jausmai
tapo
neatimamu mano sielos
turtu.
Aš
įpratau
uoliai vykdyti
pareigas ir laikytis drausmės. Ir b u v a u rami, tikėdama, kad esu paten kinta savo gyvenimu. Kitiems, o dažnai ir sau pačiai, atrodžiau esanti drausmingas ir nusistovėjęs žmogus. Tačiau
likimas,
tarp manęs
pasivertęs
ir mis
kaip ji netrukus
reverendu
misteriu
T e m p i ir perskyrė mus.
po sutuoktuvinių apeigų,
Nesmitu,
įsiterpė
M a n lemta b u v o matyti,
apsirengusi kelionės drabu
žiais, įkopė į pašto karietą. Aš sekiau akimis, kaip toji karieta iš lėto riedėjo aukštyn į kalną ir dingo už keteros. Paskui grįžusi į savo kam barėlį, aš j a m e v i e n a praleidau didesnę dalį dienos, nes ta proga kai kurių pamokų n e b u v o . Aš ilgai vaikščiojau po kambarį. M a n atrodė, kad tiktai apgailes tauju tą
mylimo
nuostolį,
kad
žmogaus tačiau,
pusdienis
laiką
įvyko
pasiskolinusi
iš
d r a u d a m a su
ir
su
ja;
jau
stengiuosi
nuo
Mano
T e m p i , — tikriau savim
tą
o dabar,
sugalvoti,
šių s a v o
vakaras,
permaina.
mis
klėtoja nusinešė
ir
atsipeikėjusi
praėjo
manyje
netekimą
giedrą
ėš
k u o išlyginti
minčių
ir
staiga pajutau,
siela
pamačiusi, kad
nusimetė visa,
per tą
ką
turėjo
pasakius,
mano
brangioji
atmosferą,
kuria
alsavau,
likusi 'visai viena,
au ben
pasijutau besanti tokia,
kokia b u v a u iš tikrųjų, ir manyje ėmė busti senieji jausmai. N e g a l i u pasakyti, koks
kad būčiau tarsi kokio
vidinis akstinas;
raminti;
tačiau
tos ramybės.
man
aš
ramsčio
jaučiausi
stigo
to
netekusi,
pakankamai
tikslo,
dėl
tačiau dingo kaž
tvirta
kurio
ir
būčiau
galinti
nusi
turėjusi
siekti
Keletą metų visą pasaulį man atstojo vienas Louvudas:
aš su nieku d a u g i a u nesusidurdavau, tik su jo taisyklėmis ir įpročiais. O d a b a r staiga prisiminiau, kad pasaulis y r a neaprėpiamas tr kad džiu gios viltys ir j a u d i n ą nuogąstavimai laukia tų,
kurie turi drąsos iieis-
tis
kaip
į
to
pasaulio
platybes,
pavojuose
ieškoti,
iš
esmės
pažinti
gyvenimą. Priėjau tasai
prie
sodas;
lango
antai
ir
atvėriau
Louvudo
jį.
ribos,
Stai o
tiedu pastato sparnai,
toliau — kalvotas
štai
horizontas. ..
M a n o akys peršoko visa, kas b u v o arti, ir* n u k r y p o į tolumoje dun ksančias
mėlynas
kalnų
viršūnes.
Man
norėjosi
prasigauti
per
jas.
Vieta, kurią supo tos uolos ir gūdūs miškai, m a n atrodė lyg kalėjimas, lyg
tremties
užkampis.
liu atvažiavau
pašto
Aš
nusekiau
karietoje.
jau temstant riedėjau į pakalnę. liu
atvažiavau
pašto
žvilgsniu
Atmintyje
iškilo
baltą tas
kelią,
vingiuo-
momentas,
kaip
Rodos, ištisas amžius b u v o praslinkęs
karietoje.
Atmintyje
išliko
tas
momentas,
nuo kaip
jau temstant riedėjau į pakalnę. Rodos, ištisas amžius b u v o praslinkęs nuo tos
dienos,
kada
pirmą
kartą
atsidūriau
Louvude.
Nuo
to
laiko
nė
kartą n e b u v a u iš čia išvažiavusi. V i s a s atostogas praleisdavau mokyk loje.
Misis
Rid niekad nekviesdavo
77
manęs
į
Geitshedą.
Nei
ji
pati,