pastorintu aptraukimo audinio kampų profiliu, sukurta Vico Magistretti 1988 m., šiandien tapo kompanijos Campeggi projekto Vico Collection dalimi. Ši iniciatyva – tai 2025 m. pradėtas projektas, kuriuo siekiama populiarinti žymiojo italų dizainerio kūrybą.

OPALIA Tai Patricijos Urquiolos šiemet išplėsta staliukų, konsolių ir knygų lentynų kolekcija, kurios vertikalieji elementai daromi iš lydyto stiklo atraižų su specialiais priedais, suteikiančiais stiklui burbuliuotą ir banguotą netaisyklingą struktūrą. Kontrasto principu horizontalieji lydyto vitrininio stiklo paviršiai gaminami be oro burbuliukų, o aukštesniųjų stalų – dar ir matinami rūgštimi. Vieninteliai spalviniai akcentai – anoduoto aliuminio jungtys ir kojelės.

Įvairių spalvų audiniu aptraukta ir juosmens pagalvėlėmis papildyta Express sofa savitai interpretuoja transformacijos idėją: esminis pokytis įvyksta ne dėl mechanizmo, keičiančio sofos funkciją, o dėl lengvai nuimamo užvalkalo, keičiančio baldo įvaizdį. Apmušalus galima lengvai nuimti ir pakeisti, todėl sofos išvaizdą nesudėtinga greitai atnaujinti be didelių investicijų. Paprastas ir nepelnytai pamirštas sprendimas, atliepiantis šiandieninius tvarumo reikalavimus.

STRYPAS, BET SU LENTYNOMIS

BABAR Ta pati Patricia Urquola, bendradarbiaudama su Glas Italia, tęsia eksperimentus su perdirbtu stiklu: naujoji Babar kolekcija – tai apvalių aukštų ir žemų staliukų serija, pagaminta iš specialaus perdirbto stiklo ir stiklo šukių mišinio. Ši medžiaga yra šiurkšti, porėta ir labiau primena perdirbtą plastiką nei stiklą. Kiekvienas gaminys yra formuojamas rankomis, pasižymi nevienalyčiu paviršiumi ir išplaukusiais kontūrais. Dramblotos kojos yra lengvai nuimamos, kad palengvinti transportavimą. Pirkėjai gali rinktis vieną iš penkių spalvų, kuriomis žaliava nudažoma perdirbimo metu.

VAZA ANT SIENOS Tyrinėdama medžiagiškumą ir jo grafinius aspektus, prancūzų dizainerė Clémentine Long kuria unikalių objektų seriją, kuri balansuoja tarp meno ir dizaino. Naudodama keramiką kaip pagrindinę kūrybos priemonę, autorė semiasi įkvėpimo iš utilitarių formų, primenančių kasdienę miesto aplinką. Gauti tūriai įgyja utilitarines funkcijas, bet jie perkeliami į neįprastą kontekstą – pavyzdžiui, vaisiai serviruojami ant vertikalios sienos plokštumos.

46 I 2026: 2 (135)

Address – nauja laisvai pastatoma įmonės Cattelan Italia knygų lentyna (diz. Paolo Cattelan), primenanti medį, kurio atskiri lapai gali pasisukti 360 laipsnių kampu aplink vertikalią ašį. Grakščios medžio masyvo lentynos laisvai juda vertikaliuoju strypu, todėl galima atskirai pasirinkti kiekvieno paviršiaus aukštį ir posūkio kampą (visos lentynos yra apvalios, bet išcentruotos). Dėl teleskopinio strypo aukščio reguliavimo ir tvirtinimo prie lubų Address įmanoma montuoti palei sieną arba naudoti kaip subtilų erdvės perskyrimo elementą. Tiesa, kyla klausimas: ar ši lentyna išties skirta tik knygoms? Net reklaminėje nuotraukoje matyti, kad apvalūs butelių ir stiklinių tūriai lentynose atrodo kur kas natūraliau nei knygų stačiakampiai. Ir kitas klausimas, išplaukiantis iš pirmojo, – ar paragavus butelių turinio, kam nors nešaus į galvą mintis, kad tvirtam Address strypui lentynos išvis nereikalingos?

KRĖSLAI NEFORMALIAM DIALOGUI Madingosios retro stilistikos įkvėpta Vela baldų kolekcija (gam. Roda, diz. m2atelier) išreiškia dviejų architektūrinių elementų, transformuotų į sėdimąjį baldą, stiprybę: įstriža jų sujungimo linija suteikia korpusui įtampos ir dinamiškumo, šiuolaikiškai interpretuodama Jeano Prouve pasvirusios geometrijos baldus. Kolekciją sudaro dvi poilsio krėslų versijos – viena labiau atlošta su aukštu atlošu, kita statesnė ir santūresnė. Jos abi sukuria subtilų dialogą tarp atsipalaidavimo, apmąstymų ir bendravimo veiksnių. Krėslų konstrukcijos pagrindą sudaro aliumininis karkasas, perpintas tekstiliniais diržais ir uždėtas ant iroko (afrikietiškojo tikmedžio) medžio rėmo.

ŠVIESA, FORMUOJANTI ERDVĘ Olandų bendrovė Established & Sons sugrįžo į Milano baldų mugę su dizainerės Luizos Guidi debiutiniu projektu Maya – šviestuvų kolekcija, kuri kryptingais šviesos pluoštais paverčia sieną dinamišku, iliustratyviu paviršiumi. Kūrėja iš naujo interpretuoja saulės šviesą, sukurdama tokius ryškius siluetus, kad atrodo, jog spinduliai formuoja sienoje trimatę erdvę. Trijų dydžių elementai, autonominis LED šviestuvų maitinimas ir į kitą pusę persukami pakabinimo vyriai leidžia lengvai ir tiksliai pritaikyti Mayą prie įvairių erdvių.

SIUVIMAS IR NĖRIMAS BENDRAME RĖME Filet – tai nauja lauko širma, sukurta kompanijai Roda bendradarbiaujant su dizaino studija UnPizzo (diz. Agnese Selva ir Bettina Colombo), lakoniška amatinio meistriškumo ir dizaino sintezė. Čia rankomis supinami kelių skirtingų pločių diržai – jie gali būti vienspalviai arba dvispalviai. Ant anoduoto aliuminio rėmo besisluoksniuojantys elementai sukuria vizualiai įspūdingą trimatį raštą, kuriame jungtys ir tuštumos, šešėliai ir skaidrumai kaitaliojasi pagal dizainerių sumanymą, formuodami liaudiško stiliaus ornamentą.

SULANKSTOMAS KLASIKO PALIKIMAS Šiemet Milane B&B Italia pristatė Neną – pakartotinį prancūzų dizainerio Richardo Sapperio (1932–2015) 1984 m. sukurto sulankstomą fotelio leidimą. Sapperis, vienas garsiausių XX a. pabaigos modernizmo atstovų, kūrė įspūdingus objektus. Jie tapo dizaino istorijos dalimi ir pelnė autoriui daugybę apdovanojimų, įskaitant 2014 m. Compasso d’Oro už viso gyvenimo pasiekimus. Nena – tai sudėtingų eksperimentinių tyrimų rezultatas. Jos struktūros pagrindą sudaro aliuminio vamzdžių rėmas, suteikiantis baldui mechaninio tvirtumo. Konstrukciją papildo lengvas fanerinis atlošas ir sėdynė, audiniu arba oda aptrauktos pagalvėlės, taip pat preciziškai atliktos lieto aliuminio šarnyrinės jungtys, leidžiančios Neną neįtikėtinai lengvai ir elegantiškai sulankstyti.

Priklausomai nuo atraminių padų tvirtinimo, Filet gali būti montuojama horizontaliai arba vertikaliai. Be to, numatytas detalių rinkinys keliems moduliams sujungti tarpusavyje.

2026 2 (135) I 47

INTERJERAS

VIRTUVĖ TAMPA MŪSŲ GYVENIMO DALIMI Džiaugiuosi galėdamas apsilankyti „virtuvės mekoje“ ir jums pristatyti savo įžvalgas. Kas dvejus metus vykstanti Milano paroda „EuroCucina“ ir toliau išlieka svarbiausiu pasauliniu virtuvės dizaino barometru. Visas miestas tuo pat metu pavirsta didele garsiausių gamintojų ekspozicija, kuri atskleidžia ne tik estetines kryptis, bet ir gilesnius pokyčius – kaip gyvename, bendraujame, dirbame ir rūpinamės aplinka. Jau kurį laiką virtuvė nebėra tik maisto ruošimo vieta. Ji tampa socialiniu centru, technologijų platforma ir emocine namų erdve. TEKSTAS: VYTAUTO GUREVIČIAUS

ARCLINEA

48 I 2026: 2 (135)

ARCLINEA

VIRTUVĖ KAIP SOCIALINĖ ERDVĖ Ryškiausia šių metų žinutė – virtuvė galutinai tampa bendravimo scena. Maisto gaminimo salose integruojamos valgymo zonos, atviros lentynos, mobilūs moduliai ir svetainės baldams artimos kompozicijos naikina ribas tarp virtuvės ir gyvenamojo kambario. Virtuvės funkcijos apima ne tik maisto gaminimą ir ruošimą, bet ir bendravimą. Pavyzdžiui, ekspozicijoje „Arclinea“ buvo aiškiai matyti, kad virtuvė nebėra atskira funkcinė zona – ji virsta vientisos interjero architektūros dalimi. Vienas įdomiausių parodos „EuroCucina 2026“ pristatymų buvo naujoji Antonio Citterio sukurta sistema „Kora“, kuri išryškino dar vieną svarbią tendenciją – švelnėjančią virtuvės architektūrą. Griežtas minimalizmas užleidžia vietą minkštesnėms formoms, suapvalintiems kampams ir baldams, vizualiai labiau primenantiems gyvenamosios erdvės objektus

ARCLINEA

nei tradicinę virtuvę. Šeimininkui svarbūs ir gražūs daiktai persikelia į apšviestas stiklines vitrinas, o utilitarūs, buitiniai daiktai slepiasi už durų, susiliejančių su baldais ir vedančių į kambarį-sandėlį. Medžiagos, spalvos ir proporcijos natūraliai pereina į svetainę, biblioteką ar net darbo erdves. Šiuolaikiniuose NT projektuose tai reiškia, kad virtuvė yra pagrindinis būsto vertės kūrimo elementas, o ne pagalbinė zona, todėl ji neabejotinai tampa viena didžiausių investicijų interjere.

PROFESIONALIOS VIRTUVĖS INVAZIJA Į BUITĮ

ARCLINEA

Nerūdijantysis plienas grįžta į aukštosios estetikos lygą. Nerūdijančiojo plieno paviršiai, metalo detalės, monolitinės salos ir „architektūriškos“ kompozicijos buvo vienos dažniausių ekspozicijose. Tačiau šiandien plienas pateikiamas ne kaip industrinis sprendimas, o kaip rafinuota, ilgaamžė ir lengvai prižiūrima medžiaga. Profesionalių virtuvių estetika ir funkcija persikelia į gyvenamąjį būstą.

2026 2 (135) I 49

Integruoti prietaisai, paslėpti stalviršiai, slankiojamosios plokštės, uždaros saugojimo sistemos – virtuvė atrodo labiau kaip architektūrinis baldas nei techninė zona. Jeigu reikėtų išrinkti vieną technologinę kryptį, apibūdinančią parodą „EuroCucina 2026“, tai būtų technologijų „ištirpimas“ interjere.

BORA

Skandinaviško dizaino propaguotojai ASKO „EuroCucinos“ kontekste išsiskyrė santūriu požiūriu į dizainą tarp buitinės technikos gamintojų. Jie orientuojasi į aukščiausios kokybės buitinius prietaisus – ilgaamžius, ergonomiškus ir tvarius. Tai puikiai atitinka 2026 m. tendenciją, kai vartotojai ieško ne efektingų naujovių, o ilgalaikės vertės. Kalbant apie šią kryptį, ypač ryškus derinys – plienas kartu su natūraliu akmeniu, riešutmedžiu ar tamsintu ąžuolu.

SPALVOS SUGRĮŽTA, BET LIEKA MAŽIAU DAIKTŲ AKYSE Po ilgus metus dominavusių baltų ir pilkų virtuvių gamintojai drąsiai grąžina spalvą. Ekspozicijose matėme sodrius burgundiško vyno, terakotos, alyvuogių žalumos, molio bei tamsiai mėlynus tonus. Dažnai spalvos naudojamos ne visai virtuvei, o akcentams – salai, aukštoms spintoms ar nišoms. Gamintojai taip pat aktyviai eksperimentuoja su mišriomis medžiagomis – medis, dengtas spalvotu laku, derinamas su akmeniu, metalu ar stiklu. Be to, šių metų „EuroCucina“ patvirtino tendenciją, kurią matome jau kelerius metus – vizualinis minimalizmas stiprėja.

BORA

50 I 2026: 2 (135)

Būtent šią filosofiją labiausiai reprezentuoja prabangios vokiečių buitinės technikos gamintoja „Bora“, kuri ir toliau plėtoja į kaitlentes integruotos garų traukos sistemas, – šios eliminuoja tradicinius gartraukius ir padeda išlaikyti atvirą erdvę virš virtuvės salos. Gamintoja savo ekspoziciją pristatė šūkiu „More than cooking“, pabrėždamas virtuvės, kaip gyvenamosios erdvės, vaidmenį. Ši kryptis puikiai sutampa su bendra parodos tendencija: gartraukiai, apšvietimas ir ventiliacija – tai nematomi architektūros elementai.

GAMTA TAMPA PAGRINDINIU DIZAINO ĮKVĖPIMU Tvarumas jau nebėra atskira tema, tai – norma. Vertiname natūralią medieną, nerūdijantįjį plieną, aliuminį, natūralų akmenį ir sprendimus, padedančius mažinti energijos sąnaudas. Vis dažniau naudojamos spalvų ir tekstūrų kolekcijos, įkvėptos žemės, vandens, oro ar ugnies motyvų. Žinomas austrų gamintojas „Team7“ ir toliau propaguoja baldų gamybos tradicijas ir kryptį – autentiškų medžiagų sugrįžimą; ši kryptis parodoje buvo matoma beveik visur. Gamintojo virtuvės primena aukštos klasės baldų sistemas, kuriose technologijos paslėptos, o dėmesys sutelktas į medžiagos pojūtį, kvapą ir ilgaamžiškumą. Medžio masyvo baldų plokštės, natūralūs paviršiai, rankų darbo kokybė ir ilgaamžiškumas tampa svarbesni už demonstratyvias technologijas. Gamta atsispindi ne tik medžiagose, bet ir pačiose kompozicijose – virtuvės projektuojamos taip, kad vizualiai tęstų ryšį su terasa, sodu ar

TEAM7

kraštovaizdžiu. Ši kryptis ypač aktuali kalbant apie aukštesnės klasės objektus – juos apžiūrintys žmonės vis dažniau ieško ne tik estetikos, bet ir emocinio ryšio su medžiagomis.

AR VIRTUVĖJE GALĖSIME APSIEITI BE DI? Žinoma, kad šiemet viena labiausiai aptariamų temų – DI integracija į buitinę techniką. Naujos kartos orkaitės geba automatiškai atpažinti produktus ir koreguoti kepimo parametrus, šaldytuvai analizuoja energijos vartojimą, o išmaniosios sistemos optimizuoja virtuvės veikimą. Technologijos tampa beveik nematomos – jų tikslas ne demonstruoti inovacijas, o supaprastinti kasdienybę. Ši kryptis glaudžiai susijusi su visoje parodoje dominavusia dirbtinio intelekto ir išmaniųjų funkcijų integracija.

TEAM7

2026 2 (135) I 51

VYNO KULTŪRA PERKELIAMA Į VIRTUVĘ, O LAUKO VIRTUVĖS TAMPA STANDARTU Dar viena ryški „EuroCucinos“ tema – vyno laikymo integravimas į gyvenamąją erdvę. Tokie gamintojai kaip „Caso Design“ demonstruoja, kad vyno šaldytuvai yra nebe techniniai priedai, o visaverčiai interjero elementai. Modeliai specialiai projektuojami taip, kad būtų galima integruoti į baldus, – naudojamas tamsintas stiklas, subtilus apšvietimas ir preciziška temperatūros kontrolė. Tai atspindi tą pačią bendrą tendenciją – virtuvė tampa svetingumo erdve, kurioje maisto ir gėrimų kultūra, bendravimas kartu su maisto ruošimu įgauna vis didesnę reikšmę.

NEFF

Grupė „Bosch Siemens“ parodoje reprezentavo dar vieną svarbų pokytį – nuo šiol dėmesys krypsta ne į atskirus gaminius, o į tarpusavyje susietą virtuvės ekosistemą. Orkaitės, kaitlentės, šaldytuvai ir išmanieji valdymo sprendimai kuriami kaip vientisa sistema, kuri optimizuoja energijos vartojimą, maisto gaminimą ir kasdienį naudojimą. Tai viena svarbiausių išmaniųjų namų, paremtų DI integracija, evoliucijos krypčių. Ji ypač aktuali miesto būstuose, kur virtuvė tampa matoma iš visų pagrindinių gyvenamųjų erdvių. Tai pačiai grupei priklausantis prekių ženklas „Neff“ ir toliau vysto virtuvės, kaip kūrybinės erdvės, koncepciją. Didžiausias dėmesys skiriamas individualizavimui, intuityviam valdymui ir įrenginių tarpusavio sąveikai. Virtuvės technika projektuojama taip, kad prisitaikytų prie vartotojo įpročių, o ne atvirkščiai.

ASKO

52 I 2026: 2 (135)

Dar prieš keletą metų lauko virtuvės buvo laikomos prabangos atributu. Šiandien jos tampa natūralia gyvenimo būdo dalimi. Parodos ekspozicijose buvo gausu mobilių, modulinių ir visiškai įrengtų lauko virtuvių, skirtų tiek individualiems namams, tiek aukštos klasės gyvenamiesiems projektams. Akivaizdu, kad gyvenimo koncepcija „vidus lauke“ atsiliepia ir virtuvėms.

KOKIA BUS ATEITIES VIRTUVĖ? Virtuvė transformuojama į erdvę, kurioje susiduria technologijos, dizainas ir kasdieniai žmogaus ritualai. Taigi mūsų projektuose būtent virtuvių sprendimai vis dažniau tampa vienu svarbiausių argumentų, kuriančių būsto išskirtinumą ir ilgalaikę vertę. Ateities virtuvė nebebus vertinama pagal spintelių kiekį ar buitinės technikos sąrašą. Svarbiausi kriterijai – gyvenimo kokybė, emocija ir lankstumas. Prieš dvejus metus „EuroCucina 2024“ dar kalbėjo apie technologijų integraciją, o štai „EuroCucina 2026“ jau kalba apie jų slėpimą ir „išnykimą“. Didžiausia šių metų naujiena nėra naujas prietaisas ar medžiaga – tai rodo, kad ateities virtuvė bus ne labiau technologiška, o labiau žmogiška – šiltesnė, tylesnė, natūralesnė ir geriau pritaikyta prie kasdienio gyvenimo.

CASO DESIGN

2026 2 (135) I 53

DIZAINO ISTORIJA

DIZAINAS, ATKARTOJANTIS ARCHITEKTŪRĄ TEKSTAS: JONO MALINAUSKO 1

„Tai gali skambėti keistai, bet kuo daugiau keliauju po pasaulį, tuo labiau jaučiuosi vienu iš jo piliečių ir tuo labiau grįžtu prie tradicinio dalykų suvokimo.“ Aldo Rossi Visa Italijos XX a. architektūros raida rėmėsi nuosekliu dialogu su unikalia istorine praeitimi. Tačiau niekas kitas geriau už Aldo Rossi (1931–1997) nesugebėjo papasakoti apie tradicines italų architektūros ir dizaino vertybes radikalia postmodernizmo kalba. A. Rossi kūrybinio kelio pradžia mažai skyrėsi nuo kitų praeito amžiaus italų architektūros korifėjų. Jis gimė Milane, 1949-aisiais pradėjo studijas šio miesto Politechnikos universitete. Studijų metais Aldo kūrybai darė įtaką garsiojo austrų architekto Adolfo Looso darbai, taip pat metafizinė Giorgio de Chirico tapyba. Vėlesnę kūrybą formavusia patirtimi tapo jaunuolio kelionė į Sovietų Sąjungą, skirta „stalininio ampyro“ studijoms. 1956 m. Aldo pradėjo profesinę veiklą Ignazio Gardellos studijoje, vėliau perėjo dirbti pas architektą ir dizainerį Marco Zanuso. Lygiagrečiai su architektūros praktika A. Rossi vertėsi teorija bei kritika, nuo 1955-ųjų skelbė straipsnius leidinyje Casabella-Continuita, o nuo 1962 m. – platesnį filosofinį ir kultūrinį kontekstą aprėpusiame žurnale Società, kur Aldo pasireiškė kaip aktyvus visuomeninių debatų organizatorius. Jo teoriniai straipsniai buvo surinkti į programinį veikalą Miesto architektūra (L’architettura della città, 1966 m.), kuriame autorius ragino formuoti urbanistinį miesto kaip „kolektyvinės atminties struktūrą, atsparią istoriniam senėjimui“. Istorinių stilių atspindžio ideologiją A. Rossi vėliau perkėlė į mikroarchitektūros ir buitinių daiktų pasaulį. Apie savo kūrybą Aldo Rossi yra pasakęs: „Aš negalėjau būti postmodernus, nes niekad nebuvau modernus.“ Iš tiesų postmo-

derno idėjos šmėžavo jau pirmose jo publikacijose ir iš dalies buvo įkūnytos pirmajame stambiame projekte – Gallaratese gyvenamajame komplekse Milane (kartu su Carlo Aymonino). Drąsus stambių susikertančių tūrių komponavimas, aiškus konstrukcinių elementų ritmas ir ryškių spalvų naudojimas interjere išskyrė šį projektą iš daugelio ano meto analogų. 1971 m. Aldo Rossi ketino dalyvauti George’o Pompidou parodų centro Paryžiuje konkurse, tačiau sunki automobilio avarija privertė jį peržiūrėti kūrybinius planus. Reabilitacijos metu sukurtas San Cataldo kapinių Modenoje plėtros projektas atspindėjo autoriaus apmąstymus apie gyvybės ir mirties santykį ir kartu tapo tikru europinio postmodernizmo manifestu. Dėl masyvaus osuarijaus (laidojimo pastato) kubinio tūrio, ryškios terakotos spalvos fasaduose ir istorinių citatų amerikiečių architektūros teoretikas Charles’as Jencksas savo programiniame veikale Postmodernizmo architektūros kalba (1973 m.) pavadino San Cataldo „reikšmingiausiu Italijos architektūros projektu“, o patį A. Rossi – vienu iš Europos postmodernizmo šauklių. Įdomu, kad osuarijaus laikančioji metalinė konstrukcija vidaus kieme radikaliai kontrastuoja su fasado monolitu ir labai primena garsųjį R. Rodžerso ir R. Piano kūrinį. San Cataldo kompleksas, kurio koncepcija buvo suformuluota drauge su G. Braghieri, plačiai išgarsino A. Rossi ir atvėrė duris naujiems stambiems projektams Europoje, JAV ir Japonijoje. Vienas įspūdingiausių užsienyje realizuotų A. Rossi architektūrinių projektų yra Bonefratų muziejaus Mastrichte (Maastricht,

54 I 2026: 2 (135)

Nyderlandai) naujasis pastatas (1993–95 m.). Muziejaus direktorius A. Van Grevensteinas pasikvietė garsųjį italą, tikėdamasis, kad šis „puikų išraiškingumą suderins su santūria vizualine kalba“. Lūkesčiai pasiteisino – 1997 m. tyrimas parodė, kad beveik trys ketvirčiai lankytojų atvyksta į muziejų dėl jo architektūros, o ne dėl ekspozicijų. Kaip ir kituose projektuose, trijų muziejaus korpusų fasadų estetika yra paremta griežtu konstruktyvo ritmu, tačiau vieno jų viduje slepiasi didingi paradiniai laiptai, skirti pakilti iš vienos ekspozicijos dalies į kitą. Be to, pagrindinio korpuso prieigose nuo Mezo (Meuse) upės pusės puikuojasi į gigantišką raketą panašus kupolinis bokštas, kurį A. Rossi suprojektavo kaip postmodernistinę klasikinio architektūros kanono citatą. Kitu žinomu projektų, realizuotu užsienyje, tapo viešbutis Il Palazzo Fukuokos mieste (Japonija). Architektui iškilo sudėtingas uždavinys – pritapti prie vietos architektūrinio konteksto, sykiu išsaugant klasikinės italų architektūros vertybes. A. Rossi papuošė pagrindinį pastato fasadą rausvojo travertino kolonomis ir masyviais metaliniais karnizais, keliančiais asociacijų su Renesanso epochos architektūros tradicijomis. Galop Il Palazzo tapo pirmuoju pastatu, pelniusiu Amerikos architektų asociacijos apdovanojimą už JAV ribų (1991 m.) ir pirmuoju Japonijos viešbučiu, priimtu į tarptautinį Dizaino viešbučių tinklą.

Kaip ir daugeliui XX a. italų architektų, Aldo Rossi nebuvo svetima parodinė veikla. 1973 m. jis surengė Milano trienalės dekoratyviųjų menų ir architektūros ekspoziciją, kurioje pristatė jaunųjų architektų projektus. 1980 m. Venecijos bienalei Aldo sukūrė vieną originaliausių savo projektų – plaukiojantį paviljoną Teatro del Mondo, rotondinės bazilikos tipo salėje talpinusį 250 žiūrovų. Įspūdingas medi1. Aldo Rossi, segintis savo sukurtą laikrodį Momento, 1987 m. 2. Gallaratese pastatų komplekso Milane gyvenamojo korpuso aksonometrija, 1967 m. 3. Gallaratese komplekso bendrųjų patalpų interjeras. 4. San Cataldo kapinių osuarijaus vizualizacija, 1971 m. 5. A. Rossi paveikslas San Cataldo kapinių architektūros tema, 1971 m. 6. Laidojimo nišos San Cataldo osuarijaus vidiniame kieme, 1971 m. 7. Bonefratų muziejaus pastato Mastrichte vaizdas iš upės pusės, 1995 m.

2026 2 (135) I 55

nis statinys buvo sumontuotas ant pontono Fusinos doke, o vėliau nuvilktas ir prišvartuotas prieplaukoje priešais šv. Morkaus aikštę. Pasibaigus bienalei pastatas buvo išardytas, bet vėl buvo atkurtas Genujoje 2004 m., šį miestą paskelbus Europos kultūros sostine. Tarpine kūrybos grandimi tarp „didžiosios“ ir mikroarchitektūros tapo paminklas Italijos prezidentui Sandro Pertini, sukurtas kartu su M. Adjimi ir F. S. Fera 1990 m. Milano centre, jaukioje Piazza Croce Rossa aikštėje iš pilkojo marmuro blokų pastatytas 8 x 8 x 8 m dydžio kubas atsiveria į judrią Via Manzoni gatvę plačiais laiptais, kurių pakopas galima naudoti trumpam poilsiui ar pabendravimui. Karštą vasaros dieną praeiviai gali atsigaivinti iš galinės statinio sienos trykštančio fontano vandeniu. Būtent toks utilitarinę naudą teikiantis objektas, o ne oficioziškas monumentas, anot architekto, yra geriausias buvusio šalies vadovo pagerbimas. Nors Aldo Rossi uoliai dirbo architektūros ir dizaino srityse, jis nenustojo būti tikru menininku. Giorgio de Chirico pamokos nenuėjo veltui: kiekvieną pastato arba baldo eskizą A. Rossi pateikdavo kaip atskirą abstraktaus meno kūrinį ar net žanrinę sceną, negailėdamas spalvų ir taiklių detalių. Ypač aiškiai Aldo kūriniuose perteikiamas jo architektūrai būdingas tektoniškumas ir ritmo jausmas. Nenuostabu, kad A. Rossi grafikos darbai dar ir šiandien parduodami aukcionuose kaip epochos dvasią perteikiantys visaverčiai meno kūriniai.

56 I 2026: 2 (135)

Daiktų dizaino srityje Aldo Rossi vardas yra neatsiejamas nuo kompanijos Alessi. 1983 m. Alessandro Mendini inicijuotas tarptautinis projektas Coffee and Tea Plazza siekė įtraukti į Alessi dizaino orbitą naujas architektų pajėgas. Aldo Rossi ir Michelo Graveso projektai, interpretavę „kavos aikštės“ siužetą per žaismingą estetiką, balansuojančią tarp funkcionalumo ir fantazijos, pasirodė vieni geriausių. Toliau vystydamas Plazza projekto mikroarchitektūros stilistiką ir pridėjęs prie jos savo teorinę idėją apie miesto aplinką kaip istorinės atminties struktūrą, Aldo Rossi sukūrė du espreso kavos aparatus, kurie tapo tikromis Alessi dizaino ikonomis: Il Conico (1984 m.) ir Il Cupolo (1985 m., gamyba – nuo 2025 m.). Pirmojo idėja vėliau buvo išplėsta į arbatinių ir kavinukų seriją. Po kelerių metų dizaineris prisipažino: „Kūriau šiuos kavinukus lyg architektūros objektus – įsivaizdavau juos sumūrytus iš plytų, su interjerais, į kuriuos galima būtų užeiti.“ Taip pat kultiniu A. Rossi sukurtu produktu tapo Alessi rankinis laikrodis Momento (1987 m.) su atsegamu korpusu. Nuo 2023 m. Alessi gamina ir sieninę šio laikrodžio versiją su neišvaizdžiu, bet originaliu dizainerio autografu. Kita produktyvi sąsaja sujungė Aldo Rossi su Italijos baldų gamintoju Molteni&C. 1980-aisiais Milano baldų mugėje ši įmonė pristatė paplūdimio persirengimo kabiną primenantį baldą, pavadintą Cabina dell‘Elba, skirtą naudoti kaip drabužių spintą. Šis postmo-

dernaus šmaikštumo blyksnis pradėjo vaisingą 20-ies metų bendradarbiavimą su Molteni&C bei UniFor prekių ženklais. Per tą laiką buvo sukurti tokie žinomi baldai kaip kėdė Teatro (1982 m., kartu su Luca Meda), kuri vėliau virto sėdimųjų baldų serija, vertikalioji biuro komoda Carteggio (1987 m.), taip pat klasikinės formos kėdė Milano (1987 m.), kuri laikui bėgant tapo Molteni vizitine kortele. Kompanijai UniFor 1989 m. sukurtas fotelis Parigi dėl savo vizualios dinamikos taip pat įgijo visuotinį populiarumą. Didžiulė laivą primenanti modulinė lentyna Piroscafo, pradžioje projektuota Fontivegge kultūros centrui Perudžoje, ilgainiui virto serijiniu UniFor produktu. „Šis baldas pasineria į architektūros pasaulį, iškerpa pastatų siluetus iš jų peizažų ir perkelia jas į kambarių ir interjerų erdves“, – rašė kritikas Daniele Vitale apie Piroscafo apžvalginiame įmonės kataloge. Stalas Consiglio (1991 m.) taip pat buvo projektuotas kaip unikalus baldas A. Rossi biurui Milane, bet vėliau tapo serijiniu UniFor gaminiu. Paskutiniu didžiuoju bendradarbiavimo su Molteni&C projektu tapo Gran Teatro La Fenice teatro Venecijoje interjero atstatymo projektas (realizuotas jau po A. Rossi mirties), kuriame Molteni&C meistrai atkūrė renesansinį medinį portalą Sala Nuova erdvei, vėliau simboliškai pervadintai į Sala Rossi. Iš daugelio kitų bendradarbiavimo su italų įmonėmis rezultatų vertėtų paminėti archetipinius porceliano indus, sukurtus bendrovei Richard-Ginori (1980 m.), monumentalų pastatomą šviestuvą Prometeo, sukurtą firmos Artemide užsakymu (1996 m.), ir komodą A.R.2 su architektūriniais motyvais inkrustuotu fasadu, greta kitų baldų sukurtą kompanijai Laura Meroni (1999 m.).

Vienu iš mažiau žinomų vėlyvųjų Aldo Rossi projektų galėtume laikyti 12 kilimų projektų ciklą. Pasiremdamas Sardinijos salos tekstilės tradicijomis, architektas sukūrė keletą savarankiškų naratyvų, stilistiškai susietų su jo architektūriniais projektais. Souvenir d‘Afriques, kuriame panaudoti San Cataldo projekto motyvai, yra vienas žymesnių šio ciklo kūrinių. 1991-aisiais Aldo Rossi tapo pirmuoju italų architektu, pelniusiu prestižinę Pritzkerio premiją. Po metų jam buvo įteiktas prestižinis Amerikos architektūros instituto Tomo Jeffersono medalis, dar po penkerių – už architektūros ir dizaino pasiekimus Amerikos menų ir literatūros akademija jam suteikė garbės narystę. 1999 m. Bolonijos universiteto Architektūros fakultetas buvo pavadintas A. Rossi vardu. O visai neseniai, 2022 m., pačiame Milano centre, Novecento muziejuje, įvyko didžiulė retrospektyvinė paroda Aldo Rossi Design 1960–1997, kurioje buvo akcentuojama būtent dizaineriškoji šio garsaus menininko kūrybinio palikimo dalis.

8. Il Palazzo viešbučio Fukuokoje pagrindinis fasadas, 1991 m. 9. Paviljono Teatro del Mondo plukdymas į eksponavimo vietą Venecijoje, 1980 m. 10. Il Palazzo viešbučio baro interjeras (kartu su Shigeru Uchida), 1991 m. 11. Italijos prezidento Sandro Pertini memorialas Milane, 1990 m. 12. Coffee and Tea Plaza indų rinkinys, gam. Alessi, 1988 m. 13. Architektūrinis eskizas kavos aparato Il Conico tema ir galutinis kavinuko vaizdas, 1984 m. 14. Kavos aparatas Il Cupolo ir jo architektūrinis eskizas, 1985 m. 15. Laikrodžio Momento grafinių sprendimų serija, 1987 m. 16. Drabužių spinta Cabina dell‘Elba, gam. Molteni&C, 1980 m. 17. Biuro komoda Carteggio, gam. UniFor, 1987m. 18. Milano interjeras su žmogumi, žvelgiančiu į Duomo katedrą rūke. Tapybos darbas, vaizduojantis fotelį Parigi, 1989 m. 19. Sėdimųjų baldų serija Teatro, 1982 m. 20. Modulinė knygų lentyna Piroscafo ir kavos aparato Il Cupolo maketas, eksponuotas Novecento galerijoje Milane, 2022 m. 21. Porceliano indų projektai, gam. Richard-Ginori, 1980 m.

2026 2 (135) I 57

REKOMENDUOJAME

LAUFEN: NAUJA MEDŽIAGIŠKUMO ERA VONIOS KAMBARYJE PRAUSTUVAS IN & OUT

VITREON STEEL: KAI STIKLO ELEGANCIJA DERA SU PLIENO TVIRTUMU Vonios kambario dizainas šiandien vis dažniau kuriamas ne tik formomis, bet ir medžiagomis. Būtent todėl šveicarų gamintojas LAUFEN pristato vieną reikšmingiausių pastarųjų metų inovacijų – VITREON STEEL. Tai glazūruotas plienas, kuriame susijungia dvi iš pirmo žvilgsnio priešingos savybės: stiklo estetiškumas ir plieno atsparumas. Naujoji medžiaga leidžia kurti itin plonų sienelių, preciziškų proporcijų praustuvus, kurie išsiskiria ne tik lengva vizualine išraiška, bet ir ilgaamžiškumu. VITREON STEEL paviršius atsparus įbrėžimams, cheminiam poveikiui, korozijai, išlaiko spalvos stabilumą ir pasižymi aukštais higienos standartais. Ši medžiaga išsiskiria ne tik estetika, bet ir funkcionalumu. Milano dizaino savaitėje LAUFEN pristatė visą seriją naujų kolekcijų, sukurtų būtent iš VITREON STEEL. Tarp jų – ryškiais spalvų deriniais dėmesį traukianti „Tricolor“, ergonomiškai suprojektuota „Tendo“, minimalistinė „In&Out“, grafiškų formų „Nib“ bei išskirtiniais emaliavimo sprendimais pasižyminti „Characters“. Kiekviena jų atskleidžia skirtingas naujosios medžiagos galimybes: nuo subtilių šviesos atspindžių iki sodrių, architektūriškai išraiškingų spalvų.

PRAUSTUVAS TRICOLOR

PRAUSTUVAS TENDO

PRAUSTUVAI RIVO + BALDAI ARUN

58 I 2026: 2 (135)

VITREON STEEL svarbi ir platesniame LAUFEN kontekste. Ši medžiaga tampa jungiamąja grandimi tarp technologinės pažangos, tvarumo ir šiuolaikinio interjero estetikos. Ji leidžia kurti objektus, kurie vonios kambaryje veikia ne tik kaip funkciniai elementai, bet ir kaip visaverčiai dizaino akcentai.

KARTELL • LAUFEN

NAUJAS „KARTELL • LAUFEN“ ETAPAS Ši inovatyvi medžiaga žymi ir naują legendinio bendradarbiavimo tarp LAUFEN bei italų dizaino ikonos „Kartell“ etapą. Praėjus daugiau nei dešimtmečiui nuo pirmosios „Kartell •LAUFEN“ kolekcijos pristatymo, partneriai paskelbė apie naują projektą. Jo kūrybos vadovu tapo dizaineris Ferruccio Laviani. Naujojoje kolekcijoje VITREON STEEL taps pagrindine dizaino charakterį ir spalvinę išraišką formuojančia medžiaga. Ji bus naudojama tiek naujai sukurtuose praustuvuose, tiek balduose: nuo šiol vonios kambarys interpretuojamas kaip visavertė gyvenamojo interjero dalis. Kolekcija rinkoje pasirodys 2027-aisiais, tačiau jau dabar aišku, kad būtent spalva, medžiagiškumas ir architektūrinis požiūris taps pagrindinėmis jos temomis.

KARTELL • LAUFEN

2027-ŲJŲ ANONSAS: PAR – KOLEKCIJA, PASAKOJANTI APIE LAIKĄ Dar vienas svarbus LAUFEN žingsnis į ateitį – 2027 m. debiutuosianti kolekcija PAR, sukurta vieno žymiausių šiuolaikinių industrinio dizaino kūrėjų Konstantino Grcico. Milano dizaino savaitėje projektas buvo pristatytas instaliacijoje „When Time Becomes Material“. Joje vonios kambarys pateikiamas kaip erdvė, kurioje kasdieniai ritualai tampa mūsų gyvenimo laiko matu. PAR apims keramiką, baldus, aksesuarus ir naują maišytuvų liniją FIL. Visus elementus vienija minimalistinė estetika, preciziškos linijos ir LAUFEN būdinga medžiagų kokybė. Kolekcija taip pat žymi naują „Saphirkeramik“ medžiagos raidos etapą – jos gamyboje naudojamos pažangios degimo elektrinėse krosnyse technologijos, leidžiančios sumažinti neigiamą poveikį aplinkai ir kartu plėsti dizaino galimybes. Tai ne tik nauja produktų serija, bet ir platesnė dizaino filosofija, kviečianti vonios kambarį vertinti kaip ilgaamžę, žmogui tarnaujančią gyvenamosios aplinkos dalį. Būtent todėl PAR jau dabar laikoma vienu laukiamiausių LAUFEN projektų. Rinkoje jis pasirodys 2027-aisiais. PAR

Daugiau informacijos: www.laufen.lt

2026 2 (135) I 59

REKOMENDUOJAME

ROCA: VONIOS KAMBARYS KAIP ŠIUOLAIKINIŲ NAMŲ ARCHITEKTŪROS DALIS Milano dizaino savaitėje ROCA pristatė ekspoziciją „Mediterranean Rituals“, kurioje vonios kambarys buvo interpretuojamas ne kaip atskira funkcinė zona, o kaip neatsiejama gyvenamosios aplinkos dalis. Barselonos architektų

AVANT

studijos „Mesura“ sukurtame paviljone produktai buvo integruoti į architektūrinį pasakojimą, įkvėptą Viduržemio jūros regiono gyvenimo būdo. Ispanai įtaigiai parodė, jog erdvėse svarbus natūralus šviesos judėjimas, medžiagų dermė, proporcijos ir kasdieniai ritualai. ROCA demonstravo ne pavienius gaminius, o visą šiuolaikinio vonios kambario ekosistemą – nuo keramikos ir baldų iki išmaniųjų technologijų bei vandens naudojimo sprendimų. Ekspozicijos centre atsidūrė trys kryptys: atnaujinta klasika, organiškas dizainas ir technologinė inovacija.

„MERIDIAN“: NAUJAS KLASIKOS VEIDAS Vienas ryškiausių pristatymų – atnaujinta „Meridian“ kolekcija, kurią perprojektavo Barselonos dizaino studija „Altherr Désile Park“. Tai viena ilgiausiai gyvuojančių ir geriausiai atpažįstamų ROCA kolekcijų, tačiau šiandien ji pristatoma visiškai naujai. Dizaineriai atsisakė griežto racionalumo ir pasirinko švelnesnę, šiuolaikiniams interjerams artimesnę kalbą. Kolekcijoje kvadrato geometrija subtiliai susilieja su lenktomis linijomis ir arkų motyvais. Tokia forma leidžia sukurti jaukesnę vonios kambario atmosferą ir kartu išsaugoti aiškią architektūrinę struktūrą. „Meridian“ apima keramiką, baldus ir įvairią metalo apdailą, todėl tampa ne pavieniu produktu, o visaverte interjero sistema. Ši kolekcija skirta projektams, kuriuose siekiama ilgaamžiškumo, universalumo ir vizualios ramybės. Būtent dėl šios priežasties ji aktuali tiek šiuolaikiniams būstams, tiek aukštesnės klasės daugiabučių projektams ar viešbučiams.

OHTAKE

60 I 2026: 2 (135)

„OHTAKE“: ARCHITEKTŪRA, ĮKVĖPTA GAMTOS Visai kitokias emocijas sukelia „Ohtake“ kolekcija, puoselėjanti legendinio brazilų architekto Ruy Ohtake’ės kūrybinį palikimą. Šiandien projektą vystantis jo sūnus Rodrigo Ohtake’ė išsaugo šeimai būdingą organinių formų estetiką. „Ohtake“ praustuvai ir vonios pasižymi minkštais, skulptūriškais siluetais, kurie primena gamtoje randamas formas: vandens nugludintus akmenis, bangų linijas ar augalų kontūrus. Skirtingai nei minimalistinėse kolekcijose, čia forma tampa pagrindiniu emociniu akcentu. Tačiau už išraiškingos estetikos slypi ir aukšto lygio technologinis tikslumas. Plonos briaunos, preciziškos kreivės bei subtilios proporcijos atskleidžia ROCA keramikos gamybos galimybes. „Ohtake“ kolekcija puikiai iliustruoja, kaip architektūrinė idėja gali būti perkelta į kasdien naudojamą objektą neprarandant nei funkcionalumo, nei estetinio poveikio.

„AVANT“: VIENAS ĮDOMIAUSIŲ METŲ TECHNOLOGINIŲ LAIMĖJIMŲ Didžiausio profesionalų dėmesio Milane sulaukė naujasis unitazas „Avant“ – ROCA siūlo iš esmės pergalvoti tradicinę klozeto konstrukciją. Įprastai šiuolaikiniuose projektuose naudojamos potinkinės sistemos reikalauja papildomų montavimo darbų, sudėtingesnės priežiūros ir didesnio sienų storio. „Avant“ šią problemą sprendžia integruodamas vandens bakelį tiesiog pačiame gaminyje, todėl sistema tampa savarankiška ir gerokai paprasčiau montuojama. Dar įdomesnis technologinis aspektas – patentuota vandens nuleidimo sistema, veikianti „Venturi“ efekto principu – sustiprina vandens srautą ir leidžia efektyviai nuleisti vandenį be papildomų energijos sąnaudų. Papildomai integruota „Roca Rimless® Vortex“ technologija užtikrina efektyvesnį vandens paskirstymą dubenyje, o „Supraglaze®“ paviršiaus apsauga padeda išlaikyti aukštą higienos lygį ir supaprastina priežiūrą. Architektams ir NT projektų vystytojams „Avant“ svarbus ne tik kaip technologinė naujovė. Tai sprendimas, kuris suteikia daugiau laisvės planuojant vonios kambario erdvę, palengvina montavimą ir padeda išlaikyti aukštą estetinę kokybę. Būtent todėl šis produktas laikomas viena reikšmingiausių pastarųjų metų ROCA naujienų. Daugiau informacijos: www.export.roca.com

2026 2 (135) I 61

REKOMENDUOJAME

„GEBERIT“ NAUJIENOS PATOGESNIAM IR MODERNESNIAM VONIOS KAMBARIO INTERJERUI Šiuolaikiniame vonios kambaryje vien estetikos nebeužtenka. Klientai tikisi, kad erdvė bus ne tik graži, bet ir lengvai prižiūrima, higieniška, funkcionali bei pritaikyta kasdieniams poreikiams, todėl vis daugiau dėmesio skiriama detalėms. Jos gali atrodyti nereikšmingos, tačiau būtent jos dažnai lemia bendrą vartojimo patirtį.

VIENTISA DUŠO ERDVĖ BE VIZUALINIO TRIUKŠMO Atviros ir su vonios kambario grindimis lygios dušo erdvės jau tapo šiuolaikinio vonios kambario standartu. Šią tendencija atliepia „Geberit CleanLine“ dušo latako ir minimalistinių „Geberit CleanLine30“ dušo latako grotelių duetas. Itin plonas grotelių profilis leidžia jiems subtiliai įsilieti į grindų dangą, kuriant vientisą grindų stilių ir bendrą vonios kambario interjerą. „Šie produktai sukurti reaguojant į augantį poreikį turėti kuo mažiau matomų techninių elementų vonios kambaryje. Sykiu jie išlaiko visas praktines savybes – efektyvų vandens surinkimą ir paprastą priežiūrą“, – pasakoja Tadas Ivanauskas, „Geberit“ produktų vadovas Baltijos šalims. Galima rinktis klasikinio nerūdijančiojo plieno arba madingos juodo plieno spalvos „CleanLine30“ dušo latako groteles. Pasirinktinai jos gali būti montuojamas tiek prie sienos, tiek dušo erdvės viduryje. Grotelėse integruota plaukų ir nešvarumų gaudyklė išimama vienu judesiu, todėl kasdienė priežiūra tampa itin paprasta. Be to, dėl vientiso profilio „CleanLine30“ latako grotelės neturi paslėptų ertmių, kuriose gali kauptis nešvarumai.

62 I 2026: 2 (135)

Šiemet ši technologija papildė ir kampuoto dizaino „Smyle“ bei „Selnova Square“ WC puodų asortimentą, tad technologija prieinama dar platesnėje produktų gamoje. „Nors dušo latakas ar WC puodas gali atrodyti kaip techninės detalės, būtent jos labiausiai prisideda prie kasdienio komforto. „TurboFlush“ technologija užtikrina ypač efektyvų viso WC puodo paviršiaus nuplovimą ir kartu leidžia sumažinti nuleidžiamo vandens keliamą triukšmą. Tai ypač svarbu naktį – juk niekas nenori sutrikdyti savo ir kitų poilsio“, – teigia T. Ivanauskas. „Geberit“ TurboFlush kampuoto dizaino WC puodų asortimentą sudaro „Smyle“, „Selnova Square“ ir „AquaClean Sela“ modeliai.

MAŽA DETALĖ, TURINTI DIDELĘ REIKŠMĘ

LIETUVIAI VIS LABIAU VERTINA WC PUODO SU APIPLOVIMO FUNKCIJA PRIVALUMUS

Vonios kambario interjeruose vis daugiau dėmesio sulaukia tokie stiliaus akcentai kaip vandens nuleidimo mygtukai WC puodams. „Geberit Sigma40“ vandens nuleidimo mygtukai ir „Type 40“ pisuarų nuplovimo sistemų dangteliai nuo šiol siūlomi su paviršiais, atitinkančiais populiariausias maišytuvų gamintojų spalvų paletes. „Klientai nori nuoseklaus interjero, todėl svarbu, kad net tokie elementai kaip vandens nuleidimo mygtukai galėtų tapti bendros dizaino koncepcijos dalimi. „Sigma40“ tam ir skirtas. Neseniai asortimentas papildytas įvairių metalų atspalvių mygtukais, todėl jie gali puikiai derėti su kitų gamintojų santechnikos produktais: vandens maišytuvais, dušo sistemomis, aksesuarais ir kitais metaliniais elementais“, – sako T. Ivanauskas.

Kita aiški tendencija – augantis WC puodų su apiplovimo funkcija populiarumas. Tai, kas prieš kelerius metus buvo laikoma nišiniu produktu, šiandien tampa vis dažnesniu pasirinkimu tiek naujos statybos būstuose, tiek renovuojamuose namuose. Anot T. Ivanausko, tokį augimą skatina ne mada, o reali kasdienė nauda: „Vis daugiau žmonių atranda WC puodų su apiplovimo funkcija privalumus. Didesnė higiena, komfortas ir geresnė savijauta tampa svariais argumentais renkantis vonios kambario gaminius.“ „Geberit AquaClean“ WC puodų su integruota apiplovimo funkcija asortimente šiandien galima rasti tiek pažangių pre mium klasės modelių, tiek pradedantiesiems, pirmą kartą tokią technologiją išbandantiems, vartotojams skirtą „AquaClean Alba“ WC puodą.

BALDŲ SERIJA PRIVATIEMS VONIOS KAMBARIAMS IR VIEŠBUČIAMS

„TURBOFLUSH“ VANDENS NULEIDIMO TECHNOLOGIJA – DABAR IR KAMPUOTO DIZAINO „GEBERIT“ WC PUODUOSE Dar vieni svarbiausių vonios kambario komforto aspektų – higiena ir tylus įrangos veikimas. Būtent todėl „TurboFlush“ vandens nuleidimo technologija tapo viena labiausiai vertinamų „Geberit“ inovacijų.

Vizualinį vonios kambario vientisumo stilių kuria ir vonios kambario baldai. Naujoji „Geberit Selnova Square“ vonios kambario baldų serija orientuota būtent į šiuos poreikius. Praustuvai su plona keramine briauna, talpios spintelės ir papildomos daiktų laikymo vietos leidžia efektyviai išnaudoti erdvę ir išlaikyti švarų interjero vaizdą. Platūs praustuvų ir baldų spalvų deriniai taip pat atveria dar daugiau galimybių kurti individualų vonios kambario stilių. Kolekcija pritaikyta tiek privatiems vonios kambariams, tiek viešbučių projektams, kuriuose svarbu suderinti ilgaamžiškumą, funkcionalumą ir laikui nepavaldų dizainą.

2026 2 (135) I 63

ĮVYKIS

IDĖJOS, EKSPERIMENTAI IR BURBULAI Jau tradicija tapusi Dizaino savaitė ’26 ir šiemet kvietė pažvelgti į dizainą ne tik kaip į estetikos ar funkcionalumo discipliną, bet ir kaip į kultūrinį, socialinį bei technologinį reiškinį. Visą savaitę įvairiose Lietuvos erdvėse vykstantys renginiai subūrė kūrėjus, studentus, verslo atstovus ir dizaino entuziastus.

Vienu svarbiausių savaitės akcentų tapo Vilniaus dailės akademijos baigiamųjų darbų paroda, tradiciškai pritraukianti gausų profesionalų ir visuomenės dėmesį. Tai ne tik galimybė pamatyti naujausias jaunųjų kūrėjų idėjas, bet ir savotiškas Lietuvos dizaino ateities žemėlapis. Parodoje buvo pristatyti įvairių dizaino krypčių darbai – nuo produktų ir baldų dizaino iki komunikacijos, socialinio dizaino bei eksperimentinių tyrimų. Daugelis projektų išsiskyrė jautriu požiūriu į tvarumą, žmogaus gerovę ir technologijų integraciją kasdienėje aplinkoje.

Šių metų festivalio atidarymas tapo simboliška įžanga į visos savaitės tematiką. Renginys, dedikuotas burbulų temai, kvietė pažvelgti į mus supančias socialines, profesines ir kūrybines „burbulų“ struktūras. Burbulas čia tapo daugiasluoksne metafora – trapumo bei laikinumo, kūrybinės laisvės, bet kartu ir uždarumo simboliu.

Jaunųjų dizainerių kūryba šiemet stebino ne tik sprendimų kokybe, bet ir gebėjimu reflektuoti šiuolaikines problemas. Netrūko projektų, nagrinėjančių klimato kaitos, perteklinio vartojimo, psichologinės sveikatos ar bendruomeniškumo temas. Tai rodo, kad naujoji dizainerių karta vis dažniau renkasi ne vien kurti daiktus ar vizualinius objektus, o ir ieškoti būdų, kaip dizainas gali tapti pozityvių pokyčių įrankiu.

Vienu iš labiausiai lankytojų vertintų renginių tapo ekskursija pas fotografą Ščiuką, suteikusi galimybę pažvelgti į kūrybos procesą iš arti. Dalyviai buvo pakviesti susipažinti su autoriaus darbo aplinka – naująja jo studija. Menininkas supažindino su savo fotografijos metodais ir kūrybinėmis praktikomis. Tokie susitikimai visada turi ypatingą vertę, nes leidžia išvysti ne tik galutinį rezultatą, bet ir procesus, kurie dažniausiai lieka už kadro. Fotografijos ir dizaino sąsajos – šviečiančios fotopanelės – tapo pokalbių tema, o ekskursija virto įkvepiančiu dialogu tarp kūrėjo ir auditorijos. Kaip ir kasmet, Dizaino savaitės programa neapsiribojo vien parodomis. Miesto erdvėse vyko kūrybinės dirbtuvės, diskusijos, paskaitos, atviros studijos ir susitikimai su įvairių sričių profesionalais. Renginiai skatino pažinti dizainą įvairiais pjūviais – nuo amatų ir medžiagų eksperimentų iki dirbtinio intelekto, žiedinės ekonomikos ar miestų ateities temų. Tokia programos įvairovė leido kiekvienam lankytojui atrasti sau artimą temą ir kartu pamatyti, kokia plati bei dinamiška yra šiuolaikinio dizaino samprata.

64 I 2026: 2 (135)

EVA ZAVECKAITĖ. Vadovė – doc. Barbora Adamonytė-Keidūnė. Car[d] board: iš korinio kartono kuriami lengvi, plokščiai sulankstomi moduliai leidžia greitai transformuoti transporto priemonę į funkcionalią gyvenamąją erdvę be įrankių, klijų ar konstravimo įgūdžių. Projektas remiasi demokratinio dizaino principais: prieinamumu, tvarumu, funkcionalumu ir estetine kokybe.

GUSTINA MAKSVYTYTĖ. Vadovė – doc. Barbora Adamonytė-Keidūnė. Projektas: lino atliekų perdirbimas kaip būdas atgaivinti tradicinius amatus. Tyrinėjamas lino tekstilės atliekų panaudojimas, siekiant atgaivinti tradicinį lino apdirbimo amatą ir stiprinti kultūrinį tapatumą.

SAULIUS RANCEVAS. Vadovas – doc. Denis Orlenok. Vision Through Sound: akliesiems skirtas prietaisas, perduodantis vartotojui erdvinę informaciją sonifikacijos principu. Projektu siekiama sukurti nedidelį įrenginį, kuris, taikydamas dirbtinio intelekto (DI) ir mašininio mokymosi metodus, atpažįsta objektus, įvertina jų atstumą nuo vartotojo ir paverčia šią informaciją garsiniu signalu.

SNEŽANA BEKIŠ. Vadovė – doc. Miglė Kibildienė. Projektas tyrinėja keliavimą su augintiniais, pasitelkiant šunų kailį kaip alternatyvią medžiagą dizaino srityje. Galutinis rezultatas – daugiafunkcis krepšio ir guolio komplektas, kuris gali būti naudojamas kaip nešyklė, guolis, namelis ar pledas.

ARONAS BALČIŪNAS. Vadovas – prof. Vytautas Kibildis. Kūrybinis projektas: Antrinis atliekų panaudojimas ir refleksija art dizaino objektuose (metalas, rastos industrinės medžiagos). Tyrinėjamas industrinių medžiagų naudojimas interjero objektų dizaine, siekiant atskleisti estetinį ir patyriminį santykį su industrine aplinka.

2026 2 (135) I 65

Ne mažiau dėmesio sulaukė ir Vilnius TECH Dizaino katedros studentų darbų paroda, kurioje atsiskleidė technologinio mąstymo ir kūrybinio eksperimentavimo sintezė. Studentų projektai demonstravo platų temų spektrą – nuo mažosios architektūros elementų iki buitinių prietaisų. Paroda atskleidė, kad šiuolaikinis dizainas vis glaudžiau siejasi su inžinerija, duomenų analize ir naujosiomis technologijomis, o dizainerio vaidmuo tampa vis labiau tarpdisciplininis.

Viešojo transporto laukimo paviljonas SEYA – sprendimas, besiremiantis „prospect-refuge“ erdvių principu. Konstrukcijoje naudojamas betonas, o papildomų detalių jaukumą padeda kurti „papercrete“. Autorės – I. Stonytė ir D. Jankauskaitė, vadovai – doc. M. Užkuraitis ir lekt. R. Bagdonas.

„Seesun“ – saulėtekio simuliavimo šviestuvas su raudonosios šviesos terapija. Šviesos simuliacija derinama su žemo intensyvumo fotobiomoduliacija ir kuriamas daugiasluoksnis poveikis, sinchronizuojamas žmogaus cirkadinis ritmas kontroliuojant šviesos intensyvumą ir spektro kaitą. Autorė – L. Palčiauskaitė, vadovas – doc. D. Andziulis, asistentas – dr. A. Rotmanas.

Edukacinis stalo žaidimas „Miško brolau“, skirtas susipažinti su Lietuvos istorija ir partizanų kovomis. Autorė I. Šaduikytė, vadovai – doc. dr. L. Krūgelis ir doc. dr. K. Kibildytė-Klimienė.

66 I 2026: 2 (135)

Daugiafunkcis prieškambario baldas TAVA. Jame dera avalynės higienos palaikymo, prisėdimo funkcijos ir šiuolaikinė estetika. Dizaino koncepcija įkvėpta Kauno centrinio pašto architektūros. Autorė – K. Baltrūnaitė, vadovas – doc. D. Andziulis.

Automatinė gyvūnų šėrykla HEGEN – įrenginys mažiems ūkiams. Šėrykla automatiškai dozuoja numatytais apsisukimo ir laiko tarpais, veikimas konfigūruojamas mobiliuoju telefonu ir adaptuojamas pagal kintančius vartotojo poreikius. Autorė – E. Birbilaitė, vadovas – doc. dr. L. Krūgelis.

Svarbią vietą programoje užėmė ir KTU Dizaino centro renginys OTHERWISE – tai antrus metus Dizaino savaitėje pristatoma KTU ateities dizaino iniciatyva ir paroda, tyrinėjanti dizainą kaip kritišką veiksnį, padedantį ne tik spręsti sudėtingus iššūkius, bet ir kelti klausimus, įsivaizduoti alternatyvius variantus, permąstyti visuomenės santykį su medžiagomis, technologijomis, aplinka ir kitomis gyvybės formomis. Šių metų ekspozicijoje pristatyti dizainerių, dizaino tyrėjų, KTU magistrantūros programos „Dizainas tvariai ateičiai“ studentų, bakalauro ir „Erasmus“ dalyvių bei jaunųjų kūrėjų projektai apėmė tvarios ateities, žiedinės ekonomikos, gyvų sistemų, kūno duomenų ir eksperimentinių medžiagų bei produktų temas – nuo žiedinių plytelių gamybos prototipų iki grybienos struktūrų ar hibridinių paukščių lizdų. Iniciatyvos sumanytojai kasmet kviečia kritiškai pažvelgti į dizainą, keldami provokuojančius klausimus: kas nutinka, kai dizainas ignoruojamas ar blogai įgyvendinamas? Ar

egzistuoja kitokie sprendimai ir ar jie pakankamai apgalvoti? Parodos kuratoriai – Rūta Valušytė ir Lorenzo Piazzi. Dizaino savaitė ’26 dar kartą patvirtino savo svarbą kaip platforma, jungianti skirtingas dizaino bendruomenes ir disciplinas. Čia susitinka patyrę profesionalai ir pirmuosius žingsnius žengiantys studentai, verslo atstovai ir kultūros lauko dalyviai, technologijų kūrėjai ir menininkai. Tokia įvairovė kuria terpę dialogui, naujoms partnerystėms ir idėjoms, kurios neretai peržengia paties festivalio ribas.

2026 2 (135) I 67

2026: 2 (97) VASARA ATVIRAI SU IGNU LUKAUSKU SVEČIUOSE PAS FOTOGRAFĄ DAINIŲ ŠČIUKĄ 4 NAUJI LIETUVIŠKI INTERJERAI TAPETŲ RENESANSAS PASAULINĖ INOVACIJA JAU LIETUVOJE

AUTORIAI: Vytautas Gurevičius Gytautė Ivanauskaitė FOTOGRAFAI: Norbertas Tukaj MonaAvik Aistė Rakauskaitė VIZUALIZACIJOS: „2L architects & engineering“ MAKETUOTOJA Živilė Narkevičiūtė REKLAMA

„Gamtoje išgirstame save, o gyvenimo meną kuriame Vilniaus Naujamiestyje“

4 nauji lietuviški interjerai

12/

info@interjeras.lt Viršelyje – Monos Avik nuotrauka

POZITYVAI IR SPAUDA UAB „BALTO print“ Žurnalas leidžiamas nuo 2007 m. Redakcija už reklamos turinį neatsako. Perspausdinti straipsnius, reprodukuoti nuotraukas be leidėjo sutikimo yra draudžiama. ISSN 1822-8186 Leidėjas VšĮ „Aplink tave“, Konstitucijos pr. 23B-12, Vilnius Tiražas 4 000 egz.

Tapetų renesansas

28/

SVEČIUOSE

info@interjeras.lt

INTERJERAS

Vytautas Gurevičius

Ką veikia kūrybos vadovas architektų įmonėje?

PATARIMAS

REDAKTORIUS IR PROJEKTO VADOVAS

ATVIRAI

INTERJERAS.LT PATARIA 2026: 2 (97)

ATVIRAI

Ką veikia kūrybos vadovas architektų įmonėje? „2L architects & engineering“ kūrybos vadovą architektą – meno daktarą Igną Lukauską kalbina Vytautas Gurevičius Vizualizacijos: „2L architects & engineering“

V. G. Susipažinome prieš daugelį metų kartu su konkurso „Metų interjeras / Auksinė paletė“ nugalėtojais keliaudami į Kortrijk Interior parodą. Susitikome naujai rekonstruotoje Geležinkelio stoties salėje, kurios autoriumi prisistatei visai LNTPA bendruomenei. Kokia šiuo metu tavo veikla? I. L. Mes su vadove bandome pakeisti didelės architektūros įmonės įvaizdį. Ji savo veiklą pradėjo nuo gamyklų projektavimo, o vėliau veikla skilo į dvi kryptis. Mus, kaip įmonę, maitina gamyklų projektavimas, o kita pakraipa atiduodame duoklę visuomenei. Šiuo tikslu buvau pakviestas prisijungti – eiti kūrybos vadovo pareigas. Dabar greta gamybinių ir komercinių objektų dirbame su mokyklomis ir visuomeniniais pastatais. Mūsų darbo išskirtinumas yra nuolatinis ryšys su bendruomene – kūrybinės dirbtuvės. Jau esame realizavę keletą valstybinių mokyklų rekonstrukcijų projektų. Šiuo metu dirbame prie keleto privačių mokyklų projektų: British International School ir Amerikan International Shool Subačiaus gatvėje. Skirtin4

American International School

gai nei projektuojant gamybinius pastatus, neišvengiamai atsiranda santykis su mokyklos bendruomenėmis ir su plačiąja bendruomene, nes objektai kultūriškai ženklūs ir stovi jautriose miesto vietose. Pirminėje stadijoje stengiamės gauti kuo daugiau grįžtamojo ryšio, investuojame į tai. Svarus ir mūsų įmonės vadovės Viktorijos Blažienės

indėlis. Kūrybinių dirbtuvių formatą vienai mokyklos bendruomenei pasiūliau daryti virtualiai ir tai pasiteisino, nes ne susibūrimo metu išsakomos mintys labiau atspindi laisvą mintį.

V. G. Kiek metų jau dirbi kūrybos vadovu? I. L. Įmonės vadovų komandoje partneriai pasiskirstę kompetencijomis: Paulius Latakas yra tikras verslininkas, Julius Lapinskas – labiau inžinierius, Viktorija Blažienė – vadovė. Prieš 3 metus atėjau į įmonę užimti kūrybinę poziciją, siekdamas atsakyti į klausimą, apie ką mes. Mano veiklos baras labiau apima visuomeninius pastatus. Ši pozicija yra unikali Lietuvos architektūros lauke, nes kitose įmonėse kūrybinę funkciją atlieka patys jų įkūrėjai. Mūsų įmonę įkūrė inžinerinio ir vadybinio mąstymo partneriai. Grožio sritis buvo šiek tiek antraplanė, bet užsakovai ir visuomenė grynai pragmatiškos architektūros nepriims. Savyje sujungiu dvi savybes – gebu suderinti struktūrą ir tvarką su kūrybišku, meniniu požiūriu. Šį savo asmenybės skilimą pastebėjau dar studijuodamas VDA. Užsakovai ne kartą gyrė, kad su manimi jiems gera dirbti, nes savo kūrybinius darbus atlieku laiku. Save laikau struktūruotu menininku. V. G. Koks šiuo metu tavo konkretus darbas ? I. L. Išskirčiau dvi savo veiklos kryptis – darbą viduje ir išorėje. Savo laiko dalį dirbu su mūsų įmonės architektų komandomis. Būdamas šios srities autoritetas, visus sprendimus praleidžiu per savo filtrą, išskyrus tas vietas ar objektus, kur grožis iš tiesų neaktualus. Išorėje daug veiklos susiję su projektų pristatymu, pirminiu derinimu, idėjų pagrindimu visuomenei ir užsakovų įtikinimu. Šioje veikloje reikalinga

British International School. Norberto Tukaj nuotr.

pasitelkti psichologiją. Tenka daug diskutuoti, dalytis gerąja praktika. Viešumoje esu tarsi įmonės veidas. Tenka skaityti pranešimus konferencijose, rūpintis įmonės idėjų viešinimu.

V. G. Ką galėtum įvardyti kaip savo darbo rezultatą? I. L. Dažnai mano darbas negali būti pamatuojamas įprastu metodu. Projektų kūryba yra ne tik komandinis darbas – čia daug asmeninio indėlio, o jį itin sunku užfiksuoti ar suskaičiuoti. Galiausiai tiesiog gaunamas geresnis rezultatas. Vieni pasiekimai mažesni ir liečia tik atskiras detales ar sprendinius, o kiti turi įtakos viso projekto likimui. Taip nutiko su Medeinos bažnyčios projektu Pašilaičiuose greta mūsų projektuotos mokyklos. Mūsų vykdomo projekto autorius yra „Ryčio Čimkaus studija“. RAT (regioninė architektūros taryba – red. past.) nepraleido šio projekto, nes padarė išvadą, kad reikia keisti pastato poziciją sklype, o tai reiškia naujo projekto parengimą. Projektas užstrigo 2 metams. Teko asmeniškai įsitraukti į projektavimą, darėme urbanistinę analizę, keitėme pro-

Medeinos bažnyčia. Vizualizacija „BALTA studija“

2026: 2 (97) INTERJERAS PATARIA 5

Joniškio sporto centras

bleminius sprendinius, su autoriumi darėme naują projektą ir Vilniaus architektūros ir urbanistikos ekspertų taryboje projektas buvo patvirtintas. Labai mėgstu dirbti komandoje, nes pats nematai savo darbo trūkumų, o bendradarbiaujant galima išvengti brangių klaidų. Įprastinė praktika, kad vadovaujantysis architektas suformuoja bendrą projekto sprendimą, o komanda tiesiog jį įgyvendina. Mūsų įmonė yra komanda: visi savo idėjas meta į bendrą katilą, o aš tik moderuoju procesą. Taikydami šį metodą mes sukuriame optimalų rezultatą konkrečiai situacijai, o ne vienu ir tuo pačiu, autoriui būdingu, stiliumi viską projektuojame. Mūsų įmo-

UA Žytomyro mokykla

nės darbai neturi vieno braižo ir „autorinio parašo“. Tai yra nei blogai, nei gerai, bet projekte tavo asmeninis indėlis vėl tampa sunkiai pamatuojamas. Vienas iš pliusų – mes kuriame įvairesnę architektūrą, o tai lemia užsakovo pasirinkimą dirbti su mumis ar su kitu garsiu autoriumi.

V. G. Kokie projektai šiuo metu ant tavo darbo stalo? I. L. Dabar vykdome PPP principu (angl. Public-Private Partnership – red. past.) plėtojamą Joniškio sporto centro projektą, kuriame svarbiausias kriterijus – funkcija už mažiausią kainą. Šiame projekte pinigų „grožiui“ visiškai nebeliko, nes langus gali dėti tik ten, kur jų reikia, – dideles vitrinas fasade baseino ir įėjimo dalyje. Lakoniškame ir minimalistiniame fasade sugalvojome įdėti lašo formos poveržles: statybininkams nepavyks jų pakeisti kitokiomis, o pastatui šios dizaino detalės suteiks dvasios ir išskirtinumo. Dabar rengiuosi vykti į Žitomirą (Ukraina), kur teks adaptuoti ir pristatyti šiam miestui skirtą „Scanduros“ architektų biuro mokyklos projektą. Laukia iššūkis bendrauti ir vykdyti autorinę ukrainiečių statybininkų priežiūrą. V. G. Kokius iššūkius sau ir įmonei keli savo veikloje?

Komercinių pastatų kvartalas Launagių gyvenvietėje

I. L. Vienas iš naujų mūsų įmonės tikslų dalyvauti konkursuose, nes tokios praktikos anksčiau „2 L architects & engineers“ neturėjo. Pirmasis laimėtas konkursas – komercinių pastatų kvartalas Launagių (dabar Užusienis – red. past.) gyvenvietėje. Jo konkursinę medžiagą pateikėme komikso for-

matu. Niekas nesitikėjo, kad mūsų įmonė jame iš viso dalyvaus, bet originalus projekto idėjos pateikimo principas lėmė rezultatą. Architektūra buvo pristatyta iš vartotojo perspektyvos per jo pojūčius ir patirtį lankantis būsimame kvartale. Iš patirties dirbant su konkursine medžiaga ir vertinimo proceso žinau, kad visi darbai būna pateikiami vizualizacijose – jose neretai yra „meluojamas“ mastelis, todėl jos peržiūrimos tik formaliai. Pernai esame iškovoję antrąją vietą Kauno steigiamojo seimo aikštės užstatymo konkurse, kur pasiūlėme pastatus statyti iš medžio konstrukcijų. Ši mintis kilo įvertinus tai, kad Kaunui tikrai nestinga geros šiuolaikinės ir inovatyvios architektūros pavyzdžių. Nedideli 3 aukštų statiniai tikrai tiktų tokiam tvarios architektūros pavyzdžiui Kauno senamiestyje. Šį projektą dedikavome a. a. architekto Audrio Karaliaus atminimui. Gaila, kad likome antroje vietoje – komisija pasirinko labiau tradicinį, atsargesnį variantą.

V. G. Kas jūsų įmonei yra tvarumas? I. L. Rekonstrukcijų skatinimas yra mūsų prioritetas, nes nauja statyba mieste vietoje senųjų pastatų yra labai bran-

gi. Mūsų biurai visada yra įsikūrę rekonstruotuose pastatuose. Nuo Kalėdų kelsimės į „Tech Zity Lelija“ kompleksą – betarpiškai dalyvaujame valdant šį projektą. „Grįžratis“ yra mūsų pačių inicijuojamas projektas. Jo koncepciją iš anksto siūlome pirminiam aptarimui visuomenei ir būsimiems vystytojams. „Grįžratis“ – tai kultūros paveldo saugomų pastatų kompleksas: buvę lokomotyvų garažai ir mechanizmas, kurį naudojant buvo paskirstomi garvežiai. Lietuvos geležinkeliai perduoda vystymui dalį nereikalingos teritorijos, kurią šiuo metu užima nenaudojami bėgiai. Šiai teritorijai, mano žiniomis, bus skelbiamas gyvenamosios paskirties pastatų tarptautinis architektūrinis konkursas. Mūsų siūlomas visuomeninės paskirties rekonstruotas pastatas taps viso kvartalo viešąja erdve ir pradžia. Įtaką funkcijai, be abejo, darys greta jau baigiamas statyti „Tech Zity Lelija“ kvartalas, todėl labai svarbu ne dubliuoti funkcijas, o jas papildyti. Svarstome apie komercines, meno ir galerijų, sporto ir edukacijos funkcijas. Dar matomas nedidelių konferencijų, renginių salių. Unikalus inžinerinis architektūrinis objektas tikrai įkvėps naujoms idėjoms. Tikiu tuo.

V. G. Ačiū už pokalbį. IP

Pastatų kompleksas Grįžratis

2026: 2 (97) INTERJERAS PATARIA 7

ATVIRAI

Mainai

„Gamtoje išgirstame save, o gyvenimo meną kuriame Vilniaus Naujamiestyje“ Interviu su Dainiumi Ščiuka ir Giedre Dudavičiūte Kalbino: Gytautė Ivanauskaitė Nuotraukos: iš asmeninio archyvo

Dainiau, esi fotografas, Giedrė – kūrybininkė ir komunikacijos specialistė. Šiandien susitinkame jūsų bendrame projekte – galerijoje „Hidden Four“. Tačiau pradėkime nuo jūsų pačių. Kaip susikirto jūsų keliai ir kada pajutote, kad norite kurti kartu? G. Mūsų keliai susikirto prieš trejus su puse metų. Kaip šiuolaikiniai žmonės, susipažinome internete (juokiasi). Draugystė prasidėjo nuo vienos Dainiaus žinutės ir labai greitai bei natūraliai peraugo į bendrą gyvenimą. D. Kaip mėgstu sakyti, viskas vyko pagal „flow“ filosofiją. Esu fotografas nuo paauglystės, visą gyvenimą dirbu kaip laisvai samdomas kūrėjas, todėl mano darbo ritmas visada buvo kitoks. Giedrė į jį labai natūraliai įsiliejo. Iš pradžių prašydavau jos padėti rengiant tekstus mano projektams ir socialiniams tinklams – ji puikiai jaučia žodį ir geba aiškiai dėlioti mintis. Pamažu supratau, kad norisi kurti daugiau nei tik atskirus projektus. G. Viskas prasidėjo nuo tekstų ir komunikacijos, o vėliau Dainiui vystant verslo portretų fotografijos kryptį galėjau prisidėti ir savo profesine patirtimi. Taip po truputį gimė mūsų kūrybinė partnerystė. Kokią galeriją patys visada norėjote aplankyti, bet jos Lietuvoje dar nebuvo? Ar „Hidden Four“ yra bandymas ją sukurti? G. „Hidden Four“ vadiname galerija, nes žmonėms taip paprasčiausia ją suprasti. Tačiau tai nėra tradicinė galerija, kurioje tiesiog bus eksponuojamos parodos. Nuo pat pradžių siekėme sukurti daugiafunkcę erdvę, kurioje susijungtų fotografija, architektūra, dizainas ir kūryba. D. Iš tikrųjų viską padiktavo pati architektūrinė erdvė. Šis kvartalas tampa architektų bendruomenės traukos meka – aplink įsikūrusios studijos, o pats pastatas nuo pradžių buvo vystomas kaip Loft Gallery konceptas kartu 8

su architektų studija HEIMA. Kai įsigijau šias patalpas, galvojau apie investicinį projektą, bet po kelių susitikimų su potencialiais nuomininkais supratau, kad žmonėms sunku įsivaizduoti šios vietos potencialą. Tuomet ir gimė mintis ją pasilikti sau.

Dainiau, tavo fotografija išsiskiria ne tik vaizdu, bet ir tuo, kaip ji pristatoma. Fotografija čia tampa ne tik atvaizdu ant sienos, bet ir savarankišku meno objektu. Kaip gimė toks kūrybinis sprendimas ir kiek svarbus šiame procese yra šviesos, medžiagiškumo bei technologijų dialogas? D. Greta galerijos vystėsi ir kitas projektas – fotografijos eksponavimo sistema. Dar studijuodamas fotografiją supratau vieną svarbią mintį: kiekvienas fotografinis projektas turi turėti pabaigą. Dažniausiai ja tampa knyga arba atspaudas, tačiau man visada buvo svarbu, kad fotografija išgyventų ilgiau už patį autorių.

Todėl nuolat ieškojau būdų, kaip ją pateikti. Rengiau parodas, mokiausi iš klaidų ir vis labiau supratau, kad noriu, jog mano darbai organiškai įsilietų į interjerą. Jeigu žmogus įsigyja fotografiją paprastame rėme, bet nepasirūpina tinkamu apšvietimu, ji tiesiog pradingsta patalpoje. Man, kaip autoriui, tai visada buvo svarbu.

2026: 2 (97) INTERJERAS PATARIA 9

SVEČIUOSE

Norėjome sukurti architektūrišką, aiškią ir daugiafunkcę erdvę, atitinkančią tarptautinius galerijų standartus – nuo mikroklimato kontrolės iki apšvietimo ir medžiagų. Kadangi galerija įrengta šeši metrai po žeme, kiekvienas sprendimas pareikalavo dar daugiau apgalvojimo. Šis projektas leido kitaip pažvelgti ir į pačių architektų darbą – supratau, kiek daug laiko, kantrybės ir brandos reikia kuriant erdvę, kuri išliktų aktuali, nepriklausomai nuo laiko ar jos gyventojo. Būtent tokia architektūra mane labiausiai žavi.

SVEČIUOSE

Studijuodamas Londone pirmą kartą pamačiau šviesdėžėje eksponuojamą fotografiją ir ši idėja ilgam įstrigo. Per pandemiją sukūriau pirmąją, gana masyvią jos versiją ir Vilniaus gatvėje surengiau parodą restorano vitrinose, kad per karantiną žmonės bent trumpam galėtų sustoti ir patirti fotografiją. Vis dėlto ieškojau toliau. Po trejų metų gimė vos 15 mm storio šviečiantis rėmas, o iš jo išaugo projektas OURLUCI (mūsų šviesa) – platforma, pristatanti skirtingų Lietuvos fotografų kūrybą ir siekianti parodyti, kad fotografija gali tapti visaverčiu meno objektu bet kurioje erdvėje. Mano misija – keisti požiūrį į meną namuose. Norėčiau, kad žmonės apie meno kūrinius pradėtų galvoti dar prieš baigdami įrengti interjerą, brėžinių stadijoje, o ne tada, kai ant sienų belieka ieškoti, kuo užpildyti tuščią vietą.

Jūsų galerijoje fotografija tampa ne tik matomu, bet ir išgyvenamu objektu. Kokį vaidmenį šiame patyrime atlieka šviesa ir kaip ją valdyti padeda JUNG KNX sistema? G. Pastebime, kad žmonės, įsigiję meno kūrinį, dažnai sugrįžta. Jie prašo Dainiaus patarimų, kaip eksponuoti ne tik jo, bet ir kitų autorių darbus savo namuose. Taip natūraliai vyksta edukacija ir keičiasi požiūris į meno eksponavimą. D. Man, kaip fotografui, viskas prasideda nuo šviesos. Fotografijoje ją stebi, gaudai ir fiksuoji, o galerijoje atsirado galimybė ją valdyti. Įrengta JUNG KNX išmanioji sistema leidžia kontroliuoti kiekvieną šviestuvą atskirai, todėl kiekvienas kūrinys gali būti pristatytas tiksliai taip, kaip buvo sumanyta. Iš pradžių tokio dalyko net nebuvome numatę, tačiau šiandien sunku įsivaizduoti galeriją be jo – jis ne tik išsprendė daugybę eksponavimo klausimų, bet ir tapo svarbia visos erdvės patirties dalimi. Smagu, kad šis projektas tapo proga sykiu su mūsų bičiuliais, ar10

chitektų studija GIKU, pažinti išmaniojo apšvietimo galimybes ir jų pritaikymą architektūroje.

Grįžkime į laiką, kai kūryba dar nebuvo jūsų profesija. Ar prisimenate akimirką, kai pajutote, kad būtent ji taps jūsų gyvenimo keliu? D. Mano aplinka nebuvo kūrybiška, tačiau fotografuoti pradėjau būdamas penkiolikos–šešiolikos. Pirmąją vasarą triūsiau statybose vien tam, kad užsidirbčiau profesionaliam fotoaparatui. Jau tada žinojau, kad noriu gyventi iš fotografijos, todėl nuo septyniolikos metų pradėjau dirbti renginių fotografu ir nuo to laiko atgal nebesidairiau. Vis dėlto pirmasis ryšys su fotografija atsirado dar anksčiau. Pamenu, būdamas aštuonerių pasiėmiau tėčio seną juostinį fotoaparatą ir, stovėdamas prie lango, tiesiog stebėjau šviesą. Atrodė, kad noriu ją sugauti, nors dar nesupratau kodėl. Mokykloje man sekėsi prastai, kol neatradau fotografijos. Išnaudojęs pirmąją juostelę supratau – daugiau apie nieką nebenoriu galvoti. Taip jau dvidešimt metų einu tuo pačiu keliu – nuo meninės iki komercinės fotografijos.

G. Man visada patiko mokytis, o labiausiai – lietuvių kalba. Rašiau, skaičiau, dalyvaudavau konkursuose, svajojau tapti žurnaliste. Nors galiausiai pasirinkau lietuvių filologijos ir reklamos studijas Kaune, labai greitai supratau, kad mane labiausiai traukia kalba, komunikacija ir kūryba. Vėliau buvo komunikacijos agentūra, darbas korporacijoje, tačiau ilgainiui supratau, kad tai – ne mano vieta. Tuo metu sutikau Dainių. Jis pirmasis iš arti matė, kad nesijaučiu laiminga, ir būtent tada natūraliai prasidėjo mūsų bendra kūrybinė kelionė. Šiandien neįsivaizduoju savęs grįžtančios atgal. Nors tikiu, kad kūrybos galima rasti bet kurioje srityje, – viskas priklauso nuo žmogaus požiūrio.

Jūsų darbuose estetika užima itin svarbią vietą. Kas formuoja jūsų pačių estetinį pasaulį? Kokie menininkai, architektai, fotografai, vietos ar gyvenimo įvykiai šiandien jus labiausiai įkvepia?

rinys – ji turi išgyventi ilgiau už kūrėją. Galerija žmogų sulėtina. Ji kviečia ne tik žiūrėti, bet ir suvokti, išjausti, mąstyti ilgiau nei trumpa akimirka socialiniuose tinkluose. O kartais – ir atrasti savo paties kūrybiškumą.

G. Menas man visada buvo artimas. Mėgstu lankytis parodose, tačiau Dainius parodė visai kitą žvilgsnio kampą – pradėjau meną analizuoti per vaizdą, o savo matymą paversti tekstu. Taip ir suskambame: Dainius fiksuoja akimirką, o aš ją užrašau. Gal todėl šiandien vienas kitam esame ir didžiausias įkvėpimas.

G. Man labai artima Vytauto Mačernio mintis apie gyvenimą po ūkanotu nežinios dangumi. Visi nuolat ieškome, bet retai kada turime aiškius atsakymus. Mūsų galerija gimė būtent iš tokio ieškojimo ir iki šiol keičiasi sykiu su mumis. Gyvename visuomenėje, kurioje nuolat klausiama, kas bus toliau, tačiau ne visada reikia viską žinoti iš anksto.

Gyvename labai skaitmenizuotame pasaulyje, todėl man vis svarbesnis tampa gyvas ryšys – su žmonėmis, pokalbiais ir aplinka. Džiaugiuosi, kad mus supa daug kuriančių žmonių, nes būtent kasdieniai susitikimai įkvepia ne mažiau nei muziejai ar galerijos. Taip pat mano estetiką stipriai formavo gamta ir laikas, praleistas Pietų Prancūzijoje. Ten atradau spalvų, šviesos, lengvumo ir natūralaus grožio pajautimą.

D. Mano estetikos pradžia visada yra gamta. Tik joje išgirstu tikrąjį save, o ne savo baimes. Ten tarsi susijungia visi taškai ir tampa aišku, kur judėti toliau. Man svarbu, kad kūryboje būtų kuo daugiau lengvumo – tiek, kiek tai priklauso nuo paties žmogaus.

Norime, kad „Hidden Four“ taptų vieta, kurioje žmogus meną patiria ne tik akimis, bet ir per erdvę, medžiagas, šviesą bei atmosferą. Tokios vietos kaip galerijos, muziejai ar interjero ekspozicijos žadina smalsumą, o jo šiandien, man atrodo, labiausiai ir trūksta. Greitas turinys smalsumą slopina, o mes norime, kad žmogus bent trumpam sustotų. Per dvejus galerijos kūrimo metus įsitikinome, jog žmonės pasiilgo tikros, gyvos patirties. Būtent ją nuo šio rudens ir norime jiems pasiūlyti. IP

Didžiausias įkvėpimas man yra Lietuvos fotografijos mokykla. Užaugau tarp jos autorių ir bendruomenės, kuri mane formavo ne tik kaip fotografą, bet ir kaip asmenybę. Jaučiu atsakomybę šią istoriją tęsti ir skleisti per savo galeriją. O visa kita ateina iš šviesos, erdvės, ramybės ir nuolatinio noro tapti geresne savo paties versija. Didžiąją gyvenimo dalį praleidau keliaudamas po pasaulį, ieškodamas ne tik gerų kadrų, bet ir žmogų formuojančių patirčių.

Pabaigai... Gyvename pasaulyje, kuriame kasdien regime tūkstančius vaizdų. Kodėl, jūsų manymu, žmogui vis dar reikia galerijos – vietos, į kurią ateinama ne tiesiog pažiūrėti, o iš tiesų patirti meno? D. Keliaudamas kiekvienoje naujoje vietoje pirmiausia eidavau į galerijas. Iki šiol didžiulį įspūdį man palikusi nedidelė fotografijos galerija Marakeše – labai paprasta erdvė su terasomis ir sodais, kuriuose fotografija tiesiog natūraliai gyveno. Gyvenimas Londone apskritai pakeitė mano mastelio suvokimą. Pamenu, vieną vakarą sėdėjau ant tilto, žiūrėjau į naktinį miestą ir pagalvojau: „Okay... čia tiesiog daugiau vietos nei Kaune.“ (Juokiasi.) Toks suvokimas išplečia akiratį. Vėliau ne kartą lankiausi galerijoje Fotografiska Stokholme – jos konceptas stipriai prisidėjo prie mano supratimo, kokia gali būti šiuolaikinė fotografijos galerija. Gyvendamas Los Andžele sutikau vieną mėgstamiausių savo fotografų – Terry Richardsoną. Nusipirkau jo knygą, gavau autografą – tuo metu tai man buvo milžiniškas įvykis. Šiandien, kai gyvename greito turinio pasaulyje, tokių vietų reikia kaip niekada. Fotografija nėra greitas tu2026: 2 (97) INTERJERAS PATARIA 11

GAIVOS IR SPALVOS DIALOGAS: NETIKĖTAS BUTO INTERJERAS, KURIAME ŠVIESA TAMPA NUOTAIKA

INTERJERAS

Interjero autorė: Stasė Narkevičiūtė-Akelė Nuotraukos: Monos Avik Tekstas: Gytautės Ivanauskaitės

Vos įžengus į šį Vilniaus Antakalnio rajone esantį butą apima lengvumo pojūtis. Šviesios grindys, baltos plokštumos, subtilūs pasteliniai žalsvi atspalviai ir natūrali dienos šviesa kuria atmosferą, kurią pati architektė apibūdina vienu žodžiu – gaivu. Būtent šis apibūdinimas tapo viso interjero atspirties tašku. „Gaivu – šį kodinį žodį klientas ištarė per mūsų pirmą susitikimą, kai diskutavome apie spalvinius interjero sprendinius“, – pasakoja Stasė Narkevičiūtė-Akelė. Tačiau šis interjeras nėra tik minimalistinė šviesi erdvė. Jame slypi netikėtumas – tarsi ramų pavasarišką peizažą papildantis ryškus saulėlydis. Svetainėje ir virtuvėje vyrauja šviesūs ir gaivūs tonai: čia akį traukia švarios linijos, minimalistiniai tūriai ir žaismingi spalviniai akcentai. Su jais kontrastuoja poilsio erdvės, kuriose dominuoja sodri raudona spalva, kurianti jaukią, beveik kinematografišką atmosferą.

Meliono žalumo spalva virtuvės balduose diktuoja interjero charakterį. Jis suteikia erdvei lengvumo ir šviežumo, o svarbiausi – nedaro jos šaltos ar net sterilios. Nuotaiką papildo švelnaus koralinio atspalvio sofa, stiklinis kavos staliukas bei minkšti tekstūriniai paviršiai. Interjero konceptas apsieina be tradicinio valgomojo stalo – vietoje jo suprojektuotas kompaktiškas pusbario tipo stalas ir kėdės. Toks sprendimas ne tik taupo vietą, bet ir sustiprina modernaus miesto būsto charakterį. Minimalistinę architektūrinę kalbą papildo netikėti akcentai: stiklo blokelių siena, šviesos nišos bei subtilūs

2026: 2 (97) INTERJERAS PATARIA 13

geometriniai motyvai televizoriaus zonoje. Visa tai kuria šiek tiek futuristinę, tačiau kartu žaismingą estetiką.

INTERJERAS

Vienas svarbiausių šio projekto elementų – šviesos sistemos architektūra. Jam čia skirtas itin didelis dėmesys. Visose patalpose integruoti RGB LED apšvietimas leidžia keisti spalvinę atmosferą pagal nuotaiką ar paros laiką. Interjeras gali būti neutraliai baltas ir ramus dieną, o vakare transformuotis į sodrią, beveik teatrališką aplinką. Šviesa šiame projekte nėra tik funkcionalus elementas – ji tampa emociniu įrankiu, leidžiančiu pačiam šeimininkui modeliuoti erdvę, išryškinti tekstūras ir dinamiškumą. Būtent dėl šios priežasties net minimalistinės plokštumos čia atrodo gyvos ir nuolat kintančios.

Svetainė primena gaivų pavasario rytą, o miegamasis ir vonios kambarys užburia visai kitokia atmosfera – šiltesne, gilesne ir paslaptingesne. Miegamajame vyrauja sodrūs oranžiniai ir raudoni tonai su pasteliniu žydru potėpiu. Kontrastą ir efektą sustiprina paslėptas apšvietimas bei Himalajų druskos blokelių sienelė už lovos galvūgalio. Šis elementas interjere aptinkamas itin retai, todėl tampa ne tik dekoratyviu akcentu, bet ir pagrindiniu erdvės identitetu. Vonios kambaryje išlaikoma ta pati nuotaika. Čia naudojamos išraiškingos rūdžių tekstūros plytelės, raudonos vertikalios keramikos detalės, o dėl RGB apšvietimo erdvę galima susiprojektuoti nuo paprasto iki itin intensyvaus raudono atspalvio. Veidrodžių apšvietimas, stiklo pertvaros ir sodri spalvinė gama sukuria beveik instaliaciją primenančią atmosferą. Tai erdvės, kurios nebesiekia būti neutralios, – jos sąmoningai žadina emocijas.

Šis projektas išsiskiria ne tik drąsiomis spalvomis, bet ir neįprastais, gyvenamuosiuose interjeruose rečiau pasitaikančiais sprendimais. Vis dėlto, nepaisant ryškių detalių, interjeras išlieka vientisas. Skirtingos nuotaikos tarpusavyje nesikerta – priešingai, jos kuria intriguojantį kontrastą tarp viešų ir privačių erdvių. Todėl minimalizmas susipina su emocija, o spalva tampa ne dekoru, bet patirties dalimi. Tai puikūs namai žmogui, pasiilgusiam spalvų, – jos labai teigiamai veikia žmogaus psichiką ir kūrybiškumą. IP

siaureshop.lt hustdesign.com uzuolaidele.lt emazgas.lt vitukodurys.lt iris.lt skandinaviskiinterjerai.lt

1 2 3 4 5 6 7

2026: 2 (97) INTERJERAS PATARIA 15

4 5 5

KAI ARCHITEKTŪRA SUSIDURIA SU CHARAKTERIU: LIETUVIŠKAS INTERJERAS OLANDIŠKAI VILAI

INTERJERAS

Interjero autorė: Dovilė Švilpienė (Do Design studija) Tekstą parengė: Gytautė Ivanauskaitė

Kartais projektai prasideda nuo buto, o baigiasi itin ryškų pėdsaką kūrybinėje kelionėje paliekančiu namu. Taip nutiko ir interjero dizainerei Dovilei Švilpienei. Būsimi užsakovai – lietuvės ir olando šeima – iš pradžių ieškojo dizainerės savo butui Vilniaus senamiestyje įrengti. Labai greitai tarp jų užsimezgė pasitikėjimu grįstas ryšys, todėl netrukus Dovilė sulaukė pasiūlymo sukurti ir naujai įsigytos vilos Nyderlanduose interjerą.

3 5

Šis namas šeimininkams jau kurį laiką kėlė nemažai abejonių. Nors architektūra buvo išskirtinė, esamas interjeras neatitiko jų gyvenimo būdo, o vietinėje rinkoje nepavyko rasti specialistų, galinčių pasiūlyti nestandartinių sumanymų. Kaip pastebi dizainerė, Olandijoje interjerai dažnai pasižymi racionalumu – vyrauja standartinė apdaila, o baldai dažniausiai pasirenkami iš gamintojų katalogų, apsiribojant spalvų variacijomis. Vis dėlto pats namas buvo neeilinis. 1993 m. architektų biuro „Franken & Onstenk“ suprojektuota vila yra įtraukta į regiono architektūrinį maršrutą kaip vienas kokybiškos olandiško modernizmo architektūros pavyzdžių. Pastatas išsiskiria subtiliai pasuktomis sienomis ir pasvirusia langų linija – ši plastinė raiška kuria judesio įspūdį, praplečia perspektyvą ir leidžia erdvėms natūraliai pereiti vienai į kitą.

3 4

Pirmasis apsilankymas name dizainerei buvo ne tiek emocinis, kiek profesinis. Vos įžengus į vidų akys iš karto fiksavo tai, ką reikėtų keisti: nepatogų prieškambarį be spintos, nefunkcionalų įėjimą iš kiemo, žemas lubas privačiose erdvėse ir tamsų interjerą, kurį dar labiau slėgė juodo granito grindys bei sienų apdaila. Nors namo architektūrinis potencialas buvo akivaizdus, jo vidus reikalavo esminių permainų. Didžiausias iššūkis buvo ne estetika, o funkcionalumas. Rekonstrukcija prasidėjo nuo problemų sprendimo. Pirmiausia teko pertvarkyti pavojingus, stačius laip-

tus: nors jie buvo dengti įspūdingu rausvu marmuru, nebuvo nei patogūs, nei saugūs. Naujoji laiptų kompozicija su suapvalintomis pakopomis tapo ne tik funkcionaliu sprendimu, bet ir pagrindiniu motyvu, iš kurio išaugo visas interjero plastiškumas. Iš senojo namo faktiškai liko tik pagrindinis tūris ir perdangos. Visa kita buvo perkurta iš naujo – keitėsi patalpų planas, šildymo bei vėdinimo sistemos, elektros instaliacija. Projektuojant teko prisitaikyti prie jau esamų konstrukcijų, todėl ne vieną techninį apribojimą reikėjo paversti dizaino privalumu. Taip, pavyzdžiui, gimė an-

2026: 2 (97) INTERJERAS PATARIA 17

Beveik visi baldai, durys, dalis šviestuvų ir daugelis kitų elementų buvo projektuojami individualiai. Tai leido tiksliai prisitaikyti prie nestandartinės pastato geometrijos ir išlaikyti vientisą architektūros bei interjero kalbą. Medžiagos taip pat rinktos labai atsakingai – riešuto mediena, natūralus akmuo ir žalvaris kartu sukuria subtilią šilumos ir prabangos dermę. Išskirtiniu akcentu tapo parketas. Trimatę jo geometriją papildo į kai kurias lenteles integruotos natūralaus žalvario juostelės. Keičiantis šviesai, jos sukuria netikėtus šviesos blyksnius ir suteikia grindims gyvybės. Daugelis individualių interjero elementų buvo gaminami Lietuvoje. Pasak dizainerės, tai buvo vienintelis būdas užtikrinti tokį tikslumą, kokio reikalavo projektas. Baldai, durys, parketas ir nemaža dalis kitų reikmenų atkeliavo iš Lietuvos, o vietos meistrams teko įgyvendinti nemažai iki tol nematytų idėjų. Nors pradžioje daugelis jų į projektą žiūrėjo atsargiai ir skeptiškai, laikui bėgant požiūris visiškai pasikeitė. Projekto pabaigoje meistrai pripažino, kad tai vienas įdomiausių interjerų, prie kurių jiems teko dirbti, o beveik visos projekte dalyvavusios įmonės paprašė galutinių nuotraukų savo portfolio. Dizainerė itin šiltai prisimena ir darbo kultūrą Nyderlanduose. Beveik metus trukęs planavimo etapas leido iki smulkmenų suderinti visus techninius dalykus, biudžetus ir darbų eigą. Nors įgyvendinimo metu sprendinių sudėtingumas ne kartą nustebino vietos rangovus, aiškus planavimas ir disciplina leido projektą įgyvendinti nuosekliai bei kokybiškai.

trojo aukšto lubų kompozicija, leidusi kūrybiškai išnaudoti nepakeičiamus apšvietimo taškus. Vienu įsimintiniausių projekto etapų tapo pagrindinio vonios kambario rengimas. Per ilgas projektavimo valandas gimė netikėta idėja – įrengti skulptūriškos bangos formos sienas, natūraliai sujungiančias laisvai pastatomą vonią ir už jos paslėptą hamamo tipo garinę pirtį. Sudėtinga forma buvo apdailinta siaurų plytelių juostomis: jos sukūrė subtilų trimatį paviršiaus efektą. Nors interjere juntamos art deco nuotaikos, dizainerė sąmoningai vengia griežtų stilistinių apibrėžimų. Jos įsitikinimu, šiandien svarbiausia ne stilius, o harmonija tarp architektūros, medžiagų ir žmogaus gyvenimo būdo. Modernizmas gali derėti su dekoratyvumu, minimalizmas – su klasikiniais akcentais, jei tik visa tai kuria vientisą erdvės charakterį. Interjero kryptis, pasak Dovilės, gimė labai natūraliai – iš pačios architektūros, proporcijų, šviesos ir namo nuotaikos. Dekoratyvūs elementai čia nėra savitiksliai. Jie padeda spręsti funkcinius klausimus, struktūruoja erdves ir suteikia joms ritmą. Pasikartojančios arkos, lenktos formos, simetrija ir medžiagų tęstinumas sukuria užbaigtumo įspūdį, o minkšti baldų kampai tampa atsvara griežtai modernistinei architektūrai. 18

4 5 5

INTERJERAS

Ne mažiau svarbus buvo santykis su užsakovais. Darbo vizitai į Eindhoveną ilgainiui virto draugiškais susitikimais – juos lydėjo bendros vakarienės, baldų salonų lankymas ir nuoširdus bendravimas. Anot Dovilės, būtent toks pasitikėjimas ir pagarba kūrybiniam procesui leido išgryninti kiekvieną detalę ir sukurti interjerą, kuris šiandien atrodo ne kaip atskirų sprendimų rinkinys, o kaip vientisas architektūros kūrinys. IP

beola.lt dubingiai.lt impekahome.lt barsis.lt eleganthome.lt

1 2 3 4 5

2026: 2 (97) INTERJERAS PATARIA 19

Interjero autorė: Skaistė Pesenkaitė-Švėgždienė Nuotraukos: Aistės Rakauskaitės Tekstas: Gytautės Ivanauskaitės

INTERJERAS

ŠVIESA, BETONAS IR MIESTO HORIZONTAS Šis interjeras gimė kartu su namu – tai aštuonerius metus trukusio proceso, prasidėjusio dar pamatų klojimo etapu, rezultatas. Unikali pastato architektūra tapo pagrindiniu atspirties tašku būsto apipavidalinimo idėjai, todėl nuo pat pradžių buvo siekiama sukurti darnų architektūros ir vidaus erdvių dialogą. Rezultatas – namai, kuriuose interjeras yra ne savarankiška dekoracija, o natūrali architektūros tąsa. Statinys iškilęs aukštai virš miesto, todėl pro vitrininius langus atsiveria įstabi Kauno panorama. Patalpų estetika ne konkuruoja su išnyrančiais vaizdais, o subtiliai juos papildo. Tamsiam, rūdinto metalo fasadui viduje pasirinktas kontrastingas atsakas – šviesi, atvira ir rami erdvė, kurioje dominuoja ne dekoratyvumas, o medžiagų kokybė, preciziškos proporcijos ir apgalvotas kiekvienos detalės santykis su aplinka. 20

Autentiški betoninių sienų ir lubų paviršiai palikti atviri, siekiant atskleisti pastato konstrukcijos logiką ir medžiagų tikrumą. Šį brutalistinį charakterį sušvelnina natūralių medžiagų dialogas – šiltas tamsinto ąžuolo lukštas, išraiškingi natūralaus akmens paviršiai, stiklas, subtilūs metalo akcentai ir minkštų audinių tekstūros. Kontrastinga, tačiau harmoninga medžiagų paletė leidžia kiekvienam paviršiui atsiskleisti, o santūri spalvų gama tampa ramiu fonu kruopščiai atrinktiems baldams, šviestuvams ir meno objektams. Dėl to interjeras įgauna galerijos charakterį – jame svarbiausia ne daiktų gausa, o jų tarpusavio santykis ir erdvė. Pirmame aukšte kompozicijos centru tampa virtuvė. Monumentalus natūralaus akmens salos tūris traukia žvilgsnį vos įžengus į namus, o ilga tamsinto medžio baldų kompozicija leidžia paslėpti visą buitinę techniką

ir išlaikyti architektūrai būdingą vizualinę švarą. Virtuvė čia nėra atskiras baldas – ji tampa neatsiejama erdvės dalimi, tarsi įaugusia į pačią architektūrą. Greta esantis valgomasis alsuoja lengvumu. Skaidraus stiklo stalas, chromuotos konstrukcijos ir odinės kėdės subtiliai primena XX a. modernizmo dizainą, ta-

čiau kartu atrodo šiuolaikiškai ir santūriai. Atvira betoninė siena suteikia interjerui autentiškumo, o minkštų formų svetainės baldai sušvelnina griežtą architektūrinį foną ir kviečia sustoti. Svarbiausia namo kompozicine ašimi tampa skulptūriški vientisi balti laiptai. Jie jungia visus aukštus ir

2 2

2026: 2 (97) INTERJERAS PATARIA 21

simboliškai tampa namo stuburu. Laiptai ne tik organizuoja erdvę, bet ir virsta ryškiu architektūriniu akcentu – lengvu, plastišku objektu, kontrastuojančiu su grubiu betonu ir natūralia šviesa, sklindančia iš viršaus. Skaidrūs stiklo turėklai dar labiau sustiprina lengvumo įspūdį, todėl laiptinė suvokiama ne kaip pereinamoji zona, o kaip savarankiška architektūrinė skulptūra. Antrajame aukšte atmosfera tampa dar intymesnė. Miegamajame atsisakyta griežtų ribų tarp poilsio ir vonios kambario – patalpos natūraliai pereina viena į kitą, o panoraminiai langai miesto horizontą paverčia nuolat besikeičiančiu interjero paveikslu. Šiltų žemės tonų apdaila, minimalistiniai baldai ir subtilus paslėptas apšvietimas kuria SPA primenančią atmosferą, kurioje vyrauja ramybė ir lėtas gyvenimo ritmas. Vaikų kambaryje būsto charakteris švelniai transformuojasi. Pudriniai atspalviai, apvalios baldų formos ir ri-

tmingos vertikalios linijos išlaiko bendrą projekto estetiką, tačiau suteikia daugiau lengvumo ir žaismės. Net ir čia išlieka pagrindinis projekto principas – mažiau daiktų, daugiau kokybės, ilgaamžių medžiagų ir apgalvotų sprendimų.

INTERJERAS

linea.lt cavaboutiq.com

1 2

Visame projekte juntamas aiškus siekis kurti ne trumpalaikėmis tendencijomis paremtą interjerą, o laikui nepavaldžią estetiką. Kiekvienas baldas, medžiaga ir šviesos šaltinis turi savo vietą ir paskirtį, todėl namai atrodo ne dekoruoti, o nuosekliai suprojektuoti. Tai interjeras, kuriame architektūra, dizainas ir miesto panorama susilieja į vientisą, brandžią ir elegantišką visumą – tokią, kurioje svarbiausia ne daiktai, o pati erdvė. IP 2026: 2 (97) INTERJERAS PATARIA 23

INTERJERAS

Architektūra ir interjero dizainas: Ieva Prunskaitė ir Rokas Puzinas (architektūros ir interjero studija „Prusta“) Nuotraukos: Aistės Rakauskaitės Tekstas: Gytautės Ivanauskaitės

NAMAS MIŠKO APSUPTYJE:

ARCHITEKTŪROS IR INTERJERO DIALOGAS SU GAMTA Yra namų, kurie išsiskiria savo forma. Yra tokių, kurie žavi interjeru. Tačiau šis projektas – tai vientisa architektūros ir interjero kompozicija, kurioje visi sprendimai gimė iš vienos idėjos. Architektūros interjero studija „Prusta“ šį namą sukūrė kaip nedalomą visumą – nuo pirmųjų eskizų iki paskutinės interjero detalės. Tarp brandžių pušų stovintis namas tapo ne gamtos objektu, o jos tęsiniu. Architektūra čia ne konkuruoja su aplinka, o subtiliai įsilieja į kraštovaizdį, leisdama miškui tapti svarbiausia interjero dekoracija. 24

Projektavimo procesas prasidėjo nuo sklypo analizės ir natūralios šviesos tyrimų. Atliekant saulės šviesos skaičiavimus, buvo kruopščiai parengtas langų, vitrinų ir stoglangių projektas, kad natūrali šviesa užpildytų namo erdves visais metų laikais ir kad būstas keistųsi kartu su paros ritmu. Rytinė šviesa subtiliai užlieja miegamuosius, dieną apšviečia pagrindinę gyvenamąją zoną, o vakare interjere atsiranda minkštų šešėlių, išryškinančių architektūrinių formų plastiškumą.

Didžiuliai vitrininiai langai panaikina ribą tarp vidaus ir išorės. Miško panorama tampa kasdienio gyvenimo dalimi – nesvarbu, ar šeima leidžia laiką svetainėje, virtuvėje, vonios kambaryje ar net pirtyje. Pagrindinė namo erdvė – įspūdingo aukščio svetainė su virtuve ir valgomuoju. Tai tapo sąmoninga atsvara dangų remiančioms pušims už lango. Vitrinos leidžia mėgautis nesuskaidytais gamtos vaizdais, o aukšti langai ir stoglangiai suteikia interjerui lengvumo bei erdvės pojūtį. Spalvų gama išlaikyta rami ir natūrali: šviesios grindys, minkšti smėlio tonai, natūralaus medžio tekstūros ir subtilūs žemės atspalviai kuria harmoningą foną besikeičiančiam miško peizažui. Centrinėje erdvėje organiškai dera virtuvės sala, valgomojo ir poilsio zonos. Nors funkcijos skirtingos, jos sujungtos į vientisą kompoziciją, leidžiančią šeimai būti kartu neprarandant savo individualumo. Vienu ryškiausių interjero akcentų tapo pagal architektės Ievos Prunskaitės idėją skulptoriaus Dano Aleksos sukurtas židinys. Jo forma išsiskiria tarp griežtesnių architektūrinių linijų ir suteikia būstui meninį charakterį. Židinys veikia ne tik kaip funkcionalus šilumos šaltinis, bet ir kaip skulptūrinis objektas, aplink kurį natūraliai organizuojama gyvenamoji zona. Minkštos formos atkartoja gamtoje aptinkamus siluetus, todėl šis pagrindinis interjero akcentas išlieka organiškas ir harmoningas.

Fasade naudojamos medžiagos subtiliai pereina į interjero erdves, kurdamos nuoseklų pasakojimą. Oksiduoto žalvario atspalviai, natūralaus medžio tekstūros, monolitinės architektūrinės formos ir kruopščiai parinktas apšvietimas tampa bendru jungiamuoju elementu. Interjere gausu individualiai suprojektuotos įrangos ir baldų – jie ne dominuoja, o papildo archi-

2026: 2 (97) INTERJERAS PATARIA 25

INTERJERAS

tektūrą. Dėl šios priežasties net didelės patalpos išlaiko ramybės ir subtilios prabangos pojūtį. Apšvietimas šiame projekte nėra tik techninis elementas – jis tampa architektūros dalimi. Integruotos šviesos linijos, paslėpti LED šviesos taškai, akcentinis apšvietimas lentynose ir nišose formuoja vakarinę namo atmosferą. Tamsiuoju paros metu interjeras įgauna naują charakterį: šviesa pabrėžia medžiagų faktūras, išryškina architektūrines detales ir kuria jaukią gyvenamąją aplinką. Ypatingas dėmesys skirtas natūralios ir dirbtinės šviesos dermei, todėl kiekviena erdvė pasižymi savita nuotaika skirtingu dienos metu. 26

Miegamųjų zona projektuota kaip atskiras, ramesnis namo sparnas. Čia vyrauja švelnių tonų paletė, natūralios medžiagos ir vaizdai į mišką. Dideli vitrininiai langai leidžia pabusti kartu su gamta, o kruopščiai suplanuotos užuolaidų sistemos suteikia privatumo ir komforto. Vaikų kambaryje atsiranda daugiau žaismingumo – subtilūs spalviniai akcentai ir individualiai sukurti baldai kuria šiltą bei jaukią aplinką. Darbo kambaryje žvilgsnį traukianti stiklinė pertvara leidžia išsaugoti vizualinį ryšį su bendrosiomis erdvėmis ir sykiu užtikrina reikalingą privatumą dirbant.

Vonios kambarys tampa tikra poilsio vieta. Laisvai pastatoma vonia orientuota į vitrininį langą, pro kurį atsiveria žalumos kupinas vaizdas. Šviesūs paviršiai, natūralaus medžio detalės ir subtilus apšvietimas kuria SPA atmosferą namuose. Net ir šioje erdvėje išlaikomas pagrindinis projekto principas – nuolatinis ryšys su gamta.

Šiek tiek atokiau nuo namo stovi degintos medienos pirties namelis. Jo vieta pasirinkta taip, kad neužstotų pagrindinių vaizdų iš svetainės ir gyvenamųjų patalpų. Dideli langai atsiveria į tankų pušyną, o vidaus apdailoje dominuoja šiltos medžio tekstūros ir jaukus apšvietimas. Čia sukuriama ypatinga atmosfera, kurioje žmogus gali visiškai atsiriboti nuo kasdienio tempo ir pasinerti į gamtos ramybę. IP

vokiskakeramika.lt interio.lt degmeda.eu

1 2 3

TAPETŲ RENESANSAS: NUO KARALIŠKŲJŲ RŪMŲ IKI INDIVIDUALIOS SKAITMENINĖS SIENŲ GRAFIKOS Dar visai neseniai daugeliui tapetai asocijavosi su praėjusio amžiaus interjerais – smulkiais raštais, gėlėmis ar sunkiai nuo sienų nuplėšiamais popieriaus sluoksniais. Tačiau šiandien jie išgyvena vieną ryškiausių atgimimų per visą savo istoriją. Architektai ir interjero dizaineriai tapetus vėl vertina kaip vieną stipriausių erdvės charakterio kūrimo priemonių, o pažangios skaitmeninės spaudos technologijos leidžia ant sienų perkelti kone bet kokią viziją – nuo autorinės grafikos iki fotografijų ar unikalių meno kūrinių. Tapetai šiandien nebėra tik fonas. Jie tampa interjero pasakojimu. Ir, kaip vėliau matysime, ši tendencija jau pasiekė ir Lietuvą – čia veikiantis gamintojas „Picwall“ taiko tą patį principą, kuris pakeitė visą pasaulinę industriją.

nouveau bei art deco kompozicijų. Tapetų raštai visuomet atspindėdavo savo laikmečio skonį, technologijas ir net visuomenės vertybes. Neatsitiktinai istorikai tapetus vadina savotišku interjero mados metraščiu. Pažvelgus į skirtingų epochų sienų dekorą galima nesunkiai suprasti, kokios spalvos, ornamentai ar net pasaulėžiūra dominavo konkrečiu istoriniu laikotarpiu.

MADA, KURI NUOLAT SUGRĮŽTA Interjero dizaino istorijoje tapetai ne kartą išgyveno pakilimus ir nuosmukius. XX a. viduryje jie buvo beveik kiekvienuose namuose, tačiau minimalistinės architektūros ir baltų sienų mada juos kuriam laikui nustūmė į šalį. Pastarąjį dešimtmetį situacija kardinaliai pasikeitė. Interjeruose vis dažniau ieškoma individualumo, emocijos ir charakterio. Šiuolaikiniai namai nebėra steriliai neutralūs – jie pasakoja apie savo šeimininkus, jų pomėgius ir gyvenimo būdą. Būtent todėl tapetai tapo viena greičiausių ir efektyviausių priemonių sukurti išskirtinę atmosferą. Šiandien dizaineriai nebijo tapetuoti ne tik vienos akcentinės sienos. Sienų apmušalais dengiami visi kambariai, lubos, nišos, spintų vidinės sienelės ar net durys. Tokie sprendimai leidžia sukurti vientisą architektūrinį įspūdį, kuriame sienos tampa ne fonu, o aktyvia interjero dalimi. Naujausios tendencijos taip pat rodo augantį susidomėjimą natūraliomis tekstūromis, panoraminiais peizažais, ranka pieštą grafiką primenančiais motyvais bei didelio mastelio meninėmis kompozicijomis.

PATARIMAS

SKAITMENINĖ REVOLIUCIJA PENKI ŠIMTMEČIAI ANT SIENŲ Tapetų istorija prasidėjo gerokai anksčiau, nei daugelis įsivaizduoja. Pirmieji popieriniai sienų apdailos būdai atsirado Kinijoje, kur popierius buvo naudojamas ne tik rašymui, bet ir gyvenamųjų erdvių puošybai. Europoje tapetai paplito XVI a., kai tapo prieinamesne alternatyva brangiems gobelenams. Iš pradžių jais buvo dekoruojami nedideli kambariai ar spintų vidus, bet netrukus tapetai persikėlė ir į reprezentacines erdves. XVIII ir XIX a., tobulėjant spaudos technologijoms, tapetų gamyba tapo masinė. Medžio klišės, vėliau cilindrinė spauda leido gaminti sudėtingus ornamentus dideliais tiražais, todėl jie iš prabangos atributo virto plačiai prieinama interjero detale. Kartu keitėsi ir jų estetika – nuo klasicizmo ornamentų iki augalinių motyvų, art 28

Didžiausias pokytis tapetų pasaulyje įvyko ne dizaino, o gamybos srityje. Skaitmeninė spauda iš esmės pakeitė visą industriją.

Anksčiau kiekvienam raštui reikėdavo gaminti atskiras klišes ar spaudos cilindrus, todėl ekonomiškai apsimokėdavo tik dideli tiražai. Šiandien didelės raiškos UV, latekso ir pigmentinio rašalo spausdintuvai leidžia pagaminti net vienintelį individualų tapetų komplektą konkrečiai sienai. Tas pats principas – be sandėliavimo, be minimalių tiražų reikalavimo – šiandien veikia ir Lietuvoje: būtent juo remiasi „Picwall“ tapetų gamyba, kai kiekvienas komplektas kuriamas konkrečių matmenų sienai, o ne atvirkščiai. Tai reiškia, kad architektas gali suprojektuoti visiškai unikalų sienų piešinį, fotografas – paversti savo darbą kelių metrų aukščio meno kūriniu, o užsakovas – turėti interjerą, kurio nebus niekur kitur pasaulyje. Skaitmeninė spauda suteikė dar vieną svarbų pranašumą – beveik neribotą spalvų tikslumą ir itin smulkų detalumą. Šiuolaikiniai sienų apmušalai gali perteikti akmens, betono, lino, medžio ar net sendinto tinko faktūrą taip įtikinamai, kad iš pirmo žvilgsnio sunku atskirti nuo tikros medžiagos. Būtent todėl architektai juos vis dažniau naudoja ne tik kaip dekorą, bet ir kaip vizualinę architektūros priemonę.

DAUGIAU NEI POPIERIUS Kartu su spaudos technologijomis pasikeitė ir pačios medžiagos. Šiuolaikiniai tapetai gaminami iš flizelino, vinilo, tekstilės, natūralių pluoštų, kamštienos ar net stiklo pluošto. Daugelis jų yra atsparūs drėgmei, ultravioletiniams spinduliams, lengvai valomi ir tinkami intensyviai naudojamoms visuomeninėms erdvėms. Vis dažniau gamintojai siūlo tvarius sprendimus – vandens pagrindo dažus, PVC neturinčias dangas, perdirbtas žaliavas bei mažesnį gamybos atliekų kiekį. Skaitmeninė spauda leidžia gaminti tik tiek, kiek reikia konkrečiam projektui, todėl išvengiama perteklinių sandėlių ir nepanaudotos produkcijos. Technologijos žengia dar toliau. Rinkoje jau atsiranda tapetų su reljefinėmis tekstūromis, garsą sugeriančiais sluoksniais ar net integruotais LED šviesos elementais, kurie sieną paverčia interaktyvia interjero dalimi. Nors tokios naujovės kol kas naudojamos nišiniuose projektuose, jos aiškiai rodo, kokia kryptimi juda visa sienų apdailos industrija.

TAPETAI KAIP ARCHITEKTŪROS ĮRANKIS Šiandien architektai apie tapetus kalba visai kitaip nei prieš dešimt ar dvidešimt metų. Jie nebėra tik dekoratyvinis sluoksnis. Didelio formato panoraminiai vaizdai gali vizualiai praplėsti mažą erdvę. Vertikalūs piešiniai sustiprina patalpų aukščio įspūdį. Tamsūs, sodrūs motyvai suteikia jaukumo, o subtilios tekstūros leidžia sukurti prabangos pojūtį nenaudojant brangių natūralių medžiagų. Viešbučiuose, restoranuose, biuruose ar gyvenamuosiuose interjeruose tapetai dažnai tampa svarbiausia identiteto dalimi. Jie padeda formuoti prekių ženklo

atmosferą, kurti įsimenančias erdves ir papasakoti lankytojui istoriją, dar prieš jam įžengiant į patalpą.

„PICWALL“: RENESANSAS PASIEKIA IR LIETUVĄ Ši pasaulinė tendencija nėra vien didžiųjų dizaino sostinių reikalas – ji vis ryškiau matoma ir Lietuvoje. Naujas lietuviškas prekių ženklas „Picwall“ siūlo personalizuotus tapetus, kurių gamyba paremta skaitmenine spauda be sandėliavimo: kiekvienas tapetas pritaikomas konkrečiai sienai pagal jos matmenis, o ne atvirkščiai. Praktikoje tai reiškia du kelius. Pirma, galima rinktis iš esamos dizainų bibliotekos – tiek „Picwall“ dizainerių kurtų kompozicijų, tiek bendradarbystės su menininkais rezultatų. Antra – ir čia labiausiai atsiskleidžia skaitmeninės gamybos privalumas – galima atsinešti savo failą: asmeninę nuotrauką, dizainą ar idėją ir ji taps unikaliu, tik tai sienai pritaikytu tapetu. Taip fotografo darbas ar šeimos nuotrauka gali virsti kelių metrų aukščio meno kūriniu ant sienos – dabar tai prieinama ir čia, Lietuvoje. „Picwall“ tapetai gaminami flizelino pagrindu, be plastiko, naudojant sertifikuotas, saugias medžiagas ir bekvapę spaudą, tad tinka net jautriausioms erdvėms, tokioms kaip vaikų kambariai ar miegamieji. Galbūt todėl šiandien tapetų renesansas nėra trumpalaikė mada. Veikiau tai natūrali reakcija į ilgai klestėjusį minimalizmą. Šiuolaikinis žmogus interjere ieško ne sterilumo, o emocijos, individualumo ir autentiškumo. O kai technologijos leidžia ant sienos perkelti iš esmės bet kokią idėją, tapetai tampa ne tik apdailos medžiaga, bet ir viena kūrybiškiausių šiuolaikinės architektūros išraiškos priemonių. IP Norintys pamatyti dizainų biblioteką ar aptarti individualaus tapeto idėją, gali apsilankyti www.picwall.com – ir sienoje išvysti tai, ko dar nėra niekur kitur. 2026: 2 (97) INTERJERAS PATARIA 29

PATARIMAS

KAUNE VEIKIA STUDIJA, KURIOJE GALIMA PASIVAIKŠČIOTI PO REALAUS MASTELIO BŪSIMUS NAMUS Planuojant nuosavo namo statybas ar būsto įrengimą, daugelis sprendimų priimami remiantis brėžiniais, vizualizacijomis ar kompiuteriniais modeliais. Tačiau net ir kruopščiai parengtas projektas ne visada leidžia tiksliai įsivaizduoti būsimą erdvę. Dėl to dalis sprendinių peržiūrima jau prasidėjus statyboms ar įrengimo darbams, kai pakeitimai tampa gerokai brangesni ir reikalauja papildomo laiko.

PROJEKTĄ GALIMA ĮVERTINTI DAR PRIEŠ PRASIDEDANT STATYBOMS Kaune veiklą pradėjo „Lifesize Plans Lietuva“ – architektūrinių projektų vizualizavimo studija, kurioje pastatų planai atkuriami realiu 1:1 masteliu. Joje žmonės gali fiziškai vaikščioti po dar nepastatytą namą, įvertinti patalpų dydį, baldų išdėstymą, judėjimo trajektorijas ir kitus kasdieniam komfortui svarbius sprendimus. Skirtingai nei virtualiosios realybės sistemose, čia nereikia specialių akinių ar papildomos įrangos. Projektas atkuriamas specialiai tam pritaikytoje erdvėje, todėl 30

lankytojai jį mato natūraliai ir gali laisvai judėti būsimoje aplinkoje. Tai leidžia geriau suprasti, kaip erdvė veiks realybėje, ir pastebėti sumanymus, kurie brėžiniuose ar kompiuterio ekrane ne visada atrodo problemiški.

SPRENDIMŲ KOREKCIJOS PROJEKTAVIMO ETAPU PADEDA IŠVENGTI PAPILDOMŲ IŠLAIDŲ Paslauga gali būti naudinga tiek individualių namų savininkams, tiek architektams, interjero dizaineriams,

nekilnojamojo turto vystytojams ar statybų projektų vadovams. Ankstyvame etape pastebėjus nepatogius pasirinkimus, galima išvengti dalies pakeitimų – paprastai jų kaina statybų metu smarkiai išauga. Klientų patirtis rodo, kad ši paslauga padeda dar projektavimo etapu pastebėti dalykus, kuriuos vėliau būtų sudėtinga ar brangu keisti. Apsilankymų metu klientai neretai koreguoja patalpų planuotę, peržiūri virtuvės ir svetainės zonas, keičia baldų išdėstymą ar net perplanuoja sanitarinių mazgų vietas. Pavyzdžiui, vieni klientai, realiu masteliu pamatę savo būsimų namų erdves, įsitikino, kad virtuvės ir svetainės zonoje vietos yra daugiau, nei atrodė brėžiniuose, todėl nusprendė įrengti virtuvės barą.

KAI PROJEKTAS TAMPA NE TIK MATOMAS, BET IR PATIRIAMAS „Remiantis mūsų partnerių patirtimi, projektų vertinimas realiu 1:1 masteliu gali padėti sumažinti klaidų skaičių ir sutaupyti iki 30 proc. statybos kaštų. Tačiau ne mažiau svarbi ir emocinė nauda – žmonės įgyja daugiau aiškumo bei pasitikėjimo savo sprendimais, o statybų ir įrengimo procesas tampa gerokai sklandesnis ir kelia mažiau streso. Tikiu, kad ateityje toks projektų tikrinimas taps ne išimtimi, o natūralia projektavimo ir statybų proceso dalimi“, – sako „Lifesize Plans Lietuva“ bendrakūrėjė Indrė Vanagaitė-Gurskienė. Vizualizacijos studijoje rodomos didelio formato L formos ekranuose. Lankytojai gali ne tik apžiūrėti pro-

jektą, bet ir praktiškai išbandyti skirtingus baldų išdėstymo ar erdvės organizavimo variantus. Tokiu būdu projektas tampa ne tik matomas, bet ir patiriamas.

PIRMOJI TOKIA STUDIJA BALTIJOS ŠALYSE Studijos bendras plotas siekia 840 kvadratinių metrų, o vienu metu gali būti atvaizduojami planai iki 500 kvadratinių metrų, bet tai nereiškia, kad galima vertinti tik tokio dydžio objektus. Didesni projektai gali būti peržiūrimi etapais, perstumiant vaizdą ir vertinant atskiras jų dalis realiu masteliu. „Lifesize Plans“ technologija prieš dešimtmetį buvo sukurta Sidnėjuje. Šiuo metu tokio tipo studijos veikia vos keliose pasaulio vietose, tarp jų – Sidnėjuje, Dubajuje, Dubline ir Kaune. Kaune įrengta studija tapo pirmąja Baltijos šalyse, suteikiančia galimybę architektūrinius projektus įvertinti realiu masteliu dar iki statybų pradžios. Technologijos kūrėjų teigimu, galimybė anksti identifikuoti nepatogius ar neefektyvius sprendimus padeda priimti labiau pagrįstas alternatyvas ir sumažinti korekcijų poreikį vėlesniuose projekto etapuose. Tiems, kurie planuoja statyti namą, įsirengti būstą ar vystyti komercinį objektą, tai suteikia galimybę būsimą erdvę ne tik pamatyti, bet ir išbandyti dar prieš pradedant realius darbus. IP

Daugiau informacijos lifesizeplans.lt

2026: 2 (97) INTERJERAS PATARIA 31

ENTRY – MODULINĖ SISTEMA PERSIRENGIMO ERDVĖMS Nė viena pramonės, gamybos ar prekybos įmonė neapsieina be rūbinės darbuotojams. Ši patalpa ypatinga tuo, kad joje į darbą atėję žmonės ne tik persirengia. Palikdami savo kasdienius drabužius, apsivilkdami darbinius, jie savotiškai persijungia – atsitraukia nuo asmeninės kasdienybės ir pasineria į darbo dienos ritmą. Rūbinė tampa transformuojančiais vartais. Ji privalo būti jauki, rami, tvarkinga, padėti išvengti sumaišties dėl nerandamų daiktų ar netvarkos.

DĖMESYS ŠVARAI

GERAS SKANDINAVIŠKAS DIZAINAS ENTRY pasižymi geru skandinavišku dizainu, iki smulkmenų apgalvotu funkcionalumu, tvirtumu ir kokybe. Sistema gaminama iš metalo ir medienos, galima rink-

PATARIMAS

Švedų ergonominių baldų gamintoja, bendrovė „AJ Produktai“ sukūrė modulinę rūbinės baldų sistemą ENTRY, pritaikytą darbo aplinkai: įmonėms, sveikatos priežiūros įstaigoms, mokykloms, vaikų darželiams. Sistemos pranašumas – apgalvotos detalės, dėl kurių rūbinėje lengva palaikyti ne tik tvarką, bet ir švarą. Po kiekviena batų lentyna ar uždara avalynės spintele yra padėtas lengvai išimamas ir išvalomas padėklas, į kurį subyra smėlis ir purvas, kai sausa, ir nuteka vanduo, kai šlapia.

Batų lentynos gali būti pastatomas prie sienos arba kabinamos ant jos, todėl po jomis lengva išvalyti grindis. Lygiai taip pat prie sienos gali būti statomi arba kabinami moduliai su uždaromis spintelėmis.

Tvarkinga rūbinė, pritaikyta pramonei, gamybos, sandėliavimo, prekybos įmonėms

Galima rinktis medines arba metalines spintelių dureles

GARANTIJA – 7 METAI „AJ Produktai“ savo gaminiams suteikia net 7 metų garantiją. Tai reiškia, kad gamintojas yra visiškai tikras dėl savo produktų kokybės. Šios serijos baldai sukurti laikantis esminių bendrovės principų: skatinti atsakingą vartojimą, susidėvėjus kuriai nors detalei, keisti tik ją, o ne visą baldą. Švedijoje įsikūrusios įmonės atstovybė Lietuvoje UAB „AJ Produktai“ veikia daugiau nei 20 metų. „Daiktų ergonomiškumas apima ne tik patogumą ar individualų pritaikymą žmogui (tai ypač svarbu daiktams, kuriais naudojamės dirbdami), bet ir atsakingą vartojimą, kuris yra tiesiogiai susijęs su gaminio kokybe“, – baldų kūrybos ir gamybos idėją apibūdino bendrovės generalinė direktorė Eglė Gasiūnienė. IP

Pastelinių spalvų metalinės durelės padeda kurti stilingą interjerą

tis vieną madingą spalvą arba jas derinti tarpusavyje. Trijų pastelinių spalvų – šviesiai mėlynos, pilkos ir žalsvos užrakinamos metalinės arba iš ąžuolo ir beržo medienos pagamintos durelės suteikia rūbinės interjerui elegancijos ir kuria ramią atmosferą. Batų lentynų, uždarų spintelių moduliai ir sekcijos, skirtos drabužiams pasikabinti ir atsisėsti, gali būti ir laisvai pastatomos, dėl to jomis patogu atskirti erdves, keisti patalpos planą. Tarpusavyje jungiami moduliai lengvai priderinami prie turimų erdvių, parduodami nedideliais segmentais. Jie tinka tiek didelėms, tiek ir ankštoms patalpoms.

ENTRY – laisvai pastatomi spintelių moduliai tinka visoms visuomeninės paskirties objektų rūbinėms

2026: 2 (97) INTERJERAS PATARIA 33