2015 m. gruodžio 10 d., ketvirtadienis Nr. 140 (2745)
5
Utenos apskrities žinios
Protakos
Nr. 35
KULTŪRININKŲ GILDIJA
Aukštaitijos kulinarinis paveldas – šalies geriausiųjų dešimtuke Maisto produktams, kurie atitinka nustatytus Europos Sąjungos reikalavimus, gali būti suteikta Saugoma geografinė nuoroda, Saugoma kilmės vietos nuoroda ir Garantuoto tradicinio gaminio nuoroda. Tai ES teisėje numatyti geografiniai išskirtinumai, saugantys regioninių maisto produktų pavadinimus. Ši sistema galioja visoje ES, per dvišalius susitarimus su kitomis šalimis ji taikoma ir daugelyje trečiųjų šalių. „Saugoma kilmės vietos nuoroda“ suteikiama tokiems produktams, kurių kokybė ir savybės išskirtinai priklauso nuo jo kilmės vietos, geografinės aplinkos, o pavadinime yra geografinę kilmę žymintis vietovardis. Visos produkto gamybos stadijos (nuo žaliavų gamybos iki perdirbimo) turi būti atliekamos toje vietovėje, pvz., Parmos kumpis. „Saugoma geografine nuoroda“ – žymimi produktai, kurių pavadinime minimas pagaminimo geografinės vietovės pavadinimas. Svarbiausia – kuri nors gamybos stadija turi vykti toje vietovėje. „Garantuotas tradicinis gaminys“ – žymimi produktai, kurių savybės išskiria juos iš panašių produktų grupės. „Garantuoto tradicinio gaminio“, dėl kurio rungiasi lietuvaičiai, kategorijos produktas turi būti gaminamas tradiciniu, ne mažiau kaip 30 metų iš kartos į kartą perduodamu gamybos būdu ar iš tradicinių žaliavų. Įrodymams turi būti pateikti istoriniai šaltiniai, technologinė dokumentacija ar kita. Tokius sąrašus EK sudarinėja jau nuo 1992 m., juose yra per 1200 įvairiausių sūrio, mėsos, stiprių ir silpnų gėrimų, daržovių, konditerijos gaminių. Daugiausiai jų įregistravo Italija ir Prancūzija. Produktų pripažinimas šalims labai naudingas, nes stiprinamas ir gamintojų, ir šalies įvaizdis, puoselėjamos senosios tradicijos. Specialiu ženklu pažymėto produkto pavadinimas yra saugomas nuo piktnaudžiavimo šia nuoroda ir vartotojų klaidinimo, suteikia pirkėjui informaciją, kad tai – išskirtinis gaminys. 2015 m. Lietuvos kulinarinį šedevrą rinko komisija, kurią sudarė Vidaus valstybinio turizmo departamento darbuotojai ekspertai. Jie bendradarbiavo su Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos vykdančiąja direktore Egle Dilkiene, Lietuvos kaimo turizmo asociacijos vadovu Linu Žabaliūnu ir Lietuvos turizmo informacijos centrų asociacijos prezidente Daiva Tankūnaite. Iki lapkričio 19 d. tradiciniais ir išskirtiniais gaminiais, kurie gali būti specialiai ženklinami nuorodos ženklu, EK yra pripažinusi šešis Lietuvoje gaminamus produktus: Daujėnų naminę duoną,
žemaitišką kastinį, Stakliškių midų, lietuvišką varškės sūrį, Seinų–Lazdijų krašto medų ir lietuvišką skilandį. Valstybinio turizmo departamento direktorė Jurgita Kazlauskienė sakė, kad „Lietuva išties gali didžiuotis savo kulinariniu paveldu, kuris maloniai stebina ir vietinius, ir užsienio turistus“. Paraiškas konkursui pateikė vietovės, sėkmingai organizuojančios gastronominius festivalius ir kulinarinio paveldo pristatymus, edukacines programas, maisto bei derliaus šventes. Konkurse dalyvauti siekė visi šalies regionai, bet tik dešimt jų įveikė atrankinį etapą. Aukštaitijos etniniam regionui atstovavo „Žavus vaisių vyno kraštas“ – Anykščiai, „Pakruojis – lietuviško alaus tradicijų sostinė“, „Žuvienė – tautinio paveldo produktas iš Rytų Aukštaitijos“ – Ignalinos r. Ginučiai, „Agurkų šventė – gimusi iš istorijos ir tradicijos“ – Kėdainiai. Lapkričio 19-ąją buvo apdovanotas geriausias Lietuvos gastronominis projektas, apie kurį netrukus sužinos ir kitos Europos šalys. Išrinktas tradicinės kulinarijos projektas atstovaus Lietuvai Briuselyje, EK rengiamame EDEN (Patraukliausios Europos turizmo vietovės) pro-
Romnesa.lt nuotrauka
Dalia SAVICKAITĖ
Židinyje keptas šakotis jekte. Ten bus pristatyti geriausi visos ES gastronominiai projektai. Lietuvoje nugalėtoju tapo Romo Spulio Jaskonyse šalia Druskininkų kepami šakočiai. Šakotis laikomas mūsų šalies vestuvių šventės puošmena, kulinarijos pasididžiavimu, nors ir kiti turi kai ką panašaus – pavyzdžiui, vokiečiai kepa „bankuchenus“. R. Spulys teigia, kad „bankuchenas“ nuo šakočio skiriasi viskuo. Nepanaši net išvaizda. Jis kepamas mechaniniu būdu, mažiau reikalingas žmonių meistriškumas, rankų darbas. Jie deda kitokius produktus, kaip pvz., marcipaną, mėgsta jį aplieti šokoladu. Nugalėtojas mano, kad jo negalima vadinti net artimu šakočio giminaičiu. Lenkų konditeriai-šakočių kepėjai dar 2005 m. savo šalies pa-
tentų biure netgi įregistravo prekės ženklą „Sekacz“. Lenkiško gaminio skonis taip pat skiriasi nuo lietuviškojo. Visa tai nebuvo kliūtis lietuviškam šakočiui patekti į ES Tradicinių gaminių registrą. Žemės ūkio ministerijos darbuotojai jau beveik dešimt metų įkalbinėjo šakotininkus susivienyti ir teikti gaminį europinio lygio ekspertams. Ilgą laiką tai buvo bėda, nes patys kepėjai to nelabai norėjo. Apie 2012 m. dabartinis nugalėtojas sakė, kad konkurentams Lietuvoje susivienyti neįmanoma. Kita vertus, šis ženklas, anot R. Spulio, nors ir suteiktų garbės, nepadidintų nei jų apyvartos, nei nutiestų prekybos kelių į kitas šalis. Po ilgų svarstymų ar tiesiog palankiai susiklosčius situacijai 2015 m. UAB „Romnesa“ dalyvavo konkurse. Kiekvieno Lietuvos šakotininko receptūra – savita, tad reikėtų galvoti, kad „Romnesos“ šakočiai dabar jau yra šakočių karaliai. R. Spulio įmonės padaliniai veikia ir šalia Druskininkų kurorto Jaskonyse, ir kurortinėje vietovėje Strigailiškyje šalia Ignalinos. Šių konditerijos gaminių kepimo įgūdžius „Romnesos“ savininkas ugdė, juos tebekepa ir Ignalinos rajono Strigailiškio kaimelyje veikiančiame restorane. Kodėl prisistatė kaip Jaskonių šakotininkas – nežinia, matyt, čia verslo paslaptis, o gal tiesiog noras proteguoti verslui palankų rajoną, juk dzūkai – geri ir linksmi žmonės... Kalbėdamas apie savo gaminį R. Spulys pabrėžia, kad žmonės būna sužavėti ne tik šakočio gaminimo būdo ar išvaizdos, bet ir skonio. Be to, privalumu laikoma ir tai, kad šakotis ilgai negenda. O juk ir EK vertinti jį lengviau nuvežti nei žuvienę ar dzūkiškas bandas... 2015-ųjų konkurse aktyviai dalyvavo gastronominių projektų vykdytojai, siūlantys paragauti lietuviškos žuvies patiekalų. Į finalą pateko net trys tokio pobūdžio projektai iš pamario krašto ir Rytų Aukštaitijos. Atrankų metu Klaipėdos krašto žuvienių virėjai susivienijo į bendrą Drevernos ir Kintų komandą, kuri demonstravo iš trijų rūšių žuvies verdamą žuvienę. Buvo pristatyta ir Gaidelių kaimo turizmo sodyboje, Ignalinos r. Ginučių kaime verdama žuvienė – šio patiekalo aukštaitiškasis variantas. Pati Gaidelių sodyba yra vandeningiausioje Lietuvos teritorijoje – Ginučiuose – nuo kurios ir prasidėjo visos Lietuvos nacionalinių parkų kūrimo istorija. Saugomos teritorijos buvo kuriamos ne tik unikaliam kraštovaizdžiui, bet ir tradicinei
gyvensenai apsaugoti. Nuo seno vandeningiausiose teritorijose žvejybos verslas buvo ne tik pragyvenimo lėšų šaltinis, bet ir formavo savitą regiono kulinarinį paveldą. Didžiausias šio regiono žuvienės savitumas – vanduo, kuris iki šių dienų yra semiamas iš natūralaus gamtinio šaltinio: upės ar ežero. Šiais laikais šeimininkai tikrina jo švarumą modernia įranga, pravažiuojantys japonai tikina, kad ežeruose žydinčių lelijų gausa rodo jį esant itin švarų, o vėžiai, kurie gyvena tik švariuose vandenyse, patvirtina šią tiesą. Programos metu pristatomos ir senųjų šio krašto gyventojų naudotos priemonės: virimo metu vanduo yra dezinfekuojamas naudojant apanglėjusią alksnio malką, užtvirtinamas stipraus gėrimo auka seniesiems dievams. Taip senovėje žmonės apsidrausdavo nuo užterštumo, kuris atsirasdavo dėl vandenyse kritusių žvėrių. Valdo Gaidelio žuvies sultiniui pagaminti naudojama įvairi gėlųjų vandenų žuvis, skaniausia kai ji – riebi. Sultinys gardinamas prieskoninėmis žolėmis. Jei sultinys verdamas iš upės vandens, pageidautina įdėti XIII a. į Lietuvą totorių atnešto augalo – ajero. Jis suteikia specifinį prieskonį. Kai kurie prieskoniai gali būti keičiami modernesniais, pvz., pipirais, lauro lapais, poru. Maždaug prieš 200 metų, į Lietuvą atkeliavus bulvėms, susiformavo galutinė žuvienės valgymo tradicija. Bulvės jokiu būdu nededamos į sultinį: karšta žuvienė valgoma su šaltomis bulvėmis, o ryte, kuomet žuvienė virsta drebučiais, su karštomis. Ne vienerius metus sodybos šeimininkas važinėjo po paežerių kaimus, kol išsiaiškino, kokią funkciją atlieka apanglėjęs medis, su Aukštaitijos NP botanikais nustatinėjo prieskoninių žolių atitikmenis. Kiekvienas, atvykęs į edukacinę programą šioje sodyboje ar pasikvietęs šeimininką ją pravesti sužino daug ne tik kulinarinių, bet ir istorinių, botaninių bei kitų šio regiono žmonių gyvensenos paslapčių. Visus stebino tai, kad šį produktą pristatė ne pramoninis gamintojas, ne organizacijų darinys, o pavienis kaimo turizmo sodybos savininkas, kuris griežtų vertintojų atrankoje tarp visų pateikusiųjų paraiškas iš įvairių Lietuvos vietų sugebėjo išsilaikyti pirmame dešimtuke be valdžios ir rėmėjų pagalbos... Kiti aukštaičiai – konkursantai anykštėnai atrankos komisiją kvietė užsukti paragauti vaisių vyno „Voruta“, gaminamo iš vietinių ūkininkų žaliavos (2 vieta). Vyno gamykloje nuolat rengiamos ekskursijos, degustacijos. Edukacinėje kelionėje siauruoju geležinkeliu „Siauruko pakelės legenda – Balio Karazijos vyndarystės istorija“ pristatomas vaisvynių dirbtuvės įkūrėjas Ba-
lys Karazija, vyninės sukūrimo istorija, vaisių vyno gamybos ypatumai, vyno charakteristikos, degustuojamas vaisių vynas. Kulinariniam paveldui pristatyti šiame ir kituose Aukštaitijos rajonuose gražiai savo pajėgas sujungė net kelios institucijos. Pakruojiškiai (3 vieta) savo garsiajame dvare kvietė ragauti alaus. Jame jau nuo XIX amžiaus puoselėjamos aludarystės tradicijos. Autentiškame alaus bravore galima susipažinti su alaus gamybos procesu, paragauti tradicinių patiekalų su alumi, pvz., kanapėmis gardintų blynų iš salyklo ir skirtingų šio gėrimo rūšių – pradedant stipriu, sodriu „pirmoko“ alumi, baigiant švelniu, panašiu į girą trečio užpylimo alumi. Kėdainiškiai (10 vieta) siūlė prie medaus puikiai tinkančių agurkų, į kurių šventę kasmet kviečia svečius iš tolimų ir artimų kraštų. Agurkų auginimo tradicijos šiame mieste istoriją skaičiuoja nuo XIX amžiaus, o šventės metu lankytojai kviečiami paragauti įvairių patiekalų su agurkais, susipažinti su vietiniais augintojais, rodančiais, kaip šią daržovę tinkamai auginti, paruošti, konservuoti. Kitų etninių rajonų žmonės – zanavykai (4 vieta) iš Šakių komisijai pristatė ragaučių: įvairių sočių suvalkietiškų patiekalų rinkinį. Klaipėdos rajonas (5 vieta) puikavosi kulinariniu kruizu žuvies kelias, o šilutiškiai pamario žvejai (6 vieta) – giliukais. Punios dzūkai (8 vieta) vertintojus bandė papirkti dzūkiška banda, o jurbarkiečiai (7 vieta) – „Medaus slėnio“ produktais. Smagu matyti, kaip susitelkę ir sutelkę visas kultūrines pajėgas, autentiškai tautiškai pasirėdę žmonės sūkuriuoja, kviečia, fone demonstruoja gausybę kraštui būdingos atributikos, kompleksiškai pristato, „reklamuoja“ vietovę, kurioje veikia. Tik štai ginutiškis V. Gaidelis kaip P. Širvio žodžiais – „toks velnioniškai vienas“ su savo noru garsinti kraštą. Vienas kaimo turizmo sodybos savininkas vargu ar gali tiek sukaupti. Ir tikslas jo ne toks – tai jo verslas. Gal todėl jo Lietuvoje pelnyta devintoji vieta prilygsta daug aukštesnei, nes juk iš Utenos regiono, nes Rytų Aukštaitijos kulinarinio paveldo savitumas tapo žinomas visoje Lietuvoje!
6
Utenos apskrities žinios
2015 m. gruodžio 10 d., ketvirtadienis Nr. 140 (2745)
Protakos
Projektą remia
KULTŪRININKŲ GILDIJA
Apie vyrus ir arklius Dalia SAVICKAITĖ Lapkričio septintąją minėjome naujai „iškeptą“ tarptautinę vyrų dieną. Tokią dieną turi indai (mini lapkričio 19 d.), ukrainiečiai (vasario 23 d.), lenkai ir slovėnai (kovo 10 d.), brazilai (liepos 15 d.). Koks šios šventės turinys? Moterys kovo 8-ąją solidarizuojasi gindamos savo teises, o Motinos dieną pagerbiamos gimdytojos. Tėvo dienos turinys – aiškus, o vyro? Kaip ir visur, taip ir Lietuvoje, senosios kalendorinės šventės, vykstančios pagal gamtos gyvenimo ir darbų ratą, kuriose randama vietos vyrams pagerbti tampa lyg ir svarbesnės, reikšmingesnės. Kalendorinėse šventėse buvo vyriškumą pabrėžiantys taip vadinamo vyriško gyvenimo atributai. Vienas tokių – arklys. Lietuvių liaudies kalendoriuje arkliui ir jo valdytojui vyrui buvo skiriama pavasarinė šventė – Jurginės (Jorė). Tą dieną arklius lepindavo, maudydavo. Maudynės – puiki proga kaimo vyrams susirinkti, pasipuikuoti savo pagalbininkais. Prastų, nusususių arklių į maudynes nevesdavo. Maudynių pasižiūrėti susirinkdavo kaimo moterys, vaikai, net prašalaičiai. Puiki proga ir savo sugebėjimus parodyti ir į kitus pasižiūrėti. Gruodžio 6-ąją minima Arklio diena.
Vilijos Visockienės fotokarpinys Arkliai Lietuvoje Meilė žirgui Lietuvoje – iš gilios senovės. Yra išlikusių kapų, kuriuose palaidoti tik arkliai. Jų rasta Veršvose (Kaune), Graužiuose (Kėdainių r.), Nendriniuose (Marijampolės r.). 1588 m. raštuose minima skirta bauda už laukinį arklį, sumedžiotą svetimuose miškuose. Tai leidžia galvoti, kad Lietuvoje būta laukinių arklių. Įvairūs rašytiniai šaltiniai pasakoja, kad lietuviški arkliai buvę labai ištvermingi, raiteliai per parą jais nujodavę apie 300 km. Senosios kronikos Gediminą, Algirdą, Kęstutį mini kaip puikius raitelius ir didelių žirgynų turėtojus. Pasak P. Dusburgiečio, kai kurie lietuviai iš pagarbos seniesiems dievams nejodinėdavo ant tam tikro plauko žirgų. Jie buvo laikomi dangaus
dievų žirgais. Saulės žirgais galėjo būti tie, kurie gimdavo su kokiais nors ženklais, o juos au-
Vilijos Visockienės fotokarpinys gindavo žyniai. Plačiausiai Lietuvoje buvo žinomi žemaitukų veislės žirgai: neaukšti, kresni, stiprūs, dailiai sudėti. Ypač jie ir lengvoji lietuvių kavalerija pasižymėjo Žalgirio mūšyje. Ten su savo žemaitukais jie buvo daugiatautės armijos žvalgybos akys ir ausys, atviroje kovoje narsiai atlaikė geležimi šarvuotų raitelių pulkus. Žygimantas Augustas turėjo dideles kaimenes „kitataučių“ žirgų ir nemėgo savo žirgų kam nors dovanoti. Tauraus, doro, rūpestingo elgesio su žirgais iš jaunuolių reikalaudavo tėvai, broliai, seserys, kaimynai ir mylimosios smerkiamai dainuodavusios: „Mušei žirgelį vis per galvelę, skauda mano širdelė...“ Žemės darbams arklius Lietuvoje pradėjo naudoti tik IX–X amžiuje, iki tol ardavo jaučiais. Arklio amžius – 30–35 metai. Jo klausa daug geresnė nei
žmogaus, skiria intonaciją. Daug ko galima išmokyti arklį. Visi jų prižiūrėtojai nerekomenduoja naudoti grubumo, mušimo, lazdos. Jie siūlo su arkliu elgtis kaip su mažu vaiku, tuomet ugdymo rezultatas bus geriausias. Arklio baikštumas panašus į žmogaus, jei ant jo rėkiama, padažnėja pulsas, juos gąsdina neįprasti balsų tonai, nepažįstama kalba, staiga pasirodantys, nematyti daiktai, žaibai. Per audrą arkliai labai prakaituoja, siaubo genami lekia nežiūrėdami į kliūtis. Arkliai turi puikią uoslę – uodžia visu kūnu. Jų skonio pojūtis taip pat išlavėjęs – dažnai vengia nešvaraus ėdesio, sugedusių avižų, negeria blogą kvapą turinčio vandens. Mėgsta būti glostomi. Arkliui vardas dažniausiai suteikiamas pagal jo gerumą, paskirtį, lytį, metus, spalvą. Ar-
klys – paprasčiausias šio gyvulio pavadinimas, yra jo mažybinės formos. Žirgas – gražus, gerai šertas, paprastai jojamasis arklys. Vaikų kalboje tai kuzė, kuziukas. Kumeliukas – jauniklis, kumelė – patelė, šarūnas – gerai šeriamas, pavažiuot į svečius skirtas arklys. Pagal plauką – baltys, juodys, rudys, raudys, pilkis, šėmis, širmis, obuolmušis, žvaigždagalvis... Arklių vardais Lietuvoje vadinama apie 100 vietovių: Arklėnai, Arkliadaučiai, Kumelynė, Žirgaičiai, Raitininkai... Vilniuje yra Žirgo gatvė, Zarasų r. – Arklinis ir Sartų ežerai. Dažni vandenų vardai – Žirgupis, Kumelduobės ir net 9 Kumelupio upeliukai. 15 žemės plotų, pievų pavadinti Žirgynės, Žirgapievio, Žirgės ir panašiais vardais. Vietovės – pavadinimus, žmonės – pavardes įgaudavo ir nuo žirgų spalvos: Sartėniškių, Sartupio, Širvių kaimai ir upeliai, Širvaičio, Širvio, Žirginio, Bėraičio ir pan. pavardės. „Arkliškus“ pavadinimus gavo ir augalai: arliauogės, arkliarūgštės ir kt. Šiandien arkliai bene vieninteliai reprezentuoja Lietuvos romantinę praeitį: nukeliauja iki Juodosios jūros, apjoja Lietuvą visais jos pasieniais. Ignalinos r. verslininkas V. Danilevičius parsigabeno į Lietuvą kadaise čia gyvenusį, dabar jau išnykusį laukinį arklį tarpaną. Tai dar vienas romantiškos ir didingos mūsų istorijos štrichas. Aktualumo nepraranda Zarasų r. vykstančios Sartų žirgų lenktynės, vis didėja Arklių muziejaus Anykščiuose populiarumas, lankytojų sulaukia Utenos hipodromas. Jojimas arkliais dabar tapo ir gydymo priemone – gydo ne tik jo judesiai, bet ir bendravimas su juo: ugdo ištvermę, teikia žvalumo, energijos, drąsos, ugdo dvasines, dorovines savybes, mažina atskirties jausmą. Lietuvos arklio istorijoje atsirado ir naujas elementas – pasas. Pradžioje skaitydama kvietimus jį įsigyti galvojau, – atgimsta romantika, autentika, matai, kaip svarbu tapo atkurti senuosius verslus, sudaryti sąlygas vyrams atrasti kažkokį išskirtinį šiandieninį vyriškumą iliustruojantį elementą, apskaityti jį, bet pasirodo, kad paso reikia tam, kad jį būtų galima skersti mėsai... Dar šmėkštelėjo išdykusi mintis – o kaip Širmio vardą rašo jo pase – gal Shirmis? Žmogiškosios lyties samprata Mokslininkai teigia, kad lyties samprata dabar labai biologizuota, nors žmogus ir bananas turi apie 60 proc. bendros genetinės informacijos, su šimpanzėmis – net 86. Pasaulyje yra šalių, kur pagarbą, statusą visuomenėje lemia ne lytis, o amžius (Nigerija, Samoa). Buvo šalių su trinarėmis bendruomenėmis: vyrai, kurie norėjo atlikti aptarnavimo, ligonių gydymo, karo laukuose kritusių surinkimo darbus (nepa-
laidotas tai – tarpinė būsena tarp žmogaus ir nežmogaus). Feodalizme tėvas valdė šeimos dokumentus, sprendė vaikų likimą, jų sąžinė kalbėjo tėvo vardu. Liudviko XIV laikais Prancūzijoje atsirado aukštakulniai. Juos avėjo vyrai, o visuomenėje nepudruotu veidu, be makiažo pasirodęs didikas buvo vadinamas kažkuo tarp gyvūno ir žmogaus... Renesanso metu kilo diskusija: ar moteris
Kas šiandien yra vyriškumas ir kaip jį reikia švęsti? Radijo stoties M-1 renginių organizatoriai vieno miesto šventėje vyrų dieną nusprendė organizuoti futbolo varžybas purve. Ar tai pabrėžia vyriškumą – spręskite pagal savo sugedimo laipsnį. Margarita Jankauskaitė siūlo Vyrų dieną prisiminti, kad Lietuva pasiekė neįtikėtiną rodi-
Fotokarpinys. Trojos arklys, aut. nežinomas gali būti genijumi? Nuspręsta, klį – nuo 25 iki 30 metų tarpsnyje kad ne, nes jai trūksta emocio- mūsų šalies vyrų tampa mažiau nalumo... Manyta, kad vyras turi nei moterų (kitur nuo 60–65), daugiau gyvybinės šilumos, todėl kad pavojingiausios vyrų gyyra gajesnis ir galįs daugiau nu- vybėms atviros erdvės (gatvės, veikti. Po 100 metų, kapitalizme keliai, „santykių aiškinimasis“), – atvirkščiai... Tuo metu šeimos o moterims – uždaros (namai), vyrų sąžinė jau kalbėdavo moti- kad daug dėmesio reikia skirnos balsu, nes ji tapo atsakinga ti vyrų savitarpio santykiams... už jo vertybes. Visa tai rodo, kad Šios šventės turinio sukūrimas lyties samprata yra formuojama mėgstančioje švęsti mūsų tautokultūrinių procesų. Iki XVIII a. je – didelis iššūkis renginių ornebuvo mąstoma biologiniu prin- ganizatoriams. Gal tai diena, kai cipu, net reprodukcinės sistemos atsiras tradicinės vyrų „kompaorganai neturėjo atskirų pavadi- nijos“ narių – lietuviškų skalikų nimų. Šiandienos medikai paste- ir žemaitukų demonstracija, gal bi, kad moterų ir vyrų infarktai konkūrai, gal dar kokia sritis kur skiriasi, juos gydyti reikėtų ki- moterys dar neužima daugiau nei taip... 50 proc. erdvės... Iškili senosios O šiomis dienomis Ričar- Lietuvos žirgininkystės istorija das Jakutis rašė, kad „nors dau- – kaip vyro privilegija, naujogiausiai su ekonominės krizės jo Lietuvos tikro ir pseudoelito iššūkiais tenka kovoti vyrams noras mokytis joti, turėti arklį – jie dominuoja vadovų postuo- palieka vilties, kad žirgai dar se, tačiau pastebėta, kad bristi iš gali juos išmokyti tikro džentelsunkmečio geriau sekasi bendro- meniškumo, tikrų vertybių, kad vėms, kurių vairą valdo moterys. vyriškam dvasingumui ugdyti [...] Taip teigiantys pripažįsta, dar yra palikta erdvės. Jei per kad vyrai šalia moterų ima dau- senųjų laikų Jurgines pagerbiagiau dėmesio skirti etikos daly- mas arklys sukurdavo sąlygas kams ir vykdo pagarbesnę vady- pasidemonstruoti ir vyrams, tai bą, neneigia, kad sunkmečiu ypač gal per naujai sukurtą vyrų dieną praverčia tam tikros stereotipiš- reikia, kad vyrai taip pat kažkuo kai moterims priskiriamos savy- išsiskirtų iš bendrų „visuomenės bės. Pavyzdžiui, dailiosios lyties plėtros tendencijų ir vertybių“? atstovės idealiai sugeba įvertinti Renginių organizatoriams daug rizikas, pasižymi puikia intuicija, darbo ir erdvės minčiai: gal būtų jos yra geresnės derybininkės, o ieškoma tikrojo vyriškumo geno, sunkmetis labai palankus dery- gal tai galėtų būti romantizuotas boms. Be to, vienas iš sėkmingo istorinio Lietuvos vyro – kovovadovavimo sunkmečiu receptų tojo – portretų parodos, o gal – pastovumas ir kantrybė. [...] arklių varžytuvės, kuriuose vyrai Be viso šito, moterims geriau va- demonstruotų savo sugebėjimą dovauti dar padeda ir jų įgimtas ne tik joti, bet ir būti atsakingais lankstumas, atidumas detalėms. už kitą gyvą padarą – arklį ir suTad reziumuojant reikėtų pasa- gebėti jį atsakingai valdyti, o gal kyti, jog jeigu ryžtumėtės krizės ši šventė galėtų tapti tiesiog istosprendimo būdus skirstyti į „vy- rinės vyro skolos arkliui, visad riškuosius“ ir „moteriškuosius“, lydėjusiam jį kovose, sukūrusio dailiosios lyties atstovėms reikė- progą pasipuikuoti prieš kitą lytį, tų priskirti derybininkių, ramin- išnešusiam iš kovos lauko atidavimas? tojų ir taikytojų vaidmenis“.