Po šių žodžių jos aukšta figūra su prašmatniais drabužiais prisi slinko gana arti lango, kad aš buvau priversta taip atsilošti, jog galėjau nusilaužti nugarkaulį. Iš didelio nekantrumo pradžioje ji manęs nepa stebėjo, bet po to su panieka perkreipė lūpą ir pasiskubino nueiti prie kito lango. Karieta sustojo, vežėjas paskambino prie durų, ir iš ka rietos išlipo kelionės drabužiais apsirengęs džentelmenas. Tačiau pa sirodė, kad čia ne misteris Ročesteris,— tai buvo aukštas, elegantiškas nepažįstamas vyriškis. — Kokia apgavytsė! —sušuko mis Ingrem.— Vis toji bjauri bež džionė!— pasakė ji Adelei.— Kas tave patupdė ant palangės klaidinti žmones?—Ir ji sviedė iš padilbų piktą žvilgsnį į mane, tarsi dėl to aš būčiau kalta. Vestibiulyje pasigirdo balsai, ir atvykėlis netrukus įžengė į sve tainę. Jis nusilenkė ledi Ingrem, matyt, palaikęs ją seniausia iš visų esančiųjų. — Rodos, būsiu ne laiku atkeliavęs, gerbiamoji, kada mano bičiulio, misterio Ročesterio, nėra namie,— prabilo jisai.— Tačiau aš atvykau iš labai tolimų kraštų ir tikiuosi, kad, būdamas iš senų laikų artimas šei mininko pažįstamas, galėsiu sustoti šiuose namuose, kol sugrįš pats šeimininkas. Džentelmeno manieros buvo labai mandagios; jo akcentas man pa sirodė keistokas,— ne svetimšališkas, bet drauge ir ne visai angliškas. Jis galėjo būti misterio Ročesterio amžiaus — tarp trisdešimt ir ketu riasdešimt metų. Jo gymio spalva buvo kažkokia tamsiai išgeltusi. Šiaip jis atrodė nieko sau vyriškis, bent iš pirmo žvilgsnio. Atidžiau įsižiū rėjęs, galėjai pastebėti, kad veidas kažkoks nemalonus, arba, teisingiau pasakius, nepatrauklus. Nors bruožai buvo taisyklingi, bet kažkokie iš glebę; akys—didelės ir gražios, bet jų žvilgsnis — šaltas, negyvas. Bent man taip pasirodė. Suskambėjo varpelis, davęs ženklą svečiams persirengti pietumsr ir visi bematant' išsiskirstė. Po pietų aš vėl išvydau naująjį atvykėlį. Atrodė, kad jis jautėsi it namie. Tačiau jo veidas dabar man dar ma žiau patiko. Jis nustebino mane tuo, kad jame tuo metu buvo kažkokio nepastovumo ir negyvumo. Jo žvilgsnis beprasmiškai klydinėjo, ir todėl jo fizionomijos išraiška atrodė keista,— tokia, kokios niekad dar ne buvau mačiusi. Iš šio gražaus ir gana patrauklaus džentelmeno sklido kažkas atstumiančio. Taisyklingame jo švelnaus gymio ovale nebuvo jokios jėgos; kumpa nosis ir mažytės it vyfnios lūpos nerodė mažiau sio valingumo; žema, lygi kakta nedvelkė jokia mintim; blausių, rudų akių žvilgsnyje nesimatė nieko valdingo. Lindėdama įprastame kamputyje ir žiūrėdama į jį, stovinčių ant ži dinio žirandolių skaisčiai apšviestą (jis sėdėjo fotelyje prie pat ugnies 12. Džeinė Eir
177