VIII
SKYRIUS
Nespėjus praeiti pusvalandžiui, laikrodis išmušė penktą; pamokor pasibaigė, ir visos mergaitės išskubėjo į valgyklą arbatos gerti. Da bar aš išdrįsau nulipti; buvo visai tamsu; pasitraukusi į kampą, at sisėdau ant grindų. Ta stebuklinga jėga, kuri lig šiol palaikė mane, palengva išblėso, prasidėjo reakcija, ir netrukus mane užgulė toks neįveikiamas sielvartas, kad aš tiesiog kniubte sukniubau ant grindų ir apsipyliau ašaromis. Helinos Berns nebuvo šičia, niekas manęs nebepalaikė; likusi viena, taip raudojau, kad net grindų lentos sudrėko nuo ašarų. Aš taip stengiausi būti gera, taip troškau tiek pasiekti Louvude: susidraugauti su daugeliu mergaičių, įsigyti visų pagarbą, laimėti simpatijas. Jau buvau padariusi šiokią tokią pažangą: tą rytą mis Miler pastatė mane klasės priešakyje, priskirdama prie pirmųjų mokinių, ir švelniai pagyrė. Mis Tempi pritariamai nusišypsojo man; ji pažadėjo išmokyti mane piešti ir duoti progos mokytis prancūzų kalbos, jei porą tolesnių mėnesių darysiu tokią pažangą. Be to, pa lankiai žiūrėjo į mane kitos mokinės, vienmetės elgėsi su manim kaip su lygia, o vyresnės nelietė manęs. Ir štai aš gulėjau sutriuškinta ir sutrypta! Ar bepasiseks man kada nors pasikelti! „Niekad!"—šmėkštelėjo mintis, ir aš karštai panorau numirti. Tuo metu, kai aš kūkčiojau ir murmėjau šį savo norą, kažkas priėjo prie manęs. Pakėliau galvą — prie manęs vėl buvo Helina Berns; toje ilgoje tuščioje klasėje blėstanti židinio ugnis neaiškiai apšvietė jos figūrėlę. Jinai atnešė man duonos ir kavos. — Še, užkąsk truputį,— tarė ji. Tačiau aš atstūmiau valgį; man rodėsi, kad paspringsiu nuo lašelio kavos ar trupinio duonos. Helina turbūt žiūrėjo į mane šiek tiek nustebusi; aš negalėjau susivaldyti, kad ir kaip stengiausi, ir be atlydos balsiai raudojau. Ji atsisėdo šalia manęs ant grindų, apsika bino savo kelius rankutėmis ir pasidėjo ant jų galvą. Šitaip ji sėdėjo tylomis lyg koks besimeldžiąs indas ir nieko nesakė. Galų gale aš prašnekau: — Helina, kodėl tu sėdi su mergaite, kurią visi laiko melage? * — Argi visi, Džeine? Juk tik aštuoniasdešimt girdėjo tave taip pa vadinant, o pasaulyje yra šimtai milijonų. — Bet ką man reiškia tie milijonai? Tos aštuoniasdešimt, kurias aš pažįstu, niekina mane. — Džeine, tu klysti: veikiausiai niekas mokykloje nejaučia pa niekos ar neapykantos tau. Esu tikra, kad daugelis labai gailisi tavęs. —T Kaipgi jos gali manęs gailėtis, išgirdusios, ką pasakė misteris Broklherstas? 62