šypsoti, ir jo ranka imdavo drebėti, o akys suliepsnodavo. Atir kad jo liūdnas ir ryžtingas žvilgsnis sakė tai, ko nekalbėjo jo lū: „Aš myliu jus ir žinau, kad jums patinku. Aš esu nebylys ne iš bair kad mane atstumsite. Jeigu aš pasiūlyčiau jums savo širdį, jūs tikr siai ją priimtute. Bet šita širdis jau padėta ant šventojo altoriaus; link ją jau sukrautas laužas. Netrukus iš šitos aukos liks tiktai peler Tuomet jinai papūsdavo lūputes kaip nuskaustas vaikutis; susir tymo debesis apniaukdavo jos spinduliuojantį linksmumą; ji paskubc: ištraukdavo savo rankutę iš jo rankos ir, slėpdama apmaudą, nusig: davo, nenorėdama žiūrėti į tą rūstų herojų ir kankinį. Sent Džonas, abejo, būtų atidavęs viską pasaulyje ir puolęs prie jos, norėdar susigrąžinti, sulaikyti ją, kai jinai jį taip palikdavo; bet dėl jos nenorėjo paaukoti nė vieno šanso dangui pelnyti ir dėl jos viliojan: meilės nebūtų atsisakęs nė vienos savo vilties į tikrąją palaimą. Be atsidėjęs šiai meilės aistrai, jis nebūtų galėjęs visapusiškai patenki savo sielos, kurioje slypėjo ir keliautojas, ir tiesos ieškotojas, ir poe; ir pastorius. Jis negalėjo, jis nenorėjo išsižadėti savo audringo ir vingo misionieriaus kelio dėl Veil Holo jaukumo ir tylos. Visa tai sužinojau iš paties Sent Džono, kai vieną kartą man pavyko atvirai juo pasikalbėti, nors jis ir buvo labai santūrus. Mis Oliver pagerbdavo mano kotedžą dažnais apsilankymais, ir visiškai perpratau jos charakterį, kuriame nebuvo nieko paslėpto apsimesto; ji buvo koketiška, bet ne beširdė, reikli, bet ne per dic egoistė. Ji buvo išpaikinta nuo pat vaikystės, bet ne visiškai sugadin staigi, bet geraširdė, pilna tuštybės (ką gi ji galėjo daryti, kai k:-. vienas į veidrodį mestas žvilgsnis jai rodyte rodė, kokia ji žavin; bet ne pamaiva; dosni ir nesididžiavo savo turtingumu; natūrali ir i nėtinai protinga; linksma, guvi ir nerūpestinga. Ji atrodė nuosta: žavi netgi tokiai pašalinei stebėtojai kaip aš. Tačiau ji neatrodė la: įdomi ir nedarė gilaus įspūdžio. Ji buvo visai kitos prigimties bū:;, negu, pavyzdžiui, Sent Džono seserys. Vis dėlto ji patiko man bevtaip pat kaip mano auklėtinė Adelė, nors prie to vaiko, kurį globoj iir mokome, mes intymiau prisirišame negu prie pašalinio suaugusio zr gaus, kad ir kokio patrauklaus. Kažkodėl Rozamundai šovė į galvą susidomėti manimi. Ji tik.: kad aš esanti panaši į misterį Riversą (tiktai jis, žinoma, „dešimt kc už mane gražesnis; nors ir aš labai miela būtybė, bet jis — tikras ar z las"). Vis dėlto aš buvau, jos žodžiais tariant, gera, protinga, užs. riusi ir ryžtinga kaip ir jis. Jai atrodė, kad aš, kaip kaimo mokyt: esanti lusus naturae , ir ji įtikinėjo, kad mano praeitis turinti būti mesnė už bet kokį romaną. 88
88
Gamtos išdaiga (lot).
344