http://e-skaitykla.lt/sites/default/files/Sarlota.Bronte.-.Dzeine.Eir_.1985.OCR_.LT-NRL

kad tai būsiąs altoriaus užtiesalas naujoje bažnyčioje, neseniai pasta­ tytoje netoli Geitshedo. Dvi valandas ji skirdavo savo dienoraščiui, dvi — darbui sode ir vieną valandą — sąskaitoms sutvarkyti. Atrodė, kad ji neturėjo nė noro su kuo nors bendrauti ar bent pasišnekėti.

Matyt, Eliza buvo savaip laiminga: ši griežta vienoda tvarka teikė jai pasitenkinimą, ir niekas jos taip neerzindavo, kaip koks netikėtas įvy­ kis, priverčiąs ją pakeisti tvarkaraštį.

Vieną vakarą, būdama šnekesnė nei paprastai, ji pasakė man, kad giliai pergyvenusi Džono elgesį ir šeimai gresiantį skurdą; bet dabar, pridūrė mano pusseserė, ji padarė išvadą ir apsisprendė. Jai priklau­ sančią turto dalį ji pasistengė išsaugoti, ir kai numirs motina (visiškai neįtikėtina, kad ji pasveiktų arba ilgai sirgtų, ramiai paaiškino Eliza),— jinai pagaliau imsis vykdyti seniai puoselėjamą planą: susiras sau ra­ mią užuovėją, kur jos dienos režimas bus visai garantuotas nuo su­ trukdymų ir kur ji galės saugiai atsitverti nuo lengvabūdiško pasaulio.

Aš paklausiau, ar Džordžianą irgi iškeliaus drauge.

— O, ne. Mudvi su Džordžianą neturime ir niekad neturėjome nie­ ko bendro. Jokiomis sąlygomis aš nesutiksiu, kad mane varžytų jos draugija. Tegu Džordžianą eina savo keliais, o aš eisiu savo.

Džordžianą tais momentais, kada neliedavo man savo širdies, daž­ niausiai tysodavo ant sofos, pykdama, kad taip nuobodu motinos na­ muose, ir negalėdama sulaukti, kada teta Gibson pagaliau pakvies ją į Londoną.

— Būtų kur kas geriau,— pasakė ji,— jei aš galėčiau ištrūkti iš čia mėnesiui kitam, kol viskas bus baigta.

Aš nepasidomėjau, ką ji turėjo omenyje, sakydama „kol viskas bus baigta", bet manau, kad ji galvojo apie laukiamą motinos mirtį ir niū­ rias laidotuvių apeigas. Eliza paprastai nekreipdavo jokio dėmesio į se­ sers dykinėjimą ir amžinus skundus, tarsi šios niurnančios, besikanki­ nančios būtybės nebūtų buvę prieš jos akis. Tačiau vieną dieną, pa­ dėjusi į šalį pajamų bei išlaidų knygą ir pasiėmusi sąsiuvinį, jinai stai­ ga užsipuolė ją: — Džordžianą! Man rodos, pasaulis nėra matęs tuštesnės ir kvailes­ nės beždžionės už tave. Tu neturėjai teisės gimti, nes iš tavęs nėra jokios naudos gyvenimui. Užuot gyvenusi sau, savyje ir savimi, kaip dera kiekvienai protingai būtybei, tu teieškai, kaip užsikarti ant spran­ do kokiam stipresniam žmogui, o jeigu neatsiranda tokio, kuris pano­ rėtų užsikrauti sau tokį sudribusį, silpną, lepų ir nenaudingą padarą, tu šauki, kad esi nelaiminga, kad visi su tavim blogai elgiasi, skriaudžia tave. Tu manai, kad gyvenimas tau kasdien turi teikti vien naujas pra­ mogas, kitaip pasaulis tau atrodo lyg koks kalėjimas. Tau reikia, kad visi tavim žavėtųsi, suktųsi apie tave, tau pataikautų, tu nori, kad ap220