http://e-skaitykla.lt/sites/default/files/Sarlota.Bronte.-.Dzeine.Eir_.1985.OCR_.LT-NRL

mano dvasinė būklė neskatino manęs maištauti, aš nuolankiai įvyk­ džiau Sent Džono paliepimą ir po dešimties minučių jau žingsniavau greta jo šilojynų taku.

Pūtė vakaris vėjelis; jis skriejo per kalvų viršūnes, nešdamas ma­ lonų šilojų ir meldų kvapą; dangus buvo žydras, be debesėlio; upė, patvinusi nuo pavasario lietų, šniokštė šniokštė įkalnės vaga žemyn, vandeninga ir skaidri, atmušdama čia auksinius saulės spindulius, čia safyrinę dangaus mėlynę. Pasukę iš tako, mes ėmėme žengti minkšta veja, prižėlusia žalios it smaragdas žolės, kuri mirgėte mirgėjo smulkiais baltais žiedeliais ir stambiomis auksinėmis geltonų gėlių žvaigždėmis; iš visų pusių mus supo kalvos, nes pailgas klonis, kuriuo mes ėjome, vedė į patį jų vidurį.

— Pailsėkime,— tarė Sent Džonas, kai priėjome pirmąsias uolas, sau­ gančias savotišką tarpeklį, kurio gilumoje upokšnis krito žemyn it šniokščiantis krioklys; tolėliau stūksojo kalnai, jau nusimetę žolės ir gėlių skraistę, apsisupę vienais šilojais ir pasipuošę uolų vainikais. Čionai žaliuojančios vietos virto jau plika dykyne, linksmi gamtos to­ nai darėsi niūrūs; kalnai tartum saugojo šitą nykią vienatvę, šitą pa­ skutinį tylos prieglobstį...

Aš atsisėdau. Sent Džonas stovėjo prie manęs. Jis žiūrėjo čia į tarpeklį, čia į klonį; jo žvilgsnis čia slydo upokšnio vilnimis, čia kilo į dangų, nuo kurio vanduo atrodė žydras; jis nusiėmė skrybėlę ir leido vėjeliui kedenti savo plaukus ir glamonėti kaktą. Atrodė, jis kažkaip paslaptingai bendravo su šių vietų genijum, tarsi žvilgsniu su kažkuo atsisveikino.

— Visa tai aš vėl matysiu sapnuose,— tarė jis,— kai miegosiu prie Gango, ir dar kartą — lemties valandą, kai kitoks miegas mane ap­ ims, dar paslaptingesnės upės pakrantėse.

Keisto prisirišimo keisti žodžiai! Kokia atšiauri šito patrioto mei­ lė savo tėvynei! Sent Džonas irgi atsisėdo. Kokį pusvalandį mes ty­ lėjome, po to jis vėl prabilo: — Džeine, aš išvykstu po pusantro mėnesio, jau užsisakiau vietą tame laive, kuris išplaukia į Ost Indjją birželio dvidešimtą.

— Tesaugo jus dievas, nes jūs darbuositės jo dirvoje,—atsakiau aš.

— Taip,— tarė jis,— šituo aš didžiuojuosi ir džiaugiuosi. Esu ne­ klaidingojo viešpaties tarnas. Aš vykstu ne patikėti savęs žmogaus vadovavimui, ne klausyti žemų įstatymų ir panašių į mane silpnų žemės kirminų nuodėmingos valdžios; mano valdovas, mano įstatymų leidė­ jas, mano kapitonas — aukščiausiasis. Man tik keista, kad visi, kurie yra aplink mane, nedega troškimu stoti po jo vėliava.

— Ne visiems duota tiek jėgų, kiek jūs jų turite, ir būtų neprotinga silpnajam žygiuoti kartu su stipriuoju.

375