Archyvuose lankėsi: Gunars Bakšejevs
M
Ė
N
E
S
I
O
T
E
M
A
NUO PEILIO IKI SAKSOFON VIENAS ŽINGSNIS Dar vienas mėnuo, dar vienas šimtmetis istorijų. Kovą kapstę Kauno kino archyvus šįkart supratome, kad džiazo viename mieste uždaryti neįmanoma, nors, taip, Kaunas laikomas šio žanro lopšiu. Neįmanoma jo sutalpinti ir į kelis leidinio puslapius. Norėtųsi pagaliau įsigyti išsamią Lietuvos džiazo enciklopediją – kada ji pasirodys? Kol kas žiūrime archyvines TV laidas (susiraskite „LRT Mediatekoje“ Viktoro Gerulaičio „Muzikos istorijas“), vartome leidyklos „Semplice“ išleistų istorinių įrašų katalogą (dėkojame leidyklos steigėjai muzikologei Rūtai Skudienei,
K AUNA S
PILNA S
KULT ŪROS
1 6
atsakiusiai į ne vieną mūsų klausimą ir pasidalinusiai archyvine medžiaga), verčiame straipsnį po straipsnio ir pildome spragas. Sąmoningai neišsiplėtėme kalbėdami apie „naujausius laikus“, vykstančius čia ir dabar, – iš dalies dėl to, kad nėra distancijos. Beje, skambus suvestinės pavadinimas – tikra propagandinė frazė, kuria su saviraiškos laisve kovota sovietmečiu. Buvo ir kitokių, o legendinę „džiazas – storulių muzika“ užrašė 1928-aisiais iš žanro tėvynės grįžęs Maksimas Gorkis ir dar pridėjo, kad „Vienas instrumentas spiegia ne savo balsu, o kitas kriuksi kaip kiaulė“. Šią istoriją išgirdome jau minėtoje V. Gerulaičio laidoje, ją papasakojo a. a. Juozas Tiškus.