4 Amžiaus statybos ir politinės intrigos Gimtasis kraštas
Saulius TVIRBUTAS Šiomis dienomis apsispręsta bent pajudinti mirties taške užstrigusias Valdovų rūmų statybas. Vilniaus pilių direkcija pasirašė 1,3 mln. Lt vertės sutartį su Panevėžio statybos trestu (PST) ir tikrąja ūkine bendrija „Vilniaus papėdė“. Už šias lėšas teks perbraižyti elektros laidų, vamzdynų ir kitų inžinerinių tinklų išdėstymą, atskiriant juos nuo neįrengtos rūmų dalies. Mat ankstesniame projekte viskas buvo numatyta vienam pastatui, o dabar norima pabaigti bent pusę Valdovų rūmų. Ir tam reikės ne mažiau kaip 30 mln. Lt. Likusios rūmų dalies likimas vis dar neaiškus, bet akivaizdu, kad užspringome savo užmojais ir Vilniaus širdyje dar ilgus metus turėsime pastatą vaiduoklį. Deja, pildosi prieš dešimtmetį skambėjusių skeptikų balsai, kad gal neverta užsiimti gigantiškomis, abejotinos istorinės vertės statybomis. Juk neišlikę nei tikrų brėžinių, nei išsamių techninių aprašymų, tik pavienės dailininkų graviūros. Bet valdžia tada buvo politiškai valinga. Tuo labiau kad palaikymo sulaukta ir iš didelės dalies visuomenės, išeivijos. Įkurtas fondas, ieš-
Komentarai
kantis rėmėjų ir aukotojų, kai kurie verslininkai pradėjo gaminti produktus, kuriuos pirkdami galėjome paremti statybas. Nuspręsta nepagailėti 114 mln. Lt ir iki Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio 2009 m. pastatyti rūmus, kurie taptų didinga valstybės reprezentacine vieta ir muziejumi. Dabar ta suma jau neatrodo milžiniška. Netgi juokinga, kai palygini su jau išleistais 230 mln. Lt ir dar reikalingais 110 mln. Lt. To ir didžiausi skeptikai nesitikėjo. O kur dar vienas po kito pasipylę skandalai: ekspertai suabejojo, ar už milijonus perkami antikvariniai daiktai tikrai atitinka savo vertę, o kai kurie istorikai pareiškė, kad pirkiniai išvis nesusiję su Lietuvos istorija. Paskui įsižiebė aistros dėl išlaidų statybų darbams. Valstybės kontrolė atlikusi auditą konstatavo, kad darbai vyko neskaidriai, naujoms statyboms taikyti restauraciniai įkainiai. Žodžiu, tipiškas lietuviškas scenarijus, kuris kartojasi ten, kur pradedami leisti valstybės pinigai.
įmanoma atsekti visus galus. Rangovas PST savo ruožtu teigia, kad kaltas nenuoseklus finansavimas. Dėl to statybos užtruko, o per tą laiką gerokai pabrango statybinės medžiagos ir darbo jėga, nes prasidėjo nekilnojamojo turto bumas. Tad gal tiksliau būtų pavadinti šį objektą paminklu subliuškusiems užmojams. Kad ir kaip ten buvę, burtas jau mestas ir apgailestauti dėl to, kad esame neatsparūs gigantomanijai, dabar jau ne laikas. Būtina ieškoti lėšų ir tęsti darbus. Tačiau Vyriausybė tik nutraukė procesą ir be kritikos ankstesnei valdžiai nieko daugiau nesugalvoja. Dėl nuvilnijusių skandalų neišvengiamai retėja ir rėmėjų gretos. Pavyzdžiui, saldainių „Valdovų rūmai“ gamintojai, nuo kiekvienos parduotos saldumynų dėžutės rūmų statyboms skyrę po litą ir iš viso šiam reikalui pervedę 300 tūkst. Lt, teigia, kad dabar šios prekės paklausa smarkiai nukrito. Sužlugus planams atidaryti rūmus 2009 m., tikimasi bent pusę jų
Akivaizdu, kad užspringome savo užmojais ir Vilniaus širdyje dar ilgus metus turėsime pastatą vaiduoklį. Kai kurie aštrialiežuviai skambiai pavadino statomus rūmus korupcijos muziejumi. Generalinė prokuratūra turės atsakyti, ar šis sarkastiškas pavadinimas pagrįstas. Nors mažai tikėtina, kad dabar
Sužlugus planams atidaryti rūmus 2009 m., tikimasi bent pusę jų užbaigti iki 2013 m., kai Lietuva pirmininkaus ES ir ten galės rengti įvairius tarptautinius renginius, posėdžius. Klaudijaus Driskiaus nuotrauka
užbaigti iki 2013 m., kai Lietuva pirmininkaus ES ir ten galės rengti įvairius tarptautinius renginius, posėdžius. Valdovų rūmų paramos fondo pirmininkas Algirdas Vapšys abejoja, kad tai pavyks net ir pradėjus naujus muziejaus projektavimo darbus. Pasak jo, iki šiol nepanaudotas nė vienas litas iš paskirtų šiems metams 16 mln. Lt. Pasak jo, jei vietoje tuščių kalbų, diskusijų ir trypčiojimo tęstume darbus bent muziejaus patalpose, per šiuos ir kitus metus pirmas etapas būtų baigtas. Dabar gi teks dirbti paknopstomis ir rizikuoti statinio kokybe arba nukelti muziejaus atidarymą tolesniam laikotarpiui. Kita rūmų dalis, kurioje pastatytos tik sienos ir uždengtas stogas, kelia dar daugiau rūpesčių. Praėjusią žiemą ten jau skilinėjo tinkas. Kai kurie kaltina statybininkus, kad jie pridarė broko, o šie aiškina, jog tai tik dėl to, kad statybos nevyksta kaip priklauso, statinys nešildomas. Galima tik spėlioti, kaip pastatas atrodys po ateinančios žiemos ir ką galėsime dėl to kaltinti – valdžią ar statybininkus. Aišku viena – išsipūtusi sąmata dar augs ir augs, nes teks daug ką perstatyti, remontuoti, vėl perprojektuoti. Greičiausiai turėsime amžinas statybas, jas lydinčias politines intrigas arba užkonservuotą statinį, kitaip tariant, dar vieną miesto vaiduoklį. Mūsų valdovai, jei galėtų pamatyti, ką išdarinėjame su jų atminimo vieta, tikriausiai primygtinai patartų atidžiau ir racionaliau pasverti kitą gigantišką, daug brangesnį projektą, kuriam vėl optimistiškai užsimojome – atominės elektrinės statybą. Ar neužspringsime ir ja?
2011 m. rugpjūčio 12–19 d., Nr. 32 (76)
Ant politinių svarstyklių
Ar išdavusi Baltarusijos opoziciją Lietuva susigrąžins demokratinių jėgų pasitikėjimą? Praėjusį ketvirtadienį Lietuvą supurtė skandalas, kai paaiškėjo, kad talkinant Teisingumo ministerijai Baltarusijos režimas sulaikė vieną žmogaus teisių gynimo organizacijos „Vesna“ lyderių Alesių Beliackį. Baltarusijos demokratinės jėgos išreiškė susirūpinimą, kad jiems tapo jau nesaugu ir Lietuvoje, kur iki šiol jie rasdavo užuovėją finansuoti savo veiklą. Ar šis Teisingumo ministerijos akibrokštas pakenks Lietuvos, kaip demokratinės valstybės, reputacijai, ar vis dėlto nerimauti nėra dėl ko?
Trenkėme lyg šlapiu skuduru per veidą
Įžvelgiu absoliutų valstybės struktūrų neatsakingumą
Jurgis Razma, Seimo narys
Saulius Stoma, Seimo narys
Neįsivaizduoju nė vieno žmogaus Lietuvoje, kuris pasakytų, kad šis skandalas nepakenkė mūsų valstybės moraliniam veidui. Aišku, kad pakenkė, ir stipriai. Klausimas, kaip stipriai pakenkė. Manau, kad kitų valstybių ir demokratinių jėgų požiūris į mus labiausiai priklausys nuo tolesnių veiksmų – kaip Lietuvos valdžios institucijos sugebės išsiaiškinti situaciją ir ar principingai nubaus kaltus asmenis. Šiuo atveju nerimą kelia Teisingumo ministerijos elgesys, kai ji neskuba visko išsiaiškinti, o juk būtent ji tapo A.Beliackiui sufabrikuotos baudžiamosios bylos dalyve, suteršusia Lietuvos vardą. Tad nuo tos reakcijos į skandalą ir priklausys, ar mūsų valstybė verta pasitikėjimo. Neabejoju, kad Baltarusijos opozicijai simpatizuojantys piliečiai kol kas jaučiasi tikrai nesmagiai. Juolab kad šis įvykis sutapo su Lietuvos reiškiamais priekaištais Austrijai dėl sausio 13-osios byloje kaltinamo Michailo Golovatovo paleidimo. Tad šį kartą, manau, trenkėme lyg šlapiu skuduru per veidą.
Baltarusijos demokratų įdavimas diktatoriškam režimui neabejotinai pakirto Lietuvos, kaip valstybės, mėginančios apsaugoti savo partnerius, reputaciją. Įžvelgiu absoliutų valstybės struktūrų neatsakingumą šioje istorijoje ir, matyt, visoje veikloje. Didžiausia kaltė tenka Teisingumo ministerijai, kuri iki šiol nepripažįsta padariusi nedovanotiną klaidą. Be abejo, ne ką mažiau kaltas ir Valstybės saugumo departamentas, kuris privalėjo sukontroliuoti situaciją ir įspėti valstybės institucijas dėl galimo pavojaus Baltarusijos opozicinėms jėgoms. Juk ne paslaptis, kad tiek VSD, tiek kitos teisėsaugos institucijos puikiai žino, kokie ir kiek Baltarusijos demokratų gyvena Lietuvoje, todėl privalėjo imtis tam tikrų prevencinių priemonių. Manau, kad dabar bus gana sunku garantuoti tam tikrą santykių su partneriais demokratinėse valstybėse slaptumą. Gali būti, kad duomenų nutekinimo istorijoje aktyviai dalyvavo ir Rusijos slaptosios tarnybos. Ir jeigu mes taip lengvai pasidavėme vienai provokacijai, tai tik parodo mūsų valstybės nebrandumą.
Rimanto Dovydėno piešinys