12 Ne pagirios – pachmielas be kabučių Gimtasis kraštas
Neparadinė Lietuva
Gydytojas Alvydas REPEČKA Kai nuotaika gera, dažnokai sau tariu, kad kai užaugsiu, būsiu gruzinas. Juk negėda būtų pasimokyti iš gruzinų, dvasiškai sveikos ir kultūringos tautos. Šiuokart kalbu apie alkoholio vartojimo kultūrą.
Gruzinų berniuko įšventinimas į vyrus Mano geras draugas gruzinas pasakojo, kaip jį vaikystėje senelis mokė gerti vyną. Dvylikos metų berniukų įšventinimo į vyrus apeigos labai paprastos, bet iškilmingos. Susirenka giminės, garbingiausi kaimo žmonės. Stalas nukraunamas vyno ąsočiais, garuoja skalsus maistas. Vaikas, pasidabinęs „džigitka“, pasodinamas šalia visų gerbiamo vyro, kuris lyg netyčia padeda puikų brangakmeniais inkrustuotą kinžalą. Berniukas prisimena mamos perspėjimus, kad durklo nepaliestų, nepradėtų žaisti. Jo senelis pakelia ragą su vynu ir sako tostą: – O dabar tu tapsi vyru. Tai reiškia, kad tu ginsi moterį, tu ginsi Tėvynę. Garbė telydi tave visą gyvenimą. Tada vaikas kelia mažą ragą su jaunu vynu (iš tikrųjų su sultimis) ir išgeria. Muzikantai užgroja, nuskamba daugiabalsė daina. Vyrai, keldami bokalus, sako išminties kupinus tostus. Visi šoka ir dainuoja. Vakare šventė baigiasi – nė vieno girto.
Šventė su bambaliu O štai dažnokas lietuviškas vaizdelis. Paauglys smalsiai stebi prie apšnerkšto stalo vykstančią šventę – paskutinis savaitės trečiadienis. Tėvai su draugeliais geria pilstuką. Tostas po tosto: „Nu“, vėl tostas – „Nu“. Akys spangsta, nuotaika gerėja. Pavėpę tėveliai jau nebara vaikų. Kažin ko susipyksta – vyras užvožia žmonai, bet vėl tostas – „Nu!“ Greitai susitaiko ir visi uždainuoja: „Oi, Zuzana, širdis mana, koks gyvenimas gražus“, bet bambalis į pabaigą. Berniuką siunčia pas bobutę į „tašką“. Šventė tęsiasi – „televizorius šoka, radijas dainuo-
Mes turime beviltišką antialkoholinę reklamą, kad „vartodami alkoholį, rizikuojate savo sveikata“, kurios žmonės nei pastebi, nei girdi.
ja“. Kažkas „nulūžo“ pastalėje. Apgirtęs dėdė paslapčiomis įpila taurelę. Vaikas makt – „ot vyras!“ Kitą rytą pagiringas tėvas skubina sūnų parnešti alaus, sako, kad reikia atsipagirioti. To nemato gruzinų vaikai.
Paveldėti ir svetimi papročiai Ilgus šimtmečius mus su Gruzija siejo bendra istorija. Kentėme carizmo jungą, sovietinę okupaciją. Išlikome kaip tautos, nes gynėme žemę, branginome kalbą, saugojome papročius. Ypač svarbūs iš protėvių paveldėti papročiai, nes juose įsikūnija reikšmingiausios vertybės: dora, darna ir garbė. Gruzinai išsaugojo švenčių tradicijas, todėl niekada nežinojo, kas yra blaivyklos, nežino nei senelių prieglaudų, nei vaikų namų, retos ten savižudybės, skyrybos.
Daugelis norinčiųjų alkoholį vartoti saikingai net nesuvokia, kad yra tapę įkaitais tų, kuriuos vadinu „pachmelnikais“. Vidmanto Balkūno nuotrauka
Lietuviai įsileido svetimą paprotį – „pachmielą“, išreiškiantį vadinamąją rusų liaudies išmintį – kuo susirgai, tuo ir gydykis. Carizmo laikais kaip užkratas įsiskverbęs pragaištingas „pachmielo“ paprotys palaipsniui, o ypač išsikerojęs sovietmečiu, daugeliui tautiečių tapo tiesiog „liaudies išmintimi“. Netrukus sulaukėme pasekmių. Smuko dora: nepagarba vyresniesiems, nesirūpinimas mažaisiais, ištvirkavimas. Nyko darna šeimose, bendruomenėse, menko garbė, užleisdama vietą nepasotinamam gobšumui, pagiežai, pykčiui ir pavydui. Daugelis jaučia, kad tauta serga, bet retas suvokia, kad sudėtingose įvairių reiškinių sąsajose didžia dalimi paliegusios tautos būvį lemia žalingiausia tradicija – „pachmielas“.
Pagirios ir „pachmielas“ Kaip uoga degtinės butelyje susiraukšlėja, taip alkoholis iš organizmo ištraukia skysčius. Padauginus išvakarėse alkoholio, visi jaučia pagirias. Tai būsena, kai grąžinami skysčiai, todėl geriame girą, kopūstų sunką ar vandenį iš šulinio, bet jei geriamas alkoholis – tai jau ne pagirios, o „pachmielas“. Atsipagirioti alumi – tai kaip žaizdą siūti skalpeliu. Abu teiginiai vienodai absurdiški. Kalbame apie du visiškai priešingus veiksmus. Bet kalbininkai nuolat primena, kad žodis „pachmielas“ nevartotinas.
2011 m. rugpjūčio 12–19 d., Nr. 32 (76)
Paradoksali situacija – išskirtinai ydingas, išsikerojęs tautoje reiškinys yra, o jį nusakančio žodžio net didžiajame Lietuvių kalbos žodyne nėra. Mums siūloma pagiriomis vadinti ir tai, kas tikrai yra pagirios, ir tai, kas logiškai negali būti pagiriomis. Kartą radijo laidoje pasiūliau naujadarą „pagirčios“, kaip priešingą žodžiui „pagirios“. Gal kas pasiūlys geresnį, tinkamai sudarytą lietuvišką atitikmenį. Dar reikia laiko, kad naujadaras prigytų. Juk retas suaugęs žmogus Lietuvoje nežino žodžio „pachmielas“ reikšmės. Nuo šiol sąmoningai nusižengiu skyrybos taisyklei, kai vartodamas nenorminį žodį nededu jo į kabutes. Darant, bet nevadinant to pachmielu ar gerai sudarytu lietuvišku atitikmeniu, sujaukiamas priežastingumas, negalima suprasti virsmo, kaip jaunuoliai, be problemų vartojantys alkoholį, ilgainiui tampa priklausomi. Žodis pachmielas būtinas ne tik šnekamojoje lietuvių kalboje, o gal kaip senasis skolinys ir lietuvių kalboje apskritai. Neištaisę klaidos kalboje, tai yra pachmielą vadindami pagiriomis, paliksime brangiai kainuojančią elgesio ir sprendimų klaidą. Sutinku, kad žodis pachmielas yra barbarizmas, bet juk ir procesas barbariškas. Gal ne nuodėmė būtų pachmielą palikti lietuvių kalboje, kaip ir kitus barbarizmus, turinčius neigiamą prasmę. Vienoje gretoje turi būti: pachmielas, sovietinis, enkavedistas, lageris, kolchozas, kagėbistas ir pan.
rijos, nelaimės, savižudybės. Tiek sergančiųjų alkoholizmu, tiek turinčiųjų problemų dėl daugiadienio alkoholio vartojimo (vadinamieji maratonininkai) vargų ir artimiesiems keliamų rūpesčių bendras vardiklis – pachmielas. Nė vienas netapo alkoholiku ar maratonininku prieš tai neišmokęs taisyti sveikatos alkoholiu. Žmonių sąmonėje įsitvirtino klaidinga, bet nepajudinama nuostata – kaltas alkoholis. Kovoti su alkoholiu – tai lyg bergždžiai skabyti piktžolės lapus – daržininkai žino, kad piktžolė tik labiau vešės. Kad akivaizdžiai sumažėtų dėl alkoholio vartojimo kylančių bėdų, pirmiausia būtina įvardyti, tada išrauti blogybių šaknį – pachmielą. Deja, ir tie, kuriuos delegavome spręsti svarbiausių tautos klausimų, turi tą pačią nuostatą – kovoti su alkoholiu. Kokia tai „sėkminga“ kova, rodo mūsų buvimas pirmaujančiųjų gretose Europoje pagal išgeriamo alkoholio kiekį, smurtą, „girtas“ avarijas, savižudybes. Tikrieji kaltininkai yra pachmielo „viruso“ nešiotojai. Vienus dar galima permokyti, su kitais elkimės pagal budistinį principą: „Nekovok, bet padėk“, o trečius pagal išgales gydykime. Lengviau neišmokti, nei vėliau permokyti. Kalbu apie ateinančią kartą. Veiksmingi ir ilgalaikiai gali būti tik tie sprendiniai ir iš jų kylantys veiksmai, kurie nukreipti prieš pachmielą kaip reiškinį.
Alkoholio įkaitai
Garbingi žmonės skolą grąžina
Beje, tik pachmielo kaip papročio palaipsnis įsitvirtinimas lėmė bendrą alkoholio vartojimo kultūros būvį. Apie kadaise saikingą alkoholio vartojimą sužinome iš tautosakos. Pasakose randame: „Ir aš ten buvau,
Kad akivaizdžiai sumažėtų dėl alkoholio vartojimo kylančių bėdų, pirmiausia būtina įvardyti, tada išrauti blogybių šaknį – pachmielą. alų, midų gėriau, per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau“, dainose – „negerk, broleli, negerk trečios“. Bendruomenė gerbdavo darbštų ir tvarkingą, pašiepdavo padauginusį. Sovietmetis – laikas, keitęs alkoholio vartojimo papročius (įpročius). Pamatinę vertybę – saiką – dėl vis platesnio pachmielo įsigalėjimo keitė šaunus prisigėrimas, girtas „lėbavimas“. Juk jau buvo gelbėjimo ratas – kuo susirgai, tuo ir gydykis. Kuo daugiau žmogus įveikdavo alkoholio, tuo labiau buvo gerbiamas. Ir, kas baisiausia, tai stebėdami mokėsi vaikai, paskui ir jų vaikai. Mūsų tautoje vis didėjo žmonių skaičius, kuriems pachmielo darymas tapo savastimi, kuriems net nesuvokiama, kad gali būti kitaip. Tai lėmė ir lemia pakitusį visos bendruomenės elgesį švenčių metu. Daugelis norinčiųjų ir galinčiųjų alkoholį vartoti saikingai net nesuvokia, kad yra tapę įkaitais tų, kuriuos vadinu „pachmelnikais“.
Pilieti, pagiriokis, nedaryk pachmielo Nė vienas netapo alkoholiku ar maratonininku prieš tai neišmokęs taisyti sveikatos alkoholiu.
Raimundo Šuikos nuotraukos
Seimas priėmė įstatymo pataisą, leidžiančią alkoholį pardavinėti iki 22 val. Šimtą kartų naudingesnis būtų įstatymas, leidžiantis parduotuvėse prekiauti alkoholiu tik
Visi kenčiame nuo negandų, kylančių dėl girtavimo: smurtas, ava-
nuo 14 val. Tai realiai drausmintų linkusiuosius padauginti, tada gerokai sumažėtų traumų ir avarijų, o svarbiausia – nesišlaistytų pamokų, pertraukų metu girtaujantys moksleiviai. Mes turime beviltišką antialkoholinę reklamą, kad „vartodami alkoholį, rizikuojate savo sveikata“ ir t. t., kurios žmonės nei pastebi, nei girdi. Antipachmielinė kampanija, sutelkus jėgas, būtų tikrai veiksminga. Būtina iš savų alkoholio gamintojų išsireikalauti, kad ant kiekvieno butelio etiketės būtų užrašas, rekomenduojantis alkoholį vartoti saikingai, ir kad alkoholis nevartotinas dvi dienas paeiliui. Tam yra svarių argumentų. Protingi žmonės įsiskaitys ir supras, kad vaikus mokome savo pavyzdžiu. Kiti pasišaipys, jiems verta priminti N.Gogolio herojaus frazę: „Iš ko šaipotės? Iš savęs“. Gal gana šaipytis iš savęs – atsitokėkime. Žodis pachmielas yra skolinys. Garbingi žmonės skolą grąžina. Tad žodį vartokime, suvokdami, ką turime išgyvendinti, kad sugrįžtume į dorą, darnią ir garbingą Lietuvą.