http://e-skaitykla.lt/sites/default/files/Sarlota.Bronte.-.Dzeine.Eir_.1985.OCR_.LT-NRL

tienos pabrėžė aukštą ir baltą jos kaktą; jos plaukai buvo kone juodi ir ties smilkiniais sudėti apskritomis garbanomis, kaip to reikalavo to meto mada,—kada nei šukuosenos, nei ilgos garbanos dar nebuvo pa­ plitusios; jos suknia taip pat pagal to laiko madą buvo gelumbinė, vio­ letinės spalvos, ispaniškai papuošta juodo aksomo juostelėmis; ant dirželio švytėjo auksinis laikrodis. (Laikrodžiai tada dar nebuvo taip išplitę kaip nūnai.) Tegu skaitytojas prie šio paveikslo prideda švel­ nius, taurius bruožus, nors išblyškusį, bet giedrą veidą, didingą stotą bei orią laikyseną, ir jis galės tiksliai,— bent tiek, kiek galima nupa­ sakoti žodžiais,—- įsivaizduoti, kaip atrodė mis Tempi — Marija Tempi, kaip aš vėliau perskaičiau vardą ir pavardę jos maldaknygėje, kurią man kartą buvo patikėta nunešti į bažnyčią.

Louvudo direktorė (toks buvo šios ledi titulas), atsisėdusi prieš po­ rą gaublių, pastatytų ant stalo, pasišaukė prie savęs pirmąją, vyriau­ siąją, klasę ir pradėjo geografijos pamoką; žemesniąsias klases pasi­ ėmė mokytojos; kartu vyko istorijos, gramatikos ir kitų dalykų pa­ mokos. Paskui sekė rašymas ir aritmetika, taip pat muzika, kurios mis Tempi mokė kai kurias vyresnes mergaites. Visos pamokos vyko pa­ gal laikrodi, kuris pagaliau išmušė dvyliktą. Tada direktorė atsistojo ir pasakė: — Aš noriu tarti keletą žodžių auklėtinėms.

Bepakyląs triukšmas pamokoms pasibaigus iškart nutilo, vos tik pasigirdo jos balsas. Direktorė kalbėjo: — Šįryt jūs gavote pusryčius, kurių negalėjote valgyti, ir turbūt li­ kote alkanos. Aš įsakiau, kad jūs visos gautute priešpiečiams duonos ir sūrio.

Mokytojos pažvelgė į ją nustebusios.

— Visą atsakomybę prisiimu pati sau,— pridūrė ji, paaiškindama mo­ kytojoms, ir tuojau pat išėjo iš klasės.

Bematant buvo atnešta ir išdalinta duona ir sūris, ir visos auklėti­ nės su džiaugsmu pasistiprino. Po to pasigirdo komanda: „Į sodą!"

Kiekviena mokinė užsidėjo po grubiai nupintą šiaudinę skrybėlaitę su spalvotais kartūno raišteliais ir užsivilko pilkos medžiagos apsiaustėlį.

Aš irgi buvau panašiai aprengta ir kartu su visomis atsidūriau lauke.

Erdvus sodas buvo aptvertas tokia aukšta siena, kad joks žvilgsnis negalėjo dirstelti per viršų. Iš vienos jo pusės ėjo dengta veranda; vidurinę sodo dalį, padalintą į daugybę lysvių, supo plačios alėjos.

Lysvės buvo paskirstytos mokinėms, kurių kiekviena turėjo prižiūrėti savąją. Vasarą, sužydėjus gėlėms, jos, be abejo, atrodydavo labai gražios, bet dabar, sausio pabaigoje, viską dengė niūri žiemos rudu­ mą. Man pasidarė nyku, kai aš apsidairiau aplinkui. Diena anaiptol neviliojo pasivaikščioti. Tiesa, nebelijo, bet tvyrojo drėgnas gelsvas 43