http://e-skaitykla.lt/sites/default/files/Sarlota.Bronte.-.Dzeine.Eir_.1985.OCR_.LT-NRL

— Aš nesuprantu painių galvosūkių. Gyvenime nesu įspėjusi nė vie­ nos mįslės.

— Jeigu norite, kad pasakyčiau aiškiau, parodykite savo delną.

— Ir, be abejo, padėti ant jo sidabrinį pinigą?

— Žinoma.

Aš padaviau jai šilingą. Jinai įsidėjo jį į seną kojinę, kurią išsi­ traukė iš kišenės, ir, užrišusi ją, o po to vėl įsikišusi į kišenę, pa­ prašė ištiesti ranką. Ji pasilenkė prie mano delno ir ėmė atidžiai ste­ bėti, neliesdama jo.

— Jūsų delnas toks švelnutis,— pratarė ji.— Aš nemoku burti iš to­ kios rankos. Jame juk neparašytas žmogaus likimas.

— Aš sutinku su jumis,— atsakiau.

— N e , — tęsė čigonė,— jis parašytas veido bruožuose: kaktoje, raukš­ lėse aplink akis, pačiose akyse, lūpų linijose. Atsiklaupkite ir pakel­ kite galvą.

— Aha, čia jau kas kita,— tariau aš, pildydama jos prašymą.— Da­ bar aš gal ir pradėsiu šiek tiek tikėti jumis.

Aš atsiklaupiau už pusės jardo nuo čigonės. Jinai pamaišė žarijas, ir iš jų plykstelėjo vienas kitas liepsnos liežuvis, tačiau jos veidas paliko dar didesniame šešėlyje, o mano buvo skaisčiai apšviestas.

— Įdomu, su kokiais jausmais jūs atėjote pas mane šįvakar?—pra­ šneko ji, valandėlę atidžiai mane stebėjusi.— Įdomu, kokios mintys skraido jūsų galvoje tas visas valandas, kurias jūs sėdite savame sve­ tainės kamputyje, kai visi tie kilmingi ponai šmėsčioja prieš jus lyg fantastiški šešėliai magiškame žibinte? Juk tarp jūsų ir jų tėra tiek pat maža dvasinio bendrumo, kiek jo rastųsi, jei jie iš tikrųjų būtų ko­ kios bekūnės šmėklos, o ne gyvos būtybės!

— Dažnai aš jaučiuosi pavargusi, kartais noriu miego, bet retai teliūdžiu.

— Vadinasi, jūs gyvenate kokia nors slapta viltimi, kuri palaiko ir paguodžia jus, šnibždėdama apie šviesesnę ateitį?

— Ne. Didžiausia mano svajonė—susitaupyti iš savo algos pinigų, kad vieną gražią dieną, išsinuomojusi mažą namuką, galėčiau atidaryti savo mokyklą ir tvarkytis savarankiškai.

— To per maža dvasiniam žvalumui palaikyti. Jūs mėgstate sėdėti ant palangės... matote, aš žinau jūsų įpročius.

— Jūs tai išsiklausėte iš tarnų.

— Oho, kokia jūs įžvalgi. Gerai, galimas daiktas, kad taip. Prisi­ pažinsiu, aš vieną iš jų pažįstu... misis Pul. Aš pašokau, išgirdusi šį vardą. „Stai kaip, jinai pažįsta ją!—pervėrė mane mintis.— Vadinasi, čia be velnio neapsieita!"

184