22
Mokytojų ugdymas 2011
Iš pateiktos lentelės akivaizdu, kad mažiau nei 50 proc. tėvų mano, kad mokytojai daugiausia patenkina jų lūkesčius. Gali atrodyti svarbu, kad tokių atsakymų skaičius tarp 1–3 klasių vaikų tėvų yra gana panašus. Pirmoje klasėje yra tik 7 proc. tėvų, kurių lūkesčiai yra mažai patenkinami, o tarp 2 ir 3 klasės mokinių tėvų tokių kur kas daugiau. 52 proc. tirtų 1 klasės vaikų tėvų teigia, kad mokytojai netenkina jų lūkesčių, kai tuo tarpu taip teigiančių 2–3 klasės mokinių tėvų yra atitinkamai 32 proc. ir 30 proc. Išanalizavus tėvų pastabas dėl lūkesčių mokytojų atžvilgiu, peršasi mintis, kad kuo aukštesnis tėvų išsilavinimas, tuo didesni tėvų lūkesčiai. Todėl mokytojai yra dar labiau kritikuojami, ypač dėl pirmos klasės mokinių. Manoma, kad pirmos klasės mokinių tėvams, kurie galbūt tikisi labiau globėjiško požiūrio į jų septynmečius mokyklą lankančius vaikus, ypač gerai būtų taikyti refleksiją. Taip pat atrodo, kad tėvai aktyviausiai dalyvauja, sprendžiant pirmokų ugdymo klausimus. Iš to išeina, kad lūkesčiai mokytojų atžvilgiu yra aukšti. Pradedančių lankyti mokyklą vaikų tėvai akcentuoja, kad „jie tikisi pokalbių akis į akį; vaiko priėmimo; tikslios informacijos apie kiekvieną vaiko pasiekimą, tinkamos klasės atmosferos užtikrinimo; intervencijų bendraamžių atstūmimo atveju“. Tyrimas atskleidžia, kad mokytojų ir tėvų lūkesčiai vieni kitiems, deja, nėra suderinami. Todėl gali būti, kad jei abi pusės nesukurs vieningos bendrų veiksmų sampratos, nebus efektyvaus bendradarbiavimo pagrindo. Tvirtas efektyvaus bendradarbiavimo pagrindas gali susiformuoti tik giliai diskutuojant apie abipusius, aiškiai išdėstytus, pareigomis pagrįstus, lūkesčius, susietus su mokytojo ir tėvų vaidmenimis, kai abi pusės juos priima ir vienodai supranta.
Išvados Bendradarbiavimo tarp pirminio etapo pradinio ugdymo mokytojų ir tėvų klausimas gali būti svarstomas įvairiais aspektais. Tėvai – tai pagrindiniai mokyklos partneriai ir todėl jų dalyvavimas vaiko ugdyme svarbus nuo to momento, kai prasideda vaiko ugdymas mokykloje. Pakanka pasakyti, kad geresni santykiai tarp tėvų ir mokyklos užtikrina efektyvų ugdymą. Mokytojai turi padėti tėvams ilgalaikiame ugdymo procese, o tuo tarpu tėvai, būdami iniciatyvūs, turėtų gerinti mokyklos darbo kokybę. (Zacłona, 2009, p.5). Mokykla – tai išskirtinė vieta, padedanti ugdytojams ir tėvams bendradarbiauti. Todėl per dialogą at-
expectations to a large extent. Important as it may seem, the number of such responses among the parents of 1-3 form children remains fairly similar. Taking into analysis parental expectations at a satisfying level only – just 7% of responses refer to the parents of the 1st form children and their ratio indicates a tendency to increase significantly among the parents of 2nd and 3rd form children. 52% of the researched parents of the 1st form children claim that the teachers do not fulfill their expectations whereas in case of 2 – 3 form pupils’ parents, the ratio is 32% and 30% respectively. Having analyzed parents’ remarks on expectations towards the teachers, it is hard to escape the conclusion that the higher a parent’s level of education is, the higher parental expectations are. The above results, presumably not optimistic, particularly prompt reflection applicable to parents of the first form pupils who might expect more caring attitude towards the seven-year-old children attending school. The parents of children commencing their school life emphasize that ‘they expect one-toone conversations; a child’s acceptance; accurate information on a child’s every single achievement; ensuring proper classroom atmosphere; interventions in case of peer rejection’. The research reveals that the expectations of teachers towards parents and vice versa are, unfortunately, not compatible. As a result, there might not be grounds for effective cooperation if both sides do not develop the homogenous concept of joint-action. Only indepth discussion of mutual, unambiguously stated expectations, justified by the duties stemming from a teacher’s and parent’s roles, accepted and understood identically by both parties may form a sound foundation for effective cooperation. Conclusion The issue of cooperation between the first stage primary school teachers and the parents may be considered in many aspects. Suffice it to say, building better rapport between parents and school ensures effective education. Teachers are to assist parents in a long-term education process while parents, taking up a proactive approach, improve the quality of school’s work (Zacłona Z., 2009:5). School is an exceptional place which facilitates the cooperation of educators and parents. That is why, communication generated by means of a dialogue requires of the teacher familiarity with the issues of broadly interpreted family life. In striving to create the favourable conditions for the development of