Veidas 23 2015 by VEIDAS

www.veidas.lt

PROFILIS: KAIP PEDAGOGAS R.VĖJUONIS TAPO LATVIJOS PREZIDENTU 42 p.

a id

2 EUR / 6,91 Lt 2015 gegužės 12 Nr. 23

I la uo ATA .n t oc ER as.l pr 0 UM eid i 5 N .v Ik E ww PR w

„ŽALGIRIS“: ŠLOVINGOS KLUBO ISTORIJOS NEGALIMA IMTI IR NUSIPIRKTI 20 p.

OMONININKAI NEKALTI?! Boleslovo Makutynovičiaus ir jo smogikų aukos negali suvokti lietuviško teisingumo, kuris – budelio pusėje

Savaitraščio VEIDAS prenumeratai nuolaidos iki

proc.

Tik prenumeratoriams nemokama savaitraščio VEIDAS elektroninė versija (pdf) jau ketvirtadieniais Galimybė nemokamai naudotis archyvu

TRUKMĖ

KAINA INTERNETE JURIDINIAMS ASMENIMS

KAINA INTERNETE FIZINIAMS ASMENIMS

50 proc. nuolaida

75,59 EUR / 279 Lt

59,96 EUR / 207,02 Lt

18 mėn.

151,18 EUR / 558 Lt

119,91 EUR / 414,03 Lt

40 proc. nuolaida

60,47 EUR / 208,80 Lt

47,96 EUR / 156,61 Lt

12 mėn.

100,79 EUR / 348.01 Lt

79,94 EUR / 276,02 Lt

30 proc. nuolaida

35,27 EUR / 121,79 Lt

27,98 EUR / 96,60 Lt

6 mėn.

50,39 EUR / 173.99 Lt

39,97 EUR / 138,01 Lt

Užsisakykite http://prenumerata.veidas.lt Nuolaidos taikomos prenumeratai Lietuvoje, prenumeruojant internetu arba užsisakant el. paštu: prenumerata@veidas.lt. Akcija vyksta iki 2015 m. birželio 22 d.

Turinys Nr. 23, 2015 m. birželio 12 d. Ekspresas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .6 Viršelio tema Teismas: OMON smogikai – nekalti? . . . . . . . . . . . . . . .10

10 p.

Gėdingas sprendimas B.Makutynovičiaus, V.Razvodovo ir jo smogikų 1991 m. terorizuoti ir žaloti nepriklausomai Lietuvos valstybei lojalūs pareigūnai bei civiliai negali suvokti teisingumo, kuris – budelio pusėje.

Apskritas stalas Mityba: maistą vis dar renkamės pagal piniginę . . . . . .16

Savaitės interviu P.Motiejūnas: konkurencijos ne krepšinio aikštelėje neturi būti . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .20

Lietuva Urbanistika: miestas be vizijos švaisto pinigus . . . . . . .24

Verslas Saugumas: apsisaugoti nuo ilgapirščių – mūsų pačių reikalas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .28 3D spausdinimas: organų atkūrimas ir operacijų repeticijos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .30 Technologijos: gelbės gyvybes ir išrūpins nuolaidą draudimui . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .34

Visuomenė Santuoka: ir jai reikalingos investicijos . . . . . . . . . . . . . .37

Pasaulis M.Saakašvilis: buvęs Gruzijos prezidentas prisideda prie naujos Ukrainos projekto . . . . . . . . . . . . .40 Prezidentas: nuo biologijos mokytojo iki Latvijos vadovo . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .42

Kultūra Teatras: kodėl per spektaklį negalima tildyti vaikų . . . . .44 Mugė: „ArtVilniuje“ – Ukrainos menas ir „Lewben Group“ kolekcija . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .48

20 p.

Vienijantis krepšinis

Istorija Tautiškumas: inteligentijos ištakos – Sūduvoje . . . . . . .50 Kelrodžiai: švyturiai tampa turistus traukiančiais simboliais . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .54

P.Motiejūnas: „Kai ir vieni, ir kiti tarpusavyje konkuruodami atskirai bandome kažką pramušti, šansas būna praleistas ir vėl iš naujo tenka dirbti. Konkurencija turi būti aikštelėje, bet ne už jos ribų.“

Sportas Žaidynės: tramplinas naujiems sportininkams ir rungtims . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .56

Laisvalaikis Lenkija: savaitgalis, turtingas įspūdžių . . . . . . . . . . . . . .62

Komentarai Redaktoriaus laiškas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .4 A.Šindeikis: teisingumas, dėl kurio visiems gėda . . . . .14 D.Šumskis: bendrosios skaitmeninės rinkos spąstai konkurencijai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .66

34 p.

Technologijų pažanga H.Dahlbergas: „Žmonės nori turėti mažučius įrenginius, leidžiančius stebėti dalykus: nuolat žinoti, kur yra jų šuo, vaikai ar rankinė. Tai ryškėjanti tendencija.“

62 p.

Į Lenkiją – ne tik apsipirkti Apsistoti vienuolyne, naktį klajoti gotikinėje pilyje, leistis į žygį po vieną didžiausių Europos pelkių, lįsti į druskos kasyklų požemius ar mokslo muziejuje atlikti pačius keisčiausius eksperimentus – tai tik kelios idėjos, ką per savaitgalį galima nuveikti Lenkijoje. VIRŠELYJE PANAUDOTA „BFL“, „SHUTTERSTOCK“ NUOTR. PUSLAPYJE PANAUDOTOS „BFL“, „SHUTTERSTOCK“, K.ČIAKOVSKIO „DELFI“,, „SCANPIX“, „VEIDO“ IR ASMENINIO ARCHYVO NUOTR.

2015–06–12 ● 3

Redaktoriaus laiškas

Žvelk giliau

Dvispalvė minkštoji galia Pažįstama istorijos mokytoja, dėstanti lenkiškoje Lietuvos mokykloje, man pasakė: „Žinoma, po pamokos pagal vadovėlį aš pasakau vaikams visą tiesą apie Želigovskį.“ os repliką prisiminiau klausydamas, kaip anądien Jašiūnų dvare tų ir kitų vietų žinovas lenkas ranka parodė kryptį ir pasakė: „Ten yra geležinkelio tiltas, kur lietuviai bandė pasipriešinti Želigovskio kariuomenei. Nežinau, ar sulauksiu dienos, kada lietuvių ir lenkų istorinių klubų nariai suvaidins kautynes, pašaudys tuščiais šoviniais, paskui kartu išgers alaus ir išsiskirstys.“ Beveik tobula lietuvių kalba jis kalbėjo Jašiūnų kapinaitėse greta Jono Sniadeckio kapo, ant kurio buvo užrišta Lenkijos vėliavos spalvų juostelė. Viena iš klausytojų paskui apgailestavo neturėjusi lietuviško trispalvio kaspino – „dėl pusiausvyros“ būtų parišusi greta. Jai paaiškino, kad orų išblukintą lenkišką juostelę užrišo kažkuris Lenkijos prezidentas, kada čia lankėsi. Spėju, kad lietuviškos juostelės rišimą „vardan pusiausvyros“ lenkai sutiktų labai pagarbiai, o ar ta trispalvė ilgai tvertų ir taptų tokia pat gamtos aptrinta kaip anoji lenkiška – keblus diplomatinis klausimas. Veikiausiai ji greitai išnyktų, tad atkakliems „pusiausvyros“ diegėjams tektų pasirūpinti ne vienu metru trispalvių atsargų. Dar neteko girdėti, kad kas nors „vardan pusiausvyros“ siūlytų perdažyti baltą ir raudoną tvorelę Zalavo dvarvietėje Švenčionių rajone – Jozefo Pilsudskio tėvonijoje. Kita vertus, mažai kas pastebi baltą-raudoną autorinės teisės ženklą ant Klaipėdos sukilimo plano (o gal tyčia nepastebi?), pagal kurį vyko Lietuvos plėtra. Tos pergalės viešinimas („iškomunikavimas“, kaip dabar sakoma) buvo toks pat kaip ir Lenkijos plėtros Lietuvos sąskaita. Viešieji ryšiai po įvykių panašūs – Vilniuje sukilimas ir Klaipėdoje sukilimas, vienur prijungimas liaudies valia ir kitur toks pat prijungimas (kabutes ir kitus saugiklius, kurie sąvokas padaro menamas ir

Skaitykite savaitraštį VEIDAS „Apple iPad“

SAVAITRAŠTIS „VEIDAS“ IŠEINA PENKTADIENIAIS

Savaitinis iliustruotas žurnalas 2015 m. birželio 12 d.; Nr. 23 (1162) Leidžia UAB „Veido“ periodikos leidykla ISSN 1392-5156 Steigimo liudijimas Nr. 1452 Leidžiamas nuo 1992 m.

Kiekvieną ketvirtadienį po 21 val. „Apple App Store“ skaitykite naują numerį

suteikia istorijai geidžiamą „pusiausvyrą“, skaitytojas susidėlios pats). Žinoma, mintis apie „baltą-raudoną autorinę teisę“ suteikia per daug garbės vienos šalies istorijai, nes tokie dalykai pagal vienodą kurpalį XX–XXI a. vyko ir vyksta Europoje – pradedat Lajtabansagu (klausiame „Google“), baigiant Krymu. Telekomunikacijų požiūriu, pvz., Tabariškės ir Eišiškės – jau ne Lietuva: lietuviškieji ryšio operatoriai sutartinai praneša, kad esate Gudijoje. Aplinka tam prieštarauja – pradedant lietuviškai kalbančiu kunigu, kurio lenkiškumą išduoda būtent labai taisyklinga šneka, baigiant lenkiškoje mokykloje kabančiu paveikslu, kuriame ant raudonos ir baltos juostų prisegtas tarsi geltonos, žalios ir raudonos spalvų žiedelis – žinoma, mažesnis už tą raudoną ir baltą plotą. Per paveikslą išsidriekęs lenkiškas užrašas (turinys šiuo atveju nesvarbu): kaip tik virš to lietuviško žiedelio išsiteko raidžių derinys „sz“, kurį lenkai taria „š“. Štai kur pusiausvyros meistrai! Ir jokios Gudijos. Šitų mano išvedžiojimų moralas toks. Šalčininkuose jūs susimokėsite eurais, o ne zlotais, ir jus kuo mandagiausiai aptarnaus lietuviškai. Gal kas vietiniams patarė, gal patys pajuto, kad Vilnijoje apstu turistų traukos taškų. Klientai visuomet teisūs, o klientai daugeliu atvejų – vilniečiai, kurie šneka lietuviškai. Čia veikia ta pati minkštosios galios taisyklė, pagal kurią pakeliui į Suvalkus ant skydų be klaidų užrašoma lietuviškai: „Mažiausių kainų kryptimi“. Šalčininkai – ne Suvalkai, bet kava ten vis dar pigesnė nei Vilniuje. Labai smalsu, kokių minkštosios galios apraiškų tose vietose galima tikėtis iš lietuvių pilietinės visuomenės. O Lietuvos valstybės neminkštoji galia ten aiški kaip įstatymo paragrafai. ■ Arūnas Brazauskas

Direktorius Andrius Valacka Laikinai einantis vyr. redaktoriaus pareigas Arūnas Brazauskas, tel. 264 9427

SKYRIAI: Vidaus politika – A.Lėka, tel. 264 9423, J.Kiliulienė, tel. 264 9386, D.Pabiržis, tel. 264 9436 Užsienis – R.Janužytė Visuomenė – K.Kanišauskaitė-Šaltmerė, tel. 264 9433, V.Sapetkaitė, tel. 264 9431, G.Sabaliauskaitė, tel. 264 9435 Kultūra – R.Baltrušaitytė, tel. 264 9418 Fotoredaktorė – L.Gušauskienė, tel. 264 9415 Bendradarbiai – A.Bačiulis, E.Labanauskas, R.Milašiūnas, J.Rudokas, D.Urbienė, J.Laurinėnaitė-Šimelevičienė Vyr. dizainerė L.Beatričė Paukštė Dizaineriai K.Katkus, R.Ostrouch Kalbos redaktorė V.Kundrotienė Reklama R.Senkuvienė, tel. 264 9422, A.Papievienė, tel. 264 9421 Rinkodara J.Kariniauskaitė Platinimas ir prenumerata G.Strazdienė, tel. 264 9424 Buhalterija – tel. 264 9417

Redakcijos adresas: A.Goštauto g. 8, (I a.), LT-01108 Vilnius Telefonas 262 6813, Faksas 262 2407 El. paštas mailv@veidas.lt Spausdino UAB „Spaudos kontūrai“, Vakarinė g. 1, Vilnius Tiražas audituojamas Visos teisės saugomos © 2015 UAB „Veido“ periodikos leidykla. Žurnale „Veidas“ paskelbtą informaciją galima platinti ar naudoti kitose žiniasklaidos priemonėse tik gavus rašytinį UAB „Veido“ periodikos leidyklos sutikimą. Rankraščiai negrąžinami ir nerecenzuojami. Už laiškų, reklaminių bei PR raidėmis pažymėtų straipsnių turinį redakcija neatsako. 2015 m. savaitraščio „Veidas“ prenumerata internetu: www.veidas.lt, privačiose platinimo tarnybose ir redakcijoje, Lietuvos paštuose – iki mėnesio 20 d.

Viršelio tema

Nekalti?! artais vis dar sapnuoju tą 1991 m. gegužės 24-ąją. Į kaklą omonininkai įremia šautuvą ir sako: „Bandit, tebe žitj ostalisj tri minuty“ („Bandite, tau gyventi liko trys minutės“). O aš jam atrėžiau: „Kto tut bandit?“ („Kuris čia banditas?“). Tai kaip trenkė į veidą“, – pasakoja Petras Slavinskas, vienas pasienio apsaugos tarnybos kūrėjų, 1991-aisiais – Lavoriškių pasienio užkardos pamainos viršininkas. Jis gerai prisimena tą dieną: apie 23 val. prie posto privažiavo mikroautobusas ir lengvasis automobilis, abu be numerių. Iš jų išlipo ginkluoti vyrai sovietinės armijos karine lauko uniforma, ant galvų – juodos beretės. Vienas jų turėjo filmavimo kamerą ir viską filmavo. P.Slavinskas pasakoja, kad Lietuvos pareigūnus užpuolikai suguldė baloje – buvo paliję, juos spardė, daužė automatų buožėmis. Jis pakėlė galvą, suskaičiavo – jų buvo penkiolika. Kai vienas pamatė esantis apžiūrinėjamas, prispaudė batu galvą ir sako: „Dar galvą pakelsi, paskaičiuosi – nušausiu.“ Ėmė ant pasienio punkto vagonėlio pilti benziną. P.Slavinskas prisimena: „Nežinojome, gal ne tik ant vagonėlio, gal ir ant mūsų užpils ir padegs.“ Reikalavo dokumentų. Muitininkai parodė, o sienos apsaugos pareigūnai prisistatė esantys stažuotojai. P.Slavinsko laimė, kad automobilį buvo palikęs pas ūkininkus, o jame buvo paslėpęs savo dokumentus, nes omonininkai apgailestavo neradę pasieniečių, sakė, kad visus būtų sušaudę. Užpuolikai atvirai grobė iš pasienio posto daiktus, daužė, laužė įrangą. Po to visiems buvo liepta bėgti Vilniaus miesto link. Atsisukę pamatė liepsnojančias posto būdeles. Tai vienas labai tipiškas šią savaitę Vilniaus apygardos teismo nekaltais paskelbtų Boleslovo Makutynovičiaus, Vladimiro Razvodovo ir jų vadovaujamų omonininkų (sovietinės specialios paskirties milicijos dalinių pareigūnų) 1991 m. veiklos epizodų, kartais per vieną dieną pasikartodavusių net keliose vietose. Byloje jų nagrinėta keliolika, ir tai – tik dalis jų. Skaudu net įsivaizduoti, kaip tiems, kurie gindami valstybės nepriklausomybę tik Dievo malone liko gyvi, po ketvirčio amžiaus laisvoje Lietuvoje reikėjo išgirsti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendį dviem OMON smogikams: „Išteisinti.“ „Sveiku protu nesuvokiama. Kai per televizorių išgirdau, iš pradžių nesupratau. Klausau ir negaliu patikėti. Kaip koks Rusijos, o ne Lietuvos teismo nuosprendis. Negaliu suvokti, kaip galima išteisinti žmones, kurie tiek žmonių terorizavo, sumušė, tiek sudegino Lietuvos pasienio ir muitinės punktų. O kiek jaunų vyrų patyrė psichologinį terorą. Mačiau, kaip Tabariškių poste omonininkai vertė Lietuvos pareigūnus dainuoti rusišką

„K

10 ● 2015–06–12

himną, grasindami, kad nedainuojančius nušaus. Tiesiog žiauru, nesuvokiama, kad dabar tai darę omonininkai išteisinti“, – negali atsitokėti anuometis Šalčininkų pasienio užkardos pamainos viršininkas Gintaras Dapkus. Kad ir kokia teisine ekvilibristika bandoma paaiškinti nuosprendį, sunku jį suprasti kitaip, kaip pripažinimą, jog nėra nusikaltimas dideliu mastu ir sistemingai užpuldinėti tarnybines pareigas vykdančias Lietuvos Respublikos valstybines įstaigas ir jų atstovus, kitus Lietuvos valstybei lojalius civilius, siekiant jėga nuversti teisėtą Lietuvos Respublikos valdžią, prievarta grąžinti Lietuvą į SSRS sudėtį. Vadinasi, nėra nusikaltimas žmones terorizuoti, smurtauti, žaloti, tyčiotis, gąsdinti, persekioti, kišti į dabokles, peršauti tik dėl laimingo atsitiktinumo nenužudant, apvaginėti. O Rusijoje šis „išteisinti“ nuskambėjo kaip pergalės salvės bei paskatinimas ir kitiems smogikams, žudžiusiems ir žalojusiems Lietuvos žmones, bandyti skųsti ankstesnių teismų apkaltinamuosius nuosprendžius. Tik praėjus 24-eriems metams po B.Makutynovičiaus, V.Razvodovo ir jų vadovaujamų ar jų įsakymu veikusių smogikų siautėjimų verdiktą priėmusi Temidė, atrodo, tarp kodekso straipsnių, tarptautinių konvencijų citatų, teisinių procedūrų pametė tai, kas svarbiausia – teisingumą. Klausantis išteisintųjų aukų liudijimų dangstymasis už teisinių procedūrų atrodo daugiau nei ciniškas. B.Makutynovičius, anuomet 34-erių, dabar 58-erių metų Švenčionių mieste gimęs lenkas, dabar gyvenantis Rusijoje, Maskvos srityje, Vidnojės mieste, buvo Vilniaus omonininkų vadas. Jis organizavo ir įsakinėjo savo vadovaujamo būrio nariams panaudoti bauginimo ir teroro priemones prieš Lietuvos žmones. Metais vyresnis Latvijoje, Jelgavos mieste gimęs rusas V.Razvodovas, dabar gyvenantis Rusijoje, Sankt Peterburge, buvo Vilniaus omonininkų štabo viršininkas. Jis pats asmeniškai vadovavo muitinių ir pasienio punktų užpuolimams. Beje, labai mėgo tuo puikuotis prieš prosovietinio Rusijos žurnalisto Aleksandro Nevzorovo kamerą: nukentėjusieji savo skriaudiką atpažino jo filmo „Naši“ („Savi“) dalyje „Boleslavas“. Iki tol lojalus Lietuvai Ypatingosios paskirties milicijos būrys (rusiškai – otriad miliciji osobovo naznačenija – OMON) skilo naktį iš 1991 m. sausio 11-osios į 12-ąją: dalis SSRS vadovybei lojalių pareigūnų, vadovaujami B.Makutynovičiaus, užgrobė būrio pastatus, pagrobė ginklus, spec. priemones ir kitą inventorių. Paskui jie užėmė Lietuvos policijos akademijos pastatą, čia įkūrė savo būstinę, pervežė užgrobtą ginkluotę ir ėmėsi fiziniu bei psichologiniu smurtu paženklintų išpuolių prieš nepriklausomybę atkūrusios Lietu-

„SHUTTERSTOCK“ NUOTR.

Byla. B.Makutynovičiaus, V.Razvodovo ir jų vadovaujamų smogikų 1991 m. terorizuoti ir žaloti lojalūs nepriklausomai Lietuvos valstybei jos pareigūnai ir civiliai negali suvokti teisingumo, kuris – budelio pusėje.

vos pasieniečius, muitininkus, kitus lojalius nepriklausomai valstybei civilius žmones. Štai anuomet pasienietis, dabar privačioje saugos tarnyboje dirbantis G.Dapkus pasakoja, kaip tik dėl laimingo atsitiktinumo liko gyvas, nors lig šiol kūne nešiojasi kulkos dalelę. 1991 m. kovo 20 d. jis kartu su kitais Šalčininkų pasienio užkardos pareigūnais iš tarnybos važiavo namo į Vilnių. Buvo beginkliai, su krašto apsaugos uniformomis. Apie 18 val. 30 min. jau Vilniuje nuo Liepkalnio gatvės juos ėmė persekioti ir apšaudė du UAZ automobiliai. Visi sukrito ant grindų. G.Dapkus ir dar vienas buvo sužeisti. G.Dapkui teko trys kulkos: peršautos kojos, kitos kūno vietos. „Man pasisekė, kad likau gyvas“, – sako buvęs pasienietis. Pamėnkalnio gatvėje, pakeliui į Aukščiausiąją Tarybą, peršovę padangas persekiotojai užblokavo autobusą. Pasieniečiai bandė bėgti, o omonininkai toliau į juos šaudė ir persekiojo. Pasiviję daužė rankomis, automato buožėmis, spardė kojomis. Pora vyrų buvo sulaikyti, nuvežti į karinę komendantūrą, kur juos toliau talžė, atėmė asmeninius daiktus, pinigus, tarnybinius pažymėjimus. Bet, kaip pasakoja G.Dapkus, omonininkams nepavyko jo įbauginti, atvirkščiai – tas įvykis net buvo dar didesnis impulsas būti ten, kur reikia. B.Makutynovičiaus ir V.Razvodovo vadovaujamos atakos buvo nuožmios ir sistemingos. Štai praėjus vos trims dienoms po P.Slavinsko papasakoto Lavoriškių muitinės ir pasienio posto užpuolimo omonininkai surengė naują išpuolį.

Išteisintų B.Makutynovičiaus ir V.Razvodovo vadovaujami Vilniaus omonininkai nuo 1991 m. sausio iki rugpjūčio terorizavo nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos valstybės pareigūnus ir civilius gyventojus

Vakare apie dešimt automatais ginkluotų, vilkinčių uniformomis, su juodomis beretėmis, rusiškai kalbančių vyrų ir vienas lietuviškai kalbantis civilis išvedė visus poste buvusius pareigūnus pakeltomis rankomis, išrikiavo, stumdė automatų buožėmis, spardė į įvairias kūno vietas. Iškratė pareigūnus ir posto vagonėlį, šaudė į muitinės pastatą. Neradę ginklų, pasakė „čia ne tie“, dar kartą iššovė į orą ir išvažiavo. Maždaug po valandos smogikų būrys jau užpuolė Medininkų pasienio ir muitinės posto pareigūnus. Tuomet poste budėjęs pareigūnas teisme liudijo, kad uniformuoti rusiškai kalbantys vyrai ištempė jį į lauką, sudavė automato buože į galvą ir paguldė ant sniego. Šaudydami į vagonėlio langus ir į orą išvedė iš vagonėlio ir paguldė ant žemės ir kitus pareigūnus. Klausinėjo, kas jie tokie, ar netarnauja Krašto apsaugoje, ar nėra ginkluoti. Apieškojo vagonėlį, muitinės pareigūnų asmeninius daiktus ir dokumentus. Neradę, ko ieškojo, išvažiavo. Gegužės 5 d. apie vidurnaktį užpultas Šalčininkų pasienio užkardos Tabariškių postas. Jo pareigūnai buvo neginkluoti, išskyrus posto viršininką, kuris turėjo nuosavą medžioklinį šautuvą. Kiti turėjo tik gumines lazdas ir dujinius balionėlius. Lietuvos pasienietis sustabdė iš Vilniaus pusės atvažiavusį „Žiguli“ automobilį. Vairuotojas ir gale sėdintis vyras nukreipė į jį pistoletą ir automatą, liepė pakelti rankas ir stovėti prie mašinos. Vienas jų stipriai dūrė automato vamz-

džiu į nugarą, koja sudavė pasieniečiui per kojas, liepdamas pastatyti jas plačiau, o rankas laikyti prie galvos. Iš viso keliais automobiliais suvažiavo apie dvidešimt omonininkų. Jie Lietuvos pareigūnus daužė šautuvų buožėmis, spardė. Užpuolikai ieškojo ginklų, o neradę atėmė gumines lazdas ir dujinius balionėlius. Prigrasino nedelsiant palikti postą, nes jį grįžę sudeginsią kartu su pareigūnais. Gegužės 23-iosios ryte omonininkų kirtis teko Zarasų pasienio užkardai ir Zarasų muitinės Smėlynės postui. Visus jo pareigūnus omonininkai išvarė į lauką ir suguldė aikštelėje prieš posto vagonėlį, iškratė patalpas ir nukentėjusiųjų kišenes. Užpuolikai nuplėšė Lietuvos vėliavą, uždengė ja vienam nukentėjusiajam galvą, daužė atimtomis guminėmis lazdomis. Po to visiems liepė pasitraukti iš vagonėlio ir jį padegė. Viską filmavo du žmonės. Kitą dieną pogromas surengtas Vilniaus Šumsko pasienio poste. Apie 22 val. prie jų būdelės atvažiavo dvi mašinos, išbėgo sovietinės armijos karine lauko uniforma vilkintys vyrai su automatais ir liepė nejudėti. Visus iškratė, išvedė į lauką ir paguldė veidu į žemę. Sudaužė ir sulaužė posto įrangą, o vėliau jį padegė. Dar kitą dieną „svečių“ sulaukė Medininkų pasienio kontrolės postas, kuriame budėjo pasienio apsaugos tarnybos pareigūnai ir muitininkai. Po vidurnakčio pasigirdo triukšmas ir į vagonėlį įėjo keli omonininkų uniforma vilkintys užpuoli-

kai su automatais. Užpuolikų iš viso buvo apie šešiolika septyniolika – jauni, kalbantys rusiškai. Nuo jų trenkė alkoholiu. Lietuvos pareigūnai buvo išvesti į lauką, iškratyti. Pas vieną muitininką užpuolikai rado dujinį balionėlį, papurškė juo į akis ir taip suspardė, kad pareigūnas kuriam laikui prarado sąmonę. Paskui privertė gultis visus. T.Lietuvninką privertė nusivilkti Krašto apsaugos tarnybos uniformą, kito supjaustė uniformines kelnes. Galiausiai liepė visiems bėgti. Kažkiek pabėgėję pasieniečiai pamatė, kad kariškiai automatais išmušė vagonėlio stiklus ir jį uždegė. Muitinių ir pasienio postų naikinimo operacija buvo pavadinta „Likvidacija“. Ją fiksavusiam gėdingai pagarsėjusiam Rusijos televizijos žurnalistui A.Nevzorovui omonininkai aiškino, kad operacijos tikslas – visame pasienyje likviduoti „nacionalistines užkardas“. Omonininkams negaliojo net tarptautiniu mastu pripažįstama diplomatinio paso suteikiama apsauga. Anuometį Krašto apsaugos departamento generalinį direktorių Audrių Butkevičių 1991 m. kovo 17 d. tarp 1.30–2 val. nakties Vilniuje, Z.Sierakausko g., važiuojantį tarnybiniu automobiliu sustabdė omonininkai. A.Butkevičius turėjo tarnybinį Krašto apsaugos departamento generalinio direktoriaus, deputato pažymėjimą, vairuotojo pažymėjimą, diplomatinį pasą. Pro pravirą langą buvo sugrūstas automato vamzdis ir A.Butkevičius bei jo adjutantas ištraukti iš mašinos. Iš užpuolikų elgesio buvo 2015–06–12 ● 11

Apskritas stalas

Užuot ieškojus panacėjos, verčiau laikytis paprastų mitybos taisyklių Mityba. Tai, ką ir kiek valgome, stipriai veikia mūsų sveikatą. Deja, dažnas lietuvis, rinkdamasis maistą, jį labiau renkasi pagal piniginės svorį, o ne naudą organizmui. ar užterštas maistas vartojamas. Sveikatos priežiūros sistema šiems rodikliams daro tik apie 10 proc. įtakos. Taigi Lietuvos rodikliai nėra geri, nors mūsų sveikatos priežiūra palyginti nebloga. A.ŠINDEIKIS: Ar tai reiškia, kad judame mažiau ir valgome prasčiau nei vakariečiai? J.PUNDZIUS: Jie valgo ir juda panašiai kaip lietuviai. Ten irgi yra ir nutukimo epidemijų, ir kitko. V.BALTRAITIENĖ: Svarbu tai, ką apskritai laikysime Vakarais. J.PUNDZIUS: Sunku taip išskirti. Apskritai didžiausias nutukimo didėjimas yra tose arabų šalyse, kuriose civilizacijos lygis nebuvo aukštas, tačiau kurios, atradusios naftą, ėmė gauti daug pinigų. Tada jų visuomenėse paplito neracionalus valgymas. Mūsų mitybos įpročiai nuo didžiosios dalies europiečių daug nesiskiria, bet kyla du svarbūs klausimai: ką dedame ant stalo ir kiek nuo jo paimame. Kitaip tariant, ar suprantame, ką reikia valgyti, kad mūsų mityba būtų racionali, kad padėtų likti sveikiems. Žinoma, svarbu, kad tai, ką imame nuo stalo maistui, būtų neužteršta.

Virginija Baltraitienė, žemės ūkio ministrė: „Pasaulis – Lietuva taip pat – turėtų eiti prie natūralių priemonių, padedančių ilgiau išlaikyti vaisius ir daržoves šviežius.“

16 ● 2015–06–12

kultūra: ne vien ką valgome, bet ir kiek bei kaip, kiek judame. O judame, manau, palyginti mažai. Pasižiūrėję į Vakarų Europos valstybes pamatysime, kad net senyvo amžiaus žmonės masiškai sportuoja, be jokios gėdos daro visokias mankšteles, pratimus. O mes to neturime. Kita vertus, sakyčiau, kad nuo vakariečių skiriamės ir tuo, kad valgome daug natūralaus maisto, esame pripratę prie šalia mūsų pagaminto maisto. Pridurčiau, kad Lietuvoje suvalgome labai daug saldumynų, kurių sudėtyje netrūksta įvairių saldiklių. Prie to pripratę ir vaikai, todėl nuo šio įpročio prasideda vaikų nutukimas, o vėliau – ir ligos. Reikia suvokti, kad valgymas nėra skirtas tik išgyvenimui. Maisto vartojimas nėra vien fiziologinis poreikis. Blogai, kai ateini į kavinę, dienos pietus nusiperki už du tris eurus ir jautiesi sotus. Juk dauguma mūsų taip ir valgome, nors nežinome, kas į tą porą eurų kainuojantį patiekalą yra įdėta. Laimei, dabar grįžta mada maitintis natūraliais, sveikais produktais, maistą gaminti patiems. Ne veltui iš-

T.LUKŠIO, „BFL“, NUOTR.

A.ŠINDEIKIS: Lietuvos gyventojų, ypač vyrų, gyvenimo trukmės vidurkis atsilieka nuo Europos Sąjungos šalių. Kaip tai susiję su maistu, kurį vartojame? Ar jis kokybiškas ir ar patys dėl tinkamos mitybos padarome viską, ko reikia? J.PUNDZIUS: Tai tikrai lemia ne vien maistas. Daugiausiai prie prastesnės lietuvių gyvenimo trukmės prisideda lėtinės neinfekcinės ligos. Svarbiausi gyvenimo trukmės veiksniai yra judėjimas ir racionali mityba, o tik po to eina tai, ar saugus,

V.BALTRAITIENĖ: Daug ką susiečiau su valgymo

Dr. Jonas Milius, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius“: „Apie 50 proc. per metus patikrinimų mokyklose ir darželiuose metu randame higienos pažeidimų.“

T.LUKŠIO, „BFL“, NUOTR.

avaitraščio „Veidas“ diskusijos tema – maisto sauga. Aktualia tema šį kartą diskutavo žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė, Visuomenės sveikatos instituto direktorius prof. dr. Rimantas Stukas, Nacionalinės sveikatos tarybos pirmininkas prof. habil. dr. Juozas Pundzius, Kauno technologijos universiteto Cheminės technologijos fakulteto prof. dr. Rimantas Petras Venskutonis ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius dr. Jonas Milius. Šių ekspertų pokalbį moderavo savaitraščio „Veidas“ leidėjas dr. Algimantas Šindeikis.

Prof. Rimantas Stukas, Visuomenės sveikatos instituto direktorius: „Šiandien tik penktadaliui Lietuvos gyventojų renkantis maistą svarbiausias kriterijus yra sveikata.“

Apskritas stalas

pasiliekame dar kokiai dienai, jo biologinė vertė sumažėja, tačiau kalorijos išlieka. Vadinasi, žmogus privalgo ir gauna kalorijų, bet nedaug biologiškai aktyvių medžiagų. Dėl to gali silpnėti imuninė sistema, o svoris didės dėl per didelio neišeikvotų kalorijų kiekio. Taigi sergamumo situacija ir mitybos įpročiai tarpusavyje susiję. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, apie 80 proc. širdies kraujagyslių sistemos ligų būtų galima išvengti sutvarkius mitybą, padidinus fizinį aktyvumą, sumažinus alkoholio vartojimą ir atsisakius tabako. Deja, kaip rodo mūsų tyrimai, lietuvių mitybos ir sveikatos raštingumas yra žemas, daug kas neteisingai suprantama, o blogiausia, kad atsirado daug visokių mitybos mokytojų, mitybos tyrinėtojų. Neaišku, kas tokie moko visuomenę sveikos mitybos. Atrodo, kad mokyti gali bet kas. Neretai komentuojama, aiškinama neteisingai. Galiausiai atsiranda sumaištis dėl to, kas sveika, o kas ne. V.BALTRAITIENĖ: Prieš daugelį metų kūrėsi visuomenės sveikatos biurai. Manau, jie turėtų plėstis ir tuo užsiimti. Gydymas jau yra pasekmė. Mitybos kultūra turi būti pradedama formuoti dar vaikystėje, šeimoje. A.ŠINDEIKIS: Kokią žalą gali padaryti mitybos principų mokantys ne specialistai? R.STUKAS: Pavyzdžiui, žaliavalgiai aiškina savo mitybos teoriją. Vis dėlto tokiu atveju žmogus gali negauti geležies, vitamino B12, aminorūgščių (ypač nepakeičiamų), be to, mūsų virškinamasis traktas, žarnynas pritaikyti mišriam maistui. Vaikui tokia mityba gali padaryti ypač didelę žalą, nes jis dar tik auga, vystosi. Kartais sako:

Prof. Juozas Pundzius, Nacionalinės sveikatos tarybos pirmininkas: „Skonio stiprikliai be galo žalingi, nes skatina vartoti daugiau rizikingo maisto.“

T.LUKŠIO, „BFL“, NUOTR.

leidžiama šitiek receptų knygų ir kuriama kulinarinių televizijos laidų. R.STUKAS: Mūsų Visuomenės sveikatos instituto 2013 m. tyrimų duomenimis, šiandien tik penktadaliui Lietuvos gyventojų renkantis maistą svarbiausias kriterijus yra sveikata. Kitaip tariant, 21,3 proc. pirkėjų rinkdamiesi maistą pagalvoja apie sveikatą, bet didžioji vartotojų žiūri, kad tik būtų pigiau ir skanu. Pagrindinės mitybos problemos išlieka. Vartojama per daug gyvulinės kilmės riebalų, per mažai daržovių, gana mažokai suvalgoma ir vaisių. Kartais man sako, kad tarpukario laikotarpiu lietuviai valgė tą patį: lašinius, skilandžius, dešras... Taip, iš tikrųjų. Vis dėlto tada lietuviai valgė labai daug daržovių ir taip gaudavo daug antioksidantų. Kraujagyslių sienelėse kaupiasi oksiduoti riebalai. O anksčiau, kai žmonės gaudavo daug antioksidantų ir gerokai daugiau judėjo, tokie riebalai nesikaupė. Dabartinė Lietuvos gyventojų mityba paveldėta iš ankstesnių laikų, tačiau tada žmonės dirbo sunkesnį fizinį darbą, o dabar mūsų fizinis aktyvumas ir suvalgomų daržovių kiekis sumažėjo. Kadangi negauname daug antioksidantų, riebalai oksiduojasi ir kaupiasi kraujagyslių sienelėse. Dėl šios priežasties širdies kraujagyslių sistemos ligos sergamumo ir mirštamumo struktūroje užima pirmą vietą, sudarydamos per 50 proc. visų priežasčių. Kaip žinome, riebalai oksiduojasi veikiant temperatūrai, todėl perkant apdorotą, paruoštą vartoti maistą kartu gauname oksiduotų riebalų. Toks maistas praktiškai nėra šviežias. Jei

Prof. Rimantas Petras Venskutonis, KTU Cheminės technologijos fakulteto dėstytojas: „Natūralus ir sveikas maistas nėra sinonimai. Maisto priedų esama įvairių, pavyzdžiui, E300 yra vitaminas C.“

geležį patikrinome, ir viskas gerai, bet juk organizme yra tam tikras geležies rezervas – ateis laikas ir jis išseks. Čia kaip su sąskaita banke: turime pinigų, juos vis leidžiame, ir ateina diena, kai jų nebelieka. J.PUNDZIUS: Pagal savo individualią patirtį nebūtinai galima rekomenduoti, kuo maitintis kitiems, nes įtaką daro ir genetika. Yra atrasti genai, skatinantys maisto atsargų kaupimą kūne. Su pelytėmis jau daromi eksperimentai: kai šiuos genus sunaikina, jos sulieknėja, kai juos stimuliuoja, pelės pradeda daug ėsti ir storėja. Žmonės tokius genus yra atsinešę iš evoliucijos. Kitaip tariant, kai trūkdavo maisto, tai gelbėjo – išlikdavo tie, kurie galėjo sukaupti maisto atsargų. Dabar, kai taip lengva gauti maisto, šis genas atsisuka kitu galu ir skatina nutukimą. J.MILIUS: Kalbėti apie saugų maistą Lietuvoje nėra populiaru, nors kaip tik turime du protrūkius. Per vieną jų Panevėžyje dėl prekybos tinkle „Maxima“ nusipirktų ryžių su krabų lazdelėmis salotų susirgo devyni žmonės. Kita vertus, yra ir kuo džiaugtis: žmonės daugiau domisi sveika mityba, nors dar ir nedidelis procentas. Tiek verslo, tiek vartotojo mentalitetas turi augti. Viskas priklauso nuo vartotojo – jis diktuoja madas. Jei jis perka tokią mišrainę – ją ir gamins. Raskite tokios mišrainės Prancūzijoje. Praėjusiais metais sulaikėme 2419 tonų nesaugaus maisto, įvežamo iš kitų šalių. Apskritai saugaus maisto Lietuvoje yra 99 proc., o ES vidurkis – 97 proc. Kaip atsimename, Europoje dėl jo nuskambėjo nemažai skandalų: dėl dioksinų (organinių junginių, pasižyminčių dideliu nuodingumu ir kancerogeniškumu – aut. past.), paukščių gripo, escherichija koli žarnyno bakterijos, gyvybių nusinešusio noroviruso Vokietijos braškėse ir, žinoma, maisto klastočių, dėl kurių irgi buvo mirčių (ypač dėl čekiško alkoholio). Maisto, kurį valgome, kokybė yra labai svarbi. Dabar atrodome taip, kaip valgėme prieš dvidešimt metų, o po dvidešimties metų atrodysime taip, kaip maitinamės šiandien. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba daug apie tai kalba. Dalijamės šia informacija ir mokyklose, esame parengę atmintinių. Taip pat yra gera iniciatyva dėl nemokamo maitinimo mokyklose, nes čia prieita prie kracho. R.STUKAS: Įdomus pavyzdys iš mokyklos: daržovė ropė anksčiau būdavo ant kiekvieno stalo, o dabar vaikų paklausiu, ar jie žino pasaką, kaip ropę rovė, tai pasaką žino, bet paklausus, ar kas nors jos ragavo, paaiškėja, kad nė vienas klasėje nebūna to daręs. Tokių elementarių maisto produktų grąžinimas ant stalo būtų naudingas. Mums reikėtų valgyti tai, kas mums tradiciška, kas čia auga, nors dažnai norisi būtent kažko egzotiško. J.MILIUS: Turime didelę problemą ir dėl maisto papildų. Lietuvoje dėl to yra kilusi psichozė. Turime apie 10 tūkst. pavadinimų registruotų maisto papildų, 200 tonų jų įvežame iš trečiųjų valstybių, tačiau kad būtų moksliškai patvirtinti tam tikri sveikatingumo dalykai (kad padeda nuo to ar dėl to), tokių pavadinimų yra tik apie tris šimtus. Tai masinis žmonių apgaudinėjimas. Jei kalbėsime apie maisto papildų sudėtį, tai Europoje praktiškai nėra laboratorijų, kurios galėtų ištirti, ar sudėtis yra tikrai tokia, kokia 2015–06–12 ● 17

A.KOROLIOVO, „BFL“ NUOTR.

P.Motiejūnas: „Paskutinėse šių metų reguliariojo sezono rungtynėse, kurias pavyko laimėti, buvo svarbi ne tik pergalė, bet ir po jos atsiradęs didesnis jaunimo pasitikėjimas savo jėgomis, motyvacija visiems toliau žaisti“

P.Motiejūnas: „70 metų „Žalgirio“ istorijos niekas negali tiesiog imti ir nusipirkti“ Vėl čempionai. Penktą sezoną iš eilės stipriausios Lietuvos krepšinio ekipos vardą iškovojusio Kauno „Žalgirio“ direktorius Paulius Motiejūnas, prieš porą metų antrąsyk bridęs į tuos pačius finansinių bėdų gilyn tempiamo klubo vandenis, „Veidui“ pasakoja apie pamažu narpliojamą skolų kamuolį, nereikalingą konkurenciją ne krepšinio aikštelėje, klubo stabilumą galintį užtikrinti finansinį modelį ir nuolatinį vaikščiojimą peilio ašmenimis. VEIDAS: Kodėl esama daug spekuliacijų „Žalgi-

rio“ klubo skolų klausimais? Žiniasklaidoje ji svyruoja nemenka amplitude – skaičiuojant senąja valiuta, maždaug nuo 70 mln. iki 20 mln. litų. P.M.: Sunku pasakyti, gal kelis kartus sudedami tie patys skaičiai, todėl sumos labai išsipučia ir atsiranda visokių spekuliacijų. Bet skolų visąlaik buvo, ir nemažai. To neneigiame. Tačiau stengiamės per daug garsiai jų neįvardyti dėl kelių priežasčių. Visų pirma tai konfidenciali informacija. Antra, mes nuolat deramės, kad skolas pavyktų sumažinti ir su tais, kuriems esame skolingi, atsiskaitytume bendru sutarimu. Ir trečias dalykas – kai kurios skolos apskųstos teismuose, jeigu konkrečiai įvardytume skaičių, patys sau pakenktume, o dabar dar klausimas, ar pralaimėtume visą, ar ne visą sumą, taigi 20 G 2015–06–12

stengiamės nepabloginti savo padėties. Bet mes visada kalbėjome apie skolas žaidėjams, jas pripažinome ir pripažįstame. Tai siekdavo apie 20 mln. litų, o tokių skaičių kaip 70 milijonų niekada nebuvo. Bet po truputį bandome skolas kaip įmanoma mažinti ir kovoti, kad jų iš viso neliktų. Skolų esama ir nuo senų laikų – ir dešimties, ir dvylikos metų. Tiesiog sporte taip yra. Pažiūrėkime, kaip prasiskolinę futbolo klubai – kai kurie net ne milijonais, o šimtais milijonų eurų. Čia sportas, visko nesuplanuosi, bet svarbiausia neprisigalvoti ir neprisiplanuoti per daug. Svarbu, kad komanda gerai žaistų ir žmonės nenustotų eiti į rungtynes. Kai mes kalbame apie savo biudžetą, svajojame, kad parduosime bilietų už 5 mln. litų, bet jei komanda žaidžia prastai, turi tenkintis puse šios

sumos – 2–2,5 mln. litų. Tokių dalykų negali kontroliuoti, bet kai pasirašai sutartį su žaidėjais, iš anksto prisiimi įsipareigojimus. Dėl to kartais sunku prognozuoti, kiek pinigų pavyks surinkti ir kiek teks išleisti. VEIDAS: Ar galima tvirtinti, kad blogiausio scenarijaus grėsmė išnyko, klubas ėmė gyventi pagal išgales, o nuo 2013-ųjų kovo, kai po pusantrų metų pertraukos grįžote į chaoso ir kracho apimtą klubą, „Žalgirio“ finansinė padėtis pasikeitė į gera? P.M.: Kaip aš mėgstu sakyti, skolos niekur nepabėgo, taigi ir kracho grėsmė yra išlikusi, jeigu kartais kažkas neiškentėtų ar neišlauktų – ne tik žaidėjai, bet ir įmonės. Kita vertus, palyginti su tuo laiku, kai grįžau į „Žalgirį“, padėtį pavyko stabilizuoti, skolos ėmė mažėti. Gal ne taip greitai, kaip