2015 m. lapkričio 26 d., ketvirtadienis Nr. 134 (2739)
5
Utenos apskrities žinios
Protakos
Nr. 33
KULTŪRININKŲ GILDIJA
Nuo Ievos ir Adomo iki karaliaus Mindaugo ir šiandienos Dalia SAVICKAITĖ Aktyvusis turizmo metas baigėsi. Turizmo organizatoriai net prigulę skaičiuoja savo pelnus ir nuostolius, aiškinasi nesėkmių priežastis, ieško būdų jas neutralizuoti. Mums – jų paslaugų vartotojams – tai nėra taip opu, bet vis tiek įdomu suprasti, kada, kur, kodėl prasidėjo ta veikla, įtraukianti vis daugiau Utenos regiono gyventojų? Kur kultūrininkų vieta šioje veikloje ir kokios jos perspektyvos?
Karalius Mindaugas Turizmo verslo ištakos Įvairūs literatūros šaltiniai byloja, kad pirmieji turistai buvo Ieva ir Adomas, kuomet išvyko į priverstinę kelionę iš rojaus... 1501–1484 m. pr. Kristų Senovės Egipto princesė Hatšepsut išvyko į kvepalais garsią Puntos šalį. Tai – pirmoji „prekybinio turizmo“ kelionė jūra. Su Senovės Roma siejamas viešbučių atsiradimas (150 m. pr. Kristų). Tiesa, tuomet jie buvo vadinami tavernomis, nakvynės namais. Juose vietas nakvynei iš anksto savo ponams užsakydavo pavaldiniai. Homero „Iliada“ ir „Odisėja“ – pirmieji vaizdingi kelionių aprašymai. Nuo šių kelionių aprašymų daugelis turistinių kelionių, kuriuose patiriami nauji, nežinomi dalykai, įgavo bendrinį pavadinimą – Odisėja. Anglikonų bažnyčios įtakos silpnėjimas sumažino religinių (piligrimystės) kelionių skaičių. Tokio pobūdžio kelionės „atsigavo“ renesanse. Vienuolynai tapo saugiais prieglobsčio namais. Techninis progresas keitė gyvenimo būdą, o taip pat aktyvino keliavimą. 1807 m. atsirado garlaiviai, 1814 m. – traukiniai. 1862 m. buvo išleisti pirmieji turistiniai katalogai. Artėjant amžiaus pabaigai turizmo plėtra įgavo socialinių bruožų. Dutvaileris sugalvojo mažo žmogaus, liaudies turizmo plėtros pavadinimą, nors anksčiau socialinės sąlygos, mažos pajamos paprastam žmogui neleido „pajudėti“ iš apgyventos vietos. Diktatoriui Hitleriui reikėjo stiprių nervų, sveikos tautos. Pradėtas akcentuoti dirbančiųjų kokybiško poilsio poreikis. Tuomet susiformavo taip vadinamas socialinis turizmas, kuomet buvo keliaujama grupėmis, poilsio tikslais organizuojami žygiai į netolimas vietoves, kalnus. Keičiantis gyvenimo sąlygoms, plėtėsi ir turizmo samprata. Mūsų kraštuose šeštajame
dešimtmetyje turizmas įgavo ekonominių problemų sprendimo atspalvį – vykti apsiprekinti, devintajame – jau atsiranda dalykinis, konferencijų turizmas. Taip vadinamo „amerikietiškojo“ ekonominio turizmo plėtros teoretikai įžvelgė palankias sąlygas valiutiniams mainams. Kuo toliau, tuo labiau stiprėjo individualizacijos tendencijos, asmenybės poreikių naujiems patyrimams, vartojimo poreikio tenkinimas. Mūsų kraštuose labai populiarus kaimo turizmas „šaknis“ randa septintame–aštuntame tarybmečio dešimtmetyje. Tuomet šalis buvo uždara, žmonių pajamos nedidelės, todėl populiariausia buvo vykti pas gimines į kaimą (ypač Rusijoje), dar kažkiek „prisidurti“ padedant ūkininkauti, rinkti miško gėrybes. Su giminaičiais dažnai atvykdavo ir draugai. Dabar tai jau trečios kartos miestiečių džiaugsmas perkant paslaugas pas verslininkus. Šiomis dienomis turizmas apibūdinamas kaip bendravimo, pažinimo, tarptautinio ekonominio bendradarbiavimo, šalies reprezentacijos priemonė. Kultūrinis turizmas Individualėjant turistaujančių poreikiams labai aktualiu tampa kultūrinis turizmas. Tai – tapatybės formavimo šaltinis, kitų tautų patirties perėmimo galimybės, savo ir kitų šalių paveldo ir pasiekimų lyginimas kaip paskata veikti. Tokiu būdu labai aktualus tampa ir kultūros darbuotojo vaidmuo, jo vietos turizmo verslo plėtroje suradimas. Pirmiausia kultūrininkas – paveldo saugotojas. Tiek materialaus, tiek dvasinio. Apsauga be pažinimo – savitikslė ir ilgainiui netenka ne tik prasmės, bet ir degraduoja, nes nėra lėšų jų tolimesnei apsaugai. Dėl šios priežasties profesionalus kultūrininkas turi tapti reikalingu ir turizmo verslininkui, kaip savitumo ir aktyvumo kūrėjas, ir valstybinėms institucijoms, atliekančioms apsaugos funkcijas. Kultūrininkai save gali „atrasti“ tiek organizuodami didelius, vietovės unikalumą atspindinčius festivalius, tiek mažus, intymius pažintinius ir lokalių tradicijų pristatymo renginius, įvairių kursų organizavimą. Jų pagalbos reikia organizuojant kraštotyrinę veiklą, kurios metu surinkta informacija reikalinga ruošiant kultūrinio pažintinio turizmo maršrutus, paveldo pristatymą. Sporto renginių organizatoriai, kaimo turizmo sodybų savininkai, gydomųjų paslaugų teikėjai, norėdami pateikti „visą“ užimtumo paketą nėra tiek kompetentingi, kad jį padarytų unikalų, nepakartotą, patrauklų. Besikuriantys turizmo klasteriai turėtų arba įsipareigoti remti vieni kitų veiklas, arba dirbti autorinių sutarčių pagrindu... Visi nori duonos su sviestu. Tokiu būdu kiltų
ir pačios kultūros prestižas, nes renginius nustotų remti alkoholio ir tabako kompanijos, Vyriausybė būtų skatinama paruošti abiems pusėms patrauklų kultūros ir sporto rėmimo įstatymą...
prajoninėmis veiklos jungtimis tranzitiniams maršrutams paruošti. Artėja Lietuvos valstybingumo šimtmečio paminėjimas. Utenos regionas ne kažin ką pasiūlė jam įprasminti. Senesni turistinės veiklos „sirgaliai“ dar pamena, kad ruošiantis tūkstantmečiui buvo daug kalbama apie Karaliaus Mindaugo kelią. Tai labai senas prekybinis kelias, jungęs Vakarų ir Centrinę Europą su Rytų Europa. Jis ėjo per Vilnių, dabartinę Pabradę (Brastą), pro karaliaus Mindaugo dvarą Švenčionyse, Vydžius, Drūkšių pilį, Lietuvos Karalius Mindaugas, LVTM me- Daugpilį (Dinasburgą) į Rygą. Kita šio kelio dalio fragmentas atšaka nuo Drūkšių Lietuvaičiai „pasiskrajoję“ suko į Breslaują ir toliau į rytus po pasaulį, ieško vietų pailsėti link Polocko, Smolensko ir Masir gimtojoje šalyje. Keisčiausia, kvos. Trečia atšaka suko į šiaurę kad mūsuose sukuriama labai – Pskovą, Didįjį Naugardą. Šį kemažai tai motyvuojančių fakto- lią rusų kronikos minėjo jau XI a. rių: trūksta vietovių aprašų, ku- aprašydamos lietuvių ir slavų riuose galima gauti įvairiaplanę, kovas. Karaliaus Mindaugo keliu koncentruotą ar specializuotą vėliau traukė ir įvairių vėlesnių informaciją rūpimais klausimais. karų kariuomenės. 1413 m. juo Muziejai, liaudies kūrybos pa- iš Daugpilio į Vilnių keliavo garminklai nejungiami į ekspozici- sus flamandų riteris, Prancūzijos nes vietoves, vietovės – į eks- ir Anglijos pasiuntinys Žiliberas pozicinius regionus... Lankytini de Lanua (Ghillebert de Lannoy), objektai, dažniausiai, „negyvi“, 1517 m. – Vokietijos imperatonėra jų eksponavimo ir lankymo riaus Maksimilijano I-ojo paorganizavimo strategijų... Šian- siuntinys Sigizmundas Herberšdienos skubantis žmogus negali teinas. 1558 m. šiuo keliu buvo leisti sau prabangos vykti ap- atidaryta pirmoji pašto linija iš lankyti vieną objektą. Žinoti jis Vilniaus į Veneciją, o pašto linija nori daug ir su kuo mažesnėmis pavadinta „Lietuvos paštu“ (toks laiko sąnaudomis bei vartotojiš- pavadinimas egzistuoja ir šianką gyvenimo būdą tenkinančiais dienos Lietuvos įmonių registre). patogumais. Turizmo paslaugos XVII a. juo į Lietuvą traukė švevartotojas nori kompleksiškai dai, XVII–XVIII a. Moskovijos tenkinti iškylančius fizinės veik- (Rusijos) kariuomenė, 1812 m. los, kultūrinių tradicijų pažinimo žygiavo Napoleono armija. Visus poreikius. Kuo toliau, tuo rečiau šiuos dešimt amžių pirmyn ir atgirdimos kalbos apie tranzitinius gal keliavo daugybė įvairių šalių maršrutus. Rajonai „gūžiasi“ pirklių ir keliautojų. Kai kurie į save dėl skirtingų jų vadovų iš jų paliko savo prisiminimus, politinių pažiūrų, žinybiškumo, kurie vertinami ne tik Lietuvoneįvertindami, kad svečias iš je, bet ir užsienyje. Į senąjį kelią užsienio nori turėti apgyvendi- „įtekėjo“ ir smulkesni keliai iš nimo, įvairiapusiško lankymo, maitinimo garantijas. O juk „pelningiausi“ taip vadinami verslo klientai ir svečiai iš užsienio... Ribotumas bendradarbiaujant, riboja ir įplaukas į rajonų biudžetus...
dabar Utenos regionu vadinamų savivaldybių. Senasis kelias klestėjo iki XIX a. vidurio, kada 1830–1836 m. imperinės Rusijos sostinę Sankt Peterburgą su Varšuva sujungė naujas magistralinis kelias (traktas), nutiestas kiek labiau į vakarus nuo senojo kelio. Lietuvoje jis ėjo nuo Zarasų iki Kalvarijos. Kai kurios jo atkarpos sutapo su senuoju keliu, bet ilgainiui jos sunyko. Sunyko ir smuklės, gyvenvietės, dvareliai, anksčiau buvę patrauklūs ir reikalingi keliaujantiems. Galutinai senąjį kelią sužlugdė 1858– 1862 m. nutiestas geležinkelis. Valstybės šimtmečiui šio maršruto sukurti nepavyks, bet jau dabar galima pradėti ruoštis kitoms svarbioms valstybei datoms. Susitelkus galima į jo ruošimo darbus įtraukti ne tik Lietuvos savivaldybes, bet ir Latvijos, Baltarusijos suinteresuotus asmenis, besiburiančius į Euroregioną „Ežerų kraštas“ ar panašaus pobūdžio darinį. Siekiant autentiškumo būtų reikalingi ir archeologiniai, ir istoriniai tyrimai. Dideles finansines ir žmogiškųjų pajėgų sąnaudas atpirktų galimybė pademonstruoti prie kelio „prigludusias“ vertybes, būtų galimybė užsidirbti ir verslui teikiant paslaugas. Daug pakelės objektų dar yra tinkami arba jau paruošti lankyti. Įdomu, kad vieną šalia to kelio stovėjusį objektą – Juodagalvių malūną Ignalinos r. – įsigijęs jaunas energingas verslininkas jau ruošiasi atgaivinti būtent turistiniams tikslams. Lietuviškų žemaitukų žygiai šiame kelyje galėtų tapti amžių išbandymus atlaikiusia tradicija... Kelias savivaldybes ar net šalis jungiantis tranzitinis maršrutas būtų patrauklus ir jaunai šeimai, patriotiškai auklėjančiai vaikus, ir svečiui, norinčiam Lietuvoje praleisti ne vieną dieną. Rytinė Lietuvos pusė ne mažiau informatyvi nei „Nacionalinė ekspedicija Nemunu“, kurią kažkodėl remia būtent „Lietuvos paštas“...
Karaliaus Mindaugo kelias Utenos regione gausu legendų apie prancūzų kariuomenės kelią, Ignalinos rajone ir kitur yra išlikę dar „plika akimi“ įžvelgiami ir Pirmojo pasaulinio karo kariniai įtvirtinimai, Kaizerio bunkeriai, brastos. Ar tai negalėtų tapti pretekstu pabendrauti su savo istorijai neabejingomis Prancūzijos, Vokietijos ambasadomis? Gal būtų rastos galimybės juos sutvarkyti, aprašyti ir kviesti lankytojus? Gana ryškios ir švietėjiškos reformatų, masonų, savitos sentikių veiklos liekanos. Tai galėtų tapti ir tar-
Pirmasis atskiras Lietuvos žemėlapis iš G. Merkatoriaus 1595 m. atlaso
6
Utenos apskrities žinios
2015 m. lapkričio 26 d., ketvirtadienis Nr. 134 (2739)
Protakos
Projektą remia
KULTŪRININKŲ GILDIJA
Neišsenkantis šaltinis susikaupimui ir apmąstymams
Žmogaus gyvenime būtini susikaupimo, apmąstymo, ramybės bei kiti jo egzistencijai būdingi laikotarpiai, kuriems, savo ruožtu, būdingos savitos elgesio ir moralės normos. Jos atsispindi tradicijose, vienaip ar kitaip reiškiasi įvairiose šventėse, šventiniuose renginiuose. Vienos didžiausių krikščionių švenčių yra šv. Kalėdos, prieš kurias tikintieji išgyvena Adventą – keturias savaites prieš Kristaus gimimą iki gruodžio 25 dienos. Adventas simbolizuoja krikščioniškųjų metų pradžią, yra susikaupimo, ramybės metas, nuo senovės jis dar išlaiko ir atpirkimo bei atgailos dvasią. Jo pabaigoje ypatingą vietą tarp krikščioniškų tradicijų užima Kūčios, kurių metu dėkojama Dievui ir gamtai už metų dosnumą ir suteiktas malones. Pats žodis „Adventas“ kilęs iš lotyniško žodžio „adventus“ – atėjimas, tai reiškia, kad tikintieji ruošiasi Dievo Sūnaus atėjimui į šį pasaulį. Lietuvos Nepriklausomybės pradžioje energetikų gyvenvietėje nebuvo daug tikinčiųjų. 1991 m. vasarą susikūrusiai stačiatikių bendruomenei, pačiai skaitlingiausiai konfesijai (kalbant apie religines bendruomenes dažnai naudojamas terminas, kilęs iš lot. „confessio“ – išpažinimas: tikėjimo išpažinimo ypatumas, pasireiškiantis tam tikro religinio mokymo ribose) Visagine, pradėjo vadovauti jerėjus Josifas Zeteišvilis. Įrengtoje cerkvėje pirmoji šventoji liturgija buvo laikoma 1991 m. liepos 7 d., kuri sutapo su Šv. Jono Krikštytojo gimimo švente ir šio šventojo vardu buvo pavadinta cerkvė. Tėvas Josifas ir vidurinės mokyklos (būsimos „Atgimimo“ gimnazijos) direktorė Vanda Beinorienė pirmieji energetikų gyvenvietėje organizavo mokinių tikybos mokymą. Iš vaikystės daugeliui jaunųjų visaginiečių atėjo šviesūs prisimini-
pagalbininkais daug padarė, kad miestiečiai grįžtų prie krikščioniškų tradicijų. Parapijiečiai spaudoje rašė, kad tai „žmogus nuo Dievo“. Šis žmogus ateistų mieste subūrė dvi stačiatikių bendruomenes. Padedant tikintiesiems ir remiant savivaldybei, Visagine atsirado dvi stačiati-
kaip visatos Valdovas, o kaip bejėgis naujagimis, kurį reikia ginti ir kuriuo reikia rūpintis. Gimsta ne karaliaus rūmuose, o Betliejuje, gyvulių tvartelyje, ir sveikinamas ne šios žemės galingųjų, o paprastų piemenų. Toliau tėvas Josifas pasakoja, kad Kalėdų supratimas nuo
Tėvas Josifas Žateišvilis cerkvėje aukoja šv. Mišias kių cerkvės: Visagino Šv. Jono senų laikų peržengė cerkvės Krikštytojo Gimimo cerkvė ir (bažnyčios) sferą ir tapo įvairių Visagino Šv. kankinio Pantelei- papročių ir vaizdinių, liaudies ir mono cerkvė bei buvo sukurtas profesionalų kūryboje, šaltiniu. Visagino stačiatikių dekanatas. Kiek puikios muzikos, giesmių, Už sąžiningai atliekamas parei- eilėraščių sukurta, nes Jėzaus gas tėvą Josifą Zeteišvilį yra ap- Kristaus gimimas neįsivaizduodovanoję visos Rusijos ir visos jamas be maldų, mąstančių žmoGruzijos patriarchai, jis buvo nių susirinkimų, koncertų. Dar ir pakeltas į aukštą – protojerėjaus po Kalėdų seka dešimt ypatingų rangą, tapo Visagino stačiatikių dienų, kurios suprantamos kaip dekanato dekanu, o šį rudenį Vi- šventinių renginių tąsa, tikinčiuosagino savivaldybės taryba jam sius užpildo džiaugsminga nuosuteikė Visagino miesto Garbės taika: Dievo Sūnus su mumis. piliečio vardą. 2001 m. įsteigto stačiatiProtojerėjus Josifas pabrėžia kių Visagino dekanato dekanas Dievo Sūnaus gimimo šventės protojerėjus Josifas Zeteišvilis (šv. Kalėdų) ir pasiruošimo šiai pasidžiaugė, kad daugėja tikinšventei (Advento) svarbą. Kad čiųjų, kad iš Visagino parapijiegalėtų išgelbėti mus visus, Dievui čių paruošė gerus šventikus – reikėjo tapti vienu iš mūsų, ir pa- tėvą Dimitrijų ir tėvą Georgijų saulio Gelbėtojas gimė iš Šven- bei kt. Baigdamas pasakojimą protojerėjus pastebi, kad kalėdiniai vakariniai ir rytmetiniai renginiai, giesmės ir vaidinimai neturi mums užgožti svarbiausio – Viešpats Jėzus Kristus atėjo pas mus, kad mus išgelbėtų, kad mes patektume į Dangų. Dėl to mes turime ne tik švęsti šv. Kalėdas, bet ir gyventi pagal Dievo mokymą, įveikdami visa, kas trukdo taip daryti, gyventi meilėje ir santarvėje. Apie tai kalbama Biblijoje, kurios bendri skaitymai organizuojami cerkvėje, rodomi filmai apie stačiatikių Kun. V. Rudokas (kairėje) po šv. Mišių su parapijiečiais šventuosius, apie garsias mai apie religines šventes, krikš- čiausios Mergelės Marijos. Kalė- cerkves, įžymius vienuolynus; čioniškas tradicijas, ne išimtis dos iš vienos pusės yra didingas parodomas labdaringos veiklos ir Adventas. Tėvas Josifas, apie ir protu nesuvokiamas reiškinys, kilnumas ir reikalingumas. kurį gimnazijos direktorė Van- iš kitos – jautrus ir žmogiškas Stačiatikių bendruomenės da Beinorienė ir mokinių tėvai reiškinys. Dievas nusileidžia į gyvena ne izoliuotą gyvenimą. labai gražiai atsiliepia, su savo žemę ne su žaibais ir trenksmais, Jos bendrauja ne tiktai tarpusa-
vyje, bet ir su kitų konfesijų bendruomenėmis. Jaukią salę prie Šv. Panteleimono cerkvės pamėgo ne tik Visagino meno kolektyvai, bet ir svečiai iš kitų Lietuvos stačiatikių parapijų. Specialiai paruoštose programose dalyvavo ne tik parapijiečiai, bet ir kiti miestiečiai bei miesto svečiai. Platesnio bendradarbiavimo su kitomis konfesijomis pradžia laikomas 1991 m. surengtas susitikimas su Visagino katalikų bendruomene, skirtas Dievo Motinos garbinimui. Po išklausytų pranešimų, susitikimas baigėsi abiejų bendruomenių meno kolektyvų koncertu. Visagino katalikų bendruomenė yra antroji pagal tikinčiųjų skaičių mieste. Religinio nepakantumo laikais, energetikų gyvenvietės katalikai važiuodavo melstis į Dūkšto, Gaidės, Smalvų, Turmanto, Zarasų ir kt. bažnyčias. 1989 m. žiemos pabaigoje, pasaulietinės vietinės valdžios sudaryta komisija, į kurią įėjo ir keturi kunigai: P. Tarvydas, A. Čeponis, K. Kindurys ir M. Savickas – Visagino miesto antrajame mikrorajone parinko aikštelę bažnyčios statybai. Tai nebuvo paprasto klausimo sprendimas, bet tikinčiųjų atkaklumas ir besikeičianti politinė situacija sudarė palankias sąlygas, kad 1992 m. buvo patvirtintas 0,6 ha žemės sklypas Religinio centro statybai. Darbus pradėjo kunigas Petras Tarvydas, juos tęsė kun. Vytautas Rapalis, daug padaręs bendruomenės labui, už tai jam buvo suteiktas Visagino miesto Garbės piliečio vardas. Visagino Šv. apaštalo Pauliaus bažnyčia buvo pastatyta 1998 m., bet statybų užbaigimas, sutvarkymas dar užsitęsė. Anksčiau buvo įrengta Visagino koplyčia. Reikia pabrėžti, kad katalikų maldos namuose dažnai skamba muzika – atlikėjai ne tik vietiniai, bet ir atvykę iš kitų miestų. Tikinčiuosius žavi vargonų muzika, chorų atliekami kūriniai ir kt. Jau dešimt metų Visagino katalikų parapijai vadovauja kun. klebonas Vidmantas Rudokas. Jam teko atlikti nemažai statybos ir organizacinių darbų. Remonto ir statybos darbuose klebonui talkinantis parapijietis Vilius Kuliešius pažymi kunigo Vidmanto neeilinius organizacinius sugebėjimus ir begalinį pasišventimą darbui: didėjant tikinčiųjų skaičiui, augant sielovados darbų apimtims, kun. Vidmantas Rudokas dar nemažai laiko skyrė vaikų, jaunimo religiniam švietimui, tikėjimo stiprinimui. Straipsnio autoriui teko dirbti vienoje švietimo įstaigoje, kurioje tikybą dėstė kun. Vidmantas. Diskutuojant su
jaunimu istorijos temomis, buvo kalbama ir tikėjimo klausimais. Jaunimas žinojo apie keturias savaites trunkantį Adventą, kaip apie Dievo Sūnaus laukimą – kūdikėlio Jėzaus gimimą, kaip apie susikaupimo bei apmąstymo laikotarpį, kuriam dar būdingas pasninkas. Pasak jaunimo, jie menkai pasninko prisilaiko, nes tėvai bijantys, kad besimokančių vaikų galvelės nenusilptų. Pašnekovams įsiminė tai, kad Advento laiku netinka linksmintis, šokti. Tačiau jaunimo susibūrimuose galimi įvairūs žaidimai, kaip, pavyzdžiui: „Žiedo dalijimas“ ar „Akla višta“ (kai vienam užrišamos akys, ir jis ieško kitų), kuriuos žaisdavę ir šeimose. Jaunesnių klasių mokiniams šios šventės asocijavosi su dovanėlėmis, kai kurie jų net rašę laiškus su prašymais Seneliui Šalčiui – Kalėdų Seneliui. Jeigu kartais atsitikdavę, kad norimos dovanėlės negaudavę, tai motina aiškindavusi, jog, galbūt, bus netikslų adresą užrašę ir svarbus laiškas nepasiekė adresato. Gimnazistės prieškalėdinį laikotarpį siejo su paslaptingumu, tai esąs mistikos laikotarpis, dėl to kai kurie vaikinai jas pašiepdavo, nepiktai traukdavo per dantį ir linkėdavo jų norams, burtams išsipildyti. Jų tėvų, kitų suaugusių visaginiečių manymu, Adventas, tai ūkinių darbų pabaiga, prasidedanti šv. Andriejaus dieną. Iš moterų buvo galima išgirsti, jog Adventas yra dvasinio apsivalymo metas. Kai kas prisimindavo draudimus, pavyzdžiui, per Adventą negalima kirsti medžių, nes prisišauksi nelaimę; negalima kirpti avių, vilna būsianti šiurkšti ir kt. Adventas esąs palankus laikas nuspėti gamtos reiškinius: jei saulėtos dienos – būsiąs geras daržovių derlius, o jei daug sniego – galima tikėtis gero vasarojaus ir kt. Dar reikėtų pažymėti, kad nemokantys lietuvių kalbos, katalikų bažnyčioje galėjo melstis ir šv. Mišias išklausyti ne tik lietuvių, bet ir lenkų, rusų kalbomis. Religinių bendruomenių dvasiniai vadovai ar jų atstovai lankosi švietimo ir kultūros bei kitose įstaigose, bendrauja su darbuotojais, jaunimu. Tai, kad daugiatautė Visagino bendruomenė, kurioje gyvena apie pusšimtis tautybių žmonių ir yra apie dešimt religinių bendruomenių, tikinčiųjų grupių (susibūrimų), gyvena santarvėje, gražiai bendrauja, yra miesto religinių konfesijų dvasinių vadovų su bendraminčiais nuopelnas, o religinės tradicijos primena, koks trapus žmogaus gyvenimas, bet žmonės turi šaltinių, iš kurių gali semtis dvasinių jėgų. Vienu tokiu neišsenkamu šaltiniu susikaupimui ir apmąstymams yra Adventas ir šv. Kalėdos. Algirdas Kavaliauskas Humanitarinių mokslų daktaras