2015 m. gruodžio 3 d., ketvirtadienis Nr. 137 (2742)
5
Utenos apskrities žinios
Protakos
Nr. 34
UTENOS KRAŠTO ALCHEMIJA
Žygeivystė išmokė paveldosaugos Dalia SAVICKAITĖ Šalia mūsų gyvena tie, kurie gali papasakoti apie veiklas ir išgyvenimus, kuriuos jiems teko patirti antroje praeito amžiaus pusėje. Tai nėra valdžios žmonės, tai žmonės, kurie sudarė galimybes šiandieniniams vadovams vadovauti. Gūdžiu tarybmečiu, dalyvaudami įvairiuose humanistiškai nusiteikusiuose judėjimuose, jie paruošė dirvą Nepriklausomybės atkūrimui šalyje, o šiandien stebi, kad šalies istorija nebūtų iškraipoma. Ignalinoje gyvena labai sena Čeponių giminė. Apie 1850 m. dabartiniame Ignalinos miesto „mikrorajone“ Budriuose (2016 m. Ignalinai bus 150 m.) apsigyveno giminės pirmeiviai. Be šios šeimos Budriuose dar gyveno Basijokų ir Bernatavičių šeimynos. Kęstu-
Kęstas Čeponis tis Čeponis – šios senos giminės palikuonis, daug jėgų skyręs ne tik Lietuvos išsilaisvinimui, bet ir Ignalinos r. paveldui, kalbotyros dalykams tyrinėti ir saugoti. Kęstučio sūnus Marius – dabartinis VU fizikos mokslų magistrantas – jau šeštoje klasėje rašė, kad Liudvikas Čeponis, Krištapo sūnus – jo penktos eilės prosenelis. Visi jo dokumentai sudegė per II pasaulinį karą, o iš archyvo gautuose dokumentuose parašyta, kad jis buvo Švenčionių miestelėnas. Jis kilęs iš senos Švenčionių krašto smulkių bajorų giminės. Apie tai rašė „Voruta“. Tais laikais pavardė buvo rašoma ne „Čeponis“, o „Čepanis“. 1940 metais, kada Vilniaus kraštas susijungė su Lietuva, protėviams suteikta Čeponio pavardė. Tačiau giminės, kurie gyvena Latvijoje, Lenkijoje, JAV, Kanadoje ir kitur, taip ir liko Čepaniais. Jaunystėje Liudvikas buvo girininku Vidiškių dvare, o 1865 m. vadovavo Ignalinos geležinkelio ruožą tvarkiusiems darbininkams. Tas geležinkelis sujungė Sankt-Peterburgą su Varšuva per Ignaliną. Liudvikui priklausė pusė Budrių kaimo tarp Ilgio ir
Šiekščio ežerų bei dvarelis Ramaniškėje prie Žiežulinio ežero. Iš viso jam priklausė daugiau kaip 100 ha žemės ir miško. Šeima ir dabar gyvena „ant žemės“, kuri priklausė Liudvikui. Senosios pirties pamatus iš didžiulių lauko akmenų taip pat surentė Liudvikas. Budriuose prie Šiekščio ežero jis buvo pastatęs plytinę. Dabar čia yra įsikūręs Lietuvos žiemos sporto centras. Iš Liudviko plytinėje pagamintų plytų pastatytas seniausias išlikęs Ignalinos statinys – geležinkelio stoties vandens bokštas, keli namai Vilniuje, Švenčionėliuose ir kitur. Manoma, kad prosenelio padarytų darbų dėka atsirado dabartinė Ignalina. Jo žmona Kotryna buvo kilusi iš Nastazavo dvarą valdžiusios šeimos. Senelis – Algirdas Čeponis, jo brolis Antanas Čeponis jaunystėje buvo žymus sportininkas, daug metų dirbo mokytoju, direktoriaus pavaduotoju, direktoriumi Ignalinos ir Naujojo Daugėliškio mokyklose. Močiutė Jadvyga yra baigusi net tris aukštąsias mokyklas. Jadvygos sesuo Aldona Kruopytė – nusipelniusi lietuvių kalbos mokytoja – daug metų dirbo Ignalinos vidurinėje mokykloje (dabar Česlovo Kudabos vidurinė mokykla). Ji buvo ne tik labai gera mokytoja, bet ir rajone žinoma poetė bei rašytoja. Jadvygos ir Aldonos brolis Kazimieras Kruopis daug metų kūrė ir vadovavo įvairiems chorams Vilniuje. 1953 metais jis įkūrė Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto liaudies dainų ir šokių ansamblį. Ketverius metus jam vadovavo. Vėliau šis ansamblis buvo pavadintas „Šviesa“. Kęstutis – planinės ekonomikos laikų vaikas, gimęs 1957 m. Tėvai – matematikai, Maskvos pasiekimų parodoje apdovanoti sidabro medaliu už pirmosios elektroninės skaičiavimo mašinos „Rūta“ sukūrimą. Tik gimus sūnui jie studijavo Rusijoje, todėl visa Kęstučio vaikystė prabėgo Ignalinoje su teta, legendine mokytoja A. Kruopyte. K. Čeponis sako, kad jo „bazinis“ išsilavinimas, vertybės susiformavo tada. „Studijas“ pas tetą ir šeimos vyresniuosius jis tęsė ir visų mokinių atostogų metu: sužinojo daugybę faktų apie Ignaliną, turėjo galimybę skaityti A. Šapokos istoriją ir pan. Visa ši žinija formavo jo tolesnius pasirinkimus. Berniuką į mokyklą Vilniuje išleido tėvai. Mokyklos masinės kultūros renginiuose pritapti nesugebėjo, nes vis ne taip apsirengdavo ar dar ką ne taip nuveikdavo... Vaikinas buvo išmokytas ginti savo nuomonę, todėl ne kartą nukentėjo muštynėse. Į gatvės gyvenimą beįsitraukiąs paauglys po traumos turėjo prisistabdyti ir jo
gyvenime vėl atsirado knygos. už Tėvynės Nepriklausomybę. Labai domėjosi kalbotyra, kal- Buvo nuspręsta Lietuvybės išbų kilme ir jų „santykiais“: net saugojimo – Lietuvių tautinio turėjo sąsiuvinį, kur ranka buvo judėjimo – veiklą toliau tęsti susirašęs įvairių kalbų rašmenis, per legalius turistų, alpinistų, kad galėtų juos lyginti. Išmoko kraštotyros, liaudies dainų ir rusų, lenkų kalbas, nes infor- šokių, knygų mylėtojų, įvairius macijos lietuviškai trūko. Abi- kitus tarybmečio sąlygomis gyturientą Kęstą labai traukė humanitariniai mokslai, bet kalbotyros mokslų Lietuvoje nebuvo, o „istorija“ buvo labai toli nuo istorijos... Darbinę veiklą pradėjo Matematikos ir kibernetikos institute. Tuomet buvo įdomi situacija: tiksliųjų mokslų institutuose dirbo daug „ideologiškai neprisitaikiusių“, bet laisvai ir kūrybiškai mąstančių žmonių. Tai bendra tendencija visoje buvusioje Sąjungoje, pvz., Sacharovas... Besimokydamas dirbo mokslinį darbą. Specializavosi tikimybių teorijoje ir matematinėje statistikoje. Kęstas žygyje Kuznecko Alatau, 1983 m. Nuo 1980 m. MA Matematikos vavusius būrelius bei klubus. ir kibernetikos institute dirbo Iš jų narių suburti bendrą visos Duomenų analizės skyriuje, ku- Lietuvos Lietuvybės gynėjų bei riam vadovavo dr. Š. Raudys. puoselėtojų Sąjūdį – idėjinę ne1982 m. įstojo į aspirantūrą. ginkluotą „organizaciją be orSpecialybė – techninė kiberneti- ganizacijos“, kuri pakeistų ginka, statistinių duomenų tikimy- kluotą kovą vykdžiusį Lietuvos binė analizė. Mokslinių tyrimų Laisvės Kovos Sąjūdį. ir disertacijos tema: „AtvirkšPrabėgus dešimtmečiui šie tinių Džonsono transformacijų žmonės pasivadino žygeiviais. pritaikymas požymių išskyrimo 1968 m. lapkričio 2 d. netoli metoduose duomenų analizėje“. Rykantų, ties pilkapiais, vyko Tyrė bei programavo įvairius Vėlinių apeigos. Jose dalyvavęs požymių išskyrimo, išrinkimo ir Tadas Šidiškis pasiūlė Tautinio transformacijų metodus statisti- judėjimo dalyviams pasivadinnės duomenų analizės programų ti žygeiviais. Žodis „žygeivis“ paketui SORRA-2. Paskelbė kilęs iš žodžio „žygis“. „Žygis“ apie 20 mokslinių darbų, tyri- – tai nelengva kelionė, darbas ar mų ataskaitų, tarp jų – knygą veiksmas. Remiantis Rimanto „Duomenų analizėje naudojamų Matulio (Rumšiškių muziejaus požymių išskyrimo, išrinkimo ir klojimo teatro režisieriaus) žotransformavimo metodų bei kri- džiais, patį žygeivio terminą terijų apžvalga“ (su bendraauto- sugalvojo jau a. a. krivis Jonas riais). Tuomet MA institutams Trinkūnas. Taip gimė Lietuvos teko vykdyti ir Sąjungos vadovo žygeivių judėjimas. Šis judėjiAndropovo užsakymą: atrinkti mas, gimęs Vilniaus Universitekriterijus ir paruošti programą, to turistų klube legaliai gyvavo kurios pagalba būtų progno- keletą metų. Prie jo prisijungė zuojami pokyčiai šalyje, pvz., gausybė pažangiai mąstančių kiek laiko „stovės“ Chruščiovo žmonių. Pagrindinis žygeilaikais statyti namai, kokios jų vių šūkis: „Nei vieno žygio be griuvimo materialinės ir socia- konkretaus tikslo“. Priesakas: linės pasekmės... Tos programos „Keliauk – pažink – padaryk“. pagalba išryškėjo ir 1990 m. Iš kartos į kartą žodžiu ir as(pasitvirtino) ir net 2015 m. po- meniniu pavyzdžiu šio sąjūdžio kyčių prognozės... aktyvistai perduodavo nerašytus Žygeivių judėjimo istorija 1 9 5 2 – 1956 m. buvo itin sunkūs Lietuvai. Pasipriešinimo judėjimo dalyviai suprato, Senosios žygeivių emblemos jog siekiant lietuvybės išsaugojimo reikia priesakus: pažink Lietuvą, savo keisti kovos pobūdį – nuo gin- Tėvynę, domėkis jos istorija ir kluotos kovos formų pereiti prie kultūra; saugok Lietuvos gamtą, legalių: idėjinių-šviečiamųjų. nepamiršk, kad Lietuvoje gyveŠios kovos tikslas – išlaikyti ir no tavo protėviai ir gyvens tavo stiprinti Tautos dvasią ir ruošti vaikai; tyrinėk Tautos papročius lietuvius būsimiems mūšiams ir tradicijas; prižiūrėk ir saugok
Tautos laisvės paminklus; gerbk ir prižiūrėk protėvių kapus ir kitas šventas lietuviams vietas, saugok jas nuo sunaikinimo ir išniekinimo; nepasiduok nutautinimui ir sovietinimui; auklėk savo vaikus tautine dvasia; padėk išsaugoti lietuvybę atim-
tose iš Lietuvos etnografinėse lietuvių žemėse; ruoškis fiziškai ir dvasiškai kovoti už Tėvynės Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Žygeivystė ugdė jaunuolius ir dvasiškai, ir fiziškai. Lietuvos takais pėstute, slidėmis, dviračiais, baidarėmis įveikti šimtai ir tūkstančiai kilometrų subrandino stiprių žmonių kartą. Žygeiviams mes turime būti dėkingi už Stepono Dariaus tėviškės išsaugojimą, už atgaivintą senovinę Rasų šventę, jos dainas, papročius, gražias apeigas. Atgaivindami etnografijos tradicijas, žygeiviai universitete įkūrė „Romuvą“, tapusią VU kraštotyros klubu, dabar taip vadinama Baltų tradicijų mokykla. Žygeivių maršrutai nusidriekė ir į kaimyninę Baltarusiją, kurios vakariniuose pakraščiuose išlikę lietuviškų salų. Ten jie rengdavo vakarones, atnešdavo lietuviškos spaudos, vadovėlių. Buvo užmegzti ryšiai su Latvijos ir Estijos žygeiviais, rengiami bendri sąskrydžiai, keičiamasi idėjomis. Keliaudami Lietuvoje, žygeiviai sutvarkė ne vieną piliakalnį ir alkakalnį. Jų rankos išsaugojo daug įvairių gamtos paminklų. Kęstutis žygeivijoje 1990 m. vasario 1 d. buvo atkurta Lietuvos žygeivių sąjunga, o Kęstą Čeponį išrinko jos pirmininku. Jam teko dalyvauti krivūlėse, rengti ir priimti svarbius sprendimus, leisti žygeivių, žaliųjų ir kraštotyrinius leidinius. Nuo vaikystės, tetos A. Kruopytės įkvėptas, domėjosi Lietuvos istorija, todėl ir prisijungė prie Lietuvos žygeivių ir romuviečių judėjimo, kuris rūpinosi kultūros ir gamtos paveldo išsaugojimu. Jau nuo 1980 m. K. Čeponis dalyvavo kraštotyrinėje veikloje, rinko smulkiuosius toponimus – vietovardžius. nukelta į 6 psl.
6
Utenos apskrities žinios
2015 m. gruodžio 3 d., ketvirtadienis Nr. 137 (2742)
Protakos
Projektą remia
UTENOS KRAŠTO ALCHEMIJA
Žygeivystė išmokė paveldosaugos atkelta iš 5 psl.
Lietuvos paminklosaugininkų seminaras Druskininkuose gyvenimui, jam neturėtų likti zacijų, vietos kraštotyros drau- okupacija), Armijos Krajovos, laiko, kad jam nebuvo ir nėra gijų surinko, o po to Kultūros stribų, agentų-smogikų, MGB, laiko sirgti... Disertacija liko paveldo Moksliniam Centrui ir NKVD ir KGB veiklą, ieškojo nebaigta, nes veiklų buvo per Paminklotvarkos departamentui jų archyvų ir kitos medžiagos. daug... Kęstas sako, kad žmo- (vėliau KVAD), respublikinei Ši tarnyba buvo subūrusi grupę gus turi sau tikslus formuoti Kraštotyros draugijai padaugi- išmanančių ir aktyvių žmonių trimis lygiais: šeima (nuo ūkio no ir perdavė tūkstančius įvairių iš visų Utenos apskrities rajoiki geneologinio medžio suda- dokumentų, aprašymų, planų nų ir Švenčionių. Jie surinko rymo); kraštas, kuriame gyveni ir nuotraukų kopijų, kalbinius daug informacijos, dokumentų, (jo atveju Budrių bendruomenė duomenis – į kalbos institutą. paskelbė vertingų straipsnių. Ignalinoje); šalis, kurioje gi- Jam kraštotyros darbuose talki- Deja, vėliau įgaliotųjų atstovų mei. no ignalinietė a. a. Adelė Gu- etatai rajonuose buvo panaikinŽygeivystė jį suvedė su bi- dukienė, patarė sostinėje dir- ti, darbą šie žmonės tęsia savaologe Violeta Petrauskaite, ku- banti kraštietė Irena Seliukaitė. noriškai. rios geneologiniame medyje randama ir garsiojo spaustuvininko Jono Juškos, ir Irmgardos Tamoschautski, kurios senelis valdė Prūsijoje garsų Vilkyškių dvarą, pavardės. Ji išleido knygą sraigių augintojams. Dabar mes ją pažįstame kaip Ignalinos kredito unijos vadovę. 1983 m. žygyje prasidėjusi draugystė 1990 m. vasarį tapo santuoka. Santuokos vos nesutrukdė netikėtai Kęstui diagnozuota neaiškios kilmės onkologinė liga. Visų pastangomis jos agresija buvo suvaldyta, nors baimė lydi... Metų pabaigoje sukrykštė pirmagimė Eglutė. Šeimai reikėjo stabilesnės buities, todėl LTC susirinkimas 2008 m. prie Mickevičiaus paminklo 1991 m. Čeponiai grįžo į gimi- K. Čeponiui buvo pavykę suJis turi įvairių laikmečių tynės būstą Ignalinoje. Po kelių kaupti labai didelį ir reikšmingą rimų bei kitokio turinio archyvų. metų gimė sūnus Marius. paminklotvarkos archyvą, kuris Norėtų juos atiduoti saugoti, bet 1992–1999 m. dirbo Igna- nesant vieno atsakingo žmogaus valstybiniai archyvai priima tik linos r. savivaldybės paminklo- savivaldybėje yra „išbarstytas“, pagal atitinkamus reikalavimus tvarkininku (panaikinus etatą todėl didelė laimė, kad jis tą sutvarkytus dokumentus... „Nu– išėjo, dabar šias pareigas at- medžiagą perdavinėjo respubli- skilo“ Budrių bendruomenei lieka keli specialistai, kuriems kinėms organizacijoms. Kęstas turint tokį metraštininką: dabar funkcijos „išmėtytos“). Dirbda- aštriai kritikuoja realios, pamin- svarbu tik tinkamai panaudoti mas šiose pareigose jis surado klotvarkinės veiklos „biurokra- gautą informaciją... daugiau kaip 300 įvairiausių pa- tinimą“ K. Čeponio sugebėjimai minklų, akmenų su dubenimis, Keletą metų K. Čeponis archyvuoti, suvokti visumą iš ženklais ir užrašais, senovinių dirbo Lietuvos gyventojų ge- atskirų detalių, ruošti straipskapinių, piliakalnių, pilkapių nocido ir rezistencijos tyrimo nius pravertė padedant likviir kitų saugotinų objektų. Viso centre (LGGRTC). Jo pasiūly- duoti bankrutuojančias įmones, rajone suregistravo per 1000 mu (pritarus tuometinei cent- redaktoriaujant savaitraštyje kultūros ir istorijos paveldo ro direktorei Daliai Kuodytei) „Ignalina“ (tuomet ėjo trys laiobjektų. K. Čeponio iniciatyva LGGRTC buvo įkurti įgaliotų kraščiai). Dabar jau keli metai prie visų rajono kapinių ir kitų centro atstovų rajonuose eta- visuomeniniais pagrindais jis saugomų objektų buvo pastatyti tai. Kęstas buvo paskirtas įga- tvarko ir moderuoja įvairias inpaminkliniai užrašai. Paskelbė liotu atstovu Ignalinos rajone: terneto svetaines. Kęstas šiandaugiau kaip 100 straipsnių apie rinko įvairią medžiagą apie dien gyvena vadovaudamasis Lietuvos istoriją, Ignalinos r. 1941 metų sukilimą, karo me- tokia nuostata: kartu daryti tai, kaimus ir jų istoriją, vietovar- tus, pokario Lietuvos partizanus ką sugebi ir gali daryti bei tikėti, džius. Pats sudarė, įvairiuose (taip pat ir 1920–1927 m. parti- kad lašas po lašo ir akmenį praarchyvuose, iš žmonių ir organi- zanus, kovojusius su Lenkijos tašo. V. Striužo nuotrauka
Su žygeivių grupėmis ir vienas išmaišė visą tuometinę Sovietų Sąjungą – nuo Kolos Chibinų, Karpatų bei Krymo iki Kamčiatkos, Sachalino ir Kurilų. Turi slidžių, kalnų ir pėsčiųjų žygių penktas kategorijas, plaustais – trečią, baidarėmis ir dviračiais – antrą. Visuose šiuose žygiuose bendravo su vietos gyventojais, stengėsi suprasti jų mentalitetą, pasakoti apie jiems nepažįstamą ir nesuprantamą „pribaltiką“. 1982 m. baigė Vilniaus Liaudies universiteto Turizmo fakultetą ir įgijo turizmo instruktoriaus diplomą. Specializavosi tyrinėdamas išgyvenimo metodus ekstremaliose gamtinėse sąlygose (taip pat ir pritaikant juos partizaninio karo metu). 1984 m. šia tema parengė knygos „Keliautojo vadovas (išgyvenimas ekstremaliose gamtinėse sąlygose)“ mašinraštį. Jis buvo platinamas turistų ir žygeivių klubuose savilaidos būdu (buvo atšviečiami tekstai ant rašymui skirtų lapų ir susegami, juos žmonės perduodavo iš rankų į rankas ir dar patys jų padaugindavo – kol būdavo įmanoma įskaityti tekstą). Kęstas savo gyvenime skaičiuoja per 300 mažų ir didelių žygių. Ignalinoje (apie 1975 m.) pats sukonstravo deltoplaną ir jį išbandė virš Šiekščio ežero.
analogų neturinti viso pasaulio kultūros istorijoje. Žygeiviu liekama visą gyvenimą. Tiesiog pasikeitus sąlygoms didėja ir plečiasi veiklos erdvės. Didžioji dalis žygeivių tapo Sąjūdžio kūrėjais. Nuo 1990 m. buvo Nepriklausomybės partijos (NP) narys, dalyvavo ją kuriant. Politinėje veikloje teko patirti ir nusivylimų. Kaip ir „gatvės laikais“ nuosekliai gynė savo pozicijas. Dėl skirtingų nuo tuometinės partijos vadovybės požiūrių į Lietuvos Valstybės tolesnį kelią, narystę kelis metus buvo sustabdęs. 1998 m. kartu su keliais kitais NP vadovybės nariais, nepanorusiais susidėti su konservatoriais, kurie, jų manymu, išdavė Sąjūdžio idealus ir programą, įstojo į M. Murzos (Gervaldo) vadovaujamą organizaciją, kuri nuo 2001 m. vadinosi Lietuvos nacionaldemokratų partija (LNDP). Buvo išrinktas LNDP respublikinės tarybos ir valdybos nariu. K. Čeponį žavėjo galimybė ginti nacionalinius tautos interesus. 2009 m. sausio mėn. likvidavus LNDP, liko nepartinis. 2008 m. vasarą kartu su keliais kitais steigėjais (viso 11) iš labai įvairių organizacijų įkūrė asociaciją „Lietuvių Tautinis Centras“ (LTC). K. Čeponis dabar yra šio judėjimo ideologas.
Kęstutis Čeponis su šeima (2015 m. vasara) Klubo draugai vertino Kęstučio pomėgį sisteminti, kaupti informaciją, o jis pats suvokė, kad šiandien, regis, nereikšmingas „popierėlis“ ryt gali tapti vieną ar kitą istorinį faktą liudijančiu dokumentu. Beveik 10 metų jis buvo Žygeivių klubo tarybos nariu, atsakingu už istorinės medžiagos kaupimą. Jis savo leidinyje surinko ir paskelbė kelis šimtus žygeivių dainuojamų dainų. Jų pagrindu buvo išleistas pirmasis „UTK Žygeivio dainynas“, surinko ir išplatino keletą tomų įvairių kartų žygeivių žygių dienoraščių, 1990 m. paskelbė Lietuvos žygeivių judėjimo istoriją. Žygeivių veikla – fenomenalus kultūrinio istorinio paveldo išsaugojimo būdas, informacijos apie jį sklaida, greičiausiai,
1995 m. IX Lietuvos kraštotyros draugijos suvažiavime buvo išrinktas į draugijos tarybą bei valdybą. Taip pat įvairiais metais buvo išrinktas Lietuvos kultūros paveldo išsaugojimo asociacijos (profsąjungos) respublikinės tarybos ir valdybos nariu (pirmininkas – Naglis Puteikis), Lietuvos savivaldybių kultūros vertybių apsaugos tarnybų lygos tarybos nariu (atstovavo Utenos apskričiai), Ignalinos rajono kultūros ir meno tarybos pirmininku, 2000 m. – Lietuvos žemės savininkų sąjungos Ignalinos skyriaus pirmininku. Asmeninis gyvenimas Kai klausai K. Čeponio atrodo, kad nei meilei, nei šeimai, nei darbui, kuris teikia lėšų pra-