http://e-skaitykla.lt/sites/default/files/Sarlota.Bronte.-.Dzeine.Eir_.1985.OCR_.LT-NRL

tai apsisupusi šviesaus angelo skraiste. Man rodos, aš turiu įsileisti nuostabiąją viešnią, kai ji beldžiasi man į širdį.

— Netikėkite, sere, tai netikras angelas.

— Ir vėl! O iš kur jūs žinote? Kokiu instinktu jūs galite atskirti amžinojo sosto pasiuntinį nuo piktosios dvasios, nugarmėjusios į prarają, atskirti angelą sargą nuo gundytojo?

— Aš sprendžiu iš jūsų veido, sere: jūs atrodote sunerimęs, kai toji mintis vėl jums grįžo. Esu įsitikinusi, kad užsitrauksite naują ne­ laimę, jei paklausysite jos.

— Nė kiek! Ji man neša mieliausią žinią pasaulyje. Be to, jūs gi juk nesate mano sąžinės sargas! Todėl galite nesirūpinti. O ateik, ateik pas mane, gražioji maldininke!

Jis tai pasakė, tarsi kreipdamasis į savo viziją, kurią teregėjo tik jo akys. Po to, glausdamas prie krūtinės rankas, kurias jis laikė pu­ siau ištiesęs, jis ta'rsi apglėbė nematomą būtybę.

— Dabar,— kalbėjo jis, vėl kreipdamasis į mane,— aš priėmiau pi­ ligrime ir žinau, kad ji — persirengusi dievaitė. Aš tuo nė kiek neabe­ joju, nes pajutau jos prisilietimą, žadantį palaimą: lig šiol mano širdis buvo it kapinių rūsys, dabar ji bus aukuras.

— Prisipažinsiu, sere, aš jūsų visai nesuprantu. Aš negaliu dalyvauti pašnekesyje, nes jo mįslės man neįspėjamos. Aš tik viena žinau: jūs pasakėte, kad nesate toks, koks norėtute būti, ir kad apgailestaujate savo paklydimus. Aš tik viena suprantu: jūs minėjote, kad nešvari sąžinė gali virsti prakeikimu visam gyvenimui. Ir man atrodo, jeigu jūs iš tikrųjų panorėtute, tai po kiek laiko galėtute tapti tokiu žmogumi, kurį pats gerbtute. Ir jeigu nuo šios dienos jūs tvirtai pasiryšite val­ dyti savo mintis ir veiksmus, tai, praslinkus vos keleriems metams, jūs turėsite sukaupęs tiek naujų ir taurių prisiminimų, kurie teiks jums džiaugsmo.

— Teisinga mintis! Puikiai pasakėte, mis Eir. Šiuo momentu aš iš visų jėgų grindžiu pragarą.

— Sere?

— Mano geri norai kietesni net už titnagą. Užtikrinu jus, mano pažintys ir interesai bus kitokie negu lig šiol.

— Geresni?

— Taip, geresni. Ir tiek geresni, kiek grynas auksas geresnis už visokias šiukšles, jūs, rodos, abejojate. Aš pats nė kiek neabejoju.

Man aiškus mano tikslas, žinau, dėl ko jo siekiu. Ir šiuo akimirksniu aš skelbiu pats sau įstatymą, nepakeičiamą kaip midų bei persų įsta­ tymai, ir tvirtinu, kad aš žengiu tiesos keliu.

— Kokia gi tai tiesa, sere, jeigu jai reikalingas naujas įstatymas?

— Ir vis dėlto tatai tiesa, mis Eir, nors jai, be abejo, reikalingas 128