— Mais oui, certainement 2\ — Ar jos užsienietės? — pasiteiravau aš, nustebusi, kad jos kalba prancūziškai. — Auklė yra prancūzė, Adelė taip pat gimusi Prancūzijoje ir, man rodos, tik prieš šešetą mėnesių pirmą kartą atvažiavo į Angliją. Iš pradžių ji visai nemokėjo angliškai, bet dabar jau šiek tiek pramoko, nors aš nieko nesuprantu, ką ji sako,— vienas žodis angliškas, kitas prancūziškas. Tačiau jūs, manau, gana gerai ją suprasite. Laimei, man teko mokytis svetimos kalbos iš tikros prancūzės, ir kadangi visada, kada tik galėdama, stengdavausi paplepėti su madam Pjero, o be to, per pastaruosius septynerius metus kasdien mokydavausi mintinai prancūziškų eiliuotų tekstų, ypatingą dėmesį kreipdama į teisingą tartį ir visomis jėgomis imituodama savo mokytoją, tai gana neblogai buvau išmokusi tą kalbą ir galėjau tikėtis, kad neteks kamuo tis kalbantis su mademuazele Adele. Išgirdusi, kad aš — būsimoji jos guvernantė, ji priėjo ir pasisvei kino su manim. Vesdamasi Adelę pusryčių, aš jau ėmiau kalbinti ją prancūziškai. Iš pradžių ji man atsakinėjo trumpai, bet po to, kai mes susėdom už stalo ir mergaitė kelias minutes patyrinėjo mane plačiomis šviesiai rusvomis akutėmis, prasidėjo gyvas jos čiauškėjimas. — O,— bėrė ji prancūziškai,— jūs kalbate mano gimtąja kalba taip pat laisvai kaip ir misteris Ročesteris; aš galėsiu kalbėtis su ju mis, kaip kalbuosi su juo, o Sofi irgi. Kaip ji apsidžiaugs! Šičia tai tikras vargas: madam Feirfeks temoka tik angliškai. Sofi yra mano auklė. Ji atplaukė su manim per jūrą didžiuliu garlaiviu. Oi, kaip bai siai rūko jo kaminas! Mane vis vertė vemti, blogai jautėsi ir Sofi, ir misteris Ročesteris... Misteris Ročesteris gulėjo ant sofos gražiame kambaryje, vadinamame salone, o Sofi ir aš turėjome keistas loveles kajutėje. Aš vos tik neišsiritau iš savosios: tai buvo tikra lentyna. O, mademuazele, kaipgi jus vadinti? — Eir, Džeine Eir. — Eir? Ojoj! Sunku ištarti. Taigi, mūsų laivas atplaukė paryčiui, dar prieš dieną, į didmiestį su aprūkusiais namais, pilną dūmų, nė kiek nepanašų į tą švarų dailų miestą, iš kurio aš atvykau. Misteris Ročesteris išnešė mane ant rankų per lentą ant žemės, Sofi ėjo mums iš paskos, ir mes visi sėdome į karietą, kuri nugabeno į gražų di džiulį namą, didesnį už šitą ir puošnesnį, vadinamą viešbučiu. Ten mes užtrukome gal kokią savaitę. Aš su Sofi eidavau kasdien pasi vaikščioti į didžiulį žalią sodą, kur daug medžių, vadinamą parku. Ten aš matydavau ir daug kitų vaikų. Tvenkinyje ten yra gražių pau kščių, kuriems mes paberdavorhe trupinių. 21
O taip, žinoma (piane). 93