K a i p j ū s j au č i at ė s ?
Dabar išgyvenu prastoką laiką. Visos knygos man kelia pasibjaurėjimą. Nieko neveikiu. Kaip niekad suvokiu, kad esu niekam tikęs. Jaučiu, kad nieko nepasieksiu, ir eilutės, kurias rašau, man atrodo vaikiškos, apgailėtinai juokingos ir netgi, svarbiausia, visiškai nenaudingos. Kaip iš to išsikapstyti? Turiu vieną išeitį – veidmainiauti. Valandų valandas būnu užsidaręs, o kiti mano, kad dirbu. Gal gailisi manęs, kai kurie galbūt žavisi, o aš nuobodžiauju, žiovauju, akyse vis švysčioja geltoni atspindžiai – tai mano bibliotekos geltonis. Turiu žmoną, stiprią ir švelnią gyvybės kupiną būtybę, kūdikį, kuris papuoštų kiekvieną konkursą, ir nė lašo jėgų tuo džiaugtis. Gerai žinau, kad ši būsena ilgai nesitęs. Vėl atgausiu viltį, ryžtą kurti naujus dalykus, vėl stengsiuos. Kad bent šie prisipažinimai man padėtų! Kad vėliau tapčiau didžiu psichologu! Bet bijau, kad tam man nepakaks šio gyvenimo. Mirsiu arba nuleisiu rankas ir nuolat svaiginsiuos svajonėmis. Verčiau skaldyčiau akmenis, dirbčiau laukus. Taigi, visą savo ilgą arba trumpą gyvenimą nesiliausiu kartoti: verčiau būtų kas nors kita. Iš kur tas sielos bangavimas, įkarščio potvyniai ir atoslūgiai? Mūsų viltys kaip jūros bangos: kai jos atslūgsta, lieka dvokiančios daiktų krūvos, šlykščios kriauklės ir krabai, pamiršti pašvinkę moraliniai krabai, skersomis rėpliojantys atgal į jūrą. Koks bevaisis rašytojo, kuriam nesiseka, gyvenimas! Dieve mano, juk aš protingas, protingesnis už daugelį kitų. Tai akivaizdu, nes skaitydamas „Šventojo Antano gundymą“ neužsnūstu. Bet šitas protingumas – kaip nenaudingas, nepažintas tekantis vanduo, jo srovėje dar neįrengtas malūnas. Taip ir yra: dar neradau savo malūno. Ar kada nors jį rasiu?
17