http://e-skaitykla.lt/sites/default/files/Sarlota.Bronte.-.Dzeine.Eir_.1985.OCR_.LT-NRL

kada ponai šitokiame amžiuje patranka dėl tokios šarkos, tai jie elgiasi lyg apduoti. Taigi jis ėmė ir sumanė ją vesti.

— Apie tai jūs man papasakosite kitą kartą,— pertraukiau aš j j . — 5į kartą dėl tam tikros priežasties aš noriu išgirsti viską apie gaisrą. Ar kas įtarė, kad tai tos pamišėlės, misis Ročester, rankų darbas?

— Įspėjote, gerbiamoji. Tikras dalykas, kad tik ji, o ne kas kitas, padegė namus. Ją prižiūrėjo moteriškė, vardu misis Pul, sumani ir la­ bai patikima moteriškė, tik turėjo vieną silpnybę,— silpnybę, kuri ne­ svetima daugeliui slaugytojų ir pagyvenusių moterų: ji mėgo slapta siurbčioti džiną. Kitą kartą ji imdavo ir padaugindavo. Suprantama, sėdint prie pamišėlės galima pačiai išeiti iš proto. Bet verčiau jai buvo pakentėti. Būdavo, vos tik misis Pul užsnūsta, išgėrusi džino, pamišėlė, kurios būta gudrios raganos, ištraukia raktus miegančia j ai iš kišenės, atsirakina kambarį ir ima slankioti po namus, darydama visokias eibes, kurios tik šaudavo jai į galvą. Girdėjau, jog kartą ji vos nesudeginusi lovoje miegančio savo vyro. Bet apie tai aš nieko nežinau. Tačiau tą naktį ji pirmiausia padegė užuolaidas gretimame kambaryje. Po to ji nusileidusi į antrą aukštą ir pasukusi į buvusį guvernantės miegamąjį (sakytum ji kažkaip numanė, kas dėjosi, įr norėjo atkeršyti jai) ir ten taip pat padegė lovą. Laimei, niekas joje nemiegojo. Guvernantė pabė­ go dar prieš porą mėnesių, ir nors misteris Ročesteris ieškojo jos kaip didžiausios brangenybės žemėje, vis tiek nieko nesužinojo apie ją. Ir jis paklaiko, tiesiog siautėti ėmė iš nevilties. Šiaip jis niekad nesmar­ kaudavo, o jos netekęs tiesiog puldavo žmones, nieko nė iš tolo nepri­ sileisdavo. Savo ekonomę misis Feirfeks jis išsiuntė kažkur toli pas jos bičiulius. Tačiau jis su ja pasielgė žmoniškai, paskyrė jai pensiją iki gyvos galvos. Ji to nusipelnė, nes buvo tikrai gera moteriškė. Mis Ade­ lę, savo globotinę, atidavė į mokyklą. Jis liovėsi draugauti su aplinki­ niais dvarininkais ir užsidarė it atsiskyrėlis pilyje.

— Ką? Ar jis neiškeliavo iš Anglijos?

— Iškeliavo iš Anglijos? Ką jūs, anaiptol! Jis nė namų slenksčio neperžengdavo, tik nakčia išeidavo it vaiduoklis paklaidžioti po parką ir sodą, lyg būtų pamišęs. Man atrodo, kad jis ir buvo pamišęs, nes jūs, gerbiamoji, niekad nematėte tokio protingo, išdidaus ir drąsaus džen­ telmeno kaip jis, kol ta nusmurgusi guvernantė nepasipriešino jo va­ liai. Jis nemėgo girtauti, lošti kortomis, dalyvauti arklių lenktynėse kaip kiti. Tiesa, jis nebuvo koks gražuolis, bet drąsos ir temperamento jam nestigo. Matote, aš jį pažinojau dar berniuką ir pats ne kartą apgai­ lestavau, kad toji mis Eir nenusisuko sprando, prieš atsidangindama į Tornfildą.

— Tai misteris Ročesteris buvo namie, kai kilo gaisras?

— Žinoma, kurgi kitur! Jis užlipo į viršutinį aukštą, kai aplink vis400