http://e-skaitykla.lt/sites/default/files/Sarlota.Bronte.-.Dzeine.Eir_.1985.OCR_.LT-NRL

tos pragaištingos sąjungos su ja. O, aš esu tikras, kad Džeinė pritars man, kai ji sužinos visa, ką aš žinau, Duokite man savo ranką, Džei­ nete, kad galėčiau ne tik matyti jus, bet ir lytėjimu įsitikinti, jog jūs šalia manęs, ir aš keletu žodžių papasakosiu kas svarbiausia.

— Taip, sere. Aš galiu jūsų klausytis ištisas valandas.

— Aš teprašau tik minučių. Džeine, ar jums teko girdėti, kad aš nebuvau vyriausias sūnus šeimoje ir kad turėjau už save vyresnį brolį?

— Prisimenu, misis Feirfeks kartą man minėjo.

— Ir ar jums teko girdėti, kad mano tėvas buvo godus žmogus, ku­ riam visų brangiausias dalykas pasaulyje buvo pinigai?

— A š girdėjau, kad jis maždaug toks buvo.

— Matote, Džeine, būdamas šykštus, jis nusprendė neskaldyti turto.

Jis tiesiog negalėjo nė pagalvoti, kad gali tekti dalyti dvarus ir ne­ mažą dalį palikti man. Jisai nusprendė, kad viskas turi atitekti mano broliui Rolandui. Tačiau jam taip pat buvo skaudu, kad kitas jo sūnus turi likti skurdžius. Todėl man reikėjo vesti turtingą žmoną. Jis iš anksto ėmė ieškoti man nuotakos. Misteris Meizonas, Vest Indijos plan­ tatorius ir komersantas, buvo senas jo pažįstamas. Mano tėvas gerai žinojo, kad tai turtingas žmogus. Jis ėmė smulkiau teirautis ir patyrė, kad misteris Meizonas turėjo sūnų ir dukterį. Iš jo mano tėvas suži­ nojo, kad jis ketina duoti dukteriai kraičio trisdešimt tūkstančių svarų.

To užteko. Baigęs koledžą, aš buvau išsiųstas į Jamaiką vesti merginos, kuri man jau buvo išpiršta. Mano tėvas nė neužsiminė apie jos pini­ gus, tik papasakojo, kad mis Meizon grožiu didžiuojasi visas Speniš Taunas. Tatai nebuvo melas. Aš įsitikinau, kad ji daili mergina, Blanš Ingrem stiliaus: aukšta, didinga brunetė. Jos šeima nenorėjo paleisti manęs iš rankų, nes aš buvau iš geros giminės. Jinai irgi to pat siekė.

Jos artimieji rodydavo.man ją išpuoštą per pobūvius. Aš retai tesu­ sitikdavau su ja viena ir labai mažai teturėjau progos pasikalbėti. Jinai meilinosi man ir visaip stengėsi mane sužavėti. Visi jos aplinkos vy­ riškiai, atrodė, gėrėjosi ja ir pavydėjo man. Mane visa tai apakino, suviliojo, sudirgino, ir, būdamas naivus ir neišmanėlis, ėmiau galvoti, kad myliu ją. Jokia beprotybė taip nestumia žmogaus į pragaištį, kaip idiotiškas noras pirmauti draugijoje, kaip jaunuolio geidulingumas, nutrūktgalviškumas ir aklumas. Jos giminės skatino mane. Konkurentai netiesiogiai kurstė suktis apie ją, ji pati visaip stengėsi pavergti mane ir, nespėjus man gerai apsidairyti, jau buvo po vedybų. O, prisimin­ damas tą savo žingsnį, aš jaučiu didžiausią panieką, kuri stačiai smau­ gia mane! Aš nė kiek nemylėjau, nė kiek negerbiau, aš net nepažinojau jos. Aš nebuvau tikras, ar mano žmonos būdas turi nors vieną teigiamą bruožą. Aš nepastebėjau joje ar jos elgesyje nei kuklumo ar gerašir­ diškumo, nei nuoširdumo ar subtilumo. Ir vis dėlto aš vedžiau ją. Pas 286