16
Šeštadienio žmogus
Šeštadienis
Aktorius populiarumą laiko žmogaus nelaime
Valstybės apdovanojimas už kūrybą – iš Prezidentės rankų.
e Atkelta iš 15 p. Nors aš čia, be abejo, sarkastiškai juokauju. Matyt, trumpalaikis prašviesėjimas užėjo... Iš esmės, kad ir kaip žmogus keiktum dabartį, praėjus laikui pasirodo, kad buvo labai neblogai, daug geriau negu dabar. O jeigu ir po mirties taip? Numirsi su viltimi, kad bus geriau, o ten kas nors ims ir pasakys: „Ko dabar nori? Gerai jau buvo, dabar, brangusis, bus blogai.“ Nieko nėra stabilaus – taip dažnai gyvena menininkai. Šiandien daug kas atsidūrė tokioje būsenoje. Gal galėtumėte patarti, kaip gyventi nežinioje ir dėl to nesikankinti? Kad ir kaip gyventum, kad ir nuo ko apsidraustum, visuomet gyveni nežinioje ir bijai. Bijau ir aš, tačiau gal tas nerimas yra variklis. Be to, į savo darbą žiūriu kaip į pomėgį, mėgstamą žaidimą, už kurį dar ir moka, apdovanojimus teikia. Tad galima sakyti, jau beveik dvidešimt metų nedirbu, o žaidžiu, kaip žaidžiau dvidešimt metų dar prieš tai. Kiemo draugus pakeitė scenos par-
tneriai, pažymių knygelę – žiūrovai. Koks tas žaidimas? Greičiausiai – slėpynės, slepiuosi pats ir tuo pat metu savęs ieškau. Kadaise vienas jūsų kolega papasakojo anekdotą apie aktoriaus kaukes: „Karalienė liepia aktoriui pasimylėti su ja tarsi jis būtų Don Žuanas, Otelas, Kazanova, Cezaris. Ir viskas puikiai pavyksta. Tačiau kai galiausiai valdovė paprašo pasimylėti be vaidmenų, paaiškėja, kad aktorius... negali...“ Ilgas klausimas, bet kaip pats manote, labiau pozityvi ar negatyvi toji kaukių jėga? Na, po tokio anekdoto sunku ką nors ir pridurti. Bet ir drąsus tas kolega pasakodamas tokius anekdotus. Dar moterys pamanys ką nors ar supras tiesmukai. Įsivaizduoju – eina aktorius vakare Gedimino prospektu, o vienišos moterys jį atpažįsta, lydi žvilgsniais, dūsauja ir spėlioja: „Įdomu, kas jis šiąnakt būtų? Don Žuanas? Otelas? O gal Kazanova?! Cezaris? Ar tiesiog kaip tame anekdote... aktorius.“ Manau, aktorius yra tas, kuris ma-
Klaudijaus Driskiaus nuotrauka
žiausiai už kitus vaidina, jo paslaptis – tikėjimas. Tikėjimas aplinkybėmis, situacijomis, kurios sukurtos dramaturgo, tikėjimas personažo žodžiais, jo egzistavimu, jo tiesa. Iš tiesų aktorius stebėtinai gali pavirsti kitokiu žmogumi, jei jis pats ir personažo gyvenimas jį jaudins labiau. Tačiau, grįžtant prie anekdoto, kas tinka scenai, negalioja gyvenime ir jokiomis kaukėmis jo neapgausi. Ar esi aktorius, ar politikas, ar superžvaigždė, tam tikra prasme esi nuogas. Nuogas ir silpnas. Galbūt aktorius aktoriumi lieka visada, kaip gydytojas, davęs Hipokrato priesaiką? Gydytojas visada lieka gydytoju, o aktorius visada turi grįžti iš visų savo vaidmenų į nieką. Juk iš nieko mes sukuriame iliuziją, kurios realiai nelieka. Aktorius – tai viskas, bet kartu ir niekas. Princas ir elgeta vienu metu, o scenos menas – pasakiški turtai rampos šviesoje ir absoliutus skurdas nusileidus uždangai. Daug kas jus apibūdina kaip puikų komiką. Kaip manote, kiek
2011 m. liepos 9 d. • Nr. 53–54 (9072–9073) Valstiečių laikraštis
teisinga nuomonė, kad humoras ir lengvumas lietuviams sunkiai pasiekiami? Tokia nuostata, manau, kuriama dirbtinai. Turi lietuviai ir to humoro, ir lengvumo, ir džiaugsmo, tik jis santūrus, savitas, ne visada ir ne visiems rodomas. Tuo ir gražus pasaulis, kad įvairus ir visokių žmonių bei tautų yra. Mes – ne italai, ne prancūzai, ne ispanai ir ne indai. Geografinės ir klimato sąlygos, teritorijos ir tautos mažumas, noras išlikti, nepasiduoti priešams, meilė gimtam kraštui, dievams, ryšys su žeme iš kartos į kartą formavo santūrų, stiprų, valingą, negandoms atsparų lietuvio charakterį. Galbūt dėl tokių savybių mes ir sugebėjome išlikti. Tačiau ar sugebėsime? Dabar apie lietuvius kalbama, kad jie netolerantiški, homofobai, ksenofobai, ne patriotai ir t. t. Tik kaip čia staiga taip atsitiko per kelerius metus? Man visada atrodė atvirkščiai – kad lietuviai tolerantiški, per daug nuolankūs, kuklūs ir per daug besižavintys kitais, užuot vertinę tai, kuo išskirtini patys. Juk mūsų istorija ir pastangos išlikti vertos pagarbos. Dauguma aktorių sako, kad gero aktoriaus niekas nesugadina – net pinigai. Kiek jums svarbus materialus atlygis? Mano atsakymas šiuo atveju sutaps su žymaus aktoriaus Rodo Steigerio nuomone šiuo klausimu. Jis yra pasakęs: „Aš nelabai galvoju apie pinigus, bet žinau, kad jeigu uždirbsiu mažai, gyvenimas mane sutrins į miltus. Aš „degiau“ ne vieną sykį. Bet labiausiai už viską nekenčiu reikalauti, kas iš tiesų man priklauso.“ Atsimenate Forestą Gampą, kuris bėgdamas išsprendė visas problemas? Gal ir jūs maratonuose išsprendžiate ką nors, kas kasdienybei nepasiduoda? Gampas? Kas čia toks? Nepažįstu.
Sprendžiant iš vardo, kažkoks miškinis ar iš miško. Bent jau tokio bėgiko pavardės Lietuvos bėgimo varžybų protokoluose neužtikau. Užtinku Garmaus, Griniaus, Gorskio, Zarankos, Zubės, Rakštiko, Korsako, Čirbos, Trinkos, Trubilos, Totilo, o Gampo – ne. Tai realūs žmonės, kaip ir daugybė kitų, kurių nepaminėjau, skirtingo amžiaus, profesijų, tačiau kiekvienas, matyt, bėgdamas sprendžia sau aktualius klausimus. Aš, matyt, taip pat. Nepasakyčiau, kad bėgimas teikia man tokį jau didelį pasitenkinimą. Atvirkščiai. Nežinau, ką galima pasakyti apie žmogų, kuris keliasi penktą valandą ryto, automobiliu važiuoja penkis šimtus kilometrų į gretimą šalį, ten už dalyvavimą sumoka nemažą starto mokestį, nubėga dvidešimt vieną arba keturiasdešimt du kilometrus ir nieko nelaimėjęs grįžta, o kitą dieną žvalus ir pailsėjęs eina į darbą. Kaip paaiškinti šitą fenomeną, nežinau. Kaip pasakytų „X failų“ herojai: „Tiesa yra kažkur anapus...“ Tiesiog stengiuosi save disciplinuoti, keliu sau uždavinius treniruotėse, varžybose. Galiu tik pasakyti, kad kiekviena greitesnė sekundė trasoje ar prasmingesnė scenoje turi savo kainą. „Ieva“
Komedijos žanrą Rolandas „pakelia“ nesunkiai. VL archyvo nuotrauka
Kristupo vasaros festivalis užtvindys Lietuvą muzika Daugiau kaip pusę šimto koncertų dviem vasaros mėnesiams parengęs Kristupo vasaros festivalis žada aukščiausios kokybės programą, tačiau tradiciškai pasigenda valdžios dėmesio šiam renginiui. Šįmet festivalis žada naujovių. Klausytojus kvies Valdovų rūmų didžioji salė ir Vilniaus universiteto botanikos sodas Kairėnuose. Nors po metų pertraukos atgijo gitaros muzikos ciklas „Kristupo gitaros“, tačiau buvusiam ciklui „Kristupo klavyrai“ tęsti vis pritrūksta lėšų. Vis dėlto rengėjai džiaugiasi nenutrūkstančiu festivalio ciklu „Sakralinės muzikos valandos“, kurį ištikimai remia Juozo Kazicko paramos fondas, todėl visi šio ciklo koncertai Šv. Kazimiero bažnyčioje nemokami. Bus naujovių ir festivalio programoje – pirmą kartą skambės senoji muzika, grigališkasis choralas, nebus užmirštas ir džiazas. Klausytojai turės progos pirmą kartą išgirsti „kišenine“ vadinama kla-
„Mūsų festivalis pagimdytas ieškant aukštos kokybės, įdėta labai daug darbo jį kuriant“, – kalbėjo Donatas Katkus. Martyno Vidzbelio nuotrauka
sikinę gitarą čarangą ir ja atliekamas „Kreolų mišias“. Tarp šių metų festivalio svečių bus ir greičiausiu pasaulio gitaristu pripažįstamas virtuozas Jošas Stefanas, ir jo kvartetas iš Vokietijos, lygių pasau-
lyje neturintis fado gitaristas Rikardas Pareira iš Portugalijos, paskutinis Mstislavo Rostropovičiaus mokinys violončelininkas Ivanas Monigetis, vienas profesionaliausių grigališkojo choralo ansamblių „Trecanum“ iš
Prancūzijos, autentiškais viduramžių instrumentais grojantis senosios muzikos ansamblis „L’Incantari“ iš Ispanijos, senas tradicijas puoselėjantis mažųjų dainininkų choras iš Prancūzijos, per daugiau kaip pusę šimtmečio jau apkeliavęs daugiau nei 90 valstybių. Dramatiško kūrybinio likimo smuikininkės Elenos Strazdaitės-Bekerienės gimimo šimtmetį festivalis prisimins koncertu „Vilniaus smuiko legendos“, kuriame grieš ir smuikininkės vaikaitis Martynas Švėgžda fon Bekeris. Festivalio koncertai vyks Šv. Kotrynos bažnyčioje, Vilniaus mokytojų namų kiemelyje, Vilniaus paveikslų galerijos kieme, Šv. Kazimiero bažnyčioje, LDK valdovų rūmuose, VU botanikos sode Kairėnuose, Šešuolėlių (Širvintų r.) ir Bistrampolio (Panevėžio r.) dvaruose. „Mūsų festivalis pagimdytas ieškant aukštos kokybės, įdėta labai daug darbo
jį kuriant. Tarnaujame publikai, žmonėms – Vilnius vasarą nėra užkampis, atvyksta daug kultūringų žmonių, ieškančių kokybiškų renginių. Tačiau valdantieji, politikai tokio produkto nevertina – dabar mes esame prašytojai, nors tai mūsų turi prašyti, o ne mes!“ – emocingai spaudos konferencijoje kalbėjo Kristupo vasaros festivalio meno vadovas profesorius Donatas Katkus. Festivalio direktorė Jurgita Murauskienė antrina, kad į daug metų rengiamą ir puikiai vertinamą festivalį valdžios žmonės žiūri ne kaip į atsiperkančią investiciją, bet kaip į „ubagėlius“, nors festivalis galėtų pritraukti turistų, temine linija sujungti prikeltus Lietuvos dvarus. Pasak direktorės, Kultūros ministerija šių metų festivaliui atriekė 100 tūkst. Lt, Vilniaus miesto savivaldybė – per 30 tūkst. Lt, nors tokios programos, trukmės ir kokybės festivaliui reikėtų apie pusę milijono litų. VL inf.