http://e-skaitykla.lt/sites/default/files/Sarlota.Bronte.-.Dzeine.Eir_.1985.OCR_.LT-NRL

žmogaus figūra, kuri pasilenkusi žvelgė į žemę. Ji žiūrėjo ir žiūrėjo į mane. Jinai ėmė kalbėti mano sielai. Atrodė, ji kalbėjo iš neapsakomų tolybių, tačiau kartu ir taip arti, tarsi būtų šnibždėjusi mano širdžiai: — Dukra, bėk nuo pagundos!

— Motin, aš bėgsiu.

Taip atsakiau aš, pabudusi iš sapno, kuris veikiau priminė transą.

Dar tebebuvo tamsu, tačiau liepos mėnesio naktys trumpos: po vidur­ nakčio bematant ima aušti. „Kuo anksčiau atsikelsiu, tuo geriau atliksiu tai, ką nusprendžiau",— pagalvojau aš ir atsikėliau. Buvau apsirengusi, nes guldama nusiaviau tik kurpaites. Žinojau, kuriuose komodos stal­ čiuose galiu susirasti truputį baltinių, medalionėlį, žiedą. Ieškodama šių daiktų, užčiuopiau perlų karolius, kuriuos prieš keletą dienų pri­ vertė mane paimti misteris Ročesteris. Aš juos palikau, nes jie buvo ne mano. Jie priklausė tai tariamai nuotakai, kuri ištirpo ore. Visa kita susivyniojau į ryšulėlį. Piniginę su dvidešimt šilingų (tai buvo visa. 1 ką turėjau) pasiėmiau į kišenę. Užsidėjau šiaudinę skrybėlaitę, prisise­ giau šalikutį, pasiėmiau į rankas ryšulėlį ir kurpaites, kurių kol kas nenorėjau autis, ir pirštų galais išsėlinau iš kambario.

— Sudie, geroji misis Feirfeks!—sušnibždėjau, eidama pro jos du­ ris.— Sudie, mano mažoji Adele!—pratariau, dirstelėjusi vaikų kamba­ rio link. Veltui širdis liepė užeiti ir pabučiuoti ją. Aš turėjau apgauti budrias ausis, kurios, galimas dalykas, dabar klausėsi.

Man reikėjo praeiti pro misterio Ročesterio kambarį nesustojant, ta­ čiau mano širdis akimirksnį liovėsi plakti ties jo slenksčiu, ir man teko sustoti. To kambario gyventojas nemiegojo, jis be atvangos žingsniavo iš vieno galo į kitą; aš girdėjau, kaip jis giliai dūsauja. Jei tik pano­ rėčiau, šiame kambaryje man galėtų atsiverti rojus. .. laikinas rojus Man tereikėjo įeiti ir pasakyti: „Misteri Ročesteri, aš mylėsiu jus, gy­ vensiu su jumis iki grabo lentos",— ir mano lūpos būtų prigludusios prie džiaugsmo versmės. Aš galvojau apie tai.

Gerasis mano šeimininkas, negalėdamas užmigti, nekantriai laukė išauštant dienos. Rytą jis pašauks mane, tačiau manęs čia nebebus Jis ims manęs ieškoti... Tik veltui. Tada jis pamatys esąs paliktas, [z meilė atstumta. Jis kankinsis, galbūt paklaiks iš nevilties. Apie tai ai irgi pagalvojau. Mano ranka jau siekė durų rankenos, bet aš atšokaatgal ir nuskubėjau toliau.

Nuliūdusi leidausi laiptais. Aš žinojau, ką turiu daryti, ir viską da­ riau mechaniškai: virtuvėje susiieškojau šoninių durų raktą, susiradai buteliuką alyvos ir plunksną, patepiau ja raktą ir spyną. Paskiau atsi­ gėriau vandens ir pasiėmiau abišalę duonos, nes,'ko gero, reikės t:t pėsčiai keliauti, o mano jėgos, jau ir taip pašliję pastaruoju metx neturėjo palūžti. Visa tai aš atlikau nė nesukrebždėjusi. Atsidariau dnd 300