http://e-skaitykla.lt/sites/default/files/Sarlota.Bronte.-.Dzeine.Eir_.1985.OCR_.LT-NRL

visus komiteto narius, ir pagaliau, po viso to, kas man atrodė nepap­ rastas laiko gaišinimas, gavau oficialų sutikimą persikelti į geresnę vietą, jei tik galiu tai padaryti; be to,— kadangi aš visą laiką elgiausi gerai, ir būdama mokine, ir mokytoja,*—man buvo pažadėta išduoti atitinkamą pažymėjimą bei charakteristiką su šios mokyklos inspek­ toriaus parašu. Šį dokumentą aš gavau į rankas maždaug po mėnesio ir, padariusi nuorašą, nusiunčiau jį misis Feirfeks. Jinai atsiuntė atsakymą, kad patenkinta gautomis informacijomis ir lygiai po dviejų savaičių siūlo man užimti guvernantės vietą jos namuose.

Aš ėmiau ruoštis į kelionę, ir dvi savaitės netruko prabėgti. Dra­ bužių turėjau ne tiek jau daug, bet man jų visai užteko, ir per vieną dieną susikroviau lagaminą — tą patį, kurį prieš aštuonerius metus atsivežiau iš Geitshedo.

Lagaminas buvo perjuostas diržais ir priklijuotas prie jo adresas. Po pusvalandžio nešėjas turėjo pristatyti jį į Loutoną, kur man pačiai reikėjo pėsčiai nueiti kitą rytą ir sėsti į pašto karietą. Aš išsivaliau juodą ke­ lioninę vilnonę suknelę, paruošiau kepuraitę, pirštines, movą, patikri­ nau visus savo stalčius, ar kartais neliko dar koks daiktelis. Ir štai nebeturėdama ką daugiau veikti, atsisėdusi mėginau pailsėti. Tačiau negalėjau pasėdėti ramiai, nors ir visą dieną išbuvau ant kojų,— mane laikė sukaustęs susijaudinimas. Šįvakar baigėsi vienas mano gyvenimo etapas, o rytoj prasidės kitas. Argi įmanoma pasnausti, žengiant per šią ribą? Aš juk turiu karštligiškai stebėti, kaip pasikeičia mano gy­ venimas.

— Mis,— tarė tarnaitė, sutikusi mane koridoriujeE kur aš vaikšti­ nėjau lyg dvasia be vietos,— kažkas apačioje nori pasikalbėti su ju­ mis. „Turbūt nešėjas",— pagalvojau ir nubėgau laiptais, nieko neklausdama. Man beskubant pro mažą svetainę, arba mokytojų kambarį, kurio durys buvo praviros, ir sukant į virtuvę, kažkas iš jo išbėgo.

— Tai ji, tikrai ji! Aš ją bet kur pažinčiau!—sušuko kažkokia žmogysta, pastojusi man kelią ir paėmusi mane už rankos.

Aš pažvelgiau į ją: prieš mane 'stovėjo moteriškė, sprendžiant iš drabužių — turtingų namų tarnaitė, solidi, bet dar jauna, gana gerai atrodanti, juodaplaukė ir juodaakė, linksmo veido.

— Na, kas aš tokia, atspėkite? — paklausė ji mane; jos balsas ir šypsena man pasirodė kažkokie pažįstami.— Juk jūs dar visai nepa­ miršote manęs, mis Džeine?

Po sekundės aš, apkabinusi ją, karštai bučiavau.

— Bese! Bese! Bese! —kartojau tik tą vieną žodį; ji, juokaudamasi ir 82