užmirštos!
Aš ką tik mačiau, kaip misteris M e i z o n a s k u o klusniausiai
v y k d ė visa, valia
ką j a m liepė
visiškai
palenkė
misteris
svečio
Ročesteris,
pasyvumą:
kaip
tatai
ryžtinga
patvirtino
pastarojo
tik
keli
žo
džiai, kuriuos jie viens kitam ištarė. B u v o aišku, kad ir ankstesniuose jų santykiuose mano lio pasyvumą. K u o
šeimininko energija paprastai gi tada paaiškinti
misterio
v e i k d a v o jo bičiu
Ročesterio baimę,
kai
jis išgirdo, j o g atvyko misteris Meizonas? Kodėl, vien tik man prasi tarus jo
apie
žodžio
šį
menką,
kaip
pasyvų
kūdikis,
jis
žmogelį,
pasijuto
kuris
prieš
dabar
keletą
klausė
valandų
kiekvieno gavęs
tokį
smūgį, koks ištinka ąžuolą, kai į jį trenkia perkūnas? O, aš n e g a l ė j a u pamiršti nei jo žvilgsnio, nei jo išblyškimo, kai jis sušnibždėjo: skaudus
,,Džeine,
smūgis,
ši
žinia — man
Džeine!"
Aš
skaudus
negalėjau
smūgis!
pamiršti,
Ši
kaip
žinia — man sudrebėjo
jo
ranka, kurią jis b u v o padėjęs man ant peties. T a i turėjo būti ne bet koks smūgis, jeigu jis šitaip galėjo palaužti
ryžtingą Feirfekso Ročes
terio v a l i ą ir supurtyti galingą jo kūną. — K a d a gi jis sugrįš? K a d a gi jis sugrįš?—kone šaukiau pati sau r nes atrodė, k a d naktis niekad nepasibaigs, o mano kraujuojąs pacien tas ėjo silpnyn, d e j a v o ir geso, ir nei rytas neaušo, nei kokia p a g a l b a nesirodė. Aš nuolatos kilojau stiklinę vandens M e i z o n u i prie p a b a l u s i ų lūpų, nuolatos davinėjau uostyti gaivinančių druskų, tačiau visos m a n o pastangos atrodė bergždžios. Fizinės ar dvasinės kančios, a r b a k r a u j o nutekėjimas,
o
gal
jėgas. Jis taip
ir
visos
trys
priežastys
gailiai d e j a v o ir atrodė
drauge
toks silpnas,
greitai
sekino
paklaikęs
jo
ir nu
siminęs, k a d aš bijojau, j o g jis j a u miršta, tačiau negalėjau nė žodžio j a m pasakyti. Ž v a k ė p a g a l i a u b a i g ė degti. K a i ji visiškai užgeso, aš pastebėjau, kad užuolaidų pakraščiuose atsirado pilki ruožai,— vadinas, ėmė aušti. Staiga išgirdau, atgijo.
Ir
ne
kaip kieme savo būdoj e suloj o
veltui:
praslinkus
dar
penkioms
Pilotas. M a n o viltys minutėms,
girgžtelėjęs
raktas paskelbė man, k a d mano budėjimas pasibaigė. Jis truko ne il giau kaip dvi valandas, bet man atrodė, k a d praslinko ištisa savaitė. Įėjo
misteris
Ročesteris,
o
jam
iš
paskos
ir
gydytojas,
kurio
jis
b u v o išvažiavęs atsivežti. — O dabar, Karteri, paskubėkite,—pasakė jis g y d y t o j u i . — A š jums duosiu pusę valandos praplauti
žaizdai, aprišti jai, nuvesti sužeistajam
į apačią ir atlikti visa kita. — Bet ar jis pajėgs eiti, sere? — N e a b e j o k i t e ! N i e k o rimto neatsitiko. Jis tiktai labai susinervinęs, ir reikia pakelti j a m ūpą. N a , į darbą! Misteris
Ročesteris
drobinę storą ir
atmetė
sunkias
įleido į kambarį k u o
197
užuolaidas
nuo
langų,
daugiau dienos šviesos.
pakėlė Aš
gi