Issuu

100

legendinių

ginklų Iš prancūzų kalbos vertė nomeda berkuvienė

Nuo parako iki šautuvo

Karabinas Mauser 8 x 68S, skirtas stambiems Afrikos žvėrims medžioti. Mauser 98 spyna tebenaudojama didžiajai medžioklei gaminamuose ginkluose. Garsiausi ginklų meistrai pasikliauja jau daugiau nei šimtmetį visuose žemynuose patikimai tarnaujančiu mechanizmu.

aunamojo ginklo, o kartu ir šautu vo istorija prasidėjo išradus juodąjį paraką. Bemaž nė kiek neabejotina, kad medžio anglį, sierą ir salietrą maišyti pradėta Kinijoje pirmojo mūsų eros tūks tantmečio pradžioje, gaminant „ugnines ietis“, kurias tam tikru požiūriu galima su tapatinti su fejerverkais. Po keleto amžių Europoje atrastas tinkamiausias šių me džiagų derinys. Kas tikrasis šio atradimo autorius – Rodžeris Beikonas ar Bertol das Švarcas – taip ir lieka mįslė. Tradiciš kai kur kas patikimes ne laikoma pirmojo šaunamojo ginklo atsiradimo Europos kautynių laukuose data. 1346 m. Šimta mečio karo metu mū šyje prie Kresi anglai panaudojo tris bom bardas, nulėmusias greitą mūšio baigtį. Tačiau kai kurių istorikų teigimu, į žemyną šios bombardos buvo atvežtos tik kitais me tais, po Kalė apgulties. Šiaip ar taip, naujasis veiksnys – „šaunamoji galia“ – visiems lai kams pakeitė ginkluotų konfliktų pobūdį. Palaipsniui ėmė bręsti mintis aprūpin ti kareivius asmeniniais lengvaisiais šau namaisiais ginklais. Atsiradus arkebuzai, lankui ir strėlėms nuskambėjo laidotuvių maršas, nors šis ginklas, vėliau virtęs šau tuvu, iš pradžių nepasižymėjo itin dideliu

efektyvumu. Paraką reikėdavo berti per vamzdį. Tobulėjant titnaginiams šautu vams, pradėta gaminti iš anksto atseikėtus užtaisus, kulką bei reikiamą parako kiekį įvyniojant į popierių. Taip gimė šovinys. Tuo metu prancūziškas žodis fusil (šautu vas) reiškė ne ginklą, o plieninę plokštelę, į kurią atsitrenkęs titnagas įskeldavo paraką padegančią kibirkštį. Atsiradus metalinei tūtai ir ginklui su spyna, šautuvas įžengė į naują epochą ir tapo šiuolaikiniu koviniu ginklu, turinčiu vieną graižtvuotą vamzdį, arba ginklu, skirtu medžioklei, gynybai ar sportiniam šaudymui, su vienu ar keliais lygiais vamzdžiais. Dėl revoliucinių tech ninių patobulinimų šautuvas tapo daug kartinio naudojimo ginklu, automatiniu, pusiau automatiniu, padaugėjo vamzdžių, jie būdavo išdėstomi greta vienas kito arba statmenai... Šaudymo nuotolis ir tikslumas vis labiau gniaužė kvapą. Medžioklei, pramogai ar karo tikslams skirtas ginklas kelia susižavėjimą ir baimę. Šimtas šioje knygoje pristatomų šautuvų bemaž laikomi meno kūriniais, įkūnijusiais tikslumą, nulėmusiais istorinę bei geopoli tinę raidą, tapusiais žmonijos civilizacijos dalimi. Jie siejami su nepaliaujamomis galios ir tobulybės paieškomis. Nesvarbu, žavi buožė ar gėlėmis išpuoštas vamzdis, šie ginklai – legendos dalis... Tarsi patvir tinantys posakį: „Įstatymai neretai rašomi ne plunksna, o šautuvu“, šie šimtas šautuvų išties virto legenda... Prabangieji egzemplioriai. Ginklas gali būti tikru meno kūriniu.

Pirmieji šautuvai

Pirmieji šautuvai „Ugninė lazda“

Pirmas žingsnis šautuvo link

io šaunamojo ginklo pavadi nimas tebėra ne itin aiškus. Jis vadin tas rankine patranka, nešiojamąja bombarda, eskopeta arba akebu ta. Nepaisant to, koks buvo pirmasis jos pava dinimas, „ugninė lazda“ yra šiuolaikinio šautuvo promotė. Nedaugelį tos epochos daiktų pavy ko išsaugoti iki mūsų laikų, tačiau du tokių ginklų egzemplioriai išliko, vienas Švedijo je – 1390 m. datuojama Morko akebuta, kitas Vokieti joje – to paties laikmečio Tanebergo akebuta. Tai du bronziniai 20 ir 30 centimetrų pabūklai. Pradėjus gamin ti „šaudančias lazdas“ dėl akivaizdžių priežasčių XV a. antrojoje pusėje pamažu išnyko arbaletai. Nepaisant rim tų trūkumų, naujasis asmeninis ginklas pasižymėjo ypa tingu pigumu. 1396 m. angliškame dokumente kalbama apie 3 šilingus kainuojančią „šaudančią lazdą“, kai tuo

„Ugnine lazda“ apsiginklavęs kavaleristas. Iliustracija iš Mariano Takolo „Karo meno“, XV a. manuskripto; Prancūzijos nacionalinė biblioteka. metu arbaletas kainavo 66 šilingus. Abu ginklai atliko tą pačią funkciją. Tačiau ilgą, pamažu ru senančią dagtį turintis šaulys galėdavo pradėti šaudyti bet kurią aki mirką, o arbaletininkas neišvengiamai sugaiš davo keletą sekundžių, kol įstatydavo strėlę ir įtempdavo templę. Be to, tapo nesudėtinga ir nebrangu kulkas ga mintis tiesiog lauko są lygomis. Šis primityvus asmeninis šaunamasis ginklas pasirodė besąs itin patogus ginant įtvirtinimus arba rengiant pasalą. Svarbiausia problema buvo taikytis ir tuo pat metu įžiebti ugnį. Todėl pirmaisiais ginklais tekdavo šaudyti pasitelkus nuolat smilkstančią dagtį. XV a. pradžioje „ugninių lazdų“ šaudymo nuotolis tesiekė keliasdešimt metrų, pirmiausia todėl, kad ginklai nebuvo pritaikyti šaudyti kryptingai, į taikinį.

Pirmieji šautuvai Bombarda

Be taikinio

ermino „bombarda“, reiškiančio „šaudančios žiotys“, nederėtų painioti su tradiciniu bretonų to paties pavadinimo vienu seniau sių artilerijos pabūklu. Šis ne visai tikslus terminas vartotas tik kalbant apie pabūklus, neturinčius nuimamos spynos, kurią galima pridėti prie įvairiausio kalibro pabūklų, nuo rankinės bombardos iki keletą tonų sverian čio monstro. 1453 m. Konstantinopolio ap gulties metu turkai panaudojo bombardą, šaudžiusią 590 kg sviediniais. Pirmųjų asmeninių bombardų vamz džiai buvo labai trumpi, turint omenyje kalibrą; jį pratęsdavo geležinis strypas, kurį šaulys atremdavo į kirasą. Kartais jis būdavo tvirtinamas prie medinės rankenos, kurią iš pradžių dažniausiai atstodavo medinė šau lio po pažastimi spaudžiama lazda: atatran ka tada turbūt rimtų problemų dar nekėlė. Bombardos buvo gaminamos ne iš ke taus, kaip kiti artilerijos pabūklai, o bemaž visada iš geležies arba plieno. Bombardos trūkumai – mažas šaudymo greitis ir menkas tikslumas. Būdavo išties sunkoka vienu metu nenuleisti akių nuo ginklo ir nuo taikinio, kuris dažniausiai dar ir judėdavo.

Be to, įtakos turėdavo ir oro sąlygos, kadangi per lietų šaudyti iš bombardos būdavo praktiškai neįmanoma.

Didelio kalibro bombarda apgulties metu. Vokiška antrosios XV a. pusės miniatiūra. Tebenaudojamas senovinis medinis lafetas.

Pirmieji šautuvai Muškieta

Iš muškietos gimė šautuvas...

Vokiška dagtinė muškieta 1570 m. apsodu, 1590 m. spyna ir 1600 m. vamzdžiu.

uškieta atsirado 1521 m. Taikantis šiuo itin sunkiu ginklu tekdavo naudotis atraminiu stovu, kurį nešioti buvo viena iš muškietinin kus lydinčių tarnų pareigų. Muškietos dagtinio degtu vo sistema pasižymėjo ypatingu lėtumu, nes norint iš naujo užtaisyti ginklą tekdavo atlikti per ketu riasdešimt veiksmų. Muškieta naudotis buvo nepatogu, be to, ginklas demaskuodavo šaulį, ypač naktį. Iššauti veikiausiai pa vykdavo kartą per minutę, o šaudymo nuotolis siekė 225 m, tačiau taik laus šaudymo atstumas neviršijo 50 m.

Ilgainiui muškieta tobulėjo ir darėsi vis efektyvesnė. Lėtąją dagtį pakeitė naujas įrenginys – titnagas, kuris, trinktelėjęs į metalinę plokštelę, įskeldavo paraką padegančią kibirkštį. Muškieta virto šautuvu (pr. fusil iš it. focile). Dėl šios transformacijos ginklas pasidarė patikimesnis ir patogesnis, kadangi pakartotinis užtaisymas reikalavo „tik“ dvidešimt šešių veiksmų. Taigi teoriškai šaudymo greitis padi dėjo dvigubai. Prancūzija neskubėjo pripažinti naujai atsiradusio ginklo privalumų, pirmenybę teikdama senai gerai dagti nei muškietai, kurią kur kas lengviau sekėsi gaminti ma siškai. Kareiviai reikalavo aprūpinti juos šautuvais, kitaip bū sią nelengva kovoti prieš galimus priešus. Jie nuolat laužy davo ietis ir neteisėtais būdais įsigydavo šautuvų. 1670 m. valdžia davė sutikimą naudoti šautuvus (iš pradžių vienas karinis dalinys turėjo keturis, vėliau – šešis šaulius). 1699 m. muškieta galutinai išnyko.

Pirmieji šautuvai Kulevrina

Rudimentinis šaunamasis ginklas

lga ir plona it gyvatė kulevrina iš pradžių buvo mažo kalibro patranka. XV a. ji ėmė vystytis dviem priešingomis kryptimis. Viena vertus, ginklas darėsi vis galingesnis, ilgiu ir ka libru panašėjo į įprastas patrankas. Ją pernešti ir naudo ti galėjo tik du žmonės, be to, statyti kulevriną būtinai reikėjo ant medinio lafeto. Šios rūšies kulevrinos buvo naudojamos apgulties metu arba ginant įtvirtinimus. Pa vyzdžiui, Erenbraitšteino kulevrina, saugoma Paryžiaus Ginklų muziejuje, galėjo šaudyti 70 kg sveriančiais svie diniais.

Kita vertus, kulevrina tapo asmeniniu ginklu, iš kurio vėliau atsirado arkebuza. Jomis apsiginkluodavo kulev rineriai – Burgundijos hercogo sukurta naujo tipo ka riauna. Jie šaudydavo ginklą pasistatę ant žemėn įremto laikiklio. Prancūzijos karalius Karolis VII suformavo rai tųjų kavaleristų korpusą, kurie šaudydami irgi naudojosi laikikliu, tvirtinamu prie balno. Anot pasakojimo, Ka rolis VII, pramintas Nugalėtoju, kulevrinas vadino „išti kimaisiais žaliais šunimis“, mat ketus, iš kurio šios buvo liejamos, ilgainiui pažaliuodavo...

Geležimi armuota mažoji kulevrina nuimama spyna, kurią laiko pleištas. Dėl hermetiškumo naudojant šią konstrukciją šauliui neretai grėsdavo ne ką mažesnis pavojus nei priešui.

Pirmieji šautuvai Arkebuza su serpantinu

„Laisvos rankos“ komplektas

rkebuza atsirado XIV a. pabaigoje. Tai pir masis ginklas, skirtas šaudyti nuo peties, turintis buožę ir kur kas efektyvesnis už senąją „šaudančią lazdą“... Dagtinė, o vė liau ratelinė spyna turėjo lemiamos reikš mės arkebuzai, tikrajam asmeniniam ginklui, leidusiam sukurti arke buzininkų pulkus. Iš pradžių naudojant arkebuzą reikėjo specialios įrangos, pir miausia – dvišakio laikiklio, į kurį šaudant remdavosi vamzdis. Visgi ginklas sparčiai tobulėjo, tapo lengvesnis už stambaus kalib ro muškietą. Iki pat arkebuzos su ser pantinu išradimo dagtį šauliui tekdavo laikyti rankoje. Dėl ser pantino – nedidelės gyvatukės pavidalo svirtelės dagčiai laikyti, kai paspaudus vieną jos galą, kitas paliesdavo užtaisą ir įžiebdavo jį – nau

1660–1670 m. arkebuza rateline spyna iš Centrinės Vokietijos. Ši sistema pakeitė smilkstančią dagtį ir itin paplito germaniškuose kraštuose.

doti arkebuzą tapo patogiau, o šauliui atsilaisvino viena ranka. Nepaisant šio reikšmingo pasiekimo, arkebuza tebetu rėjo rimtų trūkumų: serpantinas nepadėjo šauliui atsikra tyti būtinybės nuolat reguliuoti dagtį, kuri, sykį uždegta, neišvengiamai degdavo toliau. Taigi šaudymo pradžia priklausė nuo atsitiktinumo. Degtuvo kiaurymė vamz džio uokse neatsiverdavo automatiškai, o kautynių įkarš čio pagauti kariai pamiršdavo ją atidaryti. Kiti atverdavo iš anksto ir netyčia palenkę ginklą išbarstydavo susmul kintą paraką. Vėjas galėjo išpūsti paraką, lietus – sudrė kinti. Arkebuza nebesusprogdavo kaip muškieta, tačiau jos pakartotinis užtaisymas trukdavo labai ilgai: patyręs šaulys sugaišdavo vidutiniškai tris minutes.

Pirmieji šautuvai Dagtinis šautuvas

Bazinis šautuvas

irmojoje XVI a. pusėje atsirado tam tikros rū šies muškieta, vadinama „dagtiniu šautuvu“. Dagtinis šautuvas – pirmoji ištisus dešimt mečius modernizuotos arkebuzos patobulinta versija. Dagtinis šautuvas buvo užtaisomas taip: pro laibgalį apy tiksliai iš parakinės beriamas parakas. Parako kiekis nor malizavosi tobulėjant seikėjimo įtaisui. Parakas grūstuvu sugrūdamas iki galo ir užfiksuojamas vamzdyje medžia giniu kamščiu ar pakulomis. Parakas būdavo talpinamas uokse, jam skirtoje ertmėje. Šaulys specialiu rakčiuku ga lėjo pamažu priartinti degančią dagtį prie parako, kuris užsiliepsnojęs išstumdavo

kulką. Išradus vadinamąjį „serpantiną“, ne bereikėjo naudotis raktu ir tokiu būdu viena šaulio ranka tapo laisva. Laikiklis, į kurį anksčiau būdavo atremiamas ginklas, irgi pasidarė nebereikalingas, kadan gi buvo galima šaudyti nuo peties. Atrodo, jau XV a. buvo pastebėta, kad pakanka vidinėje vamzdžio pusėje įrėžti

Dagtine arkebuza ginkluotas samdinys pėstininkas. Dovydo iš Neko graviūra, apytikriai 1520 m. spiralinę įrantą ir suteikus kulkai sukamąjį judesį stabili zuojasi trajektorija bei padidėja šaudymo tikslumas. Ilgą laiką pagrindinės tokio pobūdžio ginklų ga mintojos buvo Vokietijos im perijos šalys.

Prancūziška dagtinė arkebuza, XVI a.

Pirmieji šautuvai Šautuvas su titnagine rateline spyna

Sudėtingas mechanizmas

pie 1525 m. Vokietijoje buvo sukurta titnagi nė ratelinė spyna, kurią veikiausiai sukonst ravo nežinomas laikrodininkas, nors šio me chanizmo užuomazgų rasta ir tarp Leonardo da Vinčio piešinių. Spyną sudarė tuščiaviduris plieninis ratelis arba skridinys, kurio kraštą juosė į uoksą įeinantys lygiagretūs grioveliai. Ši detalė tvirtinosi prie specialiu rakčiuku už vedamos spyruoklės – kaip laikrodžio. Gaidukas neteko dagties, tačiau savo „lūpelėmis“ spaudė pirito gabalėlį. Nuspaudus gaiduko svirtelę, skridinys pa sisukdavo, ir į plieną besitri nantis akmuo

įskeldavo kibirkštis, kurios uždegdavo parako užtaisą. Ši sistema tie siog imitavo skiltuvą, ir šauliui nebereikėdavo padeginėti dagties. Didelis tokio ginklo pranašumas buvo tas, kad jį galėjai nešiotis užtaisytą ir iškilus būtinybei akimoju pra dėti šaudyti. Ginklas svėrė pakankamai nemažai (6 kg), o jo ilgis siekė apytikriai 1,3 m. Deja, nauja spyna buvo la

Per užraktą užtaisomos arkebuzos ratelinės spynos detalė. Bavjeras, XVI a.

bai trapi ir ganėtinai brangi: sudėtingo mechanizmo gamyba pareikalaudavo ilgų darbo valandų. Be to, šautuvas su rateline spyna paskatino sukruti miniarkebuzą, kuria buvo galima naudotis viena ranka. Naująjį ginklą išrado italų meistras Kamullo Vetelli, kuris gyveno ir dirbo Pistojos mieste Italijoje, todėl jo išrastas ginklas buvo pavadintas pistoletu. Vokiškas karabinas rateline spyna, 1595 m.

Pirmieji šautuvai Šautuvas su titnagine skiltuvine spyna

Didelis žingsnis titnago plokštelės link

Smūginė spyna. Umbrija, Italija.

1550 m. buvo sukurta į metalą smogiančio titna go sistema. Atsirado olandiška smūginė spyna, kuri dėl gaidu ko atliekamo judesio dar buvo vadinama „snaphanu“ arba „lesančiu gaideliu“. Skiriamieji sistemos požymiai – „S“ raidės formos gaidukas, apskritas uokso dangtelis ir ilgas skiltuvo strypas. Uokso dangtis (varteliai), nuspaudus gaiduko svirtelę, automatiškai nuslysta atpalaiduodamas gaiduką ir skiltuvą, kurie pradeda judėti vienas link kito. Šis gana paprastas mechanizmas reiškė nemenką progre są lyginant su rateline spyna, juolab, kad tokio pobūdžio spynų gamyba tapo kur kas pigesnė.

Tuo pat metu Ispanijoje buvo sukurta į skiltuvinę spy ną panaši sistema: spyna su mikeletu. Šio ispaniško me chanizmo kūrėju laikomas Si monas Markatas, ginklininko sūnus, kurį Karolis V perkėlė į Iberijos pusiasalį gaminti ratelinių spynų. Spynos su mi keletu paprastumas neabejotinai buvo svari priežastis, dėl kurios pastaroji taip ilgai išliko Ispanijoje, net atsiradus titnaginei spynai. Ir dar derėtų pastebėti, kad skandina viška spyna (XVII a.) sujungė kai kurias skiltuvinės bei mikeleto spynos savybes ir tapo titnaginės normandiškos Mareno Le Buržua spynos prototipu.

Mauritaniško šautuvo spyna su mikeletu.