Jaunosios kartos fotografė, vizualiojo meno kūrėja Elena Krukonytė – Lietuvos kultūros erdvėje gerai žinomas vardas. Savo darbuose įamžindama žmones, menininkė analizuoja jų santykį su aplinka ir tiria, kaip laikas formuoja žmonių saviraišką nuolat besikeičiančiame pasaulyje. Kurdama savo asmeninius projektus, fotografuodama garsiems mados prekių ženklams, žurnalams, kuruodama itin populiarią instagramo paskyrą @90s_lithuania, Elena stengiasi užfiksuoti santykį tarp praeities bei dabarties ir savo darbais atsakyti į patį svarbiausią klausimą – ką reiškia būti žmogumi.
Praeities idėjos, suformavusios dabartį Tekstas: Adelė Galdikaitė Nuotraukos: asmeninis archyvas
– Elena, jei tavęs paklausčiau, kas esi, kaip prisistatytum? – Vizualinė didžėjė – miksuoju vaizdus ir jų prasmes. – Nuo ko prasidėjo tavo fotografijos kelias? Ar kūryba lydėjo nuo pat vaikystės? – Fotografuoti pradėjau aštuonerių, gavusi dovanų telefoną „Sony Ericsson W810i“ su dviejų megapikselių kamera. Fotografavau kalakutus močiutės kaime, o mokykloje – savo klasės draugus, kad galėtų įsikelti į one.lt. Kai man buvo šešiolika, pradėjau iš to užsidirbti – fotografuodavau bendraamžius, kuriems reikėdavo naujų profilio nuotraukų feisbukui. Portretinė fotografija ir žmogus man įdomus jau nuo vaikystės. – Žiūrint į tavo fotografijas atrodo, kad jas sieja viena idėja, žinutė, – ar esi išsigryninusi savo fotografijos stilių, pagrindinę koncepciją? – Mano fotografijoje svarbi laiko tema. Pavyzdžiui, projekte „Mano bendraamžių portretai“ fiksuoju individualių žmonių savirefleksiją apie praeitį, dabartį ir ateitį. Koliažų projekte „Elena Krukonytė Elenai Krukonienei“ derinau savo močiutės, kurios vardas toks pats, nuotraukų albumo portretines nuotraukas su savo fotografijomis iš skirtingų lokacijų – perkėliau savo močiutę į erdves, kuriose ji niekada nėra buvusi, taip
120
sujungdama praeitį su dabartimi. Fotografija man įdomi tuo, kad leidžia chemiškai užfiksuoti šviesos fotonus tam tikrame laiko tarpe, iš trimatės realybės sukurti dvimatį atvaizdą. Dabar tyrinėju fotografijos teikiamą galimybę įamžinti laikmečio sociokultūrinius kontekstus. ‒ Kas suformavo tavo požiūrį į fotografiją kaip meno šaką? – Su menu mane supažindino tėvai – vesdavosi į parodas, kultūros renginius. Mama mane fotografuodavo su juostine muiline – taip išmokau pozuoti, o tėtis paaiškindavo, kaip fotoaparatas veikia techniškai. Baigusi mokyklą įstojau į Vilniaus dizaino kolegiją, šioje gavau daug techninių žinių. Su mainų programa išvykau į Olandiją, mokiausi Karališkojoje menų akademijoje Hagoje, kur įgijau gilesnį supratimą apie meną ir fotografiją. Prieš atvykdama į Hagą įsivaizdavau, kad fotografija – tai tiesiog estetiškas vaizdinys, tačiau grįžus namo mano supratimas pasikeitė ir fotografiją bei meną pradėjau suvokti kaip įrankį, leidžiantį išreikšti savo požiūrį, pasakoti istorijas. Mano požiūris dar nėra galutinai susiformavęs, vis dar atrandu naujų fotografijos niuansų. Nuo rugsėjo pradėsiu studijuoti fotografijos ir medijų menų magistrą Vilniaus dailės akademijoje ir tikiu, kad šios studijos dar labiau pagilins mano mąstymą.