Veidas 29 2015

LI Sp ia

A

ec

UV

KREPŠINIS: J.KAZLAUSKO RINKTINĖS KOZIRIAI IR BALTOSIOS DĖMĖS 56 p.

ET

RAŠYTOJA K.SABALIAUSKAITĖ: SU VILNIUMI GALI TAPATINTIS NE VIENA TAUTA 12 p.

s nu

JŪ

me

VA

ris

RŲ

2 EUR / 6,91 Lt 2015 liepos 24 Nr. 29

lu

–

www.veidas.lt

LS TY BĖ

KĄ REIŠKIA BŪTI MUSULMONE LIETUVOJE? Lietuvoje gyvena apie 3 tūkst. pranašo Mahometo sekėjų, tačiau pagal religinius priesakus apsirengusių žmonių beveik nematyti. Ką mūsų šalyje patiria moterys, kurios viešumoje paiso islamo papročių?

3D-efektas

77ULVOXRNVQĖV ODPLQXRWRV ELWXPLQĖV ÿHUSĖV CONTINENT ² UULVOXRNVVQĖV ODPLQXRWRV ELWWXPLQĖV ÿHUUS SĖV CO ONTINENTT ² QHĬWLNĖWLQDV NRN\EĖV LU XQLNDOLŦ WHFKQLQLŦ VDY\ELŦ GHULQ\V QHĬWLNĖWLQ ĬWLNĖWLQDV NNRN\EĖV LU XQLN N EĖ L LNNDOLŦ W DOL WHFKQLQLŦ VD K L L Y\\ELŦ GHULQ EL G L \V ,OJDDPæLäNXPDV ² PHWŦ ,OJDDPæLä äNXPDV ² PHWŦ Ŧ www.mida.lt www .mid da.lt

Turinys Nr. 29, 2015 m. liepos 24 d.

12 p.

Vilniaus kultūrinis DNR – pasaulinės vertės Ekspresas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .8 Savaitės interviu

Rašytoja Kristina Sabaliauskaitė: „Vilnius yra niekieno ir tuo pat metu visų – senųjų autochtonų litvinų (beje, niekad savęs lenkais nevadinusių), žydų ir rusų sentikių, totorių, iš Žemaitijos ir Aukštaitijos suvažiavusių lietuvių, vokiečių, prancūzų ir italų, kuriuos čia atbloškė likimas.“

K.Sabaliauskaitė: „Nė kiek nejaučiu lietuviško antrarūšiškumo komplekso“ . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .12

Viršelio tema Musulmonai: ką Lietuvoje patiria moterys, kurios rengiasi pagal islamo papročius? . . . . . . . . . . . .16

Lietuva – jūrų valstybė Uostų grumtynės: Klaipėda–Ryga – kas ką? . . . . . . . .26 Z.Petrauskas: „Klaipėdos terminalo grupės“ savininkas – lietuviškais keliais į tarptautinę sėkmę . . . .30 Tarptautinė prekyba: nuožmiausia uostų konkurencija . .34

Verslas

26 p.

Ūkininkė K.Jankun: sunkus darbas ir sielos ramybė . .38

Klaipėda nepralaimi uostų rungtynėse

Kultūra R.Plantas, legendinis „Led Zeppelin“ vokalistas: 66-eri metai ir puiki forma . . . . . . . . . . . . . .40

Prieš metus džiaugėmės, kad konteineriai tempia už ausų Klaipėdos uostą, kurį žemyn traukė smukusi naftos ir naftos produktų krova. Šiandien situacija atvirkštinė: naftos kroviniai tempia uosto rezultatus į viršų, o konteineriai juos stabdo.

Visuomenė Neformalus ugdymas Lietuvoje: viskas apgraibomis . .42 Gabieji: S.Makštučio solo Nyderlandų karalienei . . . . .46 Pasirinkimai: didžiausia abiturientų svajonė – medicina . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .48

Pasaulis Iranas: panaikinus sankcijas, staiga pasidarė patraukli rinka . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .52

Sportas Krepšinis: Kokia bus J.Kazlausko rinktinė? . . . . . . . . . 56

Komentarai Redakcijos laiškas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .6 A.Šindeikis: Europai reikia naujo Bismarcko . . . . . . . .50 J.J.Komaras: Lenkiją skaldo įstatymas dėl dirbtinio apvaisinimo . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .55

40 p.

Robertas Plantas iškvietė „Led Zeppelin“ dvasią Unikalus balsas, pakili nuotaika, liūto karčius primenantys plaukai: buvęs roko milžinų „Led Zeppelin“ vokalistas Latvijos pajūryje, Salacgryvoje, drebino į festivalį „Positivus“ suplaukusį jaunimą ir senimą.

56 p.

Krepšinio rinktinės klaustukai Į pirmąją stovyklą Palangoje susirinkus 17 Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės kandidatų, klausimų turime daugiau nei atsakymų.

Kas pateks į rinktinės, kurią trečius metus iš eilės treniruoja Jonas Kazlauskas, dvyliktuką?

VIRŠELYJE PANAUDOTA A.RUTKAUSKO NUOTR. PUSLAPYJE PANAUDOTOS „BFL“, „SCANPIX“, „VEIDO“ IR ASMENINIO ARCHYVO NUOTR.

2015–07–24 G 3

Redaktoriaus laiškas

Liepos 31 d.

NEKARKIM ISTORIJAI PASTIPUSIŲ ŠUNŲ Vilnius po 25 metų kafkiško delsimo ištaisė istorinę klaidą. Išlaisvino didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo pilininko Ulricho Hozijaus Žaliajam tiltui pasirinktą vietą nuo sovietų okupantų išprievartautų skulptorių pagal šabloną nulipdytų propagandinių balvonų. Pagraužtų laiko ir istorijos rūdžių.

Rimvydas VALATKA

ostinė tapo švaresnė. Ne visiems tai patiko. Žaliojo tilto balvonų rūdys vis dar ėda protus. Bent iš kelių pusių sklido dejonės. Naikinamas menas. Anie bažnyčias pavertė sandėliais, šitie skulptūras naikina! Nežino, ką sakantys. Lyginti sovietinių propagandos balvonų nukėlimą su krikščionių bažnyčių išniekinimu gali tik pavergtas protas. Kaip ir grįsti tolesnį balvonų buvimą istorinėje Vilniaus vietoje argumentu, kad tai „mūsų istorija“.

O ar kas sako, kad tai – ne istorija? Tai – išprievartautos, okupuotos Lietuvos istorijos paminklas. Tik kuo čia dėtas istorinis Žaliasis tiltas?

Remiantis tokia sukrypusia logika, reikėjo ir visus leninus miestų aikštėse palikti, ir Kapsuką prie rotušės, ir paminklą sovietiniams partizanams, beje, kur kas aukštesnio meninio lygio, sostinės skvere priešais Evangelikų reformatų bažnyčią palikti. Bet visi jie buvo demontuoti tik atgavus laisvę. Ar kas nors jų pasigedo? Ar, perkėlę kapsukus ir leninus į Grūto parką, praradome nors kruopelę istorijos?

Priešingai, išsaugojome šią istoriją ten, kur ir yra jos vieta. Muziejuje. V.Malinauskas mielai priglaus ir Žaliojo tilto balvonus. Kas verkia pas kapą balvonų, galės piligrimiškai keliauti į Grūto pelkes ir atnašauti. Stabams ir savo pavergtam protui.

Apskritai, ką pasakytų tie, kurie Žaliojo tilto debalvanizavimo metu grąžydami rankas šaukėsi istorijos ar svaiginosi sovietinės propagandos kokteiliu, suplaktu iš „menas menui“ ir „menas liaudžiai“ lozungų, jei banditai išprievartautų jų dukrą, žmoną ar motiną, o kokie nors išsigimėliai „vardan tos isto-

S TURTINGIAUSI

LIETUVIAI

Labiausiai pasiturinčių

verslininkų

30-tukas

rijos“ pareikalautų, kad išprievartautoji viešai pasakotų ir rodytų, ką su ja darė?

Absurdas? Žinoma. Tai kodėl tuomet Kremliaus išprievartauta Lietuva ant seniausio savo sostinės tilto privalo ekshibicionistiškai rodyti savo išprievartavimo aktą?

Vardan tos istorijos? Keista, bet kažkodėl niekas neverkia dėl to, kad šio tilto nebevadiname generolo I.Černiachovskio tiltu, kaip jį buvo pakrikštiję okupantai. Arba Dzeržinskio tiltu, kaip okupacijos metais liaudiškai vadino vilniečiai? Sovietiniais balvonais apkarstytą viduramžių tiltą vadindami Žaliuoju mes visą tą laiką tiesiog tyčiojomės iš LDK istorijos. Savo istorijos.

Dar vienas klausimas – ar balvonų gynėjai taip pat gultų kryžium ir už esesininko stovylą su svastika papuošta nacistine vėliava?

Ne? O kodėl? Ar tai nėra tokia pat mūsų istorija?

Regis, balvonų gynėjai norėtų mums pasakyti, kad enkavedistas – daug geresnis padaras už esesininką. Tik nedrįsta. Štai kodėl teatrališkai šaukiasi meno mūzų ir istorijos.

Moters išprievartavimas nėra meilė. O melas nėra menas. Be balvonų ant Žaliojo tilto mūsų istorija bus tokia pat. Tik be jų metamo šešėlio.

Balvonų istorijoje gėdinga yra tik tai, kad Vilniaus valdžia nenukėlė šių stovylų tuoj po 1990-ųjų Kovo 11-osios. Istorijoje ir meno teorijoje susipainiojusių kairiųjų kultūrininkų ir Maskvai prijaučiančiųjų tandemas savo keliamu triukšmu sugebėjo įbauginti visas buvusias miesto valdžias. Štai kas yra didžiausia nepagarba mūsų istorijai. Nekarkim savo istorijai ant sprando nei pastipusių šunų, nei sovietinių balvonų. ■

SAVAITRAŠTIS „VEIDAS“ IŠEINA PENKTADIENIAIS

Savaitinis iliustruotas žurnalas 2015 m. liepos 24 d.; Nr. 29 (1168) Leidžia UAB „Veido“ periodikos leidykla ISSN 1392-5156 Steigimo liudijimas Nr. 1452 Leidžiamas nuo 1992 m.

Prenumerata – www.veidas.lt Reklama „Veide“ – tel. (8 5) 264 9422

Vyr. redaktorius-direktorius Rimvydas Valatka tel. 264 9432 Vyr. redaktoriaus pavaduotojas Arūnas Brazauskas, tel. 264 9427

SKYRIAI: Vidaus politika – A.Lėka, tel. 264 9423, J.Kiliulienė, tel. 264 9386, D.Pabiržis, tel. 264 9436 Užsienis – R.Janužytė Verslas – V.Sapetkaitė, tel. 264 9431 Visuomenė – K.Kanišauskaitė-Šaltmerė, tel. 264 9433, G.Sabaliauskaitė, tel. 264 9435 Kultūra – R.Baltrušaitytė, tel. 264 9418 Fotoredaktorė – L.Gušauskienė, tel. 264 9415 Bendradarbiai – E.Labanauskas, R.Milašiūnas, J.Rudokas, D.Urbienė, J.Laurinėnaitė-Šimelevičienė, G.Buivydienė Vyr. dizainerė L.Beatričė Paukštė Dizaineriai K.Katkus, R.Ostrouch Kalbos redaktorė V.Kundrotienė Reklama R.Senkuvienė, tel. 264 9422, A.Papievienė, tel. 264 9421 Rinkodara J.Kariniauskaitė Platinimas ir prenumerata G.Strazdienė, tel. 264 9424 Buhalterija – tel. 264 9417

Redakcijos adresas: A.Goštauto g. 8, (I a.), LT-01108 Vilnius Telefonas 262 6813, Faksas 262 2407 El. paštas mailv@veidas.lt Spausdino UAB „Spaudos kontūrai“, Vakarinė g. 1, Vilnius Tiražas audituojamas Visos teisės saugomos © 2015 UAB „Veido“ periodikos leidykla. Žurnale „Veidas“ paskelbtą informaciją galima platinti ar naudoti kitose žiniasklaidos priemonėse tik gavus rašytinį UAB „Veido“ periodikos leidyklos sutikimą.

Rankraščiai negrąžinami ir nerecenzuojami.

Už laiškų, reklaminių bei PR raidėmis pažymėtų straipsnių turinį redakcija neatsako.

2015 m. savaitraščio „Veidas“ prenumerata internetu: www.veidas.lt, privačiose platinimo tarnybose ir redakcijoje, Lietuvos paštuose – iki mėnesio 20 d.

SavaitÄ—s interviu

Savaitės interviu

Rašytoja Kristina Sabaliauskaitė: „Vilniaus kultūrinis DNR vertas pasaulinės auditorijos“ „Pabandyk Vilnių etniškai išgryninti – ir teliks „Vilniaus vėtrungių“ sovietinis marazmas, apkaišytas Gedimino bokštais, geležiniais vilkais ir betoniniais „valdovų rūmais“, – naujausio savo kūrinio „Vilnius. Wilno.

Vilna. Three Short Stories“ pasirodymo išvakarėse mintimis dalijosi menotyros mokslų daktarė, romanų „Silva Rerum“ autorė Kristina Sabaliauskaitė. Apie tai, kas iš tiesų kuria geopolitinę grėsmę Lietuvai ir kokia mūsų kultūros politika – pokalbis su bestselerių autore K.Sabaliauskaite.

Vilnius yra niekieno ir tuo pat metu visų – senųjų autochtonų litvinų, žydų ir rusų sentikių, totorių, iš Žemaitijos ir Aukštaitijos suvažiavusių lietuvių, vokiečių, prancūzų ir italų, kuriuos čia atbloškė likimas

P.GASIŪNO NUOTR.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

– Liepos 24-ąją knygynuose pasirodys naujausia jūsų knyga „Vilnius. Wilno. Vilna. Three Short Stories“, kurioje ypatingas vaidmuo skiriamas gimtajam jūsų miestui Vilniui. Ankstesnėse knygose jis veikdavo tarsi pagrindinis herojus. Kokį vaidmenį esate jam numačiusi šįkart?

– Tarptautinį. Vilniaus kultūrinis DNR toks įdomus, kad yra vertas pasaulinės auditorijos. Jis ir unikalus, ir universalus tuo pat metu. Su Vilniumi gali tapatintis daugybė tautų, bet drauge, kaip lydinys, jis turi ryškų charakterį. Tad į knygą pateko trijų mano apsakymų, paskelbtų „Danieliuje Dalboje & kitose istorijose“ – „Juodieji Franko perlai“, „Vilnerio sugrįžimas“ ir „Vilniaus vėtrungės“ – vertimai, kuriuos talentingai – taip, lyg pati būčiau rašiusi angliškai – į anglų kalbą išvertė Romas Kinka. Taigi trys Vilniaus – lenkiškojo, žydiškojo ir sovietinio – praeities pjūviai angliškai.

– Kas nulėmė jūsų apsisprendimą išleisti knygą anglų kalba?

– Anglų kalba yra tapusi lingua franca – tuo, kuo kažkada Europai buvo lotynų kalba. Be to, keli britų leidėjai, perskaitę išverstą apsakymą, labai susidomėjo. Sulaukiau pasiūlymų išleisti, tačiau nenorėjau atiduoti teisių nei nišinei leidyklai, nei literatūriniam žurnalui ar rinkiniui.

Matote, nė kiek nejaučiu lietuviško antrarūšiškumo komplekso, tad man už vidutinę užsienio leidyklą geriau lietuviškos „Baltos lankos“, kurios, beje, turi puikią reputaciją svetur. Be to, su „Baltomis lankomis“ galėjau save išreikšti kūrybiškai taip, kaip nebūtų buvę įmanoma su užsieniečiais, nelabai žinančiais, su kuo tas egzotiškas Vilnius valgomas. „Vilnius. Wilno. Vilna“ bus išskirtinė knyga, nes yra iliustruota mano parinktomis nuotrauko-

mis. Džiaugiuosi, kad knygos svarba patikėjo nacionalinio lygio institucijos ir žmonės – Jano Bułhako fotografijas leido naudoti Nacionalinis muziejus, Mokslų akademijos biblioteka, Istorijos archyvas ir nacionalinės premijos laureatas Romualdas Rakauskas, kurio kūryba žaviuosi.

Parinkau tokius asociatyvius miesto vaizdus, kurie man byloja it tūkstančiai žodžių. Todėl naujoji knyga – kartu ir estetinis objektas, kurį negėda būtų parodyti už Lietuvos ribų.

– Šiai knygai įžangą parašęs profesorius Leonidas Donskis užsimena, jog kūrinyje susipina trys istorijos, atskleidžiančios daugiakultūrį Vilnių: Lenkijos Vilnių, žydų Vilnių ir Lietuvos Vilnių. Ko siekėte tokiu savo sumanymu?

– L.Donskis dėl savo erudicijos dažniausiai perskaito mano knygas taip, kaip jas parašiau, ir atpažįsta, kiek ten visko – intertekstų, istorinių asociacijų, sluoksnių, žaismių – sudėta. Jis ne kartą yra taikliai išskrodęs mano knygas savo recenzijose, tad man buvo garbė, jog jis sutiko parašyti trumpą įžanginį žodį, įvesdindamas tarptautinį skaitytoją į mūsų nuostabaus Vilniaus kontekstą, kurį jis taip gerai išmano.

– Viename interviu minite, jog vilnietis pagal apibrėžimą negali būti nei nacionalistas, nei ksenofobas, bet visada – poliglotas, nes tik taip gali suprasti tikrąjį Vilnių ir jį prakalbinti. Naujausios knygos pavadinimas – „Vilnius. Wilno. Vilna.

Three Short Stories“ – tarsi sufleruoja, kad mokysite tautiečius tolerancijos?

– Ne, tikrai nieko nesiruošiu mokyti. Mano nuomone, literatūros funkcija nėra mokyti ar grūsti ideologijas. Tai Josifas Stalinas sakė, kad „rašytojai yra protų inžinieriai“ ir už tai sovietai skyrė tokį didelį dėmesį rašytojų pavergimui represijų botagu ar privilegijų meduoliu, jų kontrolei, 2015–07–24 ● 13

Viršelio tema

Ką reiškia būti musulmonu Lietuvoje?

Dvi tyrimą atlikusios žurnalistės pabandė pagyventi kaip musulmonės ir savo kailiu patirti, ką išgyvena veidus šydu dengiančios moterys Lietuvoje.

Lietuvoje gyvena apie 3 tūkst. musulmonų (tą rodo statistika, bet realūs skaičiai gali būti ir didesni), tačiau kodėl viešose vietose beveik nematome plaukų skaromis, o kūno linijas – ilgu drabužiu, kaip įprasta musulmonėms, slepiančių moterų? Jei kur nors žvilgsnis vis dėlto užkliūva už moters su galvos apdangalu ar šydu, pro kurį matyti tik akys, beveik visada gali būti tikras, kad tai – tik atsitiktinė svetimšalė.

A.RUTKAUSKO NUOTR.

Giedrė BUIVYDIENĖ, Jurgita LAURINĖNAITĖ-ŠIMELEVIČIENĖ

Dvi žurnalistės Vilniuje bandė patirti tai, ko Lietuvoje gyvenančios musulmonės nedrįsta – apsirengusios musulmoniškais drabužiais ėjo apsipirkti, važiavo viešuoju transportu, ieškojo darbo ir bandė išsinuomoti būstą

16 ● 2015–07–24

Užsisakykite savaitraštį VEIDAS

http://prenumerata.veidas.lt 1

žingsnis Surinkę http://prenumerata.veidas.lt, spauskite ant viršelio

Tik prenumeratoriams nemokama savaitraščio VEIDAS elektroninė versija (pdf) jau ketvirtadieniais Galimybė nemokamai naudotis archyvu

2

žingsnis

3

žingsnis

Išsirinkę laikotarpį, spauskite „Tęsti“

www.veidas.lt

Užpildykite laukelius ir tęskite prenumeratos užsakymą

Prenumeruoti internetu patogiau!

Lietuva – jūrų valstybė

Grumtynės Klaipėda–Ryga: kas ką? „Panta rei“, – sakė Heraklitas. Viskas teka, ir joks laimėjimas neiškovojamas amžiams. Kaip ir uostuose nebūna amžinai garantuoto, ramų gyvenimą ilgam užtikrinančio krovinio. Uostininkų patirtis liudija, kad kroviniai, kaip ir tekantis vanduo, mėgsta rinktis mažiausio pasipriešinimo vagą, todėl atsiradus kliūčiai labai greitai randa aplinkkelių.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

rieš metus džiaugėmės, kad konteineriai tempia už ausų Klaipėdos uostą, kurį žemyn traukė smukusi žalios naftos ir naftos produktų krova. Šiandien situacija atvirkštinė: naftos kroviniai tempia uosto rezultatus į viršų, o konteineriai juos stabdo. Kadangi konteinerių tradiciškai krauname daugiausia iš visų Baltijos šalių uostų, tai ir stabdymo jėgą jaučiame didesnę. Tačiau, kaip ir pernai, gelbėja toliau į viršų šaunanti trąšų krova.

P

Regiono krovinių dėlionės Bendrasis klaipėdiečių atotrūkis nuo rygiečių rodiklių palengva mažėja: po pirmojo 2014 m. pusmečio aštriausiai konkuruojančius uostus skyrė 2,8 mln. tonų krovinių, o šįmet jų krovos rezultatų skirtumas – vos 1,7 mln. tonų.

Klaipėdos uostas demonstravo didesnį krovos

augimo pagreitį. Jame per metus krova ūgtelėjo 6,2 proc., o Rygoje – tik 2,3 proc.

2014-aisiais buvo stebima atvirkštinė tendencija: Rygoje krovinių prieaugis šoktelėjo 15,8 proc. ir metinį uosto rezultatą kilstelėjo virš Klaipėdoje dar nematytos 40 mln. tonų ribos (41,1 mln. t). Lietuvos uoste fiksuotas 9 proc. krovos prieaugis, leidęs pasiekti metinį 36,4 mln. t rodiklį.

Vertindami savo pasiekimus regioniniame kontekste, abu uostai galėtų džiūgauti, nes bendra krovinių apyvarta rytinės Baltijos pakrantės uostuose pirmąjį pusmetį mažėjo (0,3 proc., arba 0,5 mln. t). Daugiausia jų prarado Sankt Peterburgas (-3,6 mln. t), Talinas (3,2 mln. t) ir Ventspilis (-2,3 mln. t).

Didžiausią šuolį aukštyn padarė sparčiai augantis Sankt Peterburgo palydovas Ust

Lugos uostas. Jis krovė 5,7 mln. tonų daugiau nei pernai.

Antroje vietoje pagal prieaugį – kitas Sankt Peterburgo „palydovas“, su naftos kroviniais dirbantis Primorsko uostas, pridėjęs 1,1 mln. t.

Trečioje – Klaipėda, per pusmetį krovinių srautą auginusi milijonu tonų. Neblogai, tačiau per menkai, kad jau šįmet spėtume „įstoti į 40 mln. tonų klubą“ (be „Orlen Lietuva“ valdomo Būtingės terminalo) ir iš Rygos paveržtume pirmaujančio Baltijos šalių uosto titulą. Netgi turint galvoje, kad antrasis pusmetis uostams dažnai būna dosnesnis krovinių nei pirmasis. „Regione kyla naftos produktų, kuriuos perpilti daugiau galimybių turi rygiečiai, ir, atvirkščiai, smunka konteinerių, kuriuos priimti labiau esame prisitaikę mes, rinka. Tai leidžia prognozuoti, kad Rygos pavyti šiais metais nepavyks“, –

„SHUTTERSTOCK“ NUOTR.

Klaipėdos ir Rygos uostų palyginimas

26 G 2015–07–24

Klaipėdos uostas Teritorija Akvatorija Krantinių ilgis Maksimali laivų grimzlė Maksimalus gylis Metinės krovos rekordas Metinis aptarnautų keleivių rekordas

539 ha 877 ha 27,6 km 13,5 m 14,5 m 36,7 mln. t (2011) 57,8 tūkst. (2014)

Lietuva – jūrų valstybė

konstatuoja Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos rinkodaros ir bendrųjų reikalų direktorius Artūras Drungilas.

Pesimistai buvo pernelyg optimistiški Pagal 2012 m. atliktą Klaipėdos uosto galimybių studiją, kurią KVJUD užsakymu atliko „Inros Lackner AG“, „Ernst & Young Baltic“ ir „Sia Estonian, Latvian & Lithuanian Environment“ konsorciumas, šįmet pagal pesimistinį scenarijų Lietuvos jūrų uoste turėjo būti priimta 40 mln. tonų, pagal optimistinį – net 49 mln. tonų krovinių. Tokiu atveju uostas jau būtų priartėjęs prie tuometės infrastruktūros leidžiamų „lubų“, kurios buvo įvertintos 50 mln. tonų.

Pasirodė, kad net ekspertai pesimistai buvo pernelyg dideli optimistai. Matematiniams algoritmams nepasiduodantis „Panta rei“ faktorius įvedė neatšaukiamų paklaidų, o sprendimus dėl išorinio uosto likimo greičiausiai po Seimo rinkimų iš socialdemokratų dar kartą galės perimti liberalai. Anksčiau jie įrodinėjo, kad geriausia vieta naujam giliavandeniam Lietuvos uostui yra ties Būtinge, o socialdemokratai tebėra įsitikinę, jog tinkamesnis pasirinkimas – Melnragė, nes uosto vartų molus, šiaip ar taip, rengiamasi rekonstruoti ir pailginti jau artimiausiu metu. „Partinis dreifas“ dėl išorinio uosto dislokaci-

iš Rytų, nors latviai jau turi karčios bendradarbiavimo su rusais patirties Ventspilyje.

Holdingas „Uralchem“ su Rygos prekybos uostu (atitinkamai 51 proc. ir 49 proc. akcijų) savo terminalą, kainavusį 60 mln. eurų, pradėjo eksploatuoti praėjusių metų pabaigoje. Kol kas naujoko rezultatai kaimynus džiugina: Rygos laisvojo uosto administracijos rinkodaros vadovas Edgaras Suna, birželį nuo jachtos denio rodydamas uostą iš ES šalių pakviestiems žurnalistams, neslėpė, kad būtent dėl rusiškų trąšų ir bal-

Holdingas „Uralchem“ su Rygos prekybos uostu savo terminalą, kainavusį 60 mln. eurų, pradėjo eksploatuoti praėjusių metų pabaigoje. susitelkti į mažiau investicijų reikalaujančius ir greičiau ekonominę grąžą žadančius projektus.

Juolab išorinio uosto statybos siejamos su užsienio investuotojų pritraukimu ir dabartinių terminalų valdytojams dažniausiai reikštų papildomą vidinę konkurenciją.

Rygiečiai vis labiau priklausomi nuo Rytų Užsienio investicijų klausimas Klaipėdos uostui išlieka aktualus. Ypač tai justi pasižvalgius po Rygos uostą, pastaraisiais metais nepabijojusį įsileisti chemijos pramonės kompanijų investicijų

tarusiškų naftos produktų kol kas pavyksta išlaikyti krovos augimą. Skeptikų baimės, kad į uostą koją įkėlę rusai piktybiškai boikotuos naujojo terminalo darbą, nepasitvirtino.

Rygos uostas nuo Klaipėdos skiriasi tuo, kad, turėdamas pusketvirto karto didesnę teritoriją, visuomet turi ką pasiūlyti potencialiems investuotojams. Antra vertus, krantinių frontas Rygoje beveik 10 km trumpesnis nei Klaipėdoje, taigi naujų krantinių statyba ten tebėra perspektyvi. Užtat Klaipėdoje brandinami planai užpilti prieš 160 metų pradėtą įrenginėti Žiemos uostą su devyniomis jo vidinėmis krantinėmis ir toje

1 962 ha 4 368 ha 18,2 km 14,5 m 16 m 41,1 mln. t (2014) 837,7 tūkst. (2013)

„SHUTTERSTOCK“ NUOTR.

Rygos uostas Teritorija Akvatorija Krantinių ilgis Maksimali laivų grimzlė Maksimalus gylis Metinės krovos rekordas Metinis aptarnautų keleivių rekordas

jos Lietuvos pakrantėje stebimas jau antrą dešimtmetį. Jį šiek tiek pristabdė nuo rekordinių 2011-ųjų lygio atsitraukusi uosto krova, kai buvo nuspręsta neskubėti plėstis į jūrą, o verčiau išnaudoti vidinio uosto rezervus. Įgyvendinus svarbiausius projektus (pavyzdžiui, iki 14,5 m pagilinus vidinio uosto laivybos kanalą, pastačius konteinerių paskirstymo centrą „Klaipėdos Smeltėje“ ir rekonstravus „Begos“ krantines) uosto galimybių teorinės „lubos“ buvo kilstelėtos iki 60 mln. tonų, o tai suteikė laiko

2015–07–24 G 27

Lietuva – jūrų valstybė

Tikrieji Europos jūrų mūšiai – uostuose Europiečiai buvo pirmieji jūrininkai, laivais apkeliavę ir užkariavę pasaulį. Vikingams, anglams, olandams, portugalams ir ispanams tuomet pranašumo suteikė didžiuliai uostai ir puikūs laivai. Šiandien, norint užkariauti pasaulį prekėmis, vien prašmatnaus uosto ir galingo laivo nepakanka.

Rima JANUŽYTĖ

uo viduramžių daug kas pasikeitė.

Aštuoni iš dešimties didžiausių pasaulio uostų dabar yra Kinijoje. Uosto konkurencingumas priklauso ne vien nuo geografinės padėties ar galimybės priimti ir pakrauti kuo didesnės grimzlės laivus – daug ką lemia net reklama ir uosto projektų viešinimas. Antai Amerikos uostų asociacija AAPA kasmet apdovanoja 25 uostus, sėkmingiausiai viešinusius savo veiklą. „Jei uosto vadovybė strategiškai komunikuoja su uosto auditorija, kurią sudaro visuomenė, verslo lyderiai ir politikai, uostas įgyja daugiau konkurencinio pranašumo, nes turi galimybę geriau atskleisti savo indėlį plėtojant ekonomiką, tausojant aplinką ir kuriant darbo vietas“, – apie šiandienos uostų vaidmenį kalba AAPA prezidentas Kurtas Nagle’as.

N

Strateginės reikšmės uostai Pagal panašias taisykles žaidžia ir Europos uostai. Daugelis jų norėtų būti svarbiausi mūsų žemyno vartai į pasaulį, tačiau konkurencija dėl tokio vardo yra nepaprastai nuožmi, o vieta po saule tenka dalintis su šimtais varžovų.

Europos Komisija iš 329 Europos viešo naudojimo uostų maždaug trečdalį (104) laiko strateginės reikšmės. Tiesa, į šį sąrašą nesunku patekti – tereikia, kad uostas būtų tarptautinis, iki jo būtų nutiestas geležinkelis, be to, svarbu, kad jis būtų sujungtas su vidaus vandenų tinklu.

Vokietijos, o keleivių srautų – Didžiosios Britanijos, Suomijos ir Graikijos uostai.

Roterdamas – absoliutus šios kovos čempionas. Tačiau užsnūsti negali ir šis milžinas. Iki 1986-ųjų Roterdamas buvo didžiausias krovininis jūrų uostas pasaulyje. Bet jį aplenkė Šanchajaus ir Singapūro uostai. Tuomet suvokta, kad tobulumui ribų nėra, o konkurentai už jūrų marių gali per dieną nuskinti laurus, kuriais Europos uostai puošėsi šimtmečius. Tad Europoje prasidėjo tikros uostų varžytuvės.

Karas dėl didžiųjų laivų Didžiausias uostų iššūkis – nepaliaujamai didėjantys krovininiai laivai ir jų pajėgumai.

Norėdamas tokius priimti, uostas turi nuolat didinti gylį ir plėsti infrastruktūrą. To nepadarius, prarandami klientai ir pinigai, nes didieji laivai, ypač atplaukiantys į Europą iš kitų žemynų, pasirenka didesnius uostus. Šiandien didžiausi laivai gali gabenti iki 14 tūkst. vadinamųjų dvidešimties pėdų ilgio (dar vadinamų TEU) konteinerių – tokiam kroviniui pakrauti prireiktų net 85 km ilgio traukinio sąstato, o ir transportavimo kaina traukiniu būtų kur kas didesnė. Pradėjus gabenti prekes milžiniškais laivais, vieno prekių konteinerio transportavimas iš Azijos į Europą atpigo nuo daugiau kaip 1000 iki mažiau nei 300 dolerių.

Toks laivas Europoje stoja vidutiniškai 4–5

Uostų rinka yra stabili, o jos žaidėjai jau pasidaliję „daržus“. Todėl kokiam nors mažam uostui užaugti iki Roterdamo lygio yra beveik neįmanoma.

Todėl šiame sąraše atsiduria net ir palyginti nedideli Klaipėdos, Rygos, Ventspilio, Liepojos ir Talino jūrų uostai, ne tik didžiausi, šimtais kartų pagal krovos apimtis ar keleivių srautus mūsiškius lenkiantys Europos uostamiesčiai.

Visai kas kita – konkuruoti stipriausiųjų lygoje. Nors uostų Europoje daugybė, krovinių grietinėlę nusigriebia Nyderlandų, Belgijos ir

kartus, ir, žinoma, tik didžiausiuose uostuose. „Kad laimėtų šiuos laivus, uostams reikia gilesnių prieplaukų ir didesnių kranų. Be to, reikia pasiūlyti patrauklų prekių maršrutą iki galutinio pirkėjo“, – svarbiausius reikalavimus uostams vardija bendrovės „Drewry Shipping Consultants“ patarėjas Neilas Davidsonas.

Europoje tai nėra taip paprasta, nes svarbi yra

Baltijos regiono uostų krova 2014 m.

Uostas Rygos KLAIPĖDOS Talino Ventspilio Būtingės terminalo Liepojos Šaltinis: BNS

34 ● 2015–07–24

Krovinių (mln. t) 41,1 36,4 28,3 26,2 7,3 5,3

Pokytis per metus (proc.) +15,8 +9 +0,3 -8,9 -18,2 +9,5

ir uosto paslaugų kaina, o ji ne visada priklauso tik nuo uosto. Mat krovos ir transportavimo paslaugas teikiančios bendrovės, kurios yra neatsiejama uostų dalis, į savo verslą turi investuoti didžiulius pinigus. Pavyzdžiui, vienas modernus kranas gali kainuoti net 8 mln. eurų, tad siekdamas privilioti tokių kompanijų, didelis uostas joms siūlo ilgalaikes sutartis, kartais net 20–30 metų. O jei dar uostas paprašo turimą įrangą atnaujinti, šios sutartys nuolat pratęsiamos. Na, o ilgalaikės sutartys reiškia, kad uoste nelieka tokias paslaugas teikiančių kompanijų konkurencijos, vadinasi, paslaugų kaina nemažėja.

Tuomet iškyla pavojus, kad koks nors kitas uostas pasiūlys pigesnių paslaugų ir laivai „iškeliaus“ į jį, aplenkdami brangininką.

Taip jau yra, kad dažname Europos uoste krovos ir laivų taisymo paslaugas teikia vos kelios kompanijos. O štai Honkongo uoste krovos darbus atlieka 7, laivų taisymo – 6 bendrovės. Štai ir visa Honkongo sėkmės ir pigių paslaugų paslaptis.

Dar viena Europos bėda – uostams tenka varžytis dėl tų pačių klientų. „Eurostat“ duomenimis, bendras klientų ir krovinių kiekis Europos uostuose jau keletą metų nesikeičia, o jei kiek ir svyruoja, skirtumas nuo praėjusių metų nesiekia procento.

Vadinasi, rinka yra stabili, o jos žaidėjai jau pasidaliję „daržus“. Todėl kokiam nors mažam uostui užaugti iki Roterdamo lygio yra beveik neįmanoma, net jei tam būtų palankios ir krantinės, ir infrastruktūra, ir geografinė padėtis.

Iš Europoje per metus pakraunamų 3,7 mlrd. tonų krovinių 9 proc. tenka Roterdamo uostui.

Dar 30 proc. krovinių pasiskirsto tarp 20 kitų didžiausių Europos uostų. Visa kita – tokiems kaip Klaipėda, Ryga ar Ventspilis.

Tiesa, kai kurios šalys sugeba neblogai spurtuoti net tokiomis sudėtingomis sąlygomis. Pavyzdžiui, Portugalijos ir Kipro uostų krovos apimtys pastaraisiais metais auga daugiau nei po 15,3 proc. per metus, o Bulgarijos ir Rumunijos – dešimtadaliu. Tačiau toks uostų pagyvėjimas – veikiau išimtis nei taisyklė, tad Roterdamas, Antverpenas ar Hamburgas mažesniųjų „brolių“ kovos už būvį nė nepajunta.

Tiesa, dažnai Europos uostai specializuojasi tam tikroje srityje. Antai Rumunijos ir Bulgarijos uostų „arkliukas“ – žemės ūkio produkcija, o Baltijos šalių uostai Europoje žinomi dėl naftos produktų gabenimo.

Labiausiai specializuoti yra keturi Europos uostai: Brėmerhafenas (Vokietija) ir Pirėjas (Graikija), kurie daugiausia užsiima konteine-

PR

Klaipėdos LEZ tapo tarptautinio verslo dalimi Klaipėdos laisvosios ekonominės zonos pasirinkta strategija pasiteisino: vis daugiau pritraukiama investicijų ir nuolat auga darbo vietų skaičius, kasmet pradedami bent keli dideli projektai. Dar viena džiugi žinia – Klaipėdos LEZ tapo pasaulinės asociacijos nare. Kaip jiems tai pavyko ir kokią naudą gaus Klaipėda ir Lietuva, pasakoja Klaipėdos LEZ generalinis direktorius Eimantas Kiudulas.

– Verslininkai, veikdami laisvosiose ekonominėse zonose, gauna labai aiškią naudą – mokesčių lengvatų, galimybių sumažinti veiklos sąnaudas, gauti ekspertų konsultacijas ir įvairių kitų privalumų. Kokią naudą iš LEZ gauna miestas?

– Vienas svarbiausių dalykų, kurį norime duoti ir duodame Klaipėdai – naujos aukštos kokybės darbo vietos. Tai yra kiekvieno ekonominės plėtros projekto tikslas ir mes darome viską, kad tokių darbo vietų skaičius toliau augtų. 2014 m.

Klaipėdos LEZ buvo sukūrusi daugiau nei 2893 darbo vietų. Pas mus veikia keturiolikos šalių įmonės, kuriose, neįskaičiuojant vadovų, vidutinė darbuotojų alga yra apie pusantro tūkstančio eurų. Aišku, yra visokių darbo vietų ir visos jos reikalingos, bet mes stengiamės, kad į Klaipėdą ateitų technologinių, inžinerinių įmonių, kurios galėtų žmonėms pasiūlyti aukštesnio lygmens darbo vietų. Tai yra akivaizdžiausia nauda miestui, kaip ir, be abejo, šių įmonių sumokami mokesčiai. Daug pasako ir tai, kad nuo Klaipėdos LEZ veiklos pradžios zonos įmonės investavo virš 600 mln. eurų. Vien tik per keturis paskutinius veiklos metus Klaipėdos LEZ įmonės sumokėjo 60,15 mln. eurų mokesčių.

Kita nauda nėra taip lengvai pamatuojama, bet taip pat labai svarbi. Naujos darbo vietos skatina vartojimą. Į Klaipėdos LEZ atėjusios įmonės kuria užsakymus kitoms šalia esančioms įmonėms – tiekėjams, subrangovams, paslaugų teikėjams.

Taip skatinamas visas ekonominės plėtros ciklas ir Klaipėdos LEZ yra svarbi jo dalis.

– Kokią įtaką investuotojų pasirinkimui daro tai, kad esate įsikūrę šalia uosto? Iš pirmo žvilgsnio atrodo, tik viena įmonė, perdirbanti žuvį, yra tiesiogiai susijusi su jūra.

– Uostas yra vienas pagrindinių mūsų partnerių.

Maždaug du trečdaliai pas mus veikiančių įmonių yra vienaip ar kitaip su juo susijusios. Taip atrodo, kad su žuvį perdirbančiomis įmonėmis yra tiesioginis ryšys, bet ne tai svarbiausia. Tiesą sakant, ta žuvis, kuri pas mus patenka, nebūtinai yra iš Baltijos jūros – produkcija taip pat atkeliauja iš Barenco, Šiaurės jūrų. Tačiau su uostu susijusi visa logistika, produkcijos atvežimas ir išvežimas. Bent trečdalis pas mus veikiančių įmonių privalo būti prie uosto, jis yra pagrindinė jų žaliavų atvežimo ir produktų eksporto arteri36 G 2015–07–24

ASMENINIO ARCHYVO NUOTR.

Akvilė MARTINAITYTĖ

Klaipėdos LEZ gen. dir. E. Kiudulas pasakoja, kad dabar jiems svarbiausias uždavinys – tapti visaverte miesto dalimi ir dar stipriau įsilieti į uostamiesčio gyvenimą.

ja. Tad vienas didžiausių mūsų pranašumų, kad galime joms pasiūlyti šią galimybę.

– Prieš metus kalbėdamas apie Klaipėdos LEZ ateities perspektyvas sakėte, kad tikitės tolesnio augimo, bet užsiminėte, kad koją nebent gali pakišti geopolitinė situacija. Tad kaip viskas klostosi, ar pildosi optimistinės prognozės?

– 2014 metai mums buvo labai geri – įgyvendinome penkis naujus projektus. Šiais metais galbūt pradėsime vienu projektu mažiau, bet tikimės bent jau keturių projektų. Matome didelį Skandinavijos investuotojų susidomėjimą, jis nė kiek nemažėja. Tad džiaugiamės, kad viskas klostosi pagal optimistinį scenarijų ir, manau, ši sėkmės tendencija turėtų tęstis ir toliau.

– Kas tai lemia? Ne visos laisvosios ekonominės zonos veikia taip sėkmingai.

– Svarbiausia priežastis – mūsų akcininkų pasirinkta ilgalaikė strategija. Nuo pat Klaipėdos LEZ veiklos pradžios, tai yra 2002-ųjų, buvo aiškiai žinoma, kad investicijos į šį projektą yra ilgalaikės, nebuvo tikimasi greitos sėkmės ar greitos grąžos, tiesiog nuosekliai dirbama ir einama pasirinkta kryptimi. Taip pat daug lemia geri san-

tykiai su mūsų pagrindiniais partneriais – tiek su savivaldybe, tiek su uostu. Dar vienu svarbiu sėkmės veiksniu laikau tai, kad pasirinkome strategiją, kuri labiau remiasi ne žemės pardavimu, bet paslaugų teikimu ateinančioms įmonėms.

– Kokie Klaipėdos LEZ planai ateinantiems metams?

– Ketiname daugiau investuoti į nekilnojamojo turto projektus: statysime daugiau gamybinių, logistikos, verslo pastatų. Taip pat norime šiek tiek patobulinti ir savo plėtros viziją, kad taptume visiškai integruota Klaipėdos miesto dalimi. Svarbus žingsnis buvo žengtas, kai tapome pasiekiami miesto viešuoju transportu, tačiau to negana. Norime, kad mūsų teritorija būtų visiškai integruota į Klaipėdą ir priimama kaip normali Klaipėdos miesto dalis, o ne kaip kokia nors atskira teritorija.

Taip pat norime klientams teikti dar daugiau paslaugų ir kurti geresnę aplinką tiek pas mus veikiantiems verslams, tiek dirbantiems žmonėms.

– Šiais metais paskelbtame pasauliniame laisvųjų ekonominių zonų reitinge buvote įvardyti kaip Baltijos regiono lyderiai ir patekote į Rytų Europos LEZ geriausiųjų penketuką. Kas vertinama sudarant tokius geriausiųjų sąrašus?

– Vertinama sukurta infrastruktūra, teikiamos paslaugos, pritrauktos investicijos, įmonių skaičius. Labai malonu, kad patenkame tarp geriausiųjų. Dar viena gera naujiena, kad šiemet tapome pasaulio LEZ asociacijos nariais. Ši asociacija, vienijanti daugiau nei 200 LEZ pasaulyje, skatina, kad jos narės bendrautų, bendradarbiautų ir kurtų bendrus projektus. Jei, pavyzdžiui, gamintojai norės pervežti savo prekes iš Viduriniųjų Rytų regiono į Rusiją ir ieškos tinkamų sandėlių ar gamyklų, asociacijos narės galės jiems tokių pasiūlyti. Tik turi būti užtikrinama, kad bet kurioje grandinės vietoje klientas gautų vienodo lygio paslaugas.

– Vis daugiau pasaulyje gerai žinomų įmonių renkasi veikti laisvosiose ekonominėse zonose.

Kodėl?

– Laisvųjų ekonominių zonų įtaka pasaulyje šiuo metu sparčiai auga. Jos daug prisideda, kad sparčiau plėtotųsi ir paprastėtų globali prekyba, verslininkams sudaro galimybių veikti įvairiose pasaulio šalyse. Kaip ne kartą yra sakęs Pasaulio LEZ asociacijos generalinis direktorius Samiras Hamrouni, LEZ iškilo ir suklestėjo kaip patogiausia ir naudingiausia platforma tarptautiniam verslui, todėl natūralu, kad jos toliau auga ir tobulėja.

Pirmasis LEZ buvo įkurtas dar 1959 m. Airijoje, o šiuo metu pasaulyje jų veikia apie 3500. Taigi, ši idėja daugiau nei pasiteisino.

Beje, Lietuvoje veikiančios LEZ, kurių šiuo metu yra šešios, taip pat vienijasi į asociaciją. Taip galėsime geriau pristatyti valdžiai ir visuomenei tiek tarptautinę patirtį, tiek pasiekimus Lietuvoje ir, tikimės, ateinančių įmonių bus dar daugiau.

Mes esame lyderiai, bet smagu, kad ir kiti sėkmingai pradeda veiklą, nes tai naudinga visai Lietuvai.

Klaipėdos pavyzdys leidžia manyti, kad visų LEZ veikla bus sėkminga, o bendras darbas pristatant Lietuvą didins visos šalies žinomumą. I

PR

Sekli įlanka pietinius terminalus verčia antros uosto lygos žaidėjais Šįmet visuose pietryčių Baltijos uostuose traukiasi konteinerių krova. Neaplenkė ši tendencija ir Klaipėdos konteinerių terminalo (KKT), kuriame pirmąjį 2015 m. pusmetį, palyginti su atitinkamu laikotarpiu pernai, bendra krovinių apyvarta mažėjo dešimtadaliu. Tai lemia kuklesnis terminalą pasiekiančių konteinerių skaičius, nes generalinių krovinių sulaukta tiek pat kiek pernai.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

onteinerių srautų sekimo priežastys – ne vien geopolitinės, susijusios su smunkančiu Rusijos vidaus vartojimu bei sugriežtintais ekologiniais reikalavimais į ES valstybių uostus Baltijos jūroje įplaukiantiems laivams.

Skaudžiai terminalui atsiliepė nuo šių metų pradžios oficialiai pradėjęs veikti konteinerinės laivybos milžinių „Maersk Line“ ir „Mediterranean Shipping Company“ (MSC) sudarytas aljansas 2M, kuris dalį „Maersk Line“ konteinerių perkėlė į konkuruojančią MSC linijų bendrovei priklausančią „Klaipėdos Smeltę“.

Nuostolius, kurie, galutinai pasitraukus „Maersk Line“ konteineriams galėtų siekti 24 proc. KKT krovos, stengiamasi kompensuoti kitų rūšių kroviniais. Klaipėdoje nėra specializuoto terminalo, skirto negabaritiniams ir sunkiasvoriams kroviniams prižiūrėti, todėl šia niša naudojasi didelėms apkrovoms pritaikytas krantines bei sandėliavimo aikšteles turintys konteinerių terminalai.

Pirmojo 2015 m. pusmečio negabaritinių krovinių apyvarta KKT siekė beveik 40 tūkst. tonų, o tai nedaug tenusileido per visus 2014uosius pasiektam rezultatui (42,7 tūkst. t). „KKT jau nuo 2010 m. kryptingai veikia tokių krovinių rinkoje. Esame priėmę nemažai Baltarusijoje vykdomoms statyboms reikalingos įrangos, taip pat Lietuvos bei kaimyninių šalių vėjo parkams skirtų jėgainių konstrukcijų. Iš laivų į autopriekabas sėkmingai perkėlėme iš Švedijos atplukdytus „NordBalt“ bei „LitPol Link“ elektros jungčių nuolatinės srovės keitiklių pastotėms skirtus sunkiasvorius transformatorius“, – pasakoja bendrovės generalinis direktorius Vaidotas Šileika.

KKT senojo terminalo krantinę savo logistinėms operacijoms neretai renkasi ir NATO junginių atstovai, nes juos tenkina Lietuvos karinių jūrų pajėgų bazės kaimynystė, palyginti nuošali uosto vieta bei miesto centrą aplenkiantys išvažiavimai į pagrindines šalies automagistrales.

Pasitraukusių klientų vietą KKT pamažu užima ir kitų linijų kroviniai: šįmet darbą čia jau pradėjo nepriklausoma fiderinė linija „Baltic Sea X-PRESS“ bei Kinijos laivybos kompanijos „Yang Ming“ konteinerinė linija.

Šįmet terminalas sulaukė dviejų naujų laivybos linijų. Viena iš jų – Taivano milžinė „Yang Ming“, kurios fiderinis laivas „Nordic Hamburg“ lankysis Klaipėdoje kartą per savaitę

Laukia konkurencingų gylių Visiems pietinėje uosto dalyje įsikūrusiems terminalams lieka svarbus Malkų įlankos gilinimas. Pasak V.Šileikos, jis būtinas, nepaisant šiuo metu stebimo konteinerių krovos smukimo. Konteineriniai fideriniai laivai, plaukiantys į Klaipėdą, nuolat didėja, o išgilinta akvatorija prie krantinių besidžiaugiančioje „Klaipėdos Smeltėje“ visiems jiems vietos tikrai neužteks.

Jau dabar daugelis laivų negali pasiekti Malkų įlankos visiškai pakrauti – jų grimzlė neturi viršyti 10 m, o sumažėjus vandens lygiui

KKT ARCHYVO NUOTR.

Krauna ne tik konteinerius

KKT ARCHYVO NUOTR.

K

Įmonės vadovas V.Šileika: „Kol Malkų įlankos negalės pasiekti 12–13 m grimzlės laivai, joje įsikūrę terminalai negalės išnaudoti savo galimybių.“ Klaipėdos sąsiauryje leistina grimzlė dar labiau ribojama.

Malkų įlankoje veikia ne vien Klaipėdos konteinerių terminalas: čia įsikūręs UAB Malkų įlankos terminalas, o Vakarų laivų gamykla neslepia ketinimų auginti „Vakarų krovos“ prižiūrimų krovinių srautus. Darbus

neseniai įrengtoje 144-oje krantinėje žada aktyviau plėtoti „Klasco“. Dabartinio Jūrų perkėlos terminalo teritoriją, kurią galutinai ketina palikti „DFDS Seaways“ keltai, ateityje taip pat žadama naudoti krovos darbams. Todėl bendra visų čia įsikūrusių terminalų krova po gilinimo darbų galėtų siekti 17 mln. tonų, nors pernai tebuvo pasiektas kuklus 5,6 mln. tonų rezultatas. Akvatoriją išgilinti iki 14–14,5 m Malkų įlankoje Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija numato iki 2018 m. „Kol Malkų įlankos negalės pasiekti 12–13 m grimzlės laivai, joje įsikūrę terminalai negalės išnaudoti savo galimybių ir uoste jausis tarsi antros lygos žaidėjai“, – reziumuoja V.Šileika. Žvelgiant į tolesnę ateitį, nereikėtų pamiršti ir pietinių uosto vartų projekto, kuris leistų pradėti plėtoti kol kas rezervinėmis laikomas uosto teritorijas. Iškėlus šalia įsikūrusią trečiąją Klaipėdos vandenvietę, kartu su jos teritorija netoli kranto atsirastų iki 1500 ha žemės plotas, puikiai tinkantis logistikos terminalų bei įmonių, apdorojančių atkeliaujančius krovinius, investicijoms. Jos Malkų įlankoje veikiantiems terminalams suteiktų papildomos sinergijos ir konkurencinės vertės, nes leistų uosto klientams pasiūlyti daugiau paslaugų.

Dažniausiai greta tokios krovos terminalų įsikūrusios bendrovės fasuoja atplukdytus produktus, juos perpakuoja bei platina vietinėje rinkoje. I 2015–07–24 G 37

Verslas

Sunkus darbas ūkininkei Kasiai Jankun dovanojo sielos ramybę Prieš du dešimtmečius melždama savo pirmąją, močiutės dovanotą karvę, iš Vilniaus į kaimą sugrįžusi Kasia Jankun tikėjo, kad tai tik laikinai, kol jaunai šeimai pavyks atsistoti ant kojų. Tas „laikinai“ tebetrunka, tik dabar K.Jankun yra visoje Vilnijoje žinoma ir gerbiama ūkininkė. Vilniečiai ūkininkų turgeliuose rikiuojasi į eilę prie jos sūrių, pagamintų laikantis senų giminės tradicijų.

Jūratė KILIULIENĖ

asios ūkis – pats tikriausias šeimos verslas. Jis kuriamas su atsidavimu, aukojant visą energiją ir laiką. Retai sutiksi žmonių, kurie taip atsidavę siekia tikslo.

Kasios darbai niekada nesibaigia, yra ir sunkiai išsprendžiamų problemų, bet ji nepasiduoda sunkumams: yra darbo, yra klientų, vadinasi, viskas puiku“, – Kasią giria ne pirmus metus su K.Jankun bendradarbiaujantis žemės ūkio kooperatyvo „Lietuviško ūkio kokybė“ vadovas Mindaugas Maciulevičius. Širvintų rajono ūkininkė viena pirmųjų įsitraukė į dar 2008 m. M.Maciulevičiaus pradėtą mobiliųjų ūkininkų turgelių veiklą. Jos autobusėlis su šviežiais pieno produktais keliskart per savaitę atrieda į Vilnių. Ūkininkė dažniausiai pati stoja ir prie prekystalio. Suktis tenka sparčiai – norinčiųjų įsigyti jos kelių rūšių varškės, grietinės, grietinėlės, jogurto, kastinio visada daug. Kone labiausiai vilniečiai pamėgo K.Jankun sūrius. Nuolatiniai pirkėjai dėl jų atvažiuoja ir iš toliau – perka jau pamėgtus tradicinių receptūrų, teiraujasi naujovių.

„K

Sūriai – vizitinė kortelė Ieškant kelio į K.Jankun ūkį Žibėnų kaime, tenka pasisukioti Širvintų rajono vieškeliais.

Senolė šio amato paslaptis perdavė ne tik anūkei, bet ir proanūkiams – Kasios dukrai ir sūnui.

Dabar ūkyje gaminami net 15 rūšių sūriai.

Sūrininkė nemistifikuoja jų gamybos. Sako, kad geriausią rezultatą duoda ilgametė patirtis.

O kartais naujų atradimų pateikia ir klaidos.

Kartą nepavyko parduoti didelio kiekio sviesto, teko jį išlydyti. Dabar lydytas sviestas yra viena paklausiausių ūkininkės prekių. Šalia jo – sūrus, aštrokas brinzos sūris. Šio receptą širvintiškei atskleidė Vilniuje gyvenantis graikas. Jis nuolat pirkdavo Kasios pieno produktus turgelyje, juos girdavo, o kartą pasisiūlė atvažiuoti į jos pieninę – atskleisti brinzos gaminimo technologiją. „Ir aš savo receptų nelaikau paslaptyje – kiekvienam atskleidžiu, kam tik įdomu. Bet ne vien receptas lemia ypatingą sūrio skonį. Jis turi būti gaminamas iš gero šviežio pieno. Ir jokių konservantų!“ – pabrėžia K.Jankun.

Dėl ūkyje primelžiamo pieno ji galėtų galvą dėti. Vasarą karvių banda ganosi nuosavose ganyklose, kurios užsėtos specialiai parinktomis žolėmis – kad tik pienas būtų skanus. Ūkininkė plačiai atveria tvartų vartus – atskirai laikomos melžiamos karvės, atskirai veršiukai ir tos, kurios netrukus veršiuosis. Pastarasis aptvaras kelia daugiausia rūpesčių. Artėjant veršiavimosi

Pradėję nuo kelių hektarų, šiandien Jankunai dirba 100 ha nuosavos žemės, kita tiek nuomojasi. Dar labiau plėstis ūkininkai nemato galimybės, nes aplinkui nebeliko laisvos žemės.

Tačiau kai tolumoje iškyla solidus gyvenamasis namas, ūkiniai pastatai ir pievos su besiganančiomis karvėmis, abejonių, kad tai tvirto ūkininko valdos, nelieka.

Iš dailių batelių į guminį apavą įsispyrusi šeimininkė pasiūlo apžiūrėti ūkį. Kasia veda į pieninę ir gatavų produktų fasavimo patalpas.

Vienas kitas įrenginys ir švara švytintys stalviršiai – iš čia iškeliauja produkcija, kuriai pagaminti reikia daug rankų darbo. Tai pačios K.Jankun valdos. Niekas geriau už ją nesugebėtų suslėgti sūrių, kurie jau yra tapę ūkio vizitine kortele.

Sūrių gamybos tradicija giminėje perduodama iš kartos į kartą. Kasios močiutė gamino nuostabaus skonio sūrius. Visa šeima nekantriai laukdavo tų akimirkų, kai sūris bus prapjautas.

38 ● 2015–07–24

laikui, net naktį tenka keliskart į jį bėgti.

Moderniuose ūkiuose viską stebi specialios filmavimo kameros. Širvintiškė jų įsigyti kol kas neišgali.

Jankunai laiko 80 melžiamų karvių, dar 120 prieauglio. Telyčaitės auginamos bandai atnaujinti, o maži buliukai – mėsai. Dar neseniai visas primelžtas pienas būdavo perdirbamas ir jo produktai atsidurdavo sostinės turgeliuose. Dabar beveik pusė viso kiekio iškeliauja į pieno supirktuves. „Jaučiame, kad labai sumažėjo mūsų pirkėjų perkamoji galia. Nors pastaruoju metu daug kalbama apie sveiką mitybą ir natūralių, šviežių maisto produktų pranašumus, parduodame mažiau nei prieš keletą metų. Kainų didinti negalime, nenorime nuvilti nuolatinių pirkėjų.

Nauda iš prekybos pieno produktais dabar – labai menka, bet tikime, kad ateis ir geresni laikai“, – nepraranda ūpo širvintiškė.

Darbo rankų trūksta visada Iš „gyvojo“ ūkio Kasia veda į tepalais atsiduodantį angarą, kuriame rikiuojasi technika: Europos Sąjungos paramos lipdukais pažymėti šiuolaikiški padargai, bet tarp jų – ir technologinė atgyvena rusiškas kombainas „Niva“. Tai jos vyro Zbignevo valdos. Darbymečiu visi padargai išrieda į laukus, žiemą – remontas. Dažniausiai paties ūkininko rankomis – ir taupiau, ir patikimiau.

Prabilusi apie samdinius K.Jankun susijaudina. Rasti tinkamų pagalbininkų ir juos išlaikyti visą sezoną – problema. Ūkyje darbuojasi 14 samdinių, bet susirinkti reikalingų pajėgų kainuoja daug jėgų. Nekvalifikuotiems darbininkams Jankunai moka minimalaus dydžio atlyginimą. Tiems, kurie geba dirbti su technika, siūloma dvigubai daugiau. Prie algos – dar ir visas išlaikymas, jei reikia, ir nakvynės vieta. Tačiau vietos žmonėms ir to per maža. Širvintų rajono gyventojai pasidalinę į dvi grupes: vienų nesuviliosi darbu, nes jiems patogiau gyventi iš socialinių pašalpų, kiti, ambicingesni, nori didesnių algų ir užsidirbti jų važiuoja į užsienį. „Bijau, kad tik mano vyras infarkto negautų.

Kaskart, kai darbai dega ir reikia pasamdyti žmonių, jis patiria labai didelę įtampą, – prasitaria Kasia. – Kažkada, atsimenu, mes, vaikai, ištisas dienas leisdavome prie darbų. Dabar jaunimo neįmanoma prisikviesti nei daržų ravėti, nei darbui prie karvių, nors šeima sunkiai verčiasi. Apskritai tokios mados nebeliko.“ Kiti iššūkiai įveikiami be streso, nors Jankunų pasirinkta ūkininkavimo forma – mišrus augalininkystės ir gyvulininkystės ūkis – sudėtinga. Daug kas stebėjosi, kam tie papildomi vargai, bet ūkininkai nesigaili diferencijavę veiklą, mat tai mažina riziką. Pradėję nuo kelių hektarų, šiandien Jankunai dirba 100 ha nuosavos žemės, kita tiek nuomojasi.

Daugiau nei pusė skirta ganykloms ir grūdinių kultūrų pasėliams. Dar labiau plėstis ūkininkai nemato galimybės, nes aplink nebeliko laisvos žemės. „Dabar toks laikas, kai visi žemę supirkinėja.

Gal dar pavyks kiek įsigyti iš nuomojamo ploto, jei tik pajėgsime. Didesnei plėtrai pritrūktų ir

T.LUKŠIO, „BFL“ NUOTR.

Verslas

Prie ūkininkės Kasios Jankun pagamintų sūrių sostinės turgeliuose rikiuojasi eilės. Jų puikaus skonio paslaptis – iš močiutės perimta patirtis ir geros kokybės iš savų karvių primelžiamas pienas

jėgų, sveikatos. Kita vertus, šeimos ūkis galėtų pragyventi ir iš tos žemės, kurią turime, tik fiziškai tai labai sunku, dirbame, galima sakyti, be poilsio dienų“, – prisipažįsta moteris. Ūkininko dalia – sunki Savarankišką ūkio šaką plėtoja kartu gyvenanti Jankunų duktė Božena. Jauna moteris užsiima avininkyste – augina Romanovų veislės juodagalves. Bandą sudaro 100 ėriavedžių, iš jų kasmet užauginama apie 100 ėriukų pardavimui. Ar moterys užsiima ir vilnos verpimu, siūlų sukimu? Pasirodo, šis amatas jau atgyvenęs. Nei čia, Žibėnų kaime, nei kur kitur Lietuvoje nukirpta vilna nebeapdorojama, avis auginantys ūkininkai ją tiesiog išmeta.

Pasivaikščiojimą po ūkį Kasia baigia poilsio

zona. Į šiuolaikiškai įrengtą pirtį visa šeima suguža šeštadienio vakarą, po visos savaitės darbų. Greta – tvenkinys su karpiais. Vyrai mėgsta pasėdėti ant kranto užmetę tinklus.

Prieš dvejus metus šeima įsikėlė į naują namą. Prabanga spindintis milžiniškas valgomasis su keliolikai žmonių skirtu stalu, prašmatni itališka virtuvė – įsirenginėdama namą Kasia turėjo įtikinėti save pagaliau turinti tam teisę: „Dabar gyvename labai patogiai. Pirmame aukšte įsikūrėme mes su vyru, antrame aukšte – dukters Boženos šeima. Sūnus Gžegožas su šeima liko sename mūsų name. Galėčiau tik džiaugtis, bet neišeina, matydama susikurtą gerovę vis prisimenu, kokią kainą teko už tai sumokėti.“ Augusi šiose žemėse, mačiusi, kaip sunkiai

prie žemės darbų lenkia nugarą tėvai, Kasia svajojo apie gyvenimą mieste. Ir svajonė pildėsi – Vilniuje ji įgijo siuvėjos profesiją, džiaugėsi mėgstamu darbu. Šeimą kūrė, vaikų susilaukė taip pat sostinėje. Tačiau 1990-ųjų permainos, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, paliko be darbo ir Kasią, ir oro uoste dirbusį Zbignevą. „Grįžome į kaimą. Atgavau aštuonis hektarus žemės, močiutė dovanojo karvę, kad turėčiau iš ko vaikus maitinti. Buvau įsitikinusi, kad ūkininkais ilgai nebūsime, tik kol pralauksime sunkų metą, kol atsistosime ant kojų. Bet vyras užsispyrė, jis norėjo dirbti sau, o ne svetimiems.

Taip ir likome. Jau 22 metai, kai mes čia. Per tą laiką ūkis labai išsiplėtė, daug į jį investuota“, – mintimis į praeitį persikelia K.Jankun.

Sunkiausias laikas buvo tuomet, kai gyvulių jau turėjo daug, bet neišgalėjo įsigyti melžimo įrangos. Ji ūkyje atsirado tik prieš dešimtmetį. O iki tol karves melždavo rankomis. Nuolatinis klūpėjimas tris kartus per parą Kasiai atėmė sveikatą. Tėvams padėti nuo mažų dienų stojo ir dukra – melžti Božena išmoko būdama septynerių metų, o dešimties jau pamelždavo po šešias karves. „Džiaugiuosi, kad dirbdami ūkyje išauklėjome dorus, sąžiningus vaikus. Viena vertus, neturėjome galimybių daug duoti – jie nebaigė ypatingų mokslų, bet matė mūsų pavyzdį, nes nuolat dirbo kartu su mumis, patyrė, kas yra nuovargis. Ir duktė, ir sūnus labai darbštūs, jiems patinka dirbti ir tai jiems sekasi. Žinau, kad jie niekada neemigruos, nors mato, kad kai kas iš draugų išvažiavo ir jiems ten einasi paprasčiau, lengviau“, – pasakoja ūkininkė. Vaikams perduotas vertybes ji laiko svarbiausiu savo gyvenimo įdirbiu.

27 metų Božena į tėvų ūkį sugrįžo po studijų Vilniaus Gedimino technikos universitete.

Ji studijavo geodeziją, įgijo magistro diplomą.

Merginai nė karto nereikėjo mokėti už studijas, ji sakydavo negalinti imti tėvų pinigų, nes mato, kaip jie sunkiai uždirbami. 24-erių sūnus Gžegožas yra baigęs Bukiškių žemės ūkio mokyklą ir dabar ūkyje yra tėvo dešinioji ranka. Ir duktė, ir sūnus jau augina po du savo vaikus. Šiuolaikinis ūkis, paremtas tradicijomis, kurios perimamos iš kartos į kartą – išimtis vargstančiame provincijos paveiksle? „Tikrai nesame kuo nors ypatingi. Daug darbščių, vertybes puoselėjančių žmonių kaime taip gyvena“, – kuklinasi K.Jankun.

Vienas šios šeimos bruožas ją daro tikrai išskirtinę. Jankunams vertybė – ne kuo daugiau turėti, o tuo, ką turi, dalintis su kitais. Netoli Žibėnų kaimo žirgininkystės ūkį turinti Onutė Lelienė, paprašyta parodyti kelią į Jankunų ūkį, iš susijaudinimo braukė ašaras. Plyname lauke, be jokios technikos ir patirties prieš keletą metų savo ūkį pradėjusi moteris savo kaimynus įvertina šilčiausiais žodžiais – daugybę kartų sulaukė jų pagalbos, už kurią užtenka padėkoti. Tai Jankunai vertina labiausiai. ■ 2015–07–24 ● 39

Kultūra

Pribloškiantis Robertas Plantas Salacgryvoje užbūrė ir jauną, ir seną Gaivų sekmadienio vakarą Latvijos pajūryje, Salacgryvoje, dešimttūkstantinėje minioje, sugužėjusioje iš trijų Baltijos šalių, spraudėsi ir į šeštąją ar septintąją dešimtį įžengę ilgaplaukiai vyrai, ir jau nepriklausomybės laikais užaugę jaunuoliai, kurie apie tris dienas trukusio festivalio „Positivus“ kulminaciją Robertą Plantą pirmąkart sužinojo gal iš tėvų ir senelių pasakojimų ar jų sunkiai okupacijos metais įsigytų traškančių vinilinių plokštelių. „SCANPIX“ NUOTR.

Dovaidas PABIRŽIS

Šiandien R.Plantas „Led Zeppelin“ palikimą panardina į jį įtraukusio Rytų pasaulio muzikos sąskambius

asidabinęs ryškiaspalviais rytietiškais marškiniais, aptemtomis juodomis kelnėmis, į sceną įžengė Robertas Plantas, buvęs roko milžinų „Led Zeppelin“ vokalistas. „Malonu čia sugrįžti antrą kartą“, – prisiminė vokalistas, Rygoje jau koncertavęs prieš 12 metų. Suskambėjo pirmieji „Led Zeppelin“ kūrinio „Trampled Under Foot“, parašyto dar 1975-aisiais, akordai, ir netrukus nekilo jokių abejonių – 66-erių R.Plantas vis dar geriausios formos.

P

Rytietiški „Led Zeppelin“ akordai Unikalios galios balsas, pakili nuotaika, švytintys, liūto karčius primenantys plaukai, kiekvieną akimirką spinduliuojantis laisvės ir rokenrolo

sako, išleisti albumą – tai tarsi užauginti labai gražų šunį: spėji prie jo prisirišti, vienas kitą supranti ir tuomet atiduoti jį kam nors kitam, nebūdamas tikras, ar šis žmogus tinkamai jį prižiūrės.

Lieka tik to tikėtis.

Vokalistas keliauja po pasaulį su savo nauju kolektyvu „Sensational Space Shifters“, pristatydamas naujausią savo muziką, kurioje klasikinis bliuzo ir rokenrolo skambesys susipina su įvairių pasaulio kraštų – Vakarų Afrikos, Artimųjų Rytų, Azijos liaudies muzikos motyvais. Grupėje groja ir keliaujantis muzikantas iš Gambijos Juldehas Camara, muziką atliekantis vienastygiu Vakarų Afrikos smuiku „ritti“, ir garsus elektroninės muzikos kūrėjas Billy Fulleris. Tokia marga kom-

R.Plantas įsitikinęs – nieko nėra nuobodžiau nei būti muzikantu ir gyventi viską kartojant iš naujo. seksualumas – atlikėjas žino, kaip įtikinti klausytoją, nesvarbu, ar jam šešiolika, ar šešiasdešimt.

Pastaruosius metus JAV praleidęs dainininkas į gimtąją Angliją sugrįžo įrašyti pernai išleisto savo albumo „Lullaby and... The Ceaseless Roar“.

Beveik po dešimtmečio pertraukos jame sugulė ir naujai parašyti R.Planto kūriniai. Kaip pats 40 ● 2015–07–24

panija suteikia R. Planto aranžuotėms netikėtų posūkių.

Priešingai nei daugelis jo kartos atlikėjų, kurie šiandien iš paskutiniųjų mėgina susirinkti honorarus už praeityje garsius hitus, R.Plantas „Led Zeppelin“ palikimą panardina į jį įtraukusio Rytų pasaulio muzikos sąskambius. Kaip reta roko

žvaigždė, jis perdirba savo kompozicijas ir pristato jas žiūrovams naujas ir atjaunėjusias. Taip klasikinės dainos „Black Dog“ ar „Dazed and Confused“ labiau primena keliones po Atlaso kalnus Maroke nei Anglijos darbininkų priemiesčius. „Nuo pat 1966 metų aš retai kartoju save bet kokioje kompanijoje. Tiesiog dainuoti ir linksminti kiekvieną yra kvailas užsiėmimas. Svarbiausias asmuo, kurį turiu patenkinti, esu aš pats.

Ir jei neteksiu stimulo tai daryti, bus pabaiga.

Nieko nėra nuobodžiau nei būti muzikantu ir gyventi viską kartojant iš naujo“, – viename interviu yra sakęs R.Plantas. „Led Zeppelin“ balsas 1968-ųjų rugsėjį R.Plantas, gitaristas Jimmy Page'as ir likę „Led Zeppelin“ nariai pirmą kartą užlipo ant scenos netoli Kopenhagos esančio nedidelio Danijos miesto klube. Pasirodymas buvo numatytas kaip buvusios J.Page'o grupės „The Yardbirds“ turo dalis. Per kelias būsimas savaites „Led Zeppelin“ (tuo metu vadinosi „The New Yardbirds“) Skandinavijoje ėmėsi įrašinėti savo debiutinį albumą. Šis buvo susuktas per 9 dienas. Šiandien visame pasaulyje parduota per 10 mln. šio albumo kopijų, o bendras „Led Zeppe-

Visuomenė

Neformalusis ugdymas: už 1,5 euro ir ne visiems Neformaliojo ugdymo situacija Lietuvoje neaiški: nesuskaičiuojama, kiek lėšų iš įvairių šaltinių jam skiriama, tik apgraibomis nustatoma, kiek mokinių jame dalyvauja. Skaičiai apytikriai, bet kuklūs: vieno vaiko neformaliajam švietimui per mėnesį savivaldybėms rekomenduojama skirti apie 1,45 euro ir spėjama, kad jame dalyvauja tik apie 28 proc.

Lietuvos mokinių.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

ačiau prognozė optimistinė: atsiradus neformaliojo ugdymo krepšeliui, neformaliajame švietime dalyvaus pusė Lietuvos mokinių. Užuot lankę įprastų meno ar sporto mokyklų pamokas, kurios savo vertinimo ir atsiskaitymų sistema primena privalomąjį ugdymą, mokiniai galės rinktis naujus netradicinius užsiėmimus.

Pavyzdžiui, dalyvaudami pasitikėjimo savimi stiprinimo gamtoje kursuose, mokiniai taps ne žygeiviais, bet imsis veiklos, kuri būtų ne šiaip maloni prasiblaškyti po pamokų, bet formuotų visą gyvenimą reikalingus įgūdžius. Nors asmenybės, socialinių įgūdžių ugdymas yra vienas iš pamatinių neformaliojo švietimo tikslų, šiandien ne vienas tėvas stebisi, kaip jo atžalos, jau kurį laiką lankančios sporto treniruotes, vis dar nežino bendramokslių vardų.

250 mokinių pažino robotiką ir susižavėjo šia veikla, kai tik gavo progą pasimokyti išmaniajame būrelyje nemokamai. Pustrečio šimto – tik menka dalis visų, kurie norėjo mokytis ankstyvosios, smagiosios arba taikomosios robotikos programose. Po pavykusio bandymo sudominti netradicine veikla robotai iš 4 savivaldybių niekur neišvažiavo: pedagogai, pramokę robotikos įvado kurso, toliau organizuoja robotikos būrelius, jų ugdomi jaunieji išradėjai kaunasi respublikinėse robotų varžybose, o tėvai ėmė dairytis

T

pasidalyti džiaugsmu, ir aptarimo, kaip dar galima viską patobulinti. Tokia sistema „užveda“ ir įtraukia vaikus“, – apie skirtingo amžiaus mokinius sužavėjusius robotikos užsiėmimus pasakoja VšĮ Robotikos akademijos įkūrėjas Saulius Vasiliauskas.

Robotikos akademija 2011–2013 m. dalyvavo Anykščių, Klaipėdos, Panevėžio rajonų ir Panevėžio miesto savivaldybėse išbandytame pasirenkamojo vaikų švietimo projekte „Pakis“, kurio principas – „pinigai paskui vaiką“.

Jei ne kvotų ribos, kurios buvo nustatytos projekto lėšas skirsčiusiose savivaldybėse, S.Vasiliausko manymu, į robotikos programas būtų susirinkę dešimteriopai daugiau vaikų. Robotikos akademija bandomajame projekte dalyvavo, kad atrastų ir pamokytų „kitokius“ mokytojus – ne informacijos šaltinius, kurie dabartiniam jaunimui nebereikalingi, bet trenerius, kurie iš vaikų neatima atradimo džiaugsmo.

Panašu, kad Robotikos akademija savo siekį įgyvendino: į kartu su asociacija „Infobalt“ organizuojamą „Robotiadą“, nacionalinį išradėjų renginį, šįmet atvyko per 2 tūkst. dalyvių – 80 komandų. Pavyko tai, kas ir buvo svarbiausia, – ištraukti vaikus iš virtualaus pasaulio ir išlaisvinti jų kūrybinį polėkį. „Norėjome rasti mokytojų, nebijančių parodyti, kad ir mokyklose gali vykti netradicinė

Ne vienas tėvas stebisi, kaip jo atžalos, jau kurį laiką lankančios sporto treniruotes, vis dar nežino bendramokslių vardų net mokamų vaikų dėmesį prikausčiusios robotikos užsiėmimų savo miestuose. „Robotas – tik pretekstas sudominti vaiką.

Tai yra priemonė, kurią pasitelkę bendraujame su vaiku, kuri pritraukia jo dėmesį ir skatina priimti iššūkius. Keturių etapų metodikoje visi veiksmai siejami su praktika. Trumpai tariant, jei norime įtraukti vaiką į žaidimą, turime sukurti įtraukiančią istoriją, dėl kurios, panašiai kaip suaugusiajam, būtų prasmė ką nors daryti. Dar reikia socialinės priemonės – roboto, aplink kurį suburiama komanda, tada reikia sukurti pasiekiamą iššūkį, kad vaikas galėtų 42 G 2015–07–24

veikla. Siekėme sugriauti stereotipą, kad negalima pritraukti vaiko dėmesio, bandėme įrodyti, kad pasitelkus žaidimą galima mokyti ne tik techninių disciplinų, bet ir „švelniųjų“ gebėjimų – spręsti problemas, kūrybiškumo, komandinio darbo, reprezentavimo“, – paaiškina S.Vasiliauskas.

Neformaliojo ugdymo poreikį ir naudą, jei tik jis tampa atviras ir ranka pasiekiamas, nustatyti galima ne tik kelių Lietuvos savivaldybių masteliu. JAV atlikus tyrimus paaiškėjo, kad vargingiau gyvenančių šeimų atžalos po vasaros atostogų, per kurias nedalyvavo jokio-

je veikloje, sunkiau kimba į mokslus ir turi spėriai pasivyti bendraklasius, kurie vasarą leido stovyklose, dalyvavo pažintinėje veikloje.

Po šių išvadų Čikagos miesto municipaliteto galvoms kilo nebloga mintis – juk vaikai gali mokytis ir vasarą, be to, nemokamai ir netoli namų. Tad miestas skyrė pinigų neformaliojo švietimo veikloms ir kartu su įvairiomis organizacijomis atvėrė miestą vasaros ugdymui: muziejai, laboratorijos ir kitos įstaigos organizavo kelių savaičių trukmės programas. 2013 m. prie šios iniciatyvos prisijungė pusantro šimto įstaigų. „Puikią idėją perėmė ir kiti didieji miestai. Čikagos iniciatyva „Summer of Learning“ (mokymosi, pažinimo vasara) tapo projektu „Cities of Learning“ (mokymosi, pažinimo miestų)“, – neformaliojo švietimo sklaidos pavyzdį įvertina neformaliojo ugdymo asociacijos narys Laimonas Ragauskas.

Prie Čikagos idėjos prisijungė Dalasas, Pitsburgas ir Vašingtonas. Be pradinio tikslo – išvengti žinių praradimo vasarą, atsirado ir kitų siekių – sukurti infrastruktūrą neformaliajam švietimui, ugdyti gebėjimus, kurių vėliau reikės darbe. Be įdomios veiklos, dalyviai dar renka ir ženkliukus, liudijančius apie jų aktyvumą, neformaliojo švietimo veiklą.

ASMENINIO ARCHYVO NUOTR.

Klarnetininkas, kuris debiutavo solo Jos Didenybei Įsivaizduokite dešimtmetį vaiką, kurio koncerto klausosi tikra karalienė.

Tuometei Nyderlandų karalienei Beatričei kaunietis Stasys Makštutis grojo būdamas vos dešimties. Bet kuris scenos artistas pavydėtų tokio debiuto. Ir pavydėjo: „Kam koncerte reikalingas tas mažas vaikas, juk yra geresnių muzikantų.“ Gabija SABALIAUSKAITĖ

eptyniolikmetis klarneto meistras, M.Rostropovičiaus paramos ir labdaros fondo auklėtinis įvairiuose tarptautiniuose konkursuose jau spėjo pelnyti 9 pirmąsias vietas ir 4 „Grand Prix“.

Koks buvo pirmasis jo koncertas prieš didelę auditoriją? Solo klarnetu tuometei Nyderlandų karalienei Beatričei. „Tada šio pasirodymo nesureikšminau, žinoma, jaudinausi prieš koncertą, bet ir dabar jaučiu jaudulį. O tada atrodė, kad vyksta įprastas koncertas. Bet kai po jo karalienė priėjo su manimi pasikalbėti, supratau, kad jis ne visai įprastas, – prisimena S.Makštutis. – Manau, kad pasirodymas jai patiko.“

S

Apie ką berniukas kalbėjo su karaliene?

Apie ką padedant vertėjui monarchė kalbėjosi su dešimtmečiu kauniečiu, Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos auklėtiniu? S.Makštutis sako, kad ji klausinėjo įprastų dalykų – kiek laiko 46 ● 2015–07–24

per dieną skiria klarnetui, nuo kada groja?

Klausimai gal ir tradiciniai, bet atsakymai ir jaunojo gabaus muzikanto istorija neįprasta.

S.Makštutis – ketvirtos kartos muzikantas. Jo mama – pianistė, kaip ir seneliai, tėtis – birbynininkas, o prosenelė buvo dainininkė. Visi trys Makštučių sūnūs – Antanas, Stasys ir Rokas – groja klarnetu. „Man atrodo, kad jis girdėjo muziką nuo pat gimimo ir dar prieš gimstant“, – S.Makštučio pažintį su muzika apibendrina jo mama pianistė Jolita Makštutienė.

Tais pačiais metais, kai jaunasis klarnetininkas grojo Nyderlandų karalienei, jis laimėjo ir pirmąjį iš savo didžiųjų apdovanojimų sąrašo. Iki dabar jis jau yra pelnęs 4 „Grand Prix“, tačiau pirmasis, iškovotas tarptautiniame konkurse „Olimpo Musicale“, yra įsimintiniausias ir gal net svarbesnis įvykis muzikanto gyvenime nei solo jos didenybei. „Dabar, kai pasižiūriu to koncerto įrašą, matau mažą, bet palyginti gerai grojantį vaiką,

Septyniolikmečio klarnetininko S.Makštučio pasirodymų žemėlapis driekiasi nuo Nacionalinės filharmonijos iki Vokietijos Reinnhofo pilies, Prancūzijos Luvro muziejaus scenų

kurio turėtų laukti šviesi ateitis“, – iš šalies savo septynerių metų senumo pasirodymą įvertina S.Makštutis.

Panašu, kad būtent tokia ateitis jo ir laukė.

Kelias veda į Lioną Be penkių minučių abituriento, kuriam sekasi ir bendrojo ugdymo dalykai, ypač kalbos ir istorija, galima paklausti ir netrukus mokyklą baigsiantiems jaunuoliams įprasto klausimo: o ką veiksi po mokyklos? „Ir toliau būsiu muzikantas“, – juokiasi kaunietis klarnetininkas ir pasakoja, kad ruošiasi stoti į Nacionalinę Liono aukštosios muzikos ir šokio konservatoriją Prancūzijoje.

Jos profesorius, klarneto virtuozas Nicolas Baldeyrou jau įvertino S.Makštučio meistriškumą. Scenos žvaigždė tik stebėjosi, kad jo paties atliekamų ir net aranžuotų kūrinių į Paryžių atvyko pagroti kažkoks muzikantas iš Lietuvos, o ne būsimasis Liono konservatorijos auklėtinis prancūzas. „Jis ir jo kolegijos įvertino mane gerai.

N.Baldeyrou sakė palaikyti kontaktus ir nebijoti stoti į konservatoriją, nes tikrai yra galimybių, kad įstosiu į šią mokyklą Prancūzijoje“, – pokalbį su muzikantu, į kurį norėtų lygiuotis, pasakoja klarnetininkas.

Prizinės vietos tarptautiniuose konkursuose, Nyderlandų karalienės plojimai dar vaikystėje, Lietuvos prezidentės padėkos raštai trečius metus iš eilės, pasirodymai su scenos grandais, reali galimybė tapti prestižinės menų mokyklos auklėtiniu – tiek muzikantas, kuris groja nuo ketverių, spėjo nuveikti iki 18-ojo gimtadienio.

„SHUTTERSTOCK“ NUOTR.

Didžiausia abiturientų svajonė – medicina Medikais nori tapti tiek stojančiųjų, kiek žmonių gyvena Lietuvos kultūros sostinėje Žagarėje, arba kiek žiūrovų telpa į „Lietuvos ryto“ areną. Po pagrindinio priėmimo į Lietuvos aukštąsias mokyklas prašymų registravimo paaiškėjo, kad net 1,7 tūkst. stojančiųjų prioritetu pasirinko medicinos studijas Lietuvos sveikatos mokslų universitete (LSMU), Vilniaus universitete (VU) bei odontologiją LSMU. Gabija SABALIAUSKAITĖ

„Ž

inojau, kad vien į medicinos studijas dviejuose universitetuose kasmet stoja per 1000 abiturientų, bet kadangi jau seniai norėjau studijuoti būtent čia, supratau, kad didelio konkurso vis tiek neišvengsiu, todėl, jei labai noriu, turiu atiduoti visas jėgas ir stengtis, tą ir dariau“, – sako vilnietė Viltė Jankauskaitė.

Ji patikina medicinos studijas pirmuoju pageidavimu pasirinkusi kaip tikrąją svajonę, o ne dėl prestižo, todėl jos, jau kelerius metus stebėjusios priėmimo statistiką, šiemet išaugę stojančiųjų skaičiai nenustebino.

Abiturientų įpročiai keičiasi lėtai Be trijų „medicininių“ studijų programų, populiariausiųjų universitetinių studijų dešimtuke savo pozicijų jau kelerius metus neapleidžia teisės, ekonomikos studijos. Tačiau nebe pirmus metus taip abiturientams patinkančius socialinius mokslus vis bandoma nukarūnuoti, jaunuoliams kalant į galvą, kad nereikia susižavėti lengvesniais mokslais ar šių specialybių prestižu, nes darbas po jų, jei apskritai tokio atsiras, mažai tikėtina, kad bus prestižinis.

Taigi kasmet kad ir keliais procentais mažiau

Populiariausios studijos pagal pirmąjį pageidavimą universitetuose 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10

Aukštoji mokykla Lietuvos sveikatos mokslų universitetas Vilniaus universitetas Vilniaus universitetas Lietuvos sveikatos mokslų universitetas Vilniaus universitetas Vilniaus universitetas Vilniaus universitetas Mykolo Romerio universitetas Lietuvos sporto universitetas Kauno technologijos universitetas

Šaltinis: LAMA BPO 2015 m. duomenys

48 G 2015–07–24

Studijų programa Pageidavimų skaičius Medicina 748 Medicina 570 Teisė 416 Odontologija 411 Ekonomika 335 Programų sistemos 322 Politikos mokslai 295 Teisė ir ikiteisminis procesas 272 Treniravimo sistemos 267 Programų sistemos 265

stojančiųjų pasirenka socialinius mokslus ir jie palengva traukiasi iš savo aukso amžiaus. Šiemet universitetuose pirmuoju pageidavimu juos studijuoti panoro 39,45 proc. (2014 m. 41 proc.) stojančiųjų, kolegijose – 37,65 proc. O dar 2012 m. socialinius mokslus rinkosi arti pusės – 47 proc. stojančiųjų į universitetus ir 45 proc. į kolegijas.

Profesijas, kurias bent jau darbdaviai prilygina auksinėms, priskiriamas technologijos ir fizinių mokslų sričiai, neretai susijusias su informacinėmis technologijomis, abiturientai renkasi dažniau, bet jų populiarumas auga vangiai.

Tiesa, į populiariausiųjų dešimtuką šiemet pateko abi programų sistemų, siūlomų VU ir Kauno technologijos universiteto (KTU), studijų programos.

Kaip pabrėžė Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti (LAMA BPO) prezidentas, KTU studijų prorektorius profesorius Pranas Žiliukas, fiziniai ir technologiniai mokslai tarp populiariausių studijų universitetuose atsirado tik prieš metus, iki tol jų vietą dešimtuke užėmė medicinos arba socialiniai mokslai. Nepaisant raginimų rinktis šiuos mokslus, viliojimo solidžiu atlyginimu dar studijų metu, šių studijų populiarumas kaip ant mielių neauga: fizinius mokslus pirmuoju pageidavimu

Komentaras

EUROPAI REIKIA NAUJO BISMARCKO Net ir su empatija vertindamas Graikijos ekonominę ir finansinę padėtį negali atsistebėti premjero A.Tsipraso ir buvusio finansų ministro Y.Varoufakiso entuziastinga šypsena, dovanojama Europos televizijos žiūrovams prieš įžengiant į Briuselio kabinetus, kuriuose sprendžiamas šimtų milijardų vėjais paleistų eurų ir Graikijos išlikimo euro zonoje klausimas.

Dr. Algimantas ŠINDEIKIS

į į beviltišką situaciją patekusių politikų linksmumo fenomeną yra paaiškinęs vokiečių kilmės amerikiečių rašytojas K. Vonnegutas savo bestseleriu tapusioje knygoje „Žmogus be tėvynės“. Rašytojas praneša gerų naujienų apie viską pabaigą ir pasakoja, kaip planetos imuninė sistema bando atsikratyti žmonių: „Humoras yra beveik fiziologinis atsakas į baimę. Freudas teigė, kad humoras yra vienas iš kelių atsakų į frustraciją. <...> baimė labai dažnai sukelią juoką. “ Frustracijos apimta Graikijos politinė klasė, dėl kurios ilgalaikių neatsakingų politinių veiksmų šalis atvesta prie aklavietės, nepaisant plačių šypsenų, atrodo apgailėtinai.

Beveik niekada nesišypsanti Vokietijos kanclerė A.Merkel, praėjusią savaitę per savo 61-ąjį gimtadienį Bundestago tribūnoje priėmusi kuklią gėlių puokštę, padėkojo tik santūria šypsena ir vėl kantriai įrodinėjo, kad Graikija turi būti gelbėjama ir tam reikės papildomų finansinių injekcijų. Įvairiais vertinimais, siekiant Graikiją išsaugoti euro zonoje, iki 2018 metų reikės apie 75 mlrd. eurų. Tai trejų metų Lietuvos BVP prilygstanti suma. Po aštrių debatų Briuselyje pasiektas Graikijos gelbėjimo planas pačių graikų vadinamas naująja Versalio sutartimi. Pirmoji, kaip žinoma, Europą atvedė į Antrojo pasaulinio karo ugnį.

Prieš pasirašant Versalio sutartį Prancūzija pareikalavo iš Vokietijos 12,5 mlrd. JAV dolerių reparacijų. Tai tuomet buvo didesnė suma nei Vokietijos BVP. Kadangi Vokietija negalėjo sumokėti tokios sumos, sąjungininkai pareikalavo mokėti kasmet po 500 mln. dolerių, arba 4 proc. BVP. Kai 1923 m. Vokietija nepajėgė mokėti ir šios sumos, sąjungininkai okupavo jos Rūros sritį. Bet tai nieko nepakeitė.

Kitais metais, kaip ir 1928-aisiais, Vokietijos skolos buvo sumažintos, pratęsti jos terminai. Bet stagnuojant Vokietijos ekonomikai ir tai jai buvo neįveikiama našta. Todėl 1932 m. Vokietijos skolos buvo galu-

Š

Po aštrių debatų Briuselyje pasiektas Graikijos gelbėjimo planas pačių graikų vadinamas naująja Versalio sutartimi. Pirmoji, kaip žinoma, Europą atvedė į Antrojo pasaulinio karo ugnį. tinai nurašytos. Po kelių mėnesių pažemintos Vokietijos kanclerio postą užėmė A.Hitleris.

Graikijos skolos šiandien siekia beveik 200 proc. jos BVP. Priešingai nei Veimaro Vokietija, Graikija neturi stiprios pramonės, kuri bent teoriškai galėtų generuoti pajamas valstybės skolai išmokėti. Todėl visi Graikijos gelbėjimo planai, nenurašant didžiosios dalies skolų ir nepriverčiant jos nedelsiant atlikti skausmingas reformas, yra pasmerkti.

Vokietija neseniai atšventė pirmojo savo geležinio kanclerio 200 metų gimimo jubiliejų. Iš aristokratų šeimos kilęs, konservatyvus Prūsijos valstybininkas Otto Eduardas Leopoldas von BismarckasSchönhausenas dominavo Vokietijos ir visos Europos politikoje nuo 1860 iki 1890 metų. Karjeros pradžioje meistriškai sukonstravo kelis nedidelius karinius konfliktus, kurie leido suvienyti Vokietijos žemes ir pastatyti didelę Europos dalį ant klestinčios federalinės valstybės bėgių.

O.Bismarckas pirmasis Europoje ėmėsi kurti ir gerovės valstybę.

Valdė remdamasis puikiai veikiančia biurokratijos mašina ir kariškių 50 G 2015–07–24

elitu. Garsėjo kaip labai agresyvus ir dominuojantis jaunuolis, bet, gavęs gerą kosmopolitinį išsilavinimą, pasižymėjo vizionieriškumu, todėl sugebėjo tinkamai tvarkyti ir kasdienius valstybės reikalus.

Laisvai kalbėjo anglų, prancūzų, italų, lenkų ir rusų kalbomis. 1862 m. rugsėjo 30 dieną Prūsijos parlamente pasakė garsiąją kalbą, paragindamas naudoti „ugnį ir geležį, kad pasiektų vokiškų žemių suvienijimo tikslų. O.Bismarckas kalbėjo, kad Vienos sutartimi nubrėžtos Europos sienos nėra palankios Prūsijos valstybei. Nors veikė „ugnimi ir geležimi“, savo pergales suvienijant 21 valstybę į šiaurę nuo Reino upės vadino „minkšta taika“, be karinių paradų užimtuose miestuose.

Naujoji Šiaurės Vokietijos konfederacija veikė pagal Konstituciją, kuri buvo parašyta paties teisęstudijavusio O.Bismarcko. Pietinės Vokietijos žemės buvo suvienytos po pergalingo 1870–71 m. karo su Prancūzija. Naujoji Vokietijos imperija buvo 25 valstybių federacija. „Geležinis kancleris“ susidūrė su didele vokiečių emigracija į JAV, todė 1880 metais jis įvedė socialinės apsaugos sistemą, privertė pramonininkus daugiau mokėti darbininkams, jo dėka atsirado sveikatos ir nelaimingų atsitikimų draudimas, taip pat senatvės bei neįgalumo pensijos. Tai, ką sukūrė O.Bismarckas, Vokietiją padarė klestinčia valstybe, o Graikiją pražudė. Kaip sakydavo šveicarų gydytojas ir filosofas Paracelsas, vaistą nuo nuodo skiria tik dozės dydis.

Graikijos ir euro zonos krizė atskleidė, kad valstybės sėkmės ir nesėkmės, jos pažanga ar merdėjimas ir degradavimas, net ir liberalios demokratijos valstybėse, kur politikai veiklos mandatą privalo gauti laisvuose rinkimuose, dažniausiai priklauso nuo šalies politinės klasės gebėjimų ir padorumo.

Jei lietuviams ES yra labdaros ir paramos sinonimas, graikams – skurdo ir išnaudojimo. Tai lemia politinės klasės, kuriai priklauso ir žiniasklaida, formuojama visuomenės nuomonė. Iš senosios Europos lyderių perspektyvos, Graikija yra nenusisekusi valstybė, kurios ekonomika nieko, išskyrus alyvuogių aliejų ir paplūdimio barus, pasiūlyti negali. Nors ir būdama demokratijos lopšiu, bet pavėlavusi į europinį Apšvietos laikotarpį, Graikijos politinė klasė susimovė.

Vokiečiai dėl savo valstybės sėkmės galėtų būti arogantiški ir negailestingi, reikalauti pripažinti jų dominavimą Europoje, jei autoritetą dėl veikalo „XXI a. kapitalas“ įgijusi naujoji pasaulio ekonomistų elito žvaigždė prancūzas T.Pikkety nebūtų išrėžęs: „Vokietija yra puikus pavyzdys valstybės, kuri niekada nesumokėjo savo valstybės skolos – nei po Pirmojo, nei po Antrojo pasaulinio karo. Europa visada buvo kuriama pamirštant praeities skolas ir investuojant į ateitį.“ Patys vokiečiai pripažįsta, kad euro krizės metu elgiasi kaip save įsimylėję, save teisiais visada laikantys naujieji imperialistai, todėl pamiršta istorines pamokas, kurios kiekvienam vokiečiui turėtų priminti, kad teutonai visada sugebėdavo susiskurti daug priešų ir nuo to smarkiai nukentėti.

Tai, kas atsitiko Graikijoje, matyt, nutiks Italijoje ir Ispanijoje, o vėliau – ir Prancūzijoje. Tada Graikijos skandinimas gali atrodyti kaip labai neteisingas žingsnis. Šis argumentas leido A. Merkel Bundestage absoliučia balsų dauguma patvirtinti naująjį Graikijos gelbėjimo planą.

Istorijos pamokos įveikė ekonominį ir finansinį racionalumą.

Bet ir naujieji Europos bismarckai būna skirtingi. A.Merkel – ilgai svarstanti ir sunkiai, bet užtikrintai pasiektu kompromisu priimanti sprendimą, sugebanti įtikinti net ir didžiausius politinius opo-

Komentaras

„SCANPIX“ NUOTR.

nentus, mokanti valdyti savo emocijas ir taip išlaikyti Europos ekonominį ir finansinį variklį Vokietiją gerai išdiskutuotų ir teisingų sprendimų kelyje.

Prezidentė D.Grybauskaitė, kieta ir negailestinga politikams ir valdininkijai, bet kurią akimirką, net ir turgaus tarpuvartėje yra pasiryžusi duoti greitų ir paprastų receptų, kaip spręsti kokią nors problemą.

Prezidentė yra pasiruošusi žurnalistams greitakalbe išrėžti savo tiesą, prie kurios vėliau teks tiek jos sąjungininkams, tiek priešininkams prisitaikyti, o galiausiai ir pačiai prie savęs, nes negalės prisipažinti suklydusi, kaip tai nutiko su pirmąja paviršutiniška reakcija į valdininkų ir mokslininkų parengtą socialinio valstybės modelio keitimą.

Tad ir daug nuveikusi valstybės politikos racionalumo ir kokybės labui Prezidentė gali numarinti gerą politinę iniciatyvą. Šiandien svarstomas naujas Darbo kodeksas ir su juo susijęs visas socialinis modelis ir yra mūsų bandymas išvengti tos aklavietės, kurioje yra atsidūrusi Graikija.

Vokietijoje nerasi aukšto rango politiko, kuris sutiktų bet kur ir bet kada atsakyti į žurnalistų klausimus. Vieni prieš atsakydami nori įsigilinti, pasitarti ir pagalvoti. Kiti bijo prisikalbėti ir nebeprisiminti to, ką yra pasakę. Treti suvokia, kad dažnai tiesiog neturi ką pasakyti.

Prezidentės elgesio modelį viešojoje erdvėje pamėgdžiojantis premjeras A.Butkevičius, matyt, dėl kitokios jo atminties struktūros ir pajėgumų dažnai komiškai įklimpsta, nes taip pat nori būti greitas ir tiesus bei atviras, kalba visur ir daug, todėl nenuostabu, kad dažnai pamiršta, ką pasakęs.

Graikijos pasitraukimas iš euro zonos vien Vokietijai kainuotų apie 60 mlrd. eurų. Be to, reikėtų milijardinės humanitarinės pagalbos ir neišvengiamai nurašyti kitas skolas. Euras nėra tik pinigas, tai ir tolesnės ES integracijos variklis. Graikijos išmetimas ES padarytų labai pažeidžiamą. Ją pašalinus, kiltų klausimas ir dėl Italijos ar Ispanijos.

Jei Graikija būtų priversta išstoti iš euro zonos ir ES, ji taptų pikta, pažeminta, ekonomiškai sunaikinta ir politiškai nestabilia valstybe.

Matyt, lengvai atsiduotų V.Putino globai, sustiprindama jo antieuropinę stovyklą. Drachmos įvedimas Graikijos problemų neišspręstų, nes savo valiutą reikėtų smarkiai nuvertinti, importinės prekės labai pabrangtų, didelė visuomenės dalis pasinertų į skurdą, verslo įmonės bankrutuotų, infliacija išaugtų ir tai būtų katastrofa šaliai, kurios ekonomika ir taip po 2007 m. jau yra smukusi 25 procentais.

Otto von Bismarckas 1862–1871 m. buvo Prūsijos premjeru, nuo 1871 iki 1890 m. – Vokietijos imperijos kancleriu

Tai gerai supranta tiek visos Europos, tiek Graikijos politinė klasė.

Todėl Graikija niekad nebus pašalinta iš euro zonos, kol pati to nepanorės imdamasi aktyvių veiksmų. Todėl ir vyksta žaidimas blefuojant ne prasčiau už pokerio sukčius. Graikija, nors ir peržengusi visas ribas, pirmiausia Vokietijos yra skatinama likti euro zonoje. Vokietijos ir visos Europos Bismarckas A.Merkel ieškos bet kokių būdų, kaip išvengti galimų tarpeuropinių santykių įtampos ir konfliktų. To bus bandoma išvengti bet kokia kaina. A.Merkel sugeba vesti derybas sėdėdama viename kambaryje po 11 valandų ir iš šio kambario išeiti kaip nugalėtoja.

Kaip įvykiai Europoje klostysis toliau?

Pagal vieną scenarijų, euro zonos valstybės turi integruoti savo ekonominę ir finansinę politiką aukštesni lygiu, bet tai nereiškia, kad nepaklusnieji sukčiai nebus nubausti. Euro zonos finansų ministrai turi nuspręsti, ar žmonių indėliai bankuose bus apdrausti visoje euro zonoje. Svarstoma ir tai, kad euro zonos grupėje būtinai turi atsirasti nuolatinis nacionalinių biudžetų prižiūrėtojas, kuris turės teisę kištis į jų sudarymą. „Der Spiegel“ žurnalistai pranešė, kad Europos Komisijos seifuose saugomas 1000 puslapių dokumentas, kuriame yra užpildytos tos teisinės spragos, kurios buvo sąmoningai paliktos ES steigimo sutartyse dėl pašalinimo iš euro zonos tų valstybių, kurios nesilaiko susitarimų ir taisyklių. ES steigimo sutarčių papildymuose bus numatyta ir tai, kaip euro zonos narės gali tapti nemokios nepadarant jų priklausomomis nuo kitų valstybių pagalbos ar be grasinimo pašalinti iš euro zonos. Šiandien Europai reikia tokio lyderio, kuris galėtų suvienyti skirtingas tautas į vieningą stiprią Europą ne tik geografiškai, bet ir politiškai, ekonomiškai ir finansiškai. Europai reikia naujojo Bismarcko.

Europos miestams reikia didesnė vienybės, bendros fiskalinės, biudžetinės tvarkos sutvarkant Senąjį žemyną taip, kad jame išliktų ir gerovės valstybė, ir būtų sukurtos galimybės tolesnei plėtrai bei lyderystei globaliame pasaulyje.

Reikia dilesnio ES valstybių suvienijimo jos ekonominiam ir politiniam pajėgumui išlaikyti ir auginti. Tautinių valstybių ambicijos ir jų istorijos romantizavimas yra rimtos kliūtys federalinės Europos ateičiai. O. Bismarckas didelę Europos dalį suvienijo krauju ir plienu. Šiandienėje Europoje tai neįmanoma. Šiandien nereikia perbraižyti Europos valstybių sienų, reikia nutrinti jos bankines, biudžetines, mokestines sienas sukuriant atsakingą ir savitarpio finansinės pagalbos tvarką, leisiančią gyventi taikoje ir gerovėje.

Lietuvai būtina stipri ir vieninga, labiau nei šiandien politiškai, ekonomiškai ir finansiškai integruota Europa. Pirmiausia tik stipri politiškai ir ekonomiškai Europa galės būti mūsų ekonominės ir socialinės pažangos garantija. Antra, tik sugebanti išlaikyti liberalios demokratijos, žmogaus teisių apsaugos vertybes Europa gali apsaugoti nuo Rusijos okupacijos ar ekonominės įtakos.

Trečia, tik žengiančioje tolesnės integracijos keliu ES atsirastų ir rimtesnių gynybinių pajėgų, kurios šalia NATO pajėgų saugotų nuo grėsmių iš Rytų.

Stiprios Europos siekiančiai Lietuvai ir pačiai reikia būti stipriai.

Mūsų jėgą lems pirmiausia mūsų politinės klasės pajėgumas ir sugebėjimai. Mums reikia tokios politinės klasės kaip Vokietijoje, bet ne kaip Graikijoje. Vargu ar galime tikėtis, kad Lietuvos rinkėjai sugebės, bulvarinė žiniasklaida padės atskirti šias politines klases. Bet šalies pažanga, jos saugumas pirmiausia susijęs su politinės klasės gebėjimais.

Prezidentės Dalios Grybauskaitės 6 metų valdymo laikotarpis gali būti lyginamas su Bismarcko valdymu. Prezidentė su valstybės valdymo biurokratine sistema stengėsi elgtis taip pat, kaip ir geležinis Vokietijos kancleris. Iš ministrų buvo reikalaujama kompetencijos ir išsilavinimo, mokėti užsienio kalbas. Bet yra padaryta ir rimtų klaidų paskiriant į aukštus valdininkų postus asmenis, kurie visiškai netiko pareigoms.

Taip yra todėl, kad Lietuvoje, kaip ir sovietų okupacijos metais, ieškoma ne geriausio valdininko, o paklusniausio. Todėl iki O.Bismarcko dar toli. I 2015–07–24 G 51

Pasaulis

Embargo panaikinimas pakeitė ne Iraną, o pasaulį Iranas koks buvo, toks ir liko: su reaktoriais ir urano rūda, draskomas vidaus nesutarimų ir priešiškas kaimyninėms sunitų valstybėms. Tačiau dar rašalui ant sutarties su Iranu nenudžiūvus, ką tik sankcijomis jį auklėjusios valstybės jau meilikauja ir pasirašinėja šūsnis verslo sutarčių.

Rima JANUŽYTĖ

AV Pilietinio karo metais pietvakarių Džordžijoje netoli Andersonvilio buvo kalinami karo belaisviai. Laikinojo kalėjimo sienas akylai saugojo sargybiniai, o aplink visą stovyklą buvo iškastas griovys. Bet kuris, išdrįsęs kirsti šią ribą, būdavo nušaunamas vietoje. Tą brutalumo pritvinkusią vasarą atsirado terminas „Dead line“ – mirties linija.

Riba, kurios peržengti nevalia.

Anuomet ji buvo susijusi su erdve, dabar – su laiku. Tačiau visi žino, jog „dedlainas“ yra „dedlainas“ ir jo pažeisti negalima. Na, ine-

J

52 G 2015–07–24

bent kalbama apie geopolitinius susitarimus.

Graikijos, Minsko ar Irano derybininkams sąvoka „dedlainas“, regis, nesukėlė įtampos.

Tyčia vilkino laiką Irano atveju „dedlainai“ pasitarnavo tik kaip derybininkų dėmesio sutelkimo priemonė, nes rimtai „galutinių datų“ čia niekas nevertino. Kaip vertinsi rimtai, jei per dvejus metus „galutiniai terminai“ susitarti buvo atidėti mažiausiai šešis kartus. Vien šįmet buvo trys galutinių datų – birželio 30-osios, liepos 7-

osios ir liepos 14-osios. Tačiau kiekvieną kartą besitariantieji skirdavo sau mažumėlę papildomo laiko – mėnesį, savaitę, keletą valandų.

Gal tai reiškia, kad tie sprendimai buvo lemtingi, o nuo jų priklausė žmonijos ateitis?

Galima manyti ir taip. Tačiau galutinis susitarimas buvo atidėliojamas ne dėl esminių punktų, o dėl detalių. Tarkim, kiek JT inspektorių bus Irane ar kokiu tempu bus mažinamos ir galiausiai panaikintos sankcijos.

JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry, diplomatų vertinamas už geriausią uoslę (jis

TA U T I N I O PAV E L D O V Y N A S