drėgnos rankos. Silpni pirštai atsitraukė, vos man prisilietus. Blėstančios akys vengė mano žvilgsnio. — Mylėkite mane ar nekęskite, kaip sau norite,— tariau aš paga liau,— aš jums atleidžiu visa širdimi. Melskite atleidimo dievą, ir teapsiaučia jus ramybė! Vargšė kankinė! Jai buvo per vėlu, stigo jėgų susikaupti ir pakeisti įprastą savo galvoseną. Visą gyvenimą nekentusi manęs, ji ir mirdama negalėjo išsivaduoti iš tos neapykantos. Įėjo slaugė, o paskui ją Besė. Tačiau aš dar užtrukau kokį pusva landį, vildamasi išvysti nors mažiausią atlaidumo pragiedrulį, bet vel tui. Misis Rid veikiai vėl neteko sąmonės ir jau nebeatsigavo. Vidur naktį ji mirė. Aš nebuvau prie jos ir neužmerkiau jai akių. Nebuvo prie jos ir dukterų. Mes tik rytą išgirdome, kad jau viskas baigta. Jinai jau gulėjo ant stalo. Mudvi su Eliza nuėjome pasižiūrėti jos. Džordžianą, garsiai pravirkusį, pasakė, jog bijosi prieiti prie motinos. Ir štai priešais mane gulėjo kadaise toks stiprus ir veiklus, o dabar sustingęs ir nejudąs Saros Rid kūnas. Jos rūsčias akis nūnai dengė šal ti vokai, bet kaktoj e ir g riežtuose veido bruožuose tebebuvo nepermaldaujama, rūškana išraiška. Šis lavonas man buvo keistas ir kartu šiurpus. Aš žiūrėjau į jį su neapsakomu skausmu. Veltui ieškojau savo širdyje šiltesnių ar švelnesnių jausmų — gailesčio, vilties, nusilenkimo būtinybei. Aš nesisielojau, netekusi dėdienės, tik nerimavau dėl jos li kimo. Be ašarų, šiurpiai baisėdamasi, žūrėjau į šitokią kraupią jos mirtį. Eliza ramiai stebeilijo į motiną. Patylėjusi keletą minučių, ji pasakė: — Būdama tokio stipraus sudėjimo, ji galėjo išgyventi iki gilios se natvės, tik nesėkmės sutrumpino jai gyvenimą.—Po to akimirką jos lūpas iškreipė mėšlungis. Jam praėjus, ji apsigręžė ir išėjo iš kambario. Paskui ją išėjau ir aš. Nei jai, nei man nenuriedėjo nė viena ašara.
XXII
SKYRIUS
Misteris Ročesteris man leido užtrukti tik vieną savaitę, tačiau pra slinko visas mėnuo, kol palikau Geitshedą. Aš norėjau iškeliauti tuoj po laidotuvių, bet Džordžianą priprašė mane uždelsti, kol išsiruoš į Lon doną, kur ją dabar galų gale pakvietė jos dėdė misteris Gibsonas, at vykęs pasirūpinti savo sesers laidotuvėmis ir sutvarkyti šeimos reikalų. Džordžianą pareiškė, kad ji jokiu būdu nepasiliksianti viena su Eliza, kuri nei užjaučianti jos liūdinčios, nei suraminanti, kai ją apima baimė, nei padedanti susitvarkyti drabužių prieš kelionę. Taigi aš kantriai klausiausi jos sentimentalių aimanų ir egoistiškų verkšlenimų, kiek 15. Džeinė Eir
225