ir stogas įvirto. Iš griuvėsių jis buvo ištrauktas gyvas, tik baisiai su žalotas. Sija krito taip, kad iš dalies pridengė jį, bet užtat išmušė jam akį ir sutriuškino vienos rankos riešą, ir misteris Karteris, gydytojas, turėjo tuoj pat amputuoti ranką. Po to prasidėjo kitos akies uždegi mas; toji irgi apako. Dabar jis tikras invalidas—aklas ir luošas. — Kur jis? Kur jis dabar gyvena? — Ferndine, ten jis turi pilį, bus kokia trisdešimt mylių nuo čia: visiškai nuošali vieta. — Kas su juo dar gyvena? — Senasis Džonas su žmona. Be jų, jis nieko nenorėjo imti. Sako, misteris Ročesteris visai sulaužytas žmogus. — Ar jūs turite kokią nors transporto priemonę? — Mes turime karietaitę, gerbiamoji, labai dailią karietaitę. — Tuoj pat įsakykite ją pakinkyti, ir jeigu jūsų vežėjas nugabens mane į Ferndiną šiandien prieš sutemstant, aš sumokėsiu jums ir jam dvigubą kainą.
XXXVII
SKYRIUS
Ferndino pilis — gana senovinis pastatas, vidutinio dydžio ir be jo kių architektūrinių pretenzijų — stūksojo giliai miške. Apie ją man buvo tekę ir anksčiau girdėti. Misteris Ročesteris dažnai ją minėdavo ir kartais joje lankydavosi. Jo tėvas tą dvarą nupirko todėl, kad ap linkiniai miškai labai tiko medžioklei. Misteris Ročesteris mielai būtų išnuomojęs sodybą, bet negalėjo rasti nuomininkų, nes vietovė čia bu vo nepatogi ir nesveika. Todėl Ferndinas taip ir liko negyvenamas ir neapstatytas baldais, išskyrus du ar tris kambarius, aprūpintus būtiniausiais rakandais, kad turėtų kur apsistoti skvairas, kai atvažiuodavo medžiok lės sezono metu. Ferndiną aš pasiekiau kaip tik prieš temstant. Vakaras buvo apsi niaukęs, pūtė šaltas vėjas, be atvangos krapnojo skalsus lietus. Pasku tinę mylią aš ėjau pėsčia. Karietą ir vežėją atleidau, sumokėjusi žadėtą dvigubą atlyginimą. Net priėjus visai arti, nesimatė sodybos šitame tankiame ir tamsiame miške, kuris lyg niūri siena supo ją iš visų pu sių. Geležiniai vartai tarp granitinių stulpų man parodė, kur eiti. Už jų aš atsidūriau girios prieblandoje. Per tankmę, po susipynusių šakų skliautais, tarp samanotų ir gumbuotų kamienų vingiavo žolėje pramin tas takelis. Aš pasileidau juo, tikėdamasi greitai prieiti kokį gyvenamą būstą, tačiau jis driekėsi žingsnis po žingsnio ir vingiavo toliau ir toliau, o jokio sodybos ženklo kaip nesimatė, taip nesimatė. 402