http://e-skaitykla.lt/sites/default/files/Sarlota.Bronte.-.Dzeine.Eir_.1985.OCR_.LT-NRL

— Duokite padėklą man, aš jį nunešiu.

Ir aš paėmiau jį jai iš rankų; ji parodė man svetainės duris. Pa­ dėklas drebėjo mano rankose, iš stiklinės laistėsi vanduo, o mano širdis garsiai daužėsi krūtinėje. Merė atidarė man duris, praleido mane ir vėl jas uždarė.

Svetainė atrodė niauri. Nekurstoma ugnis vos smilko už grotų. Prie jos, atsirėmęs galva į aukšto, senamadiško židinio atbrailą, stovėjo aklas šio kambario gyventojas. Jo senas šuo Pilotas gulėjo susirietęs į kamuolį šiek tiek atokiau, lyg saugodamasis, kad netyčiomis jo ne­ užmintų šeimininko koja. Pilotas pastatė ausis, kai aš įėjau; po to pa• šoko ir amčiodamas bei gerindamasis puolė prie manęs. Jis vos neiš­ metė man iš rankų padėklo. Aš pastačiau jį ant stalo, po to paglosčiau Pilotą ir tyliai pasakiau: „Eik gulti!" Misteris Ročesteris instinktyviai grįžtelėjo pažiūrėti, kas čia įėjo, bet, nieko neišvydęs, nusigręžė ir at­ siduso.

— Paduokite man vandens, Mere,— paprašė jis.

Aš priėjau prie jo, rankoje laikydama stiklinę, kurioje vandens bu­ vo likę tik iki pusės. Pilotas sekė paskui mane vis dar džiūgaudamas.

— Kas atsitiko?—paklausė jis.

— Eik gulti, Pilotai! —pakartojau aš.

Jo ranka, nešusi stiklinę prie lūpų, staiga sustingo, ir jis, rodos, įsiklausė. Paskui išgėrė vandenį ir pastatė stiklinę ant stalo.

— Juk čia jūs, Mere, ar ne?

— Merė virtuvėj,— atsakiau aš.

Jis staiga ištiesė į mane ranką, bet nematydamas, kur aš stoviu, ne­ palietė manęs.

— Kas čia? Kas čia?—pakartojo jis, stengdamasis kažką įžvelgti neregėmis akimis, tačiau šis jo mėginimas buvo tuščias ir skaudus.— Atsakykite! Kalbėkite! — įsakė jis garsiai ir liepiamai.

— Gal jūs, sere, dar norite vandens? Nešdama aš nulaisčiau pusę stiklinės,— paaiškinau jam.

— Kas čia? Kas čia kalba?

— Pilotas pažįsta mane. Džonas ir Merė taip pat žino, kad esu čia.

Aš atvykau tiktai šįvakar,—atsakiau.

— Viešpatie dieve! Kokia jausmų iliuzija! Kokia saldi beprotybė ap­ ėmė mane!

— Jokia iliuzija! Jokia beprotybė. Jūsų protas, sere, per aiškus, kad pasiduotų iliuzijai, o jūsų sveikata per stipri, kad pasiduotų bepro­ tybei.

— Bet kurgi yra toji, kuri kalba? Gal ji tiktai balsas? O, aš nega­ liu matyti, bet aš turiu jausti, kitaip mano širdis liausis plakusi ir plis mano galva. Kad ir kas jūs būtute, leiskite man jus palytėti,— jei ne, aš neištversiu!

405