http://e-skaitykla.lt/sites/default/files/Sarlota.Bronte.-.Dzeine.Eir_.1985.OCR_.LT-NRL

— Bet užtat aš negraži. Tu pati matai, Diana, mes jokiu būdu ne­ tinkame vienas kitam.

— Tu negraži? Tu? Anaiptol. Šiaip ar taip, tu ir per graži, ir per gera, kad būtum gyva palaidota Kalkutoje.— Ir ji vėl ėmė karštai įtikinėti, kad aš atsisakyčiau bet kokios minties lydėti jos brolį.

— Man iš tikrųjų nieko daugiau nebelieka daryti,— tariau aš.— Kai aš ką tik vėl pasisiūliau būti jo padėjėja, jis buvo pasipiktinęs mano ne­ kuklumu. Mano pasiūlymą jį lydėti neištekėjus jis, rodos, laiko kaž­ kokiu nepadoriu; tarytum nuo pat pirmos dienos aš nebūčiau laikiusi jo tik broliu ir nesielgusi su juo kaip sesuo.

— Iš kur tu ištraukei, kad jis tavęs nemyli, Džeine?

— Kad tu išgirstum, ką jis kalba. Kiek kartų aiškino man, kad jis nori susituokti su manim tik dėl to, kad geriau galėtų įvykdyti savo misiją. Jis pareiškė man, kad aš sukurta darbui, o ne meilei; ir tai, žinoma, tiesa. Bet aš manau, kad jeigu nesu sukurta meilei, tai, va­ dinasi, nesu sukurta nei santuokai. Argi ne baisu, Diana, būti visam gyvenimui pririštai prie žmogaus, kuris į tave žiūri tik kaip į naudingą įrankį?

— Tai nepakenčiamai Siaubinga! Apie tai negali būti nė kalbos!

— Ir be to,— kalbėjau aš,— nors ir myliu jį tik kaip brolį, tačiau jeigu man tektų tapti jo žmona, aš manau, kad kartais gal galėčiau jį pamilti kitokia, keista, kankinama meile,— juk jis toks protingas, ir dažnai jo žvilgsnyje, judesiuose ir kalboje jaučiama kažkokio did­ vyriško didingumo. Ir jeigu tai įvyktų, mano likimas būtų neapsakomai liūdnas. Mano meilė tik erzintų jį, ir jeigu aš išdrįsčiau parodyti savo jausmus, jis tučtuojau leistų man suprasti, kad tai visai nereikalingas, nepageidaujamas ir iš mano pusės nederamas priedas. Aš žinau, kad taip būtų.

— Ir vis dėlto Sent Džonas geras žmogus,— tarė Diana.

— Jis geras ir didis žmogus, bet jis taip atsidavęs užsibrėžtam tiks­ lui, kad negailestingai pamiršta paprastų žmonių jausmus bei troškimus.

Dėl to paprastiems mirtingiesiems geriau nesimaišyti jam po kojų, nes jis gali juos sutrypti. Šit jis ateina, Diana, aš pasišalinsiu.

Pamačiusi, kad jis eina į sodą, aš paskubomis užlipau į viršų, į savo kambarį.

Tačiau per vakarienę man vėl teko susitikti su Sent Džonu. Prie stalo jis atrodė toks pat ramus kaip visuomet. Aš buvau tikra, kad jis nenorės su manimi kalbėtis ir kad, šiaip ar taip, jis bus atsisakęs savo ketinimų; bet aš apsirikau ir vienu, ir kitu atveju. Sent Džonas šnekėjo su manimi įprastu tonu, arba, tiksliau, tuo tonu, kokiu jis visuomet su manimi kalbėdavo pastaruoju metu,— tai yra buvo skru­ pulingai mandagus. Be abejo, jis buvo maldavęs šventąją dvasią, pra389