http://e-skaitykla.lt/sites/default/files/Sarlota.Bronte.-.Dzeine.Eir_.1985.OCR_.LT-NRL

kūnas ir siela ima maištauti prieš jų griežtumą. Tačiau kad ir kokie jie sunkūs, aš jų neperžengsiu. Jeigu aš savo patogumui pažeisčiau juos, ko gi jie tada būtų verti? O jų vertė yra nenykstama,— taip aš visuomet tikėjau, ir jeigu negaliu jais tikėti dabar, tai dėl to, kad esu ' apkvaišusi, visai apkvaišusi. Juk mano gyslomis teka ugnis, o mano širdis plaka taip smarkiai, kad negalėčiau suskaičiuoti jos tvinkčiojimų.

Anksčiau susidarytos pažiūros, seni nusistatymai yra tas ramstis, kuriuo aš galiu pasikliauti,— ir jo aš griebsiuosi."

Taip aš ir padariau. Misteris Ročesteris, atidžiai žiūrėdamas man į veidą, suprato tai. Jo šėlstanti aistra pasiekė aukščiausią laipsnį; jis turi pasiduoti jai, kad ir kas po to įvyktų. 2engęs per kambarį, stvėrė mane už rankos ir apkabino per liemenį. Atrodė, jis ryte rijo mane lieps­ nojančiomis akimis. Fiziškai tą akimirką aš jaučiausi bejėgė it šiaudelis liepsnojančioje krosnyje, bet vis dėlto valdžiausi ir visą laiką jaučiau, kad aš galų gale nugalėsiu. Laimė, siela turi savo reiškėją—būtent akis. Aš pažvelgiau į aistros iškreiptą jo veidą ir nejučia atsidusau.

Jo rankos mane skaudžiai spaudė, o mano jėgos jau baigėsi.

— Niekad,— tarė jis, sugrieždamas dantimis,— man neteko sutikti būtybės,^kuri būtų kartu tokia gležna ir tokia neįveikiama. Mano ran­ kose ji lyg nendrelė (ir jis supurtė mane iš visų jėgų), aš ją galėčiau sulenkti dviem pirštais. Bet kas iš to, jeigu ją sulaužyčiau, sutraiškyčiau?

Pažvelkite į šias akis, į mane žiūri ryžtinga, nepalenkiama, laisva bū­ tybė! Ji atstumia mane ne tik drąsiai, bet ir rūsčiai triumfuodama. Kad ir kaip aš pasielgeiau su šios būtybės narvu, negaliu sugauti šio gra­ žaus, savavališko sutvėrimo! Jeigu sudraskyčiau, sugriaučiau menkutį šios būtybės kalėjimą, mano smurtas tiktai išlaisvintų belaisvę. Aš galiu užvaldyti jos namus, bet siela, kuri gyvena juose, nulėks į dangų, man dar nespėjus pasiskelbti jos kūniškosios buveinės šeimininku. O aš trokš­ tu kaip tik tavęs, siela, su visa tavo valia ir energija, drąsa ir taurumu.

Tavęs aš geidžiu, o ne vien tik tavo žemiško apvalkalo. Tik tu pati gali švelniai atskristi ir prisiglausti prie mano širdies, jei panorėtum. O pa­ imta smurtu, tu išslystum man iš rankų ir dingtum kaip dvelksmas, man dar nespėjus įkvėpti tavo aromato. O, ateikite pas mane, Džeine, ateikite!

Tai pasakęs, jis paleido mane iš rankų ir tik žįūrėjo į mane. Ir man buvo daug sunkiau atsispirti šiam jo žvilgsniui negu geležinėms ran­ koms. Tačiau būtų buvę beprotiška pasiduoti jam dabar. Juk aš tu­ rėjau drąsos pasipriešinti jo šėlimui ir nugalėjau jį. Tad neturiu su­ klupti, paveikta jo sielvarto! Aš žengiau durų link.

— Jūs išeinate, Džeine? tteinu, sere.

— Jūs paliekate mane?

298