Issuu

Nes man pasirodė, kad žmogus labai panašus į citadelę. Jis išgriauna sienas, kad įgytų laisvę, bet lieka sugriauta ir žvaigždėms atvira tvirtovė. Citadele, aš pastatysiu tave žmogaus širdyje. ANTOINE’AS DE SAINT-EXUPÉRY (1900–1944) – vienas žymiausių XX a. prancūzų rašytojų, parašęs kultinius kūrinius „Mažasis princas“, „Žemė žmonių planeta“, „Karo lakūnas“. „Citadelė“ – paskutinė, aštuonerius metus rašyta autoriaus knyga, kurios pabaigti neleido netikėta jo žūtis karinėje oro žvalgybos misijoje. „Citadelę“ rašytojas laikė savo gyvenimo knyga, literatūrinių lūkesčių išsipildymu. 219 trumpų apmąstymų, pastabų, meditacijų apie žmoniją perteikia visą A. de Saint-Exupéry gyvenimo filosofiją.

Kūrinio centre – utopinio Sacharos dykumos miesto valdovas. Smėlio audrų, karštyje kylančių miražų, dykuma keliaujančių karavanų vaizdus lydi jo pokalbiai su tėvu. Išklausęs tėvo patarimų, jis sprendžia, kaip atrodys jo valdoma visuomenė. Poetiškos valdovo refleksijos – tai išminties pamokos apie žmogaus ir civilizacijos veikimo principus. Lakūno profesija įkvėpė A. de Saint-Exupéry savo prozoje žvelgti į žmones daug aprėpiančiu žvilgsniu, pakilti virš jų skirtybių, individualių patirčių ir prabilti apie daugiasluoksnę visumą. Kas daro žmogų žmogumi? Kaip kuriame prasmes daiktams ir vietoms, kuriose gyvename? Kokiu būdu suderinti vidinę laisvę su veikimu dėl bendresnio žmonijos gėrio? Svarstydamas šiuos ir kitus klausimus, A. de Saint-Exupéry gilinasi į meilės ir galios ištakas bei iškelia vidinės tvirtovės idėją – tam, kad imtume saugoti savo dvasios miestą, jame turi būti ką ginti. „Palyginti su šiuo kūriniu, visos kitos mano knygelės tėra pratybos.“ – A. de Saint-Exupéry

„MAŽASIS PRINCAS“ suaugusiesiems

Trumpi pamąstymai apie žmogaus esmę ir civilizacijos pamatus

Antoine de SAINT-EXUPÉRY CITADELLE Gallimard, 1978

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt. Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

I Nes að per daug daþnai maèiau, kaip gailestis pasiklysta. Bet mes, valdantys þmones, mes iðmokome tyrinëti jø ðirdis, kad suteiktume rûpestingà globà tik objektui, vertam dëmesio. Bet að atsisakau parodyti gailestá áþûliai rodomoms þaizdoms, kurios alina moterø ðirdis, kaip ir merdintiesiems, kaip ir mirusiesiems. Ir að þinau kodël. Buvo toks mano jaunystës amþius, kai að gailëdavau elgetø ir jø opø. Jiems samdydavau gydytojus ir pirkdavau balzamø. Karavanai man parveþdavo ið kokios nors salos aukso pagrindu pagamintø tepalø, uþtraukianèiø þaizdoto kûno odà. Ðitaip elgiausi iki tos dienos, kol perpratau, kad jie brangina kaip retà prabangà savo pûlinius, uþklupæs juos besidraskanèius ir besitepanèius iðmatomis odà, kaip daro tasai, kuris træðia dirvà, kad ið jos iðrautø purpurinæ gëlæ. Jie rodë vieni kitiems puvësius didþiuodamiesi, keldamiesi puikybën dël gautø dovanø, nes tasai, kuris gaudavo daugiausia, pats savo esybëje lygindavo save su didþiuoju kunigu, kuris pastato patá graþiausià dievaitá. Jeigu jie sutikdavo pasitarti su mano gydytoju, tai tik todël, kad puoselëdavo viltá, jog jø ðankeris apstulbins já savo smarve ir iðplitimu. Ir jie mosikavo savo strampais, kad uþimtø vietos pasaulyje. Taip jie priimdavo gydytojø paslaugas tarytum malonæ duodami apiplauti rankas ir kojas; tai glostë jø savimeilæ, bet vos tik liga pranykdavo, pasijusdavo esà beverèiai, nepuoselëjantys nieko ið savo esybës, tarytum nereikalingi, ir nuo to laiko jie imdavo rûpintis, kaip pirmiausia atgaivinti opà, kuri jais mito. Ir paskui, ið naujo puikiai prisidengæ savo liga, ðlovingi ir tuðèiagar5

biai, paëmæ á rankas mediná dubenëlá, jie vëlei pasukdavo karavanø keliu ir savo neðvaraus dievo vardu plëðdavo iðmaldà ið keliautojø. Buvo toks amþius, kai að gailëjausi mirusiøjø. Tikëdamas, kad tasai, kurá paaukodavau jo dykumai, skendo apimtas beviltiðkos vienatvës, dar visiðkai nenumatæs, kad niekados nebûna vienatvës tiems, kurie mirðta. Dar niekada nesusidûræs su jø atlaidumu. Bet að maèiau savanaudá arba gobðuolá, netgi tàjá, kuris taip baisiai rëkë prieðindamasis bet kokiam apiplëðimui, paskutinei valandai atëjus praðë, kad lieptø aplink já susirinkti namiðkiams, paskui iðdalijantá savo gërybes su niekinamu teisingumu kaip bereikðmius þaisliukus vaikams. Maèiau bailø suþeistàjá, tà patá, kuris pakliuvæs á paprasèiausià pavojø bûtø paleidæs gerklæ ðaukdamas pagalbos, o kità kartà, ið tikrøjø apdauþytas, atstûmë siûlomà pagalbà, kai paaiðkëjo, kad toji pagalba sukeltø jo bendraþygiams pavojø. Mes ðloviname toká pasiaukojimà. Bet dar ten að aptikau tik kuklø paniekos þenklà. Paþástu þmogø, kuris kitam duoda atsigerti ið savo gertuvës, kai jis jau dþiûna saulëj, ar duonos kriaukðlá, kai badas pasiekia apogëjø. Pirmiausia dël to, kad jis nejauèia jokio poreikio ir kupinas karaliðko neþinojimo palieka kitam apgrauþti kaulà. Maèiau, kaip moterys apverkia mirusius karius. Bet juk patys jas apgavome! Tu matei juos sugráþtanèius, iðlikusius gyvus, ðlovingus ir varþanèius, jie kelia smarkø triukðmà rëkaudami apie savo þygdarbius, atneðantys, kaip garantijà uþ patirtà pavojø, kitø mirtá, mirtá, kurià vadina siaubinga, nes ji bûtø galëjusi juos iðtikti. Að pats jaunystës metais mëgau, kad mano kaktà gaubtø aureolë, atsirandanti nuo kardo kirèiø, kuriuos gavo kiti. Sugráþdavau mosuodamas mirusiais savo bendraþygiais ir kraupia jø neviltim. Bet anasai, kurá pasirinko mirtis, kuriam rûpi, kaip iðvemti kraujà arba prilaikyti vidurius, vienintelis randa tiesà suþinodamas, kad visiðkai nëra mirties siaubo. Jo paties kûnas jam pasirodo kaip savo tarnybà baigæs, nuo ðiolei niekam nereikalingas ánagis, kurá jis numeta á ðalá. Suardytas kûnas, kuris atsiskleidþia visu nusidëvëjimu. Kûnas jauèia troðkulá, o mirðtantysis teáþvelgia troðkulio progà, ið kurios bûtø gerai iðsilaisvinti. Ir pasirodo nereikalingos visos gërybës, kurios buvo naudojamos puoðti, mai6

tinti, ðvæsti pusiau svetimà kûnà, kuris tëra namø nuosavybë, tarytum prie kuolo pririðtas asilas. Tuomet prasideda agonija sàmonës, kurià tai uþplûsta, tai apleidþia atminties potvyniai ir atoslûgiai, sûpavimasis. Jie plaukia pirmyn atgal kaip potvynis ir atoslûgis, neðdami atgalios taip, kaip buvo nusineðæ visas vaizdø atsargas, visus prisiminimø kiaukutus, visas visø iðgirstø balsø kriaukles. Jos vëlei iðkyla á pavirðiø, jos vëlei siûbuoja ðirdies dumblius ir vëlei atgyja visi jausmai. Bet lygiadienis ruoðiasi lemtingam atoslûgiui, ðirdis iðtuðtëja, potvynis ir jo atsargos gráþta pas Dievà. Þinoma, að maèiau, kaip þmonës bëga nuo mirties ið anksto sukrësti akistatos. Bet niekados nesu matæs, kad tasai, kuris mirðta, atsisakykit klaidingo poþiûrio, iðsigàstø. Taigi kodël turëèiau jø gailëtis? Kodël turëèiau gaiðti laikà apverkdamas jø baigtá? Að per daug paþinau mirusiøjø tobulumà. Su kuo lengvesniu esu susidûræs nei tos belaisvës mirtis, kuria pralinksmino mane, ðeðiolikametá, ir kuri, kai jà man atneðë, jau rûpinosi, kaip numirti alsavo trumpais atodûsiais ir slëpë kosulá paklodëse uþbaigusi lenktynes kaip jau nuvaryta, bet ðito dar neþinanti gazelë, nes ji mëgo ðypsotis. Bet ta ðypsena vëjas virð upës, svajonës pëdsakas, gulbës pëdos; ir diena ið dienos eidami vis grynyn, branginami ir vis sunkiau iðsaugomi, kol tapome paprasta, tokia gryna linija, kai vienà kartà gulbë ëmë ir nuskrido. Taip pat mano tëvo mirtis. Mano tëvo iðsipildþiusio ir tapusio ið akmens. Þmogþudþio plaukai praþilo, kaip þmonës kalba, kai jo durklas, uþuot iðtuðtinæs praþûtingà kûnà, pripildë já didybës. Þmogþudá, pasislëpusá karaliðkajame kambaryje, atsidûrusá akis á aká ne su savo auka, bet su milþiniðku sarkofago granitu, pakliuvusá á spàstus tylos, kurios prieþastis jisai pats ir buvo, auðtant þmonës aptiko sukniubusá dël mirusiojo nejudrumo. Ðitaip mano tëvas, kurá kaþkoks karalþudys vienu metu ákurdino amþinybëje, kai jis prarijo savo atodûsá, nutraukë kitø alsavimà iðtisoms trims dienoms taip, kad lieþuviai neatsiriðo, peèiai paliovë bûti gniuþdomi po to, kai mes nuleidome já á þemæ. Bet jis mums pasirodë toks reikðmingas, jisai, kuris ne valdë, bet slëgë ir áspaudë savo antspaudà, kad mes pamanëme, kai já nuleidome á duobæ ant átemptø grikðinèiø virviø, jog laidojame ne lavonà, o 7

neðame á klojimà javø atsargas. Pakibæs jis svërë kaip pirmoji ðventovës plokðtë. Ir mes jo nelaidojome, mes ámûrijome já þemëje, pagaliau tapusá tuo, kuo yra tuo pamatu. Jisai mane iðmokë mirties ir privertë, kai buvau jaunas, þiûrëti jai tiesiai á akis, nes jis niekados nenudelbdavo akiø. Mano tëvas buvo ereliø kraujo. Tai atsitiko per prakeiktuosius metus, metus, kuriuos praminë Saulës puota, nes tais metais saulë praplatino dykumà þerdama spindulius ant smëlynø tarp griauèiø, sudþiûvusiø dygliakrûmiø, permatomø iðgaiðusiø drieþø odeliø ir kupranugariø þolës, virtusios aðutais. Toji, kurios dëka atsiranda gëliø stiebeliai, prarijusi tas bûtybes, pasistatë sostà ir vieðpatavo virð iðbarstytø jø lavonø, kaip vaikas tarp þaislø, kuriuos sulauþë. Jinai susiurbë netgi poþeminius vandens telkinius ir iðgërë retø ðuliniø vandená. Jinai susiurbë netgi auksuotà smëlynø plëvelæ tie paliko tokie tuðti, tokie balti, kad mes pakrikðtijome tà kraðtà Veidrodþio vardu. Nes veidrodis niènieko nesulaiko ir vaizdai, kuriais jis uþsipildo, neturi nei svorio, nei trukmës. Kadangi retkarèiais veidrodis, tarytum druskos eþeras, degina akis. Kupranugariø varovai, kai tik pasiklysta ir ákliûva á spàstus, niekados negràþinanèius savo gero, ið pradþiø jø neatpaþásta, nes niekas jø neiðskiria, ir jie ten velka kaip ðeðëlá saulëje savo esimo vaiduoklá. Prilipæ prie ðviesos dervos, jie manosi þingsniuojà, jau prasmegæ amþinybëj, jie tariasi gyvenà. Varo á prieká savo karavanà ten, kur jokiomis pastangomis neámanoma áveikti platybiø inercijos. Þingsniuodami ðulinio, kurio nëra, link jie dþiaugiasi prieblandos vësa, o ji nuo ðiolei tëra bergþdþias atidëjimas. Galbût, o naivuoliai, jie skundþiasi naktø lëtumu, bet naktys netrukus pralëks virð jø sakytum mirktelëjimas. Ir áþeidinëdami vieni kitus gerkliniais balsais dël ðvelniø neteisybiø, jie neþino, kad jiems teisybë jau atseikëta. Tu manai, kad ðièia skuba karavanas? Palauk, tegu prabëga dvideðimt amþiø ir sugráþæs paþvelk! Pradingæ laike ir virtæ smëliu vaiduokliai, kuriuos sugërë veidrodis, tokius að pats juos atradau, kai tëvas, norëdamas pamokyti mane mirties, pasisodino ant arklio pasturgalio ir iðsiveþë. 8

Tenai, man tarë jis, buvo ðulinys. Gilumoje vienos ið ðitø vertikaliø angø, kurios atspindi vienintelæ þvaigþdæ tokios jos gilios, kad netgi purvas sukietëjo ir jame ákliuvusi þvaigþdë uþgeso. Taigi uþtenka, kad pranyktø vienintelë þvaigþdelë, ir karavanas visiðkai sutrinka kelyje, kaip ir pakliuvæs á spàstus. Aplink siaurà angà tarytum aplink nutrauktà bambagyslæ þmonës ir gyvuliai veltui susispietë, kad gautø ið þemës ásèiø vandens savo kraujui. Bet patys patikimiausi darbininkai, virvëmis nuleisti iki pragarmës dugno, veltui gremþë sukietëjusá luobà. Panaðus á smeigtuku prismeigtà ir mirties traukuliø tampomà gyvà vabzdá, kuris aplink iðbarstë ðilkà, þiedadulkes ir sparnø auksà, karavanas, prikaltas prie vienintelio tuðèio þemës ðulinio, pradëjo balti paveiktas pervargusiø kinkiniø sàstingio, iðtarðytais viduriais lagaminø, deimantø, iðmëtytø kaip statybø lauþas, ir sunkiø aukso luitø, kuriuos uþpustë smëlis. Kadangi atidþiai juos stebëjau, mano tëvas prabilo: Tu þinai, kokia bûna vestuviø puota po to, kai jà apleidþia sveèiai ir mylimieji. Auðra iðryðkina netvarkà, kurià jie paliko. Sudauþyti àsoèiai, apversti stalai, iðblësusios þarijos visa iðsaugo pëdsakus bruzdesio, kuris sustingo. Bet skaitydamas tuos þenklus, man tarë tëvas, tu niènieko nesuþinosi apie meilæ. Rankomis pasverdamas, græþiodamas Pranaðo knygà, man dar pasakë jis, gaiðdamas laikà raidþiø pieðiniui tyrinëti arba iliustracijø auksui, beraðtis praranda esmæ, kuri yra ne tuðèias daiktas, bet dieviðka iðmintis. Taip þvakë visai ne vaðkas, kuris palieka pëdsakus, o ðviesa . Kadangi að drebëjau, uþklupæs tuðèio plokðèiakalnio, panaðaus á senovinio aukojimo stalà platybëse, Dievo valgymo atliekas, mano tëvas man dar pasakë: Tai, kas svarbu, neatsiskleidþia pelenuose. Negaiðk laiko þiûrëdamas tuos lavonus. Èionai nieko nëra tik veþimaièiai, áklimpæ purvynan visai amþinybei, nes nëra veþëjø . Tuomet, riktelëjau að, kas mane pamokys? Ir tëvas man atsakë: 9

Karavano esmæ suvoksi, kai jis praras jëgas. Uþmirðk bergþdþià þodþiø triukðmà: jei pragarmë pasiprieðins jo þygiui, jis apeis pragarmæ, jei iðkils uola, jis jos iðvengs, jei smëlis pasidarys pernelyg smulkus, jis kitur ieðkos kietesnio smëlio, bet visados þygiuos ta paèia kryptimi. Jei druskingos vietovës druska ima grikðëti nuo neðuliø svorio, tu matai, kaip karavanas sunerimsta, ima traukti ið klampynës gyvulius, apgraibom ieðko tvirto pagrindo, bet netrukus viskas susitvarko, dar syká pasuka ankstesne kryptimi. Jei koks gyvulys pargriûva, varovai sustoja, surenka suduþusias dëþes, sukrauna kroviná ant kito gyvulio, sutraukia, kad kaip reikiant suverþtø gurgþdanèios virvës mazgà, paskui pajuda tuo paèiu keliu. Kartais mirðta tasai, kuris buvo vedlys. Kiti já suvysto drobule. Uþkasa smëlyje. Kyla ginèai. Paskui jie paskiria kità vedliu ir dar kartà nustato kryptá pagal tà paèià þvaigþdæ. Taip karavanas pajuda bûtinai ta kryptimi, kuri iðkyla virð jo, toji kryptis akmuo, slegiantis ant nematomo ðlaito . Kartà miesto teisëjai nuteisë jaunà moterá, kuri padarë kaþkoká nusikaltimà, pasmerkë jà saulëje apnuoginti ðvelnià kûno odà ir paprasèiausiai liepë pririðti jà prie mieto dykumoje. Að tave pamokysiu, man tarë tëvas, kur link nukreiptos þmoniø pastangos. Ir vëlei mane iðsiveþë. Kai mes keliavome, praëjo iðtisa diena, ir saulë iðgërë drungnà jos kraujà, jos seiles ir jos paþastø prakaità. Iðgërë jos akiø ðviesos vandená. Sutemo, praslinko trumpas nakties gailestingumas, kai mes, mano tëvas ir að, pasiekëme uþdrausto plokðèiakalnio slenkstá, kur ji, iðnirdama balta nuoga ið uolos pagrindo, trapesnë uþ stiebà, maitinamà drëgmës, bet nuo ðiolei atskirtà nuo sunkaus vandens atsargø, þemëje pavirstanèiø tirðta tyla, gràþydama rankas kaip vynuogienojas, kuris jau traðka liepsnose, ðaukësi Dievo gailestingumo. Paklausyk jos, man tarë tëvas. Ji atranda esmæ... Bet að buvau baikðtus vaikas: Galbût ji kankinasi, atsakiau, ir galbût jai baisu... 10

Ji perþengë, man pasakë tëvas, kanèià ir baimæ tvarto ligas, skirtas nuolankiai bandai. Ji atranda tiesà. O að girdëjau, kaip ji skundësi. Pakliuvusi á beribæ naktá, ðaukësi vakaro lempos namuose ir kambario, kuris jà bûtø suvienijæs, ir durø, kurios jà bûtø gerai uþdariusios. Atiduota beribiam pasauliui, kuris visiðkai nerodë veido, ji ðaukësi vaiko, kurá pabuèiuoja prieð uþmigdama ir kuris yra pasaulio esmë. Tame tuðèiame plokðèiakalnyje, paklusdama praeinanèiam nepaþástamajam, ji apdainavo sutuoktinio þingsná, kuris vakare aidi ant slenksèio ir tu já atpaþásti, ir jis nuramina. Begalybës akivaizdoje, neturëdama á kà ásikabinti, ji maldavo gràþinti jai uþtvankas, kurios vienintelës leidþia bûti, vilnos gniutulà, kurá reikia sukarðti, vienintelá dubenëlá, kurá reikia iðplauti, vaikà, kurá reikia uþmigdyti. Ji ðaukësi amþinybës namø, kuriuos su visu kaimu gaubia ta pati vakaro malda. Tëvas vëlei uþsisodino mane ant arklio pasturgalio, kai pasmerktosios galva palinko ant peties. Ir mes atsidûrëme vëjyje. Tu iðgirsi, man tarë tëvas, jø klegesá ðá vakarà palapinëse ir jø priekaiðtus uþ þiaurumà. Bet mëginimà maiðtauti að jiems sugrûsiu gerklën: að formuoju þmogø . Taèiau nuspëjau tëvo gerumà: Noriu, kad jie mylëtø gyvà ðaltiniø vandená. Ir vientisà þaliø mieþiø pavirðiø, uþtraukiantá vasaros áplaiðas. Noriu, kad jie garbintø gráþtanèius metø laikus. Noriu, kad maitintøsi panaðiai kaip vaisiai, baigiantys nokti, tyla ir lëtumu. Noriu, kad ilgai apraudotø gedulà ir ilgai gerbtø mirusiuosius, nes paveldas lëtai pereina ið kartos á kartà, o að nenoriu, kad jie prarastø savo medø kelyje. Noriu, kad jie bûtø panaðûs á alyvmedþio ðakà, tà, kuri laukia. Tuomet juose bus juntamas didysis Dievo sûpavimas, kuris kaip ðuoras atskrieja iðbandyti medþio. Jis juos veda, paskui parveda atgal ið auðros á naktá, ið vasaros á þiemà, ið auganèiø javø á suveþtus klojimuosna javus, ið jaunystës senatvën, paskui ið senatvës pas gimusius vaikus . Kadangi, kaip ir apie medá, tu niènieko neiðmanai apie þmogø, jei tu já iðskleidi jo trukmëje ir padaliji pagal jo skirtumus. Medis nëra sëkla, nëra në stiebas, lankstus kamienas, negyvos malkos. Medis tai ta galia, kuri ið lëto susilieja su dangumi. Tà patá 11

galima pasakyti apie tave, mano maþas þmogau. Dievas tau liepia gimti, liepia augti, nuolatos tave uþpildo geismais, apgailestavimu, dþiaugsmais ir kanèiomis, pykèiu ir atleidimais, paskui susigràþina pas save. Taèiau tu nesi nei moksleivis, nei sutuoktinis, nei vaikas, nei senis. Esi tasai, kuris iðsipildo. Ir jei tu sugebi atpaþinti save kaip sûpuojamà ðakà, gerai ásikabinusià á alyvmedá, savo judesiais patirsi amþinybæ. Ir visa aplink tave pasidarys amþina. Amþinas ðaltinis, kuris èiurlena ir ástengë pagirdyti tavo tëvus, amþina akiø ðviesa, kai tau ðypsosis mylimoji, amþina naktø gaiva. Laikas yra nebe smëlio laikrodis, kuris sunaudoja smëlá, o pjovëjas, suriðantis pëdà .

II Taigi uþlipæs á paèio aukðèiausio bokðto virðûnæ að atradau, kad nei kanèia, nei mirtis Dievo krûtinëje, nei pats gedulas neverti gailesèio. Nes pradingusysis, jei gerbiamas jo atminimas, yra labiau esantis ir galingesnis uþ gyvàjá. Ir að perpratau þmoniø nerimà ir mane apëmë gailestis þmonëms. Ir að nusprendþiau juos pagydyti. Man gaila to vienintelio, kuris atsibunda didþiulëje patriarchalinëje naktyje manydamas esàs priglobtas po Dievo þvaigþdëmis ir netikëtai pajuntàs kelionæ. Draudþiu uþdavinëti jam klausimus, nes þinau, kad niekados nëra atsakymo, kuris numalðintø troðkulá. Tasai, kurs klausinëja, pirmiausia ieðko pragarmës. Smerkiu nerimà, kuris pastûmëja vagis nusikaltimo link, iðmokæs juos skaityti ir þinodamas, kad jø neiðgelbësiu, jei gelbësiu nuo skurdo. Nes jeigu jie mano geidþiantys kitam priklausanèio aukso, jie klysta. Bet auksas spindi kaip þvaigþdë. Toji meilë, kuri nepaþásta pati savæs, kreipiasi á ðviesà, kurios jie niekados nepagaus. Jie eina nuo atspindþio prie atspindþio gvelbdami nereikalingas gërybes tarytum pamiðëlis, kuris, norëdamas sugriebti juodame ðaltiniø vandenyje atsispindintá mënulá, já semia. Jis eina ir 12

bloðkia á trumpai trunkanèià orgijø ugná bergþdþius pelenus, kuriuos pavogë. Paskui pratæsia naktinius sustojimus, iðblyðkæ sakytum ant pasimatymo slenksèio, sustingæ ið baimës, kad iðgàsdins, ásivaizduodami, kad èionai slypi tatai, kas galbût vienà dienà patenkins visus jø norus. Jei tà þmogø paleisiu laisvën, jis liks iðtikimas savo kultui, ir mano ginkluoti vyrai, traiðkydami ðakas, dar rytoj uþklups já kitam priklausanèiame sode, kur pilna jo ðirdies plakimo ir kur jis mano, kad ðiandien jauèia, kaip jo link palinksta laimë. Ir, þinoma, pirmiausia að apgaubiu juos savo meile þinodamas, kad juose esama daugiau ákarðèio negu dorybinguosiuose, tûnanèiuose savo krautuvëlëse. Bet að esu miestø statytojas. Nusprendþiau èia pakloti savo citadelës pamatus. Sulaikiau þygiuojantá karavanà. Jis tebuvo sëkla vëjo vagoje. Vëjas neða tarytum kvepalus kedro sëklà. O að pasiprieðinu vëjui ir uþkasu sëklà norëdamas uþauginti kedrus Dievo garbei. Reikia, kad meilë rastø savo objektà. Gelbëju tà vienintelá, kuris myli tai, kas yra, ir kurá galima pasotinti. Todël uþdarau moterá santuokoje ir ásakau uþmuðti akmenimis svetimaujanèià þmonà. Ir, savaime suprantama, að þinau, kad ji jauèia troðkulá ir kokia didelë esatis, kuriai ji save priskiria. Gebu jà, alkûnëmis uþgulanèià terasà, kai vakaras leidþia vykti stebuklams, perskaityti ið visø pusiø uþdarytà patvinusios horizonto jûros ir tarytum vieniðam budeliui atiduotà kanèiai bûti ðvelniai. Jauèiu jà, virpanèià, èionai iðmestà sakytum upëtaká ant smëlio ir laukianèià tarytum jûros bangos mëlyno raitelio, apsiausto pilnatvës. Savo kvietimà ji sviedþia iðtisai nakèiai. Tas, kuris ið ten iðnirs, patenkins jos norus. Bet ji veltui eis nuo vieno apsiausto prie kito, nes nëra tokio vyro, kuris pateisintø jos lûkesèius. Ðitaip krantas ðaukia norëdamas atsigaivinti nuo iðsiliejanèiø jûros bangø, ir bangos nepaliaujamai plûsta viena po kitos. Viena po kitos sugûra. Kuriems galams patvirtinti sutuoktinio pakeitimà: tas, kuris pirmiausia myli meilës artëjimà, visiðkai nepaþins susitikimo... Gelbëju tà vienintelæ, kuri gali tapti ir susitvarkyti aplink vidiná kiemà, lygiai kaip kedras iðauga ið sëklos ir savo paties ribose randa veðëjimà. Gelbëju tà, kuri ið pradþiø visiðkai nemyli pavasario, 13

bet myli gëlës vietà, kur uþsidarë pavasaris. Kuri ið pradþiø visai nemyli meilës, bet myli paskirà veidà, koká ágijo meilë. Ðtai kodël tà vakare iðbarstytà þmonà að iðbraukiu arba sutelkiu á daiktà. Iðdëstau aplink jà sakytum sienas, viryklëlæ, virdulá ir auksuotà vario padëklà tam, kad pamaþële ji rastø atpaþástamà artimà veidà, ðypsenà, kuri priklauso tik ðiai vietai. Ir jai tai bus lëtas Dievo pasirodymas. Tuomet kûdikis suklyks, kad bûtø paþindytas, vilna, kurià reikia sukarðti, sugundys pirðtus, ir þarijos pareikalaus dalies jos alsavimo. Nuo ðios akimirkos ji bus pagauta ir pasirengusi tarnauti. Nes að esu tasai, kuris paskleidþia aplink urnà kvepalus, kad jie iðliktø. Esu ápratimas, kuris patenkina vaisiø. Esu tasai, kuris priverèia moterá ágyti veidà ir bûti tam, kad vëliau gràþinèiau Dievui jos vardu ne silpnà atodûsá, vëjo iðblaðkytà ákarðtá, ðvelnumà, ypatingà kanèià... Taip ilgà laikà màsèiau apie ramybës prasmæ. Ji atsiranda tik ið uþgimusiø kûdikiø, nuvalytø javø, pagaliau apkuoptø namø. Ji atsiranda ið amþinybës, kur gráþta baigti daiktai. Ramybë pilnø klojimø, mieganèiø aviø, sulankstytø skalbiniø, ramybë vienintelës tobulybës, ramybë viso to, kas pavirsta dovana Dievui, vienàkart gerai áteikta. Nes man pasirodë, kad þmogus labai panaðus á citadelæ. Jis iðgriauna sienas, kad ágytø laisvæ, bet lieka sugriauta ir þvaigþdëms atvira tvirtovë. Tuomet ima kamuoti nerimas, kurio esmë iðvis nebûti. Tesusikuria savo tiesà ið spragsinèiø vynuogienojø kvapo arba ið avies, kurià privalo nukirpti. Tiesa gilëja kaip kasamas ðulinys. Kai þvilgsnis iðsiblaðko, jis praranda Dievo vizijà. Daugiau uþ svetimaujanèià þmonà, atvirà nakties paþadams, apie Dievà iðmano toks iðminèius, kuris susitelkë ir þino vien vilnø svorá. Citadele, að pastatysiu tave þmogaus ðirdyje. Nes bûna laikas sëkloms pasirinkti, bet bûna laikas dþiaugtis pasirinkus kartà visiems laikams auganèius javus. Bûna laikas kûrybai, bet bûna laikas ir kûriniui. Bûna laikas purpuriniam þaibui, pralauþianèiam uþtvankas danguje, bet bûna laikas cisternoms, kur susitvenkia iðsiliejæ vandenys. Bûna laikas uþkariavimui, bet 14

ateina valstybiø stabilumo laikas: að, kuris esu Dievo tarnas, að ilgiuosi amþinybës. Nekenèiu to, kas keièiasi. Pasmaugiu tà, kuris atsilieka naktá ir sviedþia vëjui savo pranaðystes sakytum medis, paliestas dangaus sëklos, kai jis braðka, lûþta ir uþdega girià. Mane apima iðgàstis, kai Dievas pasijudina. Jisai, nepajudinamas, tegu Jisai nusiramina amþinybëje. Nes bûna laikas atsiradimui, bet bûna laikas, palaimingas laikas, áproèiui! Reikia taikyti, puoselëti ir gludinti. Esu tasai, kuris susiuva supleiðëjusià dirvà ir paslepia nuo þmoniø vulkano pëdsakus. Esu veja, apþëlusi bedugnæ. Esu sandëlis, auksinantis vaisius. Esu keltas, gavæs ið Dievo kaip uþstatà kartà ir perkeliantis jà ið vieno kranto á kità. Savo ruoþtu Dievas jà gaus ið mano rankø tokià, kokià man patikëjo, galbût labiau subrendusià, iðmintingesnæ ir geriau kalinëjanèià sidabro àsoèius, bet nepasikeitusià. Að uþdariau tautà savo meilëje. Ðtai kodël að globoju tà, kuris iki pat septintos kartos vël imasi norëdamas jà nuvesti iki tobulybës, povandeninës laivo dalies iðlenkimo arba skydo kreivës. Globoju tà, kuris ið savo protëvio dainininko paveldi anoniminá eilëraðtá ir já deklamuodamas bei klysdamas suteikia jam savø sulèiø, balso áspaudà. Savo þymæ. Myliu nëðèià moterá arba tà, kuri þindo, myliu bandà, kuri pavirsta amþina, myliu sugráþtanèius metø laikus. Nes pirmiausia esu tasai, kuris gyvena. O citadele, mano bûste, að iðgelbësiu tave nuo smëlio ketinimø ir papuoðiu tave apjuosdamas trimitais, kad skardentø prieðindamiesi barbarams.

III Nes að atskleidþiau didelæ tiesà. Suþinojæs, kad þmonës gyvena ir daiktø prasmë jiems keièiasi priklausomai nuo namø prasmës. Ir kelias, mieþiø laukas ir kalvos kreivë yra skirtingi þmogui priklausomai nuo to, sudaro ar nesudaro valdà. Nes ðtai netikëtai toji miðri medþiaga susitelkia á daiktà ir ima spausti ðirdá. Ir tasai visiðkai negyvena tame paèiame pasaulyje, kuris gyvena arba ne Dievo karalystëje. Ir kaip jie klysta, netikintieji, kurie juokiasi ið 15

mûsø ir mano siekià apèiuopiamø turtø tuomet, kai jø ið viso nëra. Tà patá galima pasakyti apie tuos, kurie mano atrandà mano teritorijà jà padalydami. Ten yra, sako jie, aviø, oþkø, mieþiø, namø ir kalnø ir dar ko? Ir jie lieka skurdûs neturëdami nieko daugiau. Ir jiems ðalta. Ir að atskleidþiau, kad jie panaðûs á tàjá, kuris supjausto á gabalus lavonà. Gyvybæ, sako jis, parodau ryðkioje ðviesoje: tai tëra kaulø, kraujo, raumenø ir þarnø miðinys. Tuomet, kai gyvybë buvo akiø ðviesa, kurios neáþvelgsi jø pelenuose. Tuomet, kai mano teritorija yra visai kas kita nei tos avys, tie laukai, tie namai ir kalnai, bet tai, kas iðkyla virð jø ir juos susieja. Mano meilës tëvynë. Ir ðtai jie laimingi, jei tai þino, nes jie gyvena mano namuose . O apeigos laike yra tai, kas bûstas erdvëje. Nes gera, kai prabëgantis laikas neatrodo mus sekinàs ir praþudæs kaip saujà smëlio, neðàs mums iðsipildymà. Gera, kad laikas bûtø sàranga. Taip að einu ið ðventës á ðventæ, ið gimtadienio á gimtadiená, nuo vieno vynuogiø derliaus prie kito, kaip bûdamas vaikas vaikðèiodavau ið pasitarimø salës á poilsio salæ, apsuptas storø tëvo rûmø sienø, kur visi þingsniai turëjo prasmæ. Að primeèiau savo ástatymà, kuris yra sakytum sienø forma ir bûsto iðsidëstymas. Beprotis atëjo man pasakyti: Iðvaduok mus ið savo suvarþymø, tuomet pasidarysim didesni . Bet að þinojau, kad taip jie liausis paþinojæ veidà ir, daugiau jo nemylëdami, liausis paþinojæ patys save, ir nusprendþiau nepaisydamas jø praturtinti juos jø meile. Nes norëdami laisviau vaikðèioti jie siûlë man iðgriauti mano tëvo rûmø sienas, kur visi þingsniai turëjo prasmæ. Tai buvo erdvus bûstas su sparnu, skirtu moterims, ir slaptu sodu, kur tryðko vandens èiurkðlë. (Ásakau, kad padarytø namo ðirdá tam, kad þmogus galëtø prie ko nors prieiti ir pasiðalinti. Tam, kad bûtø galima ir iðeiti, ir sugráþti. Antraip þmogaus nebëra niekur. O nebûti visai nereiðkia bûti laisvam.) Taip pat buvo klojimai ir tvartai. Ir pasitaikydavo, kad klojimai likdavo tuðti, tvartai neuþimti. Ir mano tëvas pasiprieðino tam, kad vieni bûtø naudojami vietoj kitø. Klojimas, aiðkino jis, pirmiausia yra klojimas, ir tu negyveni namuose, jei nebeþinai, kur esi. Nesvarbu, dar sakë jis, daugiau ar maþiau vaisingas panaudojimas. Þmo16

gus ne penimas gyvulys, ir meilë jam svarbiau uþ vartojimà. Tu negali mylëti namo, kuris neturi veido ir kur þingsniai visiðkai beprasmiai . Ten buvo salë, rezervuota vien tik stambiems reikalams ir atveriama saulei vien tomis dienomis, kai pakildavo raiteliø sukeltos smëlio dulkës, ir horizonte buvo matyti didelës oriflamos, kurias vëjas vagojo tarytum jûrà. Tà kità palikdavo tuðèià, kai apsilankydavo smulkûs bereikðmiai kunigaikðèiai. Buvo salë, kur vykdydavo teisingumà, ir kita, kur nuneðdavo mirusiuosius. Buvo tuðèia salë, kurios paskirties niekas niekad nesuþinojo, galbût ji neturëjo jokios paskirties, nebent pamokyti paslapties prasmës ir paaiðkinti, kad þmogus niekados neprasiskverbia á visus dalykus. Ir vergai, kurie perbëgdavo koridoriais su savo neðuliais, iðjudindavo sunkias ðirmas, kurios griûdavo jiems ant peèiø. Lipdavo laipteliais, stumdydavo duris, vël nulipdavo þemyn kitais laipteliais ir, priklausomai nuo to, kur jie bûdavo arèiau ar toliau nuo centrinës vandens versmës, daugiau ar maþiau pritildavo, kol pasidarydavo neramûs tarytum ðeðëliai ties moterø valdø pakraðèiais, paþintis su kuriomis per klaidà jiems bûtø kainavusi gyvybæ. Ir paèios moterys ramios, arogantiðkos arba slapukaujanèios pagal vietà bûste. Girdþiu beproèio balsà: Kiek iðeikvota vietos, kiek nepanaudota turtø, kiek prarastø per nerûpestingumà patogumø! Reikia iðgriauti nereikalingas sienas ir iðtiesinti siaurus, trukdanèius vaikðèioti laiptus. Tuomet þmogus bus laisvas . O að atsakau: Tuomet þmonës virs galvijais, stovinèiais aikðtëje, ir, baisiai bijodami nuobodþiauti, prisigalvos kvailø þaidimø, kurie dar bus tvarkomi taisykliø, bet tokiø taisykliø, kuriose nëra didybës. Nes rûmai gali bûti palankûs eilëraðèiams, bet koká eilëraðtá ámanoma paraðyti apie þaidþiamøjø kauliukø, kuriuos jie mëto, kvailystæ? Galbût dar ilgà laikà jie gyvens ðeðëliu sienø, kuriø ilgesá jiems teiks eilëraðèiai, vëliau ðeðëlis dings, ir jie eiliø jau nebesupras . Nuo ðiolei ið kur jie semtøsi dþiaugsmo? Tà patá galima pasakyti apie þmogø, pasimetusá savaitëje be dienø arba metuose be ðvenèiø, visai neparodant veido. Tas pats atsitinka hierarchijos neþinanèiam þmogui, kuris pavydi savo kaimynui, jei ðis kuo nors já pranoksta; jis neriasi ið kailio norëda17

mas já sugràþinti prie savo vertybiø. Koká dþiaugsmà pagaliau jie iðgaus ið stovinèios balos, á kurià susilies? O að sukuriu ið naujo jëgos laukus. Pastatau uþtvankas kalnuose, kad sulaikyèiau vandenis. Ðitaip neteisus, að prieðinuosi natûraliems ðlaitams. Atstatau hierarchijà ten, kur þmonës telkësi tarytum vandenys syká jiems susiliejus baloje. Átempiu lankus. Ið ðiandienos neteisingumo sukuriu rytdienos teisingumà. Ið naujo nustatau kryptis ten, kur kiekvienas ásitaiso ir pavadina laime tà ðvinkimà. Paniekinu savo teisingumu ðvinkstanèius vandenis ir iðlaisvinu tà, kurá iðugdë graþus neteisingumas. Ðitaip sutaurinu savo valstybæ. Nes að þinau, apie kà jie samprotauja. Jie gërëjosi þmogumi, kurá iðugdë mano tëvas. Kaip drásti tyèiotis, tarë sau, ið tokio tobulo pasiekimo? Ir vardu to, kurá tokie suvarþymai iðugdë, jie atsisakë tø suvarþymø. Ir tol, kol jie laikësi jø ðirdyje, dar veikë. Vëliau pamaþële jie juos uþmirðo. Ir tas, kurá norëjo iðgelbëti, mirë. Ðtai kodël nekenèiu ironijos, kurios visai neturi þmogus, bet turi tinginys. Nes tinginys jiems sako: Kitur jûsø paproèiai kitokie. Kodël jø nepakeisti? Taip pat jis jiems bûtø pasakæs: Kas jus verèia sukrauti javus á klojimà, o bandas laikyti tvarte? Bet jisai leidþiasi apgaunamas þodþiø, nes neþino to, ko þodþiais negalima iðsakyti. Jis neþino, kad þmonës gyvena namuose. Ir jo aukos, kurios nebeástengia jø atpaþinti, pradeda juos ardyti. Taip þmonës iððvaisto patá brangiausià turtà daiktø prasmæ. Ir jie mano esà ðlovingi, kad visai nepaklûsta paproèiams, iðduoda savo tradicijas, dþiaugsmingai pasitinka savo prieðà. Ir, þinoma, besielgdami ðventvagiðkai jie patiria vienokius ar kitokius vidinius jausmus. Tol, kol iðlieka ðventvagystë. Tol, kol jie sukyla prieð kaþkà, kas juos dar slegia prieð jø paèiø valià. Ir jie gyvena tuo, kad jø prieðas dar kvëpuoja. Ástatymø ðeðëlis dar ganëtinai varþo, kad jie nusistatytø prieð ástatymus. Bet pats ðeðëlis netrukus dingsta. Tuomet jie daugiau nieko nepatiria, nes netgi pergalës skonis pamirðtas. Ir jie þiovauja. Jie pavertë rûmus aikðte, bet kartà malonumui þirglioti po aikðtæ iðsekus, pasidavæ pagyrûniðkai arogancijai, jie nebeiðmano, kà veikia toje mugëje. Ir 18

ðtai ima miglotai svajoti, kaip atstatyti namus su tûkstanèiais durø, su ðirmomis, krintanèiomis ant peties, su lëtais prieðkambariais. Ðtai jie svajoja apie slaptà kambará, kuris suteiktø paslapties visam bûstui. Ir to neþinodami, nes uþmirðo, apverkia mano tëvo rûmus, kur visi þingsniai turëjo prasmæ. Ðtai kodël, gerai tatai perpratæs, prieðprieðinu savo savivalæ daiktø dûlëjimui ir visai nesiklausau tø, kurie man ðneka apie natûralius ðlaitus. Nes pernelyg gerai þinau, kad natûralûs ðlaitai ledynø vandeniu platina balas, nugludina gruoblëtus kalnus ir sutrikdo upës tëkmæ, kai ji ásilieja jûron virsdama tûkstanèiais prieðtaringø sûkuriø. Nes pernelyg gerai þinau, kad natûralûs ðlaitai padaro taip, kad valdþia iðsibarsto ir þmonës susilygina. Bet að valdau ir renkuosi. Gerai þinodamas, kad kedras taip pat triumfuoja nugalëdamas laiko poveiká, kuris privalëtø já patiesti dulkëse, ir metai ið metø prieðindamasis netgi jëgai, kuri já traukia apaèion, iðkelia lapijos ðventovës pasididþiavimà. Esu gyvenimas ir tvarkau. Aukðtinu ledynus pasiprieðindamas balø këslams. Man në motais, jei varlës kurkia apie neteisybæ. Ið naujo apginkluoju þmogø, kad jis bûtø. Ðtai todël nepaisau kvailo plepio, kuris atëjæs priekaiðtauja palmei, kad ji ne kedras, kedrui kad jis ne palmë, ir painiodamas knygas siekia chaoso. Ir gerai þinau, kad plepys, kuris vadovaujasi savo absurdiðku mokslu, teisus, nes anapus gyvenimo kedras ir palmë suvienodëtø ir pasklistø pavirtæ dulkëmis. Bet gyvenimas prieðinasi sumaiðèiai ir natûraliems ðlaitams. Kaip tik ið dulkiø jis iðtraukia kedrà. Ið mano potvarkiø tiesos uþgims þmogus. Ir paproèiuose, ir ástatymuose, ir mano valstybës kalboje juose paèiuose visai neieðkau jø prasmës. Per daug gerai þinau, kad rinkdamas akmenis þmogus sukuria tylà, kurios neáskaitei akmenyse. Per daug gerai þinau, kad naudodamas neðulius ir raiðèius þmogus atgaivina meilæ. Per daug gerai þinau, kad tasai niènieko neiðmano, kuris supjaustë á gabalus lavonà ir pasvërë jo kaulus bei þarnas. Nes kaulai ir þarnos patys savaime niekam tikæ, kaip raðalas ir knygos medþiaga. Svarbi vien knygos atneðama iðmintis, bet ji visai nepriklauso nuo jø esmës. Ir að atsisakau diskutuoti, nes èionai nëra nieko, kà galima áro19

dyti. Mano tautos kalba, iðgelbësiu tave neleisdamas sugesti. Prisimenu tà netikëlá, kuris aplankë mano tëvà: Tu liepi, kad tavo namuose þmonës melstøsi su trylikos grûdeliø roþiniais. Kà reiðkia trylika grûdeliø, sakë jis, ar iðganymas ne tas pats, jei tu pakeisi jø skaièiø? Ir jis pasirëmë subtiliais argumentais, kad þmonës melstøsi su dvylikos grûdeliø roþiniais. Að, vaikas, jautrus kalbos vingrybëms, stebëjau tëvà abejodamas jo atsakymo spindesiu argumentai, kuriais jis rëmësi, man pasirodë puikûs: Pasakyk man, kalbëjo anas, kuo svarbesnis trylikos grûdeliø roþinis... Trylikos grûdeliø roþinis, atsakë tëvas, sveria tiek kiek visos galvos, kurias vardan jo að jau nukirtau... Dievas apðvietë netikëlá, kuris atsivertë.

IV Þmoniø bûste, kas tau paklotø pamatus remdamasis iðprotavimu? Kas, vadovaudamasis logika, sugebëtø tave pastatyti? Tu egzistuoji ir neegzistuoji. Tu esi ir tavæs nëra. Tu pastatytas ið skirtingø medþiagø, bet reikia tave iðgalvoti, kad tave atrastum. Taip kaip anas, kuris sugriovë savo namà turëdamas pretenzijø já paþinti, turi vien tik krûvà akmenø, plytø ir èerpiø, neranda nei ûksmës, nei tylos, nei intymumo, kuriems tarnavo, ir nebeiðmano, kokios paslaugos tikëtis ið krûvos plytø, akmenø ir èerpiø, nes jiems stinga iðmonës, kuri jiems vieðpatautø, architekto dvasios ir ðirdies. Nes akmeniui stinga þmogaus dvasios ir ðirdies. Bet kadangi galima samprotauti tik apie plytà, akmená ir èerpæ, ne apie dvasià ir ðirdá, kurios pasinaudodamos savo galia jiems vieðpatautø ir juos pakeistø tyloje, nes dvasia ir ðirdis nepaiso logikos taisykliø ir skaièiø dësniø, tuomet að pasirodau su savo savivale. Að architektas. Að, turintis dvasià ir ðirdá. Að vienintelis, turintis galià paversti akmená tyla. Ateinu ir minkau tà teðlà, kuri tëra medþiaga, vadovaudamasis kûrybiniu atvaizdu, kuris man ateina nuo vienintelio Dievo ir nepaiso logikos. Statau savo civilizacijà ásimylëjæs vien tik skoná, kurá jinai ágis, kaip kiti kuria savo 20

eilëraðtá, iðlenkia sakiná ir pakeièia þodá, nebûdami priversti pateisinti iðlenkimà nei pakeitimà, ásimylëjæ vien tik skoná, kurá jis ágis ir kurá jie paþásta ðirdimi. Nes að esu vadas. Ir raðau ástatymus, ir paskiriu ðventes, ir ásakau aukoti aukas, ir ið jø aviø, oþkø, kalnø að iðgaunu civilizacijà, panaðià á mano tëvo rûmus, kur visi þingsniai turi prasmæ. Nes be manæs kà jie bûtø padaræ ið krûvos akmenø, dëdami juos ið deðinës á kairæ, nebent kità akmenø krûvà, dar prasèiau sudëtà. Að valdau ir pasirenku. Esu vienintelis, privalantis valdyti. Ir ðtai jie gali melstis tyloje ir pavësyje, uþ kuriuos dëkingi mano akmenims. Mano akmenims, sudëliotiems pagal mano ðirdies atvaizdà. Esu vadas. Esu ðeimininkas. Esu atsakingas. Ir reikalauju, kad jie man padëtø. Puikiai perpratæs, kad vadas visai ne tas, kuris gelbëja kitus, bet tasai, kuris maldauja iðgelbëti já patá. Nes mano valia dëka to atvaizdo, kurá neðioju, atsiranda pagrindas vienybei, kurià að iðgavau, að vienas, ið mano aviø, mano oþkø, pastatø, kalnø, kuriuos jie ásimylëjæ, kaip bûtø ásimylëjæ jaunà dievaitæ, kuri iðskëstø gaivias rankas saulëje ir kurios ið pradþiø jie nebûtø atpaþinæ. Ðtai jie myli namà, kurá að sugalvojau pagal savo troðkimà. O mylëdami namà myli ir mane, architektà. Kaip ir tasai, kuris myli statulà, nemyli nei molio, nei plytos, nei bronzos, bet myli skulptoriaus veiksmus. Ir að juos prikabinu prie jø bûsto, þmones ið mano tautos, tam, kad jie ástengtø já atpaþinti. O jie jo neatpaþins tol, kol nebus jo pamaitinæ savo krauju. Ir iðpuoðæ savo aukomis. Jis pareikalaus ið jø net jø kraujo, net jø kûno, nes jis taps jø paèiø reikðme. Tuomet jie nebegalës neatpaþinti tos dieviðkos struktûros, turinèios veido pavidalà. Tuomet jie pajus jai meilæ. Ir jø vakarai bus aistringi. O tëvai, kai jø sûnûs atvers akis ir ausis, pirmiausia rûpinsis jiems jà atskleisti, kad ji nepaskæstø daiktø sumaiðtyje. Ir jei að sugebëjau pastatyti savo bûstà gana erdvø, kad suteikèiau prasmæ, siekianèià þvaigþdes, tuomet, jei naktá jie drás iðeiti ant slenksèio ir pakels galvà, jie dëkos Dievui, kad Jis taip gerai plukdo laivus. Ir jei að já pastatysiu ganëtinai patvarø, kad jis apimtø visà gyvenimà, tuomet jie eis ið ðventës á ðventæ kaip ið ves21

tibiulio á vestibiulá þinodami, kur eina, ir pro gyvenimo ávairovæ áþvelgs Dievo veidà. Citadele! Taigi pastaèiau tave tarytum laivà. Sukaliau tave, árengiau bures ir takelaþus, paskui paleidau á laikà, kuris tëra palankus vëjas. Þmoniø laivas, be kurio jie nepasiektø amþinybës! Bet að jas paþástu, tas grësmes, kurios spaudþia mano laivà. Ið iðorës nuolatos varginamas tamsios jûros. Ir kitø ámanomø vaizdø. Nes visados galima iðgriauti ðventovæ ir pasiimti jos akmenis kitai ðventovei. Ir kita nëra nei tikresnë, nei netikresnë, nei teisingesnë, nei neteisingesnë. Ir niekas nesuþinos apie negandà, nes tylos kokybë neásispaudë akmenø krûvon. Ðtai kodël að trokðtu, kad jie tvirtai paremtø pagrindinius laivo ðpantus tam, kad juos saugotø ið kartos á kartà, nes að visai neiðpuoðiu ðventovës, jei imsiu jà atstatinëti kas akimirkà.

V Ðtai kodël að troðkau, kad jie tvirtai paremtø pagrindinius laivo ðpantus. Þmoniø konstrukcijà. Nes laivà supa akla gamta, dar nesuformuluota ir galinga. Ir tasai, kuris uþmirðta jûros galybæ, rizikuoja atsidurti perdëtoje ramybëje. Jie tiki, kad jiems duotas bûstas pats savaime absoliutus. Taip akivaizdus dalykas iðsipildo syká já parodþius. Kai þmogus gyvena laive, jis nebemato jûros. Arba jei jis pastebi jûrà, ji tëra laivo pagraþinimas. Tokia dvasios galia. Jûra jam pasirodë sukurta, kad neðtø laivà. Bet jis klysta. Toks skulptorius per akmená parodë jiems toká veidà. Bet kitas bûtø parodæs kità veidà. Ir tu tai pats pamatei ið þvaigþdynø: anas gulbë. Bet kitas ten tau bûtø parodæs gulinèià moterá. Jis per vëlai atëjo. Mes jau niekados nebeiðsivaduosime nuo gulbës. Iðgalvota gulbë mus uþvaldë. Bet per klaidà átikëjæs já esant absoliutø, þmogus jau negalvoja, kaip já apsaugoti. Ir að gerai þinau, ið kur jis, beprotis, man grasina. Ir þonglierius. Tasai, kuris lipdo veidus naudodamasis pirðtø miklumu. Tie, kurie matydami, kaip þaidþiama, praranda savo 22

valdø prasmæ. Todël liepiu já suèiupti ir ketvirèiuoti. Bet, þinoma, tai darau ne dël juristø, kurie man árodo, kad jis prasikaltæs. Nes nëra jo kaltës. Bet juolab jis nëra teisus, ir atsilygindamas nesutinku, kad jis manytø esàs protingesnis, teisingesnis uþ mano juristus. Ir tik apsirikdamas jis mano esàs teisus. Nes jis taip pat siûlo kaip absoliuèius naujus veidus, efemeriðkus ir spindulingus, sukurtus jo rankomis, bet jiems stinga svorio, laiko, senovinës religijø grandinës. Jo struktûra dar neiðsipildë. Manoji buvo. Ðtai kodël að nuteisiu þonglieriø ir ðitaip apsaugau savo tautà nuo sugedimo. Nes tasai, kuris nekreipia dëmesio ir nebeþino, kad gyvena laive, tasai ið anksto yra tarytum suardytas ir netrukus iðvys prasiverþiant jûrà, kurios banga nuplaus kvailus jo þaidimus. Nes man net buvo pateiktas vaizdas mano valstybës vienà kartà, kai keli þmonës ið mano tautos ir að pats norëdami atlikti kelionæ atsidûrëme atviroje jûroje. Taigi jie buvo uþdaryti laive, atviroje jûroje. Kartais tyloje eidavau tarp jø. Sutûpusieji aplink valgiø padëklus, þindanèiosios kûdikius arba maldoje pasinërusieji á roþinio grûdeliø skaièiavimà, jie buvo tapæ laivo gyventojais. Bet ðtai vienà naktá sukilo stichijos. Ir kai atëjau jø aplankyti, pamaèiau, kad niekas nepasikeitæ. Jie kalinëjo savo þiedus, verpë vilnà arba tyliai ðnekuèiavosi, nenuilsdami audë þmoniø bendrijà, ryðiø tinklà, kuris padaro taip, kad jei po to vienas ið jø mirðta, iðplëðia kaþkà ið visø. Ir að klausiausi, kaip jie ðnekuèiuojasi pasinëræs á savo meilës tylà, nesigilindamas á jø þodþiø turiná, á jø istorijas apie virdulius arba ligas þinodamas, kad visai ne daiktuose slypi daiktø prasmë, bet elgsenoje. Ir tasai, kurs rimtai ðypsojosi, dovanojo patsai save... ir tas kitas, kuris nuobodþiavo visai neþinodamas, kad taip yra ið baimës arba Dievo nebuvimo. Þiûrëjau á juos pasinëræs á savo meilës tylà. Taèiau sunkus jûros petys, apie kurá nieko neprivalëjau þinoti, persmelkë juos savo judesiais, lëtais ir baisiais. Bûdavo, kad pasiekus pakilimo virðûnæ viskas imdavo plûduriuoti savotiðkoje nesatyje. Tuomet laivas sudrebëjo sakytum bûtø sutrûkæ apkaustai, 23

jau iðsibarstæ, ir kol lydësi realybës, jie liovësi meldæsi, kalbëjæ, þindæ kûdikius ar kalinëjæ grynà sidabrà. Bet kiekvienà kartà vienintelis braðkëjimas, rûstus kaip þaibas, kiaurai perverdavo medienà. Laivas nerdavo sakytum pats á save taip slëgdamas kontraforsus, kad jie galëjo subyrëti, ir taip gniuþdomi þmonës pagavo vemti. Taip jie susispaudë tarytum braðkanèiame tvarte ðleikðèiai besisûpuojant aliejinëms lempoms. Liepiau jiems pasakyti bijodamas, kad jie nepultø panikon. Tegu tie ið jûsø, kurie apdirba sidabrà, nukala man àsotá, tie, kurie gamina valgius kitiems, tegul dar labiau stengiasi, tegu sveikieji pasirûpina ligoniais, tie, kurie meldþiasi, tegu dar labiau pasineria á maldà... O tasai, kurá uþtikau iðblyðkusá, atsiðliejusá á sijà, pro storus kamðalus klausësi uþdraustos jûros giesmës: Eik á triumà ir suskaièiuok negyvas avis. Pasitaiko, kad jos, pagautos siaubo, uþdusina vienos kitas... Jis man atsakë: Dievas minko jûrà. Mes þuvæ. Girdþiu, kaip braðka pagrindiniai laivo ðpantai... Jie visai neturi pasirodyti, nes jie yra rëmai ir sutvirtinimai. Tà patá galima pasakyti apie Þemës rutulio pamatus, kuriems patikime savo namus ir alyvmedþiø eilæ, ir vilna apaugusiø aviø, kurios lëtai rupðnoja Dievo þolæ vakare, ðvelnumà. Gera rûpintis alyvmedþiais, avimis ir valgiu, ir meile namuose, bet blogai, kai patys rëmai mus kamuoja. Kai tai, kas buvo padaryta, vël virsta dirbiniu. Ðtai ðièia tai, kas privalo tylëti, prabyla. Kas mums atsitiks, jei kalnai murma? Að iðgirdau tà murmëjimà ir nebeástengsiu jo uþmirðti... Koká murmëjimà? paklausiau jo. Pone, kitados gyvenau ant patikimos kalvos nugaros pastatytame kaime, gerai áaugusiame á þemæ ir jos dangø, kaime, sutvarkytame, kad tvertø, ir jis tvërë. Nuostabiai nuzulinti blizgëjo mûsø ðuliniø rentiniai, mûsø slenksèiø akmenys, iðlenktas aptvaras, juosiantis mûsø ðaltinius. Bet ðtai vienà naktá kaþkas iðsibudino poþeminiuose mûsø pamatuose. Supratome, kad po mûsø kojomis þemë vël ëmë gyventi ir save minkyti. Tai, kas buvo padaryta, vël tapo dirbiniu. Ir mus apëmë baimë. Mes iðsigandome ne 24

tiek patys dël savæs, kiek dël mûsø pastangø objekto, dël to, á kà save iðmainydavome gyvendami. Að, að buvau graveris ir ëmiau baimintis dël didþiojo sidabrinio àsoèio, prie kurio pluðëjau dvejus metus, á kurá iðkeièiau dvejus nemigos metus. Kitas drebëjo dël brangios vilnos kilimø, kuriuos buvo nuaudæs apimtas dþiaugsmo. Kiekvienà dienà jis juos iðvyniodavo saulëje. Didþiavosi iðmainæs kaþkà ið savo surembëjusio kûno á bangà, kuri visø pirma pasirodë gili. Kità apëmë baimë dël alyvmedþiø, kuriuos jis buvo pasodinæs. Ir að tvirtinu, kad në vienas ið mûsø nebijojo mirties, bet mes visi drebëjome dël smulkiø kvailø daiktø. Mes atradome, kad gyvenimas turi prasmæ tik tada, kai yra po truputëlá iðmainomas. Sodininko mirtis niekuo nepakenkia medþiui. Bet jei tu grasini medþiui, tuomet du kartus mirðta sodininkas. Tarp mûsø buvo senas pasakorius, kuris þinojo graþiausias dykumos pasakas. Ir jas buvo iðgraþinæs. Ir jis vienintelis jas þinojo, nes sûnaus neturëjo. Ir tuomet, kai þemë ëmë slysti, jis drebëjo dël varganø pasakø, kuriø daugiau niekados niekas nepasakos. Bet þemë gyveno toliau ir save mirkë, ir didelis rusvas potvynis ëmë formuotis ir verþtis þemyn. O ko galëtum norëti, ar kad þmogus iðmainytø ið savo esybës, kad papuoðtø besiverþiantá potvyná, kuris lëtai apsiverèia ir viskà praryja? Kuo atremsi ðità verþimàsi? Spaudþiami namai ið lëto sukosi, ir beveik nematomos jëgõs spustelëtos sijos staiga sprogo tarytum juodo parako statinaitës. Arba sienos pagavo drebëti, kol staiga subyrëjo. Ir tie ið mûsø, kurie liko gyvi, prarado savo reikðmæ. Iðskyrus pasakoriø, kuris iðsikraustë ið proto ir dainavo. Kur mus veþi? Ðis laivas paskæs su mûsø pastangø vaisiais. Lauke jauèiu bergþdþiai tekantá laikà. Jauèiu tekantá laikà. Jis neturëtø taip tekëti, turëtø kietëti ir bræsti, ir pasenti. Jis privalo po truputá surinkti dirbiná. Bet kà jis nuo ðiolei sustingdo, kas galëtø atsirasti ið mûsø ir iðlikti?

VI Ir að nuëjau tarp savo þmoniø galvodamas apie mainus, kurie pasidaro neámanomi, kai nieko pastovaus neiðlieka per kartas, ir 25

apie tuomet tekantá laikà, bergþdþià tarytum smëlio laikrodis. Ir pagalvojau: ðis bûstas nëra pakankamai erdvus ir dirbinys, á kurá jis nori save iðmainyti, dar nëra ganëtinai patvarus. Ir að pagalvojau apie faraonus, kurie pasistatydino didþiulius mauzoliejus, nesugriaunamus ir kampuotus, iðsikiðanèius á laiko okeanà, kuris ið lëto juos brûþina paversdamas dulkëmis. Pagalvojau apie didþiulius neliestus karavanø smëlynus, ið kuriø kartais iðnyra senovinë ðventykla, pusiau paskendusi, kuriai neregima þydra audra jau nudraskë stiebus, dar ið dalies plûduriuojanti, bet pasmerkta. Ir að pagalvojau: ji nëra pakankamai patvari, ta ðventykla su auksavimø ir brangiø daiktø neðuliu, kurie kainavo ilgus þmoniø gyvenimus, su tuo medumi, kurá suneðë ðitiek kartø, su auksiniais filigranais, su aukso dirbiniais kunigams, á kuriuos ið lëto save iðmainë seni amatininkai, ir tas iðsiuvinëtas staltieses, á kurias þiûrëdamos per iðtisà gyvenimà senës ið lëto prarado regëjimà ir kartà surembëjusios, kosèiodamos, supurtytos mirties, paliko karaliðkà ðleifà. Iðsivyniojanèià pievà. Ir tie, kurie já pamato ðiandien, sau taria: Koks graþus siuvinëjimas! Koks jis graþus... Ir að atradau, kad tos senës suverpë ðilkà savo metamorfozëje. Visiðkai neiðmanydamos, kad yra tokios nuostabios. Bet reikia padaryti didelæ dëþæ, kad bûtø galima sutalpinti tai, kas liks ið jø. Ir veþimà jai veþti. Nes að vertinu pirmiausia tai, kas tveria ilgiau uþ þmones ir taip iðsaugo jø mainø prasmæ. Ir pavirsta didþiuoju tabernakuliu, kuriam jie patiki viskà ið savo esybës. Taip að juos atrandu, tuos lëtus laivus dykumoje. Dar tebetæsianèius savo kelionæ. Ir að suþinojau tai, kas esminga: suþinojau, kad svarbu pastatyti laivà, aprûpinti pakinktais karavanà ir pastatyti ðventyklà, kuri tveria ilgiau uþ þmogø. Ir nuo ðiol ðtai jie dþiaugsmingai iðmaino save á dalykà, brangesná uþ juos paèius. Ir gimsta dailininkai, skulptoriai, graveriai bei metalo kalinëtojai. Bet nesitikëk nieko ið þmogaus, kuris triûsia dël savo paties gyvenimo, o ne savo amþinybei. Nes tuomet veltui juos mokysiu architektûros ir jos taisykliø. Jei jie statysis namus, kad juose gyventø, kuriems galams iðmainyti savo gyvenimà á namà? Nes tas namas privalo tarnauti jø gyvenimui ir nieko daugiau. Ir jie sako, kad jø namas naudingas, ir já vertina ne dël jo paties, bet vien dël teikiamo patogumo. Jis jiems tarnauja, ir jie uþsiima turtø kaupimu. 26

Bet jie mirðta apiplëðti, nes nepalieka nei iðsiuvinëtos staltiesës, nei auksinio kunigo dirbinio, dedamo akmeninio laivo prieglobstyje. Raginami dalyvauti mainuose, jie panoro bûti aptarnaujami. Ir jiems iðëjus nieko nebelieka. Taip vaikðèiodamas tarp savo tautos þmoniø, vakarui iðsiliejus, kai viskas suyra, atidþiai apþiûrëjau juos, vilkinèius senus suglamþytus drabuþius, stovinèius ant kukliø krautuvëliø slenksèio, besiilsinèius po to, kai pluðëjo kaip bitës, ir að domëjausi ne tiek jais, kiek medaus pyrago tobulumu, kurá kepdami jie iðtisà dienà kartu triûsë. Ir að màsèiau apie vienà ið jø, kuris buvo aklas ir netekæs kojos. Toks susenæs, toks merdintis, dejuojantis sakytum senas baldas kiekvienàsyk, kai tik pasikrutindavo, lëtai atsakinëjantis, nes buvo visai susenæs ir nesuprasdavo þodþiø, bet kuris, pasinerdamas á patá mainø daiktà, darësi vis labiau ir labiau spindulingas, ðviesus ir supratingas. Nes savo drebanèiomis rankomis dar dirbo savo darbà, tampantá vis subtilesniu eleksyru. Ir jisai, taip stebuklingai iðtrûkdamas laisvën ið savo susenusio surembëjusio kûno, darësi vis laimingesnis, vis sunkiau áveikiamas, vis labiau nepraþûstantis. Ir mirdamas tikrai neþinojo, kad jo delnuose pilna þvaigþdþiø... Taip jie darbavosi per visà gyvenimà siekdami praturtëti be naudingos paskirties, iðkeisdami savo esybæ á negendantá siuvinëjimà... tik dalá darbo paskyræ vartojimui, o visà kità kalybai, nenaudingoms metalo savybëms, pieðinio tobulumui, kreivës ðvelnumui, kurie niekam netarnauja, nebent priima iðmainytà dalá, tverianèià ilgiau uþ kûnà. Taip vakare lëtai vaikðtau tarp savo þmoniø uþdarydamas juos savo meilës tyloje. Nerimauju tik dël tø, kurie dega bergþdþia ðviesa, dël poeto, kupino meilës eilëraðèiams, bet neparaðanèio savo eilëraðèio, dël moters, ásimylëjusios meilæ ir nesugebanèios pasirinkti, taigi negalinèios tapti, visus, apimtus nerimo, þinanèius, kad juos iðgydyèiau nuo nerimo, jei leisèiau padovanoti dovanà, reikalaujanèià aukos, pasirinkimo ir pasaulio uþmirðimo. Nes 27

tokia gëlë pirmiausia yra atsisakymas visø kitø gëliø. Taèiau tiktai iðkëlus tokià sàlygà jinai graþi. Tas pats su mainø objektu. Ir beprotis, kuris atëjæs senutei priekaiðtauja uþ jos siuviná ta dingstimi, kad ji bûtø galëjus nuausti kità daiktà atiduoda pirmenybæ nebûèiai, o ne kûrybai. Taip að einu ir jauèiu, kaip stovyklos kvapais kyla malda, kur viskas noksta ir bræsta tyloje ið lëto, kai beveik niekas apie tai negalvoja. Kaip tik laike ið pradþiø maudosi, kad iðsipildytø, vaisius, siuvinys ar gëlë. Ir ilgø pasivaikðèiojimø metu að puikiai perpratau, kad mano valstybës civilizacijos kokybë visai nesiremia valgiø kokybe, ji remiasi reikalavimø kokybe ir darbo uolumu. Jos esmæ sudaro ne turëjimas, bet dovana. Pirmiausia civilizuotas yra amatininkas, apie kurá kalbu, jis atkuria save daikte ir nebijodamas mirti tampa amþinas. Taip pat civilizuotas tasai, kuris kaunasi ir iðmaino save á valstybæ. Bet tas kitas apsigaubia be naudos prabanga, nupirkta ið prekiautojø, netgi jei peni savo akis vien tobulumu, net jei pirma nieko nesukûrë. Ir að paþástu tas iðsigimusias gentis, kurios neberaðo eilëraðèiø, bet juos skaito, kurios nebedirba savo þemës, bet naudojasi vergais. Kaip tik prieð juos Pietø smëlynai, pasinëræ kûrybingame skurde, nuolatos ruoðia gyvas gentis, kurios pakils uþkariauti mirusiø atsargø. Nemyliu sësliøjø ðirdimi. Tie, kurie nieko neiðmano, niekuo netampa. Ir gyvenimas nebus pasitarnavæs jiems subrandinti. Ir laikas jiems byra kaip smëlio sauja ir juos praþudo. Ir kà að turësiu gràþinti Dievui jø vardu? Ðitaip að paþinau jø skurdà, kai bakas suduþo anksèiau, nei prisipildë. Nes mirtis senolio, virtusio þeme po to, kai visà save iðmainë, tëra stebuklas, ir þmonës uþkasa ánagá, nuo ðiol pasidariusá nereikalingà. Maèiau savo gentyse vaikø, kuriems grasino mirtis ir kurie duso nieko nesakydami, pusiau primerktomis akimis, uþdaræ þarijø likutá po didþiuliais vokais. Nes atsitinka, kad Dievas nelyginant pjovëjas nukerta gëles, ásimaiðiusias á sunokusius mieþius. Ir kai Jis parsiveþa savo pëdà, turtingà grûdø, jame aptinka nereikalingà prabangà. Mirðta Ibrahimo vaikas , kalbëjo þmonës. Ir lëtais þingsniais nuëjau jø neatpaþintas á Ibrahimo namus þinodamas, kad þmogus 28

daug kà supranta braudamasis pro kalbos iliuzijas, jei uþsidaro meilës tyloje. Ir jie nekreipë á mane jokio dëmesio, atsidëjæ klausësi, kaip jis mirðta. Namuose þmonës kalbëjo tyliai, vaikðèiojo vilkdami ðlepetes, tarsi ten bûtø buvæs kaþkas baisiai iðsigandæs, kurá menkiausias aiðkesnis garsas bûtø privertæs sprukti. Niekas nedráso nei pajudinti, nei atidaryti, nei uþdaryti durø, tarytum ten bûtø plevenusi virpanti liepsnelë, uþdegta ant lengvos alyvos. Kai já pastebëjau, aiðkiai supratau, kad jis pasidavæs bëgimui dël trûkèiojanèio alsavimo, dël sugniauþtø kumðteliø ásikabinus á ðuoliuojanèià karðtinæ, dël tvirtai uþmerktø akiø, kurios atsisakë þiûrëti. Ir að pamaèiau juos, apspitusius já, besistengianèius já prisijaukinti, kaip þmogus stengiasi prisijaukinti smulkius laukinius gyvûnëlius. Sakytum bijodami pasiûlë jam puodelá pieno. Galbût jis uþsimanys pieno ir stabtelës jo gerame kvape, ir atsigers. Ir jie uþmegztø su juo ryðá tarytum su gazele, rupðnojanèia ið delno. Bet jis pasiliko rimtas ir nejautrus. Tuomet senutës ðvelniai ðvelniai, kaip ðnekindamos purplelius, tyliai pradëjo dainuoti dainà, kurià jis buvo pamëgæs, dainà apie devynias þvaigþdes, besimaudanèias ðaltinyje, bet, be abejonës, jis buvo per toli ir negirdëjo. Jis netgi neatsigræþë pasidavæs bëgimui. Toks neiðtikimas mirdamas. Tuomet jie meldë jo to judesio, to þvilgsnio, kurá keliautojas nelëtindamas þingsnio meta draugui... dëkingumo þenklo. Jie apversdavo já lovoje ant kito ðono, nuðluostydavo jam veidà, iðpiltà prakaito, vertë atsigerti visa tai gali bûti gera jam paþadinti ið mirties. Ir að juos palikau bespendþianèius jam spàstus, kad jis gyventø. Ak! Tam devyneriø metø vaikui buvo taip lengva juos pastebëti. Tiesdami jam þaislus, kad pririðtø já panaudodami laimæ. Bet jo rankutë juos atstumdavo nepermaldaujamai, kai prikiðdavo per arti, tarytum tasai, kuris perskiria krûmokðnius, sulëtinusius jo ðuoliavimà. Að iðëjau ir ties slenksèiu atsigræþiau. Ten akimirkà suðvito silpna ðviesa, vienas ið miesto vaizdø. Paðauktas vaikas per klaidà nusiðypsojo, atsiliepë ðaukiamas. Jis kà tik nusigræþë á sienà. Vaiko buvimas jau trapesnis uþ paukðèio buvimà... ir að juos palikau susikaupusius tyloje, kad prijaukintø mirðtantá vaikà. 29

„MAŽASIS PRINCAS“ suaugusiesiems

Trumpi pamąstymai apie žmogaus esmę ir civilizacijos pamatus