pasidarė nesmagu, prisiminus, kad misis Feirfeks nors ir trumpą laiką piktinsis ir smerks mane už tai, ką pamatė. Tačiau džiaugsmas veikiai nustelbė visus kitus jausmus. Ir nors garsiai ūžavo vėjas, nors kone ties pat stogu trankėsi perkūnas, nors įnirtingai be atvangos blykčiojo žaibai ir tarsi iš krioklio kliokė vanduo, aš nejutau nei baimės, nei šiurpo. Per tas dvi valandas misteris Ročesteris net triskart buvo atėjęs prie mano durų pasiteirauti, ar aš nesibaiminu, ar man nieko neatsi tiko. O tai galėjo mane suraminti ir įkvėpti ištvermės net ir baisiausiose aplinkybėse. Rytą, man dar nespėjus atsikelti, pas mane atbėgo mažoji Adelė pa sakyti, kad Į didįjį kaštaną sodo gilumoje naktį trenkė žaibas ir nu skėlė pusę medžio.
XXIV
SKYRIUS
Keldamasi ir vilkdamasi aš apgalvojau visa, kas vakar įvyko, ir klausiau pati save: gal tai buvo tik sapnas? Kad galėčiau tuo patikėti, reikėjo pasimatyti su misteriu Ročesteriu ir vėl išgirsti jo meilės žo džius ir pažadą. * šukuodamasi pažvelgiau į save veidrodyje ir pamačiau, kad mano veidas jau nebe toks blankus—jis švytėjo viltimi, skruostuose tviskėjo raudonis, o mano akys, rodos, buvo pažvelgusios į pačią džiaugsmo versmę ir dabar švietė jos spinduliais. Dažnai aš nedrįsdavau pažvelgti savo šeimininkui į veidą, bijodama, kad jam bus nesmagu išvysti, jog aš negraži, bet dabar buvau tikra, kad mano žvilgsnis neatšaldys jo meilės. Iš komodos išsiėmiau kuklią, švarią ir šviesią vasarinę suknelę ir apsivilkau ja. Atrodė, kad dar niekad joks apdaras man taip netiko, nes nė vienos suknelės iki šiol nesivilkau, taip giedrai nusiteikusi. Aš visai nenustebau, kai, tekina nusileidus į vestibiulį, pamačiau, kad po naktinės audros švietė giedras birželio rytas. Pro atdaras ve randos duris į mane padvelkė gaivus ir kvapus rytmečio vėjelis. Gam ta turėjo džiaugtis, kad aš tokia laiminga. Pamačiusi takeliu einant el getą su mažu berniuku, abu sulysusius, nuskarusius,— aš pribėgau prie jų ir atidaviau visus pinigus, kiek tik tuo metu turėjau piniginėje, ro dos, tris ar keturis šilingus. Visi žmonės, geri ar blogi, šiandien turėjo džiaugtis kartu su manim. Klykavo kovai, čiauškėjo maži paukščiukai, bet užvis skambiau ir linksmiau aidėjo mano dainuojančios širdies muzika. Atsipeikėti mane privertė misis Feirfeks, kuri, iškišusi galvą pro langą, liūdnai ir rimtai paklausė: 16. Džeinė Eir
241