ir sekiau jų vienų judesius, kurie man buvo kupini slaptos prasmės, visi kiti svečiai linksminosi, kaip kas išmanė. Ledi Lin ir ledi Ingrem visą laiką didingai šnekučiavosi, linksėjo viena kitai savo turbanais it pora didžiulių lėlių ir simetriškai kilnojo į dangų keturias rankas, reikšdamos nuostabą, pasipiktinimą ar siaubą,— atsižvelgiant į tai, apie ką jos liežuvavo. Kuklutė misis Dent kalbėjosi su geraširde misis Eš ton, ir kartkartėmis abi šios ledi ir man tardavo malonų žodį ar bent nusišypsodavo. Seras Džordžas Linas, pulkininkas Dentas ir misteris Eštonas ginčijosi apie politiką, apie grafystės reikalus, apie teismo procesus. Jaunasis lordas Ingremas flirtavo su Erne Ešton; Luiza skam bino ir dainavo su vienu jaunuoju Linu, o Merė Ingrem nuobodžiau dama klausėsi kito Lino komplimentų. Kartais jie visi, tarsi susitarę, užmiršdavo savo vaidmenis ir imdavo klausytis, kaip vaidina pagrindi niai aktoriai, nes, šiaip ar taip, misteris Ročesteris ir taip artimai su juo susijusi mis Ingrem buvo visos draugijos pobūvio gyvybė ir siela. Jei jis valandai kitai pasišalindavo iš svetainės, svečiai imdavo nuobo džiauti, o jo sugrįžimas visada sužadindavo gyvus pašnekesius. Jo gaivinančios įtakos stoką, kaip pasirodė, visi itin pajuto vieną dieną, kai reikalai privertė jį išvykti į Milkotą, kur jis turėjo užtrukti ligi vakaro. Po pietų ėmė dulkti lietus, ir svečių sumanytą iiškylą į či gonų taborą laukuose anapus Hėjaus norom nenorom teko atidėti. Kai kurie vyrai nuėjo į arklides. Jaunesnieji drauge su jaunosiomis damo mis biliardinėje lošė biliardą. Našlės ledi Ingrem ir ledi Lin susėdo iš nuobodumo pakortuoti. Blanš Ingrem, visą laiką išdidžiai tylėjusi, nors misis Dent ir misis Ešton stengėsi įtraukti ją į kalbą, iš pradžių mė gino niūniuoti sentimentalias daineles ir skambinti pianinu, bet paskui, atsinešusi iš bibliotekos kažkokį romaną, pasipūtusi ir abejinga įsitaisė ant sofos ir, susidomėjusi nuotykinga intriga, nutarė skaitymu sutrum pinti nuobodžias laukimo valandas. Svetainėje ir visame name viešpa tavo tyla, tik iš biliardinės retkarčiais pasigirsdavo linksmi žaidėjų balsai. Temstant, kai laikrodis savo dūžiais įspėjo mus, kad metas persireng ti pietums, staiga Adelė, tūnojusi šalia manęs lango nišoje, sušuko: — Voi/a Monsieur Rochester, qui reviėnt!^ Aš atsigręžiau. Mis Ingrem nušoko nuo sofos. Visi kiti taip pat pri ėjo prie langų, nes tuo pat metu sugirgždėjo ratai ir subildėjo kano pos į šlapią žvirgždą. Artėjo karieta. — Kas jam šovė į galvą, kad grįžta namo šitokiu būdu?—nusistebė jo mis Ingrem.— Juk jis išjojo raitas Mesruru, savo gražiuoju juodžiu, tiesa? Pilotas irgi išlydėjo jį. Kurgi jis padėjo arklį ir šunį? 63
Antai sugrįžta misteris Ročesteris (piane).
176