leidosi į bangas, didžiulis ir raudonas lyg įkaitęs patrankos sviedinys. Jis metė savo paskutinį kruviną žvilgsnį į pasaulį, kurį jau tąsė prasi dedančios audros konvulsijos. Visa ta atmosfera ir aplinkos vaizdas slėgė mane fiziškai, o mano ausyse be perstojo skambėjo prakeikimai, ku riuos rėkavo pamišėlė. Jinai visą laiką tiesiog su demoniška neapykanta kartojo mano vardą su tokiais šlykščiais keiksmais, kurių turbūt neiš tartų nė viena kekšė. Nors* rnane nuo jos skyrė du kambariai, aš gir dėjau kiekvieną jos žodį,— plonos Vest Indijos namų sienos negalėjo sulaikyti jos vilkiško staugimo. — „Šis gyvenimas,— galų gale tariau aš sau,— tikras pragaras! Ši tokia tvankuma, šitoks klaikus klyksmas gali kilti tik iš požemio ka ralystės. Aš turiu teisę ištrūkti iš viso to, jei tik galiu. Šios kančios pasibaigs, kai nusimesiu sunkią kūno naštą, kuri gniuždo mano sielą. Aš nebijau amžinos ugnies, kurią tiki fanatikai. Anas pasaulis negali būti siaubingesnis už dabartinį, ir todėl verčiau ištrūkti iš čia ir grįžti pas savo dangiškąjį tėvą!" — Taip aš kalbėjau sau, klūpodamas ir rakindamas lagaminą, ku riame buvo pora užtaisytų pistoletų. Aš nusprendžiau nusišauti. Tačiau ši mintis mane buvo pagavusi tik valandėlę. Kadangi aš nepraradau sveiko proto, tai šis kritiškas momentas, kada baisiausia neviltis šnibždė jo man mintį nusižudyti, tuojau praėjo. — Nuo jūros, iš Europos pusės, padvelkęs gaivus vėjas įsiveržė pro atdarą langą. Kilo audra, prapliupo liūtis, be galo trankėsi perkūnas, žaibavo, ir oras* tapo grynas. Tada man subrendo tvirtas pasiryžimas. Vaikščiodamas savo sode po rasotais apelsinmedžiais, tarp lietaus per merktų granatmedžių ir ananasų, tropinės aušros spinduliuose ėmiau svarstyti štai ką... Jūs paklausykite, Džeine, nes tikroji išmintis sura mino mane tą valandą ir parodė kelią, kuriuo turėjau žengti. — Mielas Europos vėjas vis dar tebešnibždėjo atsigavusiuose lapuo se, ir Atlantas griaudėjo didingai įsisiautėjęs; mano širdis, taip pat bu vusi negyva ir išdžiūvusi, vėl ėmė žvaliai plakti, prisipildė gyvybės syvų; visa mano būtybė troško atsinaujinti, mano siela pasiilgo tau raus peno. Aš pajutau, kaip atgijo mano viltys, pamačiau, kad aš dar galiu atgimti. Stovėdamas po žydinčiomis šakomis savo sodo gilumoje, aš žvelgiau į okeano tolumą, žydresnę už patį dangų. Ten buvo Europa, senasis pasaulis, ten manęs laukė šviesi ateitis. — „Keliauk tenai,— šnibždėjo man viltis,— ir vėl apsigyvenk Euro poje. Ten niekas nežino, koks suteptas tavo vardas, kokią šlykščią naštą tu neši. Pamišėlę pasiimk kartu į Angliją. Uždaryk ją Tornfilde ir rū pestingai saugok. Ir tada keliauk, kur tik nori, ir vėl susiek savo li kimą su būtybe, kuri tau bus prie širdies. Šita moteris, kuri taip ilgai 19. Džeinė Br
289