\
\
— Pristatykite jį čionai arba kraustykitės po velnių. — Iš pradžių aš jums pristatysiu jį. Stai jisai. Misteri Meizonai, bū kite geras ir pasirodykit. Misteris Ročesteris, išgirdęs šį vardą, sukando dantis, visas jo kū nas ėmė konvulsyviai virpėti. Būdama šalia jo, aš jutau, kaip jį visą, nuo galvos iki kojų, užliejo įniršio ir nevilties banga. Dabar priėjo antras nepažįstamasis, kuris lig šiol slėpėsi užpakaly mūsų. Pro juristo petį šmėkštelėjo išblyškęs jo veidas. Taip, tai buvo tas pats Meizonas. Misteris Ročesteris atsigręžė ir rūsčiai pažvelgė į jį. Mano mylimojo akys, kaip aš ne kartą minėjau, buvo juodos, bet dabar, liepsnodamos pykčiu, jos įgavo keistą, rudai raudoną, sakyčiau kruviną atspalvį. Jo veidas, lig šiol pamėlę skruostai ir bespalvė kakta, staiga užsiplieskė lyg gaisras. Jisai krustelėjo, pakėlė stiprią savo ranką, pasirengęs šerti Meizonui, patiesti jį ant bažnyčios grindų, negailestingu smūgiu ištrenk ti sielą iš glebaus jo kūno, bet Meizonas šastelėjo į šalį ir suriko silpnu balsu: „Dėl dievo!" Panieka atvėsino misterio Ročesterio pyktį. Jo įkarš tis dingo, lyg vėjui padvelkus, ir jis tepaklausė: — O ką gi tu pasakysi? Išbalusios Meizono lūpos suvapėjo kažką nesuprantamo. — Velnias tau kužda žodžius, jei tu negali jų aiškiai ištarti. Aš dar kartą klausiu, ką tu gali pasakyti? — Sere... sere!—įsiterpė pastorius.— Nepamirškite, kad jūs esate šventoje vietoje. Po to, kreipdamasis į Meizoną, jis švelniai paklausė: — Ar jums žinoma, sere, kad šio džentelmeno žmona tebėra gyva? — Drąsiau,— paragino jį advokatas.— Kalbėkite gi! — Ji gyvena Tornfildo pilyje,— prašneko Meizonas, jau aiškiau iš tardamas žodžius.— Aš ją ten mačiau šiemet balandžio mėnesį. Aš esu jos brolis. — Tornfildo pilyje?— nusistebėjo pastorius.— Negali būti! Aš jau seniai gyvenu šioje apylinkėje, sere, ir niekad nesu girdėjęs apie jokią misis Ročester Tornfildo pilyje. Aš pastebėjau, kaip niauri šypsena iškreipė misterio Ročesterio lū pas, kai jis sumurmėjo: — Ir negalėjote girdėti! Aš pasirūpinau, kad šio vardo niekas ne ištartų. Valandėlei jis nutilo, tarsi svarstydamas, kaip pasielgti. Paskui, ma tyt, apsisprendė ir pareiškė: — Užteks! Dabar visa paslaptis išsiverš aikštėn kaip kulka iš šautu vo. Misteri Vudai, užverskite savo knygą ir nusivilkite kamžą. Džonai Grinai (tai buvo zakristijonas), uždarykite bažnyčią. Sutuoktuvių šian dien nebus. 18. Džeinė Eir
273